Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo L. J., kolegijos teisėjų Dalės Burdulienės ir Žibutės Budžienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo „BTA Insurance Company“ SE (buvęs pavadinimas „BTA“ apdrošinašanas akcijų sabiedriba) apelkaicinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011m. gruodžio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo „BTA Insurance Company“ ieškinį atsakovui UAB „Hgelmann transporte“ dėl dalies draudimo išmokos grąžinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas reikalavimą priteisti iš atsakovo 5 568, 09 Lt (20 proc. draudimo išmokos) grindžia CK 6.208 straipsniu, Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 12straipsniu, Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimu „Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ 60.3 punktu, kur numatyta, jog įvykus eismo įvykiui per tris darbo dienas transporto priemonės valdytojas privalo raštu pranešti draudikui, o pavėlavus tai atlikti, draudikas turi teisę reikalauti iki 20% draudimo išmokos grąžinimo.

Svarbią reikšmę sutartimi suteikiamos draudimo apsaugos galiojimui turi draudiko informavimas apie draudžiamąjį įvykį kaip apie draudimo sutartimi prisiimtos rizikos atsiradimą. Informacija apie įvykį draudikui reikšminga tiek dėl jos veiklos specifikos, tiek ir užtikrinant draudiko teisės tirti draudžiamojo įvykio aplinkybes įgyvendinimą.

Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme nustatyta, kad transporto priemonės valdytojas apie eismo įvykį turi pranešti draudikui per 3 darbo dienas nuo eismo įvykio dienos (12 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 3 dalis). Informavimo funkciją atlieka ir nukentėjusio asmens pateikiama pretenzija (reikalavimas) draudikui išmokėti draudimo išmoką ( 13 straipsnis). Kartu nukentėjusio asmens pretenzijos pateikimas draudikui yra pagrindas pradėti draudimo išmokos apskaičiavimo ir išmokėjimo procesą.

Ieškovas 2009m. gruodžio 30d. raštu Nr. 462/AR/937 atsakinėja į atsakovo 2009m. gruodžio 29d. pranešimą – pretenziją, prašo per tris darbo dienas užpildyti pranešimą apie eismo įvykį užsienyje (b.l. 6). Atsakovo atstovas nurodęs, jog tarp šalių buvo nusistovėję ilgalaikiai santykiai. Paprastai apie įvykį buvo informuojama, o reikalingi dokumentai pildomi vėliau. Pagal byloje pateiktą įvykių išklotinę yra nurodyta, kad žala sureguliuota 2010m.gruo0džio 17d (b.l. 8). Todėl tikėtina, jog atsakovas pagal nusistovėjusią tarp šalių tvarką informavo apie autoįvykį laiku.

Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 str. 2 d. nustatyta, kad draudikas turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį iš valdytojo, jei apdraustos transporto priemonės valdytojas nevykdė ar netinkamai vykdė Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 12 straipsnyje nustatytas pareigas ar padidino žalą dėl savo kaltės. Tokiais atvejais draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes ir į eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisykles.

Asmuo gali būti įpareigotas atlyginti žalą tik esant priežastiniam ryšiui tarp teisei priešingų jo veiksmų ir kilusios žalos. Priežastinio ryšio nebuvimas visais atvejais atleidžia asmenį nuo pareigos atlyginti žalą. Tos pačios taisyklės taikytinos ir draudimo įmonėms (draudikams), kurios pareiškia regresinius reikalavimus asmenims, atsakingiems už padarytą žalą. Šiuo atveju nepakanka įrodyti draudimo išmokų fakto, bet būtina įrodinėti, ar atitinkamas draudimo išmokų dydis yra susijęs priežastiniu ryšiu su žalą padariusio asmens veiksmais (eismo įvykiu).

Visą reikalingą informaciją apie eismo įvykį ieškovas (draudikas) gavo. Įrodymų, patvirtinančių ieškovo nurodytas aplinkybes būtinumo atlikti papildomą tyrimą aiškinantis eismo įvykio kaltininką bei eismo įvykio kilimo priežastis ir t.t., teismui ieškovas nepateikė. Ieškovas neįrodė, jog nesutiko išmokėti žalos ar bandė sumažinti tariamai nepagrįstos žalos dydį. Todėl tikėtina, kad pagal pateiktą žalos paskaičiuotą dydį, ieškovas be ginčo išmokėjo prašomą draudimo išmoką. Duomenų bei įrodymų, patvirtinančių ieškovo nurodytas aplinkybes, pagrindžiančias maksimalios (t.y. 20 proc.) draudimo išmokos dalies reikalavimo pagrįstumą, teismui nebuvo pateikta (CPK 177str., 197 str.).

Ieškovas, besąlygiškai apmokėdamas išmokėdamas draudimo išmoką ir pats nebandydamas įvertinti galimo ir pagrįsto žalos dydžio, veikė savo rizika. Iš prie ieškinio pridėtų dokumentų, kuriais ieškovas grindžia prašomos priteisti sumos išmokėjimą, objektyviai nesimato, už ką ir kiek yra mokama, ar išmokėjimui skirtos sumos yra realiai patirti nuostoliai dėl minėto įvykio, kodėl nurodomos skirtingos datos apie išmokėtas sumas. Byloje taip pat nėra duomenų, ar AVUS SSH DEUTCHLAND pagrįstai reikalavo apmokėjimo iš ieškovo, kokia jos kompetencija ir veiklos sritis. Objektyviai neįmanoma nustatyti sąsajumo tarp įmonių, kompensacinės pareigos, mokėjimų paskirties, eismo įvykių ir galimo jų administravimo. Ieškovas neįrodė, jog galimai pavėluotas informacijos apie eismo įvykį iš pateiktų byloje įrodymų visumoje kaip nors įtakojo draudiko išmokėtinos draudimo išmokos dydį. Objektyviais rašytiniais duomenimis neparemtas ir išmokų sumų dydis, jo tiesioginis sąsajumas su eismo įvykiu.

Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 str. 2 d. teisė reikalauti dalies draudimo išmokos grąžinimo imperatyviai susieta su nustatytų draudėjo pareigų pažeidimu, priežastiniu ryšiu su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydžiu, kitomis reikšmingomis aplinkybėmis. Tai reiškia, kad šios aplinkybės turi būti ne tik nurodytos, bet ir pagrįstos patvirtinančiais leistinais įrodymais byloje (CPK 178, 180 str.). Kad civilinei atsakomybei atsirasti nepakanka nustatyti atsakovo veiksmų neteisėtumo, būtina nustatyti ir kitas civilinės atsakomybės sąlygas. Ieškovui nepagrindus dėl atsakovo pareigos pranešti apie eismo įvykį nevykdymo patirtos realios žalos dydžio, priežastinio ryšio tarp atsiradusius žalos ir atsakovo pareigos nevykdymo, nepakankamai iššifravus prašomų priteisti sumų dydžio ir neįrodžius jo sąsajumo su 2009m. gruodžio 10 d. eismo įvykiu ir galimais jo padariniais.

Regresinė prievolė yra nauja prievolė, kuri atsiranda asmeniui įvykdžius prievolę už atsakingą už žalą asmenį. Kai toks asmuo įvykdo prievolę už skolininką, pradinė prievolė kreditoriui pasibaigia tinkamu jos įvykdymu (CK 6.123 straipsnio 1 dalis) ir atsiranda nauja, tai yra regresinė prievolė, kuri sieja skolininką ir prievolę įvykdžiusį asmenį. Atgręžtinis draudiko reikalavimas atsakingam už žalą asmeniui Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio pagrindu yra regresinis. Draudiko reikalavimas transporto priemonės valdytojui – atsakingam už žalos padarymą asmeniui – kildinamas iš transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinių santykių, tai suponuoja, kad šiems reikalavimams taikytinas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas ( CK 1.125 str. 7 d.).

Pagal CK 1.127 str. 4 d., iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento, ir ši teisės norma yra imperatyvi, nustatanti išimtį iš bendrosios CK 1.127 str. 1 d. nustatytos taisyklės. Byloje neįrodyta kada tiksliai ir kokia suma buvo išmokėta draudimo išmoka. Pateiktoje įvykių išklotinėje nurodyta, jog žala sureguliuota 2010m. gruodžio 17d. (b.l. 8). Toje pačioje išklotinėje nurodyta, kad apmokėjimai padaryti 2010m. birželio 18d. Todėl nėra tikėtina, kad pirmiau buvo išmokėta draudimo išmoka, o vėliau sureguliuotas žalos dydis. Kadangi nenustatyta, kad buvo išmokėta draudimo išmoka, o ieškovas apie šį įvykį jau žinojo 2009m. gruodžio 30d. (b.l. 6), todėl ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, skaičiuotinas nuo sužinojimo (CK 1.127str. 1d.). Šiam reikalavimui taikytinas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas (LR CK 1.125 str. 7 d.). Duomenų byloje, kad ieškinio senaties termino eiga buvo sustabdyta, pratęsta ar nutraukta nėra, atsakovas nėra atlikęs jokių veiksmų, liudijančių skolos pripažinimą ir tokiu būdu nėra nutraukęs senaties termino (LR CK 1.130 str. 2 d.), svarbių šio termino praleidimo priežasčių, realiai trukdžiusių ieškovui laiku pareikšti ieškinį, ir kurios teismui leistų šį terminą atnaujinti, taip pat nenustatyta. Įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių buvimo tenka ieškovui (CPK 12 str., 178 str. ), tačiau ieškovas tokių aplinkybių visiškai neįrodinėjo.

Teismo sprendimas yra priimtas netinkamai pritaikius ir išaiškinus materialinės teisės normas reguliuojančius draudimo teisinius santykius tarp draudiko ir draudėjo, netinkamai taikant ieškininės senaties institutą, todėl sprendimas yra nepagrįstas, neteisėtas ir naikintinas.

Teismas savo išvadas grindė ne įrodymais, patvirtinančiais bendradarbiavimo prievolės įgyvendinimą, o įvykių išklotine, kurioje nurodyta, kad įvykis sureguliuotas. Teismo vertinimas yra klaidingas. Įvykių išklotinėje nurodoma, 2010 m. birželio 18 d. yra priimtas sprendimas mokėti draudimo įmoką, 27 850, 45 Lt, kuri buvo sumokėta dviem mokėjimais: 2010 m. birželio 22d.-5612 eurų, 2010 m. birželio 29 d.- 2454, 05 eurų. Įrašas 2010 m. gruodžio 17 d. sureguliuot, reiškia, kad šią dieną byla nutraukta, nes nėra duomenų, kad nukentėjęs reikštų naujus reikalavimus.

Teismo išvada, kad ieškovas neįrodė, kad bandė nemokėti ar sumažinti žalą, iliustruojamai, kad teismas teikia išvadas atsiribojęs nuo nagrinėjamo teisinio santykio. Draudimo įmonė nemoka žalos ir negali sumažinti žalos. Draudimo įmonės moka pagal pateiktus įrodymus draudimo išmoką. Atsakovo vengimas bendradarbiauti lėmė, kad ieškovas neteko galimybės objektyviai, visapusiškai ištirti įvykio aplinkybes. Draudėjo vengimas bendradarbiauti, net ir prašant draudimo įmonei, sukuria teisines pasekmes, numatytas Taisyklių 60.3 punkte.

Draudimo išmoka buvo mokam du kartus, 2010 m. birželio 22d. ir 2010 m. birželio 29 d. Viso buvo sumokėta 8 157, 05 eurų, kas atitinka 27 840, 45 Lt.

Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo (TPVCAPD) teisniuose santykiuose galimos specifinės situacijos, kai atgręžtinis reikalavimas nukreipiamas ne į tiesioginį eismo įvykio kaltininką, bet į transporto priemonės valdytoją (CK 6.270 straipsnis).

Reikalavimas dėl išmokėtų išmokų grąžinimo, kurį draudikas reiškia draudėjui (transporto priemonės valdytojui) ar kaltininkui TPVCAPDĮ 22 straipsnio pagrindu, yra regresinis. Tokiam reikalavimui ieškinio senaties terminas skaičiuojamas nuo pirmosios prievolės įvykdymo momento (CK 1.127 straipsnio 4 dalis).

Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje numatyta, jei apdraustosios transporto priemonės valdytojas nevykdė ar netinkamai vykdė šio įstatymo 12 straipsnyje nustatytas pareigas ar padidino žalą dėl savo kaltės, draudikas turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį iš valdytojo. Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes ir į Vyriausybės nustatytą žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką.

Asmuo gali būti įpareigotas atlyginti žalą tik esant priežastiniam ryšiui tarp teisei priešingų jo veiksmų ir kilusios žalos. Priežastinio ryšio nebuvimas visais atvejais atleidžia asmenį nuo pareigos atlyginti žalą. Šiuo atveju nepakanka įrodyti draudimo išmokų fakto, bet būtina įrodinėti,ar atitinkamas draudimo išmokų dydis yra susijęs priežastiniu ryšiu su žalą padariusio asmens veiksmais.

Apeliantas į tesimą kreipėsi tik 2011m. gegužės 2 d., nors eismo įvykis įvyko ir žala atsirado 2009 m. gruodžio 10 d., todėl buvo pakankamas pagrindas taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti.

Apeliantas kartu su apeliaciniu skundu pateikė papildomus įrodymus, bet nenurodė, kodėl šie įrodymai negalėjo ir nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui. Tik nurodė, kad šių įrodymų būtinybė atsirado tik po teisiškai nepagrįstų pirmosios instancijos teismo vertinimų, todėl apeliacinės instancijos teismas turėtų atsisakyti juos priimti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Dėl senaties termino taikymo regresiniams ieškiniams iš draudimo santykių

Šioje byloje nėra teisinio pagrindo taikyti ieškinio senatį, nes CK 1.125 straipsnio 7 dalyje nustatytas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas, kuris taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams, nepraleistas.

Autoįvykis įvyko 2009 m. gruodžio 10d. Draudimo išmoka buvo dar neišmokėta, kadangi jos dydis dar nebuvo žinomas, ji nepaskaičiuota, ieškovas siekia iš atsakovo gauti reikalingus duomenis apie autoįvykį. Šiuo atveju ieškinio senaties termino eiga prasidėjo nuo 2010 m. birželio 22 d., kai ieškovas įvykdė pirmąją prievolę, tai yra sumokėjo 5612 eurų pirmąją draudimo išmoką(CK 1.127 str.4d.). Ieškovo pareiškimas teisme gautas 2011m. kovo 8 d., kas aiškiai parodo, jog ieškinio senaties terminas nepraleistas.

Dėl Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo ir Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių taikymo

Atsakovas neginčija fakto, kad 2009m. gruodžio 10 d. eismo įvykis įvyko dėl atsakovo vairuotojo kaltės. Todėl ieškovui nereikalinga įrodinėti, kad atitinkamos draudimo išmokos dydis susijęs priežastiniu ryšiu su žalą padariusio asmens padarytu eismo įvykiu.

Jeigu apdraustos transporto priemonės valdytojas nevykdė TPVCAPDĮ 12 straipsnyje nustatytų pareigų ar jas netinkamai vykdė, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį iš valdytojo iki 20 procentų išmokėtos draudimo išmokos, – jeigu nepateikė atsakingam draudikui eismo įvykio deklaracijos per TPVCAPDĮ 12 straipsnyje nustatytus terminus ir (arba) draudikui prašant nepadėjo aiškintis eismo įvykio aplinkybių ir draudikui prašant nepateikė turimos informacijos apie eismo įvykį ( Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 60, 60.3 punktai). Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (TPVCAPDĮ) 12 straipsnio 5 punktu nustatyta, kad Įvykus eismo įvykiui, su juo susijęs transporto priemonės valdytojas privalo per 3 darbo dienas nuo eismo įvykio dienos raštu pranešti draudikui, apdraudusiam jo civilinę atsakomybę, apie eismo įvykį, dėl kurio jis yra atsakingas, išskyrus atvejus, kai pranešti apie eismo įvykį jis negali dėl svarbių priežasčių, taip pat pateikti draudikui eismo įvykio dalyvių pasirašytą deklaraciją ar kitą eismo įvykio dalyvių pasirašytą dokumentą apie įvykio aplinkybes. Apie eismo įvykį reikia pranešti draudikui, apdraudusiam jo civilinę atsakomybę, ir tuo atveju, kai neaišku, kuris eismo dalyvis yra dėl jo atsakingas. Iš byloje esančios rašytinės medžiagos matyti, kad atsakovas tokios pareigos nevykdė. Autoįvykis įvyko 2009 m. gruodžio 10d. Ieškovas 2009 m. gruodžio 30 d. raštu kreipiasi atsakovą, nurodydamas, jog 2009m. gruodžio 29 d. gavo pranešimą-pretenziją dėl eismo įvykio, įvykusio 2009 m. gruodžio 10 d. Vokietijoje. Prašė per 3 darbo dienas užpildyti pridėtą pranešimo apie eismo įvykį užsienyje formą, pateikti formoje reikalaujamų dokumentų kopijas bei įvykyje dalyvavusios transporto priemonės nuotraukas, jei tokių yra. Taip pat nurodė, kad pagal Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 12 straipsnį eismo dalyviai privalo per tris darbo dienas nuo eismo įvykio dienos raštu pranešti draudikui, apdraudusiam jo civilinę atsakomybę, apie eismo įvykį, dėl kurio jis yra atsakingas (b.l. 6). Iš šių nustatytų aplinkybių darytina išvada, kad atsakovas minėto įstatymo 12 straipsnio reikalavimų nevykdė. Iki 2009 m. gruodžio 29 d. ieškovui apie autoįvykį nieko nebuvo žinoma.

Byloje yra duomenų, jog 2010 m. sausio 4d. atsakovas ieškovui siuntė dokumentus dėl 2009 m. gruodžio 10 d. autoįvykio, vilkiko dokumentus (b. l. 35, 36). Bet jų atsakovas nepateikė ieškovui per 3 darbo dienas, kaip to reikalauja TPVCAPDĮ 12 straipsnio 5 punktas.

Teismas, vadovaudamasis išdėstytu, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas, o ieškinys patenkintas pilnai.

Ieškovas kartu su apeliaciniu skundu teismui pateikė atsakovo raštą, mokėjimo nurodymus. Šie dokumentai neįtakoja naujo sprendimo priėmimą, todėl teismas jų plačiau nevertina.

Iš atsakovo priteistina ieškovui 334 Lt žyminio mokesčio išlaidų, kurių ieškovas turėjo sumokėdamas žyminį mokestį, 18, 20 Lt teismo turėtų išlaidų įteikiant procesinius dokumentus (CPK 88, 93 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

apeliacinį skundą patenkinti. Panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2011m. gruodžio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Priteisti iš atsakovo UAB „H. T.“, įmonės kodas 3000022163, atsiskaitymo sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), ieškovui „BTA Insurance Company (įmonės kodas. (duomenys neskelbtini) buveinė (duomenys neskelbtini), Ryga, Latvijos Respublikoje, atsiskaitomoji sąskaita LV61 UNLA 0002020467609 AS „SEB banka“) 5 568, 09 Lt (dalis išmokėtos draudimo išmokos), šešis procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2011m. kovo 8d.), 334 Lt bylinėjimosi išlaidų, valstybei (biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), įmokos kodas 5660) 18, 20 Lt teismo turėtų išlaidų įteikiant procesinius dokumentus.