Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Gražio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Olego Šibkovo ir Gyčio Večersko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. T. apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 5 d. nuosprendžio, kuriuo M. T. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 164 straipsnį ir nuteistas 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant per visą bausmės laikotarpį dirbti arba registruotis darbo biržoje.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti palikta galioti iki bus pradėtas vykdyti teismo nuosprendis.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

M. T. nuteistas už tai, kad vengė pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, t. y. žinodamas apie pareigą pagal Varėnos rajono apylinkės teismo 2008 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą mokėti lėšas išlaikyti vaikui L. T., g. (duomenys neskelbtini), po 115,85 eurų periodinėmis išmokomis kas mėnesį nuo 2008 m. rugpjūčio 7 d. iki vaiko pilnametystės, laikotarpiais nuo 2008 m. rugpjūčio 7 d. iki 2016 m. balandžio 5 d., nuo 2016 m. birželio 1 d. iki 2016 m. spalio 1 d. vengė mokėti lėšas sūnaus L. T. išlaikymui, įsiskolinimas 2016 m. spalio 1 d. yra 11884,19 eurai.Apeliaciniame skunde nuteistasis prašo Varėnos rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 5 d. nuosprendį panaikinti, jį išteisinti ir bylą nutraukti. Apeliantas mano, kad teismas netinkamai vertino įrodymus, rėmėsi tik prielaidomis, nuosprendį nepakankamai motyvavo ir tuo pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio nuostatas. Apelianto manymu, teismo išvados nepagrįstos objektyviais ir neginčytinais įrodymais. Tokių įrodymų, teigia ir negali būti, nes inkriminuojamo nusikaltimo nurodo nepadaręs. Dėl šių aplinkybių mano, kad jo atžvilgiu turi būti priimtas išteisinamasis nuosprendis, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas.) Apeliantas nurodo ikiteisminio tyrimo metu kaltę pripažinęs iš dalies, nes gerai nesuvokęs, kuo buvo įtariamas. Teisminio nagrinėjimo metu kaltę neigė, nes inkriminuojamos veikos nepadarė – nežinojo, kad yra priimtas teismo sprendimas dėl išlaikymo teikimo. Pripažino, jog išlaikymą vaikui teikė pagal galimybes. Skundo autorius teigia, jog nuteistas už tai, kad nevykdė pareigos išlaikyti vaiką, nors turėjo būti įrodytas ne pats išlaikymo teikimo ar neteikimo faktas, o tai, kad, žinodamas apie priimtą teismo sprendimą išlaikyti vaiką, šios pareigos apeliantas nevykdė. Tačiau teismas kalba apie pareigos išlaikyti vaiką nevykdymą, kuris yra civilinės teisės dalykas ir neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, todėl pagal BK 164 straipsnį apeliantas teigia esantis nuteistas nepagrįstai.Apelianto nuomone, byloje nėra pakankamai įrodymų, patvirtinančių jo kaltę. Teismas išvadą, kad nuteistajam buvo žinoma apie teismo sprendimą dėl vaiko išlaikymo padarė nepagrįstai suteikdamas prioritetą nukentėjusiosios R. V. parodymams, o nuteistojo parodymus nepagrįstai vertindamas kai gynybinę poziciją bei siekimą išvengti atsakomybės. Be to, klaidingai nurodė, jog aplinkybę, kad nuteistasis žinojo apie priteistą išlaikymą, patvirtina susirašinėjimo elektroniniais laiškais su antstole faktas. Pažymi, kad teismo minimas susirašinėjimas dėl 2016 metais sumokėto išlaikymo prasidėjo tik 2016 m. rugsėjo 19 d., t. y. po to, kai 2016 m. liepos 18 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Iki ikiteisminio tyrimo, nuteistasis teigia apie sprendimą, kuriuo buvo priteistas išlaikymas, nieko nežinojęs. Nukentėjusioji apie tokį sprendimą jam neminėjo ir teisme pati patvirtino, kad tokio sprendimo jam nerodė. Be to, teismas neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusioji tyčia, siekdama, kad nesužinotų apeliantas, kreipdamasi į teismą dėl išlaikymo vaikui priteisimo, apelianto gyvenamąją vietą nurodė su jo tėvu, kuris turi priklausomybę nuo alkoholio, nors savo gyvenamąją vietą buvo deklaravęs ir gyveno kartu su R. V. adresu (duomenys neskelbtini). Apie tai, kad panaikinta jo deklaracija šiuo adresu, nuteistasis teigia sužinojęs tik 2012 metais, kai kreipėsi į VĮ „Regitra“ dėl teisės vairuoti suteikimo. Apeliantas teigia, jog teismas nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bei Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojama praktika dėl įrodymų vertinimo – kad konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma; kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai ir nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, konstatuodamas, jog jie įrodo nuteistojo kaltę, todėl priėmė nepagrįstą nuosprendį šioje byloje. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė ir nukentėjusioji prašė skundą atmesti. Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija baudžiamąją bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nuteistasis apeliaciniame skunde nesutinka su nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu ir jų pagrindu padarytomis išvadomis dėl kaltės padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, konstatuoja, jog skundas nepagrįstas ir turi būti atmestas. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir sprendimų argumentavimu. Tad, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Būtent bylą nagrinėjantis teismas turi kompetenciją nuspręsti, kurie byloje esantys duomenys atitinka leistinumo, liestinumo kriterijus, kurie iš jų turi įrodomąją vertę, ar jie patikimi, ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Apie įrodymų patikimumą sprendžiama įvertinus jų gavimo aplinkybes ir tarpusavio santykį. Išvada dėl asmenų parodymų patikimumo daroma įvertinus jų gavimo šaltinį (pirminiai ar išvestiniai), gavimo būdą (ar jie duoti gera valia, be pašalinės įtakos sugebant būti pakankamai objektyviems dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių), parodymų nuoseklumą, detalumą, išsamumą, logiškumą ir sulyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-589/2006, 2K-440/2010, 2K-309/2011). Teisėjų kolegija išanalizavusi skundo argumentus ir išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog aukščiau nurodytos įrodymų vertinimo taisyklės nepažeistos, o teismo išvados dėl BK 164 straipsnyje numatytos veikos požymių buvimo apelianto veiksmuose yra pagrįstos išsamia surinktų įrodymų analize, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo jomis abejoti. Apeliantas skunde teigia, jog jis pagal BK 164 straipsnį nuteistas nepagrįstai, nes baudžiamojon atsakomybėn patrauktas už civilinėje teisėje įtvirtintos pareigos išlaikyti vaikus nevykdymą, t. y. už tai, kad neteikė vaikui išlaikymo. Tačiau teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, konstatuoja, jog šie skundo argumentai nepagrįsti ir turi būti atmesti. BK 164 straipsnis numato atsakomybę tam, kas vengė pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, mokėti lėšas vaikui išlaikyti ar teikti kitą būtiną materialią paramą vaikui. Baudžiamoji atsakomybė už vengimą išlaikyti vaiką kyla tuo atveju, jei kaltininkas veikia tyčia, t. y. žinodamas, kad turi pareigą pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą išlaikyti vaiką ar teikti jam kitą būtiną materialią paramą, ir galėdamas tą pareigą vykdyti, jos sąmoningai nevykdo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-238/2011, 2K-9/2014, 2K-246/2016). Šios nusikaltimo sudėties veikoje buvimui svarbu nustatyti ir tai, kad kaltininkas sąmoningai, būdamas darbingas ar turėdamas kitokias turtines galimybes, be pateisinamų priežasčių vengia išlaikyti vaiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-124/2008, 2K-291/2008, 2K-7-68/2009 ir 2K-432/2013). Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad vengimas pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti savo vaiką konstatuojamas tada, kai nustatoma, jog pareiga išlaikyti vaiką nevykdoma sąmoningai sukuriant situaciją, dėl kurios tampa neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) išlaikymo vaikui lėšų ar kitokios materialios paramos išieškojimas. Todėl kokiu konkrečiai būdu pasireiškia vengimas (kaltininkui neįsidarbinant ar dirbant nelegaliai, slepiant pajamas ar kitokias turtines lėšas, panaudojant jas kitiems tikslams ir pan.), veikos kvalifikacijai pagal Baudžiamojo kodekso 164 straipsnį reikšmės neturi (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-327-303/2015).Kaip jau minėta, būtina sąlyga baudžiamajai atsakomybei pagal BK 164 straipsnį kilti yra kaltininko žinojimas apie priimtą teismo sprendimą išlaikyti vaiką, kuriame nurodyta kokiu būdu ir kaip turi būti teikiamas išlaikymas vaikui. Pažymėtina, jog M. T. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios instancijos bei apeliacinės instancijos teismo posėdžių metu neneigė, jog inkriminuojamu laikotarpiu neteikė vaikui išlaikymo mėnesinėmis periodinėmis piniginėmis išmokomis, kaip buvo nurodyta įsiteisėjusiame teismo sprendime, t. y. Varėnos rajono apylinkės teismo 2008 m. rugpjūčio 7 d. teismo įsakyme. Šią aplinkybę nuosekliai tvirtino ir nukentėjusioji R. V., kurios parodymai taip pat patvirtinami objektyviais bylos duomenimis. Vykdomosios bylos medžiaga patvirtina, jog antstolei pradėjus priverstinį išieškojimą iš M. T. inkriminuojamu laikotarpiu piniginės lėšos nebuvo išieškotos, R. V. periodiškai kreipdavosi į antstolę dėl pažymos apie neišieškotą išlaikymą vaikui (vykdomosios bylos lapai 170-171, 179-206). Vaikų išlaikymo fondo administracijos prašymas pradėti ikiteisminį tyrimą, Sprendimas dėl išmokos iš vaikų išlaikymo fondo mokėjimo (1 t., b. l. 8-9, 12) patvirtina, jog į Vaikų išlaikymo fondą R. V. kreipėsi 2010 m. gegužės 11 d. ir išmokos iš šio fondo L. T. išlaikyti buvo mokamos nuo 2010 metų gegužės mėnesio iki 2016 metų gegužės mėnesio. M. T. neneigė, jog nevykdė pareigos išlaikyti vaiką pagal teismo sprendimą, tačiau nurodė, jog jis taip elgėsi, nes nežinojo apie tai, kad yra priimtas Varėnos rajono apylinkės teismo 2008 m. rugpjūčio 7 d. įsakymas, kuriuo jam priteista vaiko išlaikymui mokėti po 400 Lt kas mėnesį periodinėmis išmokomis nuo 2008 m. rugpjūčio 7 d. iki jis sulauks pilnametystės. Šią aplinkybę išsamiai išanalizavo pirmosios instancijos teismas ir pagrįstai tai laikė gynybine nuteistojo pozicija. Ši išvada pagrįsta visapusiška byloje surinktų ir ištirtų įrodymų analize, todėl apeliacinės instancijos teismas jai visiškai pritaria.Nukentėjusioji nuosekliai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme parodė, jog M. T. buvo žinoma apie tokį teismo sprendimą, nes ji pati apie tai pasakė, be to, po teismo sprendimo, nuo 2009 metų, ji ir nuteistasis gyveno kartu iki 2013 metų. Be to, vykdomojoje byloje esantys duomenys, jog R. V. pastoviai periodiškai kas trys mėnesiai kreipdavosi dėl pažymų apie alimentų vaiko išlaikymui nemokėjimą gavimo, leidžia pagrįstai tikėti nukentėjusiąja, jog ji periodiškai nešė dokumentus dėl pašalpų ir nuteistasis neabejotinai apie tai žinojo kaip ir dėl jo atžvilgiu priimto teismo sprendimo priteisti išlaikymą vaikui. Nors, kaip teigiama skunde, teismo įsakymas dėl išlaikymo vaikui priteisimo buvo siunčiamas į (duomenys neskelbtini) kaimą, (duomenys neskelbtini) rajone, tačiau, kaip nurodo tiek nukentėjusioji, tiek ir nuteistasis, jie buvo susipykę, kurį laiką kartu negyveno, vėl kartu apsigyveno tik po minėto teismo įsakymo priėmimo 2009 metais, todėl nuteistojo teiginiai, kad nukentėjusioji tai darė tyčia, slėpė nuo jo faktą apie priteistą išlaikymą, dėl šios priežasties nurodė neteisingą adresą, taip pat vertintini kaip jo gynybinė pozicija. Be to, akivaizdu, jog vienai auginti vaiką finansiškai yra žymiai sunkiau, todėl neįtikėtina, jog nukentėjusioji būtų sąmoningai siekusi pakenkti vaiko interesams, pabloginti šeimos finansinę padėtį ir slėpti informaciją apie priteistą išlaikymą vaikui. Pažymėtina, jog civilinėje byloje L2-740-547/2008 esanti procesinių dokumentų įteikimo šaknelė (bylos Nr. (duomenys neskelbtini) lapas Nr. 14) patvirtina, jog Varėnos rajono apylinkės teismo 2008 m. rugpjūčio 7 d. teismo įsakymas buvo įteiktas tinkamai, t. y. suaugusiam šeimos nariui – M. T. tėvui J. T.. Nors nuteistasis teigia, jog tėvas šių dokumentų nuteistajam neperdavė, tačiau ši aplinkybė paneigta paties J. T. parodymais, jog jis visus sūnui skirtus laiškus perduodavo jų neatplėšdamas. Nors liudytojas J. T. teigė, jog būtent šį laišką jis sudegino, tačiau apylinkės teismas pagrįstai šia dalimi jo parodymų nepatikėjo, laikė juos nepatikimais, kadangi pats liudytojas nurodė, jog visus sūnui skirtus laiškus perduodavo. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog liudytojas negali tiksliai žinoti, kokį laišką perdavė, o kurio – ne. Be to, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, apie teismo priimtą sprendimą M. T. neabejotinai žinojo iš antstolės siunčiamų laiškų. Šią aplinkybę patvirtino ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausta antstolė A. M., kuri paaiškino, jog laiškai M. T. buvo siunčiami abiem adresais ((duomenys neskelbtini) kaimas, (duomenys neskelbtini) rajone ir (duomenys neskelbtini)). Juos M. T. gavo, nes priešingu atveju raginimai mokėti alimentus būtų grįžę kaip neįteikti, kadangi buvo siunčiami registruotu paštu. Apibendrinant darytina išvada, jog apie tai, kad M. T. neabejotinai žinojo apie teismo priimtą sprendimą dėl periodinių mokėjimų sūnui išlaikyti priteisimo rodo visuma aplinkybių, t. y. ir nukentėjusiosios nuoseklūs parodymai, jog ji pranešė apie tokį sprendimą M. T., liudytojo J. T. parodymai, jog jis visus laiškus perduodavo sūnui, o taip pat ir antstolės A. M. parodymai, kad pranešimai M. T. buvo siunčiami registruotu paštu ir kaip neįteikti niekada negrįžo. Be to, pagrindą abejoti nuteistojo parodymais, jog nežinojo apie priimtą sprendimą, suteikia ir duomenys apie tai, kad antstolė dar 2008 metais buvo priėmusi patvarkymus areštuoti M. T. banko sąskaitas. Visos aptartos aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, jog M. T. neabejotinai žinojo apie teismo sprendimą teikti sūnui L. T. išlaikymą nuo 2008 metų rugpjūčio 7 d. periodinėmis išmokomis.Byloje taip pat neabejotinai įrodyta ir nustatyta, jog M. T. nevykdė minėto teismo sprendimo tyčia. Tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis M. T. parodė, jog jis visada turėjo piniginių lėšų – dirbo nelegaliai statybose, vertėsi kontrabanda, remontuodavo automobilius, kirto mišką, vasarą grybaudavo ir pan. Šias aplinkybes patvirtina ir SEB Banko sąskaitos išrašo duomenys, iš kurių matyti, jog į M. T. sąskaitą 2009 metų sausio – vasario mėnesiais buvo pervesta iš įvairių subjektų daugiau kaip 5 000 litų. Nors nuteistasis teigia, jog iki 2013 metų, kol gyveno kartu su nukentėjusiąja ir sūnumi, prisidėjo prie vaiko išlaikymo nupirkdamas rūbų, kitų reikmenų, tačiau tai nepašalina atsakomybės pagal BK 164 straipsnį. Teismų praktikoje išaiškinta, kad asmuo, kuriam teismo sprendimu yra nustatyta pareiga teikti išlaikymą vaikui, privalo ją tiksliai ir be išlygų vykdyti iki teismo sprendimas dėl išlaikymo teikimo nėra pakeistas ar panaikintas, rūpinimasis vaiku kitais būdais, nei nurodyta teismo sprendime, baudžiamosios atsakomybės pagal BK 164 straipsnį nešalina (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-218/2012, 2K-20/2014, 2K-601/2014). Be to, nuteistasis pats pripažįsta, jog nuo 2013 metų išlaikymo vaikui neteikė, su vaiku nebendrauja.Atsižvelgiant į aptartus argumentus, konstatuojama, jog byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė M. T. veikoje visus vengimo išlaikyti vaiką sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Byloje pagrįstai konstatuota, jog M. T., žinodamas apie savo pareigą mokėti lėšas savo nepilnamečio sūnaus išlaikymui iki pilnametystės, sąmoningai vengė tai daryti, todėl jo veika teisėtai ir pagrįstai kvalifikuota pagal BK 164 straipsnį.Atsižvelgusi į tai, kas aptarta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įsigilino į visas faktines bylos aplinkybes ir teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas. Dėl išdėstytų priežasčių M. T. apeliacinis skundas atmetamas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo M. T. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.