Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

sekretoriaujant Laimai Avižienytei, Erikai Bernotaitei, Kristinai Juodelytei, Živilei Kalasauskaitei, Akvilei Nemanienei ir Gintarei Prunskaitei,

civilinio atsakovo UAB „V“ įgaliotiems atstovams J. Š. ir J. Z. bei civilinio atsakovo „BTA Baltic Insurance Company“ įgaliotam atstovui V. M.,

viešuose teisiamuosiuose posėdžiuose išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, kurioje V. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), Vilniuje, Lietuvos Respublikos pilietis, vidurinio išsilavinimo, nevedęs, dirbantis UAB „V“ vairuotoju, gyvenamąją vietą deklaravęs (duomenys neskelbtini), tačiau faktiškai gyvenantis (duomenys neskelbtini), neteistas,

kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281 straipsnio 3 dalį,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. L., vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, o būtent: jis, 2017 m. spalio 12 d., apie 19.09 val., vairuodamas UAB „V“ priklausantį autobusą „Mercedes Benz (duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiuodamas 59 maršrutu „Žvėrynas - Laisvės pr. - Lazdynai- Grigiškės“, pažeidė Kelių eismo taisyklių 9 punkto reikalavimus, numatančius, kad „eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių bei kitų asmenų saugumui“, ir 101 punkto reikalavimus, numatančius, jog „prieš pradėdamas važiuoti, vairuotojas turi įsitikinti, kad tai daryti saugu“, t. y., išvažiuodamas iš viešojo transporto sustojimo „Šalna“, Architektų gatvėje, nepastebėjo iš autobuso pro galines duris išlipusios ir ant kelio važiuojamosios dalies nukritusios keleivės T. M., gim. (duomenys neskelbtini), ir dešinės pusės galiniu autobuso ratu pervažiavo jai abi kojas. Eismo įvykio metu T. M. dėl patirtų sužalojimų buvo sunkiai sutrikdyta sveikata. Šiais savo veiksmais V. L. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 3 dalyje.

Teisiamajame posėdyje kaltinamasis V. L., prokurorui paskelbus kaltinimą, atsakė kaltu prisipažįstantis, tačiau duodamas parodymus savo poziciją patikslino ir nurodė, jog eismo įvykis kilo ne dėl jo kaltės, įvyko nelaimingas atsitikimas. Tą vakarą važiavo 59 maršruto autobusu, oro sąlygos buvo prastos – lijo, buvo tamsu. Sustojime atidarė duris ir išleido keleivius. Į autobusą lipo keleiviai, jis tuo tarpu kabinoje įsijungė šviesą ir atsiplėšė talonėlių dalį, kadangi visų prie savęs laikyti nenorėjo dėl dažnai pasitaikančių vagysčių. Autobuso langai (įskaitant ir vairuotojo kabiną) buvo aprasoję, taip pat buvo aprasojusi ir veidrodžių dalis. Prieš pradėdamas judėti, per veidrodį pasižiūrėjo į saloną. Matė, kad keleiviai yra sulipę, prie laiptelių nieko nebuvo (pačių laiptelių nematė). Pasižiūrėjo į dešinį šoninį veidrodį, kuris buvo aprasojęs, tačiau ne visas (matomumas apie 70 proc.). Tada paspaudė durų mygtuką, pasižiūrėjo į kairės pusės veidrodį (buvo tiek pat aprasojęs) ir pradėjo judėti. Autobusas pavažiavo gal kokį metrą ar pusantro, kai staiga pajuto, kad autobuso galas ant kažko užvažiavo. Tada dar pavažiavo truputį pavažiavo ir, kai nuo sustojimo buvo nuvažiavęs iš viso apie 4-5 metrus, per dešinį veidrodį pamatė gulintį žmogų, prie kurio jau buvo priėjęs kažkoks vyras. To gulinčio žmogaus kūnas buvo ant šaligatvio, o pervažiuotos kojos kabėjo ant šaligatvio (vėliau patikslino, kad jos gulėjo važiuojamojoje dalyje kaip ir buvo nurodęs ikiteisminio tyrimo metu). Iškart sustojo, išlipo iš autobuso, pamatė, kad sužalota moteris. Sužalojimai buvo kojų dalyje. Moteris buvo sąmoninga, prašė pranešti sūnui. Ją pradėjus tvarstyti, kojose pasirodė kraujas. Nedelsdamas iškvietė medikus ir policiją, jam pačiam pasidarė bloga. Jaučia kaltę kaip žmogus, bet tai buvo nelaimingas atsitikimas. Jis, kaip vairuotojas, elgėsi pagal taisykles. Prieš pradėdamas judėti, pasižiūrėjo į abu veidrodėlius, nematė jokio žmogaus. Autobusui pajudėti nebuvo jokių kliūčių. Įvykio vakarą lijo, buvo tamsu, ant žemės buvo prikritusių lapų, viskas aplink blizgėjo, moteris, kaip vėliau matė, buvo apsirengusi juodai, viskas susiliejo. Be to, į sustojimo pusę krito autobuso šešėlis. Veidrodėliai ir autobuso bei kabinos langai buvo aprasoję, bet jis pro juos matė. Sustojime privažiavo prie pat šaligatvio (autobusą nuo šaligatvio skyrė vos 10 cm atstumas). Tikrai būtų pamatęs šalia autobuso stovintį žmogų. Jeigu kas nors būtų stovėjęs tarp durų, nebūtų galėjęs net pajudėti, kadangi nebūtų galėjęs uždaryti durų. Teismui perskaičius ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kaltinamasis V. L. patvirtino juos kaip teisingus. Neturi galimybės atlyginti nukentėjusiosios pareikštą civilinį ieškinį (t. 2, b. l. 6-8).

Motyvuojamoji dalis

Nusikalstamos veikos kvalifikavimas ir teismo išvados

Teismo vertinimu, baudžiamojoje byloje surinkti ir teismo posėdyje tiesiogiai ištirti įrodymai duoda pagrindą išvadai kaltinamąjį turėjus ir galėjus pamatyti, jog autobuso pajudėjimui iš vietos yra kliūtis dėl ant važiuojamosios dalies gulinčio žmogaus, tačiau dėl nusikalstamo nerūpestingumo pastarasis to nenumatė. Nusikalstamas nerūpestingumas, kaip neatsargios kaltės forma, nustatomas tuo atveju, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti (BK 16 straipsnio 3 dalis). Taigi nagrinėjamoje byloje kaltinamasis V. L. nors ir nenumatė, jog dėl jo veikimo/neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, t. y. jam nesilaikant visų būtinų atsargumo priemonių, siekiant nesukelti pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui, prieš pradedant važiuoti neįsitikinus, kad tai daryti yra saugu, dėl ko nepamatęs pervažiavo pargriuvusiai nukentėjusiajai kojas, padarydamas šiai sunkų sveikatos sutrikdymą, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes jis turėjo ir galėjo tai numatyti. Nustatyta, kad įvykio vakarą eismo sąlygos buvo gana prastos (tamsus paros metas, lauke šlapia, sustojime apšvietimas silpnas), matomumas aiškiai apsunkintas. Taip pat nustatyta ir tai, jog dėl drėgmės autobuso langai, vairuotojo kabinos stiklas buvo stipriai aprasoję, be to, aprasoję buvo ir šoniniai vaizdo veidrodėliai. Apklausiamas teisme kaltinamasis V. L. parodė, kad matomumas per šoninį dešinį veidrodį siekė ne daugiau kaip 70 proc. (t. 2, b. l. 6-8). Pastaroji aplinkybė yra ypač reikšminga, kadangi ji rodo, jog matomumas per veidrodį buvo aiškiai nepilnas. Tai reiškia, jog kaltinamasis per veidrodėlį viso vaizdo nematė, tačiau dėl to nesiėmė jokių veiksmų ir veidrodžio nenuvalė, nors, būdamas atsargus, rūpestingas ir atidus vairuotojas, juo labiau, transporto priemonės, kuria buvo teikiamos viešojo transporto paslaugos, turėjo imtis visų atsargumo priemonių, siekiant nesukelti pavojaus eismo dalyvių saugumui, ypač matydamas, kad įvykio vakarą oro sąlygos bei matomumas ir taip buvo sudėtingi. Iš kaltinamojo parodymų matyti ir tai, jog, autobusui sustojus stotelėje, V. L. įjungė kabinoje šviesą ir atsiplėšinėjo dalį talonėlių, kitus ketindamas padėti saugesnėje vietoje, siekdamas išvengti pasitaikančių bilietų vagysčių (t. 2, b. l. 6-8). Taigi kaltinamojo dėmesys buvo nukreiptas į talonėlius ir jis išlipančių keleivių nestebėjo. Toks kaltinamojo elgesys, žinoma, nėra nusikalstamas, tačiau iš duotų parodymų galima spręsti, jog kabinoje įjungta šviesa vėliau apsunkino matomumą (lygiai toks pat poveikis matomumui yra ir tik išjungus šviesą). Kita vertus, jeigu vairuotojas būtų stebėjęs išlipančius keleivius, neabejotinai būtų išvydęs ir su dviem krepšiais pro galines duris beišlipančią nukentėjusiąją, kuri iškart pargriuvo.

Taigi, ignoruodamas tą aplinkybę, jog dėl aprasojusio veidrodžio jis negali pilnai matyti vaizdo, esamo išorinėje autobuso pusėje (stebėti išorę trukdė ir aprasoję langai), kaltinamasis V. L. vis tiek pajudėjo iš sustojimo. Nors pastarasis ir tikina, jog prieš uždarant duris keleivių, kurie būtų stovėję tarpduryje ar ant šaligatvio prie autobuso, nebuvo, tačiau neaišku, kokiu būdu V. L. maksimaliai įsitikino, kad autobusui toliau tęsti savo maršrutą išties nėra jokių kliūčių. Suprantama, kad vairuotojas neturi pagrindo kaskart tikėtis, jog išlipę iš autobuso keleiviai pargriūna kone po autobuso ratais. Lygiai taip pat nėra pareigos iš vairuotojo reikalauti, kad šis viešojo transporto sustojimuose išliptų iš vairuojamos transporto priemonės ir apeitų ją, siekdamas įvertinti, ar toliau važiuoti yra saugu. Vis dėlto tuo atveju, jeigu vairuotojas, valdydamas padidinto pavojaus transporto priemonę, negali pilnumoje matyti autobuso išorėje esančios situacijos, tačiau, nesiimdamas jokių veiksmų, vis tiek priima sprendimą tęsti maršrutą, dėl ko sutrikdoma kito asmens sveikata, tai jau rodo nusikalstamą veiksmų pobūdį. Objektyviais bylos duomenimis nustatyta, kad įvykio metu nukentėjusioji su savimi turėjo du krepšius (kiekvienas apie 5 kg svorio, 50x40 cm dydžio). Kaip parodė teisminio nagrinėjimo metu apklausta nukentėjusioji T. M., po to, kai ji pargriuvo, krepšiai nukrito ant šaligatvio, o ji pati (viršutine kūno dalimi gulėdama ant šaligatvio, o apatine – ant važiuojamosios dalies) pamatė, jog autobusas pradeda važiuoti, tačiau nepajėgdama atsikelti pilnai iškėlė kairę ranką ir, ištardama keletą žodžių, pagrūmojo vairuotojui (t. 2, b. l. 14-18). Taigi, jeigu kaltinamasis būtų pasirūpinęs pilnu šoninio dešinės pusės veidrodžio matomumu, matyt, būtų pamatęs ne tik iš autobuso išlipusią ir parkritusią nukentėjusiąją, juolab, kad ši dar spėjo iškelti ranką ir pamosikuoti ja, tačiau ir jos krepšius, o tai savo ruožtu būtų išsyk atkreipę vairuotojo dėmesį.

Taigi, teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje yra pagrindas konstatuoti kaltinamojo V. L. veiksmuose esant visus būtinuosius BK 281 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto nusikaltimo požymius. Kaltinamasis tinkamai neįvertino situacijos, nesiėmė visų atsargumo priemonių, siekdamas nesukelti pavojaus kitų eismo dalyvių, asmenų saugumui bei, prieš pradėdamas važiuoti iš viešojo transporto stotelės, pilnai neįsitikino, kad transporto priemonės judėjimas yra saugus, tokiais savo veiksmais pažeisdamas KET 9 ir 101 punktų reikalavimus. Kelių eismo taisyklių pažeidimas nulėmė tiesioginius padarinius, t. y. nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymą. Ikiteisminio tyrimo metu ekspertė J. M.-Č., susipažinusi su medicininiais dokumentais, peržiūrėjusi radiologinių tyrimų vaizdus, susipažinusi su eismo įvykio aplinkybėmis, konstatavo, kad T. M. nustatytos abiejų blauzdų apatinių trečdalių plėštinės žaizdos (apie 13 cm dydžio), dešinės blauzdos abiejų kaulų kūnų lūžis su poslinkiu (atviras), kairės čiurnos išorinės kulkšnies lūžis, ūmi mažakraujystė dėl nukraujavimo. Nurodyti sužalojimai pagal Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 6.6.13 punktą kvalifikuoti kaip sunkus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 44). Sprendžiant dėl priežastinio ryšio tarp padarytų Kelių eismo taisyklių pažeidimų bei kilusių padarinių, pažymėtina, jog pagal BK 281 straipsnį priežastinio ryšio nustatymas apima du momentus: būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymą ir priežastinio ryšio pobūdžio nustatymą. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklė įpareigoja išsiaiškinti, ar eismo dalyvio padarytas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas buvo būtina padarinių atsiradimo sąlyga, o priežastinio ryšio pobūdis parodo, ar priežastinis ryšys yra dėsningas (būtinasis), ar atsitiktinis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-251-693/2015). Šiuo atveju nenustatyta, jog nukentėjusioji savo veiksmais būtų pažeidusi Kelių eismo taisyklių saugumo taisykles, dėl ko būtent kaltinamojo elgesys yra kilusių pasekmių būtinoji sąlyga. Akivaizdu, jog tuo atveju, jeigu kaltinamasis būtų ėmęsis visų būtinų atsargumo priemonių, prieš pradėdamas važiuoti būtų pilnai įsitikinęs, kad autobusui pajudėti nėra jokios kliūties, tai nukentėjusioji, nepaisant pargriuvimo, nebūtų sunkiai sužalota (nebent būtų kilę minimalūs sužalojimai nuo pargriuvimo). Be to, kaltinamajam elgusis rūpestingai ir apdairiai, laikantis KET 9 ir 101 punktuose įtvirtintų reikalavimų, nukentėjusiosios sveikata nebūtų buvusi sutrikdyta, o tai reiškia, kad kaltinamojo elgesys yra ne tik kilusių padarinių būtina sąlyga, bet ir priežastis (V. L. veiksmus ir nukentėjusiosios T. M. sunkų sveikatos sutrikdymą sieja tiesioginis priežastinis ryšys). Kaltinamojo veika padaryta dėl neatsargumo, veikiant nusikalstamai nerūpestingai, apie ką teismas pasisakė dar anksčiau. Neignoruojant gynybos akcentuotų aplinkybių dėl tamsios nukentėjusiosios aprangos, prastų oro sąlygos, kas objektyviai ir buvo susiklostę, tai nepaneigia, jog kaltinamasis turėjo ir galėjo pamatyti gulinčią nukentėjusiąją. Jeigu V. L. būtų buvęs atidesnis, esant prastesniam matomumui, stebėjęs išlipančius/įlipančius keleivius, nusivalęs šoninio vaizdo veidrodį, tokiu būdu įgydamas galimybę matyti pilną išorės vaizdą, tai nei nukentėjusiosios drabužių spalva, nei oro sąlygos nebūtų sukliudžiusios pamatyti, jog prie autobuso ant važiuojamosios dalies guli žmogus. Kaltinamasis būtų matęs bent jau žmogaus kūno korpusą, siluetą, juo labiau, kad viršutinė nukentėjusiosios kūno buvo ne vienoje plotmėje, t. y. viršutinė dalis aukščiau, ant šaligatvio, o apatinė – žemiau, ant važiuojamosios dalies. Be to, primintina, kad šalimais dar mėtėsi ir du nukentėjusiosios krepšiai, kurie taip pat turėjo atkreipti vairuotojo dėmesį. Kaltinamojo vairuotas autobusas buvo dviduris, t. y. ne daugiaašis, dėl ko galimybė matyti išorinę aplinką ir joje esančias kliūtis buvo dar didesnė. Taigi apibendrindamas teismas konstatuoja, kad kaltinamojo V. L. nusikalstama veika yra įrodyta, baigta, pagal nustatytas aplinkybes teisingai kvalifikuota pagal BK 281 straipsnio 3 dalį. Atkreiptinas dėmesys, jog kaltinime klaidingai nurodytas V. L. inkriminuoto Kelių eismo taisyklių punkto, įtvirtinančio vairuotojo pareigą „prieš pradedant važiuoti įsitikinti, kad tai daryti saugu“, numeris. Pats punkto tekstas išdėstytas teisingai, tačiau klaidingai įvardintas numeris, t. y. vietoje KET 101 punkto, yra nurodytas 106 punktas, kas neatitinka išdėstyto KET reikalavimo turinio. Akivaizdu, kad tai yra techninė klaida, kuri buvo pastebėta pradėjus nagrinėti bylą. Valstybinis kaltintojas kaip tik paprašė šį netikslumą ištaisyti, laikant, jog V. L. kaltinamas pažeidęs KET 101 punkto reikalavimus. Teismas savo ruožtu taip pat patikslina kaltinimą, pripažindamas, jog V. L. pažeidė KET 101 punkto reikalavimus. Be to, kaltinime netiksliai nurodytas bendrovės, kuriai priklauso kaltinamojo vairuota transporto priemonė, pavadinimas, kas taip pat tikslintina, laikant, jog V. L. vairavo UAB „V“ (o ne UAB „V.“) priklausantį autobusą „Mercedes Benz 0 4005“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)

Dėl bausmės

Kaltinamojo V. L. atsakomybę lengvinančių ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Teismas, skirdamas V. L. bausmę, atsižvelgia į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. Kaltinamasis, vairuodamas didelių gabaritų transporto priemonę, atlikdamas darbines funkcijas, dėl nusikalstamo nerūpestingumo įvykdė neatsargų nusikaltimą (BK 16 straipsnis), kurio metu buvo sunkiai sutrikdyta kito asmens sveikata. Atsižvelgiama į kaltinamojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat įvertinami jo asmenybę charakterizuojantys duomenys: V. L. praeityje nė karto neteistas (t. 1, b. l. 76), taip pat nebaustas ir administracine tvarka (t. 1, b. l. 77), dirbantis (t. 1, b. l. 75), duomenų apie gydymąsi psichikos, psichiatrijos ar priklausomybės ligų įstaigose valstybinis kaltintojas nepateikė.

BK 281 straipsnio 3 dalies sankcija numato baudos, arešto arba laisvės atėmimo iki penkerių metų bausmes. Teismas, įvertinęs anksčiau išdėstytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, vadovaudamasis BK 55 straipsnio, 61 straipsnio 1, 2 dalių nuostatomis, mano, jog BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus V. L. švelniausią įstatymo numatytą bausmės rūšį – baudą. Įvertinus atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, tai, jog asmuo iki nagrinėjamo įvykio nebuvo nei nusikaltęs, nei nusižengęs, kaip asmuo laikytinas teigiamu, skirtinos baudos dydis nustatytinas ženkliai mažesnis už galimą skirti šios bausmės rūšies vidurkį.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės

Atsižvelgdamas į tai, kad nusikalstama veika buvo padaryta naudojantis specialiąja teise – teise vairuoti transporto priemones, teismas sprendžia ir baudžiamojo poveikio priemonės, o būtent šios teisės atėmimo paskyrimo klausimą. BK 67 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. BK 68 straipsnyje nurodyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis (teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones, teise laikyti ir nešioti ginklą, teise medžioti, žvejoti ir pan.) tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. BK 68 straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismui visais atvejais, kai padaromas BK 281 straipsnyje numatytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise taikymo klausimą tiek skiriant bausmę, tiek atleidžiant kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės ar atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Pagal susiformavusią teismų praktiką uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones paprastai skiriamas nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja Kelių eismo taisykles arba tai, jog BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė šiurkščiai pažeidęs Kelių eismo taisyklių reikalavimus ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-20/2011, 2K-103/2010, 2K-353/2009, 2K-366/2008). Tuo pačiu teismas turi atsižvelgti į galimybes baudžiamojo poveikio priemone taisomai veikti kaltininką. Kita vertus, atsižvelgiant į BK 41 straipsnyje nurodytą bausmės paskirtį, bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, klausimas – skirti ar neskirti baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise, turi būti svarstomas individualiai įvertinant kaltininko asmenybę, kaltės formą bei rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, teisingumo principo įgyvendinimą ir kitas konkrečios bylos aplinkybes.

Nagrinėjamoje byloje nenustatyta jokių kaltinamojo V. L. atsakomybę sunkinančių aplinkybių, kaltinamasis įvykdė neatsargią nusikalstamą veiką, teisiamas pirmą kartą. Tuo pačiu atkreiptinas dėmesys, kad V. L. piktybiškai ar įžūliai Kelių eismo taisyklių nepažeidė, neatsargų nusikaltimą įvykdė darbo metu, vairuodamas tarnybinių pareigų pagrindu jam patikėtą transporto priemonę – autobusą, įvykis kilo tamsiu paros metu. Pabrėžtina ir tai, kad jog kaltinamojo darbas yra tiesiogiai susietas su teisės vairuoti transporto priemonę turėjimu – V. L. yra vairuotojas, dėl ko teisės vairuoti atėmimas jam automatiškai reikštų ir darbo santykių pabaigą. Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, jog baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimas taptų nepagrįstu suvaržymu tada, kai kaltinamajam būtų užkirstas kelias dirbti. Jeigu baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimas tik suvaržytų asmens galimybę dirbti, bet iš esmės neužkirstų kelio užsiimti darbine veikla, toks suvaržymas nelaikytinas neproporcingu (kasacinė nutartis 2K-95/2013). Šiuo atveju kaltinamajam, kuris iki nagrinėjamos veikos jokių KET taisyklių nepažeidinėjo, BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės taikymas neatitiktų teisingumo bei proporcingumo principų, dėl ko teismas daro išvadą, kad specialiosios teisės – teisės vairuoti transporto priemonę – atėmimas nagrinėjamu atveju nėra tikslingas.

Dėl civilinio ieškinio

Perdavus bylą teisminiam nagrinėjimui nukentėjusioji T. M. per savo atstovą pareiškė civilinį ieškinį, prašydama atlyginti 15 000 Eur dydžio neturtinę žalą bei 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (t. 1, b. l. 108-113; 114-129).

Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK) neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalys). Nustatant kompensacijos už neturtinę žalą dydį, būtina įvertinti neteisėtais veiksmais pažeistos vertybės pobūdį, t. y. išsiaiškinti, į kokią asmeninę neturtinę/turtinę vertybę buvo pasikėsinta, kokia jos vieta ir reikšmė sociume vyraujančioje bei paties individo pripažįstamoje vertybių sistemoje, bei vadovautis principu, kad kuo aukštesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji turėtų būti ginama. Asmens gyvybė, sveikata, fizinis, seksualinis bei dvasinis neliečiamumas yra absoliučios prigimtinės neturtinės vertybės, kurių pažeidimu sukeliami dvasiniai ir fiziniai išgyvenimai paprastai būna ypač stiprūs bei skausmingi, tai sudaro pagrindą priteisti nukentėjusiajam didesnę piniginę kompensaciją negu kitų – santykinių – vertybių pažeidimo atvejais. Teismų praktika neturtinės žalos priteisimo srityje yra gana įvairi, tačiau kiekvienoje byloje teisingą piniginės kompensacijos už patirtą neturtinę žalą nustatymą lemia konkrečios aplinkybės, kurios nebūna tapačios. Konkretus atlygintinos neturtinės žalos dydis yra nustatomas, atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes ir specifiką, t. y. šis dydis yra bylos faktinių aplinkybių vertinimo dalykas.

Taigi teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, vadovaujasi CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytais kriterijais, taip pat teismų praktika, pagal kurią eismo įvykių bylose, kuriose nukentėjusiesiems padaromas sunkus sveikatos sutrikdymas, priteistina nuo 5 792 Eur iki 34 504 Eur neturtinei žalai atlyginti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-351/2009, 2K-50/2010, 2K-211/2011, 2K-453/2011, 2K-370/2012, 2K-374/2012, 2K-95/2013, 2K-519-507/2015, 2K-52-942/2016 ir kt.). Visgi neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas, nustatydamas konkretų neturtinės žalos dydį, privalo atsižvelgti ir į kitas reikšmingas bylos faktines aplinkybes, kurios mažina ar didina žalos atlyginimą, argumentuoti šių kriterijų taikymą nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, vertinti jų visumą. Pagal teismų praktiką, netgi ir esant tokiems patiems padariniams, atsižvelgiant į kitas reikšmingas byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatomos ir priteisiamos atlyginti neturtinės žalos dydis būna skirtingas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-353/2013).

Nagrinėjamoje byloje spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą bei nustatydamas padarytos neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į tai, kad eismo įvykiu metu nukentėjusiajai T. M. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, pasireiškęs abiejų blauzdų apatinių trečdalių plėštinėmis žaizdomis (apie 13 cm dydžio), dešinės blauzdos abiejų kaulų kūnų lūžiu su atviru poslinkiu, kairės čiurnos išorinės kulkšnies lūžiu, ūmia mažakraujyste dėl nukraujavimo (t. 1, b. l. 44). Dėl nurodytų sužalojimų nukentėjusiajai teko iškęsti tiek didelį fizinį skausmą, tiek stiprius dvasinius išgyvenimus ir kančias. T. M. buvo atlikta visa eilė operacijų, tačiau net ir šiai dienai, praėjus pusantrų metų nuo eismo įvykio, nukentėjusiosios būklė, anaiptol, nėra gera. Nepaisant daugybinių operacijų (jų planuojama atlikti ir dar daugiau) dešinio blauzdikaulio lūžis nesugijo, yra išlikusi žaizda, nukentėjusioji priversta iki pat šiol nešioti Ilizarovo aparatą, kuriuo fiksuojamas kaulas. Pacientės organizmas šį jai būtiną aparatą toleruoja sunkiai (ypač jo viršutinį žiedą), ilgą laiką pėdoje ties strypais buvo stebima pūlinga sekrecija. Būklės sudėtingumą rodo, jog net keli traumatologų konsiliumai priėmė sprendimą dėl lėtinės infekcijos bei niekaip negyjančio kaulo amputuoti dešinę koją blauzdos lygyje. Visgi siekiant išvengti tokios radikalios operacijos, medikai bando maksimaliai išnaudoti visas įmanomas galimybes kaului sugydyti, šiai dienai amputacija nėra atlikta, nukentėjusioji tebegydoma, tačiau dešinio blauzdikaulio lūžis nėra sugijęs, dešinė koja sutrumpėjusi (t. 1, b. l. 120-123, 129, 178-180; t. 2, b. l. 3-4, 22). Tokie duomenys neabejotinai rodo, kad nukentėjusiosios sveikata buvo sunkiai sutrikdyta, tačiau, kas taip pat labai svarbu, sveikatos būklė net ir po ilgo laiko neatsistatė ir tokios sveikatos, kokios buvo iki eismo įvykio, nukentėjusioji, deja, jau niekada nebebus. Nors ir būdama pakankamai garbaus amžiaus, T. M. gyveno pilnai savarankišką gyvenimą. Galėjusi judėti kur nori, vykti į priemiestyje turimą sodą bei jame užsiimti mėgiama veikla, nukentėjusioji šiai dienai yra pilnai priklausoma nuo kitų asmenų ir savarankiškai gyventi niekaip nebepajėgtų. Pastaroji juda tik vaikštynės pagalba, negali minti dešine koja, iš namų išvežama tik vežimėliu, kasdien reikalinga artimųjų pagalba atliekant elementarius veiksmus (atlikti higienos procedūras, pasigaminti maistą ir pan.). Dėl sužalojimo kenčia nuolatinius fizinius skausmus ir šiai dienai vartoja nuskausminamuosius vaistus. Tokių sveikatos sunkumų nukentėjusioji iki įvykio neturėjo, iš medicininių dokumentų galima spręsti, kad jos sveikata būklė buvo pakankamai gera, patologijų nerasta, nebuvo įtraukta į lėtinių ligų dispanserizacijos sąrašą (t. 1, b. l. 124). Suprantama, kad nukentėjusiosios amžius iš esmės turi reikšmės sužalojimų gijimui, tačiau nukentėjusioji nėra atsakinga dėl to, jog buvo sužalota sulaukusi 80 metų. Ankščiau išdėstytos aplinkybės neleidžia abejoti, kad nukentėjusiosios T. M. patirta neturtinė žala yra išties yra reikšminga, o nusikalstamos veikos pasekmes ji tebejaučia iki šiol ir tokia situacija vargu ar bepakis, juo labiau, turint galvoje galimą kojos amputaciją.

Sprendžiant neturtinės žalos klausimą, būtina atsižvelgti ir į tai, kad V. L. padarė ne tyčinę, o neatsargią nusikalstamą veiką (pagal teismų praktiką didesnė žala priteisiama tais atvejais, kai ji kyla dėl tyčinių veiksmų), nenustatyta jokių jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, vairavo blaivas. Tikslinga įvertinti jo elgesį po eismo įvykio – niekur nebandė šalintis, siekė pagelbėti nukentėjusiajai, stipriai išgyveno, įvykio vietoje pačiam prireikė medikų pagalbos. Taigi, atsižvelgiant į anksčiau aptartus įstatymo įtvirtintus neturtinės žalos nustatymo kriterijus, suformuotą teismų praktiką, nustatytas faktines bylos aplinkybes, civiliniame ieškinyje nurodyta maksimali neturtinės žalos suma šiek tiek mažintina, priteisiant nukentėjusiajai T. M. 13 000 Eur dydžio sumą patirtai neturtinei žalai atlyginti (neskaitant draudimo bendrovės ADB „Gjensidige“ jau sumokėtos 5 000 eurų sumos).

Nukentėjusioji, kurios patirta neturinė žala abejonių nekelia ir yra pilnai įrodyta, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Taigi atsakyti už padarytą žalą baudžiamojoje byloje gali kaltinamasis ar už jo veiklą materialiai atsakingas asmuo, kurie pagal įstatymą privalo atlyginti dėl kito asmens veiksmų atsiradusią žalą (BPK 109 straipsnis). Nukentėjusiajai T. M. padaryta žala kilo eismo įvykio metu sunkiai sutrikdžius jos sveikatą. Transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę už padarytą žalą reglamentuoja specialios CK 6.270 straipsnio normos. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams, privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Jeigu didesnio pavojaus šaltinio valdytojas yra darbdavys, tai už jo darbuotojo, atliekančio darbo funkcijas, naudojantis didesnio pavojaus šaltiniu, padarytą žalą atsakomybė darbdaviui kyla ne tik kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojui, tačiau ir kaip samdančiam darbuotojus asmeniui už žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojo kaltės CK 6.264 straipsnio pagrindu.

Nagrinėjamu atveju nusikalstamą veiką kaltinamasis V. L. padarė vairuodamas UAB „V“ priklausantį autobusą „Mercedes Benz 0 4005“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atlikdamas savo darbines funkcijas, taigi už jos veiksmais padarytą žalą atsakingu laikytinas jo darbdavys – UAB „V“. Iš pateiktų duomenų byloje matyti, kad UAB „V“ buvo sudaręs privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį su ADB „Gjensidige“ (t. 1, b. l. 153-158), kuri Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje numatytą maksimalią neturtinės žalos sumą – 5 000 eurų (pagal įvykio metu galiojusią Įstatymo redakciją), nukentėjusiajai T. M. jau yra atlyginusi (t. 1, b. l. 142-147). Taigi civiliniam atsakovui ADB „Gjensidige“ atsakomybė dėl neturtinės žalos konkrečiu atveju nebegali būti taikoma.

UAB „V“ 2017 m. rugsėjo 29 d. sudarė Bendrosios civilinės atsakomybės sutartį su „InterRisk Vienna Insurance Group“ AAS Lietuvos filialu, kurio teisių ir pareigų perėmėjas yra AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialas Lietuvoje, pagal kurią atsakomybės limitas vienam draudžiamajam įvykiui – 500 000 eurų (t. 1, b. l. 159-162, 165-168). Vadinasi, už kaltinamojo V. L. veiksmais, atliekant darbines funkcijas, padarytą žalą atsakomybė, kiek tai susiję su neturtine žala, šiuo atveju kyla draudimo bendrovei „BTA Baltic Insurance Company“ filialui Lietuvoje, būtent iš kurios ir priteistina anksčiau nustatyta 13 000 dydžio neturtinė žala (be ADB „Gjensidige“ jau išmokėtų 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti).

Civiliniu ieškiniu nukentėjusioji T. M. taip pat prašo priteisti procesines palūkanas – 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog skolininkas privalo mokėti įstatymo nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o CK 6.210 straipsnio 1 dalis nustato, jog terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas. Nors šios CK normos reguliuoja kreditoriaus ir skolininko santykius, kylančius iš sutartinių santykių, tačiau kasacinės instancijos teismo praktikoje procesinės palūkanos yra priteisiamos ir bylose, kai žala kyla iš delikto (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-4-699/2015; 2K-352-976/2018).

Pažymėtina, kad ieškinio priėmimo klausimo išsprendimas laikomas civilinės bylos iškėlimu. Vis dėlto šiuo atveju, atsižvelgiant į tai, kad reikalavimas atlyginti neturtinę žalą buvo pareikštas tik teisme, būtent teisminio nagrinėjimo metu paaiškėjo aplinkybė apie tai, kad UAB „V“ yra sudaręs papildomą civilinės atsakomybės draudimo sutartį, kurios pagrindu pareiga atlyginti neturtinę žalą kyla AAS „BTA Baltic Insurance Company“ Lietuvos filialui, kuris tik teisiamajame posėdyje įtrauktas į bylą civiliniu atsakovu, taip pat įvertinus, kad konkretų neturtinės žalos dydį nustato teismas, be to, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-4-699/2015, 2K-352-976/2018), laikantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo tenkintinas iš dalies, priteisiant nukentėjusiajai bei civilinei ieškovei T. M. 5 procentų metines palūkanas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti

Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatas, teismas turi teisę nuspręsti išieškoti iš kaltinamojo nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo turėtas advokato atstovavimo išlaidas. Nagrinėjamu atveju nukentėjusioji T. M. pateikė teismui prašymą priteisti iš kaltinamojo 1 250 Eur dydžio išlaidas, turėtas advokato padėjėjo paslaugoms apmokėti (t. 1, b. l. 108-113, 127, 128; t. 2, b. l. 34). Kaip matyti, nukentėjusiajai teisinės paslaugos teiktos pagal sudarytą teisinių paslaugų sutartį (t. 1, b. l. 38), pinigų sumokėjimą patvirtina pinigų priėmimo kvitai (t. , b. l. 127, 128; t. 2, b. l. 34). Nors teiktų paslaugų turinys ir nėra išsamiai detalizuotas (pinigų priėmimo kvituose nurodyta, kad apmokėta už atstovavimą, dokumentų surašymą, kitas teisines pasaugas), tačiau matyti, jog atstovas rengė civilinį ieškinį, teikė eilę papildomą dokumentų, prašymų. Atstovo paslaugos buvo teikiamos ikiteisminio tyrimo metų bei visą teisminį nagrinėjimą. Šioje baudžiamojoje byloje buvo suorganizuoti 7 teisiamieji posėdžiai - 5 iš jų įvyko, 3 kartus bylos nagrinėjimas buvo atidėtas (2 kartus dėl aplinkybių, susijusių su pareikštu ieškiniu, vieną kartą dėl kaltinamojo gynėjų pasikeitimo), bendrai teisminis procesas posėdžių metu truko apie 5 val. Nukentėjusioji, būdama sudėtingos sveikatos būklės, pati be atstovo nebūtų galėjusi realizuoti teisės dalyvauti nagrinėjant bylą teisme (BPK 28 straipsnio 2 dalis). Prašomos išlaidos neviršija 2004-04-02 Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą įtvirtintų įkainių. Pabrėžtina, jog Rekomendacijų nuostatose neribojama šalių teisė susitarti dėl advokato atlyginimo. Minėtos Rekomendacijos yra būtent dėl civilinių bylų ir jos šiuo atveju, žinoma, nėra privalomos, tačiau jos leidžia įvertinti orientacinius teikiamų advokato paslaugų įkainius. Be kita ko, spręsdamas klausimą dėl nukentėjusiosios turėtų atstovavimo išlaidų dydžio pagrįstumo, teismas vertina ir kaltinamojo turtinę padėtį. Teismas neturi duomenų, jog kaltinamojo finansinė padėtis būtų sudėtinga, pastarasis yra dirbantis, gauna nuolatines pajamas. Atsižvelgiant į teiktų paslaugų turinį ir apimtį, bylos nagrinėjimo trukmę, prašomas atlyginti išlaidų dydis laikytinas protingu, dėl ko pilnai priteistinas iš kaltinamojo.

Kaltinamajam kardomoji priemonė proceso metu nebuvo paskirta.

Daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, nėra.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297, 298 straipsniais, 303 straipsnio 2 dalimi, 304 straipsniu, 305 straipsnio 1 dalimi, 307 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

V. L. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 3 dalyje, ir paskirti 120 MGL (6 000 eurų) dydžio baudą.

Nustatyti 12 mėnesių terminą nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos baudai savanoriškai sumokėti.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės T. M. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir iš draudimo bendrovės AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialo Lietuvoje priteisti T. M. 13 000 (trylika tūkstančių) eurų neturtinei žalai atlyginti bei 5 procentų dydžio palūkanas už šią atlyginti priteistą neturtinę žalą, palūkanas skaičiuojant nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo iki sprendimo dalyje dėl žalos atlyginimo visiško įvykdymo.

Priteisti iš V. L. nukentėjusiajai T. M. 1 250 (vieną tūkstantį du šimtus penkiasdešimt) eurų atstovavimo išlaidoms apmokėti.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.