- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-03-15
- Bylos Nr.
- e2A-200-368/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-35-3-00745-2020-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Egidijus Mockevičius
- Atsakovas
- UAB „Biokuro bazė“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Vara“
- Trečiasis asmuo
- uždarajai akcinei bendrovei „Teisės ir kreditų valdymo departamentui“
- Kategorijos
- 2.6.9.3Lošimas ir lažybos
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Mockevičius
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės UAB „Biokuro bazė“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2020 m. spalio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vara“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Biokuro bazė“, trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Teisės ir kreditų valdymo departamentui“ dėl be pagrindo įgytų lėšų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Vara“ kreipėsi į teismą ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Biokuro bazė“ 1 706,66 Eur be pagrindo gautų lėšų, 60,08 Eur palūkanų, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priteisti iš atsakovės ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog tarp ieškovės ir atsakovės susiklostė teisiniai santykiai dėl medienos pirkimo-pardavimo. 2019-05-22 ieškovė atsakovei pardavė ir pristatė statybinės medienos 4 206,66 Eur sumai. Atsakovė ieškovei dalį skolos - 2 500 Eur per du kartus 2019-05-22 ir 2019-08-05 sumokėjo. 2019-08-08 atsakovės kreditorinis reikalavimas į ieškovės skolą 2019-08-07 buvo perleistas trečiajam asmeniui UAB „Teisės ir kreditų valdymo departamentas“. Trečiasis asmuo 2019-08-08 pranešimu pareikalavo iš ieškovės sumokėti 2 255,72 Eur sumą, kurią sudarė 1 706,66 Eur skola ir 519,06 Eur delspinigiai. Ieškovė 2019-08-14 atsakovei sumokėjo 1 706,66 Eur, nors ši reikalavimo teisės jau nebeturėjo. Nors ieškovė skolos likutį atsakovei sumokėjo, tačiau pagal trečiojo asmens pareiškimą Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmai 2019-10-31 išdavė teismo įsakymą dėl 2 450,02 Eur skolos, 11,68 Eur palūkanų bei 14 Eur žyminio mokesčio išieškojimo iš ieškovės trečiojo asmens naudai. Įsiteisėjęs teismo įsakymas buvo perduotas vykdyti antstolei, kuriai ieškovė sumokėjo visą priteistą sumą, o antstolė 2019-01-09 mokėjimo nurodymu šias sumas pervedė trečiajam asmeniui. Taigi, ieškovė 1 706,66 Eur sumą sumokėjo du kartus - atsakovei (kaip pirminiam kreditoriui) ir trečiajam asmeniui (kaip naujajam kreditoriui). Kadangi atsakovei 1706,66 Eur suma sumokėjo 2019-08-14, t. y. po reikalavimo perleidimo trečiajam asmeniui, todėl šią sumą atsakovė gavo be teisinio pagrindo ir privalo ieškovei grąžinti. Teisinis pagrindas atsakovei gauti skolos mokėjimą išnyko 2019-08-07, atsakovei sudarius reikalavimo perleidimo sutartį ir apie tai 2019-08-08 informavus ieškovę.
Atsiliepimas
2. Atsakovė UAB „Biokuro bazė“ atsiliepimu su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovė darydama mokėjimus už medieną pradiniam kreditoriui ir naujam kreditoriui veikė savo rizika, todėl šiuo metu negali reikalauti pinigų gražinimo. Ieškovė būdama verslininkė, kuriai taikomi didesni rūpestingumo ir atidumo kriterijai, savo valia, sąmoningai, niekieno neverčiama sumokėjo skolą atsakovei žinodama, kad atsakovė reikalavimo teisę į skolą perdavė kitam asmeniui, todėl savo rizika įvykdė mokėjimą už medieną atsakovei ir dėl to negali reikalauti pinigų iš jos grąžinimo. Be to, byloje nėra ginčo, kad ieškovė prievolę grąžinti skolą įvykdė atsakovei po to, kai jau žinojo, kad atsakovė perleido reikalavimo teisę į šią skolą trečiajam asmeniui, todėl ji galėjo atsisakyti mokėti skolą konkrečiam kreditoriui ir galėjo įvykdyti prievolę mokėdama sumą į notaro, banko ar kitos kredito įstaigos depozitinę sąskaitą. Atsakovės nuomone, pagal formuojamą teismų praktiką, jeigu asmuo žinodamas, kad reikalavimas į skolininką perleistas kitam asmeniui, tačiau reikalavimą vis tiek įvykdo pradiniam kreditoriui, veikia savo rizika. Tik tokiu atveju, jeigu ieškovė nežinotų apie perleistą reikalavimo teisę į skolą, ji galėtų reikalauti be pagrindo įgytų lėšų grąžinimo iš atsakovės. Trečiasis asmuo kreipėsi į teismą pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo dėl skolos išieškojimo iš ieškovės, tačiau ieškovė dėl šio teismo įsakymo prieštaravimų nepareiškė, t. y. sutiko su priimtu įsakymu.
3. Trečiasis asmuo UAB „Teisės ir kreditų valdymo departamentas“ atsiliepimu su ieškinio reikalavimais nesutiko, prašė jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas iš ieškovės. Nurodė, jog trečiasis asmuo remiantis reikalavimo perleidimo sutartimi išieškojo skolą iš ieškovės, ieškovei buvo žinomos aplinkybės, kad atsakovė ir trečiasis asmuo pasirašė reikalavimo perleidimo sutartį ir, kad trečiasis asmuo kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo. Žinodama šias aplinkybes ieškovė savo rizika nusprendė nereikšti prieštaravimų dėl išduoto teismo įsakymo ir sumokėti skolą atsakovei (pradinei kreditorei) po reikalavimo perleidimo į šią skolą trečiajam asmeniui, todėl ji negali reikalauti iš atsakovės grąžinti pinigus kaip be pagrindo gautus.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmai 2020 m. spalio 29 d. sprendimu ieškinį tenkino.
5. Pagrindiniai teismo motyvai:
5.1. Susiklosčiusi chronologinė įvykių seka, pervesta pinigų suma, ginče dalyvaujantys tie patys asmenys patvirtina, kad pirminės prievolės pagrindas egzistavo (medienos pirkimas – pardavimas), ieškovė gerai žinojo, kad prievolė buvo, ir to suklaidinta ieškovė pervedė sumą, sutampančią su jo pirminės prievolės įsiskolinimu, ne tam asmeniui – pirminiam kreditoriui.
5.2. Teismas sutinka su ieškovės argumentais, kad ieškovė, žinodama apie kreditorinio reikalavimo perleidimą, pervedė 1706,66 Eur atsakovei esant išnykusiam teisiniam pagrindui, nes anksčiau juos sieję pirkimo – pardavimo santykiai pasibaigė 2019-08-08 kreditorinio reikalavimo perleidimo metu. Tai gi, konstatuojama, kad atsakovė įgijo 1706,66 Eur be teisinio pagrindo CK 6.237 straipsnio 1 dalis).
5.3. Atsakovė 2019-08-14 gavo pinigus – 1706,66 Eur, dėl kurių reikalavimo teisę jau buvo perleidusi, už šias be pagrindo įgytas lėšas privalo mokėti įstatymo nustatytas 5 procentų metines palūkanas (CK 6.240 straipsnio 1 dalis), šis ieškovės reikalavimas visiškai tenkintinas ieškinio reikalavimo ribose.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
6. Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Biokuro bazė“ prašo Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2020-10-29 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškovės ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais esminiais argumentais:
6.1. CK 6.237 str. 1 d. numatyta pareiga, kad asmuo, be teisinio pagrindo įgijęs turtą, privalo grąžinti tą turtą asmeniui, kuriam šis priklauso, išskyrus atvejus, numatytus CK 6.241 str. Kad atsirastų ši pareiga turi būti šios sąlygos: 1) asmuo įgyja turtą be teisinio pagrindo; 2) turtas turi būti realiai gautas; 3) įgyto turto negalima išreikalauti panaudojant kitus civilinių teisių gynimo būdus. Pirmosios instancijos teismas nei vienos iš šių aplinkybių nenustatinėjo, nevertino, neanalizavo ir sprendime iš esmės dėl jų nepasisakė. Ieškovė būdama verslininkė, kuriai taikomi didesni rūpestingumo ir atidumo kriterijai, žinodama, kad reikalavimo teisė yra perleista naujajam kreditoriui, savo rizika įvykdė skolos apmokėjimą atsakovei, todėl negali reikalauti pinigų iš atsakovės grąžinimo.
6.2. Apeliantė, priteistas iš jos sumas, gavo kaip atsiskaitymą už perleistą reikalavimo teisę, todėl jokių papildomai lėšų negavo ir nepraturtėjo. Tarp atsakovės ir naujojo kreditoriaus sudarytoje 2019-02-01 Reikalavimo perleidimo sutartyje atsakovei nebuvo jokio draudimo gauti iš ieškovės skolos sumokėjimą. Priešingai, naujasis kreditorius tam neprieštaravo. Jis tik kėlė reikalavimą, kad atsakovė, gavusi skolos sumą iš skolininkės, konkrečiu atveju iš ieškovės, per penkias darbo dienas pervestų naujajam kreditoriui priklausančią dalį nuo skolininkės sumokėtos sumos. Aplinkybė, jog atsakovė konkrečiu atveju to nepadarė gavusi skolos sumokėjimą iš ieškovės, šiuo atveju neturi jokios reikšmės, nes tai yra ne šios bylos dalykas.
6.3. Neteisėtus veiksmus prieš ieškovę atliko naujasis kreditorius, todėl jam turėtų būti reiškiami reikalavimai ir naujasis kreditorius turi atsakyti ieškovei priteistų sumų ribose. Naujasis kreditorius žinojo, kad ieškovė sumokėjo 1 706,66 Eur skolos sumą atsakovei 2019-08-14, tačiau pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo civilinėje byloje Nr. eL2-4275-666/2019 Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmuose kreipėsi ne tik dėl delspinigių priteisimo (kaip buvo informavusi atsakovę elektroniniu laišku) iš ieškovės, bet dėl visos 1 706,66 Eur skolos sumos, kuri jau buvo ieškovės sumokėta 2019-08-14 atsakovei bei delspinigių priteisimo. Taigi, atsakovės nuomone, būtent naujasis kreditorius pasielgė nesąžiningai, kreipdamasis į teismą dėl skolos priteisimo iš ieškovės žinomai antrą kartą.
Atsiliepimas
7. Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą, ieškovė UAB „Vara“ prašo jį atmesti, Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2020 m. spalio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti iš apeliantės ieškovės naudai jos patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepimą grindžia šiais esminiais argumentais:
7.1. Atsižvelgiant į CK teisės normas, reglamentuojančias reikalavimo perleidimą, apeliantei sudarius reikalavimo teisės sutartį, visos prievolės dėl medienos pirkimo - pardavimo tarp ieškovės ir apeliantės pasibaigė. Kitoks tarp ieškovės ir apeliantės susiklosčiusių teisinių santykių aiškinimas, tai yra, jog ieškovė galėjo atsiskaityti ir tiesiogiai apeliantei po reikalavimo perleidimo ar, kad ieškovės mokėtinos sumos buvo naujojo kreditoriaus mokamas užmokestis apeliantei už perleistą reikalavimo teisę, neatitiktų reikalavimo perleidimo instituto prasmės ir tikslo.
Šalies argumentai
7.2. Apeliantės reikalavimo perleidimo sutarties nuostatų aiškinimas, iš esmės teigiant, jog ieškovė turėjo teisę atsiskaityti tiek apeliantei tiek naujajam kreditoriui, ir jos gautos sumos iš ieškovės buvo esant tam teisiniam pagrindui, prieštarauja teisės normoms bei pačios reikalavimo perleidimo sutarties esmei. Tai yra, sudarius Reikalavimo perleidimo sutartį, kuri iš esmės yra atlygintinis sandoris, neatsiranda solidarioji kreditorių reikalavimų teisė, o skolininkas privalo įvykdyti prievolę tik naujajam kreditoriui tokiomis pačiomis sąlygomis ir tvarka, kuria jis turėjo vykdyti prievolę pradiniam kreditoriui. Taigi, 2020-10-29 teismo sprendimo 11 punkte pateikta išvada, jog ieškovės ir apeliantės teisiniai santykiai pasibaigė 2019-08-08 kreditorinio reikalavimo perleidimo metu, yra teisėta ir pagrįsta, kas atitinkamai reiškia, jog teisinio pagrindo apeliantei 2019-08-14 gauti 1 706,66 Eur sumą, pagal jos turėtą reikalavimo teisę, nebuvo.
7.3. Kaip matyti iš Reikalavimo perleidimo sutarties, tik apeliantė gali susigrąžinti naujojo kreditoriaus iš ieškovės gautą pinigų sumą, kuri buvo priteista iš apeliantės. Nors naujasis kreditorius ir turėjo pareigą, tačiau geranoriškai šių lėšų apeliantei negrąžina, todėl elgiasi nesąžiningai apeliantės atžvilgiu. Tik apeliantė pasirinko perleisti reikalavimo teisę naujajam kreditoriui, todėl ir visos neigiamos pasekmės, tai yra, jog naujasis kreditorius ne visiškai su ja atsiskaito, tenka apeliantei. Akivaizdu, kad ieškovė, nebūdama Reikalavimo perleidimo sutarties šalis, jokių reikalavimų naujajam kreditoriui, vadovaudamasi Reikalavimų perleidimo sutartimi, reikšti teisės neturi.
8. Trečiasis asmuo UAB „Teisės ir kreditų valdymo departamentas“ atsiliepimo nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
10. Apeliacijos objektas – teismo sprendimo, kurio tenkintas reikalavimas dėl be pagrindo įgyto lėšų priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
11. Apeliantė (atsakovė) su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir pateikia savo poziciją.
12. Pažymėtina, kad atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, tačiau papildomai pasisako dėl pagrindinių apeliacinio skundo motyvų.
13. Byloje nustatyta, kad tarp atsakovės ir ieškovės susiklostė medienos pirkimo – pardavimo santykiai, kurių metų ieškovė UAB „Vara“ laiku neatsiskaitė ir liko skolinga atsakovei UAB „Biokuro bazė“ 1706,66 Eur už pateiktą medieną. Toks skolos likutis buvo 2019-08-05. 2019-08-07 atsakovė perleido kreditorinį reikalavimą trečiajam asmeniui UAB „Teisės ir kreditų valdymo departamentas“, apie tokį perleidimą ieškovė sužinojo kitą dieną (2019-08-08), tačiau naujajam kreditoriui pareikalavus 1706,66 Eur skolos ir 519,06 Eur delspinigių, skolą – 1706,66 Eur pervedė pirmajam kreditoriui, nors šis reikalavimo teisės jau neturėjo.
14. Atsakovė apeliaciniu skundu teigia, kad CK 6.237 str. 1 d. numatyta pareiga, kad asmuo, be teisinio pagrindo įgijęs turtą, privalo grąžinti tą turtą asmeniui, kuriam šis priklauso, išskyrus atvejus, numatytus CK 6.241 str. Kad atsirastų ši pareiga turi būti šios sąlygos: 1) asmuo įgyja turtą be teisinio pagrindo; 2) turtas turi būti realiai gautas; 3) įgyto turto negalima išreikalauti panaudojant kitus civilinių teisių gynimo būdus. Pirmosios instancijos teismas nei vienos iš šių aplinkybių nenustatinėjo, nevertino, neanalizavo ir sprendime iš esmės dėl jų nepasisakė. Ieškovė būdama verslininkė, kuriai taikomi didesni rūpestingumo ir atidumo kriterijai, žinodama, kad reikalavimo teisė yra perleista naujajam kreditoriui, savo rizika įvykdė skolos apmokėjimą atsakovei, todėl negali reikalauti pinigų iš atsakovės grąžinimo.
15. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinio teismo praktika dėl nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančių normų aiškinimo ir taikymo yra nuosekliai išplėtota. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė, ar kitokią naudą, gautą kreditoriaus sąskaita (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2012; 2014 m. sausio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2014; 2014 m. liepos 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2014; kt.).
16. Teisinio reguliavimo sistemoje būdamas savarankiškas prievolės atsiradimo pagrindas, nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas teisės doktrinoje ar teismų praktikoje dažnai nurodomas kaip subsidiarus asmens teisių gynimo būdas. Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo subsidiarumas reiškia, kad šis institutas taikomas tik tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais – sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės – gynybos būdais arba jos apginamos nevisiškai. Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad kitų (sutartinių, deliktinių) šalių santykių buvimas savaime neužkerta galimybės taikyti nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo taisykles tuo atveju, kai turtas, kurį reikalaujama priteisti, buvo vienos šalies perduotas, o kitos įgytas nesant iš tų santykių kylančios prievolės jam perduoti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013).
17. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė, žinodama apie kreditorinio reikalavimo perleidimą, pervedė 1706,66 Eur atsakovei esant išnykusiam teisiniam pagrindui, nes anksčiau juos sieję pirkimo – pardavimo santykiai pasibaigė 2019-08-08 kreditorinio reikalavimo perleidimo metu. Tai gi, atsakovė įgijo 1706,66 Eur be teisinio pagrindo (CK 6.237 straipsnio 1 dalis). Nors apeliantė apeliaciniu skundu teigia, kad pirmosios instancijos teismas nei vienos iš aplinkybių, nustatytų CK 6.237 straipsnyje nenustatinėjo, nevertino, neanalizavo ir sprendime dėl jų nepasisakė, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, iš esmės teisingai sprendė, kad atsakovė įgijo lėšas nesant tam teisinio pagrindo.
18. Pirmosios instancijos teismo taikytas CK 6.237 straipsnis nustato aptariamo skyriaus normų taikymo prielaidas. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad tam, jog atsirastų pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, visų pirma asmuo turi turtą įgyti be teisinio pagrindo, t. y. daikto ar pinigų gavimas negali būti pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu. Jeigu turto įgijimo pagrindas buvo, o po turto įgijimo jis išnyko, tai tokiu atveju įgijusiam turtą asmeniui atsiranda pareiga grąžinti įgytą turtą kaip įgytą be pagrindo. Be to, tam, kad atsirastų pareiga grąžinti turtą, jis turi būti asmens realiai gautas, o jo išreikalauti kitais civilinių teisių gynimo būdais (pvz., taikant restituciją, vindikaciją, priteisiant nuostolius, įpareigojant prievolę įvykdyti natūra, taikant kitus sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės nustatytus gynybos būdus) nėra teisinio pagrindo arba tokius būdus taikant pažeistos asmens teisės būtų apgintos nevisiškai. Savo ruožtu tai reiškia, kad be pagrindo įgyto turto grąžinimas yra subsidiarus pažeistos teisės gynimo būdas. Pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą neeliminuoja nei turtą įgijusio asmens sąžiningumas, nei atliktų veiksmų pobūdis (tyčia ar neatsargumas). Apibendrintai galima pasakyti, kad pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą institutas yra bendrojo teisės principo „iš neteisės teisė nekyla“ (lot. ex iniuria ius non oritur) išraiška (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2011).
19. CK 6.242 straipsniui, reglamentuojančiam nepagrįstą praturtėjimą (lot. actio de in rem verso), taikyti turi būti nustatytos šios prielaidos: pirma, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų; antra, atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); trečia, priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; ketvirta, atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.); penkta, nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį; šešta, šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; septinta, ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2011; 2016 m. gruodžio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-489-695/2016, 22 punktas).
20. Apeliacinės instancijos teismo požiūriu, bylą nagrinėjęs teismas tinkamai nustatė bylos faktus ir jiems kvalifikuoti tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias turto gavimą be pagrindo, bei jas aiškinančią kasacinio teismo praktiką, nepažeidė įrodinėjimo naštos paskirstymo.
21. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), kad įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat), pažymi, kad šios kategorijos bylose ieškovė turi įrodyti, kad atsakovė praturtėjo ieškovės sąskaita; pareiga įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą tenka atsakovei. Reikalavimas įrodyti, kad atsakovė gavo turtą be teisinio pagrindo, reikštų reikalavimą įrodyti, kad kažko nėra, tačiau teisinis pagrindas gauti turtą gali būti labai įvairus, taigi tai reikštų reikalavimą ieškovei paneigti bet kokį įmanomą atsakovės turto gavimo pagrindą, t. y. įrodyti neįmanomas įrodyti aplinkybes (lot. probatio diabolica). Priešingai, jei atsakovė mano, kad gavo turtą esant teisiniam pagrindui, ji turi būti pajėgi įrodyti konkretaus pagrindo buvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013; 2018 m. vasario 14 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e3K-3-30-1075/2018 24 punktą; ir kt.).
22. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju yra visos nepagrįsto praturtėjimo instituto sąlygos: atsakovė praturtėjo 1706,66 Eur dėl ieškovės veiksmų; ieškovės turtas sumažėjo 1706,66 Eur (nes ieškovė analogišką sumą pervedė naujajam kreditoriui); ieškovės turto sumažėjimą lėmė atsakovės veiksmai ir atsakovė praturtėjo 1706,66 Eur; atsakovė neįrodė, kad egzistavo teisinis pagrindas – atsakovė reikalavimo teisę buvo perleidusi naujajam kreditoriui, kuris ir turėjo atlyginti atsakovei sutartą sumą už reikalavimo teisės į ieškovę perleidimą); nepagrįsto praturtėjimo aplinkybės egzistavo ieškovei teikiant ieškinį; ieškovė neprisiėmė turto sumažėjimo rizikos, t. y. ieškovė neįsipareigojo nesumokėtos skolos atlyginti du kartus ta pačia apimtimi; ieškovė negali apginti savo pažeistų teisių kitais gynybos būdais, kadangi teisiniai santykiai, sieja ieškovę ir atsakovę pasibaigė atsakovei perleidus reikalavimą naujajam kreditoriui.
23. Apeliantė taip pat nurodo, kad neteisėtus veiksmus prieš ieškovę atliko naujasis kreditorius, todėl jam turėtų būti reiškiami reikalavimai ir naujasis kreditorius turi atsakyti ieškovei priteistų sumų ribose. Naujasis kreditorius žinojo, kad ieškovė sumokėjo 1 706,66 Eur skolos sumą atsakovei 2019-08-14, tačiau pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo civilinėje byloje Nr. eL2-4275-666/2019 Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmuose kreipėsi ne tik dėl delspinigių priteisimo (kaip buvo informavusi atsakovę elektroniniu laišku) iš ieškovės, bet dėl visos 1 706,66 Eur skolos sumos, kuri jau buvo ieškovės sumokėta 2019-08-14 atsakovei bei delspinigių priteisimo. Taigi, atsakovės nuomone, būtent naujasis kreditorius pasielgė nesąžiningai, kreipdamasis į teismą dėl skolos priteisimo iš ieškovės žinomai antrą kartą.
24. Atsakant į šiuos apeliantės argumentus, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pagal CK 6.156 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Šiame straipsnyje nustatytas sutarties laisvės principas apima ir šalių teisę pasirinkti ir sudaryti tokios rūšies sutartį, kuri labiausiai atitinka jų interesus. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovė sudarė su naujuoju kreditoriumi reikalavimo perleidimo sutartį, ir tikėtina (nors reikalavimo teisių perleidimo sutartis į bylą nepateiktą), aptarė sutartyje reikalavimo perleidimo sąlygas. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju, būtent atsakovė, turėjusi teisę pasirinkti kokios rūšies sutartį ir su kokia šalimi ją sudaryti bei ją sudariusi su trečiuoju asmeniu, turi prisiimti ir iš tokių savo veiksmų kylančias pasekmes. Tai, kad atsakovės, kuriai kaip verslininkei, keliami aukštesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, teigimu, naujasis kreditorius pasielgė nesąžiningai ir žinodamas, kad ieškovė sumokėjo 1 706,66 Eur skolos sumą atsakovei 2019-08-14, vis tiek kreipėsi į teismą pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo, nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų vertinti kitaip nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Juo labiau, esant pasibaigus atsakovės reikalavimo teisei, pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo atsakovės įgytų lėšų iš ieškovės laikyti kaip įgytas pagrįstai, esant teisiniam pagrindui ir jų iš atsakovės nepriteisti.
25. Vadovaudamasi išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika, nenukrypo nuo suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, bylos aplinkybes vertino objektyviai ir visapusiškai. Įvertinusi aplinkybių visumą, darytina išvada, kad apeliantas šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
26. Atmetus apeliantės (atsakovės) UAB „Biokuro bazė“ apeliacinį skundą jos patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme priteisimo klausimas nespręstinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Šiaulių apygardos teismas,
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti.
Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2020 m. spalio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.