- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-01-17
- Bylos Nr.
- eAS-50-822/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-03274-2023-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Rytis Krasauskas, Beata Martišienė, Skirgailė Žalimienė
- Pareiškėjas
- Kauno miesto savivaldybės
- Atsakovas
- Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Beatos Martišienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Kauno miesto savivaldybės atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2023 m. lapkričio 28 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Kauno miesto savivaldybės skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl privalomojo nurodymo ir sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas Kauno miesto savivaldybė (toliau – ir pareiškėjas, Savivaldybė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas) Kauno valdybos Kauno aplinkos apsaugos inspekcijos 2023 m. rugsėjo 18 d. privalomąjį nurodymą Nr. PN-687 (toliau – ir Privalomasis nurodymas) ir Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2023 m. spalio 18 d. sprendimą Nr. AD5-23184 (toliau – ir Sprendimas).
Pareiškėjas teismo taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Privalomojo nurodymo vykdymą ir galiojimą, nes jo vykdymas iš Savivaldybės, o tiksliau jos gyventojų (mokesčių mokėtojų), pareikalautų itin didelių lėšų, o jį įvykdžius, patirtų lėšų išsireikalavimas būtų praktiškai neįmanomas. Pareiškėjas teigė, kad skundas yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) pagrįstas. Pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę, aplinkai nebus padaryta didesnė žala nei ji buvo padaryta iki šiol, bus laikinai sureguliuota situacija, kol paaiškės, kas turi įgyvendinti aplinkos atkūrimo priemones užterštoje teritorijoje, suderinti valstybės ir savivaldos interesai, o taip pat, tikėtina, nustatytas teršėjas (ar jo teisių perėmėjas).
II.
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2023 m. lapkričio 28 d. nutartimi atmetė pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.
Teismas nustatė, kad Privalomuoju nurodymu Savivaldybė įpareigota iki 2023 m. gruodžio 18 d. parengti užterštos teritorijos, nurodytos Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir LGT) ataskaitoje, tvarkymo planą (toliau – ir Planas) ir jį pateikti atsakovui derinti. Planas dar neparengtas, todėl Privalomuoju nurodymu Savivaldybė nėra įpareigojama Planą įgyvendinti. Teismas akcentavo, kad Plano įgyvendinimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.
Teismas sprendė, kad pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, tik abstrakčiai nurodė, kad Plano parengimas ir jo pateikimas derinti gali padaryti neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą, tačiau jokiais įrodymais nepagrindė žalos atsiradimo ar jos apskaičiavimo. Teismas vertino, jog teiginiai, kad Privalomasis nurodymas galimai neteisėtas, savaime nepagrindžia Plano rengimo išlaidų, ar Plano rengimu ir pateikimu derinti Savivaldybei padarytos žalos. Teismas pažymėjo, jog jei pareiškėjas patirs tam tikrų neigiamų padarinių, o atsakovo Privalomasis nurodymas bus pripažintas neteisėtu, neigiami padariniai galės būti kompensuojami per žalos kompensavimo mechanizmą.
Teismas nenustatė prima facie argumentų dėl skundžiamų aktų neteisėtumo ar nepagrįstumo ir nurodė, kad visi pareiškėjo argumentai šiuo aspektu bus įvertinti bylos nagrinėjimo metu.
III.
Pareiškėjas Savivaldybė atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2023 m. lapkričio 28 d. nutartį ir pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo tenkinti – sustabdyti Privalomojo nurodymo vykdymą ir galiojimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Pareiškėjas taip pat prašo priimti naujus įrodymus – Kauno miesto savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos 2023 m. priemonių finansavimo planą ir Kauno miesto savivaldybės administracijos aplinkos apsaugos skyriaus aiškinamąjį raštą „Dėl Kauno miesto savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos 2023 m. priemonių finansavimo plano patvirtinimo“.
Pareiškėjas laikosi pozicijos, jog skunde pagrindė, kad, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, gali būti padaryta neatitaisoma (sunkiai atitaisoma) didelė žala, pasireiškianti pareiškėjo biudžeto lėšų nesavalaikiu ir netikslingu panaudojimu bei negalėjimu tokių lėšų susigrąžinti, taip pat, kad yra būtinas laikinas situacijos sureguliavimas, iš esmės siekiant išlaikyti status quo (esamą padėtį), kol Privalomojo nurodymo teisėtumas bus peržiūrėtas ir įvertintas teismine tvarka, ir įrodė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sąlygų egzistavimą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad teismas, priėjęs prie išvados, kad Plano įgyvendinimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, netinkamai vertino Savivaldybei duoto Privalomojo nurodymo pobūdį ir nepagrįstai iš anksto apibrėžė bylos nagrinėjimo ribas. Teismas, suklaidintas atsakovo, neįvertino Privalomojo nurodymo esmės ir to, kokios bus tokių veiksmų (teritorijos tvarkymo plano parengimo) pasekmės. Pareiškėjas atskirajame skunde pateikia teisės aktų analizę ir teigia, kad už užterštos teritorijos tvarkymo plano parengimą, tvarkymo būdo pasirinkimą ir tvarkymo įgyvendinimą yra atsakingas vienas ir tas pats subjektas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. vasario 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-677-624/2023), teisės aktai nenumato, kad papildomai yra sprendžiama, kas parengtą užterštos teritorijos planą turi įgyvendinti ir kad tai galėtų būti kitas asmuo nei pats plano rengėjas.
Pareiškėjas teigia, jog teismas be pagrindo nevertino, jog prašoma reikalavimo užtikrinimo priemone yra būtina laikinai sureguliuoti padėtį. Pareiškėjas pakartoja argumentus, susijusius su neatitaisoma didele žala, būtinybe nustatyti, kas turi įgyvendinti aplinkos atkūrimo priemones užterštoje teritorijoje, valstybės ir savivaldybės interesų suderinimu, prašomos pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės proporcingumu viešojo intereso aspektu, ir akcentuoja, jog teismas neatsižvelgė į šiuos argumentus.
Pareiškėjas pakartoja ir teismui nurodytus argumentus, susijusius su išskirtine, pirma tokia situacija Lietuvoje bei teigia, jog precedento neturinčio Privalomojo nurodymo vykdymas ir galiojimas turi būti stabdomas, nes to reikalauja ginčo situacijos teisinio vertinimo sudėtingumas, išskirtinumas, naujumas, kurį lemia Privalomojo nurodymo vykdymo sudėtingumas ir didelė finansinė našta Savivaldybės biudžetui, taip pat viešasis interesas.
Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai prioritetą teikė neigiamų padarinių kompensavimui per žalos kompensavimo mechanizmą, o ne reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymui, nes teisiniai procesai, papildomos bylos dėl žalos atlyginimo, ginčai dėl atliktų / neatliktų darbų, jų apmokėjimo, darbų konservavimo ir pan., pareikalautų papildomų investicijų ir moralinių kaštų, kas yra visiškai neadekvatu šioje konkrečioje situacijoje lyginant su laikinu ginčo situacijos sureguliavimu.
Dėl pateikiamų papildomų įrodymų pareiškėjas nurodo, kad savivaldybių lėšų planavimas aplinkos apsaugos priemonėms pasižymi tam tikra specifika, todėl teikiami įrodymai pagrindžia, kad Privalomuoju nurodymu kėsinamasi į savivaldos veikimo laisvę ir nepriklausomumą (Privalomuoju nurodymu nurodomos tvarkyti užterštos teritorijos sutvarkymui lėšos iš valstybės neskirtos). Jie taip pat patvirtina argumentą, kad Savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos biudžeto lėšos yra tikslinės ir sudaromos iš baigtinio sąrašo šaltinių. Tai reiškia, kad Savivaldybė turi tik tiek lėšų, kiek jų gauta iš įstatyme numatytų šaltinių ir galimos įgyvendinti aplinkos apsaugos priemonės yra tik tokios, kokios yra numatomos ir patvirtinamos atitinkamų metų aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos priemonių finansavimo plane. Pateikiami įrodymai pagrindžia, kad Privalomasis nurodymas reiškia itin didelę finansinę naštą ne tik dėl to, kad pareiškėjas tokių lėšų biudžete paprasčiausiai net neturi, bet ir jų suplanuoti (asignuoti) nėra iš ko. Preliminarūs užterštos teritorijos tvarkymo kaštai yra bent pusė viso planuotino Savivaldybės specialiosios programos biudžeto (LGT ataskaitos 22 p.).
Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2024 m. sausio 11 d. pateikė papildomą įrodymą, kuriuo patvirtinama, jog Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas pratęstas iki 2024 m. birželio 18 d.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2023 m. lapkričio 28 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo Kauno miesto savivaldybės prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pagrįstumas ir teisėtumas.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę konstatavęs, jog pareiškėjas neįrodė, kad Privalomojo nurodymo galiojimas ar jo vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas. Pareiškėjas atskirajame skunde teigia, jog jis įrodė Administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sąlygų egzistavimą.
ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, yra nustatyta, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir, nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.
Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-241/2013; 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016; ir kt.). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010; 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-986-520/2016; 2022 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-11-556/2022).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų, kad skundžiamo administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016; ir kt.). Reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012). Pažymėtina ir tai, kad skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje byloje yra individualus.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti 2023 m. rugsėjo 18 d. privalomojo nurodymo Nr. PN-687, kuriuo jis įpareigotas parengti užterštos teritorijos tvarkymo planą ir jį pateikti atsakovui derinti, vykdymą ir galiojimą. Pareiškėjas būtinybę taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę iš esmės grindžia tuo, kad jis įrodė ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sąlygų egzistavimą, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti padaryta neatitaisoma (sunkiai atitaisoma) didelė žala, pasireiškianti pareiškėjo biudžeto lėšų nesavalaikiu ir netikslingu panaudojimu bei negalėjimu tokių lėšų susigrąžinti, taip pat, kad yra būtinas laikinas situacijos sureguliavimas, iš esmės siekiant išlaikyti status quo (esamą padėtį), kol Privalomojo nurodymo teisėtumas bus peržiūrėtas ir įvertintas teismine tvarka.
Dėl pareiškėjo teiginių, kad jo reikalavimas tikėtinai pagrįstas (t. y. įrodyta ABTĮ įtvirtinta viena iš būtinųjų sąlygų, leidžiančių taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – tikėtinas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumas) teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą, byla iš esmės nėra nagrinėjama. Todėl prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti grindžiamas su būsimo teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo aplinkybėmis, o ne su ginčo sprendimu iš esmės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-233/2012). Reikalavimų užtikrinimo priemone yra tik laikinai fiksuojama esama padėtis atitinkamuose materialiniuose teisiniuose santykiuose, tačiau tai neturi įtakos pačiai teisminio proceso eigai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-41/2012). Todėl pareiškėjo teiginiai, susiję su pirmosios instancijos teismo netinkamai įvertinto Privalomojo nurodymo pobūdžiu, nepagrįstai apibrėžtomis bylos nagrinėjimo ribomis (Plano įgyvendinimo aspektais), savaime nesudaro teisinio pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.
Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su neatitaisoma (sunkiai atitaisoma) didele žala, pasireiškiančia pareiškėjo biudžeto lėšų nesavalaikiu ir netikslingu panaudojimu bei negalėjimu tokių lėšų susigrąžinti, teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė, jog proceso dalyvis gali patirti tam tikrų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių, galiojant ginčijamam administraciniam aktui, per se (pati savaime) nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau jei proceso dalyvis neįrodo, jog tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012).
Įvertinusi pareiškėjo skundo ir atskirojo skundo argumentus, kuriais grindžiama neatitaisoma (sunkiai atitaisoma) žala, prie atskirojo skundo pridėtus papildomus įrodymus, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo pateikti įrodymai, susiję su Savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo specialiąja programa, yra lakoniški, detalizuojantys konkrečioms programos priemonėms 2023 m. skirtinas lėšas, tačiau iš visos turimos bylos medžiagos nėra jokios galimybės nustatyti žalos Savivaldybei dėl Plano parengimo ir jo pateikimo derinti. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjo argumentai, kuriais tvirtinama, kad nesustabdžius Privalomojo nurodymo vykdymo ir galiojimo jam bus padaryta didelė, neatitaisoma žala, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, kad pareiškėjas neįrodė tokio pobūdžio tikėtinų pasekmių.
Nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad buvo pagrindas taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę ir dėl to, kad būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimą, kai siekiama laikinai sureguliuoti situaciją, laikomasi nuostatos, kad pareiškėjas taip pat turi įrodyti būtiną reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sąlygą, t. y. kad nesiėmus užtikrinimo priemonės gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala (žr., pvz., 2017 m. spalio 25 d. nutartį administracinėse bylose Nr. AS-917-552/2017). Kaip jau buvo nustatyta, byloje nėra jokių įrodymais pagrįstų duomenų, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių pareiškėjas patirs neproporcingą, sunkiai atitaisomą žalą. Vien formalus nurodymas, kad status quo leistų visiškai suderinti valstybės ir savivaldybės interesus, tikėtina, nustatyti teršėją (jo teisių perėmėją), o netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, nukentės ne tik pareiškėjo interesai, bet ir viešasis interesas, savaime nepagrindžia neatitaisomos (sunkiai atitaisomos) žalos pareiškėjui kilimo tikimybės.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog jei Privalomasis nurodymas bus pripažintas neteisėtu, neigiami padariniai galės būti kompensuojami per žalos kompensavimo mechanizmą. Pareiškėjo nurodoma tikimybė, susijusi su ateityje galinčiais kilti teisiniais procesais, nesudaro pagrindo taikyti nurodytas reikalavimo užtikrinimo priemones (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-44-662/2017). Tokios pozicijos dėl materialinių nuostolių atlyginimo laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-563-525/2017; 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017; 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-738-520/2017).
Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurios naikinti ar keisti atsižvelgiant į pareiškėjo atskirojo skundo argumentus nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo Kauno miesto savivaldybės atskirąjį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2023 m. lapkričio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.