Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Jazbutienės, Dalios Kursevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Editos Lapinskienės,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. J. gynėjo advokato Tomo Leščinsko apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2025 m. gegužės 8 d. nuosprendžio, kuriuo

D. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta bausmė – laisvės apribojimas 1 (vieneriems) metams 2 (dviem) mėnesiams. Vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalies 3 ir 4 punktais, 6 dalimi, D. J. įpareigotas per 4 (keturis) mėnesius atlyginti T. Š. nusikalstama veika padarytą 850 Eur (aštuonių šimtų penkiasdešimt eurų) turtinę žalą ir per visą bausmės atlikimo laikotarpį dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei nekeisti gyvenamosios vietos be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos žinios. Nukentėjusiojo T. Š. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista iš D. J. T. Š. 850 Eur (aštuoni šimtai penkiasdešimt eurų) turtinės ir 400 Eur (keturi šimtai eurų) neturtinės žalos atlyginimo, kita nukentėjusiojo T. Š. civilinio ieškinio dalis atmesta. Vadovaujantis BPK 104 straipsnio 2 dalimi ir 106 straipsnio 2 dalimi, nukentėjusiojo – civilinio ieškovo T. Š. 700 Eur (septynių šimtų eurų) turėtos išlaidos advokato paslaugoms apmokėti pripažintos proceso išlaidomis ir jos priteistos iš D. J. T. Š..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. D. J. nuteistas už tai, kad apgaulės būdu įgijo svetimą turtą, o būtent: jis 2023 m. kovo 5 d., apie 17 val., (duomenys neskelbtini), automobilių stovėjimo aikštelėje, prie degalinės, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, žinodamas, kad automobiliui „Audi A4“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), uždėtas areštas, piktnaudžiaudamas pirkėjo T. Š. pasitikėjimu ir nebaigta pildyti suklastota 2023 m. kovo 5 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartimi, kurioje nurodyta, jog pardavėjas E. R. parduoda automobilį „Audi A4“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), tyčia klaidindamas pirkėją T. Š., nutylėjo esmines pastarojo apsisprendimui dėl transporto priemonės įsigijimo aplinkybes, kad automobilis „Audi A4“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), yra areštuotas ir kokios pasekmės kils, siekiant įregistruoti šį automobilį įstatymų numatyta tvarka, taip pat, kad jis pats, o ne sutartyje įrašytas pardavėjas, yra šios kelių transporto priemonės faktinis savininkas – pardavėjas, ir melagingai pirkėjui nurodęs tikrovės neatitinkančią informaciją, jog parduodamam automobiliui yra sugeneravęs unikalų transporto priemonės savininko deklaravimo kodą (toliau – SDK), būtiną turėti ne tik registruojant transporto priemonę, bet ir norint ją parduoti, sudarė su pirkėju T. Š. transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutartį, kurios pagrindu pastarajam už 850 Eur pardavė automobilį „Audi A4“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), tokiu apgaulės būdu įgijo svetimą turtą – T. Š. pinigus – 850 Eur.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį

5. Vadovaujantis baudžiamojo proceso įstatymu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas nusikalstamų veikų padarymu kaltinamų asmenų baudžiamosios atsakomybės klausimą, savo išvadas dėl nusikalstamų veikų objektyviųjų ir subjektyvių požymių egzistavimo privalo pagrįsti įrodymais, juos įvertinti vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame BPK straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, bylą nagrinėjančio teismo kompetencija yra nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, kad asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius.

6. Pagal kasacinio teismo praktiką esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-73-495/2022).

7. Teisėjų kolegija įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytus argumentus ir padarytas išvadas, nuteistojo D. J. apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai konstatavo, kad D. J. neteisėtai panaudojant apgaulę užvaldė svetimą turtą. D. J. kaltė dėl BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo visiškai įrodyta byloje ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma, vadovaujantis BPK 20 straipsnio nuostatomis, todėl pagrindo daryti kitokias išvadas ir naikinti skundžiamą nuosprendį, kaip to apeliaciniu skundu norėtų nuteistasis, teisėjų kolegija nenustatė.

8. Pagal BK 182 straipsnį sukčiavimas – tai nusikalstama veika, kuria kaltininkas apgaule savo ar kitų asmenų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia turtinės prievolės arba ją panaikina. Objektyvieji sukčiavimo požymiai – 1) svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, 2) turtinės prievolės išvengimas, 3) turtinės prievolės panaikinimas BK 182 straipsnio dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena iš nurodytų veikų. Šioje byloje aktualus objektyvusis sukčiavimo požymis – svetimo turto įgijimas apgaule. Svetimo turto įgijimas apgaule – tai kaltininkui nuosavybės teise nepriklausančio kilnojamojo ar nekilnojamojo daikto, taip pat pinigų ar vertybinių popierių įgijimas, panaudojant apgaulę.

9. Pagal teismų praktiką apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusiojo turto, o pastarasis, suklaidintas apgaulės, savanoriškai pats perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui manydamas, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę, arba priima sprendimą dėl nukentėjusiojo turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ar kaltininko turtinės prievolės panaikinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-201-648/2019, 2K-166-895/2019, 2K-108-788/2018, 2K-188-719/2018, 2K-453-648/2016). Apgaulė pasireiškia pirmiau įvardytų asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, pakeičiant daiktų savybes ir pan. arba nutylint esmines jų apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo ar turtinės prievolės panaikinimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti. Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba jo turtinės prievolės panaikinimu (dėl turto vertės, jo savybių, kaltininko asmenybės, jo įgaliojimų ar ketinimų ir pan.), tačiau kaltininko panaudota apgaulė turi būti esminė, t. y. turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui atlikti minėtus veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-92-648/2019, 2K-108-788/2018). Sukčiavimo subjektyvusis požymis – tiesioginė tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad apgaule esmingai suklaidinęs turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusio asmens turto, neteisėtai ir neatlygintinai savo ar kitų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia ar panaikina turtinę prievolę, numato, kad dėl jo veiksmų nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14-648/2019, 2K-108-788/2018, 2K-305-693/2017).

10. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog didelė dalis argumentų skiriami įrodinėjimui, kad nebuvo nustatytas būtinasis nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje, požymis – apgaulė pasisavinant svetimą turtą. Tačiau apygardos teismas su šiais argumentais sutikti negali. Aplinkybė, jog nuteistasis D. J. būtent panaudodamas apgaule pasisavino nukentėjusiajam T. Š. priklausantį turtą, t. y. pinigines lėšas yra įrodyta nukentėjusiojo T. Š. parodymais, liudytojų T. G., E. R., G. A. parodymais, kita bylos medžiaga.

11. Nuteistasis D. J. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu savo kaltę neigė. Ikiteisminio tyrimo metu D. J. kaltu neprisipažino ir parodė, kad automobilį „Audi A4“ nupirko su defektais, o automobilį pardavęs žmogus nesakė, kad tas automobilis areštuotas, kad neis jo priregistruoti. Automobilių pirkimo-pardavimo sutarčių su pardavėju nesusirašė, tik pardavėjas padavė jau pusiau užpildytas surašytas sutartis, jose buvo nurodyti pardavėjai, tereikėjo įrašyti pirkėjus ir sumas, už kiek parduodamas automobilis. Dėl automobilio „Audi A4“ pardavimo paskelbė portale (duomenys neskelbtini) Pagal skelbimą paskambinusiam vyrui nurodė atvažiuoti automobilį apžiūrėti į degalinės aikštelę prie (duomenys neskelbtini). Atvykęs vyras automobilį nupirko. Tam vyrui padavė pusiau užpildytą pirkimo-pardavimo sutartį, kurią gavo Jurbarke ir ten buvo įrašyta kaina 500 Eur ir pirkėjas įsirašė savo duomenis. Jis nežinojo, kad automobilis areštuotas ir to vyro jis neapgavo (t. 3, b. l. 11-14). Papildomos apklausos metu parodė, kad pirkėjui pardavė automobilį kaip ir ne nuo jo, tačiau nesakė, kad parduoda draugo automobilį. Nurodė, kad pirkėjui nesakė, kad automobiliui uždėtas areštas, nes skelbime buvo nurodyta, kad parduoda automobilį be perrašymo ir iš to pirkėjas turėjo suprasti, o jeigu nesuprato, tai čia yra pirkėjo bėdos (t. 3, b. l. 20-23). Teisiamojo posėdžio metu nuteistasis D. J. parodė, kad socialiniame tinkle „Facebook“ jis savo paskyroje įkėlė nuotraukas ir nurodė, kad parduoda automobilį „Audi A4“ už 800 Eur. Nepamena, kokia pavardė buvo nurodyta automobilio techniniame pase. Automobilį „Audi A4“ norinčių pirkti buvo ne vienas, todėl neprisimena pirkėjo T. Š.. Automobilio „Audi A4“ pirkimo – pardavimo sandoris įvyko (duomenys neskelbtini), aikštelėje prie degalinės. Pirkėjas, kuriam pardavė automobilį „Audi A4“, neprašė jo, kaip pardavėjo, asmens dokumentų. Asmuo, pirkęs automobilį „Audi A4“, nusiderėjo šios transporto priemonės kainą iki 500 Eur, perdavė jam pinigus, o jis pirkėjui perdavė automobilį su rakteliais, registracijos liudijimu ir techninės apžiūros dokumentais. Jis su pirkėju transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutarties nepasirašė, tik pastarajam perdavė transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį, kurioje trūko pirkėjo duomenų. Šį automobilį pardavė kaip metalo laužą. Perduodant grynuosius pinigus dar dalyvavo pirkėjo draugai. Pirkėjui sakė, kad sutartyje yra ne jo duomenys. Pirko tą mašiną praktiškai kaip metalo laužą. Jam nebuvo žinoma, kad automobilis areštuotas, sužinojo tik, kai paskambino tyrėja.

12. Nors nuteistasis D. J. neigia panaudodamas apgaulę pasisavinęs svetimą turtą, tačiau, kaip patvirtina nukentėjusiojo T. Š. ir liudytojo T. G. parodymai, nuteistasis nutylėjo esmines pirkėjo apsisprendimui dėl transporto priemonės įsigijimo aplinkybes, t. y. jog automobilis „Audi A4“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), yra areštuotas ir kokios pasekmės kils, siekiant įregistruoti šį automobilį įstatymų numatyta tvarka, taip pat, jog jis pats, o ne sutartyje įrašytas pardavėjas, yra šios kelių transporto priemonės faktinis savininkas – pardavėjas, be to, pirkėjui nurodė tikrovės neatitinkančią informaciją, jog parduodamam automobiliui yra sugeneravęs unikalų transporto priemonės SDK, būtiną turėti ne tik registruojant transporto priemonę. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindo netikėti nuosekliais ir iš esmės neprieštaringais nukentėjusiojo T. Š. ir liudytojo T. G. parodymais.

13. Nukentėjusysis T. Š. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad 2023 m. kovo mėnesį, dienos nepamena, internetiniame puslapyje (duomenys neskelbtini) rado skelbimą apie parduodamą automobilį „Audi A4“ už 1 300 Eur. Ar skelbime buvo nurodyti automobilio defektai, nepamena. Paskambino skelbime nurodytu telefono numeriu, atsiliepęs vyras sakėsi esąs iš Šilutės ir nurodė, jog parduodamas automobilis „Audi A4“ yra su defektais: nėra traukos, sugedę stabdžiai ir yra kosmetinių defektų, kad techninė apžiūra galioja dar du metus. Susitarė, kad jis atvažiuos apžiūrėti automobilio 2023 m. kovo 5 d., laiko konkrečiai nesutarė. Tą dieną jis pardavėjui paskambino tuo pačiu numeriu, pasakė, kad yra netoli Šilutės, klausė kur atvažiuoti. Pardavėjas atsakė, kad yra išvykęs ir mašiną parodys draugas, atsiuntė kitą telefono numerį, kuriuo jis paskambino ir atsiliepęs vyras pasakė atvažiuoti į (duomenys neskelbtini). Atvažiavus į (duomenys neskelbtini), kur vyko su draugu T. G., vėl paskambino ir tada jam buvo nurodyta atvykti prie degalinės į aikštelę. Su T. G. į aikštelę atvažiavo apie 17 val., pamatė ten stovintį automobilį „Audi“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurio išlipo nepažįstamas vyras. Aikštelėje taip pat stovėjo ir skelbime matytas automobilis „Audi A4“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kurio užvedimo raktelius tas vyras davė ir jis apsižiūrėjo mašiną, defektus, kiek pravažiavo su ja ir nusprendė pirkti. Suderėjo kainą iki 850 Eur. Vyras sakė, kad nėra ant savęs prisiregistravęs mašinos ir jį patikino, jog nekils jokių problemų tą automobilį savo vardu priregistruoti. Vyras jam padavė pusiau užpildytą automobilio pirkimo-pardavimo sutartį, kurios grafoje „Pardavėjas“ buvo nurodytas E. R., asmens kodas, automobilio duomenys. Galvojo, kad pirkimo-pardavimo sutartyje įrašytas savininkas. Nebūtų pirkęs, jei būtų žinojęs, kad įrašytas ne savininkas. Jis į sutartį įrašė datą, laiką, savo vardą, pavardę skiltyje „Pirkėjas“, transporto priemonės kainą ir gale, grafoje „Transporto priemonę pirko“ įrašė savo vardą, pavardę ir pasirašė. Neprašė pardavėjo asmens dokumentų, nes jam sakė, kad automobilį aprodys jo draugas. Nepasitikrino, pasitikėdamas pirkėju, automobilio identifikacijos numerio. Vyro klausė, kokią kainą įrašyti į sutartį, šis pasakė, kad reikia rašyti 500 Eur. Žino, kad dažniausiai sutartyse rašomos mažesnės pardavimo sumos, kad nereikėtų mokėti didelių mokesčių. Tiesiog iš draugiškumo paklausė pats, kokią sumą rašyti, nes nenorėjo, kad būtų dideli mokesčiai. Tam vyrui sumokėjo 850 Eur grynais pinigais, o šis jam padavė automobilio registracijos liudijimą, techninės apžiūros lapą, pirkimo-pardavimo sutartį. Pinigų perdavimą matė jo draugas T. G.. Sutarties egzempliorių pildė tik vieną, jis jam ir liko, o pardavėjas sutartį tik nusifotografavo. Po kelių dienų internetu VĮ „Regitra“ puslapyje bandė priregistruoti nusipirktą automobilį, bet nepavyko priregistruoti, nes rodė, kad uždėtas areštas. Liudytojas T. G. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad 2023 m. kovo mėn., tikslios dienos neprisimena, draugas T. Š. parodė internete rastą skelbimą apie parduodamą automobilį „Audi A4“, jam girdint pasiskambino pardavėjui ir sutarė, jog atvažiuos apsižiūrėti. Pardavėjas nurodė atvažiuoti į (duomenys neskelbtini). Į (duomenys neskelbtini) jis kartu su T. Š. nuvažiavo po kelių dienų, sekmadienį, datos nepamena. Ten T. Š. pardavėjui paskambino ir šis nurodė atvažiuoti į aikštelę prie degalinės, nurodė, kad tą mašiną parodys draugas, nes pats esąs išvykęs. Nuvažiavę į vietą, pamatė stovintį parduodamą automobilį „Audi A4“, šalia vyrą, taip pat degalinėje stovėjo ir kitas automobilis „Audi“. Vyras padavė raktelius, jie apsižiūrėjo automobilį, T. Š. kiek pravažiavo juo. Automobilis tiko ir T. Š. su tuo vyru, įvertinus defektus, suderėjo kainą iki 850 Eur, nes pirminė kaina buvo nurodyta virš 1 000 Eur, tikslios sumos nepamena. Matė, kaip T. Š. pardavėjui padavė pinigus, kuriuos išsitraukęs iš piniginės, prie jo akių suskaičiavo. Pardavėjas padavė pusiau surašytą pirkimo - pardavimo sutartį, sakė, kad sutartyje yra įrašyti draugo duomenys, todėl tame dokumente T. Š. įrašė tik savo duomenis ir pasirašė. T. Š. paklausė pardavėjo, kokią kainą rašyti į sutartį, šis atsakė, kad reikia rašyti 500 Eur kainą, kurią T. ir įrašė. Jis nenustebo, kad buvo įrašyta mažesnė kaina nei ta, už kurią pirko, nes praktikoje jau taip yra, kad, perkant automobilį, dažnai įrašomos mažesnės sumos, kad būtų mažesni mokesčiai. T. Š. sėdo už nusipirkto automobilio vairo ir jie nuvažiavo į degalinę, prisipylė kuro ir pripūtė padangą. Dar degalinėje T. Š. pastebėjo, kad nėra sutartyje įrašytas SDK kodas, paskambino tam vyrui, klausė kaip su SDK kodu, o šis atsakė, kad SDK kodas yra, kad viskas tvarkoje. Iš esmės tuos pačias aplinkybes nukentėjusysis T. Š. ir liudytojas T. G. nurodė ir duodami parodymus ikiteisminio tyrimo metu.

14. Iš aptartų nukentėjusiojo T. Š. ir liudytojo T. G. parodymų matyti, jog nukentėjusiojo atžvilgiu buvo panaudota suplanuota apgaulė, dėl ko jis neteko 850 Eur. Pats nuteistasis D. J. pripažino, kad nukentėjusiajam pateikė pirkimo-pardavimo sutartį, kurioje buvo nurodyti ne jo, kaip pardavėjo duomenys, bet kito asmens, E. R. duomenys.. Nors D. J. neigia, jog žinojo, kad automobilis automobilio „Audi A4“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) areštuotas, tačiau, kaip pagrįstai pažymėjo ir apylinkės teismas, liudytojas G. A., kuris parodė, jog įdėjęs į socialinį tinklą „Facebook“ skelbimą apie parduodamą automobilį „Audi A4“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir nurodė, kad ši transporto priemonė be registracijos, o parduodamas šį automobilį D. J. sakė, jog minėtos transporto priemonės neina įregistruoti. Todėl nuteistojo D. J. teiginiai, jog jis nežinojo apie transporto priemonei taikomą areštą, apygardos teismo vertinimu, laikytini gynybine pozicija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.

15. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirkimo-pardavimo sutartis neatitinka dokumento sąvokos, kol pirkėjas T. Š. neįrašė savo duomenų, be to, teigiama, kad nukentėjusysis T. Š. nepaprašė nuteistojo D. J. jo asmens dokumento, t. y. neįtikino pardavėjo tapatybe. Tačiau šie argumentai nepaneigia to, jog D. J. panaudojo apgaulę, siekdamas pasisavinti nukentėjusiojo T. Š. nuosavybė, t. y. pinigines lėšas. Aplinkybė, jog nuteistasis D. J. pateikė pirkimo-pardavimo sutartį, kurioje kaip pardavėjas nurodytas ne jis, o kitas asmuo, t. y. E. R., neabejotinai patvirtina, kad nuteistasis savo veiksmais siekė nutylėti esmines aplinkybės, kurios turėjo įtakos nukentėjusiojo apsisprendimui pirkti minėtą transportą priemonę. Pažymėtina, kad liudytojas E. R. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2023 m. kovo 5 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties nepildė, jos nepasirašė, o kas galėjo užpildyti, nežino, nurodė, kad D. J. nepažįsta (t. 1, b. l. 103-106). Todėl nuteistasis D. J. pateikdamas nukentėjusiajam T. Š. sutartį, kurioje nurodyti ne jo, bet kito asmens duomenys, ir neatskleidęs šios informacijos, neabejotinai siekė suklaidinti nukentėjusįjį dėl transporto priemonės savininko. Tą patvirtina ir tai, jog, kaip parodė tiek nukentėjusysis T. Š., tiek kartu su juo buvęs liudytojas T. G., telefonu buvo susitarta, kad automobilį apžiūrės 2023 m. kovo 5 d., tačiau tą dieną paskambinus, nurodė, kad automobilį parodys draugas. Atsižvelgiant į šią aplinkybę, nukentėjusysis T. Š. pagrįstai galėjo manyti, jog nuteistasis D. J. parduoda savo draugui E. R. priklausantį automobilį.

16. Apygardos teismas, atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad nuteistasis D. J. suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, suprato, kad nutylėdamas esmines nukentėjusiojo T. Š. apsisprendimui dėl transporto priemonės įsigijimo aplinkybes, t. y. jog automobilis „Audi A4“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), yra areštuotas ir kokios pasekmės kils, siekiant įregistruoti šį automobilį įstatymų numatyta tvarka, taip pat, jog jis pats, o ne sutartyje įrašytas pardavėjas E. R., yra transporto priemonės faktinis savininkas – pardavėjas, ir melagingai nukentėjusiajam T. Š. nurodydamas tikrovės neatitinkančią informaciją, jog parduodamam automobiliui yra sugeneravęs unikalų transporto priemonės SDK, naudoja apgaule sudaryti su nukentėjusiuoju T. Š. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, kurios pagrindu įgijo svetimą turtą. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu D. J. pagrįstai buvo pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį.

17. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad tarp nuteistojo D. J. ir nukentėjusiojo T. Š. yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai. Pažymėtina, kad tais atvejais, kai kyla abejonių, ar kaltininko veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas ir atitinka nusikalstamo sukčiavimo požymius, atsižvelgiama į tai, ar kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą ar sudaryti kitą jam žalingą sandorį; ar jis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas (pavyzdžiui, be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturtis, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan.). Be to, tokiais atvejais svarbus kriterijus, padedantis atskirti sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo, yra nukentėjusiojo apdairaus, atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus, susijęs su nukentėjusio asmens savybėmis ir veiksmais. Vadovaujantis šiuo kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo civilinių teisinių santykių dalyvio elgesio lygį. Apgaulės panaudojimo aplinkybė gali būti paneigta, jeigu nukentėjęs asmuo pats elgėsi itin nerūpestingai, pavyzdžiui, savo turtą perleido kitam asmeniui naiviai pasikliaudamas tik jo geranoriškumu, nors tam nėra jokio pagrindo ar logiško paaiškinimo, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-255/2012, 2A-7-9/2013, 2K- 161/2013, 2K-152/2015, 2K-31-788/2017, 2K-7-136-489/2017, 2K-7-152-895/2019, 2K- 76- 788/2020, 2K-27-788/2021, 2K-7-66-788/2022 ir kt.). Be kita ko, civilinių teisinių santykių nereikia painioti su jų imitavimu, kai civilinė sutartis yra tik priemonė kito asmens turtui užvaldyti ir atitinkamai turtinei žalai jam padaryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-76-788/2020). Vien tai, kad nukentėjusysis turi galimybę kreiptis į teismą ir ginti savo pažeistas teises civilinio proceso tvarka, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad kaltininko veiksmais nebuvo pasunkintas nukentėjusiojo pažeistų teisių atkūrimas, taip pat nepaneigia kaltininko veiksmų kaip nusikalstamų, o ne kylančių iš civilinių teisinių santykių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-170-895/2018, 2K- 7-25-495/2020, 2K- 26- 495/2022). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad nuteistasis D. J. panaudojo apgaulę, be to, sutartyje nurodė, kad savininkas yra ne jis, o kitas asmuo, t. y. E. R., todėl nukentėjusiojo pažeistų teisių gynimas civilinėmis teisinėmis priemonėmis buvo esmingai apsunkintas, kadangi be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti jam transporto priemonę pardavusio asmens. Byloje nėra duomenų, kurie leistų teigti, kad nukentėjusysis pats elgėsi itin nerūpestingai. Nukentėjusysis T. Š. sudarė transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, pasidomėjo dėl transporto priemonės SDK, reikalingo transporto priemonei įregistruoti. Tačiau nukentėjusiojo sprendimą pirkti transporto priemonę lėmė tai, kad nuteistasis D. J. neatskleidė informacijos, jog jis yra automobilio savininkas, melagingai nurodė atsakydamas dėl transporto priemonės SDK, bei neatskleidė jam žinomos informacijos apie transporto priemonės areštą. Todėl šiuo atveju nėra jokio pagrindo teigti, jog tarp šalių susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, ne D. J. veiksmai peržengė civilinių teisinių santykių ribas ir atitinka nusikalstamo sukčiavimo požymius.

18. Apibendrindama tai kas išdėstyta, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas ir nustatydamas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, darydamas išvadas dėl D. J. kaltės ir jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, netinkamai būtų vertinęs byloje ištirtus įrodymus ir jais nustatytų faktų pakankamumą. Skundžiamame nuosprendyje išdėstytas bylos įrodymų vertinimas nesudaro pagrindo išvadai, kad faktinės aplinkybės, susijusios su aptariama nuteistajam inkriminuota veika, byloje buvo nustatytos neteisingai. Kitaip vertinti ar konstatuoti, jog kaltės klausimas buvo išspręstas netinkamai, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Pirmosios instancijos teismo ištirtais įrodymais nustatyti duomenys duoda pagrindą išvadai ne tik apie nuteistojo suvokimą dėl daromų veiksmų neteisėtumo, bet ir tyčios turinio. Nuteistojo D. J. apeliaciniame skunde nurodyta gynybinė pozicija, kad nebuvo nustatyta jo tyčia, apgaulės faktas, atmestinos, kaip paneigtos byloje surinktų ir anksčiau aptartų įrodymų visuma. Šioje byloje nustatytos aplinkybės rodo, jog D. J. suvokė daromų veiksmų pobūdį, norėjo taip veikti, nuo pat sumanymo pradžios, sąmoningai ir sistemingai nukreipė savo pastangas tam, kad atsirastų nusikalstami padariniai. Jo padaryta veika įrodyta ir kvalifikuota teisingai.

19. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė byloje esančius įrodymus, jų visumą bei padarė pagrįstas išvadas dėl D. J. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 3 dalyje, aplinkybių, kurias patvirtina byloje esantys įrodymai. Skundžiamame nuosprendyje išdėstytas bylos įrodymų vertinimas nesudaro pagrindo išvadai, kad faktinės aplinkybės, susijusios su aptariama nuteistajam inkriminuota veika, byloje buvo nustatytos neteisingai. Kitaip vertinti ar konstatuoti, jog kaltės klausimas buvo išspręstas netinkamai, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Dėl bausmės

20. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamame nuosprendyje nenurodyti jokie argumentai, kodėl nuteistajam D. J. neskirtinos BK 182 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos švelnesnės bausmės, t. y. viešųjų darbų ar baudos bausmės.

21. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai. Taigi teismas yra įpareigotas nusikaltusiam asmeniui skirti individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Kaip nurodyta BK 54 straipsnio 2 dalyje, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą.

22. Teismų praktikoje pažymima, kad individualizuojant bausmę visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė. Be to, teismas turi skirti tokią bausmę, kuri būtų adekvati (proporcinga) asmens padarytai nusikalstamai veikai: bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, taip pat būtina atsižvelgti ir į kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-369-942/2015, Nr. 2K-122-976/2021, Nr. 2K-184-746/2016, Nr. 2K-99-511/2018, Nr. 2K-266-648/2022).

23. BK 182 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės – viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki trejų metų.

24. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam D. J. bausmę ir nustatydamas jos dydį, atsižvelgė į tai, D. J. padarė tyčinį nesunkų nusikaltimą nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, nenustatyta nei jo atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Įvertino tai, kad D. J. neteistas, tačiau sistemingai baustas administracine tvarka už įvairius administracinius nusižengimus), nusikalstamais veiksmais padarytos žalos nukentėjusiajam T. Š. neatlygino. Atsižvelgė į tai, kad jis nedirbantis, registruotas Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, nuo 2024 m. rugpjūčio 2 d. iki 2025 m. birželio 8 d. draustas valstybės lėšomis, kaip asmuo, auginantis vaiką iki trejų metų, Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus D. J. laisvės apribojimo bausmę, kurios dydis būtų artimas šios bausmės vidurkiui, be intensyvios priežiūros. Apylinkės teismas sprendė, kad intensyvios priežiūros paskyrimas D. J. pažeistų svarbiausius jo socialinius ir ekonominius santykius, t. y. jis, tikėtina, neturėtų galimybės įsidarbinti, aprūpinti save ir savo šeimą, atlyginti nukalstamais veiksmais padarytą žalą.

25. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nuteistajam bausmės rūšį ir dydį, įsigilino į visas faktines bylos aplinkybes ir teisingai pritaikė baudžiamojo įstatymo nuostatas. Apeliaciniame skunde jokių naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs apylinkės teismas, skirdamas D. J. bausmę, ar kurios ypatingai lengvintų jo teisinę padėtį ir būtų pagrindas švelninti jam paskirtą bausmę, apelianto gynėjas nenurodė. Vien tik simbolinės ar nuteistojo pageidavimus tenkinančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų bausmei keliamų tikslų.

26. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog apylinkės teismas nepagrįstai nevertino galimybės nuteistajam D. J. skirti viešųjų darbų bausmės. Teigiama, kad teismas, skirdamas nuteistajam viešųjų darbų bausmę, neturi gauti sutikimo, o tik pradėjus vykdyti nuosprendžiu paskirtą viešųjų darbų bausmę, jei nuteistasis nesutinka tokios bausmės atlikti, bausmę vykdanti institucija kreipiasi į nuosprendį priėmusį teismą su teikimu pakeisti viešųjų darbų bausmę kita bausme. Tačiau su šiuo argumentu nėra pagrindo sutikti.

27. BK 46 straipsnyje numatytos vienos iš bausmių rūšių – viešųjų darbų – skyrimo sąlygos. Pažymėtina, jog iki 2019 m. liepos 6 d. galiojusi BK 46 straipsnio 1 dalies redakcija numatė, kad viešieji darbai vykdomi tik tuo atveju, jeigu nuteistasis sutinka. Tačiau šiuo metu galiojanti BK 46 straipsnio 1 dalies redakcija numato, kad viešieji darbai skiriami tik tuo atveju, jeigu kaltinamasis sutinka. Taigi kaltinamasis turi išreikšti sutikimą atlikti viešuosius darbus ir tik tokiu atveju teismas gali spręsti, ar yra pagrindas skirti šią bausmės rūšį.

28. Remiantis minėtu apeliacinio skundo prašymu, galima traktuoti, kad nuteistasis D. išreiškia sutikimą, jog jam būtų paskirta viešųjų darbų bausmė, kas formaliai atitinka minėtą BK 46 straipsnio 1 dalies reikalavimą. Vis dėlto vertintina, kad toks nuteistojo sutikimas savaime negali įpareigoti teismo jam skirti būtent viešųjų darbų bausmę, jeigu teismo įsitikinimu toks bausmės skyrimas prieštarautų siekiui įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 41 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-57-648/2021). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau minėtus nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis, nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, sprendžia, kad nuteistajam už nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 5 dalyje, skirti švelniausią šio straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį – viešuosius darbus, nėra jokio pagrindo.

29. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išvardintų įstatymo reikalavimų nepažeidė ir D. J. skyrė teisingą bausmę už padarytą nesunkų nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje, išsamiai įvertino BK 54 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas aplinkybes bei nuteistąjį charakterizuojančius duomenis, t. y. paskirdamas nuteistajam laisvės apribojimą 1 (vieneriems) metams 2 (dviem) mėnesiams, baudžiamojo įstatymo nuostatų nepažeidė ir visapusiškai įvertino visas šio klausimo teisingam išsprendimui reikšmingas aplinkybes, dėl to nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo švelninti šią bausmę, t. y keisti bausmės rūšį.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. J. gynėjo advokato Tomo Leščinsko apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.