Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-196-318/2021

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2021-10-25
Bylos Nr.: 1A-196-318/2021
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-08056-2019-4
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Regina Pocienė, Linas Šiukšta, Jolanta Čepukėnienė
Nuteistasis: A. L.
Civilinis ieškovas: B. A., A. G.
Advokatai: Liutauras Lukošius, Svetlana Pronina

Kategorijos

1.1.3.2Tyčia (BK 15 str.)
1.1.3.3Neatsargumas (BK 16 str.)
1.1.7.2.5Terminuotas laisvės atėmimas (BK 50 str.)
1.1.8.1.1Aplinkybės, į kurias atsižvelgia teismas skirdamas bausmę (BK 54 str. 2 d.)
1.1.8.6.2Kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis (BK 59 str. 1 d. 2 p.)
1.1.8.10.1Bausmių bendrinimas jas apimant (BK 63 str. 1, 2, 5 d.)
1.1.8.10.5Bausmės skyrimas, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą (BK 63 str. 9 d.)
1.2.4.1.2.3Sunkus savo artimojo giminaičio ar šeimos nario sveikatos sutrikdymas (BK 135 str. 2 d. 3 p.)
1.2.14.10.2.2Turto sunaikinimas ar sugadinimas išardant ar sugadinant įrenginį ar agregatą, jeigu dėl to galėjo nukentėti žmonės (BK 187 str. 2 d.)
2.1.15.1.1Turtinė žala
2.1.15.1.2Neturtinė žala
2.1.15.3.3.4Teisės į civilinio ieškinio patenkinimą pripažinimas (BPK 115 str. 2 d.)
2.4.6.4.1Jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 328 str. 1 p.)
2.4.6.4.4Jeigu netinkamai išspręsti kiti nuosprendžio klausimai (BPK 328 str. 4 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-196-318/2021Teisminio proceso Nr. 1-01-1-08056-2019-4Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2; 1.1.3.3; 1.1.7.2.5; 1.1.8.1.1; 1.1.8.6.2; 1.1.8.10.1; 1.1.8.10.5; 1.2.4.1.2.3; 1.2.14.10.2.2; 2.1.15.1.1; 2.1.15.1.2; 2.1.15.3.3.4; 2.4.6.4.1; 2.4.6.4.4 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. spalio 25 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Reginos Pocienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Lino Šiukštos,

sekretoriaujant Rasai Maldanytei,dalyvaujant prokurorui Arvydui Kuzminskui,nuteistajam A. L. (A. L.), jo gynėjai advokatei Svetlanai Proninai,nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei B. A., jos atstovui advokatui Liutaurui Lukošiui,vertėjai Irinai Pikčilingienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. L. (A. L.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 22 d. nuosprendžio, kuriuo A. L. pripažintas kaltu ir nuteistas:

– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą 7 (septynerių) metų laisvės atėmimo bausme;

– pagal BK 187 straipsnio 2 dalį – 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės apėmimo būdu subendrintos ir A. L. paskirta subendrinta septynerių metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, subendrinta bausmė visiško bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2019 m. spalio 28 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta 60 parų arešto bausme ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 9 d. nuosprendžiu paskirta 20 parų arešto bausme ir A. L. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 7 (septyneriems) metams 2 (dviem) mėnesiams ir 20 (dvidešimt) parų.

Iš A. L. nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei B. A. priteista 30 000 Eur (trisdešimt tūkstančių eurų) neturtinei žalai atlyginti, o civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo atmestas.

Iš A. L. nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei A. G. priteista 9 588,50 Eur (devyni tūkstančiai penki šimtai aštuoniasdešimt aštuoni eurai ir 50 cnt.) turtinei žalai atlyginti bei 200 Eur (du šimtai eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Iš A. L. Vilniaus teritorinei ligonių kasai priteista 17 018,45 Eur (septyniolika tūkstančių aštuoniolika eurų ir 45 cnt.) turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos nustatytos aplinkybės

1. A. L. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą nuteistas už tai, kad jis tyčia sunkiai sutrikdė savo šeimos nario sveikatą, o būtent: 2019 m. vasario 25 d. 14.12 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kilus konfliktui su sugyventine B. A., A. L., išgirdęs, jog B. A. skambina bendruoju pagalbos numeriu 112 ir kviečia policijos pareigūnus turėdama tikslą, kad jis būtų išvežtas iš namų, ir pasakęs nukentėjusiajai, kad tuoj surengs fejerverkus bei sudegins visą trobą, pilnai atsuko prie žarnos neprijungtą užpildytą buitinių dujų balioną, stovėjusį virtuvės patalpose, bei paleido dujas. Po to tyčia uždegė liepsną rankoje turėtu žiebtuvėliu, todėl, įvykus sprogimui ir kilus gaisrui bei nukentėjusiąją išmetus sprogimo bangai, B. A. patyrė terminį apie 41 % kūno paviršiaus nudegimą, t. y. rankų (dilbių ir plaštakų), krūties, tarpvietės ir sėdmenų bei abiejų kojų šlaunų ir blauzdų II A – II B laipsnio ir veido I A laipsnio nudegimus, skeveldrinį kairės girnelės lūžį ir plėštinę kaklo kairės pusės paausio žaizdą.

2. Be to, A. L. pagal BK 187 straipsnio 2 dalį nuteistas ir už tai, kad jis tyčia sugadino svetimą didelės vertės turtą visuotinai pavojingu būdu, o būtent: jis 2019 m. vasario 25 d. 14.12 val. bute, (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, sugyventinei B. A. prašant apleisti jos nuomojamą A. G. priklausantį butą ir kilus konfliktui, jog jis pažeidė jų bendrą susitarimą nesilankyti ir nebūti namuose girtas, išgirdęs, kad nukentėjusioji skambina bendruoju pagalbos numeriu 112 ir kviečia policijos pareigūnus, turėdama tikslą, jog jis būtų išvežtas iš namų, A. L., pasakęs B. A., kad tuoj surengs fejerverkus bei sudegins visą trobą, atsuko prie žarnos neprijungtą užpildytą buitinių dujų balioną, stovėjusį virtuvės patalpose bei paleido dujas. Po to, grįžęs į kambarį, tyčia uždegė liepsną rankoje turėtu žiebtuvėliu, todėl įvykus sprogimui ir kilus gaisrui sugriuvo ir buvo sugadinta (duomenys neskelbtini), esanti namo dalis bei buvo apgadinta (duomenys neskelbtini), esanti M. M. priklausanti namo dalis. Sugriuvus namo daliai, buvo sugadintas A. G. priklausantis 20 000 Eur vertės turtas, o M. M. dėl sugadinto turto, t. y. dalies kamino, kurio vertė 100 Eur, durų su rėmu, kurių vertė 100 Eur, 3 vnt. langų su rėmu, kurių bendra vertė 100 Eur, buvo padaryta 300 Eur turtinė žala.

II. Apeliacinio skundo argumentai

3. Nuteistasis A. L. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 22 d. nuosprendį pakeisti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 328 straipsnio 3, 4 punktai).

3.1. Apeliantas teigia, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas padarė esminius BPK 20 straipsnio pažeidimus, netinkamai taikė BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkto, BK 187 straipsnio 2 dalies nuostatas, nepagrįstai netaikė jam BK 137 straipsnio 1 dalies, taip pat netinkamai vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio ir BPK 109, 113 straipsnių nuostatomis, grubiai pažeidė tarptautinių ir nacionalinių įstatymų reikalavimus, kad sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai, neatsižvelgė į teismų praktiką, susijusią su įrodinėjimą reglamentuojančių BPK normų taikymu, grįsdamas kaltę iš esmės rėmėsi prielaidomis, selektyviai atrinktais ir subjektyviai interpretuojamais įrodymais, prieštaringais nukentėjusiosios B. A. parodymais, nepaisė teismų praktikoje pateiktų išaiškinimų analogiško pobūdžio bylose, pažeidė lygiateisiškumo, teismo nešališkumo, nekaltumo prezumpcijos principus, perkėlė nuteistajam pareigą įrodinėti savo nekaltumą ir civilinių ieškinių nepagrįstumą.

3.2. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas nuteistąjį kaltu pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą, neatsižvelgė į tai, kad jo veiksmuose nėra šio nusikaltimo subjektyviosios pusės požymio tyčios, nes nusikalstama veika padaryta dėl neatsargumo (BK 137 straipsnio 1 dalis). Apeliantas neginčija, kad tarp jo veiksmų – dėl galimai netinkamai užsukto dujų baliono įvykusio sprogimo ir atsiradusių pasekmių – B. A. sunkaus sveikatos sutrikdymo, yra priežastinis ryšys. Tačiau pirmosios instancijos teismas, pasak apelianto, neteisingai nustatė jo psichinį santykį su veika bei jos padariniais, todėl padarė prielaidomis pagrįstą išvadą, kad veika buvo padaryta veikiant netiesiogine tyčia, kuri, apelianto manymu, prieštarauja to paties teismo išvadai, kad nuteistasis neturėjo tyčios nužudyti nukentėjusiąją B. A..

3.3. A. L. pažymi, kad jis savo veiksmais nesiekė B. A. nužudyti ar sunkiai sužaloti, nukentėjusiosios sveikatą sutrikdė dėl neatsargumo. Tai patvirtina pačios B. A. 2020 m. kovo 9 d. teisme duoti parodymai, 2019 m. gruodžio 6 d. objektų apžiūros protokole užfiksuotas pokalbis su Bendrojo pagalbos centro darbuotoja, liudytojų R. J., L. L. parodymai, kad apeliantas smurto prieš nukentėjusiąją nevartojo ir fiziškai susidoroti negrasino, o taip pat paties apelianto teisme visų apklausų metu duoti parodymai apie tai, kad jis norėjo tik pajungti dujų balioną. Šias aplinkybes patvirtina nukentėjusiosios B. A. teisme duoti parodymai. Nuteistasis tvirtina, kad jis, ketino pakeisti balioną ir norėjo dujas užsukti, o ne jas atsukti. Tai įrodo ne tik jo paties teisme duoti parodymai, bet ir 2019 m. gruodžio 9 d. objektų apžiūros protokole ir vaizdo bei garso įraše užfiksuoti duomenys.

3.4. Priešingai, nei teigiama nuosprendyje, įvykus dujų nuotėkiui, jis matė, kad namuose yra vienas. Apėjęs visus kambarius įsitikino, jog namuose nėra nei B. A., nei kitų asmenų. Apie tai jis parodė 2020 m. vasario 13 d. teismo posėdžio metu, šiuos jo parodymus patvirtino ir nukentėjusioji B. A. apklausiama 2019 m. kovo 5 d., 2019 m. gegužės 21 d. ikiteisminio tyrimo metu bei 2020 m. vasario 13, 26 d. teisme. Apeliantas neturėjo pagrindo manyti, kad nukentėjusioji gali grįžti namo, negirdėjo jos pokalbio su Bendrojo pagalbos centro operatore, nematė jos grįžusios. Nukentėjusioji patvirtino, kad ji nematė, kur jis (apeliantas) buvo sprogimo metu, ji tik numanė, jog jis liko kambaryje Nr. 2, prie įėjimo į kambarį Nr. 1, kur jį matė paskutinį kartą. Aplinkybes dėl B. A. ir jo (apelianto) buvimo skirtinguose kambariuose patvirtino ir teismo medicinos ekspertas, paaiškindamas, kad dujų sprogimo metu jie galėjo būti B. A. apklausose nurodytose ir schemose pažymėtose vietose. Tai, prieštaraudamas pats sau, nurodė ir teismas, pasisakydamas dėl tyčios nužudyti nukentėjusiąją nebuvimo. Taigi, apelianto įsitikinimu, byloje liko nepaneigta, kad nagrinėjamu atveju galėjo įvykti nelaimingas atsitikimas. Nukentėjusioji B. A. patvirtino, kad nematė kaip jis uždegė cigaretę, o tai patvirtina, jog jis neveikė tyčia, sąmoningai neuždegė liepsnos, matydamas nukentėjusiąją ir siekdamas jai pakenkti. Apeliantas iš karto po įvykio siekė padėti nukentėjusiajai, jos ieškojo ne namuose, o lauke, nes žinojo, jog namuose jos nėra, norėjo įsitikinti, kad ji nenukentėjo. Šias aplinkybes patvirtina tiek B. A., tiek jo paties parodymai. Pirmosios instancijos teismas nepaneigė aplinkybės, kad kol nukentėjusiosios nebuvo namuose, jis pats galėjo užsukti dujų balioną, siekdamas išvengti nelaimės. Liko nepatikrinta ir aplinkybė, kad B. A. pati atsuko dujų balioną. Nukentėjusioji parodė, kad kol ji apibėgo kampą, nežino, ką jis (apeliantas) veikė, taip pat parodė „suku kelis kartus ir pasimečiau, galvoju, ar aš čia jį gerai suku, ar ne, <...> pasilenkiau pasižiūrėti, kur rodyklės eina, ar aš teisinga kryptimi suku“. Be to, apygardos teismas neatsižvelgė, kad žalai atsirasti įtakos turėjo ir Bendrojo pagalbos centro darbuotojų neprofesionalus, nusikalstamai pavojingas ir rizikingas nurodymas nukentėjusiajai B. A. grįžti į namą užsukti dujas.

3.5. Aptartos aplinkybės, apelianto nuomone, patvirtina, kad jo veika negali būti vertinama kaip padaryta, veikiant netiesiogine tyčia. Jis nenumatė, kad nukentėjusioji grįžo į namus ar yra netoli jų, matė kaip nukentėjusioji paskubomis iššoko pro langą, buvo įsitikinęs, kad ji pabėgo, be to, negalėjo tikėtis tokio stipraus sprogimo, kuris galėtų sugadinti turtą, nes matė, jog nukentėjusiajai iššokant pro langą, langai liko atidaryti, namai buvo vėdinami, bandydamas užsukti dujų balioną jis buvo įsitikinęs, kad jį ir užsuko, t. y. patvirtina, kad veiką jis padarė veikdamas neatsargiai (esant nusikalstamam nerūpestingumui). Be to, pirmosios instancijos teismas net nesistengė nustatyti, ar jis nagrinėjamo įvykio metu buvo pakaltinamas. Teismas, apsiribodamas ekspertės A. Survilaitė nepagrįsta, išnagrinėjus tik dalį medžiagos pateikta išvada, nevertindamas nukentėjusiosios B. A., jo paties parodymų apie norą nusižudyti, byloje esančių medicininių dokumentų, susijusių su jo psichine sveikata, duomenų apie jo gydymą (duomenys neskelbtini), liudytojo E. M. parodymų, nepagrįstai atmetė jo gynėjos prašymus skirti jam psichiatrinę ekspertizę.

3.6. A. L., nepritardamas teismo išvadai dėl turto sugadinimo, laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes byloje nenustatė nusikalstamos veikos, numatytos BK 187 straipsnio 2 dalyje, objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visumos. Veiką kvalifikuojančius požymius – buvo sugadintas didelės vertės svetimas turtas, turtas buvo sugadintas visuotinai pavojingu būdu, apygardos teismas pagrindė tik deklaratyviais, nekonkretizuotais teiginiais. Atsakomybė pagal BK 187 straipsnio 2 dalį kyla, sunaikinus arba sugadinus svetimą turtą, kurio vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, t. y. veikos padarymo metu 12 500 Eur. Pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokia yra sugadinto turto vertė. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad svetimo turto tyčinio sunaikinimo ar sugadinimo padariniai nustatomi pagal tokio turto vertę, buvusią nusikalstamos veikos padarymo metu. Nors apygardos teismas nurodė, kad didelę turto vertę pagrindžia A. G. pateiktas patikslintas civilinis ieškinys, remonto išlaidas patvirtinanti sąmata ir ataskaita bei Valstybės įmonės Registrų centro išrašas, tačiau nė viename iš šių dokumentų nenurodyta turto vertė, buvusi iki nusikalstamos veikos padarymo. Ieškovė A. G. nepateikė sugadinto turto vertės. Valstybės įmonės Registrų centro 2020 m. vasario 19 d. nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išraše gyvenamojo namo vertė nėra nustatyta, o pateikta žalos atstatymo kaštų skaičiavimo ataskaita nėra tiksli, parengta neturint projekto. Taigi teismas didelę turto vertę „nustatė“ pagal A. G. pateiktą 2019 m. gruodžio 20 d. pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią būstas kartu su žemės sklypu buvo parduotas už 20 000 Eur, nenurodant atskirai buto ir žemės sklypo vertės, tačiau neatsižvelgė į liudytojų R. S., L. L. parodymus apie būsto kokybę, nukentėjusiosios A. G. ir jos atstovo paaiškinimus, kad namas neturėjo didelės materialinės vertės. Butas buvo nedidelis (47,82 kv. m.), dviejų kambarių, mediniame name, pabaigtame statyti 1940 m. Tai reiškia (tą patvirtina ir byloje esančios namo nuotraukos), kad namas buvo pakankamai senas. Todėl kvalifikuodamas veiką kaip tyčinį didelės vertės svetimo turto sugadinimą, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi prielaidomis, turto atstatymo kaštais, pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta bendra būsto kartu su žemės sklypu kaina bei nukrypo nuo teismų praktikos (kasacinės nutartys Nr. 2K-91/2005, Nr. 2K-167/2009, Nr. 2K-73-677/2016). Be to, teismas neįvertino, kad padegimas savaime, neatsižvelgiant į aplinkybių visumą, negali būti laikomas visuotinai pavojingu būdu, kad BK 187 straipsnio 2 dalyje numatytam nusikaltimui kvalifikuoti, būtina asmens kaltė – asmens suvokimas, kad jis veikia visuotinai pavojingu būdu, ir jo noras taip veikti.

3.7. Teismas neaptarė nuteistojo tyčios ir noro padegti / sugadinti svetimą turtą, nenustatė, kad jis turėjo tikslą šį turtą sugadinti, jog suvokė, kad savo veiksmais gali sugadinti svetimą turtą, nevertino to, kad nors kaltu prisipažino, tačiau nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios teigė, jog dėl patirto šoko, neblaivumo neatsimena sprogimo aplinkybių (šią aplinkybę konstatavo ir teismas (nuosprendžio 16 psl.), kad sprogimas galėjo įvykti dėl neatsargumo. Nebuvo įvertinti ir Bendrojo pagalbos centro neprofesionalūs, nusikalstomai pavojingi veiksmai (grįžti į namus ir bandyti užsukti dujų balioną), sukėlę nukentėjusiajai B. A. sunkų kūno sužalojimą, taip pat pačios nukentėjusiosios neapgalvoti, pavojingi veiksmai po skambučio centrui atsukti dujų balioną. Byloje taip pat nėra nustatyta, kaip tiksliai įvyko sprogimas, kad būtent jis uždegė žiebtuvėlį (teismas rėmėsi tik prielaida, kad niekas kitas padegti negalėjo, nukentėjusioji nematė, jog padegė jis), nepaneigta, kad įvyko nelaimingas atsitikimas, todėl negalima daryti vienareikšmiškos išvados, jog būtent jis visuotinai pavojingu būdu, tyčia norėjo sugadinti ir sugadino svetimą turtą. Nagrinėjamu atveju nuostoliai ir žala turtui bei nukentėjusiosios B. A. sveikatai atsirado ne kaip tyčinio tikslo – sunaikinti ar sugadinti svetimą turtą, siekimas, o kaip neatsargių veiksmų pasekmė. Tai atitinka ir teismų praktiką tokio pobūdžio bylose (Šilalės rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 17 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-54-220/2014).

3.8. Apeliantas mano, kad teismas nepagrįstai nenustatė ir jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Pasak apelianto, apklausiamas teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad po įvykio bandė atsiprašyti B. A., tačiau pokalbis nepavyko dėl nukentėjusiosios nenoro bendrauti, tiek teismo posėdžio metu, tiek ikiteisminio tyrimo metu savo veiksmus jis įvertino kaip negerus, nurodė, kad labai gailisi, jog taip įvyko, nuo pat pradžių nurodė, kad yra kaltas dėl atsiradusių padarinių, jog neturėjo tyčios nei žudyti, nei sunkiai sutrikdyti nukentėjusiosios sveikatą. Nebūdamas teisininku, jis negalėjo išsamiai paaiškinti tyčios / netyčios turinio, aiškino savo žodžiais, pagal savo suvokimą. Tai patvirtina visi jo parodymai – „nieko blogo nenorėjo“.

3.9. Apeliantas nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo nukentėjusiajai A. G. priteistos turtinės žalos dydžiu ir neturtinės žalos atlyginimu.

3.10. Nuteistojo teigimu, teismas nepagrįstai, vadovaudamasis neaiškiais paskaičiavimais, palyginimais su neanalogiško būsto kaina, nustatė, kad civilinės ieškovės A. G. sugadinto būsto pardavimo kaina sudaro ne daugiau kaip 5 419,64 Eur, tačiau butą atkūrus ir pardavus, A. G. galėjo gauti 14 463,64 Eur bei, viršydamas savo įgaliojimus, iš jo ieškovei priteisė net 9 044 Eur (14 463,64 Eur – 5 419,64 Eur) negautų pajamų, kurias ji būtų gavusi, jeigu būtų atkūrusi sugadintą turtą ir jį pardavusi, taip pat 544,50 Eur už po turto sugadinimo atsiradusių atliekų (šiukšlių) išvežimą, t. y. bendrai 9 588, 50 Eur (9 044 Eur + 544,5 Eur). A. G. realiai atkurti turto net neketino, jo neremontavo, šis būstas kartu su žemės sklypu, adresu: (duomenys neskelbtini), 2019 m. gruodžio 20 d. buto ir dalies žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartimi buvo parduotas UAB „(duomenys neskelbtini)“, siekiant nepagrįstai praturtėti. Apie šį sandorį ieškovė teismui nepranešė, pirkimo–pardavimo sutarties nepateikė. Paminėta pirkimo–pardavimo sutartimi turtas: butas ir žemės sklypas buvo parduoti už bendrą 20 000 Eur sumą, sutartyje nenurodant parduoto buto kainos, todėl būsto vertė nenustatyta. Taigi, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai galimą A. G. buto kainą nustatė lygindamas šį butą su didesnio ploto, nepaveiktu sprogimo butu, adresu: (duomenys neskelbtini), pagal šio buto pardavimo kainą, t. y. pagal 2019 m. gruodžio 20 d. buto ir dalies žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį butas su rūsiu parduotas už 16 000 Eur, žemės sklypo dalis už 30 000 Eur. Ieškovė A. G. nagrinėjamoje byloje nenurodė realios prarasto turto vertės, nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių sudegusių daiktų vertę, o pateikta žalos atstatymo kaštų skaičiavimo ataskaita nėra tiksli, parengta neturint projekto. Iš byloje esančių įrodymų – liudytojų R. S., L. L. parodymų, nukentėjusiosios A. G. ir jos atstovo paaiškinimų, matyti, kad net iki sugadinimo turto, adresu: (duomenys neskelbtini), vertė buvo itin maža. Be kita ko, nebuvo įvertinta, kad buto mėnesio nuoma, atsižvelgiant į jo būklę, buvo vos 100 Eur; kad trečias butas taip pat buvo parduotas už 20 000 Eur; kad visi objektai buvo skirtingi, tiek plotu, tiek įrengimu. Kadangi A. G. būsto neatstatinėjo, jį pardavė, todėl realiai nepatyrė jokių nuostolių. A. G., siekdama nepagrįstai praturtėti, teismui pateikė tikrovės neatitinkančius dokumentus – dėl ataskaitos Nr. 20003 parengimo, dėl 2020 m. birželio 3 d. buto apžiūros, nes turtas jau buvo parduotas. Ieškovė taip pat nepateikė į bylą po turto sugadinimo susidariusių atliekų (šiukšlių) išvežimo 544,50 Eur apmokėjimo įrodymų. Be to, teismas, spręsdamas A. G. civilinio ieškinio klausimą, buvo šališkas. Nors ieškovė naudojosi kvalifikuoto teisininko paslaugomis, savarankiškai rinko įrodymus, pažeisdamas šalių lygiateisiškumo, teisingumo principus, siekdamas pagrįsti nukentėjusiosios teisę į žalą. Apygardos teismas nepaisė ir to, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog tinkamai nesuformavus objekto, kaip nekilnojamo daikto (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 16 straipsnis), ir jo neįregistravus (CK 4.47 straipsnio 4 dalis), ieškovui gali būti pripažinta nuosavybės teisė tik į statybines medžiagas, o ne į patį daiktą (CK 4.253 straipsnio 1 dalis) (kasacinės nutartys Nr. 3K-3-468/2003, Nr. 3K-3-52-916/2017). Taigi, pasak nuteistojo, nagrinėjamu atveju galėjo būti sprendžiama tik dėl kompensacijos už statybines konstrukcijas ir medžiagas priteisimo, įpareigojant A. G. nurodyti konkrečius daiktus, medžiagas, jų sumas ir kt.

3.11. Nepritardamas apygardos teismo išvadai dėl neturtinės žalos priteisimo A. G., tvirtina, kad ji, grįsdama neturtinės žalos dydį, nurodė vien deklaratyvius teiginius, kurie neatitinka tikrovės, t. y. ieškovė bute ilgą laiką negyveno, šį turtą paveldėjo 2012 m., butas buvo netvarkingas, neremontuotas, namo fasado dalis (kuriame yra butas) pasenusi ir iš esmės neprižiūrima. Dar 2019 m., vykstant teisminiam procesui, A. G. butą kartu su žeme pardavė. Tiek įvykio metu, tiek dabar gyvena užsienyje. Byloje nėra duomenų, kad per šį laikotarpį būtų grįžusi dėl įvykio į Lietuvą. Tai rodo, kad jokio socialinio ryšio su jos turėtu turtu, prisirišimo nebuvo, todėl nebuvo ir jokių išgyvenimų, priešingai, negu nurodė teismas, jos patirta turtinė žala, nesusijusi su neturtine žala. Dėl nusikaltimo nebuvo sutrikęs nukentėjusiosios darbingumas ar atsiradusios kitos sunkios pasekmės, todėl ieškinys dėl neturtinės žalos turi būti atmestas arba mažintinas iki 50 Eur (Zarasų rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 29 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. PK-5-420/2016).

3.12. Nesutikdamas su teismo išvada dėl neturtinės žalos priteisimo B. A., nuteistasis vertina, kad apygardos teismas netinkamai vadovavosi BPK X skyriumi, pažeidė CK 6.250 straipsnį. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas B. A. priteistinos neturtinės žalos dydį, apsiribojo deklaratyviu aplinkybių nurodymu. Nors nurodė, kad atsižvelgia į jo turtinę padėtį, tačiau dėl jos visiškai nepasisakė. Tai leidžia teigti, kad jos ir neįvertino (nors jis ir dirba, tačiau gaunamos pajamos yra minimalios). Liko neįvertinta, kad po nudegimų likę randai jai netrukdo, taip stipriai, kaip nurodo nukentėjusioji ir teismas, B. A. bendram ir profesiniam darbingumui, jos gebėjimams ir galimybėms darbinėje veikloje, asmeniniame gyvenime. Nebuvo įvertintas ir pačios B. A. bei Bendrojo pagalbos centro vaidmuo, rizikingas elgesys; neįvertina jo kaltė – nusikalstama veika buvo padaryta dėl neatsargumo, jis neturėjo tyčios nei nužudyti, nei sunkiai sutrikdyti nukentėjusiosios sveikatą. Be to, nepagrįstai nustatydamas nukentėjusiajai B. A. neturtinės žalos dydį, apygardos teismas atsižvelgė į Lietuvos apeliacinio teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1A-241/2014 priimtą procesinį sprendimą. Apelianto vertinimu, ši byla nėra analogiška, joje 70 000 Lt (20 273 Eur) neturtinės žalos atlyginimas buvo priteistas solidariai iš trijų, o ne vieno kaltininkų, kaltininkai veiką padarė itin žiauriai, dėl chuliganiškų paskatų, buvo nepataisomai subjaurotas nukentėjusiojo kūnas. Nuosprendžiu nukentėjusiajai B. A. priteista neturtinės žalos suma yra itin didelė, vertinant ją teismų praktikos kontekste.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje A. L. ir jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras, nukentėjusioji B. A. ir jos atstovas – prašė jį atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo A. L. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia teismo sprendimo (nuosprendžio ar nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo sprendimo aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, tačiau to nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys Nr. 2K-572-139/2015, Nr. 2K-10-976/2016 ir kt.).

Žemesnės instancijos teismas

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis A. L., nesutikdamas su skundžiamu apkaltinamuoju nuosprendžiu, prašo: jo veiką iš BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkto perkvalifikuoti į BK 137 straipsnio 1 dalį; pagal BK 187 straipsnio 2 dalį jį išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; sumažinti nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei B. A. priteistos neturtinės žalos dydį; sumažinti nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei A. G. priteistos turtinės žalos dydį ir panaikinti nuosprendžio dalį, kuria jai priteistas neturtinės žalos atlyginimas, arba jai priteistą neturtinės žalos dydį sumažinti iki 50 Eur.

Dėl A. L. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir BPK 20 straipsnio reikalavimų pažeidimo

Skunde A. L. teisingai nurodo, kad remiantis nacionalinių bei tarptautinių teismų praktika, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai, tačiau tokių aplinkybių šioje byloje nenustatyta. Nagrinėjamu atveju A. L. kaltumas tyčia sunkiai sutrikdžius savo šeimos nario – B. A. – sveikatą yra pagrįstas byloje esančiais, pirmosios instancijos teismo ištirtais faktiniais duomenimis. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio ir 301 straipsnio reikalavimais, įvertino bylos įrodymus, jais remdamasis teisingai nustatė A. L. inkriminuoto nusikaltimo padarymo aplinkybes bei padarė faktiniais bylos duomenimis pagrįstas išvadas dėl jo kaltės formos bei tyčios turinio. Kvalifikuodamas A. L. nusikalstamus veiksmus pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą apygardos teismas baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

Žemesnės instancijos teismas

BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte baudžiamoji atsakomybė numatyta tam, kas sunkiai sužalojo ar sunkiai susargdino šeimos narį, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo neteko regos, klausos, vaisingumo, nėštumo ar kitaip buvo sunkiai suluošintas, susirgo sunkia nepagydoma ar ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybei ar stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką, arba prarado didelę dalį profesinio darbingumo, arba buvo nepataisomai subjaurotas nukentėjusiojo asmens kūnas.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad A. L., 2019 m. vasario 25 d., 14.12 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kilus konfliktui su sugyventine B. A., išgirdęs, jog ji skambina bendruoju pagalbos numeriu 112 ir kviečia policijos pareigūnus turėdama tikslą, kad jis būtų išvežtas iš namų, ir pasakęs jai, kad tuoj surengs fejerverkus bei sudegins visą trobą, pilnai atsukęs prie žarnos neprijungtą užpildytą buitinių dujų balioną, stovėjusį virtuvės patalpose, paleido dujas ir tyčia uždegė liepsną rankoje turėtu žiebtuvėliu, todėl, įvykus sprogimui ir kilus gaisrui bei sprogimo bangai nukentėjusiąją išmetus, ji patyrė terminį apie 41 % viso kūno paviršiaus nudegimą, skeveldrinį kairės girnelės lūžį bei plėštinę kaklo kairės pusės paausio žaizdą. Tokiu būdu jis tyčia sunkiai sutrikdė savo šeimos nario – sugyventinės B. A. – sveikatą. Šiuos nuteistojo veiksmus teismas kvalifikavo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

Apeliantas skunde tvirtina, kad jis dujų sprogimą sukėlė veikdamas neatsargiai, neturėjo tyčios sunkiai sužaloti nukentėjusiąją, todėl jo neteisėti veiksmai sudaro BK 137 straipsnio 1 dalies sudėtį. A. L. manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo veiksmus vertino kaip tyčinius, todėl netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Šie nuteistojo skundo argumentai nepagrįsti.

Baudžiamoji atsakomybė už sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo pagal BK 137 straipsnio 1 dalį kyla esant nusikalstamam pasitikėjimui ar nusikalstamam nerūpestingumui. Vadovaujantis BK 16 straipsnio 2 dalimi, nusikaltimas yra padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo tuomet, jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK straipsnyje numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti. Nusikalstama veika padaroma dėl nusikalstamo nerūpestingumo tais atvejais, kai kaltininkas nenumatė, jog dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK straipsnyje numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti (BK 16 straipsnio 3 dalis).

Nuteistasis A. L. viso baudžiamojo proceso metu (t. 2, b. l. 62–64, 68–70; t. 3, b. l. 41–53; t. 4, b. l. 25–40) tvirtino ir tai kartoja apeliaciniame skunde, kad jis nenorėjo nukentėjusiąją B. A. nužudyti ar sunkiai sužaloti, tačiau apelianto teiginiai nepaneigia bylos duomenimis pagrįstų pirmosios instancijos teismo išvadų dėl jo tyčios sunkiai sutrikdyti B. A. sveikatą. Kaip žinia, atskleidžiant nuteistojo kaltės turinį, nepakanka vien tik subjektyvaus kaltininko suvokimo ir savo daromų veiksmų vertinimo bei paaiškinimo, kokių padarinių jis siekė. Nuoseklioje kasacinio teismo praktikoje ne kartą nurodyta, kad kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be paties kaltininko paaiškinimų, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, nustatoma tiriant ir vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius (kasacinės nutartys Nr. 2K-P-498-746/2015, Nr. 2K-12-942/2018 ir kt.). Taigi, tai, kad nuteistasis iš anksto neplanavo ir nesiekė sukelti neigiamus padarinius – sunkiai sutrikdyti B. A. sveikatą, nesudaro savarankiško teisinio pagrindo jo nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 137 straipsnio 1 dalį kaip dėl neatsargumo padarytą kito žmogaus sunkų sveikatos sutrikdymą. Tokia aplinkybė pati savaime nepaneigia apygardos teismo išvadų, kad A. L. psichinis santykis su veika bei padariniais reiškėsi ne nusikalstamu nerūpestingumu, kaip tvirtinama apeliaciniame skunde, o netiesiogine tyčia, kuri pasireiškė tuo, kad darydamas nusikalstamus teismo nustatytus veiksmus nuteistasis suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, ir nors jų ir nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti (BK 15 straipsnio 3 dalis).

Žemesnės instancijos teismas

Apklausiamas įtariamuoju 2019 m. gegužės 23 d. A. L. parodė, kad besipykdamas su B. A., nuo dujų baliono nusuko plombą, aklę ir pradėjo leisti iš baliono dujas, norėdamas ją pagąsdinti (t. 2, b. l. 62–64). Tokias aplinkybes A. L. patvirtino apklausiamas ir teismo posėdyje, kuriame pripažino grasinęs „surengti fejerverkus“ ir teigė supratęs, kad dujos „eina“ iš baliono, nes pats atsuko ir jautė kvapą, girdėjo iš baliono „einančių“ dujų garsą. Taigi, tokie nuteistojo parodymai paneigia skundo teiginius, kad buitinių dujų baliono dujos sprogo, įvykus nelaimingam atsitikimui dėl galimai netinkamai užsukto baliono. Tam neprieštarauja bylos duomenys, kad po įvykio dujų balionas buvo apžiūrėtas ir nustatyta, jog jis buvo techniškai tvarkingas ir neatsukus ventilio dujų nuotėkis nebuvo galimas (t. 1, b. l. 49–52, 53–58, 59). Šią aplinkybę, jog dujų balionas buvo tvarkingas, namie prastovėjo visą naktį ir pusę dienos, patvirtino ir pats A. L. ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 62–64).

Faktą, kad įvykio vietoje A. L. pripažino, jog jis konflikto metu iš pykčio atsuko dujas ir uždegė žiebtuvėlį, todėl įvyko sprogimas, nurodė ir liudytoju byloje apklaustas greitosios medicinos pagalbos darbuotojas D. Paulauskas (t. 3, b. l. 41–53). Skunde apeliantas teigia, kad nėra pagrindo tikėti tokiais jo paaiškinimais, nes jis juos davė iš karto po įvykio, būdamas šoko būsenoje. Tačiau tokio nuteistojo paaiškinimo nepatvirtina objektyvūs bylos duomenys. Iš greitosios medicinos pagalbos darbuotojo D. P. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad nors A. L. buvo apdegęs beveik 90 procentų kūno, jis buvo sąmoningas. Apeliantas iš skausmo daug keikėsi, tačiau iš pasakojimo nuotrupų prie keiksmažodžių liudytojas suprato, kad jis konflikto metu namuose iš pykčio paleido dujas ir uždegė žiebtuvėlį (t. 2, b. l. 11–12). Apklausiamas teisme liudytojas patvirtino parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad A. L. iš karto po įvykio save apkalbėjo dėl patirto šoko ar nuskausminamųjų vaistų poveikio. Tam prieštarauja D. P. parodymai teisme, kad asmeniui tuomet dar nebuvo suleisti opioidiniai vaistai, kurie būtų galėję turėti įtaką jo suvokimui. Žmogus, būdamas skausmo būsenoje, gali kalbėti daug, nuotrupomis ir pasakyti tai, ką nori (t. 3, b. l. 41–43).

Apelianto argumentai, kad baudžiamojo proceso metu nukentėjusioji davė prieštaringus parodymus yra nepagrįsti. Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad teismų praktikoje situacijos, kai baudžiamojo proceso metu duodami ne visiškai vienodi parodymai apie tas pačias bylos aplinkybes, nėra išskirtinės. Joks esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas nėra padaromas, kai byloje esant ne esminėmis detalėmis prieštaringiems duomenims, teismas daro tinkamai motyvuotas, nors gynybai ir nepalankias, išvadas dėl byloje nustatytų aplinkybių (kasacinės nutartys Nr. 2K-295-507/2016, 2K-7-511/2017 ir kt.).

B. A. viso baudžiamojo proceso metu nuosekliai teigė, kad konflikto metu nuteistasis atsuko dujų balioną, grasindamas „tuoj surengti fejerverkus“. Nukentėjusioji nematė momento, kai A. L. uždegė žiebtuvėlį, tačiau namuose jautė dujų kvapą ir girdėjo besiveržiančių dujų garsą. Ji labai išsigandusi bėgo į kambarius ir pradėjo atidarinėti jų langus. Atidariusi paskutinio kambario langą (plane–schemoje pažymėto Nr. 2 (t. 1, b. l. 126)) ir atsisėdusi ant jo palangės, vėl paskambino į Bendrąjį pagalbos centrą ir operatorės klausė, ką tokioje situacijoje daryti, nes kambaryje matė nuteistąjį su žiebtuvėliu (t. 3, b. l. 41–53, 90–96, 101–104). Šiais nukentėjusiosios parodymais pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo netikėti, nes ji ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta keletą kartų ir nuo pat pirmosios apklausos nuosekliai tvirtino, kad sugyventinis A. L. atsuko dujas, uždegė žiebtuvėlį ir įvyko sprogimas, sukėlęs jai sunkų sveikatos sutrikdymą. Taigi ji nuosekliai tvirtino tas pačias esmines įvykio aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo jos parodymus vertinti kaip prieštaringus, neatitinkančius BPK 20 straipsnio reikalavimų. Apygardos teismas įvertino tą aplinkybę, kad nukentėjusioji nematė žiebtuvėlio uždegimo momento, tačiau, atsižvelgęs į tai, jog namuose daugiau nieko nebuvo, o liepsna iš kambario į virtuvę ėjo nukentėjusiosios link, pagrįstai sprendė, kad sprogimą sukėlė nuteistasis savo nusikalstamais veiksmais.

Žemesnės instancijos teismas

Be to, nukentėjusiosios parodymus, kad ji matė A. L. su žiebtuvėliu rankoje, kai jis stovėjo prie kambario Nr. 2 durų, papildo teismo medicinos eksperto M. P. ikiteisminio tyrimo metu duoti paaiškinimai, kad pagal B. A. bei A. L. nustatytų sužalojimų mechaninį pobūdį, jų lokalizaciją, apimtį, nudegimų gilumą, apeliantas įvykio metu galėjo būti nukentėjusiosios nurodytoje vietoje, t. y. prie slenksčio iš kambario Nr. 1 durų į kambarį Nr. 2 (t. 2, b. l. 32–33). Duomenys, užfiksuoti 2019 m. gruodžio 6 d. apžiūros protokole, bei Bendrojo pagalbos centro pateiktas garso įrašas patvirtina, kad B. A. pirmą kartą (2019 m. vasario 25 d. 14:04:52 val.) paskambinus į Bendrąjį pagalbos centrą, A. L., supykęs, jog sugyventinė skambina policijai, grasino „sudeginti visą trobą“ (t. 1, b. l. 67–69). B. A. antrą kartą (2019 m. vasario 25 d. 14:07:19 val.) paskambinus į Bendrąjį pagalbos centrą, ji buvo susijaudinusi ir išsigandusi, pranešė, jog sugyventinis namuose paleido dujas. Jai kalbant su Bendrojo pagalbos centro darbuotoja, fone buvo girdimas besiveržiančių dujų švilpimas ir užesys, o paskui pasigirdo nukentėjusiosios klyksmas. Iš liudytojų R. S. bei E. M. parodymų matyti, kad įvykio vietoje nukentėjusioji B. A. jiems pasakė, jog sprogimas įvyko, nes konflikto metu neblaivus sugyventinis atsuko dujas ir prisidegė cigaretę (t. 2, b. l. 14–15, 20–21; t. 3, b. l. 90–96). Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2019 m. gegužės 23 d. specialisto išvados Nr. G 1637/2019 (01) matyti, kad B. A. nustatytas terminis kūno sužalojimas: dilbių, plaštakų, krūties, tarpvietės, sėdmenų, abiejų kojų šlaunų ir blauzdų nudegimas IIA-HB laipsnio, apimantis daugiau nei 30 procentų viso kūno paviršiaus, atitinka sunkaus masto sveikatos sutrikdymą. Kūno nudegimas padarytas veikiant aukštai temperatūrai, galimai staiga užsiliepsnojus degioms dujoms, jų sprogimo metu (t. 1, b. l. 161–162).

Šie faktiniai duomenys teisėtumo ir leistinumo aspektais abejonių nekelia, jie papildo vienas kitą ir patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad nuteistasis A. L. sunkiai sutrikdė nukentėjusiosios sveikatą. Nors A. L. skunde tvirtina, kad jis veikė neatsargiai, tačiau tokį jo aiškinimą paneigia pirmiau aptarti faktiniai duomenys, kurie patvirtina, jog nuteistasis, vos tyčia paleidęs iš dujų baliono dujas, iš karto grasino ,,sukelti fejerverkus, sudeginti visą trobą“ ir, kai dujų buvo pilna visuose kambariuose, pats uždegė ugnį.

Nuteistasis, būdamas pakaltinamas bei turėdamas pakankamai gyvenimiškos patirties, puikiai suvokė, jog paleisdamas dujas ir uždegdamas ugnį, sukels sprogimą ir gaisrą, suprato savo nusikalstamų veiksmų pavojingumą ne tik sveikatai, gyvybei ir turtui, bet to nepaisydamas tyčia veikė nusikalstamai.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliantas skunde tvirtina, kad matė, jog nukentėjusioji atidarė langus, todėl nesitikėjo tokio stipraus sprogimo, manė, kad B. A. iššoko per langą ir tikėjosi, kad jos kambaryje nėra, nesiekė sunkiai sutrikdyti nukentėjusiosios sveikatą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad A. L., atsukęs dujas ir kambaryje jas uždegdamas, numatė, jog gali kilti pakankamai stiprus sprogimas ir dėl jo gali būti sunkiai sužalota sugyventinė B. A.. Šią išvadą teismas pagrindė tuo, kad butas, kuriame gyveno A. L. ir B. A., buvo nedidelis, namas statytas 1940 metais, medinis, jo konstrukcijos buvo silpnos. Tai patvirtina įvykio vietos apžiūra ir byloje esančios foto nuotraukos. Iš A. L. parodymų matyti, kad jis matė, kaip B. A. sėdėjo ant palangės, tačiau nebuvo tikras, kad ji nuo palangės nušoko ir nuėjo saugiu atstumu, ar negrįžo į virtuvę prie atsukto dujų baliono, nors toks B. A. elgesys sugrįžti ir užsukti balioną buvo logiškas. Pats faktas, kad nukentėjusioji užsukinėjo virtuvėje balioną, paneigia nuteistojo aiškinimą, kad jis, tik įsitikinęs, kad bute nieko nėra, uždegė žiebtuvėlį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad A. L. nežinojo, kad nukentėjusioji užsuko dujų balioną, todėl didžiausios sprogimo bangos galėjo tikėtis būtent dujų baliono buvimo vietoje – virtuvėje, nes ten buvo didžiausia dujų koncentracija. Nors žiebtuvėlio uždegimo metu nuteistasis buvo kitame kambaryje, tačiau kreipimosi į Bendrosios pagalbos centrą pirmasis garso įrašas tvirtina, kad 58 sekundes iki antrojo įrašo nukentėjusioji toliau konfliktavo su nuteistuoju. Antrasis garso įrašas taip pat įrodo, kad nukentėjusioji garsiai kalbėjo su Bendrojo pagalbos centro operatore, nebuvo nutraukusi pokalbio ir tada, kai ji atbėgo į virtuvę ir užsukinėjo balioną, o durys tuomet į abu kambarius buvo atidarytos. Taigi, šie faktiniai duomenys vieni kitus papildo ir patvirtina, kad, nors nuteistasis nematė, kurioje vietoje žiebtuvėlio uždegimo metu buvo B. A., tačiau jis suprato, kad ji yra netoliese, o įžiebus ugnį įvyks sprogimas, kuris gali sukelti nustatytas pasekmes, nes joms kilti yra reali tikimybė.

Nukentėjusioji teisme patvirtino, kad nuteistasis praeityje jai smurtu negrasino, o po įvykio priėjo prie lango ir ją šaukė, vadindamas savo meile, todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad A. L., prileisdamas į namus dujų ir įžiebdamas ugnį, suvokė savo nusikalstamų veiksmų pavojingumą, numatė kilsiančias sunkias pasekmes nukentėjusiosios sveikatai ir, nors nustatytų pasekmių – B. A. sunkaus sveikatos sutrikdymo, nesiekė, tačiau savo nusikalstamais veiksmais leido šioms pasekmėms kilti. Taigi, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi apygardos teismo nustatytas įvykio aplinkybes, kurias patvirtina aptarti faktiniai duomenys, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad A. L. sunkiai sutrikdė B. A. sveikatą, veikdamas tyčia.

Apeliacinio skundo argumentus, kad A. L. jau buvo užsukęs dujų balioną, kai nukentėjusioji grįžusi į virtuvę, vykdydama neprofesionalius Bendrojo pagalbos centro operatorės nurodymus: grįžti į namą ir užsukti dujas, susipainiojo ir dujas vėl atsuko, dėl ko, nuteistojo teigimu, ir įvyko sprogimas, prieštarauja objektyviems faktiniams bylos duomenims, todėl atmetamas.

Šioje byloje neabejotinai nustatyta, kad sprogimas įvyko nepraėjus nė minutei nuo B. A. antrojo pokalbio su Bendrojo pagalbos centro operatore pradžios. B. A. prie kambario Nr. 1 durų slenksčio matė A. L. su cigarete ir žiebtuvėliu, todėl, iššokusi per kambario Nr. 2 langą, atbėgo į virtuvę ir bandė užsukti dujas. Aplinkybę, kad B. A. atbėgus į virtuvę, aiškiai buvo girdimas besiveržiančių dujų švilpimas ir užesys, įrodo ir pirmiau šiame nuosprendyje aptarti 2019 m. gruodžio 6 d. įvykio vietos apžiūros protokole bei Bendrojo pagalbos centro pateiktame garso įraše, užfiksuoti duomenys, kurių teisėtumo bei pagrįstumo aspektais nuteistasis neskundžia. B. A., duodama parodymus apie įvykio aplinkybes, parodė, kad ji, laikydama telefoną prie ausies, vėl įėjo į namą pro virtuvės duris, žengė didelį žingsnį į priekį ir pradėjo sukti dujų balioną, kuris buvo atsuktas iki galo. Sukdama baliono sklendę kelis kartus, pasilenkė pažiūrėti, ar teisinga kryptimi suka ir, užsukusi dujas, pamatė į ją ateinančią liepsną, staiga išgirdo sprogimą. Šios aplinkybės rodo, kad nuteistasis, įžiebdamas ugnį, padegė namuose dėl jo nusikalstamų veiksmų susikaupusias dujas ir dėl to įvyko sprogimas. Tai patvirtina ir paties nuteistojo parodymai ne tik ikiteisminio tyrimo metu, bet ir teisiamajame posėdyje, kad atsukęs dujų balioną į namus dujų prileido būtent jis. Nors įvykio vietoje dirbę priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnai tarnybiniuose pranešimuose nurodė, kad įvykio vietoje dujų kvapo jie nebejautė (t. 1,. b. l. 92–98, 100, 101), tačiau jie atvyko praėjus kiek laiko po dujų sprogimo, kai jos jau buvo išdegusios. Taigi, šie faktiniai duomenys nepaneigia kitų byloje esančių, pirmosios instancijos teismo ištirtų faktinių duomenų, kurie patvirtina teismo nustatytas nusikaltimo padarymo aplinkybes.

Nepagrįstas skundo argumentas, kad nustatytų padarinių kilimui įtakos turėjo Bendrojo pagalbos centro darbuotojų neprofesionalūs, ar netgi nusikalstamai pavojingi nukentėjusiajai duoti nurodymai grįžti į namą ir užsukti dujas. Bendrojo pagalbos centro pateiktas garso įrašas ir 2019 m. gruodžio 6 d. apžiūros protokolas tokių aplinkybių nepatvirtina. Bendrojo pagalbos centro darbuotoja paklausė, ar nukentėjusioji turi galimybę dujas kažkur užsukti, tačiau nedavė jokio nurodymo grįžti atgal į butą. B. A. atsakius, kad ji bijo, nes sugyventinis būdamas neblaivus gali pradėti smurtauti prieš ją, operatorė liepė laukti atvykstančių policijos pareigūnų. B. A. pati įbėgo į namą ir užsukinėjo dujų balioną, kai staiga pamatė ateinančią liepsną ir išgirdo sprogimą. Esant tokiems bylos duomenims, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo spręsti, kad ne nuteistojo, o Bendrojo pagalbos centro darbuotojų veiksmai yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su nukentėjusiajai padarytu sunkiu jos sveikatos sutrikdymu.

Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neįsitikino, ar nuteistasis dėl savo psichinės būklės įvykio metu galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. VŠĮ (duomenys neskelbtini) 2018 m. lapkričio 19 d. medicinos dokumentų išrašas tvirtina, kad A. L. mastymas ir psichosomatinė būklė yra buvusi sulėtinta, kontaktas apsunkintas (t. 2, l. 72), 2019 m. liepos 15 d. A. L. gydytas (duomenys neskelbtini) dėl (duomenys neskelbtini) (t. 2, l. 143). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, buvo apklausta teismo ekspertė psichiatrė A. Survilaitė. Ji, susipažinusi su byloje esančiais A. L. parodymais bei jo sveikatos būklę liudijančiais dokumentais, patvirtino, kad A. L. diagnozuoti (duomenys neskelbtini), jis neserga lėtiniu psichikos sutrikimu, galinčiu turėti įtakos jo pakaltinamumui. Byloje esant jos išanalizuotiems duomenims, nėra pagrindo abejoti A. L. pakaltinamumu ir jam skirti teismo psichiatrijos ekspertizę. Nors apeliaciniame skunde tvirtinama, kad ekspertė neįvertino nuteistojo motinos L. L. parodymų apie, jos manymu, keistas sūnaus kalbas apie katės nuskandinimą ir kt., tačiau šie liudytojos parodymai, vertinant jos artimą ryšį su nuteistuoju ir tvirtinimą, kad sūnus dėl psichikos sutrikimų niekur daugiau nesigydė, nepaneigia ekspertės išvados pagrįstumo ir nesudaro pagrindo abejoti nuteistojo pakaltinamumu.

4. A. L. iš pradžių pripažinęs, kad dėl jo kaltų veiksmų sunkiai buvo sutrikdyta sugyventinės B. A. sveikata, vėliau baudžiamojo proceso metu tendencingai siekė sumenkinti savo vaidmenį, keldamas įvairias versijas, kad dujų balionas sprogo dėl nelaimingo atsitikimo, vėliau tvirtino, kad jis paleido dujas ir uždegė liepsną žiebtuvėliu, nes norėjo nusižudyti. Apskųstojo teismo nuosprendžio ir teisiamojo posėdžio protokolų turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas tikrino visas šias gynybos keltas versijas ir pagrįstai jas atmetė kaip prieštaraujančias objektyviems bylos faktiniams duomenims. Vien tik apelianto subjektyvus manymas, kad jo gynybinė versija nėra tinkamai paneigta, nesuteikia pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, o priimtas teismo baigiamasis aktas neteisėtas bei nepagrįstas.

Dėl A. L. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 187 straipsnio 2 dalį

BK 187 straipsnio 2 dalyje baudžiamoji atsakomybė numatyta tam, kas sunaikino ar sugadino svetimą turtą visuotinai pavojingu būdu arba <...> sunaikino ar sugadino didelės vertės svetimą turtą <...>. Tiek teisės doktrinoje, tiek formuojamoje teismų praktikoje pripažįstama, kad šie veiką kvalifikuojantys požymiai, apibūdinantys veikimo būdą ir padarytos žalos dydį, yra vertinamojo pobūdžio, todėl kiekvienoje byloje jie turi būti nustatomi atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes.

Nagrinėjamu atveju A. L. pagal BK 187 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad jis tyčia sugadino svetimą didelės vertės turtą visuotinai pavojingu būdu, t. y. esant dviem jo neteisėtus veiksmus kvalifikuojantiems požymiams.

Skunde nuteistasis, nesutikdamas su jo nuteisimu pagal nurodytą BK straipsnį, tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog A. G. ir M. M. priklausantis turtas buvo sugadintas visuotinai pavojingu būdu, o jis suvokė veikęs tokiu būdu ir norėjo taip veikti, todėl jo nusikalstami veiksmai nesudaro BK 187 straipsnio 2 dalies sudėties, ir jis pagal šį baudžiamąjį įstatymą išteisintinas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Šie skundo argumentai nepagrįsti.

BK 187 straipsnyje įtvirtinto nusikaltimo būtini objektyviosios pusės požymiai yra veika, padariniai ir priežastinis ryšys. Veika gali pasireikšti alternatyviais veiksmais: svetimo turto sunaikinimu arba sugadinimu. Turto sugadinimas yra toks turto savybių praradimo laipsnis, kai jo vertė sumažėja ir jis iš dalies tampa netinkamas naudoti pagal tikslinę paskirtį, tačiau vartojamosios šio turto savybės gali būti atkurtos. Tokia nusikalstama veika gali būti padaroma tiek aktyviais veiksmais, tiek neveikimu. Aktyvūs veiksmai gali pasireikšti mechaniniu, fiziniu ar kitokiu poveikiu į daiktą (padegimas, sprogdinimas ir pan.). Būdas ir priemonės, kuriomis gadinimas turtas, gali būti patys įvairiausi: deginimas, sprogdinimas ir pan. Kokiu būdu sugadinamas turtas veikai kvalifikuoti reikšmės neturi, išskyrus atvejus, numatytus šio straipsnio 2 dalyje – kai veika padaroma visuotinai pavojingu būdu. Visuotinai pavojingu svetimo turto sugadinimo būdu laikoma veikai padaryti panaudota didelė griaunamoji jėga, galinti sukelti visuotinę nelaimę, pavojų daugelio žmonių gyvybei ir sveikatai. Šis būdas padidina veikos pavojingumą, nes vienu metu sudaro pavojų daugeliui įstatymo saugomų gėrių: nuosavybei, žmonių gyvybei, sveikatai ir pan. Padegimas yra viena iš visuotinai pavojingo būdo formų. Visuotinai pavojingais būdais gali būti sprogdinimai, griūtys ir pan. Turto sugadinimo būdo visuotinas pavojingumas priklauso ne tik nuo konkrečių veiksmų, tačiau ir nuo jų padarymo vietos, pavyzdžiui, namo padegimas mieste ar gyvenvietėje neabejotinai pripažįstama visuotinai pavojingu būdu. Svetimo turto sugadinimo subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine arba netiesiogine tyčia: kaltininkas suvokia savo veikos pavojingumą, numato, kad bus sugadintas turtas ir šių padarinių nori arba, jeigu ir nenori, sąmoningai leidžia jiems atsirasti. Asmens veiksmus kvalifikuojant pagal BK 187 straipsnio 2 dalį, reikšmingas yra žmogaus žinojimas, kad jis veikia visuotinai pavojingu būdu ir dėl to gali papildomai atsirasti sunkių padarinių, bet jis vis tiek nori taip veikti, siekdamas tam tikrų pasekmių arba sąmoningai leisdamas joms kilti.

Nepagrįstas skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neatskleidė jam pagal BK 187 straipsnio 2 dalį inkriminuotos veikos objektyvių bei subjektyvių požymių.

Žemesnės instancijos teismas

Apygardos teismas nustatė, kad A. G. ir M. M. priklausantį turtą nuteistasis tyčia sugadino, nuomojamame bute prileidęs dujų, įžiebęs ugnį ir taip mediniame kelių butų name, esančiame (duomenys neskelbtini) mieste, šalia kitų gyvenamųjų namų sukeldamas sprogimą. Tokiu būdu jis pažeidė įstatymo saugomus gėrius: nuosavybę bei kito žmogaus sveikatą. Nuo sprogimo iš namo išlakstė langų rėmai, stiklai ir kiti daiktai, kurie nešami sprogimo bangos galėjo sužaloti ir kitus netoliese gyvenusius ar pro šalį ėjusius asmenis. A. L. sugadintame name gyveno jau ne vienerius metus, žinojo, kad namas yra senas, medinis, o jo konstrukcijos netvirtos ir jame yra trijų savininkų valdos. Taigi, jis be jokios abejonės suprato, kad sukeldamas sprogimą nustatytoje vietoje, jis veikia visuotinai pavojingu būdu ir norėjo taip veikti, t. y. jis veikė tiesiogine tyčia. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. L. inkriminavo šį jo nusikalstamus veiksmus pagal BK 187 straipsnio 2 dalį kvalifikuojantį požymį.

Apeliantas tvirtina, kad nesuvokė, jog paleidus dujas ir uždegus liepsną žiebtuvėliu, įvyks sprogimas ir taip bus sugadintas turtas, tačiau šis argumentas prieštarauja elementariems logikos dėsniams ir nuteistojo gyvenimiškai patirčiai. A. L. nėra nustatytas lėtinis psichikos sutrikimas ar laikinas ūmus psichozinis sutrikimas, dėl kurių jis būtų nesuvokęs pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio ar negalėjęs valdyti savo veiksmų. Esant tokioms aplinkybėms, šis argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas, laikydamasis BPK 255 straipsnio ir 256 straipsnio reikalavimų, A. L. inkriminavo jo veiką kvalifikuojantį požymį didelės vertės turto sugadinimą ir nustatė, kad jis 2019 m. vasario 25 d. 14.12 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, sugyventinei B. A. prašant apleisti jos nuomojamą A. G. priklausantį butą ir kilus konfliktui, jog jis pažeidė jų bendrą susitarimą nesilankyti ir nebūti namuose girtas, išgirdęs, kad nukentėjusioji skambina bendruoju pagalbos numeriu 112 ir kviečia policijos pareigūnus, turėdama tikslą, kad jis būtų išvežtas iš namų, A. L. pasakęs B. A., kad tuoj surengs fejerverkus bei sudegins visą trobą, atsuko prie žarnos neprijungtą užpildytą buitinių dujų balioną, stovėjusį virtuvės patalpose, ir paleido dujas. Po to, grįžęs į kambarį, tyčia uždegė liepsną rankoje turėtu žiebtuvėliu, todėl, įvykus sprogimui ir kilus gaisrui, sugriuvo ir buvo sugadinta (duomenys neskelbtini), esanti namo dalis bei apgadinta (duomenys neskelbtini), esanti M. M. priklausanti namo dalis. Sugriuvus namo daliai, buvo sugadintas A. G. priklausantis 20 000 Eur vertės turtas, o M. M. dėl sugadinto turto, t. y. dalies kamino, kurio vertė 100 Eur, durų su rėmu, kurių vertė 100 Eur, 3 vnt. langų su rėmu, kurių bendra vertė 100 Eur, buvo padaryta 300 Eur turtinė žala. Tokiu būdu jis tyčia sugadino svetimą didelės vertės turtą visuotinai pavojingu būdu.

BK 190 straipsnyje yra išaiškinta, kad turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL dydžio sumą. Nusikaltimo padarymo metu tai sudarė 12 500 Eur sumą. Apeliantas skunde tvirtina, kad šis jo veiksmus kvalifikuojantis požymis inkriminuotas nepagrįstai, nes reali sugadinto turto vertė nesiekė įstatyme nustatytos didelės vertės turto ribos. Tokie apelianto teiginiai nepagrįsti.

Grįsdamas išvadą, kad A. L. nusikalstamais veiksmais sugadintas turtas buvo didelės vertės, teismas įvertino, jog nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės A. G. pateikta žalos atstatymo kaštų skaičiavimo ataskaita Nr. 200603, kurioje nurodyta, kad namo dalies, esančios (duomenys neskelbtini), atstatymo kaštai sudaro 21 397,64 Eur (t. 3, b. l. 180–193), A. G. pateikta 2019 m. gruodžio 20 d. pirkimo–pardavimo sutartimi, pagal kurią butas su žemės sklypu parduotas už 20 000 Eur, taip pat Valstybės įmonės Registrų centro duomenimis, pagal kuriuos sugadinto turto – buto – vidutinė rinkos vertė 2019 m. gruodžio 13 d. sudarė 36 800 Eur. Visos šios sumos viršiją 250 MGL (12 500 Eur) dydžio sumą, numatytą BK 190 straipsnio 1 dalyje, į kurią orientuojamasi nustatant sugadinto turto vertę.

Kvalifikuojant veiką pagal BK 187 straipsnį, sugadinto ar sunaikinto turto vertė nustatoma remiantis daikto rinkos verte, tačiau ne tokio daikto (turto) atkūrimo (atstatymo) sąnaudomis (kaštais) ar jo sunaikinimo pasekmėmis, kurie neatitinka šią nusikalstamą veiką kvalifikuojančio požymio turinio veikos padarymo metu (kasacinės nutartys Nr. 2K-693/2007, Nr. 2K-73-677/2016, Nr. 2K-5-628/2019 ir kt.).

Iš 2020 m. vasario 19 d. Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo matyti, kad buto nusidėvėjimo laipsnis siekė 67 procentus (t. 3, b. l. 83–84), t. y. butas, kurio plotas sudarė 47,82 kv. m, buvo ne naujas, sename, 1940 metų statybos, mediniame name, su nusidėvėjusiomis konstrukcijomis. Byloje liudytojomis apklaustos R. S. bei L. L. taip pat nurodė, kad butas, kurį nuomojosi ir kuriame gyveno B. A. su A. L., nebuvo naujas, šiame bute prieš 7 (septynerius) metus buvo sudėti plastikiniai langai ir sumontuota nauja spinta, tačiau jame gyvenimo sąlygos buvo prastos, todėl už nuomą buvo imamas tik 100 Eur nuomos mokestis (t. 4, b. l.25–40). Tokiems liudytojų parodymams neprieštarauja ir duomenys, užfiksuoti įvykio vietos apžiūros protokole, iš kurių matyti, kad namas su butu iš tiesų nebuvo itin geros būklės (t. 1, b. l. 29–38). Tačiau šie faktiniai duomenys savaime nepaneigia, kad buto vertė atitiko BK 190 straipsnio nuostatas, apibūdinančias didelės vertės turto sąvoką. Teisėjų kolegijos nuomone, siekiant tiksliausiai nustatyti buto, adresu (duomenys neskelbtini), vertę, buvusią iki sugadinimo įvykio metu, tikslinga nustatyti 1 kv. m kainą, tame pačiame name esančio kito buto, adresu (duomenys neskelbtini), o vėliau gautą 1 kv. m vertę padauginti iš sugadinto buto ploto. Kaip matyti iš bylos duomenų, A. G. kaimyno 52,90 kv. m. butas (nesugadintas), esantis (duomenys neskelbtini), be žemės sklypo buvo parduotas už 16 000 Eur (Buto su rūsiu ir žemės sklypo dalies 2019 m. gruodžio 23 d. pirkimo–pardavimo sutartis; Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Vilniaus filialo Teisinio registravimo bylos lapai 79–89). Taigi, 16 000 Eur/52,90 kv. m gauname, kad 1 kv. m kaina sudaro 302,46 Eur. Šią sumą padauginus iš A. G. priklausiusio buto ploto – 47,82 kv. m x 302,46 Eur, gauname 14 463,64 Eur. Tai ir yra artimiausia nesugadinto turto be žemės sklypo vertė nusikaltimo padarymo metu. Ji viršija 250 MGL (12 500 Eur) dydžio sumą, numatytą BK 190 straipsnio 1 dalyje.

Esant tokioms aplinkybėms, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, A. L. papildomai inkriminuodamas sugadinimą didelės vertės svetimo turto ir kvalifikuodamas jo veiksmus pagal BK 187 straipsnio 2 dalį, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė. Tačiau nustačius, kad sugadinto buto, esančio (duomenys neskelbtini), vertė nusikaltimo padarymo metu buvo 14 463,64 Eur, yra pagrindas patikslinti apskųstojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytas aplinkybes ir nustatyti, kad dėl nuteistojo A. L. nusikalstamais veiksmais sukelto sprogimo sugriuvus namo daliai, buvo sugadintas butas, esantis (duomenys neskelbtini), priklausantis A. G., t. y. didelės 14 463,64 Eur vertės svetimas turtas (BPK 328 straipsnio 3 punktas).

Dėl bausmės paskyrimo

Nuteistasis, neginčydamas jam paskirtos bausmės dydžio, skunde laikosi pozicijos, kad šioje byloje yra pagrindas jo baudžiamąją atsakomybę lengvinančia pripažinti aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Toks nuteistojo prašymas nepagrįstas, todėl atmestinas.

Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą, yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė, jei kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis.

Teismų formuojamoje praktikoje pripažįstama, kad tam, jog BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta aplinkybė būtų pripažinta kaltininko baudžiamąją atsakomybę lengvinančia, būtina nustatyti du momentus: kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką, ir vieną iš alternatyvių aplinkybių: kaltininkas nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Nagrinėjamu atveju paminėtų momentų byloje nėra. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ikiteisminio tyrimo metu ir teisme A. L., pripažinęs paleidęs dujas ir uždegęs liepsną žiebtuvėliu, vėliau kėlė įvairias versijas, siekdamas sumenkinti savo vaidmenį, t. y. neigė esmines bylos aplinkybes, reikšmingas teisinei padarytų veikų kvalifikacijai bei jų teisiniam įvertinimui, tvirtindamas, kad sprogimas įvyko tai dėl nelaimingo atsitikimo, tai dėl pačios B. A. veiksmų, tai dėl Bendrosios pagalbos centro darbuotojų neprofesionalių ar netgi nusikalstamai nerūpestingų veiksmų. Be to, A. L. nukentėjusiųjų B. A., M. M. ir A. G. neatsiprašė nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliacine tvarka. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nenustatydamas BK 59 straipsnio 1 dalyje 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, netinkamai taikė šį baudžiamąjį įstatymą.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas A. L. bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, už nusikaltimų, numatytų BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte ir BK 187 straipsnio 2 dalyje, padarymą jam paskyrė jo asmenybę ir nusikaltimų pavojingumą atitinkančias bausmes. A. L. už labai sunkaus nusikaltimo, nustatyto BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte, ir apysunkio nusikaltimo, numatyto BK 187 straipsnio 2 dalyje, padarymą – paskyrė sankcijose nustatytas bausmes: pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą – lygią vidurkiui, o pagal BK 187 straipsnio 2 dalį – artimą vidurkiui. Taigi, A. L. pagal BK 63 straipsnio 2 dalį, 5 dalies 1 ir 2 punktus paskirta subendrinta – 7 (septynerių) metų laisvės atėmimo bausmė pripažintina teisinga. Kadangi dėl bausmės dydžio apeliaciniame skunde argumentų nepateikta, todėl teisėjų kolegija plačiau šiuo klausimu nepasisako.

Tačiau patikrinusi A. L. pagal atskirus nuosprendžius paskirtų bausmių subendrinimo teisingumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, bendrindamas A. L. atskirais nuosprendžiais paskirtas bausmes, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Apskųstuoju teismo nuosprendžiu paskirtą 7 (septynerių) metų laisvės atėmimo bausmę, teismas, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1, 3 ir 9 dalimis, visiško sudėjimo būdu subendrino su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 9 d. baudžiamuoju įsakymu (klaidingai nuosprendyje nurodyta „nuosprendžiu“) A. L. paskirta 20 parų arešto bausme bei Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2019 m. spalio 28 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta 60 parų arešto bausme. Skundžiamu nuosprendžiu A. L. nuteistas už labai sunkaus ir apysunkio nusikaltimų padarymą, o nurodytais sprendimais – už nesunkių nusikaltimų, numatytų BK 281¹straipsnio 1 dalyje (Transporto priemonių vairavimas, kai vairuoja neblaivus asmuo), padarymą. Baudžiamajame įstatyme nustatyta, kad tuo atveju, kai padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal šio kodekso 10 ar 11 straipsnius, bendrinant bausmes, taikomas bausmių apėmimo būdas. A. L. skirtingais nuosprendžiais padarytos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą nuo nusikaltimų, už kuriuos nuteistas skundžiamu nuosprendžiu ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims. Taigi, apygardos teismas, parinkdamas tik visišką bausmių sudėjimo būdą, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą bei pasunkino nuteistojo teisinę padėtį. Todėl ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis keistina dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Be to, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, paskyręs A. L. laisvės atėmimo bausmę, tačiau nenurodęs jos atlikimo vietos, taip pat netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 328 straipsnio 4 dalis). Priimant apskųstąjį nuosprendį, jau nebegaliojo BK 50 straipsnio 3 dalies nuostata (ši nuostata nuo 2020 m. liepos 1 d panaikinta 2019 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. XIII–2263), numatanti, kad bausmės atlikimo įstaigą parenka teismas, atsižvelgdamas į kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą. Labai sunkų nusikaltimą A. L. padarė 2019 m. vasario 25 d., t. y. iki 2019 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XIII-2263 straipsnio, kuriuo BK 50 straipsnio 3 dalis buvo pripažinta netekusia galios, įsigaliojimo, todėl, vadovaudamasis BK 3 straipsnio 1 dalimi, 50 straipsnio 3 dalimi (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), teismas, priimdamas sprendimą, turėjo nustatyti, kad nuteistasis jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę, pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 83 straipsnio (2015 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-1818 redakcija) 1 dalį, turi atlikti kalėjime, nes jis padarė labai sunkų nusikaltimą, arba, vadovaudamasis BK 50 straipsnio 3 dalimi (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) ir atsižvelgdamas į A. L. asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, parinkti kitą pataisos įstaigos rūšį, tačiau to nepadarė. Panašios pozicijos laikomasi ir kasacinio teismo formuojamoje praktikoje (kasacinė nutartis Nr. 2K-125-689/2021). Teisėjų kolegija mano, kad šiuo konkrečiu atveju A. L. skirti bausmę atlikti kalėjime nėra pagrindo. A. L. padarė vieną labai sunkią nusikalstamą veiką žmogaus sveikatai ir vieną apysunkę nusikalstamą veiką nuosavybei, nusikaltimai sudaro idealią sutaptį. Apysunkę nusikalstamą veiką jis padarė veikdamas tiesiogine tyčia, tačiau labai sunkią – veikdamas netiesiogine. Jis nusikalto ne pirmą kartą, tačiau anksčiau jis teistas už nesunkių nusikaltimų padarymą. Būdamas laisvėje, dirbo, darbdavio apibūdinamas teigiamai. Todėl spręstina, kad A. L. jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę turi atlikti pataisos namuose.

Dėl neturtinės žalos priteisimo nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei B. A.

Skunde nuteistasis laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nukentėjusiajai B. A. priteistinos neturtinės žalos dydį, nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos panašaus pobūdžio bylose, todėl prašo jį sumažinti. Tokie apelianto teiginiai pagrįsti, todėl prašymas tenkintinas.

Lietuvos Aukščiausiasis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydis nustatomas vadovaujantis CK nuostatomis ir pagal konkrečioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą (kasacinė nutartis Nr. 2K-118/2013 ir kt.). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo. Neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kt. Neturtinę žalą įvertinti pinigais neįmanoma, todėl teismas, priimdamas sprendimą tokią žalą atlyginti, turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokį piniginį atlygį, kuris kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai yra bendrieji teisės principai, vertybiniai kriterijai, leidžiantys konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų – nukentėjusiojo ir kaltininko – pusiausvyrą, atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus. Teismas negali vieno asmens interesų labiau sureikšminti, o kito – nuvertinti. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus. Nustatant neturtinės žalos dydį svarbu įvertinti ir nukentėjusio asmens elgesį prieš patirtą nusikalstamą veiką, taip pat, kaip pakito nukentėjusiojo gyvenimas ir elgesys po nusikalstamos veikos padarymo, kokie liko neigiami liekamieji reiškiniai.

Nagrinėjamu atveju A. L. pasikėsino į vieną iš labiausiai baudžiamojo įstatymo saugomų vertybių – žmogaus sveikatą. Kaip minėta pirmiau, B. A. nustatytas dilbių, plaštakų, krūties, tarpvietės, sėdmenų, abiejų kojų šlaunų ir blauzdų nudegimas IIA-HB laipsnio, apimantis daugiau 30 procentų viso kūno paviršiaus, vertintinas sunkaus masto sveikatos sutrikdymu. Nukentėjusiosios gyvybei buvo kilusi reali grėsmė. Dėl patirtų sužalojimų ji neabejotinai patyrė didelį fizinį skausmą, negalavimus dėl sveikatos sutrikdymo ir tai jai kėlė emocinį stresą, kelia nepatogumus ir šiuo metu – negali vairuoti automobilio, atsisėsti ant unitazo, pažaisti su vaikais, savarankiškai vaikščioti gali tik 1 val. laiko, turi nuolatos mankštintis, neteko 45 procentų darbingumo (t. 3, b. l. 109). Taigi, dėl jai padarytų sveikatos sužalojimų, B. A. patiria fizinį bei psichologinį diskomfortą, visa tai turi įtakos jos profesiniam ir asmeniniam gyvenimui. Tačiau, kaip minėta, nustatant teisingą kompensaciją nukentėjusiajam dėl jo patirtų neturtinio pobūdžio išgyvenimų, fizinio skausmo, suprastėjusios gyvenimo kokybės, turi būti atsižvelgta ir į kaltininko interesus, įvertinta jo turtinė padėtis ir galimybės realiai atlyginti padarytą žalą bei užtikrinta kaltininko ir nukentėjusiojo priešingų interesų pusiausvyra. Nors žalą padariusio nuteistojo turtinę padėtį apibūdinančios aplinkybės pagal CK 6.250 straipsnio nuostatas nelemia neturtinės žalos dydžio, tačiau jos vertinamos, siekiant teisingos pusiausvyros. A. L. yra jauno amžiaus, nusikalstamos veikos padarymo metu dirbo, tačiau jis kilnojamo / nekilnojamojo turto neturi, turi nepilnamečių išlaikytinių. Šioje byloje iš jo Vilniaus teritorinei ligonių kasai priteista net 17 018,45 Eur, susijusių su nukentėjusiosios B. A. gydymu. Byloje civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo yra pareiškusi ir nukentėjusioji bei civilinė ieškovė A. G. (dėl jo teisėtumo ir pagrįstumo teisėjų kolegija pasisakys vėliau).

Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nukentėjusiajai B. A. priteistas 30 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas, įvertinus jai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos sprendimu išmokėtą neturtinės žalos atlyginimo kompensacijos dalį – 1 900 Eur (t. 1, l. 147–149), šiuo konkrečiu atveju negali būti pripažintas užtikrinančiu nukentėjusios ir nuteistojo interesų pusiausvyrą. Jis prieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principams bei formuojamai teismų praktikai panašaus pobūdžio bylose. Remiantis formuojama kasacinio teismo praktika, bylose, susijusiose su sunkiu sveikatos sutrikdymu, vidutiniškai priteisiama apie 14 650 Eur (minimali priteista suma sudaro 5 000 Eur, o maksimali – 40 000 Eur) (kasacinės nutartys Nr. 2K-351-222/2015, Nr. 2K-111-696/2015, Nr. 2K-89-139/2016 ir kt.). Todėl iš apelianto nukentėjusiajai B. A. priteistas neturtinės žalos atlyginimas mažintinas iki 25 000 Eur.

Dėl turtinės žalos nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei A. G. priteisimo

Argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei A. G. priteistinos turtinės žalos dydį, nepagrįsti.

Teisėjų kolegija, nekartodama apygardos teismo išsamių ir argumentuotų motyvų dėl A. G. patirtos turtinės žalos dydžio apskaičiavimo, pažymi, kad skunde be pagrindo akcentuojamos A. G. galėjusios būti patirtos išlaidos dėl apgadinto paties buto, buvusio (duomenys neskelbtini), atstatymo bei realiai patirtos išlaidos dėl jame buvusių daiktų, nes šiuo konkrečiu atveju teismas iš A. L. nukentėjusiajai priteisė 9 044 Eur ne kaip tiesioginius nuostolius, o kaip negautas pajamas. Tai, kad negautos pajamos pripažįstamos žala aiškiai įstatymo leidėjo yra nustatyta CK 6.249 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią žala yra negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Tam neprieštarauja bylos faktiniai duomenys, kad A. G. po sprogimo buto neatstatinėjo ir jį kartu su jai priklausančiu žemės sklypu pardavė už 20 000 Eur. Buto savininkas turi teisę laisvai disponuoti savo nuosavybe, įskaitant ir jos perleidimą tretiesiems asmenims, kol ši savininko teisė nėra apribota įstatymo nustatyta tvarka ir pagrindais. Tokių aplinkybių byloje nėra. Kita vertus, nors iš tiesų bylos medžiaga patvirtina, kad nukentėjusiajai priklausęs butas nebuvo geros būklės, tačiau tai nepaneigia fakto, jog po sprogimo, kuris įvyko dėl A. L. kaltų veiksmų, jo vertė akivaizdžiai dar labiau sumažėjo.

Nagrinėjamos bylos kontekste pabrėžtina, kad pareigą nustatyti tikrąjį žalos dydį, tuo atveju, kai suinteresuotas asmuo tinkamai neįrodo patirtų nuostolių dydžio, turi teismas, nes priešingu atveju tai prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam principui, jog bylose teisingumą vykdo tik teismas. Iš apskųstojo teismo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog A. G. butą pardavė, siekdamas nustatyti tiktąjį jos patirtų nuostolių dydį, vertino butų, esančių (duomenys neskelbtini), plotus bei kainą, už kurią jie buvo parduoti, bei sprendė, kad tuo atveju, jeigu 47,82 kv. m. butas būtų dėl sprogimo nesugadintas, ji būtų galėjusi gauti 9 044 Eur (14 463,64 Eur (artimiausia sugadinto turto vertė nusikaltimo padarymo metu (nesugadinto)) – 5 419,64 Eur (jau sugadinto turto vertė) daugiau, nes, pavyzdžiui, kaip minėta, A. G. kaimyno 52,90 kv. m. butas (visiškai nesugadintas) su žemės sklypu buvo parduotas už 46 000 Eur, o kaimynės 34,13 kv. m. butas (šiek tiek apgadintas dėl byloje tiriamo sprogimo) su žemės sklypu – už 20 000 Eur. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nuo žalos padarymo iki teismo sprendimo priėmimo gali praeiti nemažai laiko, todėl CK 6.249 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos trys alternatyvios turtinės žalos įvertinimo pinigais taisyklės. Bendroji taisyklė yra ta, kad nuostoliai skaičiuojami pagal turto kainas, kurios galioja teismo sprendimo priėmimo dieną. Jeigu kainų pagal nurodytą taisyklę taikymas galėtų reikšti nukentėjusiojo nepagrįstą praturtėjimą (t. y. jam būtų kompensuota daugiau, negu padaryta žalos), nevisišką žalos atlyginimą (jis nebūtų visiškai grąžintas į padėtį, kuri būtų nepadarius žalos), įstatymo leidžiama taikyti bendrosios taisyklės išimtis ir vadovautis kainomis, kurios buvo arba žalos padarymo, arba ieškinio pareiškimo dieną (kasacinė nutartis Nr. 3K-3-215/2012). Taigi, teismas, nustatydamas tikrąjį A. G. patirtos žalos dydį, pagrįstai vertino tame pačiame žemės sklype, kaip ir nukentėjusiosios turėto, buvusių būtų rinkos kainą ir, palyginęs jas bei įvertinęs butų plotus, nurodytų taisyklių nepažeidė ir teisingai apskaičiavo A. G. patirtos žalos dydį. Byloje nėra teisinių prielaidų manyti, kad apygardos teismo priteisti 9 044 Eur viršija tikruosius nukentėjusiosios nuostolius ir tokiu būdu ji nepagrįstai praturtės nuteistojo sąskaita. Priešingai, teismo nustatytas žalos atlyginimas suteiks galimybę A. G. grąžinti iki pažeidimo buvusią padėtį.

Nepagrįstai skunde teigiama ir tai, kad byloje neįrodyta, jog A. G. patyrė 544,50 Eur išlaidų už šiukšlių išvežimą po turto sugadinimo. Byloje esantys duomenys neabejotinai patvirtina, kad šiukšlių išvežimo paslaugas teikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir šios bendrovės pateiktos PVM sąskaitos faktūros apmokėtos (t. 4, b. l. 41, 42, 44, 45).

Skunde be pagrindo abejojama ir bylą nagrinėjusio teismo nešališkumu. Tai, kad teismas iš Valstybės įmonės Registrų centro išsireikalavo nekilnojamųjų daiktų – pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), kadastro ir registro dokumentų bylą, nerodo teismo šališkumo. BPK 113 straipsnyje nustatyta, kad civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjimas pagal šio kodekso nuostatas. Tačiau šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta ir tai, kad, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 179 straipsnio 2 dalimi, įstatymo nustatytais atvejais teismas turi teisę įrodymus rinkti savo iniciatyva. Taigi, teismas nėra pasyvus įrodinėjimo proceso dalyvis ir ginčuose dėl žalos atlyginimo, kai įrodinėjimo dalykas yra žalos dydis, teismas diskrecijos teisę dalyvauti įrodinėjimo procese turi įgyvendinti, atsižvelgdamas į tai, kad, kaip minėta anksčiau, nenustačius tikrojo žalos dydžio negali būti teisingai išspręstas šalių ginčas. Panašios pozicijos laikomasi ir formuojamoje kasacinio teismo praktikoje.

Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, A. G. priteisdamas iš viso 9 588,50 Eur (9 044 Eur negautų pajamų ir 544,50 Eur už teritorijos po sprogimo sutvarkymą (šiukšlių išvežimą)), turtinei žalai atlyginti, proceso ir materialiosios teisės taikymo klaidų nepadarė.

Dėl neturtinės žalos nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei A. G. priteisimo

Skunde apeliantas nepagrįstai nurodo, kad nukentėjusioji A. G. dėl nusikalstamų A. L. veiksmų nepatyrė jokios neturtinės žalos. Kaip nurodyta anksčiau šiame nuosprendyje, pagal galiojantį teisinį reguliavimą, neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo (CK 6.250 straipsnio 2 dalyje). Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad A. G. dėl sugadinto jai priklausančio turto turėjo nepatogumų ir, netekusi šeimos namų, patyrė išgyvenimus. Pirmosios instancijos teismas, priešingai, negu tvirtinama skunde, grįsdamas A. G. priteistinos neturtinės žalos dydį, rėmėsi bylos faktiniais duomenimis ir, atsižvelgęs į visas šiam klausimui teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, įskaitant ir skunde apelianto minimas, teisingai įvertino 200 Eur nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės patirtus neigiamus išgyvenimus bei nepatogumus dėl nuteistojo neteisėtais veiksmais apgadinto jai priklausiusio turto – buto, buvusio (duomenys neskelbtini). Tokia pirmosios instancijos teismo išvada neprieštarauja kasacinio teismo praktikai dėl neturtinės žalos priteisimo panašaus pobūdžio bylose (kasacinės nutartys Nr. 2K-307-689/2019, Nr. 2K-242-495/2019 ir kt.).

Taigi, apibendrinusi visa tai, kas pasakyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apskųstasis teismo nuosprendis keistinas šiame nuosprendyje išdėstytais argumentais dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo bei neteisingai išspręstų kitų klausimų (BPK 328 straipsnio 1 ir 4 punktai).

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 3 ir 4 punktais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 22 d. nuosprendį pakeisti.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 22 d. nuosprendžiu A. L. paskirtą subendrintą 7 (septynerių) metų laisvės atėmimo bausmę dalinio bausmių sudėjimo ir apėmimo būdu subendrinti su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 9 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta 20 parų arešto bausme bei Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2019 m. spalio 28 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta 60 parų arešto bausme ir nuteistajam A. L. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 7 (septyneriems) metams, ją paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš A. L. (A. L.) nukentėjusiajai B. A. priteistą 30 000 Eur (trisdešimt tūkstančių eurų) neturtinę žalą sumažinti iki 25 000 Eur (dvidešimt penkių tūkstančių eurų).

Pakeisti nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytą aplinkybę, kad buvo sugadintas A. G. priklausantis 20 000 Eur vertės turtas, ir nustatyti, jog sugadinto turto vertė yra 14 463,64 Eur.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Teisėjai Jolanta ČepukėnienėRegina PocienėLinas Šiukšta