Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-241/2014

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-07-04
Bylos Nr.: 1A-241/2014
Teisminio proceso Nr.: 1-78-1-00395-2012-9
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Svajūnas Knizleris, Valdimaras Bavėjanas, Linas Žukauskas
Nuteistasis: G. P., D. K., V. N.
Nukentėjusysis: R. R., G. R., G.
Advokatai: Raimundas Jurka, Aurelija Puzinienė

Baudžiamoji byla Nr. 1A–241/2014

Teismo proceso Nr.1-78-1-00395-2012-9

Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.1.11.9.;1.1.11.10.;1.2.4.2.6.;1.2.4.2.8.; 2.1.7.4.;2.1.15.3.3.2.; 2.4.6.3.4

LIETUVOS Apeliacinis teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. liepos 4 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Valdimaro Bavėjano ir Svajūno Knizlerio,

sekretoriaujant Jovitai Rožankevičienei,dalyvaujant prokurorei R. K.,nuteistiesiems G. P., D. K.,nuteistųjų atstovams D. K., D. K., S. P.,gynėjams advokatams Aurelijai Puzinienei ir Raimundui Jurkai,nukentėjusiesiems R. R., G. R.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. P. gynėjo advokato Raimundo Jurkos ir nuteistojo D. K. bei jų atstovų pagal įstatymą D. ir D. K. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. spalio 31 d. nuosprendžio, kuriuo

D. K. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 6 ir 8 punktuose, ir nuteistas laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams;

G. P. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 6 ir 8 punktuose, ir nuteistas laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis BK 92 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 82 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 87 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 ir 2 punktais, 3 dalies 5 punktu, D. K. paskirtos 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausmės ir G. P. pakirtos 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 3 (trejiems) metams, o nuteistiesiems paskirtos auklėjamojo poveikio priemonė – elgesio apribojimas 12 (dvylikai) mėnesių, įpareigojant būti namuose nuo 22 val. iki 6 val. bei uždraudžiant be šios priemonės vykdymą kontroliuojančių institucijų žinios keisti gyvenamąsias vietas, ir įpareigojimas tęsti mokslus.

Šiuo nuosprendžiu taip pat yra nuteistas V. N., tačiau dėl jo apeliacinis skundas nėra paduotas.

Iš D. K., G. P. ir V. N. solidariai priteista 100 000 Lt nukentėjusiajam R. R. jo patirtai neturtinei žalai atlyginti, 58 276,03 Lt – Valstybinei ligonių kasai gydymo išlaidoms padengti ir po 1 000 Lt iš kiekvieno nuteistojo – nukentėjusiųjų G. ir D. R. atstovavimo išlaidų.

D. K., G. P. ir V. N. neturint pakankamai turto (lėšų) priteistai žalai ir atstovavimo išlaidoms atlyginti, teismas nusprendė subsidiariai iš D. ir B. K., V. ir S. P. ir I. N. priteisti po 33 333,33 Lt R. R. neturtinei žalai atlyginti, po 19 425,34 Lt Valstybinei ligonių kasai gydymo išlaidoms padengti bei po 1 000 Lt G. ir D. R. atstovavimo išlaidų.

Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų G. ir D. R. civilinius ieškinius iš D. K., V. N. ir G. P. solidariai priteisti po 10 000 Lt patirtai turtinei žalai atlyginti teismas atmetė.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. P., D. K. ir V. N., dėl kurio apeliacinis skundas nėra paduotas, nuteisti už tai, kad itin žiauriai dėl chuliganiškų paskatų sunkiai sutrikdė sveikatą, t. y. 2012 m. gegužės 25 d., apie 23.00 val., (duomenys neskelbtini) esančioje apleistoje lauko teniso aikštelėje, veikdami bendrininkų grupe, matydami vienas kito veiksmus ir jiems pritardami, be dingsties – norėdami pasityčioti ir pagąsdinti R. R., t. y. dėl chuliganiškų paskatų, G. P. apvertė R. R. aukštielninką, tuo tarpu V. N. apliejo R. R. degiuoju skysčiu-benzinu, o D. K. žiebtuvėliu padegė R. R. rūbus. Užsidegus nukentėjusiojo rūbams, apdegė R. R. veidas, kaklas ir krūtinė, tai sukėlė nukentėjusiajam didelį fizinį skausmą ir kančias. Dėl veido, kaklo, krūtinės, abiejų rankų IIA-IIB-III nudegimų, apimančių 30 procentų kūno paviršiaus, kompensuoto hipovoleminio šoko ir nepataisomai subjauroto nukentėjusiojo asmens kūno R. R. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas.

Nuteistojo G. P. gynėjas advokatas Raimundas Jurka apeliaciniame skunde pateikia du alternatyvius prašymus: 1) Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. spalio 31 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, pripažinus, kad G. P. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; arba 2) Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. spalio 31 d. nuosprendį pakeisti: pripažinti, kad G. P. jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė dėl neatsargumo, sušvelninti jam paskirtą bausmę ir sumažinti iš G. P. ar už jį pagal įstatymą materialiai atsakingų asmenų priteistinos žalos dydį.

Gynėjas tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir dėl to padarė faktinių aplinkybių neatitinkančias išvadas. Atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nepakanka įrodymų jo ginamojo kaltei pagrįsti, o esami įrodymai įvertinti nepakankamai – fragmentiškai, todėl klaidingos yra galutinės teismo išvados ir dėl to netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

Žemesnės instancijos teismas

Gynėjas apeliaciniame skunde išdėsto nukentėjusiojo R. R., liudytojos G. S., liudytojos L. K., liudytojos G. B., liudytojos D. K., nuteistųjų D. K., V. N. ir jo ginamojo G. P. ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu duotus parodymus ir daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog visi nuteistieji veikė tyčia, konkliudentiniais veiksmais siekdami realizuoti bendrą nusikalstamą ketinimą. Gynybos išvada grindžiama šiais motyvais. Pirma, apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje nemotyvavo, kokie įrodymai ir kodėl paneigia nuteistųjų duotus parodymus, nepasisakė dėl to, kaip vertina nukentėjusiojo R. R. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotus nenuoseklius parodymus, tuo pažeisdamas nuosprendžio surašymui keliamus reikalavimus. Antra, skundžiamame nuosprendyje nėra teismo išvadą, kad D. K., V. N. ir G. P. iš anksto planavo padegti R. R., patvirtinančių argumentų, kadangi byloje nėra šią aplinkybę patvirtinančių duomenų. Teismas, skundžiamame nuosprendyje konstatuodamas, jog buvo bendrininkų susitarimo suvokimo faktą patvirtinanti nuteistųjų konkliudentinių veiksmų visuma, šios išvados nuosprendyje nedetalizavo. Gynėjas nesutinka su teismo nustatyta aplinkybe, jog nukentėjusysis matė, kaip nuteistieji susižvalgė. Nuosprendyje nurodoma, kad G. P. parvertė nukentėjusįjį aukštielninką, todėl kyla klausimas kaip R. R. galėjo matyti kitų nuteistųjų ir G. P. susižvalgymą, jeigu šis buvo nukentėjusiajam už nugaros. Teismas neargumentavo, kokie duomenys rodo, kad tai buvo bendras sumanymas, kaip pasireiškė bendrininkų vaidmenų pasiskirstymas, veiksmų eiliškumas ir priežastingumas. Trečia, teismas nuosprendyje neapaiškina, kodėl tiki nukentėjusiuoju ir atmeta nuteistųjų parodymus. Ketvirta, teismui buvo privalu įvertinti nepilnamečių vaikų neatsakingą požiūrį į benzino ir žiebtuvėlio naudojimą, nesuvokimą, kad ugnis gali įsiliepsnoti ne tik esant tiesioginiam ugnies ir benzino kontaktui, tačiau ir benzino garams kontaktuojant su karščiu, nuteistųjų ir nukentėjusiojo santykius iki įvykio ir įvykio metu, įvertinus tai, jog tarp vaikų iki įvykio nebuvo jokių pykčių ir nesutarimų. Penkta, teismas visiškai neįvertino, kad jo ginamasis G. P. iš karto po R. R. užsidegimo ėmė jį gesinti. Toks G. P. elgesys, gynėjo vertinimu, patvirtina, kad jis nesuvokė, kad jų veiksmai gali sukelti tokias pasekmes.

Gynėjo teigimu, baudžiamosios bylos duomenų visuma, nukentėjusiojo, liudytojų ir nuteistųjų parodymai patvirtina, kad visų nuteistųjų veiksmai buvo neatsargūs, todėl pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus padarė esminių BPK pažeidimų, nesilaikė BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintų teismo nuosprendžio surašymo reikalavimų – nuosprendyje nepakankamai motyvavo, kodėl nesirėmė jo ginamojo parodymais, kokios byloje nustatytos ar vidiniu teismo įsitikinimu grindžiamos faktinės aplinkybės tai lėmė. Taip pat gynyba iškelia ir kazuso G. P. veiksmuose galimybės klausimą. Tai, kad G. P., rodydamas griovimo veiksmą, kartu sudarė sąlygas kitiems asmenims tuo pasinaudoti ir apipilti R. R., gynėjo vertinimu, patvirtina, kad jis nenumatė baudžiamajame įstatyme numatytų pasekmių kilimo galimybių ir negalėjo suprasti, kad R. R. bus apipiltas benzinu ir dėl G. P. nežinomų motyvų padegtas.

Dėl chuliganiškų paskatų jo ginamajam G. P. inkriminavimo gynėjas nurodo, jog byloje nėra objektyvių duomenų, leidžiančių teigti, kad jis norėjo pasityčioti ir pagąsdinti R. R., todėl pirmosios instancijos teismas negalėjo jo veiksmus sieti su kitų nuteistųjų veiksmais bei poelgiais ir nemotyvuotai konstatuoti, kad jo ginamasis be jokios dingsties, norėdamas pasityčioti ir pagąsdinti R. R., veikė dėl chuliganiškų paskatų.

Dėl G. P. inkriminuoto itin žiauraus sveikatos sutrikdymo gynėjas teigia, kad jo ginamasis G. P. nesuvokė, jog su nukentėjusiuoju bus elgiamasi itin žiauriai, jis bus deginamas. Įvykio aplinkybės suponuoja situacijos spontaniškumą, todėl vien objektyvaus požymio – asmens padegimo ir sveikatos sutrikdymo masto nepakanka vertinamajam požymiui – itin žiauriai konstatuoti. Teismas turėjo vertinti, ar nepilnamečiai suvokė savo veiksmus taip, kad juos būtų galima įvardinti kaip itin žiaurius ir to siekė.

Dėl G. P. paskirtos bausmės gynėjas nurodo, kad jo ginamajam paskirta bausmė yra netinkamai individualizuota. Paskirdamas bausmę teismas nepakankamai atsižvelgė į jo ginamojo atsakomybę lengvinančias aplinkybes bei netinkamai įvertino jo asmenybę. Tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas spręs, kad G. P. veiksmų teisinis vertinimas buvo teisingas, jo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 135 straipsnio 2 dalies 6 punkte, nors pagal BK 11 straipsnio 4 dalies nuostatas ir priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai, gynėjo įsitikinimu pagal jos padarymo pobūdį ir jo veiksmus negali būti vertinama kaip itin pavojinga.

Gynėjas pažymi, kad G. P., nors fiziškai nuo žemės pakėlė nukentėjusįjį, tačiau neprisidėjo prie jo padegimo, vėliau dėjo pastangas užgesinti jo rūbus, surinko daiktus, palydėjo namo. Vertinant jo asmenybę atsižvelgtina į tai, kad G. P. nusikalto pirmą kartą, būdamas labai jauno amžiaus, yra Plungės verslo ir technikos mokyklos moksleivis, mokymo įstaigoje charakterizuojamas teigiamai, tėvų apibūdinamas kaip nekonfliktiškas ir nelinkęs į smurtą, gyvena pilnoje šeimoje. Gynėjo vertinimu, G. P. skirtina bausmė neturėtų viršyti minimalios, skaičiuojant pagal BK 91 straipsnio 3 dalies ir 92 straipsnio taisykles, 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo, jo vykdymą atidedant vieneriems metams, bausmės. G. P. asmenybė, dalyvavimo nusikalstamoje veikoje mastas bei elgesys po įvykio (siekis padėti nukentėjusiajam, nepakitę draugiški santykiai) rodo, jog didesnė nei minimali bausmė būtų neadekvati padarytam nusikaltimui.

Dėl civilinio ieškinio ir priteistinos žalos dydžio gynėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo klausimus, netinkamai aiškino ir taikė BPK nuostatas, reglamentuojančias asmens, padariusio nusikalstamą veiką, ir asmens, kuris pagal įstatymus yra atsakingas už nusikalstama veika padarytą žalą, teisinę padėtį. Nustatydamas turtinės ir neturtinės žalos dydį, teismas pažeidė civilinius įstatymus, reglamentuojančius tokios žalos nustatymo kriterijus. Gynėjas pažymi, jog nuosprendžio rezoliucinėje dalyje numatyta, kad turtinė ir neturtinė žala priteista iš paties G. P. kaip atsakovo, nors kasacinės instancijos teismo 2008 m. sausio 8 d. nutartyje Nr. 2K-114/2008 nurodoma, kad atskiru procesiniu sprendimu kaltinamasis (įtariamasis) atsakovu neįvardijamas. Tuo tarpu nesant turto ar lėšų, skundžiamu nuosprendžiu nustatyta, kad už padarytą žalą turės atsakyti nuteistojo G. P. tėvai V. ir S. P., kurie de facto laikytini bendraatsakoviais, turinčiais procesinį interesą baudžiamojoje byloje, nors G. P. tėvai nebuvo įtraukti į baudžiamąją procesą kaip civiliniai atsakovai, negalėjo išsakyti savo pozicijos ir vertinimų dėl ieškinio esmės, jiems nebuvo suteikta teisė pasisakyti baigiamųjų kalbų metu, tokiu būdu buvo pažeistas rungtyniškumo principas.

Šalies argumentai

Dėl civilinių ieškinių esmės bei turtinės ir neturtinės žalos kriterijų ir pagrindo gynėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neaptarė Valstybinės ligonių kasos byloje pareikšto civilinio ieškinio pagrįstumo, todėl nuosprendis šioje dalyje neatitinka BPK 115 straipsnio reikalavimų, yra nepagrįstas ir neteisėtas. Gynėjas nurodo, jog iš ieškinio ir priedų nėra galimybės spręsti, kokios išlaidos sudaro ieškinio sumą, abstrakčiai nukreipiama į paslaugų kodus ir dėl to nėra galimybės įsitikinti, ar Valstybinės ligonių kasos paskaičiavimai yra pagrįsti, proporcingi ir tikslūs bei pateikti motyvuotus ir objektyvius prieštaravimų, kadangi be papildomų specialių žinių Valstybinės ligonių kasos ieškinys nėra suprantamas.

Žemesnės instancijos teismas

Gynėjas nesutinka ir su nukentėjusiajam R. R. priteista neturtinės žalos suma. Teigia, jog teismas nesivadovavo CK 6.250 straipsnyje nustatytais neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijais ir priteisė neturtinės žalos dydį, kuris neatitinka teisingumo principo. Teismas nevertino priteistinos neturtinės žalos dydžiui reikšmingų aplinkybių: neturtinę žalą padariusių asmenų amžiaus, nukentėjusiajam padarytos turtinės žalos dydžio, jų atstovų pagal įstatymą kaltės laipsnio ir turtinės padėties nesivadovavo teisingumo ir protingumo kriterijais. Gynėjo įsitikinimu, teismas privalėjo mažinti prašomos priteisti neturtinės žalos dydį atsižvelgęs į nukentėjusiojo vaidmenį įvykyje, į tai, kad iki padegimo nukentėjusysis užsiėmė ta pačia veikla kaip ir nuteistieji, neišreiškė jokio nepritarimo jų veiksmams, faktiškai sutiko su G. P. pakartotiniu siūlymu parodyti imtynių veiksmą, bei į žalą padariusio asmens – G. P. kaltę, kad jis nepylė degaus skysčio, todėl tiesiogiai neįtakojo žalos nukentėjusiajam padarymo, nedelsdamas puolė gesinti rūbus. Atsižvelgiant į tai, G. P. veiksmai neturėtų būti vertinami tik kaip lengvinanti aplinkybė, kadangi akivaizdu, kad jis nesiekė ir netgi nenumatė tokių padarinių.

Gynėjo įsitikinimu, G. P. tėvų neturtinės ir turtinės žalos dalis jų subsidiarios atsakomybės atveju turi būti sumažintas proporcingai G. P. kaltės laipsniui, juolab, kad teismas nenustatė būtinųjų subsidiariosios atsakomybės sąlygų, numatytų CK 6.276 straipsnyje, ir nekonstatavo, kuo pasireiškė nuteistojo G. P. tėvų kaltė. Tvirtina, jog G. P. tėvų atsakomybės taikymą paneigia tai, jog nėra duomenų apie netinkamą G. P. auklėjimą ar priežiūrą, kadangi sūnus niekada nepasižymėjo probleminiu elgesiu. Priešingai, yra tvarkingas, mokymo įstaigoje charakterizuojamas teigiamai, iki šio įvykio nėra pakliuvęs į policijos akiratį. Atsižvelgiant į tai, kad tiek G. P., tiek ir nukentėjusysis R. R. vėlų paros metą laiką leido be suaugusiųjų priežiūros, iš S. ir V. P. priteistinas žalos atlyginimas turi būti mažinamas vien tuo pagrindu, kad nukentėjusiojo tėvai taip pat netinkamai prižiūrėjo savo vaiką.

Gynėjas nurodo, kad teismas, spręsdamas civilinio ieškinio klausimą, taip pat privalėjo atsižvelgti į G. P. turtinę padėtį. G. P. yra moksleivis, nepilnametis, turi sveikatos problemų (alergiją, bronchinę astmą), neturi turto ir pajamų, todėl jo turtinė padėtis neleistų jam iki pilnametystės atlyginti civiliniams ieškovams žalą. Be to, teismas visiškai neatsižvelgė į G. P. atstovų pagal įstatymą turtinę padėtį, neįvertino jų galimybių atlyginti priteistą sumą. Gynėjas nurodo, kad priteista suma neadekvati jų turtinei padėčiai: S. P. gauna nepastovias minimalias pajamas (13 992 Lt per metus, vidutiniškai 1 166 Lt per mėnesį), V. P. mėnesinis darbo užmokestis, neatskaičiuos mokesčių – 1 400 Lt. Iš šių pajamų yra išlaikoma keturių asmenų šeima, už būstą mokamas kreditas, po 664 Lt per mėnesį. Gynėjas pažymi, jog esant tokiai nuosprendžio formuluotei, nepagrįstai nukentėtų kito V. ir S. P. nepilnamečio vaiko – N. P., gimusio 2003 m. vasario 15 d., interesai, kuris taip pat serga bronchine astma, kas šeimai sudaro papildomų išlaidų.

Gynėjas taip pat pažymi, jog apygardos teismas nuosprendyje turėjo ne tik nurodyti, kokia dalimi atsako nuteistojo nepilnamečio G. P. tėvai, tačiau taip pat atskleisti subsidiaraus priteisimo sąlygas, nurodydamas, kad nepilnamečio G. P. atstovų pagal įstatymą subsidiari atsakomybė yra laikina, kol jis sulauks pilnametystės ar iki to laiko įgis turtą ar uždarbį, kurio pakaks žalai atlyginti.

Nuteistasis D. K. bei jo atstovai pagal įstatymą D. ir D. K. apeliaciniame skunde pateikia alternatyvius prašymus: 1) panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. spalio 31 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį; arba 2) pakeisti nuosprendį – perkvalifikuoti veiką į BK 137 straipsnio 1 dalį, kuris numato sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo.

Apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas neatliko lyginamosios įrodymų analizės, neįvertino jų visumos, todėl padarė neteisingas išvadas, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir neteisingai paskyrė bausmę (BPK 328 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktai). Skundžiamas nuosprendis neatitinka BPK 302-305 straipsnio nuostatų reikalavimų, nes nėra nustatyta nuteistojo D. K. kaltės forma ir rūšis, kuri šioje byloje turi esminės reikšmės veikos kvalifikavimui.

Apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas nenustatė D. K. inkriminuotos veikos subjektyviųjų požymių, todėl net neturėjo galimybės atlikti kaltinamųjų ir nukentėjusiojo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu, įvertinimo. Nurodoma, kad nei vienas iš nuteistųjų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nepripažino tyčia sukėlę R. R. nustatytas pasekmes sveikatai. Pažymima, jog 2012 m. liepos 5 d. nukentėjusysis R. R., duodamas parodymus apie bylai reikšmingas aplinkybes, nurodė, kad nuteistieji norėjo pajuokauti, bet tokių pasekmių nenumatė. Taip pat pabrėžiama, kad tiek nukentėjusysis, tiek ir nuteistieji iki įvykio vieni kitus įvardijo „kartu leidžiančiais laisvalaikį draugais“, o bylos medžiagoje nesurinkta duomenų, kad įtariamieji būtų iš anksto ruošęsi tyčia padaryti nusikalstamą veiką, būtų kerštavę R. R. ar norėję iš jo pasityčioti. Priešingai, liudytojas E. P. teisme patvirtino, kad D. K. į įvykio vietą atsineštas benzinas buvo skirtas pasivažinėjimui motoroleriu, o liudytoja G. S. nurodė, kad niekas iš R. R. nesityčiojo, nebuvo jokių išankstinių susitarimų.

Apeliaciniame skunde išdėstomi nuteistojo D. K. viso šios baudžiamosios bylos proceso metu duoti parodymai, kuriais siekiama patvirtinti, kad jis nenumatė, jog dėl jo veiksmų gali atsirasti tokie padariniai, o suvokęs, kas atsitiko su R. R., nuoširdžiai gailėjosi, kad jų bendri žaidimai sutrikdė R. R. sveikatą, teisiamajame posėdyje atsiprašė nukentėjusiojo. Atkreipiamas dėmesys, jog nuteistojo D. K. veiksmuose yra didelis neatsargumas, nes jis, nors ir turėjo numatyti, kad dėl jo veiksmų gali kilti padariniai, tačiau dėl jauno amžiaus visiškai nesuvokė jo atliekamų veiksmų pavojingumo bei galinčių kilti padarinių, pasielgė neprotingai ir neapdairiai, tačiau tikrai nesiekė ir nenorėjo, kad dėl jo veikimo R. R. atsirastų sunkūs sveikatos sutrikdymai.

Dėl nusikalstamos veikos motyvo – chuliganiškų paskatų apeliaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamame nuosprendyje teismas neįvertino prieštaravimų tarp nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu duotų parodymų. Pažymima, jog ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis tvirtino, kad jį užpuolė trys nepažįstami jaunuoliai ir apipylę skysčiu padegė. Teigiama, jog šie nukentėjusiojo parodymai buvo esminiai, įtakoję tyčinio nusikaltimo inkriminavimą, nors šiuo metu byloje nustatyta, kad visi jie buvo geri draugai, bendravo laisvalaikiu, o nukentėjusysis patvirtino, kad nebuvo jokio konflikto, keršto ar patyčių. Nurodoma, jog byloje pateiktas civilinis ieškinys dėl 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo logiškai paaiškina nukentėjusiojo R. R. teisme duotų parodymų dėl nuteistųjų konkliudentinių veiksmų pakeitimo priežastį – tai suaugusiųjų įtaka. Pažymima, jog chuliganiškas paskatas kaltininkų veikoje teismas motyvavo ir kitais byloje surinktais objektyviais duomenimis, tačiau jokių konkrečių duomenų nenurodė ir nepagrindė jų teisme pripažintais tinkamais įrodymais, tuo pažeisdamas BPK 305 straipsnio 2 dalyje numatytus nuosprendžio surašymo reikalavimus. Atkreipiamas dėmesys, jog iškilus abejonėms dėl R. R. duotų parodymų prieštaringumo, gynyba teikė teismui prašymą kaip liudytoją apklausti tyrėją L. A., tačiau teismas nepagrįstai atmetė šį prašymą.

Dėl vertinamojo įstatymo požymio „itin žiauriai“ apeliaciniame skunde pažymima, jog nuosprendyje iš kaltinamojo akto perrašyta labai svarbi aplinkybė, kad D. K. rankose turėtu žiebtuvėliu padegė R. R. rūbus, kuri akivaizdžiai prieštarauja teismo išvadai, kad sunkus sveikatos sutrikdymas padarytas deginant nukentėjusįjį ir siekiant jį sužaloti. Nurodoma, jog byloje nebuvo nustatyta jokių ilgai trunkančių deginimo veiksmų, o sužalojimų kiekis ir lokalizacija atsirado ne dėl veiksmų intensyvumo, bet dėl paauglių socialinės brandos, įgūdžių nepakankamo susiformavimo, visiškai atsitiktinai, ne kaip suvoktas ir siekiamas nukentėjusiojo sužalojimas, o kaip paugliškų žaidimų pasekmė. Tiek nukentėjusiojo R. R., tiek ir nuteistųjų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotų parodymų analizė neduoda pagrindo išvadai, kad nuteistieji galėjo jį kankinti itin žiauriai ir siekti kilusių padarinių – sunkiai sužaloti sveikatą. Logiškai tam prieštarauja ne tik įvykio dalyvių užfiksuoti parodymai dėl padarinių, bet ir konkliudentiniai veiksmai po įvykio: nuteistieji gesino ugnį, gelbėjo degančius asmeninius nukentėjusiojo daiktus, visi palydėjo nukentėjusįjį namo.

Žemesnės instancijos teismas

Dėl paskirtos bausmės apeliaciniame skunde nurodoma, kad nepilnamečiui D. K. paskirta 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausmė pagal teismų praktiką yra maksimali už tyčinį nusikaltimą skirtina bausmė, juolab, kad apygardos teismas nuosprendyje nenustatė nusikalstamos veikos padarymo kaltės formos ir rūšies, todėl skirdamas jam bausmę nesilaikė BK 54 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimų, nemotyvavo skiriamos bausmės dydžio, todėl paskyrė D. K. aiškiai per griežtą bausmę. Pažymima ir tai, jog teismas nenustatė ir neįvertino visų bausmės skyrimui reikšmingų bylos aplinkybių: paauglio asmenybės, psichinės brandos, neatsižvelgė į nuteistųjų baigiamosiose kalbose išsakytus interesus ir lūkesčius. Teismas visiškai nevertino Telšių krizių centro psichologės V. B. 2013 m. gegužės 22 d. rašte Nr. 61 „Dėl D. K. emocinės būsenos po trauminio įvykio“ pateiktos išvados ir teisme duotų paaiškinimų dėl D. K. psichinės brandos, asmenybės charakterizavimo bei jo emocinės būsenos po įvykio, D. K. auklėtojos R. S. parodymų dėl jo pozityvių elgesio pasikeitimų, pažangos moksluose. Pažymima ir tai, jog teismas turėjo atsižvelgti į aplinkybę, kad dėl kito nuteistojo V. N. aktyvių veiksmų – benzino užpylimo ant nukentėjusiojo R. R., D. K., iš esmės susiklosčius atsitiktinėms aplinkybėms, uždegė rūbus. Teismas taip pat turėjo atsižvelgti į atstovų pagal įstatymą D. ir D. K. nurodytas aplinkybes, jog sūnus nuolatos domėjosi nukentėjusiojo sveikata, nuoširdžiai gailėjosi dėl kilusių padarinių, kad žalai atlyginti nukentėjusiajam buvo perduoti 3 000 Lt bei siūloma geranoriškai spręsti žalos atlyginimo klausimą. Be to, nurodoma, jog teismas, nesilaikydamas teismų praktikos nustatytų taisyklių, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nenurodė, nuo kada skaičiuojamas bausmės vykdymo atidėjimo terminas.

Dėl civilinio ieškinio apeliaciniame skunde nurodoma, kad apygardos teismas netinkamai įvertino CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus neturtinės žalos vertinimo kriterijus. Pažymima, jog po nudegimų likę randai netrukdo nukentėjusiojo bendram ir profesiniam darbingumui, jo gebėjimai ir galimybės mokslo ir darbinėje veikloje nepasikeitė, todėl teismas pervertino nudegimo pasekmes ir nepagrįstai sprendė, kad dėl randų nukentėjusiojo gyvenimas tapo nevisavertis. Be to, teismas negalėjo įvertinti žąlą padariusio asmens kaltės, nes apkaltinamuoju nuosprendžiu kaltės forma ir rūšis nenustatyta, neįvertino žalą padariusio asmens turtinės padėties, kadangi paaugliui, kuris neturi jokio turto ir pajamų, priteista atlyginti žala yra sunkiai suvokiama suma, padarytos turtinės žalos dydį, kurio civiliniai ieškovai įrodymais nepagrindė, bei kitas bylai reikšmės turinčias aplinkybes. Teismas neįvertino paties nukentėjusiojo R. R. rizikos prisiėmimo, vėliu paros metu pabėgus iš namų pas draugus ir savanoriškai sutikus atlikti su juo kovos veiksmą, neatsižvelgė į geranoriško žalos atlyginimo atsisakymą, kaltinamųjų elgesys po įvykio – pagalbą nukentėjusiajam, nukentėjusiojo daiktų gelbėjimą, jo parvedimą namo, taip pat į sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijus. Atkreipiamas dėmesys, jog šiuo metu sveikatai pasekmių nėra, gydytojų rekomendacijų dėl būtinybės atlikti plastines operacijas byloje taip pat nėra. Pažymima, jog bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad nukentėjusysis lanko futbolo treniruotes, tačiau teismas pripažino, kad jis priverstas apriboti savo poilsį, judrius žaidimus. Taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad teismas nuosprendyje nevertino ir nepasisakė dėl to, kad nukentėjusiojo įstatyminiai atstovai pripažino, kad D. K. tėvai sumokėjo 3 000 Lt žalos atlyginimo ir sutiko šia suma sumažinti ieškinio reikalavimą, bei dėl to, kad jie atsisakė priimti ir susitarti dėl geranoriško žalos atlyginimo.

Dėl Valstybinės ligonių kasos ieškinio nurodoma, kad kartu su ieškiniu nepateikta įrodymų, kurie patvirtintų tiesiogiai R. R. gydymui patirtų išlaidų pagrįstumą. Be to pažymima, kad Valstybinės ligonių kasos nepateikė įrodymų, jog yra apmokėjusi ligoninėms pagal pateiktas formas reikalaujamas sumas, t.y. patyrusi realius nuostolius.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji, jų atstovai ir gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti visiškai juose išdėstytais motyvais, prokurorė ir nukentėjusieji prašė nuteistųjų D. K. ir G. P. apeliacinius skundus atmesti kaip nepagrįstus.

Nuteistojo D. K., jo atstovų pagal įstatymą D. K. ir D. K. bei nuteistojo G. P. gynėjo advokato Raimundo Jurkos apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai išspręstų civilinių ieškinių bei nenustačius bausmės vykdymo atidėjimo pradžios (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas objektyviai, išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, susijusias su nuteistiesiems inkriminuota nusikalstama veika, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 305 straipsnio 1 dalies 1-4 punktų reikalavimų, įvertino byloje esančius įrodymus, kiekvieną atskirai ir jų visumą, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistųjų D. K. ir G. P. kaltės ir jų padarytos nusikalstamos veikos juridinės kvalifikacijos bei paskyrė jiems visapusiškai apgalvotas, teisingas bausmes. Vien tai, kad apeliantai nesutinka su nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuodami byloje surinktus įrodymus ir pateikdami savitą jų vertinimą, kolegijos nuomone, nėra pagrindas teigti apie neobjektyvų ir nevisapusišką nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių ištyrimą.

Tuo tarpu su nukentėjusiojo R. R. patirtai neturtinei žalai atlyginti ir Valstybinės ligonių kasos pareikštais civiliniais ieškiniais susijusius įrodymus apygardos teismas ištyrė nepakankamai išsamiai (BKP 305 straipsnio 5 dalis), nesiėmė baudžiamojo proceso įstatymo numatytų priemonių, kad būtų pašalintos gynybos keliamos abejonės šiuos ieškinius pagrindžiančių bylos duomenų patikimumu. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pareikštų civilinių ieškinių pagrįstumą, sprendžia, kad įvardintos aplinkybės sudaro pagrindą skundžiamą nuosprendį pakeisti (BPK 328 straipsnio 4 punktas) apygardos teismui nepakankamai išsamiai įvertinus aplinkybes, reikšmingas neturtinei žalai atlyginti (dėl nukentėjusiojo civilinio ieškinio), taip pat susidarius išimtinei situacijai (dėl Valstybinės liginių kasos civilinio ieškinio), kai byloje pareikšto civilinio ieškinio negalima tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ir negavus papildomos medžiagos bei nuosprendyje nenurodžius, nuo kada nuteistiesiems skaičiuojamas nuteistiesiems paskirtų laisvės atėmimo bausmių vykdymo atidėjimo terminas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 115 straipsnio 2 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Dėl įrodymų vertinimo ir nusikalstamos veikos kvalifikavimo

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu objektyviai nustatyta, kad 2012 m. gegužės 25 d., apie 23.00 val., (duomenys neskelbtini) esančioje apleistoje lauko teniso aikštelėje, G. P. apvertus R. R. aukštielninką, tuo metu V. N. apliejus jį degiuoju skysčiu – benzinu, o D. K. žiebtuvėliu padegus jo rūbus, apdegė R. R. veidas, kaklas ir krūtinė. N. R. R. dėl veido, kaklo, krūtinės, abiejų rankų IIA-IIB-III nudegimų, apimančių 30 procentų kūno paviršiaus, kompensuoto hipovoleminio šoko ir nepataisomai subjauroto kūno buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas.

Apeliaciniuose skunduose nuteistojo G. P. gynėjas, nuteistasis D. K. bei jo atstovai pagal įstatymą D. ir D. K. nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu (BK 20 straipsnio 5 dalis), tvirtindami, jog apygardos teismas nepagrįstai nuteistojo G. P. ir D. K. veiksmuose konstatavo BK 135 straipsnio 2 dalyje reglamentuoto nusikaltimo subjektyviosios pusės sudėties požymį – tyčią, inkriminavo jiems šią nusikalstamą veiką kvalifikuojančius požymius – chuliganiškas paskatas ir sveikatos sutrikdymą itin žiauriai (BK 135 straipsnio 2 dalies 6 ir 8 punktai), bei pripažino, kad sunkų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam R. R. jie padarė veikdami bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 6 ir 8 punktus atsako tas, kas dėl chuliganiškų paskatų kankinant ar kitaip itin žiauriai sunkiai susargdina ar sužaloja kitą žmogų. Objektyviai tokio pobūdžio sunkus sveikatos sutrikdymas pasireiškia tuo, kad kaltininkas dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimo arba, kaip konstatuota skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, visai be dingsties arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams pateisinti mažareikšmę dingstį, padaro sunkų sveikatos sutrikdymą, kuris dėl sveikatos sutrikdymo būdo ar kitų aplinkybių pasireiškia ypatingu žiaurumu.

Visų pirma apeliantai siekia įrodyti, kad nuteistųjų D. K., G. P. o taip pat ir V. N., dėl kurio apeliacinis skundas nėra paduotas, veiksmuose nėra kaltės, ir tuo pagrindu prašo juos išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1punktas). Šiai versijai pagrįsti apeliantai skunduose kitaip interpretuoja byloje surinktus įrodymus (proceso dalyvių parodymus) ir daro išvadą, jog nukentėjusiojo R. R. apdeginimas – tai stichiškai ir visiškai atsitiktinai įvykęs nelaimingas atsitikimas (kazusas), kuriam įtakos turėjo nuteistųjų amžiaus sąlygotas neprotingas ir neapdairus elgesys su degiosiomis medžiagomis, jiems visiškai nesuvokus daromų veiksmų pavojingumo ir nenumačius bei negalėjus numatyti, kad dėl jų veiksmų gali atsirasti neigiamų padarinių – sunkus jų draugo sveikatos sutrikdymas. Šią apeliantų versiją visiškai paneigia bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu surinktų, ištirtų ir įvertinų įrodymų visuma, todėl teisėjų kolegiją ją atmeta kaip nepagrįstą.

Ikiteisminio tyrimo metu pirmojoje kaip įtariamojo apklausoje D. K. parodė, kad tuo pat metu, kai G. P. rodė R. R. veiksmą, kaip reikia pargriauti žmogų stovint jam už nugaros, V. N., būdams 2 m atstumu ar net arčiau nuo R., užpylė ant jo benziną, o jis, norėdamas R. pagąsdinti ir pajuokauti, stovėdamas nuo jo 25-30 cm atstumu, degiojo žiebtuvėlį. Aiškino sakęs R., kad jeigu dabar kas uždegtų žiebtuvėlį, jis užsidegtų, tačiau tikėjęs, kad jam uždegus žiebtuvėlį, ugnis R. nepagaus, bet buvo per arti, todėl R. rūbai užsidegė. Nurodė, jog jiems einat namo, V. tarėsi su R., kad šis apie įvykį niekam nesakytų (t. 1, b.l. 101-102). Papildomos kaip įtariamojo apklausos metu D. K., be kita ko, tvirtino, kad V., kaip jis suprato, R. degiuoju skysčiu (benzinu) apipylė netyčia, norėdamas pajuokauti. Paaiškino, jog po to, kai R. buvo apipiltas benzinu, jis, nuolatos deginėdamas žiebtuvėlį, priėjo prie R. ir 25 cm atstumu nuo jo, nesuvokdamas pasekmių, dar kartą uždegė žiebtuvėlį, tačiau nesitikėjo, kad tokiu atstumu ugnis gali „pagauti“ R. rūbus, kurie užsidegė per kelias akimirkas. Tvirtino, jog tyčios padegti R. neturėjo nei vienas iš jų, jie tik norėjo pajuokauti, nesitikėdami tokių sunkių pasekmių (t. 1, b.l. 120-121).

Iš pirminių D. K. parodymų matyti, kad norėdami pagąsdinti nukentėjusįjį jie visus veiksmus atliko beveik vienu metu: G. P. rodė R. kovinį veiksmą, V. N. tuo metu pylė ant jo benziną, o jis 20-30 cm atstumu nuo R. įžeibė žiebtuvėlį. Antroje apklausoje D. K. jau tvirtino, kad viskas įvyko netyčia – V. N. R. apipylė norėdamas pajuokauti, o jis, spragsėdamas žiebtuvėliu, paprasčiausiai per arti priėjo prie R. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo posėdyje D. K. aiškino, kad visų pirma jie benziną pylė ant asfalto ir padegdavo, o po to, kai G. P. parodė, kaip reikia pargriauti žmogų stovint jam už nugaros, V. N., galvodamas, kad butelis yra užsuktas ir tik norėdamas pagąsdinti R. R., netyčia apipylė jį benzinu, nors šios aplinkybės nei vienos apklausos ikiteisminio tyrimo metu jis neminėjo. Taip pat tvirtino, jog degiodamas žiebtuvėlį, stovėjo arčiausiai R., nes nematė, kad šis apipiltas, ir net neketino jo gąsdinti. Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo pirmosios apklausos metu jis aiškiai nurodė, kad judėjo link benzinu apipilto R., norėdamas jį pagąsdinti bei suvokdamas, kad įžiebus žiebtuvėlį nuo R. tokiu atstumu, kokiu buvo jis, šis užsidegs, o antrosios apklausos metu jau pats sau prieštaravo, kad tokiu atstumu žiebtuvėlį nuo R. R. uždegė nesuvokdamas pasekmių. Tvirtino negirdėjęs, kad V. jam būtų sakęs „nedek“. Pažymėtina, jog apklausiamas teisiamajame posėdyje, dėl ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų D. K. tvirtino neatsimenantis, kad būtų davęs tokius parodymus, tačiau teigė, jog ikiteisminio tyrimo metu duodamas parodymus nemelavo.

Ikiteisminio tyrmo metu apklaustas įtariamuoju G. P. tvirtino, jog nematė momento, kada R. buvo apipiltas benzinu, nes tuo metu rodė jam kovinį veiksmą. Tik paleidęs R., jis pamatė, kaip degiodamas žiebtuvėlį prie R. artėjo D., ir iki jo likus maždaug 25 cm atstumui, dar kartą jį uždegė. R. rūbai užsidegė atvira liepsna. Dar iki D. padegant R. girdėjo V. žodžius „nedek“, bet D. nepaklausė ir toliau žaidė žiebtuvėliu, kol uždegė R. rūbus. Taip pat nurodė girdėjęs D. ir V. tariantis su R., kad jis nesakytų, kas jį padegė. Be to, tvirtino V. jam sakius, jog norėjo truputį R. apipilti benzinu, kad užsidegtų tik jo drabužiai, ir tokiu būdu pajuokauti (t. 1, b.l. 171-172). Pažymėtina, jog apklausiamas teisiamajame posėdyje G. P. gerai prisiminė įvykio detales, tačiau negalėjo prisiminti, ar buvo jo ikiteisminio tyrimo metu nurodytas poklabis su V., kurio metu šis sakęs, kad norėjo apipilti R. benzinu, kad užsidegtų jo drabužiai ir taip pajuokauti.

Apklausiamas teisiamajame posėdyje kaltimanasis G. P. iš esmės patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu nurodytą versiją, jog R. R. padegimo jis nematė, o apie galimą padegimą suprato tik tuomet, kai šis jau buvo apipiltas benzinu, nors toliau apklausiamas aiškino, jog R. benzinu buvo apipiltas iš šono. Taip pat aiškino, jog rodydamas kovinį veiksmą, jis paėmė R. už pečių ir palenkė jį truputį atgal, tačiau užuodęs benzino kvapą, jį greitai paleido ir stovėjo jam už nugaros. Dėl šios priežasties tvirtino negalintis pasakyti, ar D. K. R. uždegė tyčia, nors taip pat tvirtino matęs, kad D. tuo metu nuolat degiojo žiebtuvėlį ir priėjęs prie R., kai iki jo liko 25 cm, dar kartą jį uždegė. Teigė, jog jam pradėjus rodyti kovinį veiksmą, stovėję trijų metrų atstumu D. ir V., priėjo, nors toliau aiškino, kad degiodamas žiebtuvėlį D. prie jų artėjo lėtai. Per tą laiką, jo manymu, R. turėjo pajusti benzino, kuriuo buvo apipiltas, kvapą ir pasitraukti, nes jo niekas nelaikė. Tuo tarpu aiškindamas R. R. apdeginimo mechanizmą, G. P. nurodė, kad nuo benzino užpylimo iki užsidegimo praėjo kelios sekundės.

Iš nuteistojo G. P. teisiamojo posėdžio metu duotų prieštaringų parodymų akivaizdu jį mačius, kaip R. R. buvo apipiltas benzinu ir padegtas, ir visa tai vyko tuo metu, kai jis laikė R. rodydamas griovimo veiksmą. Be paties nuteistojo G. P. parodymų bei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme duotų paaiškinimų, šią aplinkybę patvirtina jo parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuoti duomenys bei prie jo pridėta fotolentelė (t. 1, b.l. 182, 184-185), iš kurios matyti, kad G. P., įrėmęs kelį manekenui į nugarą, laiko R. R. už pečių, ir lenkdamas jį į save pats stovi tiesiai, todėl gali matyti, kas vyksta aplinkui. Aplinkybę, kad buvo apipiltas tuo metu, kai G. P. jį laikė rodydamas griovimo veiksmą ir gerai matė visą įvykių seką, bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu nuosekliai tvirtino ir nukentėjusysis R. R., kuris nurodė, jog Gyčiui matomumo iš priekio neužstojo, nes šis jį buvo nulenkęs iki savo krūtinės.

Ikiteisminio tyrimo pirmosios apklausos metu įtariamasis V. N. parodė, kad G. priėjo R. iš nugaros ir jį palenkė visu kūnu atgal. Norėdamas pagąsdinti R. ir pajuokauti, jis paėmė butelį su benzinu ir jį apliejo, nors galvojo, kad butelis yra užsuktas. Tuo metu D. išsitraukė žiebtuvėlį ir prikišo prie R., šis pradėjo degti atvira liepsna (t. 1, b.l. 137–138). Papildomos kaip įtariamojo apklausos metu V. N. nurodė sakęs D., kad nedegtų, bet šis nepaklausė, nes norėjo pavaidinti „kietą“, ir tyčia taip padarė (t. 1, b.l. 141–144). Vėliau papildomos apklausos ikitiesminio tyrimo metu įtariamasis V. N. tvirtino, kad jie tik norėjo pajuokauti, nesitikėdami tokių sunkių pasekmių. Taip pat teigė, kad jokio išankstinio susitarimo padegti R. nebuvo, viskas įvyko spontaniškai (t. 1, b.l. 54–155, 162).

Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nuteistasis V. N. tvirtino, jog R. R. persirengus ir atėjus į aikštelę, G. P. pasakė, kad parodys jam kovinį veiksmą ir jį apvertė. Butelis su benzinu buvo ant žemės, todėl manydamas, jog kamštis yra užsuktas, ir norėdamas pajuokauti maždaug iš metro nuotolio jis metė jį į R., liepdamas gaudyti, tačiau jis visas apsilaistė. Nurodė, jog neteigia, kad tą butelį metė netyčia, tačiau tvirtino manęs, kad kamštis yra užsuktas, o ne tik uždėtas. Taip pat patvirtino, kad R. R. padegė D. K. maždaug 30 cm nuo jo atstumu uždegdamas žiebtuvėlį, o jis su G. P. gesino nukentėjusįjį, po to visi trys palydėjo namo, jokios priežasties tyčia padegti R. R. nebuvo. Dėstydamas įvykio seką, V. N. parodė, kad G. P., užlaužęs R., jį tuojau pat paleido, nes šis sakė paleisti. Visi stovėjo vienas šalia kito. Praėjus maždaug penkiolikai sekundžių, jis metė butelį, o D. K. tuo metu degino žiebtuvėlį. Nurodė, kad jeigu nebūtų apipylęs R. R., tai D. K. degiojamas žiebtuvėlis nebūtų sukėlęs pasekmių.

Pažymėtina, jog apklausiamas teisiamajame posėdyje nuteistasis V. N. aiškino, kad tuo metu, kai jis šliūkštelėjo R. benzinu, G. P. jo nelaikė, nors ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, kad benzinu jį apipylė tik po to, kai G. jį iš nugaros palenkė atgal, juolab, kad ir pats G. P. tvirtino, kad R. paleido tuomet, kai pajuto benzino kvapą. Teisiamojo posėdžio metu V. N. taip pat nurodė, jog G. stovėjo R. už nugaros, todėl nežino, ar matė, kaip jis pylė benziną, nors dėstydamas įvykių seką V. N. aiškino, kad prieš jam metant butelį su benzinu visi stovėjo vienas šalia kito, niekas nieko nelaikė. Sugretinus nuteistojo V. N. ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme duotus parodymus, akivaizdu, kad teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais jis siekia palengvinti G. P. ir D. K. teisinę padėtį.

Nuteistųjų G. P., D. K. ir V. N. konkrečiai su apdeginimo veiksmais ir jų seka susijusių parodymų analizė aiškiai parodo, kad viso bylos proceso metu jie davė nenuoseklius ir prieštaringus parodymus, kiekvienoje apklausoje iš dalies juos keisdami, o ilgainiui jau bylos teisminio proceso metu tvirtino, kad sunkų sveikatos sutrikdymą R. R. sąlygojo nelaimingas atsitikimas dėl jų neapdairių ir neapgalvotų žaidimų su degiuoju skysčiu – benzinu. Liudytojų G. S. (t. 1, b.l. 60-61), L. K. (t. 1, b.l. 66-67), G. B. (t. 1, b.l. 68-69), liudytojo ir civilinio atsakovo D. K. (t. 1, b.l. 71-72) ikiteisminio tyrimo metu bei teisiamajame posėdyje duoti parodymai, kuriais remiasi gynyba, yra išvestiniai įrodymai iš nenuoseklių ir prieštaringų nuteistųjų parodymų, grindžiami nuteistųjų pasakojimais ir subjektyvia nuomone, todėl pripažinti juos patikimais ir patvirtinančiais nuteistųjų pateikiamą įvykių versiją teisėjų kolegija neturi pagrindo. Tuo tarpu nukentėjusysis R. R. ir ikiteisminio tyrimo, ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu davė logiškus, nuoseklius ir iš esmės vienodus parodymus, kurie atitinka nuteistųjų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus.

Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteiminio tyrimo metu pirmą kartą kaip liudytojas apklaustas R. R. dėl padegimo aplinkybių nurodė, jog G. jį apvertus, pajuto, kad dega (t. 1, b.l. 38-41). Vėliau apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis R. R. aiškino nurodęs, kad draugai tokiu budu buvo susitarę susitarę pajuokauti, jie viską darė suplanuotai, greitai, nes nuo užlaužimo iki padegimo praėjo vos kelios sekundės. Tvirtino, kad tuo metu, kai jis degė, G. akimirką dar jį laikė užlaužęs, todėl matė viską, kas vykstą priekyje, kadangi buvo nulenkęs jį iki savo krūtinės. Tai pat paaiškino, jog jam pradėjus degti, G. jį stumtelėjo į priekį, nes tuo atveju, jeigu būtų paleidęs, jis būtų pargriuvęs ant žemės. Viskas įvyko be jokių žodžių, greitai, todėl mano, jog buvo išankstinis susitarimas (t. 1, b.l. 43-44).

Apklausiamas teisiamojo posėdžio metu nuketėjusysis R. R. konkrečiai dėl padegimo aplinkybių nurodė, kad G. P. pasiūlė parodyti vieną judesį, jis sutiko. Tada G. P. priėjo prie jo iš nugaros ir užvertę ant savęs taip, kad jis žiūrėjo į dangų (iki žemės buvo likę dar apie pusę metro), jį paleido. Stovėdami G. P., D. K. ir V. N. nieko nesakė, tik žvilgtelėjo vienas į kitą, ir netrukus G. P. dar kartą pasiūlė parodyti šį veiksmą. Jis nesutiko, tačiau Gyčiui pasakius, kad jis vis tiek rodys, neprieštaravo. Nurodė, jog jam užvirtus ant G. P., prie pat buvęs V. N. jam ant krūtinės užpylė degaus skysčio. Patikslino, jog tuo metu G. P. nebuvo jo paleidęs, tačiau po to, kai jį padegė, iš karto paleido atstumdamas. Nurodė nematęs, kaip jį uždegė, nes tuo metu apverstas žiūrėjo į dangų, tačiau mano, kad tuo metu, kai jį apipylė benzinu, D. K., turėdamas žiebtuvėlį, staiga priėjo ir uždegė. Taip pat patvirtino ikiteisminio tyrimo metu išreikštą poziciją, kad G. P., D. K. ir V. N. norėjo tik pajuokauti, bet tokių pasekmių nenumatė ir nenorėjo (t. 2, b.l. 10). Šioje vietoje pažymėtina tai, kad tokia nukentėjusiojo pozicija atitinka jo teisiamajame posėdyje pareikštą nuomonę dėl nuteistųjų tyčios, kurią eskaluoja nuteistojo D. K. gynėja. Iš nukentėjusiojo R. R. paaiškinimų, kodėl draugai su juo taip pasielgė, akivaizdu, kad laiko perspektyvoje keitėsi tik jo nuomonė dėl nuteistųjų tokio elgesio motyvo, t.y. dėl kokių priežasčių draugai su juo taip pasielgė – norėdami pajuokauti ar siekdami jam pakenkti, tačiau jiems inkriminuojamos nusikalstamos veikos (BK 135 straipsnio 2 dalies 6 ir 8 punktai) motyvas kvalifikavimui nėra reikšmingas.

N. R. R. apeliacinės instancijos teismo posėdyje taip pat patvirtino pirmą kartą tik bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu jo nurodytą aplinkybę, kad G. P. kovinį veiksmą jam rodė du kartus. Tiek nukentėjusysis, tiek jo atstovai pagal įstatymą G. ir D. R. teisiamajame posėdyje tvirtino, kad šią aplinkybę R. R. nurodė dar ligoninėje, tačiau ji nei nukentėjusiojo, nei nuteistųjų, nei kaip liudytojų apklaustų atstovų pagal įstatymą ikiteisminio tyrimo metu atliktų apklausų protokoluose dėl jiems nežinomų priežasčių nėra užfiksuota.

Aplinkybės, turinčios reikšmės bylai išspręsti teisingai, turi būti pagrįstos įrodymais (BPK 20 straipsnio 3 dalis), todėl teisėjų kolegiją jokiais duomenimis nepagrįstą aplinkybę, jog G. P., stovėdamas nukentėjusiajam R. R. už nugaros, jį ant savęs aukštielninką buvo užvertęs ne vieną, o du kartus, pripažįsta nenustatyta, kadangi be nukentėjusiojo ir jo tėvų tik pirmosios instancijos teisme duotų parodymų, byloje nėra jokių įrodymų, kurie ją patvirtintų. Nepaisant to, teisėjų kolegijai nekyla jokių abejonių kitų nukentėjusiojo parodymų, kurie viso bylos proceso metu buvo logiški ir nuoseklūs, patikimumu. Šioje byloje pakanka įrodymų, kad nuteistųjų G. P., D. K. ir V. N. veiksmus pripažinti nusikalstamais.

Baudžiamoji atsakomybė galima tik padarius nusikalstamą veiką tyčia ar dėl neatsargumo, o tuo atveju, jeigu asmuo, darydamas veiką nenumato, taip pat neturi ir negali numatyti, kito žmogaus sunkaus sveikatos sutrikdymo fakto, tai tokiu atveju asmens veika vertinama kaip įvykis (kazusas). Bylos duomenys patvirtina, jog įvykio metu G. P. ir D. K. buvo 15 metų, todėl neabejotina, kad pagal savo psichofizines savybes ir gyvenimišką patirtį jie turėjo žinoti ir žinojo, jog deginti degiuosius skysčius ar įžiebti ugnį šalia degiųjų skysčių nepaisant visuotinai pripažintų bendrųjų atsargumo taisyklių yra labai pavojinga jų pačių ir aplinkinių žmonių sveikatai ir gyvybei bei aplinkai. Iš bylos medžiagos matyti, jog dar iki įvykio jie degino D. K. atsineštą benziną, matė, kad ši degi medžiaga akimirksniu užsiliepsnoja per atstumą (benzino garams susimaišius su oru), todėl, priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, turėjo suvokti ir suvokė, jog tokiu atveju, kai prie žmogaus, kuris yra apipiltas benzinu, įžiebiamas žiebtuvėlis, neišvengiami sunkūs padariniai, kaip šiuo atveju, nukentėjusiojo R. R. drabužių užsiliepsnojimas atvira liepsna ir 30 procentų jo kūno nudegimas.

Visu aukščiau išdėstytų įrodymų kontekste nepagrįstu pripažintinas ir nuteistojo G. P. gynėjo argumentas, kad jo ginamojo veiksmai turi būti pripažinti kazusu. Gynėjas tvirtina, jog G. P., rodydamas R. R. griovimo veiksmą, nematė ir nesuvokė, ką ketina daryti ar darys kiti kartu su juo buvęs asmenys – D. K. ir V. N., t.y. jo veiksmai buvo visiškai nesusiję su D. K. ir V. N. veiksmais. Tuo tarpu nuteistųjų ir nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu duoti parodymai patvirtina, kad R. R. benzinu buvo apipiltas ir padegtas tuo metu, kai buvo laikomas G. P., todėl akivaizdu, kad jo veiksmai buvo tiesiogiai susiję su nukentėjusiojo padegimu.

Apibendrinusi tai, kas aptarta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nustatytoje įvykio situacijoje nuteistųjų G. P., D. K. ir V. N. veiksmus nėra pagrindo vertinti kaip atsitiktinumą (kazusą) ir tuo pagrindu juos išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 135 straipsnio 2 dalies 6 ir 8 punkte, požymių.

Kita apeliantų argumentų grupė yra susijusi su jų prašymu nuteistiesiems G. P. ir D. K. inkriminuotą tyčinį sunkų sveikatos sutrikdymą, numatytą BK BK 135 straipsnio 2 dalies 6 ir 8 punktuose, perkvalifikuoti į BK 137 straipsnio 1 dalyje reglamentuotą sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo. Apeliantai siekia įtikinti teisėjų kolegija tuo, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančių įrodymų pagrindu netinkamai nustatė nuteistųjų G. P., D. K. bei V. N., dėl kurio apeliacinis skundas nėra paduotas, kaltės formą. Apeliantai tvirtina, jog sunkų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiam R. R. sukėlė nuteistųjų G. P., D. K. bei V. N. neatsargus ir neatsakingas žaidimas su degiuoju skysčiu (benzinu), bei nesuvokimas, kokius padarinius gali sukelti ne tik tiesioginis ugnies ir benzino, bet ir benzino garų ir karščio kontaktas. Su tokiais apeliantų argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

Nusikalstama veika laikoma padaryta esant neatsargiai kaltės formai ir kvalifikuojama pagal BK 137 straipsnio 1 dalį tuo atveju, kai kaltininkas nesuvokia savo veiksmų pavojingumo, nenumato galinčių kilti padarinių, nors gali ir turi juos numatyti, arba suvokia tik rizikingą savo veiksmų pobūdį, bet lengvabūdiškai tikisi išvengti galinčių kilti padarinių. Kaltės forma turi esminę reikšmę sveikatos sutrikdymo nusikaltimo kvalifikavimui, todėl turi būti nustatyta kiekvienoje byloje. Teismų praktikoje apie kaltininko kaltės formą ir jos turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas ne tik į kaltininko parodymus, bet kartu įvertina ir padaryto nusikaltimo objektyvias aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, lokalizaciją, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, taip pat kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, veikos padarymo priežastis, kaltininko elgesį prieš nusikaltimą, jo padarymo metu ir po jo.

Nagrinėjamu atveju baudžiamojoje byloje surinkti, teisiamojo posėdžio metu ištirti ir įvertinti bei apeliacinės instancijos teismo patikrinti įrodymai patvirtina, jog nuteistieji G. P., D. K. bei V. N., kaip patys aiškiai nurodo, be jokios dingsties – norėdami pagąsdinti nukentėjusįjį R. R. ir tokiu būdu pajuokauti, itin skausmingu būdu sutrikdė R. R. sveikatą – didelį jo kūno plotą (30 proc.) apdegino chemine medžiaga (benzinu). Teisėjų kolegijos nuomone, visi aukščiau aptarti įrodymai patvirtina, jog nuteistieji pagal savo amžių, psichofizines savybes ir gyvenimišką patirtį aiškiai suvokė žmogaus apipylimo degiuoju skysčiu ir ugnies šalia jo uždegimo pavojingumą, juolab, kad iki įvykio patys degino D. K. atsineštą benziną ir matė, kad ši degi medžiaga akimirksniu užsiliepsnoja net ir per atstumą, todėl neabejotinai turėjo numatyti ir numatė, kad dėl tokių jų veiksmų gali atsirasti padariniai – nudegti žmogus, ir nors tokių padarinių nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti, todėl aiškiai veikė netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis).

Bylos medžiagoje esantys duomenys patvirtina, kad pasiūlydami nukentėjusiajam R. R. nueiti namo persirengti, tokiam poelgiui nuteistieji ruošėsi iš anksto. Nukentėjusysis nuo pirmosios apklausos (t. 1, b.l 38-41) ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b.l 38-41) nuosekliai tvirtino, kad draugai jam pasiūlė eiti persirengti prastesniais rūbais, nes reikės su kažkuo muštis. Tuo tarpu nuteistieji ikiteisminio tyrimo metu kategoriškai neigę, jog tą dieną iš viso buvo kalbėta apie muštynes, teisiamojo posėdžio metu savo parodymus pakeitė, tvirtindami, jog muštynėms buvo rengiamasi, tačiau muštynių priežastį nurodė tik nuteistasis V. N.. Kiti nuteistieji, taip pat ir nukentėjusysis teisiamajame posėdyje kalbėjo tik apie hipotetines muštynes, nenurodydami jokios muštynių priežasties, vietos, asmenų, su kuriais buvo planuojama muštis.

Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis V. N. tvirtino, kad R. išėjo namo, nes norėjo tėvams pasirodyti bei persirengti, kadangi atvėso, tikino tikrai negridėję, kad kuris nors iš draugų būtų liepęs jam eiti namo persirengti (t. 1, b.l. 143-144), nors teisiamojo posėdžio metu jis teigė, kad R. kažkas pasiūlė persirengti, nes turėjo būti muštynės dėl G. S., kuri beje apklausiama šios aplinkybės visiškai neminėjo. Apklaustas kaip įtariamasis D. K. nurodė, kad apie 21.00 val. R. išėjo namo, nes jį pakvietė tėvai (t. 1, b.l. 101-102), tvirtino, jog iki R. išeinant namo apie jokias muštynes nebuvo kalbama (t. 1, b.l. 112-113). Teisiamajame posėdyje nuteistasis D. K. iš esmės patvirtino savo parodymus, kad R. R. išėjo namo, kai jam paskambino tėvai ir pasakė grįžti, tačiau kartu teigė jį sakius, kad eina persirengti, nes vakaras buvo vėsokas, o jis buvo su šortais. Šią aplinkybę ikiteisminio tyrimo metu patvirtino įvykio dieną iki apdeginimo su berniukų kompanija buvusi D. K. draugė G. S. (t. 1, b.l.62-63), kuri teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad R. išėjo persirengti, nes jam buvo šalta, tačiau jokių planuojamas muštynių net neminėjo. Tuo tarpu nukentėjusysis kategoriškai neigė šiuos D. K. paaiškinimus, tvirtindamas, kad iki išėjimo namo jis buvo su kelnėmis ir jam nebuvo šalta. Aplinkybę, jog įvykio dieną iki apdeginimo sūnus vilkėjo bliuzonu ir treningo kelnėmis, patvirtino teisiamojo posėdžio metu apklausta nukentėjusioji G. R.. Nuteistasis G. P. ikiteisminio tyrimo metu taip pat nurodė nežinantis, kokiu tikslu apie 23.00 val. R. ėjo namo, tvirtino negirdėjęs, kad kas nors būtų sakęs jam eiti persirengti. Neigė, jog V. telefonu su draugais būtų kalbėjęs apie muštynes (t. 1, b.l. 173-174). Tuo tarpu teisiamajame posėdyje jis pakeitė savo parodymus, patvirtindamas, kad iki padegimo jie kalbėjosi apie muštynes, tačiau nenurodė, su kuo buvo jos buvo planuojamos ir kokia šių muštynių priežastis. Teigė, jog namo R. ėjo dėl dviejų priežasčių, nes buvo šalta, be to, jie žadėjo eiti muštis, todėl kažkas jam pasiūlė persirengti. Pažymėtina, jog ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytojas L. K. nurodė, jog padegimo vakarą jam skambino V. N., kalbėjosi lyg ir apie tai, kad reikia susitikti, pasikalbėti, pasivaikščioti, tačiau apie muštynes nebuvo jokios kalbos (t. 1, b.l. 66-67).

Teisėjų kolegija daro išvadą, jog nuteistieji, iš anksto planuodami apipilti R. R. drabužius ir padegti, įtikino jį tuo, jog reikės dalyvauti muštynėse, kurios iš tiesų buvo sugalvotos tik kaip pretekstas, kad R. dėvimus drabužius pasikeistų į prastesnius, taip paskatindami jį persirengti. Pažymėtina, jog apklausiami ikiteisminio tyrimo metu nuteistieji kategoriškai neigė nukentėjusiojo R. R. nurodytą aplinkybę apie planuojamas muštynes, o teisiamajame posėdyje patys ėmė kalbėti apie hipotetines muštynes, tačiau nei muštynių priežasties, nei vietos, nei tikslo negalėjo nurodyti. Išvadą, kad R. R. drabužių padegimas nebuvo atsitiktinis ir neatsargus žaidimas, bet vyko apgalvotai, taip pat parodo tolimesnė įvykių seka.

Šioje nutartyje jau aptarti įrodymai patvirtina, kad R. R. grįžus iš namų, G. P. pasiūlė jam parodyti jau minėtą kovinį veiksmą, ir tuo metu, kai G. P. laikė jį už pečių įrėmęs kelį į nugarą veidu į viršų (t. 1, b.l. 184) šalia stovėję V. N. užpylė jam ant krūtinės benzino, o D. K. uždegė žiebtuvėlį. Iš teisiamojo posėdžio metu nuteistųjų ir nuketėjusiojo duotų parodymų akivaizdu, kad nurodyti jų veiksmai sekė tiesiogiai vienas po kito, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, nėra atsitiktiniai. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistųjų konkliudentiniai veiksmai įvykio metu buvo aiški jų išankstinio susitarimo, kuris kaltinime nenurodytas ir nuteistiesiems neinkriminuotas, tąsa, siekiant bendro nusikalstamo ketinimo – padegti nukentėjusiojo R. R. drabužius, juolab, kad iš nuteistųjų parodymų matyti, kad po padegimo nei vieno jų elgesyje nebuvo nelaimingam atsitikimui būdingos reakcijos – sumyšimo, nuostabos ar pasipiktinimo esama situacija.

Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Tai iš esmės yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-9/2009). Pagal BK 24 straipsnio 1-3 dalių nuostatas, apibūdinančias bendrininkavimą ir bendrininkų rūšis, nusikaltimo bendravykdytojas yra asmuo, tiesiogiai dalyvavęs darant nusikalstamą veiką, o tai reiškia savo veika įgyvendinęs nusikaltimo objektyviuosius požymius arba bent dalį jų (numatytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje). BK 25 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Teismų praktika taip pat patvirtina, kad tais atvejais, kai nukentėjusiajam smūgius suduoda ar kitokius smurtinius veiksmus atlieka keli asmenys ir padariniai nukentėjusiajam atsiranda nuo smūgių ar kitų smurtinių veiksmų visumos, visi bendrininkai baudžiamojon atsakomybėn turi būti traukiami pagal tą patį BK straipsnį, dalį ar punktą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-424/2012).

Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamu atvejų kiekvieno nuteistojo per labai trumpą laiką atlikti vienas po kito sekantys auščiau įvardinti veiksmai buvo nukreipti bendram nusikalstamam ketinimui – padegti nukentėjusiojo drabužius – realizuoti, todėl nepaisant to, kad atsiradusių pasekmių – sunkaus R. R. sveikatos sutrikdymo, kuris pasireiškė jo veido, kaklo, krūtinės, abiejų rankų IIA-IIB-III nudegimu (Specialisto išvada Nr. Nr. G 1407/12 (03), t. 1, b.l. 34-36), dėl kurio nepataisomai buvo subjaurotas jo kūnas, nuteistieji nenorėjo, tačiau sąmoningai leido joms atsirasti, todėl, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia G. P. gynėjas, jie bendrininkų grupe netiesiogine tyčia nukentėjusiajam R. R. padarė sunkų sveikatos sutrikdymą. Byloje esantys įrodymai neginčytinai patvirtina, jog tarp bendrų G. P., V. N. ir D. K. veikasmų, sukėlusių nukentėjusiajam R. R. sunkų sveikatos sutrikdymą, yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl nuteistųjų veiksmus pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo pagal BK 135 straipsnio 2 dalį kaip kvalifikuotą sveikatos sutrikdymą.

Apeliantų vertinimu, pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai nuteistiesiems inkriminavo BK 135 straipsnio 2 dalies 6 punkte įtvirtintą sunkų sveikatos sutrikdymą kitaip itin žiauriai bei 8 punkte įtvirtintas chuliganiškas paskatas. Su tokia apeliantų pozicija teisėjų kolegija nesutinka.

Pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 6 punktą nusikalstama veika kvalifikuojama tuo atveju, jeigu kankinant ar kitaip itin žiauriai sunkiai susargdinamas ar sužalojimas kitas žmogus. Objektyviai tokio pobūdžio sunkus sveikatos sutrikdymas dėl sveikatos sutrikdymo būdo ar kitų aplinkybių pasireiškia ypatingu žiaurumu. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką sunkus sveikatos sutrikdymas kitaip itin žiauriai yra ir tuo atveju, kai sveikata sunkiai sutrikdoma itin skausmingu būdu, kaip šiuo atveju – didelį kūno plotą (30 proc.) nudeginus chemine medžiaga (apeliacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-328/2013), todėl šiai sunkų sveikatos sutrikdymą kvalifikuojančiai aplinkybei konstatuoti jokių ilgai trunkančių deginimo veiksmų, kuriuos apeliaciniame skunde akcentuoja nuteistasis D. K. bei jo atstovai pagal įstatymą, nustatyti nereikia. Bylos medžiagoje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad nuteistieji turi psichinės sveikatos sutrikimų, kurie trukdytų jiems suvokti tai, jog užpylus ant žmogaus drabužių degaus skysčio ir padegus, per drabužius ugnis akimirksniu pasieks žmogaus odą, ir sukels jam labai didelį fizinį skausmą, dėl to apeliantų samprotavimai apie tai, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, ar nepilnamečiai suvokė savo veiksmus taip, kad juos būtų galima įvardinti kaip itin žiaurius ir to siekė, atmetami kaip nepagrįsti, juo labiau, kad skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai pripažinta, kad nuteistieji, kaip minėta, nusikalstamai veikė netiesiogine tyčia.

Pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą baudžiamas tas, kas sunkiai sužalojo ar susargdino žmogų dėl chuliganiškų paskatų. Teisingam nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą svarbus nusikalstamos veikos motyvo – chuliganiškų paskatų – nustatymas. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad nusikalstama veika pripažįstama padaryta dėl chuliganiškų paskatų, kai tai daroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-241/2009, 2K-266/2009, 2K-7/2013, 2K-62/2014).

Šioje nutartyje jau aptarti įrodymai patvirtina, jog nuteistieji viešoje vietoje – Plungėje, Vandentiekio g., priešais 26-ąjį namą esančioje lauko teniso aikštelėje, be jokios dingsties, iš chuliganiškų paskatų, norėdami, kaip jie patys įvardijo ikiteisminio tyrimo metu, pajuokauti su nukentėjusiuoju R. R. ir jį pagąsdinti, tokiu būdu aiškiai iš jo pasityčiodami, bendrais veiksmais apipylė R. R. degiuoju skysčiu – benzinu ir padegė jo rūbus, o užsidegus nukentėjusiojo rūbams, apdegė 30 procentų jo kūno paviršiaus: veidas, kaklas, krūtinė ir abi rankos, t.y. buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata. Nustatyta, kad šie padariniai kilo nuteistiesiems iš chuliganiškų paskatų R. R. kūną paveikus aukšta temperatūra, todėl jų veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

Dėl paskirtų bausmių

Baudžiamajame kodekse įtvirtintas bausmės teisingumo principas suponuoja teismo pareigą paskirti nuteistajam teisingą bausmę, kuri atitiktų (būtų proporcinga) padarytos nusikalstamos veikos ir jį padariusio asmens – kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti pusiausvyra. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse, kaip vientisame baudžiamajame įstatyme (BK 1 straipsnis), yra numatytas visas kompleksas priemonių, sudarančių pagrindų ir sąlygų individualizuoti bei paskirti bausmę nusikaltimą padariusiam asmeniui sistemą.

Teisėjų kolegijos įsitikinimu, nuteistiesiems G. P. ir D. K. už BK 135 straipsnio 2 dalies 6 ir 8 punktuose numatytas nusikalstamas veikas paskirtos bausmės nėra aiškiai per griežtos, todėl švelninti jas nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo G. P. ir D. K. paskirtų bausmių dydžiai atitinka BK 41 straipsnyje nustatytą bausmės ir BK 80 straipsnyje nustatytą nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų paskirtį, bendruosius bausmių skyrimo pagrindus ir nepilnamečiui skiriamos bausmės ypatumus (BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalys, 91 straipsnis) ir neprieštarauja teisingumo principui.

Skundžiamo nuosprendžio bausmės skyrimo motyvų analizė parodo, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas nepilnamečiams G. P. ir D. K. bausmes, be BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardintų aplinkybių, kad jie pirmą kartą padarė vieną labai sunkų nusikaltimą žmogaus sveikatai (BK 11 straipsnio 6 dalis), G. P. atsakomybę lengvina tai, kad jis bandė išvengti sunkesnių padarinių, nes aktyviais veiksmais padėjo užgesinti ugnį (BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o D. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, jų abiejų atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamą veiką jie padarė bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), taip pat vadovavosi bausmės skyrimo nepilnamečiams reikalavimais (BK 91 straipsnio 2 dalis). Teismas įvertino G. P. ir D. K. gyvenimo ir auklėjimo sąlygas, sveikatos būklę ir socialinę brandą, anksčiau taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumą, jų elgesį iki nusikalstamos veikos padarymo bei padarius nusikalstamą veiką.

Individualizuodamas G. P. ir D. K. bausmes, apygardos teismas pagristai atsižvelgė į tai, kad mokymo įstaigose G. P. charakterizuojamas teigiamai, jam poveikio priemonės nėra taikytos, o D. K. – neigiamai, turi 4 drausmines nuobaudas (t. 2, b. l. 5–6), be to, buvo įrašytas į policiją dominančių asmenų kartoteką (netinkamai elgėsi su bendraklasiu bei buvo sulaikytas apsvaigęs nuo alkoholio), jie abu mokosi vidurinėje mokykloje, po nusikalstamos veikos padarymo naujų teisės pažeidimų nepadarė, o nepilnamečių tėvai turi įtakos jų auklėjimui, ir paskyrė jų asmenybės ir veikos pavojingumui adekvačias – G. P. 3 (trejų), o D. K. 4 (ketverių) – metų laisvės atėmimo bausmes (BK 91 straipsnio 3 dalis). Vadovaudamasis BK 92 straipsnio nuostatomis pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistiesiems paskirtas laisvės atėmimo bausmes atidėjo konstatavęs, kad visų su G. P. ir D. K. susijusių aplinkybių visuma sudaro pagrindą manyti, jog jiems paskirtų bausmių tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, ir paskyrė jiems tinkamas auklėjamojo poveikio priemones – elgesio apribojimą 12 (dvylikai) mėnesių, įpareigojant būti namuose nuo 22 val. iki 6 val. bei uždraudžiant jiems be šios priemonės vykdymą kontroliuojančių institucijų žinios keisti gyvenamąsias vietas, ir įpareigojimą tęsti mokslus (BK 82 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 87 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 1 ir 2 punktai, 3 dalies 5 punktas).

Teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus nuteistųjų padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą bei kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, maksimalaus – 3 (trejų) metų – bausmės vykdymo atidėjimo termino nustatymas nuteistiesiems, nėra per ilgas, nuteistiesiems paskirtos bausmės yra visapusiškai apgalvoto ir teisingos.

Nuteistasis D. K. ir jo atstovai pagal įstatymą apeliaciniame skunde pagrįstai atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, atidėdamas nuteistiesiems paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, nenurodė, nuo kada pradedama skaičiuoti bausmės vykdymo atidėjimo termino pradžia.

Nuosprendyje, kuriuo atidedamas paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas, turi būti aiškiai nurodyta, nuo kada pradedama skaičiuoti bausmės vykdymo atidėjimo termino pradžia. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas, atidėdamas nuteistiesiems laisvės atėmimo bausmės vykdymą, bausmės vykdymo atidėjimo termino pradžios nenustatė, todėl vadovaujantis teismų praktika visiems nuteistiesiems (BPK 320 straipsnio 5 dalis) skundžiamu nuosprendžiu paskirtų laisvės atėmimo bausmių vykdymo atidėjimo termino pradžia nustatytina nuo nuosprendžio paskelbimo – 2013 m. spalio 31 dienos.

Dėl civilinių ieškinių

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu iš nuteistųjų D. K., G. P. ir V. N. solidariai priteisė 100 000 Lt nukentėjusiajam R. R. jo patirtai neturtinei žalai atlyginti, 58 276,03 Lt – Valstybinei ligonių kasai nukentėjusiojo R. R. gydymo išlaidoms padengti ir po 1000 Lt iš kiekvieno nuteistojo – nukentėjusiųjų G. ir D. R. atstovavimo išlaidų. D. K., G. P. ir V. N. neturint pakankamai turto (lėšų) priteistai žalai ir atstovavimo išlaidoms atlyginti, teismas nusprendė subsidiariai iš D. ir B. K., V. ir S. P. ir I. N. priteisti po 33 333,33 Lt nukentėjusiojo R. R. neturtinei žalai atlyginti, po 19 425,34 Lt Valstybinei ligonių kasai gydymo išlaidoms padengti bei po 1 000 Lt nukentėjusiųjų G. ir D. R. atstovavimo išlaidų.

Apeliantai skunduose kelia Valstybinės ligonių kasos byloje pareikšto civilinio ieškinio nukentėjusiojo R. R. gydymo išlaidoms padengti pagrįstumo klausimą, tvirtindami, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje neatitinka BPK 115 straipsnio reikalavimų.

Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, tarp jų ir dokumentais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas.

Iš bylos medžiagos matyti, jog Valstybinės ligonių kasa pareiškė civilinį ieškinį 58 276,03 Lt sumai nukentėjusiojo R. R. gydymo išlaidoms, kurios yra sumokėtos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžeto lėšų, tačiau iš kartu su ieškiniu pateiktų priedų, kuriuose abstrakčiai nukreipiama į paslaugų kodus, nustatyti, ar prašomos priteisti R. R. gydymo išlaidos yra pagrįstos, patikrinti paskaičiavimų tikslumą bei įvertinti išlaidų proporcingumą, nėra galimybės. Atsižvelgiant į tai, kad teismui kartu su Valstybinės ligonių kasos ieškiniu pateikta informacija yra užkoduota, be specialių žinių Valstybinės ligonių kasos ieškinio pagrįstumo įvertinti nėra galimybės. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo posėdyje Valstybinės ligonių kasos atstovė taip pat negalėjo paaiškinti, kuo grindžiamos nuketėjusiojo patirtos sveikatos sutrikdymo gydymo sumos.

Išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad nagrinėjamu atveju Valstybinės ligonių kasos civilinio ieškinio dydžio pagrįstumo teisėjų kolegija neturės galimybės tinkamai įvertinti neatidėjus ir taip ilgai nagrinėjamos baudžiamosios bylos.

BPK 115 straipsnio 2 dalis nustato, kad išimtinais atvejais, kai negalima civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka. Pažymėtina, kad šiuo atveju Valstybinės ligonių kasos pareikšto civilinio ieškinio dydžio klausimo neišsprendimas neturi įtakos nusikalstamos veikos kvalifikavimui ir nuteistajai šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės dydžiui.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl Valstybinės ligonių kasos pareikšto civilinio ieškinio keistinas: pripažinus civiliniam ieškovui – Valstybinei ligonių kasai teisę į ieškinio patenkinimą, klausimas dėl jo dydžio perduotinas nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 2 dalis, 328 straipsnio 4 punktas).

Apeliantų manymu, pirmosios instancijos teismas taip pat netinkamai įvertino CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus neturtinės žalos vertinimo kriterijus, todėl nukentėjusiajam R. R. priteistos neturtinės žalos dydis neatitinka teisingumo principo. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliantais, kad apygardos teismas, nustatydamas nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydį, įvertino ne visus neturtinės žalos dydžiui nustatyti būtinus įvertinti kriterijus ir dėl to priteisė nukentėjusiajam per didelį neturtinės žalos atlyginimą.

Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Įvertinti šią žalą palikta teismui, kuris vadovaujasi CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad asmens sveikatos sužalojimo, gyvybės atėmimo atveju pasekmės yra vienas svarbiausių kriterijų, į kurį teismas turi atsižvelgti nustatydamas neturtinės žalos dydį. Neturtinės žalos dydis nustatomas pagal bylai reikšmingų aplinkybių visumą, t. y. įvertinant ir atskiro kriterijaus ir jų visumos reikšmę konkrečiam žalos atlyginimo dydžiui nustatyti. Kita vertus, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai yra bendrieji teisės principai, vertybiniai kriterijai, leidžiantys konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų – nukentėjusiojo ir kaltininko – pusiausvyrą, atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus. Teismas negali vieno asmens interesus labiau sureikšminti, o kito – nuvertinti. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtus dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus.

Nagrinėjamoje byloje apygardos teismas, nustatydamas nukentėjusiajam R. R. iš nuteistųjų priteistinos neturtinės žalos dydį, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad nuteistųjų veiksmais buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata, nepataisomai subjaurotas jo kūnas – 30 procentų nudegusio kūno paviršiuje liko bjaurojantys kūną randai, jų dalis matomose vietose – veide, kakle, plaštakose, o kadangi yra kairiarankis, dėl gilaus nudegimo kairėje plaštakoje didelių nepatogumų patiria nuolatos. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai atsižvelgė į tai, kad dėl padarytų nudegimų nukentėjusysis patyrė didelius fizinius skausmus ir dvasinius išgyvenimus, galimybės sportuoti sumažėjimą, bendravimo sunkumus, į tai, jog dėl likusių randų jo gyvenimas tapo nevisavertis, tačiau nepagrįstai visiškai neįvertino nuteistųjų ir jų atstovų pagal įstatymą turtinės padėties, kuri liudija tik apie būtinų pragyvenimui ir įsipareigojimų vykdymui nuteistųjų šeimų gaunamas pajamas, Valstybinės ligonių kasos už nukentėjusiojo R. R. gydymą prašomą priteisti sumą, bei tai, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių nukentėjusiojo patirto sunkaus sveikatos sutrikdymo esminę įtaką jo tolesniam gyvenimui (mokslams, šeiminiams santykiams ir pan.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo teisės principais, siekdama užtikrinti priešingų interesų – nukentėjusiojo ir kaltininkų – pusiausvyrą, bei atsižvelgdama į konkrečios situacijos ypatumus, pirmosios instancijos teismo nukentėjusiajam R. R. iš nuteistųjų D. K., G. P. ir V. N. solidariai priteistą mokėti neturtinės žalos dydžio sumą mažina iki 70 000 Lt (CK 6.279 straipsnio 1 dalis, BPK 320 straipsnio 5 dalis).

Bylos duomenys patvirtina, kad nuteistieji D. K., gimęs 1996 m. rugsėjo 2 d., ir G. P., gimęs 1996 m. gruodžio 13 d., yra nepilnamečiai, moksleiviai, neturintys savarankiškų pajamų ir (ar) turto, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė ir dėl nuteistųjų atstovų pagal įstatymą subsidiariosios atsakomybės.

Atsakomybę už nepilnamečio nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų padarytą žalą reglamentuoja CK 6.276 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, nepilnametis nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų už savo padarytą žalą atsako bendrais pagrindais. Tais atvejais, kai nepilnametis nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų neturi turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo žalai atlyginti, atitinkamą žalos dalį turi atlyginti jo tėvai ar rūpintojas, jeigu neįrodo, kad žala atsirado ne dėl jų kaltės (CK 6.276 straipsnio 2 dalis). Tėvų pareiga atlyginti žalą pasibaigia, kai padaręs žalą asmuo sulaukia pilnametystės, taip pat kai jis prieš pilnametystę įgyją turtą arba uždarbį, kurio pakanka žalai atlyginti (CK 6.276 straipsnio 3 dalis).

Taigi CK 6.276 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta žalą padariusio nepilnamečio vaiko tėvų subsidiarioji civilinė atsakomybė, reiškianti, kad tėvams prievolė atlyginti jų nepilnamečio vaiko padarytą žalą atsiranda tik tuo atveju, jei vaikas neturi turto, iš kurio būtų galima atlyginta žala (1), ir tėvai yra kalti dėl to, kad nepilnametis vaikas ją padarė (2). Kalte šio delikto prasme yra vaikų nepriežiūra ar netinkama priežiūra, kuri turėjo įtakos ar nulėmė žalos padarymą. Tokiu atveju nuosprendyje pakanka konstatuoti, kad nepilnamečių D. K. ir G. P. atstovų pagal įstatymą – jų tėvų – kaltė pasireiškė netinkama vaikų priežiūra, į ką apeliaciniame skunde pagrįstai atkreipė dėmesį nuteistojo G. P. gynėjas. Be to, nurodyta tėvų prievolė yra ribojama laike: ji išnyksta vaikui sulaukus pilnametystės arba vaikui iki pilnametystės įgijus turto, kurio pakanka žalai atlyginti (3). Pažymėtina, kad šie tėvų prievolės atlyginti nepilnamečio vaiko padarytą žalą pasibaigimo pagrindai yra savarankiški, todėl šioje byloje esant sąlygoms

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad CK 6.276 straipsnio 3 dalyje nustatytos materialiosios teisinės pasekmės turi būti konstatuojamos bet kurioje proceso stadijoje, todėl bylos nagrinėjimo metu nustačius, jog subsidiaroji minėtų asmenų prievolė pasibaigė, jiems atsakomybė negali būti taikoma. Pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo metu nuteistajam V. N., kuris gimęs 1996 m. kovo 12 d., jau yra sukakę 18 (aštuoniolika) metų, todėl jo atstovės pagal įstatymą I. N. atsakomybė jau yra pasibaigusi, ir tai yra pagrindas naikinti nuosprendžio dalį, kuria iš I. N. subsidiariai priteista 33 333, 33 Lt nuketėjusiojo R. R. neturtinei žalai atlyginti bei 1000 Lt G. ir D. R. advokato išlaidoms apmokėti (Valstybinės ligonių kasos ieškinys perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka), jeigu I. N. šių sumų civiliniams ieškovams dar nėra atlyginusi.

Subsidiarus nuteistųjų D. K., G. P. atstovų pagal įstatymą civilinės atsakomybės pobūdis lemia tai, kad jie atsako ne pagal solidarios atsakomybės, o pagal dalinės atsakomybės taisykles, t.y. tik ta dalimi, kuri tenka jų prižiūrimam nepilnamečiui, todėl šia nutartimi sumažinus nukentėjusiajam R. R. iš nuteistųjų D. K., G. P. ir V. N. solidariai priteistos mokėti neturtinės žalos dydžio sumą iki 70 000 Lt, yra pagrindas sumažinti ir subsidiariai iš D. K. atstovų pagal įstatymą – D. ir B. K. bei G. P. atstovų pagal įstatymą Vido ir S. P. priteistinos nukentėjusiojo R. R. naudai neturtinės žalos dalis iki 23 333,33 Lt, nutarties rezoliucinėje dalyje nurodant, kad jų pareiga nukentėjusiajam atlyginti žalą tęsiasi iki D. K. ir G. P. sulauks pilnametystės. N. R. R. atstovas pagal įstatymą D. R. teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad D. K. tėvai davė jam 3000 Lt sūnaus gydymui (t.2, b.l. 106), todėl šia suma mažinti subsidiariai iš D. K. atstovų pagal įstatymą priteistiną 23 333,33 Lt sumą, skirtą nukentėjusiojo neturtinei žalai atlyginti, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija sutinka su nuteistojo G. P. gynėju, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nepagrįstai nuteistuosius įvardijo atsakovais. Šiuo atveju nukentėjusiojo ieškinys buvo pareikštas nuteistiesiems ir iš jų priteistas, todėl nuteistieji neturi būti pripažįstami civiliniais atsakovais, priteistą žalą turi atlyginti kaip nuteistieji (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-114/2008). atsižvelgiant į tai, iš skundžiamo nuosprendžio rezoliucinės dalies šalintinas nuteistųjų įvardijimas – „atsakovai“. Taip pat teisėjų kolegija atkreipia G. P. gynėjo dėmesį, jog jo ginamojo atstovė pagal įstatymą S. P. ikiteisminio tyrimo metu buvo pripažinta atsakove (t. 1, b.l. 80) ir teisiamojo posėdžio metu buvo apklausta dėl civilinio ieškinio pagrįstumo, todėl gynėjo teiginiai, kad jo ginamojo tėvai nebuvo įtraukti į baudžiamąjį procesą kaip civiliniai atsakovai bei negalėjo išsakyti savo pozicijos dėl ieškinio esmės, atmetami kaip nepagrįsti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. spalio 31 d. nuosprendį pakeisti.

Sumažinti Iš D. K., G. P. ir V. N. solidariai R. R. priteistą 100 000 Lt sumą neturtinei žalai atlyginti iki 70 000 Lt.

D. K. ir G. P. neturint pakankamai turto (lėšų) priteistai žalai ir atstovavimo išlaidoms atlyginti, subsidiariai iš D. ir B. K. bei V. ir S. P. kaip solidarių atsakovų priteisti po 23 333 Lt R. R. neturtinei žalai atlyginti bei po 1 000 Lt G. ir D. R. atstovavimo išlaidų. Išieškojimą vykdyti iki D. K. ir G. P. pilnametystės.

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. spalio 31 d. nuosprendžio dalį, kuria iš I. N. subsidiariai priteista 33 333,33 Lt R. R. neturtinei žalai atlyginti, 19 425,34 Lt Valstybinei ligonių kasai gydymo išlaidoms padengti bei po 1 000 Lt G. ir D. R. atstovavimo išlaidų, V. N. sulaukus pilnametystės.

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. spalio 31 d. nuosprendžio dalį dėl 58 276,03 Lt priteisimo Valstybinei ligonių kasai ir pripažinti šiam civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl jo dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. spalio 31 d. nuosprendžiu D. K. paskirtos 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausmės, G. P. pakirtos 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmės ir V. N. paskirtos 3 (trejų) metų ir 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo termino pradžią nuteistiesiems skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo – 2013 m. spalio 31 dienos.

Kardomąsias priemones – rašytinius pasižadėjimus neišvykti – D. K., V. N. ir G. P. paskirtus 2012 m. gegužės 27 d. nutarimais, panaikinti.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas Linas ŽukauskasTeisėjai Valdimaras BavėjanasSvajūnas Knizleris