Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Nevienodą teismo nuostatą dėl proceso dalyvių vertinimo gynėjas įžvelgia ir kito nuteistojo P. B. veiksmų kvalifikavime, nes iš P. B. pateikto kaltinimo buvo pašalinta veiką kvalifikuojanti aplinkybė – itin žiaurų žmogaus sužalojimas. Liudytojo Nr. 1 parodymai bei kita bylos medžiaga patvirtina, jog parodydamas, kad manė nukentėjusiąją apipylęs šlapimu, P. B. sakė netiesą. Nuteistojo P. B. parodymų vertinimas, gynėjo teigimu, taip pat patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nebuvo objektyvus, kadangi jo parodymai akivaizdžiai liudija apie P. B. norą išvengti atsakomybės padarius labai sunkų nusikaltimą, o tai leidžia manyti, kad pastarasis nebuvo tas asmuo, kurio suteikta informacija galima buvo besąlygiškai pasikliauti ir pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį. Maža to, teismas neatsižvelgė į tai, kad P. B. teiginių nepatvirtino jokie iš nepriklausomų įrodymų šaltinių gauti įrodymai. Tendencingai vertindamas kito nuteistojo parodymus, teismas pademonstravo savo išankstinį nusistatymą priimti P. K. nepalankų nuosprendį. Proceso metu rodytas nepamatuotas palankumas nukentėjusiajai, gynėjo teigimu, taip pat patvirtina, kad teismas nėra vienodai nusiteikęs visų proceso dalyvių atžvilgiu.

Gynėjas teigia, jog šioje baudžiamojoje byloje nebuvo nustatyti P. K. motyvas ir tikslas padaryti BK 135 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktuose numatytą nusikaltimą. Gynėjo nuomone, P. K. motyvo ir tikslo įvardijimas apkaltinamajame nuosprendyje atsirado taip nurodžius nukentėjusiajai, kadangi byloje nėra duomenų, rodančių, jog P. K. buvo taip pasipiktinęs E. V. elgesiu, kad ryžosi tokiam sunkiam nusikaltimui. Gynėjas pažymi, jog nukentėjusioji stengėsi teismą įtikinti, jog ji vengė bendrauti su P. K., o jei bendravimo nepavykdavo išvengti, tai su juo kontaktuodavo tik iš baimės. Tokie nukentėjusiosios teiginiai prieštarauja bylos rašytiniams įrodymams. Byloje esančios mobiliojo ryšio telefonų kontaktų išklotinės patvirtina, kad būtent E. V. ieškojo kontaktų su P. K., o byloje esantys jų elektroniniai laiškai ir trumposios žinutės patvirtina, kad jie domėjosi vienas kitu, nei vienas nebuvo patenkintas dėl to, kad tiek vienas, tiek kitas bendrauja su kitais vyrais ar moterimis ir dėl to kildavo konfliktai. Nukentėjusioji nepaneigė, kad domėjosi su kuo bendrauja P. K., tai patvirtino ir liudytoja R. P.. Gynėjo vertinimu, išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad šios poros santykiai buvo komplikuoti, tačiau kaltinimas nepateikė jokių įtikinamų įrodymų, jog būtent P. K. organizavo E. V. sužalojimą.

Gynėjo įsitikinimu, nuosprendyje deklaratyviai teigiama, jog P. B. parodymus dėl P. K. sąsajų su padaryta nusikalstama veika patvirtina kita įrodomoji medžiaga. Nuosprendyje išdėstyti įrodymai iš tiesų paneigia P. B. parodymus ir tai patvirtina, jog teismas pažeidė faktinių duomenų vertinimo ir jų pripažinimo įrodymais principus.

Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, tvirtindami, jog šioje baudžiamojoje byloje nebuvo nustatyti nuteistajam P. K. inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 135 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktuose, objektyvioji pusė ir subjektyviosios pusės sudėties požymiai – motyvas ir tikslas, ir tai lėmė neteisingą teismo išvadą, jog P. K. kaltė dėl savanaudiškų paskatų suorganizavus itin žiaurų nuketėjusiosios E. V. sveikatos sutrikdymą yra įrodyta.

Skundžiamas nuosprendis grindžiamas ne tik nuteistojo P. B. parodymais, kaip teigia apeliantai, bet teisiamajame posėdyje ištirtais ir patikrintais įrodymais, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes, kurių visuma neginčijamai patvirtina abiejų nuteistųjų kaltę padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, dėl to teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo sutikti su apeliantų teiginiais, jog pripažindamas byloje surinktus duomenis įrodymais ir juos vertindamas teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 1–5 dalių nuostatas. Priešingai nei teigiama gynėjo apeliaciniame skunde, vertindamas įrodymus teismas patikrino jų patikimumą, įvertino kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visetą. Tai, kad apeliantai nesutinka su nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuodami byloje surinktus įrodymus ir pateikdamas kitokį jų vertinimą, nesudaro pagrindo teigti apie neišsamų ir neobjektyvų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių ištyrimą, o ikiteisminio tyrimo metu atliktų procesinių veiksmų trūkumai nesudaro pagrindo sutikti su apeliantų tvirtinimu, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo sudaryta tokia situacija, kad nebūtų įmanoma patikrinti P. B. parodymų. Čia pažymėtina ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis), tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturi būti suprantama kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą.

Pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 135 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktus atsako tas, kas dėl savanaudiškų paskatų organizavo kankinant ar kitaip itin žiauriai sunkų kito žmogaus susargdinimą ar sužalojimą. Objektyviai tokio pobūdžio sunkus sveikatos sutrikdymas pasireiškia tuo, kad kaltininkas organizuoja kitą asmenį už atlygį padaryti sunkų sveikatos sutrikdymą, kuris dėl sveikatos sutrikdymo būdo ar kitų aplinkybių pasireiškia ypatingu žiaurumu ir jam vadovauja. Pažymėtina, jog sunkus sveikatos sutrikdymas kitaip itin žiauriai yra tada, kai sveikata sunkiai sutrikdoma itin skausmingu būdu, kaip šiuo atveju - didelį kūno plotą nudeginus chemine medžiaga. Tais atvejais, kai asmuo or­ga­ni­zuoja sunkų sveikatos sutrikdymą už at­ly­gi­ni­mą, vei­ka kva­li­fi­kuo­ja­ma ir pa­gal BK 24 straips­nio 4 dalį bei 135 straips­nio 2 da­lies 9 punk­tą kaip sunkaus sveikatos sutrikdymo organizavimas iš savanaudiškų paskatų.

Nagrinėjamoje byloje objektyviai P. K. veiksmai pasireiškė tuo, kad jis perdavė P. B. nenustatytomis aplinkybėmis įsigytą 0,5 l buteliuką su sieros rūgšties tirpalu, parodė nukentėjusiosios E. V. gyvenamąją ir darbo vietas, automobilį, išdėstė jos dienotvarkę, nurodydamas jam sieros rūgšties tirpalu apipilti E. V., ir už tai sumokėjo P. B. 2 000 Lt (iš 4 000 Lt pažadėtų) atlygį. Tokie veiksmai, kai kitas asmuo – vykdytojas – yra organizuojamas už atlygį sutrikdyti kito asmens sveikatą tokiu būdu, kuris organizatoriui negali kelti abejonių dėl sužalojimo pasekmių (masto) atitinka BK 24 straipsnio 4 dalies ir 135 straips­nio 2 da­lies 9 punk­te numatyto nusikaltimo objektyviuosius požymius. Byloje nustatytas įvykio aplinkybes, be nuteistojo P. B. ikiteisminiame tyrime bei bylos nagrinėjimo teisiamajame posėdyje duotų nuoseklių ir išsamių parodymų, kuriuos jis patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu, patvirtina ir kiti byloje esantys bei pirmosios instancijos teismo bylos nagrinėjimo metu ištirti įrodymai. Tai liudytojo Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, liudytojų A. V., S. Š., K. U., D. N. ir R. K., G. Š. parodymai, taip pat asmens parodymo atpažinti bei asmens parodymo atpažinti iš fotonuotraukų protokoluose, daiktų parodymo atpažinti ir jų apžiūros protokoluose užfiksuoti duomenys, specialistų išvados, P. K. naudoto mobilaus ryšio telefono prisijungimus pagal mobiliojo ryšio bazinių stočių vietą patvirtinanti medžiaga, bylos dalyvių telefoninių pokalbių skambučių ir SMS trumpųjų žinučių išklotinės bei kiti bylos duomenys.

Kaip matyti iš bylos duomenų, liudytojas Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, informaciją apie tai, kad E. V. rūgštimi apipylė P. B., Kauno apskrities VPK Kauno miesto Žaliakalnio PK pranešė 2011 m. rugsėjo 5 d. (t. 1, b.l. 186). Šios informacijos pagrindu P. B. buvo laikinai sulaikytas 2011 m. rugsėjo 6 d. (t. 4, b.l. 23) ir pirmojoje jo kaip įtariamojo apklausoje, vykusioje 2011 m. rugsėjo 7 d. (t. 4, b.l. 38-39), visiškai prisipažino sunkiai sutrikdęs E. V. sveikatą - nudeginęs ją sieros rūgštimi. Apklausiamas teisiamajame posėdyje P. B. patvirtino ikiteisminio tyrimo pareigūnams (t. 4, b.l. 38-39, 54, 70, 72, 84) ir ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus (t. 4, b.l. 75-78). Jis parodė, kad 2011 m. gegužės 18 d. sulaukė skambučio iš nepažįstamo vyro ir priėmė jo pasiūlymą susitikti ir pasikalbėti. Su skambinusiu vyru, kurį asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu P. B. iš veido bruožų, akių, lūpų, nosies, ausų atpažino kaip P. K. (t. 4, b.l. 64-65), susitiko už valandos po skambučio sutartoje vietoje – Kaune, prie Panemunės troleibusų žiedo, kur jis atvažiavo savo automobiliu „VW GOLF“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) o P. K. – tamsios spalvos automobiliu „Mercedes Benz“.

Teisėjų kolegija sutinka su gynėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybe, jog 2011 m. rugsėjo 7 d. asmens parodymas atpažinti pagal jo nuotrauką atliktas nesilaikant BPK 191 straipsnio 2 dalies reikalavimų, kad prieš parodant atpažinti reikia apklausti atpažįstantįjį apie aplinkybes, kuriomis jis matė ar kitaip įsidėmėjo atpažintiną objektą, jo žymes ir ypatybes, pagal kurias gali atpažinti. Tačiau akivaizdu, jog pats atpažinimas atliktas nepažeidžiant BPK 192 straipsnio 5 dalies nuostatų reikalavimų, todėl nėra pagrindo 2011 m. rugsėjo 7 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolą ir jame užfiksuotas aplinkybes, jog P. K. yra tas vyras, kuris 2011 m. gegužės 18 d. prie Panemunės žiedo padavė P. B. butelį su gelsvos spalvos skysčiu ir nurodė juo apipilti merginą bei pažadėjo už tai 4 000 Lt (t. 4, b.l. 64-65), pripažinti netinkamu įrodymu, kadangi jį patvirtina kiti byloje ištirti įrodymai.

2011 m. spalio 5 d. vykusios P. K. valdyto ir jo motinai priklausančio automobilio „Mercedes Benz E320“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apžiūros metu užfiksuoti požymiai visiškai atitinka P. B. apklausoje apibūdinto automobilio „Mercedes Benz“, kuriuo P. K. buvo atvykęs į susitikimą, požymius (t. 4, b.l. 54, 55-59). Automobilyje 2011 m. rugsėjo 16 d. kratos metu rastą ir paimtą kepurę su užrašu „Diagos Banga“ 2011 m. rugsėjo 30 d. daiktų parodymo atpažinti metu P. B. atpažino kaip galvos apdangalą, kurį dėvėdamas P. K. 2011 m. gegužės 18 d. buvo atvykęs į susitikimą (t. 1, 154-155, 156-158, t. 4, b.l. 60-61). P. K. nurodytą aplinkybę, kad ši kepurė pas jį atsirado tik 2011 m. rugpjūčio mėnesį, patvirtina tik jo draugas ir buvęs kolega liudytoju byloje apklaustas P. M., kuris gali būti suinteresuotas naudinga P. K. bylos baigtimi, todėl savo patikimumu ši versija nenusveria nuteistojo P. B. duotų parodymų apie 2011 m. gegužės 18 d. susitikimo metu P. K. dėvėtą kepurę.

Nuteistojo P. K. gynėjo pastebėjimai, jog P. B. negalėjo neatkreipti dėmesio į automobilio nestandartinį valstybinį numerį bei stoglangį, nėra pagrįsti, kadangi kiekvieno asmens galimybės išsikirti ir fiksuoti detales yra skirtingos. Kaip matyti iš 2011 m. rugsėjo 30 d. P. B. papildomos apklausos protokolo, jis nurodė, kad P. K. į 2011 m. gegužės 18 d. susitikimą atvažiavo tamsios spalvos „Mercedes Benz“ „E“ klasės automobiliu, su originaliais lietiniais ratlankiais (t. 4, b.l. 54), taigi, apibūdino jam įsiminusius P. K. valdyto automobilio požymius. Gynėjo skunde nurodomos aplinkybės, jog P. K. rūbinėje nebuvo rasti P. B. nurodyti marškinėliai ir džinsai bei sidabrinė grandinėlė, o su P. K. dirbęs ir draugavęs liudytojas M. M. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad niekada nėra matęs P. K. vilkint glamžytus marškinius, nepaneigia nuteistojo P. B. nurodytos aplinkybės, kad jų susitikimo metu 2011 m. gegužės 18 d. P. K. dėvėjo tokius marškinius ir segėjo sidabrinę grandinėlę.

Visų apklausų metu P. B. nuosekliai ir vienodai aiškino P. K. užsakymo apipilti merginą pagrindą, t.y. jog P. K. jam nurodęs, kad yra viena mergina, kuri ardo šeimą ir todėl ją reikia apipilti. P. K. padavė jam stiklinį 0,5 l talpos butelį su gelsvos spalvos skysčiu, kaip jis manė šlapimu, ir pažadėjo už atliktą darbą sumokėti 4 000 Lt. Apipylus skysčiu merginą P. K. nurodė atimti merginos rankinę, kad tai atrodytų kaip plėšimas. Su P. K. jis susitiko prie prekybos centro „Šilas“, esančio Kaune, Jonavos gatvėje. P. B. parodė, kad jis vairavo savo „VW Golf“ markės automobilį, o šalia sėdėjęs P. K. rodė kur važiuoti. P. K. parodė jam kur gyvena ir dirba E. V., apibūdino jos išvaizdą, parodė nuotrauką, darbovietės kieme parodė nukentėjusiajai priklausantį rusvos spalvos „Audi A3“ markės automobilį, suteikė informaciją kada E. V. grįžta po darbo ir laisvalaikio sporto klube „Oazė į namus.

Parodymus apie jo ir P. K. važiavimą nukentėjusiajai E. V. įprastu maršrutu, P. B. patvirtino jų patikrinimo vietoje metu (t. 4, b.l. 42-53). Taip pat P. B. parodymus patvirtina P. K. naudoto abonento numerio 2011 m. gegužės 18 d. išklotinė, iš kurios pagal prisijungimus prie mobilaus ryšio bazinių stočių, matyti, kad 2011 m. gegužės 18 d. P. K. buvo P. B. nurodytose vietose (t. 2, b.l. 47-49, 50-51). Tuo tarpu apeliantai, tvirtindami, jog P. B. parodymus dėl jo ir P. K. bendros kelionės maršruto, o tuo pačiu ir P. K. kaltę, paneigia iš mobilaus ryšio operatoriaus gauti duomenys, netinkamai aiškina mobilaus ryšio bazinių stočių techninio veikimo principus. Techniškai bazinę stotį sudaro kelios celės, kurių kiekvienos veikimo plotas neapsiriboja tik ta konkrečia vieta (adresu), kurioje yra įrengta antena, tačiau apima ir celės, t.y. vienos antenos aprėpimo plotą. Bazinės stoties celių ribos persidengia, kad vartotojas neprarastų ryšio su bazine stotimi ir jo pokalbis judant iš vienos vietos į kitą nenutrūktų, dėl to vartotojo, kuris kalbėdamas mobiliuoju telefonu juda iš vienos į kitą, buvimo vieta negali būti siejama su konkrečiu celės antenos adresu, ji sietina tik su antenos aprėpiamu plotu (cele). Teismo posėdyje specialistas M. A., kad bazinių stočių veikimo teritorija mieste gali būti nuo 0,5 km iki 1 km <...>, važiuojant naudojamas telefonas prisijungia prie skirtingų stočių ir tai yra fiksuojama celėse (t. 6, b.l. 129-130). Iš 2011 m. gegužės 18 d. išklotinės matyti, kad P. K. jungėsi prie Baltijos g. 6, Kaune esančios bazinės stoties 415 C ir B celių – 14.31 val. buvo 415 B celės aprėpiamame plote, o 14.35 val. – 416 B aprėpiančios antenos, kuri yra Islandijos pl. 32, Kaune, plote, ir tą pačią minutę jungėsi su 414 A celės antena, kuri yra Jonavos g. 276, Kaune, t.y. buvo šios antenos aprėpiamame plote. Minėta išklotinė patvirtina, jog P. K. telefonas 14.36 val. jungėsi prie 406 A celės Ašigalio g. 31, Kaune, 14.39 val. – prie 205 C celės Partizanų g. 200, Kaune, 14.41 val. – prie 222 C celės Pamario g. 1, Kaune, 15.05 val. – prie 818 A celės Krašto g. 37, Neveronyse.

Nepagrįstas yra ir nuteistojo P. K. gynėjo teiginys, kad P. B. sakė netiesą, nurodydamas, jog bendros jų kelionės metu nematęs, kad P. K. būtų naudojęsis mobilaus ryšio telefonu. Asmuo, kuris turi vairuoti kito asmens nurodytu maršrutu ir įsiminti nurodomas aplinkybes yra susikoncentravęs ties jo atliekamais veiksmais, todėl gali visiškai nekreipti dėmesio į pašalinius dalykus, kaip šiuo atveju į rašomas žinutes, todėl tai, kad P. B. nematė, kaip P. K. naudojosi mobilaus ryšio telefonu, priešingai nei teigia gynėjas, nepatvirtina, kad P. K. su juo nevažiavo.

Bylos duomenys patvirtina, jog ikiteisminio tyrimo teisėjo patvirtintais Kauno m. apylinkės prokuratūros Trečiojo nusikaltimų tyrimo skyriaus prokuroro R. M. 2011 m. gegužės 25 d., 2011 m. birželio 2 d., 2011 m. birželio 6 d., 2011 m. birželio 8 d., 2011 m. birželio 10 d., 2011 m. rugpjūčio 23 d., 2011 m. rugsėjo 13 d. nutarimais buvo leista susipažinti su 2011 m. gegužės 19 d. nuo 16.00 val. iki 21.00 val. nusikaltimo padarymo vietoje naudotų telefono numerių prisijungimo prie mobilaus ryšio operatorių bazinių stočių, esančių netoli nuo nusikaltimo padarymo vietos, nukentėjusiosios E. V. judėjimo vietos, galimų įtariamųjų buvimo vietos išklotinėmis, taip pat ir galimai su tiriama baudžiamąją byla susijusių asmenų, nukentėjusiosios bei į jos automobilį „Audi A3“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įdiegtų mobilaus ryšio telefonų „Nokia“ ir „LG“ SIM kortelių telefono numerius įeinančių ir išeinančių skambučių bei trumpųjų SMS žinučių išklotinėmis nuo 2011 m. sausio 1 d. (ar kitos nurodytos dienos) iki kiekviename iš minėtų nutarimų nurodytos datos. Be to, ikiteisminio tyrimo teisėjo patvirtintų Kauno m. apylinkės prokuratūros prokuroro R. M. 2011 m. gegužės 20 d., 2011 m. gegužės 26 d., 2011 m. gegužės 27 d., 2011 m. birželio 8 d., 2011 m. rugsėjo 5 d., 2011 m. rugsėjo 6 d. nutarimų pagrindu buvo klausomasi nuteistųjų P. K. ir P. B., nukentėjusiosios E. V., liudytojų R. R., M. M., R. P., S. K., A. V. bei A. B. telefoninių pokalbių, atliekamas nuteistojo P. K., liudytojos R. R., M. M. slaptas sekimas (t. 2, b.l. 86-188, t. 3, b.l. 1-11). Išanalizavus šią ikiteisminio tyrimo metu surinktą informaciją, nustatyta, kad bylos tyrimui reikšmingų duomenų nebuvo gauta, todėl prokuroro nutarimais buvo nutarta šią informaciją sunaikinti. Tuo remiantis, apeliacinio skundo teiginiai, kad byloje buvo siekiama nerinkti įrodymų arba juos ignoruoti, kad nepaaiškėtų tikrosios nusikaltimo padarymo aplinkybės, yra grindžiami tik gynėjo samprotavimais ir prielaidomis, todėl yra atmestini.

Nuteistasis P. B. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad nusikaltimo padarymo metu slapstėsi nuo policijos, dažnai keitė mobilaus ryšio telefono numerius ir todėl negali pasakyti iš kokio telefono numerio jam skambino P. K., tačiau prisiminė, jog iš nusikaltimo padarymo metu naudoto mobiliojo telefono skambino savo pusbroliui A. V. ir motinai A. B.. Tuo pagrindu Kauno m. apylinkės prokuratūros prokuroras 2011 m. rugsėjo 13 d. ikiteisminio tyrimo teisėjo patvirtintu nutarimu leido susipažinti su liudytojo pusbrolio A. V. bei P. B. motinos A. B. SIM kortelių įeinančių ir išeinančių skambučių sujungimų išklotinėmis, nurodant jų datą, laiką, trukmę, celių numerius, PUK ir PIN kodus, išsiųstus ir priimtų trumpuosius pranešimus (SMS) nuo 2011 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. liepos 1 d. (t. 2, b.l. 139). Tokiu būdu buvo siekiama nustatyti P. B. nusikaltimo padarymo metu naudotą mobilaus ryšio telefono SIM kortelės numerį, todėl gynėjo skundo teiginiai, kad tyrimo metu nebuvo dedamos pastangos nustatyti šią informaciją, yra nepagrįsti. Tai, kad paminėtų procesinių priemonių pagalba nepavyko nustatyti P. B. nusikalstamos veikos padarymo metu naudoto mobilaus telefono numerio, neduoda pagrindo teigti, kad byloje buvo siekiama nerinkti duomenų arba juos ignoruoti bei nuslėpti tikrąsias nusikaltimo padarymo aplinkybes. Tuo tarpu apelianto nurodytas Kauno apskrities VPK Kauno miesto Žaliakalnio PK Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjo E. M. tarnybinis pranešimas, jog operatyvinės medžiagos pagrindu P. B. yra paieškomas ir naudojasi dviem mobilaus ryšio telefono abonentiniais numeriais 8 609 32442 ir 8 675 67876, pateiktas 2011 m. rugsėjo 1 d., t.y. dar iki minėto prokuroro R. M. nutarimo.

Nuteistasis P. B. davė nuoseklius parodymus apie tai, kaip jis realizavo P. K. sumanytą nusikalstamos veikos planą - kada savo automobiliu atvažiavo į Kauną, kokiais drabužiais buvo apsirengęs ir kokius akinius buvo užsidėjęs, kad niekas neatpažintų, kurioje vietoje ir kiek apytikriai laiko laukė sugrįžtančios iš darbo E. V.. Šie nuteistojo parodymai atitinka liudytojos K. U. parodymus, kad ji 2011 m. gegužės 19 d., apie 19 val., prie Šiaurės per. 24 namo matė stovintį nepažįstamą šviesiai pilkos spalvos trikotažiniu sportiniu kostiumu vilkintį ir besišypsantį vaikiną su tamsios spalvos kepure su snapeliu ir dideliais veidrodiniais akiniais nuo saulės. Nuteistojo P. B. bei liudytojos K. U. parodymus iš esmės patvirtino ir nukentėjusioji E. V., kuri nurodė, jog 2011 m. gegužės 19 d. savo automobiliu iš darbo ji parvyko apie 19.55 val., matė prie namo vaikščiojantį vaikiną, kuris buvo apsirengęs pilku sportiniu treningu, avėjo pilkus sportinius batelius, buvo užsidėjęs kepuraitę ir didelius veidrodinius akinius. Ji matė, kaip šis vaikinas nuėjo prie jos namo laiptinės esančio suoliuko. Asmens parodymo atpažinti metu nukentėjusioji E. V. iš lūpų, šypsenos, veido formos, smakro, kūno sudėjimo ir ūgio atpažino P. B. kaip ją rūgštimi apipylusį asmenį (t. 4, b.l. 67-68). Liudytoja K. U. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu taip pat atpažino P. B. kaip asmenį, kuris buvo 2011 m. gegužės 19 d. prie namo Šiaurės pr. 24, Kaune (t. 2, b.l. 6-7).

Kaip matyti, minėtų proceso dalyvių parodymai dėl nukentėjusiąją E. V. rūgštimi apipylusio įsimintinų vaikino žymių ir ypatybių tarpusavyje nesiskiria, papildo vieni kitus, todėl gynėjo apeliaciniame skunde daroma išvada, jog E. V. apipylęs asmuo atpažintas ne pagal apklausose nurodytas žymes ir ypatybes, atmetamas kaip nepagrįstas.

Apeliantai tvirtina, jog minėti asmens parodymai atpažinti yra atlikti nesilaikant BPK reikalavimų, todėl negali būti patikimais įrodymais byloje. Teisėjų kolegijos nuomone, BPK 191 straipsnio reikalavimai atliekant asmenų parodymą atpažinti, nebuvo pažeisti, todėl apeliacinių skundų teiginiai yra nepagrįsti. Kaip matyti iš byloje esančių dokumentų, 2011 m. gegužės 24 d. liudytoja apklausta E. V. pakankamai išsamiai pagal išvaizdą ir aprangos detales apibūdino ją rūgštimi apipylusį jaunuolį, kurį 2011 m. rugsėjo 14 d. asmens parodymo atpažinti metu atpažino kaip P. B. (t. 1, b.l. 92). Iš asmens atpažinimo protokolo turinio matyti, kad šio procesinio veiksmo metu kartu su P. B. dalyvavo jo gynėjas advokatas A. Šarka, kuris nekonstatavo jokių asmens atpažinimo procedūros pažeidimų (t. 4, b.l. 67-68). Atsižvelgiant į tai, aplinkybė, jog atpažinimo metu darytos fotonuotraukos dėl objektyvių priežasčių – techninių kliūčių neišliko (t. 4, b.l. 69), teisėjų kolegijos vertinimu, neduoda pagrindo laikyti netinkamu įrodymu 2011 m. rugsėjo 14 d. asmens parodymo atpažinti protokolą ir jame užfiksuotas aplinkybes, kad E. V. atpažino P. B., juo labiau, kad šis atpažinimas nėra vienintelis įrodymas, kuriuo rėmėsi teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį.

Bylos duomenys patvirtina, kad liudytoja K. U. 2011 m. gegužės 24 d. vykusios apklausos metu pagal aprangos detales ir kūno sudėjimą apibūdino 2011 m. gegužės 19 d. apie 19.00 val. prie Šiaurės pr. 24, Kaune lūkuriavusį vaikiną (t. 2, b.l. 1-2), kurį 2011 m. rugsėjo 5 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu atpažino kaip P. B.. Teisėjų kolegija sutinka su gynėjo pastebėjimu, jog P. B. nuotrauka skiriasi nuo kitų penkių liudytojai K. U. atpažinti pateiktų nuotraukų. Tai rodo, jog šiam procesiniam veiksmui ikiteisminio tyrimo pareigūnai nebuvo tinkamai pasirengę ir duoda pagrindo abejoti jo metu atlikto atpažinimo patikimumu. Tačiau iš esmės 2011 m. rugsėjo 5 d. asmens parodymas atpažinti pagal jo nuotrauką atliktas pagal BPK 191 ir 192 straipsnių reikalavimus, juolab, kad iki šio procesinio veiksmo atlikimo liudytoja K. U. išsamiai apibūdino aplinkybes, kuriomis ji matė atpažįstamą asmenį, taip pat nurodė tas ypatybes, pagal kurias gali jį atpažinti ir jį atpažino ne tik pagal nuotrauką, bet ir teisiamajame posėdyje. Be to, šios liudytojos nurodyti įvykio dieną prie Šiaurės pr. 24, Kaune matyto asmens požymiai, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia gynėjas, iš esmės atitinka nukentėjusiosios E. V. nurodytus ją rūgštimi apipylusio asmens požymius bei paties nuteistojo P. B. parodymus, kuo jis vilkėjo įvykio metu ir kokiu būdu slėpė savo veidą. Tam tikri skirtumai detalėse, teisėjų kolegijos nuomone, yra susiję su subjektyviu aplinkybių suvokimu ir jų verbaliniu atkūrimu.

Nuteistojo P. K. gynėjas apeliaciniame skunde taip pat akcentuoja aplinkybę, jog pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į vyr. postinio V. J. tarnybinį pranešimą, jog telefonu paskambinusi moteris pagal fotorobotą atpažino skysčiu nukentėjusiąją apipylusį asmenį, nurodydama, kad tai galėtų būti 25 metų amžiaus D. V. (t. 1, b.l. 8), tačiau apeliantas nepagrindžia, kodėl ši aplinkybė turėjo sulaukti išskirtinio teismo dėmesio. Vienintelę šio pranešimo sąsają galima įžvelgti jame nurodyto asmens pavardės panašume į bylos liudytojo V. pavardę, kurio vardas yra ne Donatas, o Aivaras ir jam įvykio metu buvo tik 21 metai (t. 6, b.l. 58).

Apeliantai daug dėmesio skiria nuteistojo P. B. bei jį atpažinusių nukentėjusiosios E. V. ir liudytojos K. U. parodymų dėl P. B. įvykio metu vilkėtų drabužių analizei, akcentuodami skirtumus jų parodymuose. Kaip matyti iš minėtų proceso dalyvių parodymų, nukentėjusioji E. V. ir liudytoja K. U. nurodė P. B. įvykio metu vilkėjus pilku treningu. Pats P. B. nurodė, jog įvykio metu vilkėjo pilkos spalvos treningo kelnėmis ir juodu džemperiu, avėjo pilkais sportiniais batais, apie ką duodama parodymus paminėjo ir nukentėjusioji E. V.. Taigi, visi įvardinti proceso dalyviai tvirtino, jog įvykio metu P. B. sportinio tipo aprangoje dominavo pilka spalva. Kita vertus, liudytoja K. U. teisiamojo posėdžio metu patikslino, kad ant pilkos spalvos treningo P. B. buvo užsidėjęs tamsios spalvos „striukinę“ liemenę (t. 6, b.l. 11-12), t.y. kaip ir P. B. nurodė, kad jo apranga (viršutinė jos dalis) šalia dominuojančios pilkos spalvos turėjo ir tamsų akcentą. Pažymėtina ir tai, jog antroje gegužės pusėje bluzonas vilkimas kaip viršutinis drabužis, todėl P. B. nurodoma aplinkybė, jog įvykio metu jis vilkėjo juodos spalvos džemperį, nepaneigia nukentėjusiosios E. V. ir liudytojos K. U. nurodytos aplinkybės, kad P. B. vilkėjo pilkos spalvos sportinį kostiumą, juo labiau, kad visi minėti proceso dalyviai vienodai nurodė P. B. aksesuarus – didelius veidrodinius akinius nuo saulės ir tamsios spalvos kepurę su snapeliu.

Atsižvelgiant į tai, kad P. B. prisipažino rūgštimi apipylęs E. V. ir minėtų proceso dalyvių parodymai dėl jo aprangos, aksesuarų bei kūno sudėjimo iš esmės sutapo, gynėjo skunde nurodoma aplinkybė, jog sulaikius P. B. iš jo paimti drabužiai nebuvo parodyti atpažinti, nėra reikšminga, juolab, kad P. B., kuris buvo sulaikytas tik 2011 m. rugsėjo 6 d., t.y. prajus bemaž pusketvirto mėnesio po nusikalstamos veikos padarymo, savo parodymuose nuosekliai tvirtino, jog rūgštimi nudegintas kelnes, džemperį ir batus jis išmetė į konteinerį Petrašiūnuose.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad tiek nukentėjusioji E. V., tiek liudytoja K. U. taip pat akcentavo P. B. veido išraišką – šypseną, vyraujančią beveik visose byloje esančiuose P. B. nuotraukose, net ir Gyventojų registre esančiuose asmens veido atvaizdo duomenyse (t. 4, b.l. 85).

Gynėjas apeliaciniame skunde tai pat akcentuoja aplinkybę, jog Lietuvos policijos kriminalinių tyrimų centro 2011 m. gruodžio 1 d. specialisto išvadoje Nr. 140-(4130)-IS1-7064 konstatuota, kad 2011 m. birželio 9 d. papildomos įvykio vietos apžiūros metu prie Šiaurės pr. 24 namo Kaune ant 3 (trijų) „Marlboro“ rūšies cigarečių, kurias laukdamas nukentėjusiosios rūkė P. B., rasti biologiniai pėdsakai, pagal kuriuos galima nustatyti asmens tapatybę tiriant DNR, tačiau P. B. DNR tyrimas nebuvo atliktas ir nebuvo nustatyta, ar šias nuorūkas paliko P. B.. Teisėjų kolegijos nuomone, net ir tuo atveju, jeigu po 20 (dvidešimties) dienų nuo nusikalstamos veikos padarymo ant 3 (trijų) rastų „Marlboro“ rūšies cigarečių nuorūkų nebūtų nustatytas P. B. DNR, ši aplinkybė negalėtų būti pakankamu pagrindu konstatuoti, kad P. B. nusikaltimo padarymo dieną nebuvo prie Šiaurės pr. 24 namo Kaune ir nepadarė jam inkriminuoto nusikaltimo, nes tai patvirtina kiti byloje esantys įrodymai.

Nuteistasis P. B. nuosekliai parodė, jog pamatęs į kiemą įvažiuojantį E. V. automobilį „Audi A3“, jis paėmė butelį su skysčiu ir nuėjo į pirmo-antro aukštų laiptinę ir žiūrėdamas pro laiptinės langą, laukė kol ateis E. V.. Šias aplinkybes iš esmės patvirtino ir nukentėjusioji E. V., kuri nurodė, jog įvažiuodama į kiemą mačiusi prie jos namo laiptinės nueinantį P. B.. Nuteistojo P. K. gynėjas apeliaciniame skunde atkreipia teismo dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo aplinkybės, kaip P. B. galėjo pakliūti į užrakinamą namo laiptinę. Apeliaciniame skunde gynėjas pažymi, kad nei nukentėjusioji E. V., nei nuteistasis P. B. teisiamojo posėdžio metu nenurodė, kaip pastarasis sugebėjo atidaryti užrakintas duris. Tuo tarpu iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ši aplinkybė nuteistojo P. K. gynėjui klausimų nekėlė, kadangi nei nukentėjusiajai E. V., nei nuteistajam P. B. dėl šios aplinkybės klausimų nebuvo užduota. Kita vertus, 2011 m. gegužės 19 d. įvykio vietos apžiūros protokole nurodyta aplinkybė, kad daugiabučio namo laiptinės durys yra rakinamos (t. 1, b.l. 14-15) nereiškia, jog ir nusikalstamos veikos padarymo metu jos buvo užrakintos, juolab, kad ir nuteistasis P. B. bei nukentėjusioji E. V. neparodė apie tai, kad laiptinės durys galėjo sudaryti kliūtį laisvai patekti į laiptinę.

Teisme apklausiamas nuteistasis P. B. parodė, jog pamatęs prie lifto einančią E. V., nusileido laiptais į pirmo aukšto aikštelę, atsuko butelio su skysčiu dangtelį ir priėjęs prie E. V., imituodamas rankinės plėšimą, trenkė delnu jai į veidą, o tada greitai iš butelio skysčiu šliūkštelėjo jai į veidą. Kadangi apipilta E. V. labai šaukė, jis išsigando ir nepaėmęs rankinės, kaip jam buvo nurodęs P. K., pabėgo. Nuteistojo P. K. gynėjo skundo teiginiai, kad apipylus E. V. rūgštimi nebuvo pagrindo inicijuoti apiplėšimą, nes vargu ar kas nors galėtų patikėti tuo, jog norėdamas apiplėšti žmogų kaltininkas dar ims jį sunkiai žaloti, gali būti vertinami tik kaip apelianto samprotavimai, kurie objektyvių bylos aplinkybių vertinimui nėra reikšmingi.

Nuteistasis P. B. parodė, kad bėgdamas apsitaškė ranką ir kelnes. Ranką labai degino, o kelnės aptaškytose vietose išsilydė ir tuomet jis suprato, kad butelyje buvo ne šlapimas, o kažkoks cheminis tirpalas. Nuteistojo P. B. parodymus patvirtino nukentėjusioji E. V., kad iš antro aukšto laiptais nulipęs P. B. priėjo prie jos, nusišypsojo ir trenkė kumščiu į kairę veido pusę. Nuo smūgio ji apsvaigo ir krisdama pajuto, kad ją kažkuo apipylė, kas sukėlė jai didelį veido, pečių, rankų ir kojų skausmą. Teisiamajame posėdyje liudytoja D. N. patvirtino, kad tuo metu, kai ji pamatė savo dukterį E. V., jos rūbai buvo iki pusės išsilydę, be to, ėmė keistis odos spalva – darėsi violetinė, oda luposi, nuo galvos kuokštais slinko plaukai. R. K. surinkti prie lifto likę daiktai – kuprinė, striukė, rankinė lydėsi, taip pat lydėsi spinta, ant kurios E. V. daiktai buvo padėti.

Nuteistojo P. B. nurodytą aplinkybę, kad butelyje buvo gelsvos spalvos skystis, teisiamojo posėdžio metu patvirtino nukentėjusios rūbų bei skysčio likučių cheminį tyrimą atlikęs specialistas T. S., kuris nurodė, kad pateiktame tirti ėminyje sieros rūgštis yra gelsvos spalvos. Teisėjų kolegija nekelia abejonių nuteistojo P. B. teisiamojo posėdžio metu duoti paaiškinimai, kad tik užpylęs skystį ant nukentėjusiosios pajuto cheminės medžiagos kvapą, o kadangi įvykiai vystėsi labai greitai, akivaizdu, kad specifinį rūgšties kvapą, P. B. pajuto ne iš karto atsukęs talpą su chemine medžiaga, o tik ją išpylęs.

Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantų argumentai dėl P. B. nukentėjusiajai suduotų smūgių kiekio, nesudaro pagrindo kitaip vertinti byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, nei tai įvertinta skundžiamame nuosprendyje. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus 2011 m. rugpjūčio 15-28 dienomis atliktoje specialisto išvadoje Nr. G 2530/11 (02) konstatuota, kad nukentėjusiajai E. V. kairės akies vokų ir viršutinės lūpos sumušimas padarytas nurodytas sritis paveikus kietu buku daiktu (t. 1, b.l. 63-64). Tyrimą atlikusi specialistė Z. Makšimaitė paaiškino, jog E. V. nustatytas sumušimas galėjo būti padarytas dviem trauminiais poveikiais (t. 7, b.l. 91). Nuteistasis P. B. ir nukentėjusioji E. V. savo parodymuose nurodė vieną smūgį. Tokie neatitikimai tarp parodymų ir išvados yra nežymūs ir nesudaro pagrindo prielaidai, kad ne P. B., o kitas asmuo galėjo pavartoti fizinį smurtą nukentėjusiosios atžvilgiu ir apipylęs ją sieros rūgšties tirpalu, sunkiai sutrikdyti E. V. sveikatą.

Nėra paneigta nuteistojo P. B. teisiamojo posėdžio metu nurodyta aplinkybė, jog apipildamas E. V. jis apsidegino ranką, nes Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie LR Teisingumo ministerijos Kauno skyriaus 2011 m. rugsėjo 7 d. specialisto išvadoje Nr. G 2437 P. B. yra konstatuoti du nenustatytos kilmės randeliai dešinėje plaštakoje (t. 4, b.l. 41). Specialistė Z. Makšimaitė teisiamajame patvirtino, jog tyrimo metu nustatyti randeliai galėjo atsirasti paveikus odą rūgštimi. Kita vertus, gynėjo apeliacinio skundo teiginys, jog P. B. nurodyta aplinkybė dėl rankos nusideginimo yra nepagrįsta, nepaneigia teismo išvados, kad nukentėjusiąją rūgštimi apipylė P. B., o ne kitas asmuo. Pažymėtina, jog apklausiamas liudytojas A. V. taip pat nurodė, jog P. B. jam pasakojo rūgštimi apsideginęs ranką, ant kurios atsirado pūslė.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti ir nuteistojo P. B. parodymais dėl to, kad skysčiu, kurį jis pylė ant nukentėjusiosios, pradegino kelnes, kurias kartu su kitais rūbais ir batais jis išmetė Petrašiūnuose į šiukšlių konteinerį. Skunde nurodyta aplinkybė, jog tyrimo metu net nebuvo nustatyta, kur jis išmetė minėtus daiktus, esminės reikšmės įrodymų vertinimui neturi. Dėl įvykdytos nusikalstamos veikos P. B. buvo apklaustas praėjus daugiau nei trims mėnesiams po jos padarymo, todėl tikimybė, jog pasišalindamas iš nusikaltimo padarymo vietos jis tiksliai prisimintų tą vietą, kur išmetė drabužius, yra menka. Dėl nurodytų priežasčių taip pat nėra reikšmingas skundo teiginys, kad nebuvo tikrinama P. B. nurodyta aplinkybė, kad butelį, kuriame buvo skystis, jis važiuodamas išmetė pro automobilio langą. Tai, kad nebuvo bandoma nustatyti vietą, kurioje P. B. išmetė butelį ir nebuvo jo ieškoma, yra logiška, kadangi po trijų mėnesių surasti iš nusikaltimo vietos pasišalinančio P. B. pro automobilio langą išmestą butelį 22 km kelio atkarpoje nuo Šiaurės pr. 24 namo Kaune iki Šlėnavos, Kauno rajone, praktiškai nebūtų objektyvių galimybių.

Nuteistojo P. B. parodymus, jog kitą dieną, t.y. 2011 m. gegužės 20 d. jam paskambino P. K. ir pasakė, kad pinigus paliks jų susitikimo vietoje prie Panemunės žiedo, žolėje, kur jis ir rado paliktus į ritinėlį susuktus 2 000 Lt iš žadėtų 4 000 Lt, nes neimitavo plėšimo, patvirtino liudytojas A. V.. Šis liudytojas nurodė, kad savo pusbroliui P. B. jis paskolino pinigų – 200 Lt, kuriuos šis pažadėjo po kelių dienų grąžinti ir grąžino, turėjo ir daugiau pinigų – apie 1 000 Lt, ruošėsi važiuoti į Angliją. A. V. matė, kad P. B. yra susirūpinęs ir išsigandęs, o paklaustas iš kur gavo pinigų, vėliau paaiškino, kad jam paskambinęs nepažįstamas vyriškis paprašė jo apipilti vieną merginą, už tai pasiūlė 4 000 Lt ir davė butelį su gelsvos spalvos skysčiu. A. V. parodė, kad P. B. jam sakė, jog tas pats nepažįstamas vyriškis taip pat parodė, kur ši mergina dirba, gyvena, kada baigia darbą, grįžta namo ir parodė jos automobilį. P. B. jam pasakė galvojęs, kad butelyje yra šlapimas, todėl sutiko, tačiau tik apipylęs merginą suprato, kad jame buvo cheminis skystis, kuriuo ir pats apsitaškė. Taip pat sakė, kad vietoj žadėtų 4 000 Lt gavo tik 2 000 Lt. Vertinant šiuos A. V. parodymus, nėra pagrindo sutikti su P. K. gynėjo apeliacinio skundo teiginiu, kad A. V. nurodyta įvykių seka akivaizdžiai negalima, nes du kartus su P. K. bendravęs P. B. – 2011 m. gegužės 18 d., kai jam paskambino ir pasiūlė už 4 000 Lt apipilti merginą, bei 2011 m. gegužės 20 d., kai pasakė, jog paliko pinigus, dar prieš kelias dienas nebuvo garantuotas, kad su juo bus atsiskaityta. Tačiau iš liudytojo P. V. parodymų matyti, jog P. B. skolinosi pinigų, nes sutiko atlikti P. K. pasiūlytą „darbą“, už kurį buvo pažadėta sumokėti. Be to, pasiskolinti 200 Lt iš pusbrolio, su kuriuo artimai bendravo, P. B. galėjo ir be garantijų, kad atgaus P. K. žadėtus pinigus. Gynėjo apeliacinio skundo teiginiai, jog atsiskaitymo su P. B. metu P. K. negalėjo žinoti, kas konkrečiai buvo padaryta E. V., t.y. ar po apipylimo rūgštimi ji buvo apiplėšta, yra logiški, tačiau nepaneigiantys fakto, jog P. B. gavo iš P. K. atitinkamą pinigų sumą už E. V. sužalojimą. Tai, kad P. B. buvo sumokėta tik pusė žadėtos sumos – 2 000 Lt, yra tik paties nuteistojo iškelta versija, kuri nepatvirtinta kitais įrodymais. Apeliantas skunde pats nurodo, kad P. B. neturėjo jokių garantijų, kad su juo bus atsikaityta, todėl iš esmės pasirinkimas, kokią sumą sumokėti, priklausė tik nuo P. K. valios.

BK 167 straipsnio 1 dalyje numatyto neteisėto informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimo objektas – žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumas, o dalykas – informacija, kurios turinį sudaro žinios apie žmogaus privatų gyvenimą.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas, o to paties straipsnio 3 dalyje, kad informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.23 straipsnio 2 dalyje teigiama, kad neteisėtas asmens stebėjimas laikomas privataus gyvenimo pažeidimu. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2000 m. gegužės 8 d. nutarime yra pasisakęs, kad privataus gyvenimo gerbimas yra individo teisė užmegzti ir plėtoti santykius su kitais individais. Privataus gyvenimo teisinė samprata siejama su asmens būsena, kai asmuo galis tikėtis privatumo. Net ir profesinėje ar komercinėje veikloje žmogus gali turėti tam tikrą teisę į privatumą. Ši teisė apima asmeninį, šeimos ir namų gyvenimą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, garbę ir reputaciją, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją ir kt. Iš šių teisės aktų analizės darytina išvada, kad stebint asmens susitikimus su kitais individais, kai šie asmenys gali tikėtis privatumo ir nesant motyvuoto teismo sprendimo arba, negavus tokio asmens sutikimo, duomenys apie privatų asmens gyvenimą renkami neteisėtai (kasacinė byla Nr. 2K-7-629/2006) .