Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovo R. D. atstovams advokatui Laimonui Judickui ir advokato padėjėjai Karolinai Laurynaitei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. D. ieškinį atsakovei A. D. dėl paskleistų duomenų pripažinimo neatitinkančiais tikrovės ir žeminančiais garbę bei orumą, bei tokių duomenų paskleidimu padarytos neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad asmens saviraiškos laisvė – tiek nacionalinėje (Konstitucijos 25 straipsnis), tiek tarptautinėje teisėje (pvz., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 10 straipsnis) – įtvirtinta saugotina demokratinės visuomenės teisinė vertybė. Sprendžiant su jos įgyvendinimu susijusius ginčus, aktuali teismų praktikoje taikoma Europos Žmogaus teisių teismo. (toliau – EŽTT) jurisprudencija.

EŽTT saviraiškos laisvę vertina kaip vieną esminių demokratinės visuomenės pagrindų ir vieną svarbiausių jos pažangos bei kiekvieno individo raidos sąlygų; jo sprendimuose yra pabrėžiama, kad ši laisvė taikytina ne tik ,,informacijai“ arba „idėjoms“, kurios priimamos palankiai, laikomos neužgauliomis ar nevertomis dėmesio, bet ir toms, kurios įžeidžia, šokiruoja ar trikdo. Tokie yra pliuralizmo, tolerancijos ir liberalumo, be kurių nėra „demokratinės visuomenės“, reikalavimai. Kaip ir dauguma Konvencijoje įtvirtintų teisių, teisė į saviraiškos laisvę nėra absoliuti, ja besinaudojantys asmenys (tiek žurnalistai, tiek kiti asmenys) privalo elgtis sąžiningai ,,informacijos adresato“ atžvilgiu, siekti pateikti tikslią ir patikimą informaciją, laikytis etikos normų. Kartu EŽTT akcentuoja, kad Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos saviraiškos laisvei taikomos išimtys turi būti aiškinamos griežtai (angl. strictly), apribojimų reikalingumas turi būti nustatomas įtikinamai. Saviraiškos laisvės ribojimui taikant „būtinumo demokratinėje visuomenėje“ kriterijų, turi būti nustatyta, ar asmens laisvės apribojimas atitiko „primygtinį socialinį poreikį“. Valstybės turi tam tikras vertinimo laisvės ribas, spręsdamos, ar yra toks poreikis, tačiau negali pažeisti Konvencijos 10 straipsnyje užtikrintų saviraiškos laisvės standartų ir principų (dėl pirmiau nurodytų principų žr. sprendimus bylose Hertel v. Switzerland, no. 25181/94, judgment of 25 August 1998, par. 46, Steel and Morris v. United Kingdom, no. 68416/01, judgment of 15 February 2005, par. 87, Axel Springer AG v. Germany (GC), no. 39954/08, 7 February 2012, par. 78 ir kt.).

Pagal kasacinio teismo suformuluotus išaiškinimus teisės skleisti informaciją apribojimus lemia jos santykis su kitomis teisinėmis vertybėmis – asmens garbe ir orumu, privatumu, gera reputacija. Įstatymuose, reglamentuojančiuose santykius, atsirandančius dėl teisės skleisti informaciją, yra įtvirtintos ir šios teisės įgyvendinimo prielaidos – kiekvienas, kuris naudojasi informacijos teise, privalo laikytis įstatymų nustatytų apribojimų, nepiktnaudžiauti informacijos laisve. Pagrįsta ir objektyvi kritika yra ginama, jeigu yra reiškiama tinkamai – neįžeidžiant asmens, nesiekiant jo žeminti ar menkinti, o turint pozityvių tikslų – norint išryškinti asmens ar jo veiklos trūkumus ir siekiant juos pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys bylose Nr. 3K-3-169/2006; 3K-3-667/2006; 3K-3-441/2010).

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta, kad žmogaus orumą gina įstatymas (Konstitucijos 21 straipsnis). Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeiminį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą (Konstitucijos 22 straipsnis). Tuo atveju, kai asmuo, įgyvendindamas savo teisę skleisti informaciją, pažeidžia teisės normų nustatytus reikalavimus ir kito asmens teises ir teisėtus interesus, jam taikoma teisinė atsakomybė, nustatyta Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau tekste – CK) ir kituose įstatymuose. CK 2.24 straipsnio 1 dalis numato, kad asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą.

CK 2.24 straipsnio 2 ir 4 dalyje numatoma, kad duomenis paskleidus per visuomenės informavimo priemonę, teisę kreiptis į teismą asmuo įgyja tada, kai visuomenės informavimo priemonė atsisako paskleisti paneigimą pagal suinteresuoto asmens prašymą. Šiuo atveju teismas sutinka su ieškovo argumentu, kad ieškovui nereiškiant reikalavimo dėl tikrovės neatitinkančių ir žeminančių asmens garbę ir orumą duomenų paneigimo per visuomenės informavimo priemonę, tokios ikiteisminės ginčo sprendimo tvarkos laikymasis nėra būtinas, kadangi tokiu atveju iš esmės būtų ribojama ieškovo išimtinė teisė pasirinkti savo pažeistų teisių gynimo būdą. Teismas atkreipia dėmesį, kad visuomenės informavimo priemonėje skelbiamas informacijos paneigimas pakartotinai atkreipia visuomenės dėmesį į anksčiau paskleistus asmens garbę ir orumą žeminančius duomenis, todėl ne visuomet asmuo gali būti suinteresuotas, jog toks paneigimas būtų paskelbtas.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad garbė ir orumas pagal CK 2.24 straipsnį ginami nustačius tokių faktų visumą: 1) žinių (faktų ir duomenų) paskleidimą, 2) faktą, kad žinios yra apie ieškovą, 3) paskleistų žinių neatitiktį tikrovei ir (4) faktą, kad žinios žemina asmens garbę ir orumą (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-390/2008; 3K-3-97/2011 ir kt.). Ar paskleista informacija žemina asmens garbę ir orumą, lemia asmens subjektyvus savęs vertinimas. Sprendžiant klausimą, ar paskleista informacija pripažintina žeminančia asmens garbę ir orumą, informacija vertintina ne tik kaip žodis (žodžių junginys) bendrine prasme; teisiniam informacijos kvalifikavimui svarbi tekstinė konstrukcija, duomenų sisteminimo ir dėstymo būdai, loginiai duomenų sąsajumo aspektai (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-411/2007; 3K-3-106/2011).

1) Dėl žinių (faktų ir duomenų) paskleidimo.

Nagrinėjamu atveju tarp šalių ginčo dėl to, kad atsakovė 2012 m. kovo 26 d., 19 val. 40 min. per TV3 televizijos kanalą parodytoje 2012 m. sezono 28 laidoje „Kodėl?“ paskleidė informaciją apie tai, kad ieškovas „sudavė jai per veidą, pagriebė už plaukų, trenkė ant plytelių ir išdraskė plaukus su žirklėmis“, nėra. Be to, šią aplinkybę patvirtina tiek šalių pateikti paaiškinimai, tiek ir byloje esantis minėtos televizijos laidos įrašas (b.t. 1, b.l. 19).

Šiuo atveju aktualu nustatyti, ar televizijos laidoje atsakovės paskleista informacija vertintina kaip nuomonė, ar kaip žinia. Pagal kasacinio teismo praktiką: faktas – tai tikras, nepramanytas įvykis, dalykas, reiškinys. Duomenys – fakto turinį atskleidžianti informacija. Žinia – tai informacija apie faktus ir jų duomenis, t. y. reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Tai reiškia, kad faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrinamas įrodymais ir objektyviai nustatomas. Žinia yra laikomas teiginys, kuriuo kas nors tvirtinama, konstatuojama, pasakoma ar pateikiama kaip objektyviai egzistuojantis dalykas. Kiekvienu atveju, nustatydamas, ar buvo žinių (faktų ir duomenų) paskleidimo faktas, teismas turi išsiaiškinti, ar ši informacija tapo žinoma trečiajam asmeniui. Sąvoka „paskleidimas“ apima konkrečių duomenų perdavimą bet kokiomis priemonėmis (žodžiu, raštu, laišku, įsakymu ir pan.), per visuomenės informavimo priemones, elektroniniu paštu, internetu ir pan. bent vienam asmeniui, išskyrus tą, apie kurį tie duomenys skleidžiami. Duomenys laikomi paskleistais, kai juos, be asmens, apie kurį jie paskleisti, sužino dar bent vienas pašalinis asmuo. Faktui, kad paskleista žinia yra apie ieškovą, nustatyti pakanka, jog pagal ginčijamų teiginių turinį ir kontekstą, aplinkiniai atpažintų asmenį, kaip susijusį su paskleista žinia (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-507/2006; Nr. 3K-3-106/2011).

Tiriant ir vertinant informaciją, būtina atsižvelgti į bylos aplinkybių visetą, paskleistų teiginių kontekstą, jų formuluotes. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, sprendžiant dėl paskleistų duomenų kaip žeminančių garbę ir orumą pobūdžio, turi būti analizuojamas visas straipsnio ar kalbos kontekstas, o ne atskiros (ginčijamos) pastraipos, sakiniai ar jų dalys (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-667/2006; 3K-3-51/2009).

Nagrinėjamoje byloje atsakovės televizijos laidoje išsakyti teiginiai vertintini kaip konkreti, kategoriška informacija apie tam tikrą įvykį – t.y., fizinio smurto šeimoje atvejį. Tai rodo tokie teiginiuose pavartoti žodžiai ir jų junginiai, kaip „jis sudavė man per veidą“, „pagriebė už plaukų“, „trenkė ant plytelių“, „tiesiog išdraskė man plaukus su žirklėm“. Išsakyti teiginiai yra konstatuojamojo pobūdžio, todėl vertintini kaip žinia, nes jų tikrumą galima objektyviai patikrinti. Todėl tokiai paskleistai žiniai taikytinas tikrumo ir tiesos kriterijus.

2) Dėl žinių paskleidimo apie ieškovą.

Nagrinėjamu atveju ginčo tarp šalių dėl to, kad atsakovė paskleidė žinią apie ieškovą, nėra. Atsižvelgiant į tai, dėl šios sąlygos teismas plačiau nepasisako.

3) Dėl paskleistų žinių neatitikimo tikrovei.

Kasacinio teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, jog informacija apie faktus ir jų duomenis gali būti tikra arba klaidinga (netiksli), išgalvota, melaginga, netikra, t. y. neatitinkanti tikrovės. Tai reiškia, kad iš tikrųjų tokių faktų, aplinkybių, įvykių, reiškinių nebuvo arba būta kitokių (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2011). Kasacinis teismas tai pat yra pažymėjęs, kad paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, jeigu faktai tikrovėje neegzistavo, įvykiai klostėsi ne taip, kaip nurodoma, asmens poelgiai vertinami neadekvačiai vykusiems faktams (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-507/2006).

Byloje esantis Trakų rajono apylinkės teismo 2012-01-20 nuosprendis patvirtina, kad ieškovas buvo išteisintas dėl jam pareikšto kaltinimo, kad jis „2010-11-28 apie 16 val. būdamas neblaivus virtuvėje trenkė delnu atsakovei per veidą ir pargriovęs ant žemės paėmė žirkles, griebė jai už plaukų ir pradėjo draskydamas kirpti jai plaukus,“ nepadarius veikos, turinčios LR BK 140 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymių (b.t. 1, b.l. 13-15). Iš minėtos baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus apygardos teismas 2012-07-13 nutartimi atmetė atsakovės skundą ir Trakų rajono apylinkės teismo 2012-01-20 nuosprendį paliko nepakeistą (baudžiamosios bylos Nr. PK-58-2013/2012 b.l. 150-152). Vertindamas šį teismo nuosprendį šios bylos kontekste teismas atsižvelgia į teismų praktiką dėl baudžiamosiose bylose priimtų nuosprendžių prejudicinės galios civilinėse bylose, pagal kurią teismo nuosprendžiu nustatyti faktai turi ribotą prejudicinę galią civilinėje byloje. Teisiamojo veiksmai baudžiamojoje byloje tiriami ir vertinami baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu. To paties asmens veiksmai civilinėje byloje vertinami pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų reikalavimus. Įrodinėjimo dalykai baudžiamojoje ir civilinėje bylose paprastai yra skirtingi. Kita vertus, yra civilinių bylų, kuriose baudžiamosiose bylose nustatyti faktai įeina į įrodinėjimo dalyko sudėtį civilinėje byloje. Pavyzdžiui, nusikalstama veika padarytos žalos pobūdis ir dydis, nusikaltimo tiesioginės pasekmės (fizinio asmens mirtis, kūno sužalojimai, turto sunaikinimas ir sugadinimas) ir t. t. Šios aplinkybės, nustatytos teismo nuosprendyje, civilinėje byloje turi prejudicinę galią ir negali būti iš naujo įrodinėjamos. Taigi pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, neprivalo iš naujo nustatyti teismo nuosprendžiu konstatuotų nusikalstamų veiksmų bei jų civilinių teisinių pasekmių, taip pat to, ar juos padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis, tuo tarpu kiti teismo nuosprendžiu nustatyti faktai prejudicinės galios civilinėje byloje neturi (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-215/2008; Nr. 3K-3-554/2008). Pažymėtina, kad Trakų rajono apylinkės teismo išteisinamasis nuosprendis buvo priimtas iš esmės dėl tų pačių aplinkybių, kurias televizijos laidos metu paskleidė atsakovė, t.y., buvo vertinama, ar ieškovas atsakovės atžvilgiu vartojo fizinį smurtą. Tačiau teismas, atsižvelgdamas į baudžiamosiose ir civilinėse bylose taikomų įrodinėjimo taisyklių skirtumus bei aukščiau nurodytą teismų praktiką, minėtą išteisinamąjį nuosprendį vertina kaip savarankišką atsakovės paskleistų duomenų neatitikimo tikrovei įrodymą šioje byloje.

Pažymėtina, kad CK 2.24 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta paskleistų duomenų neatitikties tikrovei prezumpcija. Dėl to našta įrodyti paskleistų duomenų tikrumą (aplinkybę, kad paskleisti duomenys atitinka tikrovę), taip paneigiant nurodytą prezumpciją, tenka duomenis paskleidusiam asmeniui (t.y., atsakovei), bet ne asmeniui, apie kurį tie duomenys paskleisti (ieškovui). Tuo tarpu atsakovė teismui nepateikė jokių kitų įrodymų, išskyrus jos pačios paaiškinimus, kurie patvirtintų, jog televizijos laidos metu jos paskleisti duomenys apie ieškovo jos atžvilgiu vartotą fizinį smurtą, dėl kurio jis Trakų rajono apylinkės teismo buvo išteisintas, yra tikri. Ieškovė paskleistų duomenų apie jos atžvilgiu ieškovo naudotą fizinį smurtą tikrumą iš esmės grindžia nepilnametės šalių dukters D. D. baudžiamojoje byloje duotais parodymais. Kaip matyti iš Trakų rajono apylinkės teismo 2012-01-20 nuosprendžio bei šios baudžiamosios bylos medžiagos, nepilnametė šalių dukra teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jos tėvų konflikto metu ji buvo kitame kambaryje, girdėjo triukšmą, po to matė ieškovo rankose žirkles ir atsakovės plaukus (b.t. 1, b.l. 13-15, baudžiamosios bylos Nr. PK-58-2013/2012 b.l. 80). Taigi, šalių nepilnametė dukra D. D. šalių konflikto tiesiogiai nematė – t.y., nematė, kad ieškovas būtų sudavęs atsakovei į veidą, partrenkęs ją ant grindų ar kad būtų draskydamas kirpęs plaukus. Atsižvelgiant į tai, teismas daro išvadą, jog D. D. teisiamajame posėdyje duoti parodymai nepatvirtina to, kad atsakovės nurodomas jos atžvilgiu ieškovo panaudotas fizinis smurtas iš teisų buvo. Pažymėtina, kad atsakovės televizijos laidoje nurodyto ieškovo fizinio smurto aplinkybių taip pat nepatvirtino ir nei vienas iš teismo posėdyje apklaustų liudytojų, t.y., liudytojai apie atsakovės nurodomą jos atžvilgiu ieškovo naudotą smurtą sužinojo tik iš pačios atsakovės arba iš kitų antrinių šaltinių. Įvertinus visa tai, teismas konstatuoja, kad atsakovė nepaneigė paskleistų duomenų neatitikties tikrovei prezumpcijos ir neįrodė paskleistų duomenų tikrumo.

4) Dėl paskleistos žinios, žeminančios asmens garbę ir orumą.

Teismui konstatavus, jog atsakovės apie ieškovą televizijos laidoje paskelbti duomenys neatitiko tikrovei, svarbu nustatyti, ar atsakovės paskleisti duomenys yra žeminančio pobūdžio, t. y. ar pažeidžia ieškovo garbę ir orumą (CK 2.24 straipsnio 1 dalis).

Garbė – tai teigiamas asmens socialinis vertinimas, gera viešoji nuomonė apie jį; orumas – tai yra asmens savęs vertinimas, kurį lemia visuomenės įvertinimas. Orumas nėra subjektyvus savęs vertinimas, jį lemia visuomeninis vertinimas – visuomenė nustato, kokie elgesio standartai yra teigiami, kokie neigiami, todėl asmens savęs vertinimo kriterijus turi būti viešoji nuomonė. Įstatymai gina asmens garbę ir orumą kaip asmens moralinį vertinimą, tačiau saugo ne visas šio vertinimo puses – jie garantuoja asmeniui tik tą įvertinimą, kurį jis savo poelgiais užsitarnauja. Teisė į garbę ir orumą – tai asmens teisė reikalauti, kad viešoji nuomonė apie jį būtų formuojama informacijos, atitinkančios tikruosius poelgius, pagrindu ir moralinis vertinimas atitiktų tai, kaip jis tikrovėje vykdo įstatymų, bendražmogiškos moralės normų reikalavimus. Garbė ir orumas pažeidžiami apie asmenį paskleidus jo garbę ir orumą žeminančią ir tikrovės neatitinkančią informaciją, žinias. Žeminančiomis garbę ir orumą laikomos tokios tikrovės neatitinkančios žinios, kurios įstatymų, moralės, paprotinių normų laikymosi požiūriu pažeidžia asmens garbę, orumą, gerą vardą visuomenėje. Tai klaidinga ir diskredituojanti asmenį informacija, kurioje teigiama apie asmens padarytą teisės, moralės ar paprotinių normų pažeidimą, negarbingą poelgį, netinkamą elgesį buityje, šeimoje, viešajame gyvenime, nesąžiningą visuomeninę, gamybinę-ūkinę, komercinę veiklą ir pan. Šiuo atveju, atsakovės televizijos laidoje paskleisti duomenys apie ieškovo jos atžvilgiu vartotą fizinį smurtą, vertintini kaip akivaizdžiai žeminantys ieškovo garbę ir orumą. Akivaizdu, kad viešas tikrovės neatitinkantis pareiškimas apie sutuoktinio vartojamą smurtą, t.y., apie moralės ir įstatymų normų nesilaikymą, neišvengiamai blogina tiek visuomenės, tiek paties asmens, apie kurį šie duomenys buvo paskelbti, vertinimą. Natūralu, kad tokių duomenų paskleidimas protingam, moraliam žmogui sukelia neigiamą nuomonę apie asmenį. Atsakovės argumentą, jog ieškovo garbė ir orumas Lentvario miesto bendruomenės akyse negalėjo būti pažeminti, kadangi ieškovas jau iki šių žinių paskelbimo nesutarė su daugeliu miestelio žmonių, o jo elgesys neatitiko garbingo ir oraus žmogaus vertinimo standartų, teismo vertintinas kritiškai. Asmens nesutarimas su kitais žmonėmis nereiškia, kad apie jį galima skleisti žeminančią tikrovės neatitinkančią informaciją. Neteisingos asmenį diskredituojančios informacijos paskleidimas visuomet pažeidžia jo teisę į garbę ir orumą, nes tokia informacija iškreipia viešąją nuomonę ir neleidžia asmens vertinti pagal tikruosius jo poelgius. Atsižvelgiant į visa tai, teismas daro išvadą, jog atsakovės televizijos laidoje paskleisti duomenys – tikrovės neatitinkančios žinios apie ieškovo jos atžvilgiu naudotą fizinį smurtą – yra žeminančios ieškovo garbę ir orumą.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad ieškinys dalyje dėl apie ieškovą paskleistų duomenų pripažinimo neatitinkančiais tikrovės ir žeminančiais ieškovo garbę ir orumą, laikytinas pagrįstu ir yra tenkintinas visiškai.

CK 2.24 straipsnio 1 dalis inter alia numato, kad asmuo turi teisę reikalauti atlyginti žeminančių jo garbę ir orumą ir neatitinkančių tikrovės duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Neturtinei žalai atlyginti ieškovas prašo iš atsakovės priteisti 120000 Lt.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis numato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą fizinį ir dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt.

CK 6.250 straipsnio 2 dalis numato, kad neturtinės žalos dydis nustatomas atsižvelgiant į 1) žalos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) jo turtinę padėtį; 4) turtinės žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes; 6) sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos bendrosios taisyklės neturtinės žalos dydžiui nustatyti, tačiau jų taikymas priklauso nuo to, kokiai įstatymu ginamai vertybei padaryta žala. Šiuo atveju garbė ir orumas yra asmens neturtinės vertybės, todėl tiksliai pinigine išraiška jų pažeidimo dydį nustatyti neįmanoma. Atitinkamai ir kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad neturtinę žalą įvertinti pinigais paprastai neįmanoma, todėl teismas, priteisdamas šią žalą, siekia nustatyti kuo teisingesnę kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parinkdamas tokią piniginę kompensaciją, kuri kiek galima visapusiškiau kompensuotų nukentėjusiajam padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-371/2003; 3K-3-604/2005).

Teismas, spręsdamas dėl šių duomenų paskleidimu padarytų pasekmių, atsižvelgia į tai, kad atsakovė duomenis, viena vertus, paskelbė televizijos laidoje populiariu metu rodomoje pokalbių laidoje „Kodėl?“, tuo sudarydama galimybę šiuos duomenis sužinoti dideliam ratui žmonių. Tačiau kita vertus laidos metu nebuvo atskleistos ieškovo ir atsakovės pavardės, jų gyvenamoji vieta. Taip pat minėtos laidos metu atsakovės išvaizda buvo pasikeitusi, ką taip pat patvirtino ir teismo posėdyje apklaustos liudytojos J. M., I. Z. – ieškovas šių aplinkybių neneigė ir neginčijo. Pastarosios aplinkybės, teismo manymu, apsunkino asmens, apie kurį skleidžiami duomenys (t.y., ieškovo) identifikavimą. Tačiau tiek iš ieškovo, tiek iš liudytojų pateiktų paaiškinimų taip pat matyti, kad bent daliai Lentvario gyventojų apie televizijos laidą ir jos metu atsakovės paskleistus duomenis vis tik buvo žinoma. Tuo tarpu teismas kritiškai vertina ieškovo nurodomą aplinkybę, kad, būtent, dėl atsakovės apie jį paskleistų duomenų jis pateko į incidentą, kurio metu jam buvo sunkiai sutrikdyta sveikata ir jis prarado 60 procentų darbingumo. Byloje esantis Trakų rajono apylinkės teismo 2012-12-11 nuosprendis patvirtina, kad ieškovui sunkiai sutrikdyta sveikata buvo dėl asmeninių jo ir P. K. nesutarimų kilusio konflikto metu. Sužalojimai buvo padaryti netiesiogine neapibrėžta pasekmių atžvilgiu tyčia , kaltinamojo veiksmai buvo išprovokuoti nukentėjusiojo (ieškovo) elgesio – pakartotinio nepadorių gestų rodymo, pastūmimo (b.t. 1, b.l. 24-29). LITEKO duomenimis šis nuosprendis įsiteisėjo 2013-03-28. Be to, teismo posėdžio metu liudytojas P. K. patvirtino, kad apie televizijos laidą bei jos metu paskleistus duomenis apie tai, kad ieškovas atsakovės atžvilgiu naudojo fizinį smurtą sužinojo jau po tarp jo ir ieškovo kilusio konflikto, kurio metu ieškovas buvo sužalotas. Taip pat liudytojas P. K. nurodė, kad jo ir ieškovo konfliktas kilo ne dėl šių duomenų, o dėl netinkamo ieškovo elgesio. Atsižvelgiant į tai, teismo vertinimu atsakovės paskleisti duomenys su ieškovo sveikatos būklės pablogėjimu tiesioginio priežastinio ryšio neturi, todėl į ieškovo dėl sužalojimų patirtus sveikatos sutrikimus, dėl jų atsiradusius turtinius netekimus ir kitas su šiuo sužalojimu susijusias aplinkybes šioje byloje sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio teismas neatsižvelgia. Pažymėtina, kad byloje iš ieškovo paaiškinimų nustatyta, kad atsakovei paskleidus ieškovo garbę ir orumą žeminančius duomenis ji pažemino ieškovą, sukėlė jam neigiamus dvasinius išgyvenimus. Teismas taip pat atsižvelgia į tai, kad atsakovė, televizijos laidoje teikdama paaiškinimus turėjo ir galėjo suprasti, kad jos paskleisti duomenys bus žinomi dideliam žmonių ratui, todėl kaip sąžiningas ir atsakingas žmogus turėjo pareigą neskleisti tikrovės neatitinkančių duomenų. Kaip matyti iš atsakovės paaiškinimų, ji, dalyvaudama televizijos laidoje, tikėjosi, kad tai padės jai pasiekti palankų sprendimą apeliacine tvarka nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, kurioje ieškovas Trakų rajono apylinkės teismo buvo išteisintas. Byloje esantys duomenys bei šalių pateikti paaiškinimai apie šalių turimą ir santuokos nutraukimo byloje dalinamą turtą, komercinės paskirties patalpas, leidžia daryti išvadą, jog atsakovės turtinė padėtis yra pakankamai gera (b.t. 1, b.l. 134-145). Vilniaus skyriaus Teismas atkreipia dėmesį, kad atsakovė pateikė tik jos išlaidas bei ieškovo šalių vaikams teikiamo išlaikymo dydį patvirtinančius duomenis, o jokių kitų duomenų apie savo gaunamas pajamas nepateikė (b.t. 2, b.l. 2-31). Pažymėtina, kad atsakovė nurodė, kad jos gaunamos per mėnesį pajamos yra apie 2300 Lt, tačiau jokių tai patvirtinančių duomenų teismui nepateikė. Byloje esančioje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus pažymoje nurodomos atsakovės draudžiamosios pajamos tik 1000 Lt, taigi, akivaizdu, kad ieškovė turi papildomų pajamų, apie kurias teismui duomenų neteikia. Byloje duomenų, kad atsakovė paskleisdama ieškovą žeminančius duomenis padarė turtinės žalos nėra. Taip pat spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą teismas pažymi, kad šiuo atveju būtina įvertinti specifinį žalos padarymo aspektą – tai, kad buvo pakenkta asmens garbei ir orumui. Tokio pobūdžio bylose jau vien tai, kad apie asmenį paskleisti duomenys yra pripažįstami tikrovės neatitinkančiais ir žeminančiais asmenį, laikytina tam tikra kompensacija žalą patyrusiam asmeniui. Atsižvelgiant į nurodytus motyvus bei vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas konstatuoja, jog ieškovui už patirtus neturtinio pobūdžio praradimus priteistinos piniginės kompensacijos tinkamiausias dydis būtų 10000 litų. Ieškovo prašoma 120000 Lt suma teismo manymu atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes yra akivaizdžiai per didelė ir neproporcinga. Taigi, šioje dalyje ieškovo reikalavimas tenkintinas iš dalies.

Kiti šalių pateikti paaiškinimai bei byloje esantys duomenys sprendžiant šioje byloje kilusį šalių ginčą yra teisiškai nereikšmingi, todėl teismas jų nevertina ir dėl jų papildomai nepasisako.

CPK 93 str. numato, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo reikalavimas dėl paskleistų duomenų pripažinimo neatitinkančiais tikrovės ir žeminančiais ieškovo garbę ir orumą, laikytinas pagrįstu ir yra tenkintas visiškai, o reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo taip pat tenkintas, tik sumažinant priteistinos neturtinės žalos dydį, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais bei CPK 93 str. 4 d. konstatuoja, kad visos ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos yra priteistinos iš atsakovės, o atsakovės turėtų bylinėjimosi išlaidų dalis iš ieškovo nepriteistina.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovas sumokėjo 1100 Lt žyminio mokesčio (b.t. 1, b.l. 9, 41), bei patyrė 7050 Lt išlaidų už advokato teisinę pagalbą (b.t. 2, b.l. 37-39). Iš teismui pateikto teisinės pagalbos išlaidų paskaičiavimo matyti, kad už ieškinio rengimą priskaičiuota 3250 Lt, už dubliko rengimą – 1950 Lt, už prašymą dėl dokumentų išreikalavimo – 250 Lt, prašymą dėl įrodymų išreikalavimo – 300 Lt, atstovavimą 2013-09-11 ir 2013-10-21 teismo posėdžiuose – po 600 Lt, pašto išlaidų – 50 Lt ir dokumentų nuorašų rengimą ir tvirtinimą – 50 Lt (b.t. 2, b.l. 37). Tuo tarpu pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau tekste - Rekomendacijos), skaičiuojant pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydį (1000 Lt) maksimalus priteistinas užmokesčio dydis už ieškinį yra 3000 Lt (Rekomendacijų 8.2 punktas), už dubliką – 1750 Lt (Rekomendacijų 8.3 punktas), už kitų dokumentų, susijusių su atstovavimu bylų procese, parengimą (išskyrus dokumentus, kuriais šalinami procesinių dokumentų trūkumai) – 120 Lt (Rekomendacijų 8.16 punktas). Atsižvelgiant į tai, bei įvertinus bylos sudėtingumą, ieškovui teiktų teisinių paslaugų kompleksiškumą ir specialių žinių reikalingumą, teismas priteistino užmokesčio už advokato paslaugas dydžius už ieškinio surašymą mažina nuo 3250 Lt iki 3000 Lt, už dubliko parengimą – nuo 1950 Lt iki 1750 Lt, už prašymą dėl dokumentų išreikalavimą – nuo 250 Lt iki 120 Lt, už prašymą dėl įrodymų išreikalavimo – nuo 300 Lt iki 120 Lt. Taip pat pagal minėtų rekomendacijų 8.18 punktą maksimalus priteistinas užmokesčio dydis už vieną atstovavimo valandą teisme yra 150 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad 2013-09-11 teismo posėdis truko nuo 9.00 val. iki 12.15 val. (b.t. 1, b.l. 150-158), 2013-10-21 teismo posėdis truko nuo 10.00 val. iki 12.15 val. (b.t. 2, b.l. 49-54), o 2013-12-05 posėdis truko nuo 10.00 val. iki 12.00 val., skaičiuojant pagal Rekomendacijų 9 punktą, bendra advokato atstovavimo teismo posėdžiuose trukmė atmetus dvi po 10 minučių trukmės 2013-09-11 ir 2013-12-05 posėdžiuose padarytas pertraukas yra 7 valandos, taigi maksimalus priteistinas dydis už advokato atstovavimą teisme yra 1050 Lt (7 val. x 150 Lt), todėl bylinėjimosi išlaidų paskaičiavime nurodytos bylinėjimosi išlaidos už atstovavimą teisme, mažintinos nuo 1200 Lt iki 1050 Lt. Šiuo atveju bendra priteistina bylinėjimosi išlaidų suma už advokato teisines paslaugas sudaro 6140,00 Lt. Taigi, iš atsakovės ieškovui iš viso priteistina 7240,00 Lt (6140,00 Lt + 1100,00 Lt) bylinėjimosi išlaidų.

2013-02-22 Trakų rajono apylinkės teismo nutartimi ieškovas buvo atleistas nuo 2444,00 Lt dalies žyminio mokesčio mokėjimo (b.t. 1, b.l. 39). Atsižvelgiant į tai, bei vadovaujantis LR CPK 96 str. 1 d., iš atsakovės valstybei priteistina žyminio mokesčio, nuo kurio mokėjimo ieškovas buvo atleistas, dalis, proporcinga patenkintai ieškinio reikalavimų daliai, t.y. 1323,79 Lt (2444,00 Lt x 54,165 proc.). Taip pat iš atsakovės valstybei priteistinos ir 115,70 Lt išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu. Bendra iš atsakovės valstybei priteistinų bylinėjimosi išlaidų suma – 1439,49 Lt (1323,79 Lt + 115,70 Lt).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis LR CPK 92 str., 93 str., 98 str., 259 str., 263 str., 264 str., 268 str., 269 str., 270 str., 279 str.,

nusprendžia:

ieškinį patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad 2012 m. kovo 26 d., 19 val. 40 min. per TV3 televizijos kanalą parodytos 2012 m. sezono 28 laidos „Kodėl?“ pavadinimu „K. M. draugai netiki jo žmonos ašaromis? Viešos ir nešvarios skyrybos, kurios sudrebino Lietuvą“ metu atsakovės paskleisti duomenys apie tai, kad ieškovas R. D. „sudavė atsakovei A. D. per veidą, pagriebė už plaukų, trenkė ant plytelių ir tiesiog išdraskė plaukus su žirklėmis“, yra neatitinkantys tikrovės ir žeminantys ieškovo R. D. garbę ir orumą.

Priteisti iš atsakovės A. D. 10000,00 Lt (dešimt tūkstančių litų 00 ct) ieškovui R. D. neturtinei žalai atlyginti.

Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti iš atsakovės A. D. 7240,00 Lt (septyni tūkstančiai du šimtai keturiasdešimt litų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų ieškovui R. D..

Priteisti iš atsakovės A. D. 1439,49 Lt (vienas tūkstantis keturi šimtai trisdešimt devyni litai 49 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybei.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Trakų rajono apylinkės teismą apeliaciniu skundu.