Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Simonos Dementavičienės, Editos Šliumpienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Rasos Urbanavičiūtės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. A. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2025 m. spalio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. A. patikslintą ieškinį atsakovei O. R. B. dėl pažeistų nuosavybės teisių gynimo .

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė I. A. (toliau – ieškovė) patikslintu ieškiniu prašė įpareigoti atsakovę O. R. B. (toliau – atsakovė) per 30 kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos atitraukti lauko pavėsinę (laikinąjį statinį) nuo ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančio pastato (daikto unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – pastatas), dešinės sienos ne mažiau kaip 1 metro atstumu.

2. Ieškovė nurodė, kad jai asmeninės nuosavybės teise priklauso visas 8 m² ploto ginčo pagalbinio ūkio pastatas, kuris iki 2024 m. gegužės 8 d. bendrosios dalinės nuosavybės teise buvo valdomas kartu su atsakove. Ieškovei pastatas atiteko pagal šalių 2024 m. balandžio 26 d. sudarytą taikos sutartį, kurią Alytaus apylinkės teismas patvirtino 2024 m. gegužės 8 d. nutartimi. Pastatas yra šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype. Prie pastato dešinės sienos 2010 metais atsakovė neteisėtai, t. y. neturėdama bendraturčio rašytinio sutikimo, pastatė lauko pavėsinę. Tokiu būdu pažeidė Lietuvos Respublikos Statybos įstatymo (toliau – SĮ) 14 straipsnio 1 dalies 13 punkto reikalavimą. Atsakovės neteisėtus veiksmus ji buvo apskundusi Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos (toliau – inspekcija), kuri skundo nagrinėjimą nutraukė dėl mažareikšmių teisės aktų pažeidimų. Tačiau netinkama lauko pavėsinės eksploatacija tiesiogiai sukėlė žalą pastatui. Ilgus metus nuo kitų pastatų stogų ir lauko pavėsinės stogo tekėjęs lietaus vanduo stipriai apgadino ieškovės pastato dešinės sienos mūrą, pamatus ir betoninių grindų pagrindą. Dėl šios priežasties pastatas yra kritinės būklės ir be kapitalinio remonto gali sugriūti. Pastatui būtina keisti stogo dangą su visomis stogo konstrukcijomis, kadangi stogo konstrukcijos yra paveiktos puvėsio ir sutręšę. Daugelis pastato sienų defektų buvo nustatyti ir konstatuoti dar 2019 m. antstolio faktinių aplinkybių protokole, taip pat aprašyti uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) ,,Filingas“ 2019 m. gruodžio 4 d. aiškinamajame rašte. Dar 2019 metais ieškovė su UAB ,,Filingas“ tarėsi dėl pastato stogo keitimo, tačiau stogo remonto darbai neprasidėjo, kadangi atsakovė, kaip bendrasavininkė, nesutiko remontuoti pastatą, dėl to per šį laikotarpį pastato techninė būklė dar labiau suprastėjo. Pavėsinė fiziškai blokuoja prieigą prie pastato dešinės sienos ir stogo dalies trukdydama vykdyti statybos darbus. Todėl ieškovė, remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.37 ir 4.103 straipsniais, prašo teismo apginti jos nuosavybės teises ir užtikrinti teisėtą laikinojo statinio atitraukimą nuo pastato, kad būtų galima jį tinkamai suremontuoti ir eksploatuoti. Ieškovė 2024 m. gruodžio 2 d. raštu kreipėsi į atsakovę su prašymu –raginimu atitraukti lauko pavėsinę nuo pastato dešinės sienos tokiu atstumu, kad ieškovė turėtų galimybę laisvai suremontuoti jai priklausantį pastatą. Atsakovė 2025 m. sausio 6 d. raštu nesutiko įvykdyti ieškovės reikalavimo. Ieškovė pažymėjo, kad tarp šalių jau buvo nagrinėtas ginčas dėl pavėsinės atitraukimo nuo pastato (Alytaus apylinkės teismo 2023 m. birželio 5 d. nutartis Nr. 2YT-3783-805/2023 ir Kauno apygardos teismo 2022 m. birželio 2 d. nutartis Nr. e2A-779-390/2022). Tačiau ankstesnis ginčas buvo nagrinėtas tuo metu, kai pastatas priklausė šalims kaip bendraturtėms (po 1/2 dalį). Šiuo metu situacija yra iš esmės pasikeitusi, nes pastatas išimtinai priklauso tik ieškovei. Nepaisant ieškovės daugkartinių prašymų, atsakovė atsisakė atitraukti lauko pavėsinę nuo pastato dešinės sienos, dėl ko ieškovė neturi galimybės atlikti pastato būtinų remonto darbų. Ieškovė pažymėjo, kad atsakovei priklausanti pavėsinė yra teisiškai niekur neįregistruota ir pastatyta nesilaikant teisės aktų reikalavimų.

3. Atsakovė O. R. B. su ieškiniu nesutiko. Visos patikslintame ieškinyje nurodomos faktinės aplinkybės, t. y., kad atsakovės lauko pavėsinė yra tariamai neteisėtas statinys ir kad pavėsinė trukdo ieškovei naudotis jai priklausančiu ūkiniu pastatu, buvo nagrinėjamos ne vienoje ieškovės iniciatyva iškeltoje byloje. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 182 straipsnio 2 punktu, nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, todėl atsakovė prašo teismo vadovautis įsiteisėjusiais teismo sprendimais nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Aplinkybė, kad ankstesnių teismo procesų metu pastatas buvo bendroji šalių nuosavybė, esmės nekeičia, kadangi ieškovė teikdavo teismui ieškinius būtent dėl atsakovei priklausančios lauko pavėsinės. Atsakovės vertinimu, lauko pavėsinė netrukdo ieškovei laisvai prieiti prie pastato, naudoti jį pagal paskirtį, taip pat atlikti šio pastato vidaus bei išorės remontą. Alytaus apylinkės teismas 2022 m. sausio 26 d. sprendimu ieškovės reikalavimą – įpareigoti atsakovę atlaisvinti ieškovei netrukdomą priėjimą prie jai priklausančių pastatų, kuriuos riboja koordinačių taškai:16-17,21-23,25, ir išmontuoti 15 cm pavėsinės (2,96 m pločio,5,66 m. ilgio ir 2,50 m aukščio) stogo, kuris dengia ieškovės naudojamo priestato stogą, atmetė. Teismas konstatavo, kad „nors atsakovės stoginės stogelis ir užeina ant ieškovės ūkinio pastato priestato stogelio, ieškovei nėra kliūčių atlikti statybos remonto darbus, t. y. tiek pakeisti stogo dangą, tiek keisti kitas šio stogo konstrukcijas, atsižvelgiant į tai, kad atsakovės stoginės stogelis yra įrengtas aukščiau, o stogo konstrukcijos neženkliai liečiasi tik vienoje vietoje, kitur yra paliktas pakankamas tarpas, taip pat atsakovei nugriovus pagal ieškovės reikalavimą stoginės stogelį ieškovės priestato siena apskritai bus neapsaugota nuo lietaus ir nebus pasiektas norimas tikslas išsaugoti pastato konstrukcijas nuo drėgmės“. Teismas, nagrinėdamas minėtą bylą net surengė išvažiuojamąjį teismo posėdį ir vietoje apžiūrėjo visus šalims priklausančius pastatus. Ieškovės apeliacinis skundas dėl minėto spendimo atmestas Kauno apygardos teismo 2022 m. birželio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr.e2A-779-390/2022. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad priimdamas sprendimą, pirmosios instancijos teismas vertino tiek ieškovės paaiškinimus, antstolio faktinių aplinkybių protokolą, statybos inspekcijos aktą, tiek ir UAB „Filingas“ rašte išdėstytą informaciją. Taigi ieškovės šioje byloje prie patikslinto ieškinio pridėti dokumentai jau buvo teismo įvertinti. Lauko pavėsinė pastatyta 2006 metais ir jokios įtakos pastato natūraliam nusidėvėjimui neturėjo. Ieškovė dėl pavėsinės teisėtumo 2011 m. su skundu kreipėsi į inspekciją, o 2019 m. gegužės 20 d. patikslintu skundu ir į Regionų apygardos administracinį teismą. Regionų apygardos administracinis teismas 2020 m. balandžio 8 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I3-117-554/2020 ieškovės patikslintą skundą atmetė. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo lauko pavėsinę įvardinti, kaip neteisėtą statinį. Teismai yra pasisakę, kad būtent minėta lauko pavėsinė apsaugoja ieškovės ūkio pastatą nuo lietaus (civilinė byla Ne. e2-28-800/2022). Aplinkybė, kad ieškovė prie jai priklausančio pastato ir kito jai priklausančio nekilnojamojo turto gali prieiti laisvai, konstatuota Alytaus apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2YT-3783-805/2023 ir 2020 m. sausio 17 d. užfiksuota antstolės D. M..

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Alytaus apylinkės teismas 2025 m. spalio 21 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovės atsakovei 500 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

5. Teismas nurodė, kad ieškovė dėl savo tariamai pažeistų nuosavybės teisių, o konkrečiai – dėl atsakovei priklausančios lauko pavėsinės, kreipiasi ne pirmą kartą. Visos patikslintame ieškinyje nurodomos faktinės aplinkybės, t. y., kad atsakovės lauko pavėsinė yra tariamai neteisėtas statinys ir kad pavėsinė trukdo ieškovei naudotis jai priklausančiu ūkiniu pastatu, buvo nagrinėjamos ieškovės iniciatyva iškeltose bylose. Alytaus apylinkės teismo 2022 m. sausio 26 d. įsiteisėjęs sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-28-800/2022 patvirtina, kad ieškovė taip pat prašė įpareigoti atsakovę atlaisvinti netrukdomą priėjimą prie jai priklausančių pastatų ir išmontuoti 15 cm pavėsinės stogą, kuris dengia ieškovės naudojamo priestato stogą. Ieškovė šį savo reikalavimą taip pat grindė tuo, kad ji negali tinkamai atlikti jai priklausančios pastato dalies remonto darbų. Šias aplinkybes įrodinėjo UAB „Filingas“ raštu Nr. S-64. Taip pat į bylą pateikė 2019 m. balandžio 9 d. antstolio A. A. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą Nr. 23/19/2, kuriame užfiksuota, jog prie pat ūkinio pastato – lauko virtuvės, yra įrengta stoginė. Ieškovė teikė 2011 m. gruodžio 30 d. inspekcijos faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą Nr. FAK-4783, kuriame užfiksuotos analogiškos faktinės aplinkybės, t. y. „dalis stogelio užeina ant šalia esančio ūkio pastato priestato apie 0,20 cm“. Alytaus apylinkės teismas, išnagrinėjęs ieškovės reikalavimą, padarė išvadą, kad jis yra nepagrįstas.

6. Minėtoje byloje Alytaus apylinkės teismas, įvertinęs ieškovės pateiktus įrodymus, padarė išvadą, kad antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, statybos inspekcijos aktas, UAB „Filingas“ raštas neginčijamai patvirtina faktą, jog pavėsinės stogelis iš tikrųjų užeina ant ieškovės pastato stogelio dalies, šios aplinkybės neginčijo ir pati atsakovė. Tačiau dėl šios aplinkybės ieškovei nėra kliūčių atlikti statybos remonto darbus, t. y. tiek pakeisti pastato stogo dangą, tiek keisti kitas stogo konstrukcijas, atsižvelgiant į tai, kad pavėsinės stogelis yra įrengtas aukščiau, o stogų konstrukcijos neženkliai liečiasi tik vienoje vietoje, kitur yra paliktas pakankamas tarpas. Teismas atmetė ieškovės argumentus kaip nepagrįstus ir nesivadovavo UAB „Filingas“ rašte išdėstyta nuomone, „jog ūkinio pastato stogo negalima pakeisti ar įrengti tinkamai, nes įrengiant priestato stogo konstrukcijas horizontalus gretimai esantis pavėsinės stogo aukštis sutaps su naujai įrengiamu priestato stogo aukščiu, todėl nebus galima tinkamai užbaigti stogo įrengimo darbų ir šoninė siena liks atvira“. Atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė, remontuodama savo pastato stogo konstrukciją, ją gali palikti tokiame pačiame aukštyje, kokiame ji yra šiuo metu, ir nebūtina jos pakelti iki atsakovės stogelio aukščio. Be to, pakėlus remontuojamą stogo konstrukciją iki pavėsinės stogelio aukščio, susidarytų tarpas, arba ieškovė turėtų „išnešti“ savo pastato konstrukcijos dalį virš pavėsinės stogelio, nes ieškovės siekiamas tikslas apsaugoti pastato šoninę sieną liks neįgyvendintas. Atsakovei nugriovus pagal ieškovės reikalavimą stogelį ieškovės pastato siena apskritai bus neapsaugota nuo lietaus ir nebus pasiektas jos norimas tikslas išsaugoti pastato konstrukcijas nuo drėgmės. Priešingai nei teigė ieškovė, teismas sprendė, kad atsakovės pavėsinės stogelio dalis, užeinanti virš ieškovės pastato stogelio, apsaugo jos statinį nuo papildomos drėgmės ir niekaip nepažeidžia jos teisių.

7. Kauno apygardos teismas 2022 m. birželio 2 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-779-390/2022, ieškovės apeliacinį skundą atmetė, pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms. Apeliacinės instancijos teismas vertino tiek ieškovės paaiškinimus bei antstolio faktinių aplinkybių protokolą, statybos inspekcijos aktą, o taip pat UAB „Filingas“ rašte išdėstytą informaciją. Taigi, prie patikslinto ieškinio ieškovės pridėti dokumentai jau buvo teismų įvertinti.

8. Minėtame pirmosios instancijos procese teismas pažymėjo, kad šalių santykiai jau ilgus metus yra itin konfliktiniai. 2019 m. balandžio 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-597-939/2019 teismas sprendė ieškovės priėjimo prie jai priklausančių statinių galimybę ir suteikė galimybę netrukdomai prieiti buitiniams (ūkiniams) poreikiams 1 metro atstumu prie jos naudojamų statinių dalies, sienos, plane pažymėtos raudona spalva, kuriuos riboja koordinuoti taškai: 16-17; 21-23; 25. Todėl ieškovė, atlikdama savo pastato remonto darbus, turi galimybę juos atlikti iš savo žemės sklypo dalies.

9. Regionų apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 8 d. sprendimas byloje Nr. I3-117-554/2020 patvirtina, kad ieškovė pavėsinės stogelio statybos teisėtumo klausimus kelia nuo 2011 metų. Teismas šiame sprendime išanalizavęs visus ieškovės keliamus klausimus dėl savavališkos statybos (CK 4.103 straipsnis) nustatė, kad atsakovės pavėsinės statyba nėra savavališka ir jos skundą pašalinti savavališkos statybos padarinius atmetė.

10. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas šioje civilinėje byloje vadovaudamasis CPK 182 straipsnio 2 punktu bei kasacinio teismo praktika dėl minėtos normos taikymo ir aiškinimo, išnagrinėjęs ieškinio reikalavimą dėl pažeistų ieškovės teisių, šį reikalavimą nusprendė atmesti, nenustatęs ieškovės nurodytų teisių pažeidimo.

11. Teismas pažymėjo, kad atsakovė neginčija ieškovės teisės atlikti jai priklausančio ūkinio pastato remonto darbus ir sutinka, kad jos leidimas šiems darbams atlikti nėra reikalingas. Tačiau ieškovė byloje nepateikia net pastato rekonstrukcijos (remonto) projekto, iš kurio būtų matyti kokius konkrečiai statybos darbus šiame pastate bei išorėje ketina atlikti ieškovė ir ar tikrai jų atlikimui būtina patraukti atsakovės pavėsinę. Taip pat – kokia šio remonto atlikimo trukmė ir panašių aplinkybių. Tokio projekto turėjimas rodytų ieškovės realius ketinimus atlikti rekonstrukcijos darbus, bet ne ateityje ir konkrečiai neapibrėžtu laiku. Nesant tokio projekto, nėra aišku kada ir kokius konkrečiai remonto darbus ieškovė ketina atlikti ir kiek jie užsitęs.

12. Dėl ieškovės nurodytų CK 4.37 ir 4.103 straipsnių taikymo teismas pažymėjo, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo padaryta išvada, jog ieškovės teisės nėra pažeistos, buvo įvertinti ir prie šio ieškinio pateikti įrodymai, naujų įrodymų, išskyrus fotonuotraukas, darytas advokato padėjėjo, ieškovė nepateikė. Pateiktos fotonuotraukos nepaneigia anksčiau teismo įsiteisėjusiais teismo sprendimais padarytų išvadų ir jos vertintinos tik kaip įrodymas, atspindintis realią situaciją vietoje, o ne kaip įrodymas, leidžiantis daryti išvadą, kad ieškovės teisės yra pažeistos. Analogiškos fotonuotraukos buvo padarytos antstolio ir pateiktos faktiniame aplinkybių protokole 2019 metais, kuris jau aukščiau teismo sprendime aptartas.

13. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė savo ieškinio reikalavimų teisėtumo ir pagrįstumo, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškovės ieškinio reikalavimų, dėl ko ieškinį atmetė kaip nepagrįstą bei neįrodytą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo teisiniai argumentai

14. Apeliaciniu skundu ieškovė I. A. (toliau – apeliantė) prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2025 m. spalio 21 d. sprendimą, priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai, įpareigoti atsakovę per 30 kalendorinių dienų nuo apeliacinio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atitraukti atsakovei priklausančią lauko pavėsinę (laikinąjį statinį) ne mažiau kaip vieno metro atstumu nuo apeliantei asmeninės nuosavybės teise priklausančio pastato, dešinės sienos. Priteisti iš atsakovės apeliantei bylinėjimosi išlaidas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes ir nepagrįstai taikė prejudicinių faktų taisyklę. Neatsižvelgė į tai, kad po pastato atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, situacija iš esmės pasikeitė – pastatas tapo išimtinai apeliantės asmenine nuosavybe, o pavėsinė akivaizdžiai trukdo atlikti būtinus pastato remonto darbus. Dabartinis ginčas ir ankstesni procesai skiriasi tiek ginčo objektu, tiek teisiniu pagrindu, tiek faktine situacija. Ankstesniuose procesuose buvo sprendžiami tik bendraturčių tarpusavio naudojimosi pastatu klausimai. Šios bylos dalykas yra savininko teisė pilnai ir realiai įgyvendinti nuosavybės teisę – atlikti kapitalinį pastato remontą, įskaitant stogo, sienų ir pamatų atnaujinimą, ką objektyviai riboja atsakovei priklausanti pavėsinė.

14.2. Ankstesnėse bylose nebuvo sprendžiamas klausimas dėl kapitalinio remonto galimybės, nebuvo vertinama pastato atskirų konstrukcijų (stogo, sienų, pamatų, grindų) kritinė būklė. Įmonės UAB „Filingas“ pateiktos išvados dėl būtino pastato stogo konstrukcijų keitimo buvo teismo atmestos tik bendraturčių ginčo kontekste, o ne kaip daikto savininko teisės į asmeninį turtą įgyvendinimas.

14.3. Prejudiciniai faktai gali būti taikomi tik tada, jei tose pačiose bylose dalyvavo tos pačios šalys ir buvo sprendžiamas toks pats klausimas, tačiau, šiuo konkrečiu atveju, ankstesnėje byloje teismas analizavo tik ar pavėsinė trukdo atlikti minimalų paprastąjį remontą, bet nenagrinėjo ar pastato kapitalinis remontas įmanomas neatitraukus pavėsinės. Šiame ginče apeliantė yra vienintelė pastato savininkė ir tai iš esmės keičia jos teisių apimtį ir pobūdį. Ankstesnėse bylose buvo ginčijamas pavėsinės neteisėtumo klausimas ir trukdymas suremontuoti pastato stogą. Nagrinėjamas ginčas kilo dėl apeliantės, kaip vienintelės pastato savininkės, teisės į savo nuosavybės priežiūrą ir remontą, reikalaujant konkretaus atstumo. Tai yra naujas faktinis pagrindas ir naujas teisinis reikalavimas. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis visiškai kitokio pobūdžio ir kitokio laikotarpio sprendimais, iš esmės neteisėtai apribojo apeliantės galimybę įrodyti savo šiuo metu egzistuojančių teisių pažeidimą ir taip pažeidė prejudicijos instituto ribas.

14.4. Teismas pažeidė CPK 12, 235, 183, 185 straipsnių reikalavimas objektyviai ir visapusiškai ištirti įrodymus. Neatliko byloje pateiktų įrodymų vertinimo, o apsiribojo formaliu ankstesnių sprendimų konstatuotų aplinkybių pakartojimu. Iš esmės neįvertino naujų, reikšmingų įrodymų, kurių ankstesnėse bylose apskritai nebuvo, t. y. 2025 m. darytų detalių fotonuotraukų, patvirtinančių pastato kritinį stovį. Nuotraukose fiksuoti pastato konstrukcinių dalių defektai akivaizdžiai progresavo po 2019–2022 m. laikotarpio ir atspindi dabartinį, nebe ankstesnį pastato stovį. Pateiktus įrodymus teismas vertino formaliai, jų netyrė, nevertino pastato defektų masto pokyčio ir neanalizavo jų sąsajų su pavėsine. Netyrė ir neanalizavo situacijos kaip būtų galima pašalinti pastato defektus.

14.5. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad apeliantės nuosavybės teisės nėra pažeidžiamos, nors byloje nustatyta ir įrodyta, kad atsakovei priklausanti pavėsinė yra priblokuota prie pastato dešinės sienos, t. y. tiesiogiai ir fiziškai riboja realią galimybę atlikti kapitalinį pastato remontą. Teismas nepagrįstai ignoravo techninius įrodymus apie pavėsinės daromą žalą pastato konstrukcijoms ir klaidingai reikalavo remonto projekto, kurio parengti neįmanoma nepašalinus kliūties. Pastato kapitalinio remonto projektas objektyviai negali būti parengtas, kol pavėsinė nėra atitraukta nuo pastato ir nėra galimybių specialistams tinkamai apžiūrėti ir įvertinti visas remontuotinas pastato konstrukcijas, nes pavėsinė blokuoja priėjimą prie pastato dešinės sienos. Todėl teismo argumentas, kad pastato remonto projektas turėjo būti pateiktas iš anksto, yra prieštaringas ir faktiškai neįgyvendinamas.

14.6. Teismas nepagrįstai susiaurino CK 4.37 straipsnio taikymą šioje byloje. Savininko teisė naudotis ir remontuoti savo turtą negali būti vien deklaratyvi. Nors teismas formaliai konstatavo, kad apeliantė gali atlikti pastato remontą, tačiau neanalizavo ir nevertino ar realiai tai galima padaryti. Atsakovei priklausanti pavėsinė fiziškai blokuoja priėjimą prie pastato dešinės sienos ir stogo dalies, todėl teismas pripažino abstrakčią daikto savininko teisę – realiai naudotis ir valdyti daiktą, tačiau neįvertino, kad daikto savininko teisė negali būti įgyvendinama dėl akivaizdžios fizinės kliūties, kurią sudaro atsakovei priklausanti pavėsinė.

14.7. Apeliantės nuosavybės teisė nagrinėjamu atveju yra pažeidžiama būtent tokiu būdu, kuris patenka į negatorinio ieškinio taikymo sritį. Atsakovės pavėsinė sukuria realią, nuolatinę ir faktinę kliūtį naudotis pastatu pagal jo paskirtį, nes dengia stogo kraštą, apsunkina ar daro neįmanomą kapitalinį stogo, sienų ir pamatų remontą. Todėl ši byla akivaizdžiai priklauso toms situacijoms, kuriose savininkas gali ir turi būti ginamas nuo bet kokių trečiojo asmens veiksmų, ribojančių realų daikto naudojimą. Teismo teiginys, kad apeliantė neįrodė savo teisių pažeidimo yra nepagrįstas, nes byloje yra nustatyta, kad pavėsinė fiziškai dengia pastato stogą ir blokuoja priėjimą prie pastato dešinės sienos, todėl realiai neįmanoma atlikti būtino remonto. Tai yra akivaizdus nuosavybės teisės apribojimas, patvirtinantis teisių pažeidimą pagal CK 4.37 ir 4.98 straipsnius.

14.8. Teismas pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalies reikalavimą motyvuoti sprendimą, kas laikytina esminiu procesinės teisės pažeidimu, sudarančiu pagrindą sprendimą panaikinti. Skundžiamas sprendimas yra deklaratyvus ir neišsamus, nes teismas neatsakė į esminius ieškinyje keliamus argumentus, turėjusius tiesioginę reikšmę ginčo išsprendimui. Nepasisakė dėl faktiškai nustatytų pastato konstrukcijų defektų, įskaitant sienų, pamatų ir grindų deformacijas, užfiksuotas antstolio 2019 m. protokole ir vėlesnėse fotonuotraukose; pastato remonto būtinybės; pavėsinės stogo dalies, kuri fiziškai dengia pastato stogą (apie 12 cm), ir šios aplinkybės įtakos galimybei keisti stogo konstrukcijas; realios fizinės kliūties atlikti būtiną kapitalinį remontą, t. y. faktinio priėjimo prie dešinės sienos ir stogo nebuvimo bei naujos esminės aplinkybės, kad nuo 2024 m. gegužės 8 d. pastatas tapo išimtinai apeliantės nuosavybe, todėl ginčas nebesusijęs su bendrasavininkų santykių derinimu, o yra savininko teisės naudotis savo daiktu klausimas.

14.9. Teismas pažeidė šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principus, nes neproporcingai ir nepagrįstai perkėlė visą įrodinėjimo naštą apeliantei, tuo tarpu atsakovės pateikti argumentai nebuvo kritiškai vertinami. Apeliantei buvo keliamas perteklinis ir įstatyme nenumatytas reikalavimas – pateikti pastato remonto ar rekonstrukcijos projektą, kurio parengti objektyviai neįmanoma, kol atsakovės pavėsinė nėra patraukta nuo pastato sienos ir stogo dalies. Atsakovė neįrodė, kad pavėsinė netrukdo faktiškai atlikti remonto darbų, nors tokią poziciją deklaravo, taip pat neįrodė, kad apeliantė turi realią galimybę prieiti prie pastato dešinės sienos ir suremontuoti sieną bei pamatą. Teismas nepareikalavo iš atsakovės pateikti objektyvių įrodymų, pagrindžiančių jos teiginius, kad atsakovei priklausanti pavėsinė netrukdo savininkui tinkamai prižiūrėti ar remontuoti savo turtą. Tokiu būdu apeliantės įrodymai buvo vertinami itin griežtai ir formaliai, o atsakovės paaiškinimai buvo priimti nekritiškai, kaip pakankami ginčui išspręsti. Toks teismo veikimas iškreipė šalių procesinių galimybių balansą ir pažeidė rungimosi principą, kas laikytina esminiu procesinės teisės pažeidimu, turėjusiu įtakos neteisėto sprendimo priėmimui.

15. Atsakovė O. R. B. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Alytaus apylinkės teismo 2025 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti iš apeliantės atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas už apeliacinio skundo parengimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias CK 4.37 straipsnio nuostatas ir prejudicinius faktus. Visapusiškai ir objektyviai ištyręs visus byloje esančius įrodymus, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį tinkamai ir išsamiai argumentavo, todėl jį panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

15.2. Visiškai nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės neįvertino naujų, reikšmingų įrodymų, kurių ankstesnėse bylose apskritai nebuvo, t. y. 2025 m. darytų detalių fotonuotraukų, patvirtinančių pastato kritinį stovį. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad į bylą pateiktos advokato padėjėjo 2025 m. sausio 10 d. darytos fotonuotraukos ir buvo vienintelis naujas rašytinis įrodymas šioje byloje, kurį teismui reikėjo įvertinti. Tačiau daugelis pastato sienų defektų, užfiksuotų nuotraukose, buvo nustatyti ir konstatuoti dar 2019 m. antstolio faktinių aplinkybių protokole, taip pat aprašyti UAB ,,Filingas“ 2019 m. gruodžio 4 d. aiškinamajame rašte. Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, vertino šias fotonuotraukas ir apie jas pasisakė (žr. 12 punktą).

15.3. Kadangi apeliantė su ieškiniu dėl savo tariamai pažeistų nuosavybės teisių, o konkrečiai dėl atsakovei priklausančios lauko pavėsinės, bei jos pažeistų teisių į teismą kreipėsi ne pirmą kartą, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai ir teisėtai vadovavosi ankstesniuose teismo sprendimuose nustatytomis aplinkybėmis. Visos patikslintame ieškinyje nurodomos faktinės aplinkybės, t. y., kad atsakovės lauko pavėsinė yra tariamai neteisėtas statinys ir kad pavėsinė trukdo apeliantei naudotis jai priklausančiu ūkiniu pastatu, buvo nagrinėjamos jos iniciatyva iškeltose bylose.

15.4. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje visiškai pagrįstai sprendė, kad pirmesnėse bylose dalyvavo tie patys asmenys ir buvo įrodinėjami visiškai tie patys faktai dėl to paties dalyko. Vadovaujantis CPK 182 straipsnio 2 punktu, nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai), tokia praktika kasacinio teismo suformuota dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-271-313/2017, 17-18 punktai; 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-205-415/2017, 18 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-205-415/2017, 19 punktas).

15.5. Visiškai nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad dabartinis ginčas tarp šalių kilo kitokiomis aplinkybėmis. Tai, kad pastatas yra asmeninė apeliantės nuosavybė nekeičia šios bylos ginčo esmės, kadangi byloje buvo sprendžiamas ginčas dėl atsakovei priklausančios pavėsinės atitraukimo vieno metro atstumo. Kaip teismo posėdžio metu nurodė apeliantė, pavėsinė turi būti atitraukta ne laikinai, ne remonto darbams atlikti, bet visam laikui. Tačiau šis klausimas jau buvo nagrinėtas ir nustatyta, kad pavėsinė netrukdo apeliantei atlikti remonto darbus. Be to, apeliantė nepateikė net pastato rekonstrukcijos (remonto) projekto, iš kurio būtų matyti, kokius konkrečiai statybos darbus šiame pastate bei išorėje ji ketina atlikti ir ar tikrai jų atlikimui būtina patraukti atsakovės pavėsinę. Tokio projekto turėjimas rodytų apeliantės realius ketinimus atlikti rekonstrukcijos darbus, bet ne ateityje, konkrečiai neapibrėžtu laiku.

15.6. Atmestini apeliantės argumentai, kad teismas nepasisakė dėl būtinumo atlikti pastato kapitalinį remontą. Apeliantė nepateikė jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad pastatui reikalingas kapitalinis remontas, apsiribodama tik naujomis fotonuotraukomis, iš kurių spręsti dėl būtinumo atlikti kapitalinį remontą nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad apeliantė šiuo atveju neįrodė savo ieškinio reikalavimų teisėtumo ir pagrįstumo.

15.7. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, apeliantė kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Apeliantė iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas bei ankstesni teismai. Tačiau įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo nepriklausomumo išraiška. Todėl nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas, kitokia apeliantės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis. Teismas nustatė visas reikšmės bylai turinčias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai ištyrė pateiktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino, tinkamai aiškino ir taikė procesinės ir materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

17. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas ieškinys įpareigoti atsakovę atitraukti pavėsinę nuo ieškovei priklausančio pastato, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

18. Žemės sklypo savininkas gali ginti savo pažeistas teises pareikšdamas negatorinį ieškinį, tai yra reikalaudamas pašalinti bet kuriuos pažeidimus, net ir nesusijusius su valdymo netekimu (CK 4.98 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl šios teisės normos aiškinimo ir taikymo, yra konstatavęs, kad ieškovas, pareiškęs negatorinį ieškinį, turi įrodyti du dalykus: 1) kad jis yra turto savininkas; 2) kad jo teisės yra pažeistos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2010; 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2012). Žemės sklypo savininko teisių pažeidimas dėl aplinkybių, nesusijusių su valdymo netekimu, gali pasireikšti kaip galimybės naudotis daiktu pagal jo paskirtį visiškai ar iš dalies praradimas, apribojimas ar kitoks apsunkinimas. Teismui aiškinantis, ar buvo pažeistos savininko teisės, svarbus yra savininko teisių turinys (apimtis). Gintinų savininko teisių apimtis gali priklausyti nuo to, kokie apribojimai ar naudojimosi daiktu sąlygos yra nustatyti savininko daiktui tiek jo sukūrimo, tiek įgijimo, tiek naudojimosi metu. Pagal kasacinio teismo praktiką daikto savininkas neturi įrodinėti, kad jo teises pažeidžiantis asmuo elgiasi neteisėtai. Priešingai, atsakovas turi įrodyti, kad jo elgesys visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2008; 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2010; 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2012).

19. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, nepagrįstai taikė CPK 182 straipsnio 2 dalį ir ankstesnių teismo procesų metu nustatytas aplinkybes pripažino prejudicinėmis, nors dabartinis ginčas ir ankstesni procesai skiriasi tiek ginčo objektu, tiek teisiniu pagrindu, tiek faktine situacija.

20. Apeliacinės instancijos teismas apeliantės argumentams nepritaria. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, vadovavosi Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmų 2022 m. sausio 26 d. įsiteisėjusiu sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-28-800/2022 ir Kauno apygardos teismo 2022 m. birželio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-779-390/2022 nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Toje byloje ieškovė taip pat prašė įpareigoti atsakovę atlaisvinti priėjimą prie jos pastato ir išmontuoti tos pačios pavėsinės stogo dalį (apie 15 cm), kuri dengia jos priestato stogą, teigdama, kad dėl to negali tinkamai atlikti remonto darbų. Šias aplinkybes ji grindė UAB „Filingas“ raštu, antstolio 2019 m. balandžio 9 d. protokolu ir statybos inspekcijos aktu, patvirtinančiais, kad pavėsinės stogelis iš dalies užeina ant jos pastato. Tuo metu teismas nustatė, kad nors stogelis iš dalies dengia ieškovės stogą, tačiau tai netrukdo atlikti remonto darbų, nes konstrukcijos liečiasi minimaliai, o stogelis įrengtas aukščiau. UAB „Filingas“ nuomonė pripažinta nepagrįsta. Taip pat konstatuota, kad stogelis netgi apsaugo ieškovės pastatą nuo drėgmės, todėl jos teisės nėra pažeidžiamos. Apeliacinės instancijos teismas šį pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

21. Apeliantė nurodo, kad šie teismų sprendimai buvo priimti tada, kai ieškovės pastatas priklausė ieškovei ir atsakovei bendrosios dalinės nuosavybės teise, o ginčas buvo susijęs tik su bendraturčių tarpusavio naudojimosi ir paprastojo remonto klausimais. Šiuo metu pastatas nuo 2024 m. gegužės 8 d. priklauso vienai ieškovei, todėl ginčas kilo dėl jos, kaip vienintelės savininkės, teisės atlikti kapitalinį remontą (stogo, sienų, pamatų), kurį riboja atsakovės pavėsinė. Nurodo, kad ankstesnėse bylose nebuvo sprendžiama dėl kapitalinio remonto galimybės ar pastato konstrukcijų kritinės būklės, todėl prejudicija šiuo atveju negali būti taikoma, nes nesutampa nei ginčo dalykas, nei faktinis pagrindas, o teismas nepagrįstai apribojo ieškovės teisę įrodyti dabartinį jos teisių pažeidimą. Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, jog šiuo atveju egzistuoja CPK 182 straipsnio 2 dalyje nustatytos prejudicijos taikymo sąlygos, todėl apeliantės argumentai nepaneigia prejudicinės procesinių sprendimų galios. Pirma, ankstesniuose procesuose dalyvavo tos pačios šalys – ieškovė ir atsakovė. Antra, teismų sprendimai yra įsiteisėję. Trečia, juose buvo nustatytos konkrečios faktinės aplinkybės, turinčios esminę reikšmę ir nagrinėjamoje byloje, t. y. kad atsakovės pavėsinės stogelis apie 15 cm užeina ant ieškovės pastato stogo; kad konstrukcijos liečiasi minimaliai ir stogelis įrengtas aukščiau; kad tai nesudaro kliūčių atlikti remonto darbus; kad pavėsinės stogelis pats savaime ieškovės teisių nepažeidžia ir netgi apsaugo pastatą nuo drėgmės. Pažymėtina, kad prejudicinę galią turi ne teisinis kvalifikavimas ar ginčo pobūdis (bendraturčių ar vienasmenės nuosavybės santykiai), o teismo nustatyti faktai. Ankstesnėse bylose buvo tiesiogiai spręstas klausimas, ar pavėsinė trukdo remontuoti pastato stogą ir ar pažeidžia ieškovės teises. Šis faktinis klausimas sutampa su nagrinėjamo ginčo esme – ar pavėsinė objektyviai riboja ieškovės galimybę atlikti pastato remonto darbus. Ieškovės nurodoma aplinkybė, kad nuo 2024 m. gegužės 8 d. ji yra vienintelė pastato savininkė, nekeičia anksčiau nustatytų faktų apie pavėsinės konstrukcinę padėtį, jos aukštį, sąlytį su pastatu ir realų poveikį remonto galimybėms. Nuosavybės teisės apimties pasikeitimas nepanaikina ir nepakeičia jau konstatuotų objektyvių techninių aplinkybių. Taip pat aplinkybė, kad šiuo metu kalbama apie kapitalinį remontą, savaime nesudaro pagrindo paneigti prejudicijos, jeigu nėra įrodyta naujų faktinių duomenų, rodančių, kad pavėsinės konstrukcinė padėtis ar jos poveikis pastatui iš esmės pasikeitė. Vien kitoks teisinis reikalavimo apibūdinimas ar platesnis nuosavybės teisės aiškinimas nesukuria naujo faktinio pagrindo. Todėl ankstesniais įsiteisėjusiais sprendimais nustatytos aplinkybės laikytinos prejudicinėmis, o ieškovės argumentai dėl pasikeitusio ginčo pobūdžio ir nuosavybės formos nesudaro teisinio pagrindo jų iš naujo vertinti ar paneigti.

22. Ieškovės argumentai dėl netinkamai atlikto įrodymų vertinimo taip pat nepagrįsti. Pagal CPK 185 straipsnį teismas įrodymus vertina pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Įstatymas nereikalauja detaliai pasisakyti dėl kiekvieno įrodymo atskirai ar pritarti šaliai palankiai jų interpretacijai – pakanka, kad iš sprendimo motyvų būtų matyti, jog įrodymai buvo ištirti ir įvertinti. Nagrinėjamu atveju teismas aiškiai pasisakė dėl naujai pateiktų 2025 m. fotonuotraukų, nurodydamas, kad kitų naujų įrodymų, be šių fotonuotraukų, ieškovė nepateikė. Argumentavo, kad fotonuotraukos nepaneigia ankstesniais įsiteisėjusiais sprendimais nustatytų aplinkybių, jos tik atspindi faktinę situaciją vietoje, tačiau neįrodo ieškovės teisių pažeidimo; analogiškos aplinkybės jau buvo fiksuotos 2019 m. antstolio protokolu ir įvertintos ankstesnėse bylose. Tai reiškia, kad teismas įvertino pateiktas fotonuotraukas, tačiau pripažino jas neturinčiomis tokios įrodomosios galios, kuri leistų daryti kitokias išvadas nei jau nustatytos įsiteisėjusiais sprendimais. Be to, vien konstrukcinių defektų egzistavimas ar jų galimas didėjimas savaime neįrodo priežastinio ryšio su atsakovės pavėsine. Ieškovė nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie pagrįstų, kad būtent pavėsinė lemia nurodomą pastato būklę ar objektyviai daro kapitalinį remontą neįmanomą. Fotofiksacija, atlikta advokato padėjėjo, negali pakeisti pavyzdžiui, specialisto išvados ir savaime nepaneigia prejudicinių faktų. Teismas taip pat neprivalėjo ex officio modeliuoti galimų remonto techninių sprendimų, jeigu ieškovė neįrodė, kad be pavėsinės pašalinimo remontas objektyviai negalimas. Pagal rungimosi principą (CPK 12 straipsnis) būtent šalys turi pareigą įrodyti savo reikalavimų pagrindą (CPK 178 straipsnis). Todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas naujus įrodymus įvertino, dėl jų pasisakė ir motyvuotai paaiškino, kodėl jie nepaneigia anksčiau nustatytų aplinkybių. CPK 12, 183, 185 ir 235 straipsnių pažeidimo šiuo atveju nenustatyta.

23. Ieškovės argumentai dėl netinkamo CK 4.37 ir 4.98 straipsnių taikymo taip pat atmestini kaip nepagrįsti. CK 4.37 straipsnis įtvirtina savininko teisę valdyti, naudoti ir disponuoti daiktu, tačiau ši teisė nėra absoliuti faktine prasme – ji įgyvendinama laikantis įstatymų ir kitų asmenų teisių. Vien aplinkybė, kad šalia esantis statinys tam tikru mastu riboja patogumą ar apsunkina tam tikrus veiksmus, savaime nereiškia nuosavybės teisės pažeidimo. Nagrinėjamu atveju teismas nustatė, kad pavėsinės stogelis dengia tik nedidelę (apie 15 cm) pastato stogo dalį; konstrukcijos liečiasi minimaliai; pavėsinė įrengta aukščiau; ji nesudaro objektyvių kliūčių atlikti remonto darbus. Taigi konstatuota ne tik abstrakti savininko teisė, bet ir tai, kad realių kliūčių naudotis daiktu nėra. CK 4.37 straipsnis negali būti aiškinamas taip, kad bet koks fizinis kaimyninio objekto artumas savaime suponuotų pažeidimą. Pažymėtina ir tai, kad teismas 2019 m. balandžio 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-597-939/2019 (LITEKO duomenys) jau sprendė ieškovės priėjimo prie jai priklausančių statinių galimybę ir sprendimu suteikė jai teisę netrukdomai prieiti buitiniams (ūkiniams) poreikiams 1 metro atstumu prie jos naudojamų statinių dalies (sienos). Taigi ieškovė, atlikdama savo pastato remonto darbus, iš esmės turi galimybę juos vykdyti iš jai priklausančios žemės sklypo dalies. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad ieškovės nuosavybės teisė nėra pažeista, o objektyvių kliūčių ja naudotis nenustatyta.

24. Ieškovė teigia, kad neįmanoma atlikti jos pastato kapitalinio remonto ir net parengti tokio projekto, tačiau byloje nepateikta jokių objektyvių įrodymų, kad kapitalinis remontas objektyviai negalimas neatitraukus pavėsinės; nėra patvirtinto ar bent parengto projekto, kurio įgyvendinimui realiai trukdytų pavėsinė. Vien deklaratyvus teiginys apie „neįmanomumą“ nėra pakankamas. Pagal CPK 178 straipsnį būtent ieškovė turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad tokie duomenys nepateikti. Be to, ankstesniuose teismų sprendimuose jau nustatyta, kad stogo konstrukcijas galima remontuoti išlaikant esamą aukštį, o pavėsinės padėtis to nepaneigia. Ieškovė nepateikė naujų techninių duomenų, kurie paneigtų šią išvadą. Teiginiai apie defektų didėjimą ir pavėsinės „netinkamą eksploataciją“ nepagrįsti objektyviais įrodymais, patvirtinančiais priežastinį ryšį tarp pavėsinės ir ieškovės pastato būklės blogėjimo. Fotonuotraukos ar subjektyvūs vertinimai neįrodo, kad būtent pavėsinė lemia konstrukcijų pažeidimus ar daro kapitalinį remontą neįmanomą, todėl nėra pagrindo konstatuoti CK 4.37 straipsnio pažeidimą.

25. Negatorinis ieškinys gali būti tenkinamas nustačius savininko teisę į daiktą; atsakovo veiksmus ar būklę, sukeliančią neteisėtą trukdymą; realų ir objektyvų naudojimosi apribojimą; priežastinį ryšį tarp trukdymo ir savininko teisių suvaržymo. Nagrinėjamu atveju teismas pagrįstai nustatė, kad pavėsinė pastatyta teisėtai (tai jau buvo vertinta ankstesniuose procesuose), jos konstrukcinė padėtis savaime nesukelia realaus naudojimosi pastatu praradimo ar esminio apribojimo, ji netgi apsaugo sieną nuo papildomo kritulių poveikio. Todėl nėra esminio, objektyvaus ir neproporcingo savininko teisės suvaržymo, kuris būtų būtina negatorinio ieškinio sąlyga. Konstatuotina, kad teismas neapsiribojo deklaratyviu CK 4.37 straipsnio citavimu, bet vertino faktines aplinkybes ir padarė išvadą, kad realus naudojimasis pastatu nėra paneigtas. Nuosavybės teisės absoliutumas (erga omnes) nereiškia, kad savininkas gali reikalauti pašalinti bet kokį fizinį kaimyninio objekto buvimą, jei šis nesukelia neteisėto ir esminio trukdymo. Kadangi ieškovė neįrodė: kad kapitalinis remontas objektyviai neįmanomas; kad pavėsinė sukelia realų ir neproporcingą naudojimosi suvaržymą; kad egzistuoja priežastinis ryšys tarp pavėsinės ir pastato defektų ir kad yra naujos faktinės aplinkybės, paneigiančios ankstesnių sprendimų išvadas, todėl CK 4.37 ir 4.98 straipsniai šioje byloje pritaikyti tinkamai ir materialinės teisės pažeidimo nenustatyta.

26. Pažymėtina ir tai, kad statinio atitraukimas 1 metro atstumu nėra paprastas ar techniniu požiūriu nesudėtingas veiksmas. Net ir nedidelio statinio perkėlimas paprastai susijęs su konstrukcijų ardymu ar visišku išmontavimu. Tokie darbai reikalauja projektinių sprendinių, taip pat sukelia papildomas finansines išlaidas ir riziką statinio konstrukcijų stabilumui. Todėl statinio atitraukimas 1 m atstumu negali būti vertinamas kaip formalus ar minimalus pakeitimas – tai faktiškai reikštų naujų statybos darbų atlikimą ir esminį daikto pertvarkymą. Atsižvelgiant į tai, tokia priemonė gali būti taikoma tik nustačius jos būtinumą ir neišvengiamumą, kai nėra kitų, mažiau atsakovės teises ribojančių būdų ieškovės teisėtiems interesams apginti.

27. Apeliantės teiginiai dėl CPK 270 straipsnio 4 dalies, taip pat CPK 12 ir 13 straipsnių pažeidimo laikytini nepagrįstais. Pagal CPK 270 straipsnio 4 dalį teismo sprendime turi būti nurodyti nustatyti faktai, įrodymai, kuriais jie grindžiami, ir argumentai, dėl kurių teismas atmeta tam tikrus įrodymus ar šalių argumentus. Tačiau teismų praktikoje nuosekliai išaiškinta, kad teismas neprivalo detaliai ir atskirai pasisakyti dėl kiekvieno šalių argumento ar kiekvienos aplinkybės, jei iš sprendimo motyvų aišku, kokiais argumentais remiantis padarytos išvados. Nagrinėjamu atveju teismas pasisakė dėl pastato konstrukcijų būklės vertinimo, nurodydamas, kad pateiktos fotonuotraukos nepaneigia ankstesniais įsiteisėjusiais sprendimais nustatytų aplinkybių; įvertino 2019 m. antstolio protokolą bei kitus dokumentus; motyvuotai konstatavo, kad pavėsinės stogelis nesudaro realių kliūčių atlikti remonto darbus; pasisakė dėl prejudicinių aplinkybių taikymo ir sprendė, kad naujų esminių įrodymų, paneigiančių ankstesnes išvadas, nepateikta. Tai, kad teismas nepritarė ieškovės argumentams ir nepasisakė dėl kiekvieno argumento tokia apimtimi, kokios pageidauja ieškovė, savaime nereiškia motyvų nebuvimo. Sprendimo motyvai yra aiškūs, nuoseklūs ir pakankami, juose išdėstyti faktiniai ir teisiniai argumentai, kuriais grindžiamas ieškinio atmetimas, todėl CPK 270 straipsnio 4 dalies reikalavimai laikytini įvykdytais. Teismas taip pat įvertino aplinkybę, kad ieškovės pastatas tapo asmenine jos nuosavybe, tačiau pagrįstai konstatavo, kad nuosavybės formos pasikeitimas nekeičia anksčiau nustatytų faktinių aplinkybių apie pavėsinės konstrukcinę padėtį ir jos poveikį pastatui. Todėl ši aplinkybė neturėjo lemiamos reikšmės ginčo sprendimui ir nebuvo ignoruota – ji tiesiog nepripažinta reikšminga.

28. Pagal CPK 178 straipsnį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus. Kadangi būtent ieškovė reiškė negatorinį reikalavimą ir teigė, kad jos nuosavybės teisė pažeista, būtent jai teko pareiga įrodyti realų ir objektyvų naudojimosi suvaržymą, kapitalinio remonto neįmanomumą ir priežastinį ryšį tarp pavėsinės ir pastato defektų. Teismas pagrįstai neperkėlė įrodinėjimo naštos atsakovei – jis taikė bendrąją įrodinėjimo taisyklę. Reikalavimas pateikti bent minimalius objektyvius duomenis, pagrindžiančius teiginį apie kapitalinio remonto neįmanomumą, nelaikytinas pertekliniu. Tai buvo būtina aplinkybė ieškinio pagrįstumui įvertinti. Atsakovė neprivalėjo įrodyti, kad pavėsinė „netrukdo“, kol ieškovė neįrodė priešingos aplinkybės. Civiliniame procese neigiamos aplinkybės paprastai neįrodinėjamos – pirmiausia turi būti įrodytas teisių pažeidimo faktas. Taip pat pažymėtina, kad teismas rėmėsi objektyviais duomenimis, ankstesniais įsiteisėjusiais sprendimais ir bylos medžiaga. Tai, kad ieškovės pateikti įrodymai pripažinti nepakankamais, nereiškia šalių nelygybės ar procesinio disbalanso. Rungimosi principas reiškia galimybę teikti įrodymus ir argumentus, o ne teismo pareigą pritarti vienai iš šalių.

Dėl procesinės bylos baigties

29. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir išsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes, teisingai įvertino įrodymus bei taikė materialiosios ir procesinės teisės normas. Sprendimas yra pagrįstas, nuoseklus ir atitinka teismų praktiką. Kadangi apeliantas nepaneigė teismo išvadų ir neįrodė CPK 326 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų sprendimui pakeisti ar panaikinti, skundžiamą sprendimą keisti ar naikinti nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

30. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nelemtų kitokios teismo išvados, todėl dėl jų teisėjų kolegija plačiau nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas išsamiai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktus, 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020 40 punktą).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

31. Bendrąsias bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles reglamentuoja CPK 93 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Taigi išlaidų atlyginimo pareiga siejama su bylos baigtimi ir proceso rezultatu.

32. Nagrinėjamu atveju ieškovės apeliacinis skundas nebuvo patenkintas, todėl atsakovė įgijo teisę į apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovė pateikė rašytinius įrodymus, patvirtinančius 500 Eur išlaidų už suteiktas teisines paslaugas patyrimą. Kadangi šios išlaidos yra pagrįstos ir susijusios su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme, jos priteistinos atsakovei iš ieškovės.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Alytaus apylinkės teismo 2025 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės I. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovei O. R. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 500 (penkių šimtų) Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.