Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-32-449/2022

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-03-23
Bylos Nr.: 1A-32-449/2022
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Evaldas Gražys, Justas Namavičius, Linas Šiukšta
Nuteistasis: A. L.
Nukentėjusysis: V. E., R. E., I. T., S. S., D. M. Z., J. K., E. E., G. E., M. E., A. R.
Civilinis atsakovas: ADB „Gjensidige“
Advokatai: Artūras Kalytis

Kategorijos

1.2.5.3Palikimas be pagalbos, kai gresia pavojus žmogaus gyvybei (BK 144 str.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-32-449/2022Teisminio proceso Nr. 1-01-1-00095-2019-9Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.5.3; (S) 1.2.25.4.2.5; 2.1.14; 2.1.15.1.2; 2.4.6.1.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. kovo 23 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Gražio, Justo Namavičiaus, Lino Šiukštos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), sekretoriaujant Ingai Jurgaitienei, Audronei Rasiulienei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,nuteistajam A. L., jo gynėjai G. Š.,nukentėjusiesiems V. E., R. E., I. T., jų atstovei advokatei J. R.-Gvozdovičienei,nukentėjusiajai S. S., jos atstovui advokatui Arturui Kalyčiui,nukentėjusiosioms D. M. Z., J. K.,civilinio atsakovo ADB „Gjensidige“ atstovei K. U.,teismo medicinos ekspertui Janušui Rybalko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų V. E., R. E., E. E. ir I. T. atstovės bei nukentėjusiosios S. S. atstovo apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. sausio 8 d. nuosprendžio, kuriuo A. L. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 6 dalį – laisvės atėmimu 8 metams,

pagal BK 144 straipsnį – laisvės atėmimu 1 metams ir 3 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, galutinė subendrinta bausmė A. L. paskirta laisvės atėmimas 8 (aštuoneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, 68 straipsniu, A. L. uždrausta naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 3 (trejiems) metams.

Iš ADB ,,Gensidige“ priteista: 253,20 Eur turtinės žalos ir 8 350 Eur neturtinės žalos atlyginimo bei 7 123,68 Eur nepilnamečio E. E. išlaikymo išlaidų nukentėjusiajam V. E.; po 8 350 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiosioms R. E. ir D. M. Z.; 15 050 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam E. E.. Jam priteistų lėšų tvarkytoju uzufrukto teise paskirtas V. E.

N. V. E. pripažinta teisė į civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo dėl E. E. išlaikymo nuo 2021 m. sausio 1 d. patenkinimą, klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Nukentėjusiųjų G. E., M. E., I. T., J. K., A. R. ir S. S. civiliniai ieškiniai atmesti.

Iš nuteistojo A. L. nuspręsta išieškoti išlaidas advokatų paslaugoms apmokėti: 3 000 Eur nukentėjusiosios S. S. įstatyminei atstovei V. M., 1 600 Eur – nukentėjusiajam V. E., 610 Eur ir 587,08 Eur (už antrinės teisinės pagalbos teikimą D. M. Z., J. K. ir A. R.) valstybei.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 281 straipsnio 6 dalį už tai, kad vairuodamas automobilį pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl ko įvyko eismo įvykis, dėl kurio trys žmonės žuvo, vienas žmogus buvo sunkiai sužalotas ir vienas žmogus buvo nesunkiai sužalotas, o būtent: 2019 m. sausio 1 d., apie 3 val., (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (jo kraujyje rasta 1,71 promilės etilo alkoholio), neatsargiai vairuodamas automobilį ,,Audi A4“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių 14, 99, 119, 127, 129 punktų reikalavimus – privalėdamas važiuoti neviršydamas leistino važiavimo greičio, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, sukeldamas pavojų kitų asmenų gyvybei, būdamas neblaivus, vairuodamas transporto priemonę, nepasirinko saugaus ir leistino važiavimo greičio, neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės techninę būklę, blogą matomumą nakties metu, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, nesilaikydamas reikalavimo, jog eismas Lietuvos Respublikoje vyksta dešine kelio puse, privalėdamas važiuoti kuo arčiau dešinio važiuojamosios dalies krašto, Marijampolės mieste, važiuodamas ne mažesniu kaip 101 km/h greičiu, kelio posūkyje nesuvaldė savo vairuojamo automobilio ,,Audi A4“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) išvažiavimo į priešpriešinę eismo juostą ir susidūrė su iš priekio atvažiuojančiu automobiliu ,,VW Golf“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį vairavo R. E., dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sužalota automobiliu ,,VW Golf“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiavusi S. S., sunkiai sužalotas E. E. bei žuvo automobilio ,,VW Golf“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas R. E. ir keleiviai L. E. ir V. Z..

2. Taip pat A. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 144 straipsnį už tai, kad 2019 m. sausio 1 d., apie 3 val., (duomenys neskelbtini), įvykus eismo įvykiui, kurio metu vairuodamas automobilį ,,Audi A4“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą ir susidūrė su iš priekio atvažiuojančiu automobiliu „VW Golf“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini), taip sukeldamas pavojų automobiliu „VW Golf“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiavusiems asmenims ir turėdamas pareigas, numatytas Kelių eismo taisyklių 219.4 ir 219.5 punktų reikalavimuose – įvykus eismo įvykiui, nepranešė policijai ir nepasiliko įvykio vietoje, palikęs transporto priemonę, iš įvykio vietos pasišalino, sukėlęs pavojų, turėdamas pareigą rūpintis nukentėjusiais, kai grėsė realus pavojus V. Z., R. E., L. E., E. E. ir S. S. gyvybei, jiems nepagelbėjo, nors turėjo galimybę suteikti jiems pagalbą.

II. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų argumentai

3. Nukentėjusiųjų V. E., R. E., E. E. ir I. T. atstovė apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti: nuteistojo A. L. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 281 straipsnio 6 dalies į BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą, 135 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį. Nuteistajam A. L. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą paskirti laisvės atėmimą 12 metų, pagal BK 135 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimą 3 metams, pagal BK 138 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimą 1 metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinti ir galutinę subendrintą bausmę A. L. paskirti laisvės atėmimą 12 metų. Į bausmės laiką įskaityti A. L. laikino sulaikymo ir suėmimo laiką. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose. Iš atsakovo ADB „Gensidige“ priteisti: 150 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo ieškovui V. E., 133 350 Eur neturtinės žalos atlyginimo ieškovei R. E. ir 150 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo E. E. bei paskirti V. E. E. E. priteistų lėšų tvarkytoju uzufrukto teise, 83 0350 Eur priteisti ieškovei I. T.. Apeliantė prašo priteisti išlaikymą nepilnamečiui E. E. iki jo pilnametystės. Taip pat prašo nukentėjusiesiems V. E., R. E., E. E. ir I. T. priteisti ir teisinės pagalbos išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Skunde apeliantė prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria A. L. pripažintas kaltu pagal BK 144 straipsnį, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį. A. L. pagal BK 144 straipsnį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas A. L. kaltės formą ir rūšį, padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų pažeidimus. Kvalifikavęs A. L. veiksmus pagal BK 281 straipsnio 6 dalį, kaip padarytus dėl neatsargumo, teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje privalėjo išdėstyti išsamius faktinius ir teisinius argumentus būtent dėl neatsargios kaltinamojo kaltės formos ir motyvuotai paneigti nukentėjusiojo atstovo pareikštą kaltinimą tyčinių nusikalstamų veikų, numatytų BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 135 straipsnio 1 dalyje, 138 straipsnio 1 dalyje, padarymu, nes šiuo konkrečiu atveju, esant panašiems objektyviesiems požymiams, būtent kaltės forma (tyčia arba neatsargumas) lemia teisingą nuteistojo nusikalstamos veikos kvalifikavimą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą.

Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė ne tik fakto ir teisės taikymo klaidas, nustatydamas nuteistojo A. L. kaltės formą ir rūšį – nusikalstamą pasitikėjimą argumentuodamas išimtinai tik tyčinei kaltei būdingomis sąvokomis apie veikos pavojingumo suvokimą, bet taip pat suklydo ir konstatuodamas aplinkybes, patvirtinančias nuteistojo galimybę užkirsti kelią baudžiamajame įstatyme numatytiems padariniams kilti. Teismas nenurodė nė vienos objektyvios aplinkybės, kuri leistų pagrįstai teigti, jog A. L. turėjo bent kiek objektyvų pagrindą tikėtis išvengti pavojingų padarinių kilimo. Apeliantės nuomone, teismo nurodytos aplinkybės, kad gatvės atkarpoje, kuria važiavo kaltinamasis, jokių akivaizdžiai matomų kliūčių nebuvo, jog nuteistasis manė, kad neišvažiuos į priešpriešinę eismo juostą, jog priešingoje eismo juostoje nebus kitų transporto priemonių, kad su jomis nesusidurs – tikrai nėra pagrindžiančios A. L. tikėjimą (nors ir lengvabūdišką) išvengti pavojingų padarinių. Šie teismo samprotavimai yra bendro pobūdžio, tinkantys bet kuriam automobilio vairuotojui, tačiau šios aplinkybės neapibūdina nei padarytos veikos, nei nuteistojo specifikos ir negali būti aplinkybėmis, leidžiančiomis konstatuoti neatsargią kaltės formą. Todėl, apeliantės nuomone, jokios objektyvios aplinkybės nėra nustatytos.

A. L. nėra vairuotojas – profesionalas, jo vairavimo patirtis nedidelė, atsižvelgiant į administracines nuobaudas, jis negali būti apibūdinamas kaip drausmingas vairuotojas, nusikalstamą veiką padarė vairuodamas neblaivus, daugiau nei dvigubai miesto gatvėje viršydamas leistiną greitį, išvažiavęs į priešpriešinio eismo juostą ir atsitrenkdamas į labai lėtai, kaip specialisto išvadoje nurodyta, vos 9 km/h greičiu važiuojantį žuvusiojo R. E. vairuojamą automobilį, kuris važiavimo greitį sumažino būtent dėl to, kad pastebėjo atvažiuojantį priešpriešais pavojingai manevruojantį nuteistojo vairuojamą automobilį. Nuteistojo elgesys suteikia pagrindo išvadai, kad A. L. ne tik suprato pavojingą savo veiksmų vairuojant automobilį pobūdį, bet ir buvo abejingas pasekmių atžvilgiu. Aplinkybės, kad nuteistasis, suskambus mobiliajam telefonui, sustojo šalikelėje, pasak apeliantės, nepatvirtina to, kad nuteistasis laikėsi kelių eismo taisyklių. Nėra abejonių, kad A. L. ir prieš sustodamas (ši aplinkybė nustatyta vien iš nuteistojo žodžių), ir po to, automobilį vairavo būdamas neblaivus, kas laikytina itin šiurkščiu kelių eismo taisyklių pažeidimu. Tai patvirtina tiek specialisto išvada, tiek paties nuteistojo parodymai, tiek liudytojų, kartu su juo šventusių Naujųjų metų sutikimą, parodymai. Kita vertus, net jeigu taip ir buvo (t. y. nuteistasis kalbėdamas mobiliuoju telefonu su liudytoju M. D. buvo sustojęs), ši aplinkybė tik patvirtina A. L. gebėjimą teisingai įvertinti situaciją ir pagrindžia jo suvokimą, kad viršydamas greitį miesto teritorijoje daugiau nei dvigubai, žiemos metu, esant šlapiai kelio dangai elgėsi pavojingai tiek daromos veikos, galinčių kilti padarinių atžvilgiu, kuriems buvo visiškai abejingas.

Apeliantės nuomone, teismas itin sureikšmina aplinkybę, kad kalbėdamas mobiliuoju telefonu su liudytoju A. L. buvo sustojęs, ir daro išvadą, kad tai leidžia teigti, jog nuteistasis buvo kelių eismo taisyklių besilaikantis eismo dalyvis, o susidūrimas su nukentėjusiojo vairuojamu automobiliu įvyko dėl kažkokių atsitiktinių, staiga spontaniškai atliktų nuteistojo veiksmų. Ši aplinkybė, kaip minėta, patvirtina nuteistojo gebėjimą teisingai įvertinti situaciją. Apeliantės nuomone, priešingai nei nurodoma nuosprendyje, A. L. turėjo visas galimybes pasirinkti teisėtą elgesio variantą ir į atsisakyti daromo nusikaltimo – po pokalbio su M. D. toliau automobilio nebevairuoti. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matosi, kad liudytojas M. D. parodė, jog iš telefoninio pokalbio su A. L. suprato, kad pastarąjį kažkas (asmuo, vardu Dainius) veža namo, jog negirdėjo užvesto variklio garso. Liudytojas parodė, kad nuteistasis buvo ramus ir galimai gulėjo ant galinės automobilio sėdynės, tačiau pats A. L. neprisiminė apie ką jie kalbėjo ir, kodėl pokalbis nutrūko. Apeliantė nurodo, kad jokių objektyvių duomenų apie šį pokalbį ir jo turinį bei A. L. veiksmus pokalbio metu (vairavo ar buvo sustojęs) nėra. Pasak apeliantės, teismas, vertindamas įrodymus dėl A. L. kaltės formos ir rūšies, visiškai neįvertino aplinkybės, kad nuteistasis, būdamas neblaivus, nuo Naujųjų metų sutikimo vietos iki susidūrimo su automobiliu WV „Golf nuvažiavo pakankamai nemažą atstumą, ir nors negalėjo paaiškinti, kaip ir kur važiavo, vis dėlto, jo atlikti objektyvūs veiksmai patvirtina, kad jis adekvačiai vertino situaciją, nepasiklydo kelyje ir pan., kas taip pat teikia pagrindą konstatuoti jo tyčinę kaltę. Perkvalifikavus nuteistojo A. L. nusikalstamą veiką iš BK 281 straipsnio 6 dalies į BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą, 135 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį, nuteistojo veiksmų kvalifikavimas pagal BK 144 straipsnį būtų perteklinis, todėl jis turėtų būti pagal šį BK straipsnį išteisintas.

Šalies argumentai

Apeliantė nurodo, jog neginčija teismo sprendimo dėl nukentėjusiajam V. E. priteisto turtinės žalos atlyginimo dydžio ir priteistos sumos nepilnamečio E. E. išlaikymui, tačiau nesutinka su nuosprendžio dalimi dėl priteistų neturtinės žalos atlyginimo dydžių E. E., V. E., R. E. bei dėl I. T. pareikšto civilinio ieškinio atmetimo.

Teismas netinkamai taikė CK 6.250 straipsnį, 6.283 straipsnio 1 dalį, neatsižvelgė į tai, jog trijų artimų asmenų žūtis ir mažamečio sunkus sveikatos sutrikdymas sukėlė žymiai didesnius neturtinius praradimus nei būtų sukėlęs tik vienas iš jų. Teismas neatsižvelgė į patirtą visų artimų asmenų netektį, kuri buvo netikėta. Nukentėjusysis E. E. eismo įvykio metu neteko trijų savo artimųjų – tėvo, motinos ir brolio. Dėl žuvusių šeimos narių jis patyrė emocinį sukrėtimą ir dvasinių išgyvenimų. Be to, įvykio metu paties nukentėjusiojo E. E. sveikata buvo sunkiai sutrikdyta (6 dienas gulėjo reanimacijoje, mėnesį buvo gydomas ligoninėje ir pusę metų reabilitacijoje), jis patyrė daugybinius kūno sužalojimus, o ateityje gali sukelti daugiau įneigiamų pasekmių. Būdamas itin sunkios sveikatos būklės nukentėjusysis liko vienas, negalėjo dalyvauti savo artimiausių šeimos narių laidotuvėse, jis tuo metu komos būklėje gulėjo reanimacijoje.

Skunde nurodoma, kad teismų praktikos, kai eismo įvykio metu žūsta visi nukentėjusiojo artimieji, nėra, tačiau galima atsižvelgti į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 11 d. kasacinę nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-313/2019. Nukentėjęs mažametis dėl eismo įvykio patyrė nepakeliamus išgyvenimus, nes žuvo visa jos šeima. Jam yra sunku grįžti į įprastą gyvenimo ritmą. Nukentėjusysis, netekęs visų savo šeimos narių, neabejotinai patyrė žymiai didesnę neturtinę žalą. Jo dvasiniai išgyvenimai, sukrėtimas yra didesni, intensyvesni, patiriami didžiausi praradimai, nes netenkama galimybės bendrauti iš karto su visais nukentėjusiam artimaisiais asmenimis.

Eismo įvykio metu žuvo trys nukentėjusiųjų R. E., V. E. ir I. T. šeimos nariai, todėl jų atžvilgiu buvo pažeista įstatymo saugoma vertybė į šeimą. Įvykus eismo įvykiui buvo pažeista nukentėjusiųjų artimų žmonių, motinos, tėvo, brolio, sūnaus, anūko, brolio, sūnėno, marčios gyvybė – fundamentaliausia vertybė, kuri demokratinių šalių teisėje pripažįstama aukščiausia vertybe. Dėl tokios vertybės pažeidimo patiriami neigiami padariniai yra visiškai akivaizdūs, nes, ją sunaikinus, gyvybės atkūrimo procesas nėra įmanomas. Netekę artimųjų asmuo netenka su jais siejamų planų, galimybės turėti ir (ar) vystyti šeimos teisinius santykius, jų sąlygojamus artimus ryšius. Be to, aptariamo eismo įvykio metu buvo pažeista ir kita vertybė – sunkiai sutrikdyta ir mažamečio E. E. sveikata. Apeliantės nuomone, teismas neįvertino bendrų nukentėjusiųjų išgyvenimų dėl trijų šeimos narių žūties ir teisės į šeimą pažeidimo, taip pat ir ketvirto šeimos nario sveikatos sutrikdymo masto, teisės į sveikatą pažeidimą, neatsižvelgė į esminę reikšmę realų ieškovų ir mirusių asmenų santykį, nepagrįstai priteisė per mažas neturtinės žalos atlyginimo sumas ieškovams.

Skunde dėstoma teismų praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo kriterijų ir dydžio. Nurodoma, kad teismų praktikoje eismo įvykiu sukeltos neturtinės žalos atlyginimo dydžiai svyruoja nuo 144 Eur iki 83 989 Eur, o kai nukentėjusiesiems padaromas sunkus sveikatos sutrikdymas, priteisiama nuo 5 792 Eur iki 35 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Atsižvelgus į mažamečio E. E. patirtus išgyvenimus netekus tėvo, motinos bei brolio ir sunkiai sužalojus jo sveikatą, teismo priteistas 15 050 Eur (šiai dienai draudimo kompanija išmokėjo 49 950 Eur) neturtinės žalos atlyginimo dydis nėra pakankamas mažamečio patirtai žalai kompensuoti. Teismas netinkamai įvertino pažeistų vertybių pobūdį. Byloje susiklostė išskirtinė situacija, kai žala vienu metu kilo tiek dėl mažamečio tėvo, motinos, brolio žūties, tiek dėl jo paties sunkaus sveikatos sutrikdymo. E. E. patyrė didelę neturtinę žalą, nes jam buvo padaryti daugybiniai, gyvybei pavojingi, itin didelį fizinį skausmą sukeliantys kūno sužalojimai, jis iki šiol patiria itin sunkius išliekamuosius padarinius, sukėlusius dideles fizines bei dvasines kančias. Nukentėjusysis E. E. iki šiol negali to pamiršti, gyvena strese ir baimėje, negali ramiai miegoti, išeiti į gatvę, nuolat lankosi pas psichologą. Nors draudimo kompanija I. T. yra išmokėjusi 6 660 Eur, tačiau teismas jai nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo. Teismas neatsižvelgė į I. T. ir žuvusio brolio emocinį artumą, neįvertino realių juos siejusių ryšių, jų pobūdžio, taip pat neįvertino jos patirtų išgyvenimų dėl brolio mirties.

Šalies argumentai

4. Nukentėjusiosios S. S. atstovas apeliaciniame skunde prašo skundžiamą nuosprendį pakeisti: nuteistojo A. L. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 281 straipsnio 6 dalies į BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą, 135 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 1 dalį ir paskirti bausmes numatytų BK straipsnių sankcijų ribose. Taip pat prašo nuosprendžio dalį dėl nukentėjusiosios S. S. civilinio ieškinio atmetimo pakeisti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – civilinį ieškinį patenkinti visiškai.

Skunde nurodoma, kad teismas neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir dėl to netinkamai kvalifikavo nuteistojo A. L. padarytą nusikalstamą veiką, taip pat jam paskyrė neteisingą bausmę. Be to, teismas nukrypo nuo teismų praktikos žalos atlyginimo klausimu, be teisinio pagrindo ir motyvų atmetė nukentėjusiosios S. S. civilinį ieškinį. Teismas, tendencingai vertino faktines bylos aplinkybes, dalį jų ignoravo, todėl netinkamai nustatė nuteistojo A. L. kaltės formą ir rūšį, tuo pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų reikalavimus.

Šalies argumentai

Apeliantas nurodo, kad gatvės ruože, kur įvyko eismo įvykis, asfalto dangos plotis yra 5,50 m – dvi eismo juostos po 2,75 m pločio. Šis plotis yra pats mažiausias eismo juostos plotis, kuris leistinas neužstatytai ar nepilnai užstatytai gatvei. Tokios gatvės projektinis greitis yra 30 km/h. Projektinis greitis reiškia, kad tai yra didžiausias saugus greitis, kuriuo galima leisti važiuoti automobiliams. Tiriamu atveju leistino važiavimo greičio riba buvo 50 km/h, t. y. viršijo gatvės projektinį greitį, ir šis viršijimas gali būti nelabai pavojingas palankiose vietose, pvz.: tiesus gatvės ruožas su geru matomumu, bet bus labai pavojingas ten, kur yra kreivės, ribotas matomumas ir pan. Nagrinėjamu atveju eismo įvykis įvyko horizontalioje kreivėje (vingyje), joje eismo juostų plotis yra minimalus, vairuotojai veiksmus turi atlikti tiksliai, klaidos beveik negalimos. Kadangi eismo juostos kreivėje yra pačios siauriausios, priešpriešiniai automobiliai prasilenkia mažiausiu atstumu vienas nuo kito. Iš faktinių bylos aplinkybių matosi, kad A. L. automobilio „Audi A4“ judėjimo kryptimi, artėjant prie horizontaliosios kreivės, jos matomumą užtveria šalia kelio esanti sodyba ir jos augmenija, vairuotojas nemato kreivės pabaigos, negali spręsti apie posūkio ilgį ir aštrumą, nėra galimybių pasirinkti didžiausią saugų važiavimo kreive greitį. Nuteistasis A. L. parodė, kad kelias, kuriame įvyko eismo įvykis, jam buvo gerai žinomas, juo važiavęs ne vieną kartą. Ikiteisminio tyrimo metu jis taip pat nurodė, kad jis įpratęs šia kelio atkarpa važiuoti apie 50–60 km/h greičiu. Akivaizdu, kad A. L., žinodamas tą kelio atkarpą, kurioje įvyko eismo įvykis, ir aiškiai suvokdamas, jog negali matyti kreivės pabaigos ir ten galinčių būti transporto priemonių ar pėsčiųjų, aiškiai turėjo ir galėjo numatyti, jog važiuojant transporto priemone ir du kartus viršijant leistiną greitį, tikėtina, nesugebės saugiai prasilenkti su kita transporto, tačiau, galimai, „dėl drąsos išgėrus“ pasitikėjo sėkme ir buvo abejingas galimiems padariniams. Abejingumą padariniams patvirtina ir vėlesni jo veiksmai – pabėgimas iš įvykio vietos ir pagalbos sužeistiems žmonės nesuteikimas, kas parodo, kad jo veika yra padaryta netiesiogine tyčia.

Apeliantas nurodo, kad byloje nėra duomenų, jog nuteistojo A. L. profesija, sportinė ar kitokia veikla būtų susijusi su automobilių vairavimu ekstremaliomis sąlygomis ar jų bandymu. Be to, jo vairavimo patirtis nėra didelė. Šiuo konkrečiu atveju, važiuodamas neblaivus, viršydamas daugiau kaip du kartus leistiną greitį, važiuodamas priešpriešine eismo juosta, tamsiu paros metu ir esant šlapiai kelio dangai, bei nematydamas kelio kreivės pabaigos, A. L. suvokė, jog išėjus į kelią pėsčiajam ar atvažiuojant kitam automobiliui (kurių nesimato, jei jie yra kreivės pabaigoje) eismo įvykio, tikėtinai, nepavyks išvengti. Pasak apelianto, tai reiškia, kad jis suvokė ne savo veiksmų rizikingumą, o pavojingumą. Šiurkščiai pažeidinėjantis kelių eismo taisykles asmuo, paprastai, numato pavojingų padarinių kilimo pakankamai didelę tikimybę. Nuteistojo A. L. elgesys kelyje rodo tai, kad nenoras pavojingų padarinių nebuvo pagrįstas nei jo asmeninėmis savybėmis, nei automobilio techniniais duomenimis, t. y. jis nebuvo nei pagrįstas, nei lengvabūdiškas. Padarinių nenoras pasireiškė tiesiog abejingumu dėl galimų padarinių, arba, kitais žodžiais, tikėjimu sėkme, o tai jau netiesioginės tyčios požymiai. Todėl suvokdamas savo veiksmų pavojingumą, numatydamas susidūrimo su kitu automobiliu ar pėsčiojo partrenkimo tikimybę ir kad tokia tikimybė, turint omenyje automobilio greitį ir veikos padarymo vietą bei tai, kad A. L. važiavo priešpriešine eismo juosta, yra pakankamai didelė, jis nekoregavo savo elgesio, t. y. abejingai vertino galimas tokio vairavimo pasekmes. Toks psichinis santykis su veikos suvokimu ir padarinių numatymu, apelianto nuomone, yra tyčinės kaltės požymiai, įtvirtinti BK 15 straipsnio 3 dalyje. Gyvybės atėmimas, padarytas netiesiogine tyčia, yra nužudymas ir tokia veika kvalifikuojama pagal BK 129 straipsnį.

Nukentėjusiosios atstovas apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas nepagrįstai atmetė nukentėjusiosios S. S. civilinį ieškinį. Nuteistojo A. L. automobilis buvo draustas privalomuoju draudimu draudimo bendrovėje ADB „Gjensidige“. Šiai bendrovei (civilinei atsakovei) buvo pateikta pretenzija dėl 90 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo S. S.. Draudimo bendrovė eismo įvykį pripažino draudžiamuoju, tačiau S. S. atlygino tik dalį reikalautos neturtinės žalos, t. y. 6 660 Eur. Todėl baudžiamojoje byloje buvo pateiktas civilinis ieškinys atlyginti likusią neturtinės žalos dalį, t. y. 83 340 Eur. Teismas, atmesdamas nukentėjusiosios S. S. civilinį ieškinį, tendencingai aiškino jos santykių su žuvusiais asmenimis artumą ir tų santykių pobūdį, juos susiedamas tik su bendro ūkio vedimu ir būtinu reikalavimu gyventi kartu, kad šie santykiai būtų pripažinti artimais, taip pat be jokio teisinio pagrindo lygino juos su sutuoktinių/sužadėtinių santykiais ir tuo paneigė konstitucinę teisę į žalos atlyginimą, kuri nurodo, kad patirta neturtinė žala atlyginama visais atvejais. Be to, padarydamas išvadą, jog S. S. visiškai pasveiko, teismas konstatavo šią aplinkybę, kuri nebuvo tirta ir kuri prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms ir įrodymams.

Dėl reikalavimo priteisti 53 400 Eur nukentėjusiajai S. S. neturtinės žalos atlyginimo apeliantas nurodo, jog teismas neįvertino A. L. asmenybės, jo elgesio ir kaltės. Apelianto nuomone, nuteistasis veikė netiesiogine tyčia. Automobilį jis vairavo neblaivus, šiurkščiai pažeidė KET reikalavimus, suvokė, jog gali sukelti pavojingą eismo įvykį. Po eismo įvykio nuteistasis, nors turėjo pareigą rūpintis nukentėjusiaisiais, jų gyvybei grėsė pavojus, tačiau jiems nepagelbėjo, neiškvietė greitosios medicinos pagalbos, nepranešė policijai, o iš įvykio vietos pasišalino, bandė neigti, jog vairavo transporto priemonę eismo įvykio metu. Eismo įvykio metu A. L. buvo profesionalios karinės tarnybos kariškis, kuris yra apmokytas veikti ekstremaliomis aplinkybėmis, taip pat apmokytas suteikti asmenims pirmąją būtinąją pagalbą sužalojimų atveju. Šiuo atveju nuteistajam yra taikomi padidinti atsargumo ir rūpestingumo standartai.

Teismas nepagrįstai nurodė, kad S. S. visiškai pasveiko. Nukentėjusioji teisme paaiškino, kad ji iki šiol jaučia liekamuosius reiškinius po eismo įvykio. Ji negali sėdėti ant kietų paviršių, apskritai ji negali būti ilgesnį laiką sėdimoje padėtyje, negali važiuoti dviračiu, sportuoti, bėgioti, nes tai kelia skausmą ir ji yra priversta vartoti analgetikus. Tokius jos paaiškinimui patvirtino teisme apklausta jos motina. Be to, byloje yra pateikta UAB „Lazdijų sveikatos centras“ pažyma Nr. V1-228, kuri patvirtina, kad S. S. nėra pasveikusi po įvykio metu patirtu sužalojimų, yra išlikę liekamieji reiškiniai, dėl kurių ji negali gyventi pilnavertiško gyvenimo. Apeliantas nurodo, kad teisme buvo teiktas prašymas skirti S. S. ekspertizę siekiant nustatyti jos patirtų sužalojimų mastą. Tokiu būdu būtų nustatyti ir liekamieji reiškiniai po sveikatos sužalojimo. Teismas šį prašymą atmetė, formaliai nurodydamas, kad neturi pagrindo abejoti specialisto V. Valiuko išvada. Apelianto nuomone, tokiu būdu teismas užkirto kelią nukentėjusiajai įrodinėti bylai reikšmingas aplinkybes. Nepaisant to, apeliantas nurodo, kad net ir medicininio išsilavinimo neturintis asmuo turėtų suvokti, kad tokios traumos, kurias patyrė S. S., palieka ilgalaikius liekamuosius reiškinius. Pasekmės vertinamos ne vien įvykusio fakto, bet ir ateities požiūriu, t. y. kaip jos paveiks tolesnį nukentėjusiojo gyvenimą.

Nukentėjusioji S. S. dėl daugybinių kūno sužalojimų, patirtų eismo įvykio metu, buvo gydoma Kauno klinikose stacionare laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. sausio 25 d., VšĮ Abromiškių reabilitacijos ligoninėje gydyta laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 25 d. iki 2019 m. kovo 25 d., VšĮ VU Santaros klinikose gydyta stacionare nuo 2019 m. kovo 25 d. iki 2019 m. balandžio 5 d. S. S. buvo taikytas konservatyvus dubens kaulų lūžio gydymas – trijų mėnesių gulimas rėžimas varlytės padėtyje, todėl dėl griežto gulimo rėžimo negalėjo apsitarnauti pati, jai buvo būtina pagalba asmens higienos, savarankiškumo, apsirengimo ir judėjimo veiksmuose. Apeliantas nurodo, kad ši situacija ir artimų žmonių praradimas neigiamai paveikė nukentėjusiosios psichologinę būseną, dėl ko iki šiol jai reikalinga psichologų pagalba. Gulėdama tris mėnesius nejudamojoje padėtyje S. S. kentė didžiulius skausmus, kuriuos malšindavo tik vaistai. Šiai dienai jos sveikata visiškai nėra atsistačiusi, fizinis skausmas kartojasi, todėl analgetikai yra vartojami ir šiuo metu. Be to, yra stebimi liekamieji reiškiniai po eismo įvykio patirtos traumos, jos judėjimo funkcija bei motorika nėra pilnai atsistačiusios, jai nėra galimas įprastas normalus fizinis krūvis ir yra didelė rizika, kad pilnai neatsistatys. Ypatingą nerimą ir susirūpinimą kelia tai, kad eismo įvykio metu S. S. buvo sulaužyti dubens kaulai bei gaktikaulio skliautai, kas savaime suponuoja grėsmes dėl galimo nevaisingumo ateityje, abejones dėl galimybės ateityje išnešioti kūdikį, galimų gimdymo komplikacijų bei lytinės funkcijos sutrikimų. Nukentėjusioji šias grėsmes suvokia ir baimės bei susirūpinimas dėl ateities neigiamai veikia jos emocine būseną. Šias aplinkybes ir šį kriterijų, reikšmingą neturtinės žalos dydžio nustatymui, pirmos instancijos teismas ignoravo, šių aplinkybių nevertino, ir tai turėjo esminės reikšmės neteisingam civilinio ieškinio reikalavimo išsprendimui. Be to, skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad specialistas V. Valiukas, kvalifikuodamas S. S. sveikatos sutrikdymą kaip nežymų sveikatos sutrikdymą, pats apklaustas teisme pripažino, jog nukentėjusiajai padaryti kūno sužalojimai yra labai sunkūs sužalojimai. Kaip sunkų sveikatos sutrikdymą jos patirtus sužalojimus vertino ir draudimo kompanija, išmokėdama draudimo išmoka.

Apeliantas pažymi, kad teismų praktikoje eismo įvykiu sukeltos neturtinės žalos atlyginimo dydžiai svyruoja nuo 144 Eur iki 83 989 Eur. Tokie priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydžiai apima atvejus nuo lengvo sveikatos sutrikdymo iki sunkaus sužalojimo, taip pat atvejus, kai žala atsirado iš dalies ir dėl nukentėjusio asmens kaltės ar dalis jos buvo atlyginta draudimo bendrovių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-402-421/2016). Pastaruoju metu mažesnis nei 10 000 Eur neturtinės žalos dydis iš esmės nustatomas tik tais atvejais, kai konstatuojamas didelis nukentėjusiojo neatsargumas arba nustatoma, kad paties nukentėjusiojo veiksmai turėjo įtakos žalai atsirasti ar padidėti. Apeliantas nurodo, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog S. S. veiksmai turėjo kokios nors įtakos žalos atsiradimui ar jo padidėjimui, todėl nustatant nukentėjusiajam padarytos neturtinės žalos dydį, vadovaujamasi įstatyme nustatytais kriterijais, atsižvelgiant į kitas nustatytas aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei jau suformuotą teismų praktiką analogiškose bylose. Be to, valstybinį kaltinimą palaikantis prokuroras teisminio nagrinėjimo metu teigė, jog draudimo kompanijos išmokėta 6 600 Eur draudimo išmoka yra neadekvati ir neproporcinga satisfakcija nukentėjusiosios S. S. patirtai neturtinei žalai atlyginti ir prašė jos civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir iš nuteistojo priteisti 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Apelianto nuomone, būtina atsižvelgti ir į bendrus ekonominius ir pragyvenimo lygio pokyčius, kurie didėja. Be to, iš draudimo bendrovės (civilinės atsakovės) finansinės atskaitomybės dokumentų matosi, kad bendrovės finansinės veiklos rodikliai, kurie yra vienas iš priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti kriterijų, patvirtina, jog nukentėjusiosios prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra adekvatus ir proporcingas, siekiant teisingi atlyginti jos patirtą neturtinę žalą, ir kuo labiau sušvelninti negatyvius padarinius už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus bei praradimus.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu prašoma priteisti 30 000 Eur nukentėjusiajai S. S. neturtinės žalos atlyginimo dėl artimo mylimo žmogaus ir draugo L. E. ir jo tėvų, su kuriais nukentėjusiąją siejo artimas emocinis ryšys ir pastovus bendravimas, gyvybės atėmimo ir su tuo susijusių pasekmių. Nukentėjusiąją S. S. su eismo įvykio metu žuvusiais R. E., L. E. ir V. Z. siejo glaudus emocinis ryšys ir nuolatinis bendravimas. Nukentėjusioji neturėjo su savo tėvais glaudaus emocinio ryšio. Nuolatinis piktnaudžiavimas alkoholiu šeimoje, nesirūpinimas savo atžalomis lėmė tai, kad S. S. atitolo nuo savo tėvų ir emocinį ryšį, šiltus santykius rado E. šeimoje, t. y. tarpusavio santykių nuoširdumą, pagarbą vienas kitam, rūpinimąsi vienas kitu, vienas kito palaikymą ir tėvišką/motinišką meilę. Apie tai teisme parodė ir žuvusiųjų giminaičiai.

L. E. buvo nukentėjusiosios S. S. artimas draugas, su kuriuo šiltus santykius palaikė nuo 2018 m. pradžios. Jie pastoviai bendravo ir didžiąją laiko dalį praleisdavo E. šeimoje, ten nakvodavo, su jais leisdavo laisvalaikį, švęsdavo šventes, taip pat padėjo jiems ūkyje ir buityje. Tai patvirtina ir ta aplinkybė, kad 2019 Naujuosius metus S. S. taip pat pasitiko su draugo šeima pas jų gimines. Nukentėjusiąją ir L. E. siejo artimi meilės jausmai ir draugystė, bendras siekis ateityje būti kartu, o jo tėvai nukentėjusiajai suteikė tėvišką/motinišką meilę, kurios ji nepatyrė savo šeimoje. Todėl jų netektis nukentėjusiajai S. S. sukėlė didžiulius dvasinius išgyvenimus, nes neteko visko, kuo pradėjo pasitikinėti, ką nuoširdžiai mylėjo ir su kuo siejo savo ateitį ir planus. Ypatingai jos psichologinę būseną paveikė tai, kad prispausta automobilyje po eismo įvykio savo akimis matė tame pačiame automobilyje prispaustų artimų žmonių mirtį. Be to, iš byloje esančio UAB „Medicinos paslaugų centro“ išrašo matosi, kad psichiatras konstatavo S. S. ir žuvusių jos artimų žmonių emocinį prieraišumą, dėl kurių netekties nukentėjusiajai prireikė net psichiatrų pagalbos. Jai diagnozuoti įvairūs sveikatos sutrikimai. Apelianto nuomone, šis medicininis dokumentas ir diagnozė patvirtina, kad S. S. ir žuvusiuosius siejo artimas, nuoširdus ir pastovus ryšis, kurio praradimas nukentėjusiajai sukėlė didelius išgyvenimus ir neturtinę žalą. Vien tai, kad jie nevedė bendro ūkio, negyveno sutuoktinių/sužadėtinių gyvenimo, gyveno ne kartu, nepaneigia jų artimo ir glaudaus emocinio ryšio. Nors apeliantas sutinka, kad bendravimo laikotarpis, santykių pobūdis ir intensyvumas turi įtakos vertinant patirtą žalą, tačiau šios aplinkybes nepaneigia, jog S. S. patyrė žalą ir kad ji turi teisę į žalos atlyginimą dėl šių artimų žmonių netekties.

Atsiliepimas

5. ADB „Gjensidige“ atstovė atsiliepimuose į nukentėjusiųjų atstovų apeliacinius skundus prašo apeliacinius skundus atmesti ir pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti nepakeistą.

Nurodoma, kad draudimo bendrovė dėl nagrinėjamo įvykio atliko žalų bylų administravimą ir nukentėjusiesiems buvo išmokėti neturtinės žalos atlyginimai. Be to, teismas daliai nukentėjusiųjų taip pat priteisė neturtinės žalos atlyginimus. Pažymima, kad šių teismo priteistų atlyginimų draudimo bendrovė neginčijo, apeliacinio skundo nepateikė. Draudimo bendrovės išmokėta 6 660 Eur draudimo išmoka nukentėjusiajai S. S. yra pakankama jos patirtai neturtinei žalai atlyginti. Ši draudimo išmoka beveik dvigubai viršija maksimalią teismų praktikoje apibrėžtą draudimo išmoką nesunkaus sveikatos sutrikdymo atvejais. Nukentėjusiosios S. S. prašomas neturtinės žalos atlyginimo dydis nėra pagrįstas, nei byloje esančiais įrodymais, nei teismų praktikos pavyzdžiais. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog dėl nukentėjusios patirtų sužalojimų jos sveikata neatsistatys, liks liekamieji reiškiniai, bus apribotos judėjimo, profesinės ar kitos galimybės. Be to, aplinkybė, kad S. S. su žuvusiuoju palaikė draugiškus santykius, bendravo, nėra pakankamas pagrindas pripažinti jos teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Šiuo atveju būtina įvertinti tai, jog S. S., nors ir leisdavo dalį savo laiko su žuvusiais E. šeimos nariais, tačiau nebuvo jų išlaikoma, pas juos negyveno, turėjo savo šeimą, namus. Nukentėjusioji su žuvusiuoju L. E. pradėjo bendrauti 2018 metų pradžioje, t. y. kada jai buvo vos penkiolika metų. Galimai vaikus siejo draugiški santykiai, tačiau jie truko vos septynis mėnesius, abu vaikai buvo priklausomi nuo savo tėvų, bendro ūkio nevedė. Byloje nėra įrodymų, kurie pagrįstų, jog S. S. ir L. E. ryšys buvo itin artimas, išskirtinis, nuolatinis, grįstas rimtais ateities planais kartu ir pan. Suprantama, kad netekus draugo žmonės patiria neigiamų emocijų, išgyvenimų, tačiau tai nereiškia, kad visi tokie asmenys, nesant išskirtinių aplinkybių, įgyja teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Atsiliepimuose nurodoma, kad nukentėjusieji E. E., V. E., R. E. ir I. T. patyrė didžiulę netektį ir skaudžiai išgyveno artimųjų žūtį, tačiau draudimo bendrovė objektyviai, vadovaudamasis teismų praktikoje nustatytais kriterijais, atlygino nukentėjusiųjų patirtą neturtinę žalą. Apeliaciniu skundu prašomos priteisti sumos akivaizdžiai neatitinka teismų praktikoje priteisiamų sumų. Teismų praktikoje pripažįstama, jog seserų ar brolių išgyvenimai, netekus savo seserų ar brolių, yra mažesni nei tėvų patirti išgyvenimai netekus vaiko, todėl žuvusiųjų broliams bei seserims yra priteisiamos mažesnės sumos, nei žuvusiųjų vaikams ar tėvams. Nors nukentėjusioji I. T. su žuvusiu broliu ir bendraudavo, kartu leisdavo laiką, tačiau teismų praktikoje yra pasisakyta, kad šios aplinkybės nėra išskirtinės. Be to, nagrinėjamu atveju nukentėjusieji V. E. ir R. E. neteko ne vienintelio sūnaus (R. ir V. E. turi dar vieną dukrą ir du sūnus), o I. T. ne vienintelio brolio (turi dar du brolius). Apeliantai nagrinėjant šią byla prašo atsižvelgti į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-313/2019. Pasak draudimo bendrovės atstovės, šioje byloje ginčas buvo kilęs dėl gydymo įstaigos netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų, dėl ko mirė žmogus bei ir dėl to kilusios turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo. Taigi apeliantų nurodomos ir šios bylos sprendimo pagrindai, motyvacija yra visiškai skirtingos. Taip pat apeliaciniame skunde nurodoma ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-l 81-611/2020, tačiau šioje byloje nėra aptariamas neturtinės žalos seneliams ar broliams/seserims atlyginimo klausimas, todėl ir ši apeliantų nurodoma byla jokia apimtimi nepagrindžia jų prašomų priteisti sumų dydžio.

6. Teismo posėdyje nukentėjusiųjų V. E., R. E., E. E., I. T. atstovė ir nukentėjusieji V. E., R. E. ir I. T. prašo patenkinti nukentėjusiųjų V. E., R. E., E. E. ir I. T. atstovės apeliacinį skundą. Nukentėjusioji S. S. ir jos atstovas prašo patenkinti nukentėjusiosios S. S. atstovo apeliacinį skundą. Nuteistasis A. L., jo gynėja, civilinio atsakovo ADB ,,Gensidige“ atstovė ir prokuroras prašo nukentėjusiųjų atstovų apeliacinius skundus atmesti. Nukentėjusiosios D. M. Z. ir J. K. teismo posėdyje po pertraukos nedalyvavo ir baigiamųjų kalbų nepasakė.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7. Nukentėjusiųjų V. E., R. E., E. E. ir I. T. atstovės bei nukentėjusiosios S. S. atstovo apeliaciniai skundai atmetami.

Dėl įrodymų vertinimo

8. Apeliaciniuose skunduose teigiama, jog teismas padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų pažeidimus. Toks apeliacinių skundų argumentas yra nepagrįstas. Iš BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų prasmės matyti, jog teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Baudžiamojo proceso kodeksas reikalauja, kad teisėjai įrodymus įvertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų kolegija šioje baudžiamojoje byloje nenustatė BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo požymių. Visi duomenys, kuriais pirmosios instancijos teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Skundžiamame nuosprendyje įvertinti paties nuteistojo, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai, specialisto išvados, įvykio vietos apžiūros protokolų duomenys, kiti rašytiniai bylos įrodymai. Priešingai nei nurodoma apeliaciniuose skunduose, iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies turinio matyti, kad nuosprendyje ne tik išsamiai aprašytas byloje ištirtų įrodymų turinys, bet taip pat jie palyginti tarpusavyje, todėl galima pagrįstai teigti, kad pirmosios instancijos teismas išvadas dėl nusikalstamų veikų aplinkybių, A. L. kaltės padarė įvertinęs kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą, nei vienam iš įrodymų šaltinių nesuteikęs išskirtinės įrodomosios reikšmės, kartu patikrinęs įrodymų patikimumą. Taip pat pirmosios instancijos teismas priimto nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė nusikalstamų veikų kvalifikavimo motyvus ir išvadas. Vien tai, kad atliktas įrodymų vertinimas yra jų pagrindu padarytos išvados dėl nuteistojo kaltės nepriimtinos nukentėjusiesiems, nereiškia, jog teismo išvados yra neteisingos. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, gaunant duomenis, kurie teismo buvo pripažinti įrodymais, juos vertinant bei nagrinėjant bylą teisme nepadaryta.

Dėl nuteistojo nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 281 straipsnio 6 dalį ir BK 144 straipsnį

9. Iš paduotų apeliacinių skundų turinio, juose išdėstytų nesutikimo su skundžiamu nuosprendžiu argumentų bei suformuluotų prašymų matosi, kad apeliaciniuose skunduose ginčijamas nuteistojo nusikalstamos veikos kvalifikavimas, t. y. kaltės forma ir rūšis. Esminis abiejų nukentėjusiųjų atstovų apeliacinių skundų argumentas yra tas, kad A. L. turi būti nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą, 135 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį. Apeliantai teigia, kad atsižvelgiant į tai, jog A. L. automobilį vairavo būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, viršydamas leistiną greitį daugiau kaip du kartus, važiuodamas priešpriešine eismo juosta, tamsiu paros metu ir esant šlapiai kelio dangai, miesto teritorijoje, darytina išvada, kad A. L. sukeltas eismo įvykis buvo dėsningas ir logiškas jo pavojingų veiksmų vairuojant automobilį padarinys. Toks apeliacinių skundų argumentas yra nepagrįstas. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvų matyti, kad klausimas dėl A. L. kaltės, padarius nusikalstamą veiką, rūšies (neatsargios ar tyčinės), buvo keliamas ir išnagrinėtas pirmosios instancijos teisme. A. L. veikos vertinimo, kaip tyčinės, versija buvo atmesta, detaliai ištyrus ir išanalizavus byloje esančius įrodymus bei jų visumos pagrindu padarius įtikinamas išvadas. Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiamame nuosprendyje spręsdamas A. L. kaltės, jos rūšies ir formos, o taip pat nusikalstamos veikos kvalifikavimo klausimus, padarė išvadas, kurios atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes ir dėl to tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Žemesnės instancijos teismas

10. Byloje nustatyta, kad nuosprendyje aprašytomis aplinkybėmis A. L., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (1,71 promilių), vairuodamas automobilį ,,Audi A4“, pažeisdamas kaltinime nurodytų Kelių eismo taisyklių (KET) reikalavimus, važiuodamas ne mažesniu nei 101 km/h greičiu, kelio posūkyje nesuvaldė savo vairuojamo automobilio, išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir susidūrė su iš priekio atvažiuojančiu automobiliu ,,VW Golf“. Šio eismo įvykio metu automobilį ,,VW Golf“ vairavęs R. E. ir du šio automobilio keleiviai L. E. ir V. Z. žuvo, o kiti du keleiviai buvo sužaloti: E. E. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, o S. S. – nesunkus sveikatos sutrikdymas.

11. Nukentėjusiosios S. S. atstovas apeliaciniame skunde teigia, kad atmesdamas jo prašymą dėl teismo medicinos ekspertizės paskyrimo siekiant nustatyti S. S. padarytų sužalojimų sunkumo laipsnį, teismas neįvertino, kad specialisto išvados Nr. G209/2019 (09) ir Nr. G 233/2019 (09), kuriose nurodyta, kad S. S. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, atliktos neįvertinus visų medicininių dokumentų. Be to, šias išvadas pateikęs ekspertas V. Valiukas apklaustas pirmosios instancijos teisme pripažino, kad pirminė informacija iš Marijampolės ligoninės jam nebuvo pateikta ir specialisto išvados pateiktos iš to, ką aprašė Kauno klinikos. Ekspertas paaiškino, kad jis negali nieko pasakyti ir dėl Marijampolės ligoninėje atliktų rentgeno ir kompiuterinės tomografijos tyrimų, nes nežino, ar Kauno klinikos pačios atliko šiuos tyrimus, ar tik perrašė Marijampolės ligoninėje atliktų tyrimų rezultatus į S. S. ligos istoriją. Eksperto nuomone, S. S. po patirtų sužalojimų liekamųjų reiškinių neliko, tačiau jis neatmetė galimybės, kad priešingu atveju ir neatsistačius kuriai nors organo funkcijai, išvada dėl kūno sužalojimų sunkumo laipsnio galėtų ir pasikeisti. Siekiant išsamiai ir visapusiškai įvertinti S. S. padarytus kūno sužalojimus ir jų sunkumo laipsnį, taip pat atsakyti į apeliacinio skundo argumentus, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu buvo nutarta paskirti komisijinę teismo medicinos ekspertizę. Teisme buvo gautas Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini)2021 (01), kuriame nurodoma, kad S. S. po 2019 m. sausio 1 d. eismo įvykio nustatyti tokie kūno sužalojimai: daugybiniai odos nubrozdinimai kūne, kraujosruvos rankose ir kojose, muštinė žaizda kairėje blauzdoje, krūtinės ląstos sukrėtimas su oro susikaupimu abejose pleuros ertmėse, dešinio stipinkaulio lūžis, dubens kaulų daugybiniai lūžiai be dubens žiedo vientisumo suardymo. Sužalojimai šiuo metu atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymo mastą, nes dėl jų sveikata sutriko ilgiau 10 d. bei nėra duomenų, kad sužalojimų pasekmės atitiktų sunkų sveikatos sutrikdymo mastą (t. 10, b. l. 167–173). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje vienas iš šią ekspertizę atlikusių ekspertų J. Rybalko paaiškino, kad ekspertizės atlikimui buvo pateiktos rentgenogramos bei 2019 m. kovo 26 d. kompiuterinė tomografija, ši medžiaga buvo perduota konsultantei gydytojai radiologei, ji šią medžiagą aprašė ir to aprašymo pagrindu buvo atliktas ir duotas galutinis įvertinimas dėl dubens žiedo būklės po eismo įvykio. Rentgenogramos nebuvo vertinamos, nes kompiuterinė tomograma yra žymiai informatyvesnė, t. y. kompiuterinės tomografijos tyrimas yra tikslesnis ir informatyvesnis. Taigi, ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini)2021 (01) duomenys patvirtino pirmosios instancijos teismo nustatytą aplinkybę, jog nukentėjusiajai S. S. dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų padarytas tik nesunkus sveikatos sutrikdymas.

12. Pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje detaliai išdėstęs A. L. veikos kvalifikavimo motyvus, konstatavo, kad A. L. veikė neatsargia kaltės forma, t. y. nusikaltimą padarė dėl nusikalstamo pasitikėjimo, ir jo nusikalstamus veiksmus kvalifikavo pagal BK 281 straipsnio 6 dalį. Apeliantai su tokiu teismo sprendimu nesutinka, nes jų nuomone, nuteistojo veiksmai buvo tyčiniai. Taigi, kaip jau minėta, šioje byloje esminis klausimas yra tai, kokia kaltės forma – tyčia ar dėl neatsargumo veikė nuteistasis A. L., o konkrečiai šiuo atveju yra aktualus netiesioginės tyčios ir nusikalstamo pasitikėjimo atribojimas.

13. Nusikaltimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK nustatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (BK 15 straipsnio 3 dalis). Teismų praktikoje konstatuota, kad, esant netiesioginei tyčiai, kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, taip pat tai, kad jo veikos pavojingi padariniai yra labai tikėtini ar net neišvengiami, ir, nors tokių padarinių nesiekia bei jų nenori, neatsisako ir nekeičia savo pavojingo elgesio. Kaltininkas nesitiki išvengti savo veikos padarinių (arba realios jų atsiradimo grėsmės), o jeigu ir tikisi, tai remdamasis tik subjektyviais ir atsitiktiniais dalykais – sėkme, likimu ir pan. Tai vertintina kaip abejingumas kitų asmenų interesams, galimiems padariniams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-498-746/2015, 2K-7-193-895/2016, 2K-7-74-788/2019) ir yra vienas esminių požymių netiesioginę tyčią atribojant nuo nusikalstamo pasitikėjimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-498-746/2015, 2K-7-193-895/2016, 2K-7-54-628/2020).

14. Tuo tarpu nusikaltimas yra padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo, jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK nurodyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti (BK 16 straipsnio 2 dalis). Kaltininko intelektinė veikla nusikalstamo pasitikėjimo situacijose baudžiamajame įstatyme, skirtingai nuo netiesioginės tyčios, apibūdinama tik kaltininko psichiniu santykiu su galimais savo pavojingos veikos padariniais. Teismų praktikoje nurodyta, kad nors įstatyme, apibūdinant nusikalstamą pasitikėjimą, kaltininko psichinis santykis su daroma veika nėra atskleistas, tačiau iš teismų praktikos baudžiamosiose bylose matyti, kad kaltininkas suvokia, jog veikia rizikingai, nes paprastai pažeidžia kokias nors taisykles, instrukcijas ir pan., kurių privalo laikytis, ir kartu numato tokią savo elgesio abstrakčią pavojingų padarinių atsiradimo galimybę. Tai suvokdamas kaltininkas vertina savo veikimo (neveikimo) pavojingumą, supranta, kad toks jo elgesys apskritai gali sukelti BK nurodytus padarinius, tačiau kartu jis mano (yra įsitikinęs), jog egzistuoja aplinkybės, kurios jo sukurtoje pavojingoje, rizikingoje situacijoje neleis kilti žalingiems padariniams. Taigi nusikalstamo pasitikėjimo atveju kaltininko valia nukreipta tam, kad dėl jo veikos pavojingų padarinių nebūtų. Jis ne šiaip tikisi sėkmės, kad galbūt padariniai dėl jo veikos nekils, bet ir vertina savo veikimo (neveikimo) pobūdį, situaciją, kurioje daroma veika, ir yra įsitikinęs, jog egzistuoja konkrečios aplinkybės (aplinkybė), kurios būtent jo sukurtoje situacijoje užkirs kelią pavojingiems padariniams. Kaltininko įsitikinimas, kad jo veika, esant tokioms aplinkybėms, nesukels pavojingų padarinių, nulemia jo sprendimą vykdyti veiką. Tačiau kaltininkas aplinkybes, jo nuomone, neleisiančias kilti pavojingiems padariniams, įvertina neteisingai, lengvabūdiškai ar pervertina, nes jos neužkerta kelio pavojingiems padariniams. Vadinasi, esant nusikalstamam pasitikėjimui, kaltininkas savo veikos pavojingumą suvokia abstrakčiai, t. y. veika, jo vertinimu, kitomis aplinkybėmis galėtų būti laikoma pavojinga, tačiau šiuo konkrečiu atveju manoma, kad padariniai nekils (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-498-746/2015).

15. Lengvabūdiškas tikėjimasis išvengti padarinių reiškia, kad kaltininkas, remdamasis konkrečiomis aplinkybėmis, nepagrįstai mano, jog pavojingų padarinių neatsiras. Kaltininkas pervertina numatomų aplinkybių įtaką priežastingumo grandinėje ir neteikia reikšmės aplinkybėms, kurios iš tikrųjų gali turėti įtakos padarinių atsiradimui. Pažymėtina, kad aplinkybių, kuriomis remdamasis kaltininkas tikisi išvengti nusikalstamų padarinių, pobūdis turi esminę reikšmę vertinant, ar veika padaryta nusikalstamai pasitikint ar netiesiogine tyčia. Jeigu kaltininkas tikisi išvengti padarinių remdamasis sėkme, likimu, nuojauta, prietarais ir pan., tai netiesioginės tyčios požymis. Jeigu kaltininkas tikisi išvengti padarinių ir pasikliauja savo ar kitų asmenų savybėmis, žmogaus sukurtų objektų ar gamtos jėgų veikimu bei kitomis realiai egzistuojančiomis objektyviomis aplinkybėmis, tai nusikalstamo pasitikėjimo požymis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-498-746/2015).

16. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-27-746/2015, 2K-7-193-895/2016, 2K-244-303/2018).

17. Byloje nustatyta, kad A. L., būdamas neblaivus, tamsiu paros metu vairuodamas transporto priemonę, kuria viršijo leistiną greitį, neįvertino važiavimo sąlygų, kelio, dėl ko kelio posūkyje išvažiavo į priešingą eismo juostą ir susidūrė su iš priekio važiavusiu automobiliu. Tačiau vien tik apsvaigimas nuo alkoholio ir viršytas saugus leistinas greitis, savaime nereiškia, kad tokia kaltininko būsena ir elgesys yra pagrindinė sunkių padarinių priežastis, kad tai suponuoja tyčinę kaltės formą. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, kelio atkarpoje, kuria važiavo A. L. pėsčiųjų perėjų, šviesoforų, kelių sankryžų, kitų akivaizdžiai numatomų kliūčių nebuvo. Nuteistasis važiavo pagrindiniu keliu, nakties metu, nesant intensyvaus eismo, kelias jam buvo žinomas, nes kaip pats parodė, anksčiau juo važinėjo reguliariai. Pirmosios instancijos teisme nuteistasis parodė, kad vakarėlio metu vartojo alkoholį – punšą (kelių rūšių sultys, degtinė su ledukais), išgėrė apie dešimt taurių (vienkartinių plastmasinių stiklinių) ir dvyliktą valandą vieną taurę šampano, daugiau negėrė, tik šoko. Nors išvažiavimo iš vakarėlio priežasties nepamena, tačiau įvertino, kad sugebės vairuoti. Tai, kad A. L. tuo metu buvo pakankamai adekvatus matyti ir iš liudytojo M. D. parodymų, jog jam paskambinus nuteistasis buvo ramus, kalbėjo rišliai, užtikrintai, nebuvo jokio pasimetimo.

18. Šioje byloje nustatyta, kad jokių asmeninių ar kitokių paskatų eismo įvykio metu atimti gyvybę kitiems žmonėms ar juos sužaloti A. L. neturėjo. Teismo nustatytų eismo įvykio aplinkybių analizė patvirtina, kad A. L., vairuodamas automobilį, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir viršydamas saugų bei leistiną važiavimo greitį, nors numatė, kad šie jo veiksmai gali sukelti eismo įvykį, tačiau to įvykio padarinius suvokė kaip mažai tikėtinus ir, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, lengvabūdiškai pasitikėdamas tuo, kad tokių padarinių bus išvengta, t. y., kad apsvaigimas nuo alkoholio jam netrukdys tinkamai suvokti aplinką, kad išvengs išvažiavimo į priešpriešinę eismo juostą, kad priešingoje eismo juostoje nebus kitų transporto priemonių ir kad su jomis nesusidurs. Akivaizdu, kad nuteistasis A. L. aplinkybes, jo nuomone, užkirsiančias kelią kilti pavojingiems padariniams, įvertino neteisingai, lengvabūdiškai pervertino savo galimybę vairuoti, nes tai neužkirto kelio atsirasti padariniams. Dėl to toks nuteistojo A. L. elgesys, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, rodo, kad jis veikė ne netiesiogine tyčia, o esant nusikalstamam pasitikėjimui.

19. Sprendžiant, jog A. L. veika netyčinė, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, jog, nuteistasis pradžioje stengėsi laikytis kelių eismo taisyklių reikalavimų, t. y. suskambus telefonui, jis nevažiavo, o sustojo šalikelėje. Apeliacinio skundo argumentą, kad byloje nėra jokių duomenų apie nuteistojo veiksmus pokalbio metu, t. y. jis vairavo ar buvo sustojęs, paneigia ne tik paties nuteistojo parodymai, kad jis pokalbio metu su M. D. buvo sustojęs šalikelėje, bet ir liudytojo M. D. parodymai, iš kurių matyti, kad pokalbio metu nesigirdėjo mašinos ūžesio, A. L. kalbėjo ramiai ir rišliai, jam susidarė nuomonė, kad jis tiesiog guli mašinos gale ir jį kažkas veža. Įvertinęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kuriai teisėjų kolegija pritaria, kad A. L. leistiną greitį padidino prieš pat eismo įvykį, todėl jis neturėjo pakankamai laiko įvertinti savo veiksmus, šiuos veiksmus tęsti, ar nuo jų atsisakyti. Apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad teismas itin sureikšmino šį nuteistojo su M. D. pokalbį. Priešingai, iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas A. L. kaltės formą ir rūšį nustatė atsižvelgęs į visus byloje esančius įrodymus, nė vienam įrodymui nesuteikdamas išskirtinės įrodomosios reikšmės.

20. Kita vertus, teismų praktika, kurioje nuteistųjų veiksmai, sukėlus eismo įvykį, kurio metu asmenys patyrė įvairius sužalojimus arba neteko gyvybės, kvalifikuojami kaip tyčinė kaltės forma pakankamai reta. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-498-746/2015 buvo nustatyta, kad kaltininkas iki susidūrimo (pasekmių kilimo) elgėsi pavojingai – visą kelią nuo tada, kai pareigūnų pradėtas stabdyti, iki eismo įvykio vietos, esant intensyviam eismui, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, vairavo transporto priemonę, žymiai (beveik tris kartus) viršydamas leistiną greitį, važiuodamas per sankryžą iš šalutinės gatvės ir esant jam eismą draudžiančiam šviesoforo signalui, jo automobilyje važiuojančių asmenų prašymu nestojo, nemažino greičio, taip pat važiuodamas šalutiniu keliu, kirsdamas pagrindinį kelią vietoje, kur matomumas buvo blogas, įvažiavęs į sankryžą, nedavė kelio pagrindiniu keliu važiavusiam automobiliui, dėl ko kilo žalingi padariniai. Kitoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-100-696/2018 buvo nustatyta, jog asmuo vairavo transporto priemonę, neturėdamas tam teisės, gyvenvietėje žymiai (beveik tris kartus) viršydamas leistiną greitį, neatsižvelgdamas į eismo intensyvumą, meteorologines sąlygas, pats tyčia susikurdamas tokias važiavimo sąlygas, kad į atsirasiančią kelyje numatomą kliūtį negalėjo laiku sureaguoti, sustabdyti vairuojamo automobilio ir išvengti eismo įvykio bei dėl to kilusių padarinių. Taigi, tiek vienu, tiek kitu atveju minėti pavojingi kaltininkų veiksmai leido spręsti, kad asmenys negalėjo tikėtis išvengti savo veiksmų padarinių, buvo jiems abejingi, nes ilgą laiką neatsisakė savo pavojingo elgesio, dėl to įvykę eismo įvykiai ir atsiradę padariniai buvo dėsningas jų pavojingų veiksmų rezultatas. Nei tokių, nei jokių kitų panašių aplinkybių, kurios leistų teisėjų kolegijai konstatuoti, kad A. L. veikė tyčine kaltės forma ir vien tik pasitikėdamas sėkme išvengti pražūtingų padarinių, šioje byloje nenustatyta. Kaip jau minėta šiam sprendime, A. L. veikė neatsargia kaltės forma, t. y. esant nusikalstamam pasitikėjimui.

21. Įvertinus pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje ir nukentėjusiųjų atstovų apeliaciniuose skunduose pateiktus argumentus dėl nuteistojo nusikalstamos veikos kvalifikavimo, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė nuteistojo A. L. veiksmuose buvus neatsargumą ir jo nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 281 straipsnio 6 dalį. Abiejų apeliacinių skundų argumentus dėl A. L. nusikalstamos veikos perkvalifikavimo iš BK 281 straipsnio 6 dalies į BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą, 135 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį teisėjų kolegija atmeta.

22. Nukentėjusiųjų V. E., R. E., E. E. ir I. T. atstovė apeliaciniame skunde prašė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria A. L. nuteistas pagal BK 144 straipsnį, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, t. y. A. L. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Šį prašymą apeliantė motyvavo tuo, jog perkvalifikavus nuteistojo A. L. nusikalstamą veiką iš BK 281 straipsnio 6 dalies į BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą, 135 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį, nuteistojo veiksmų kvalifikavimas pagal BK 144 straipsnį būtų perteklinis, todėl jis turėtų būti pagal šį BK straipsnį išteisintas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad šia nutartimi apeliaciniai skundai dėl nuteistojo nusikalstamos veikos perkvalifikavimo atmetami ir šioje dalyje paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir į tai, kad apeliaciniuose skunduose kitų argumentų dėl nuteistojo nuteisimo pagal BK 144 straipsnį nenurodyta, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis, išsamiau dėl A. L. nuteisimo pagal BK 144 straipsnį nepasisako.

Dėl nuteistajam paskirtos bausmės

23. Apeliantai skunduose neginčija nuteistajam A. L. skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 281 straipsnio 6 dalį ir BK 144 straipsnį paskirtų bausmių, jie tik prašo nuteistojo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 281 straipsnio 6 dalies į BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą, 135 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 1 dalį ir paskirti bausmes šių BK straipsnių sankcijų ribose. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šio nukentėjusiųjų atstovų prašymo netenkina, todėl, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, dėl nuteistajam pagal BK 281 straipsnio 6 dalį ir BK 144 straipsnį paskirtų bausmių išsamiau nepasisako, tik konstatuoja, kad, pirmosios instancijos teismas, paskirdamas nuteistajam A. L. bausmes ir nustatydamas jų dydį, BK nuostatų nepažeidė. Teisėjų kolegijos vertinimu, A. L. už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirtos bausmės ir galutinė subendrinta bausmė atitinka įstatymo reikalavimus ir yra teisingos.

Dėl nukentėjusiesiems V. E., R. E., E. E. ir S. S. priteistų neturtinės žalos atlyginimo dydžių

24. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuteistasis A. L., neblaivus vairuodamas automobilį, sukėlė eismo įvykį, kurio metu dėl jo kaltės žuvo trys žmonės, E. E. buvo sunkiai sužalotas ir S. S. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Nustačius tiesioginį priežastinį ryšį tarp nuteistojo A. L. kaltų (neatsargių) neteisėtų veiksmų ir kilusių padarinių ir dėl to atsiradusios turtinės ir neturtinės žalos, nuteistasis A. L. byloje pripažintas materialiai atsakingu asmeniu, taip pat ir ADB „Gjensidige“, nes transporto priemonė, kurią vairavo žalą sukėlęs asmuo (A. L.), buvo drausta civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl draudimo bendrovė byloje buvo patraukta civiline atsakove ir pagal CK 6.987 straipsnio nuostatas bei sudarytą draudimo sutartį privalėjo atlyginti A. L. neteisėtais veiksmais padarytą žalą.

25. Apeliantai skunduose, ginčydami nuteistojo veiksmų teisinį vertinimą, nesutinka ir su skundžiamo nuosprendžio dalimi dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Nurodo, kad, apeliacinės instancijos teismui priėjus prie išvados, jog nuteistojo nusikalstami veiksmai turi būti kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą, 135 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį, nukentėjusiųjų pareikšti civiliniai ieškiniai turi būti patenkinti visa apimtimi, t. y. priteisti neturtinės žalos atlyginimai: 150 000 Eur nukentėjusiajam V. E., 133 350 Eur nukentėjusiajai R. E., 150 000 Eur nukentėjusiajam E. E., 83 350 Eur nukentėjusiajai I. T. ir 83 340 Eur nukentėjusiajai S. S..

26. Tokie apeliacinių skundų argumentai yra nepagrįsti. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nukentėjusiesiems nustatė tokius neturtinės žalos atlyginimo dydžius (kartu su draudiko jau išmokėtomis sumomis): V. E. ir R. E. – po 25 000 Eur dėl sūnaus ir anūko žūties, E. E. – 6 660 Eur dėl jo patirto sunkaus sveikatos sužalojimo ir 65 000 Eur dėl tėvų ir brolio žūties, I. T. – 16 650 Eur dėl brolio žūties ir S. S. – 6 660 Eur dėl jos patirto nesunkaus sveikatos sutrikdymo. Teisėjų kolegija, susipažinusi su skundžiamame nuosprendyje išdėstytais neturtinės žalos priteisimo nukentėjusiesiems motyvais, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai išanalizavo ir teisingai įvertino visus reikšmingus neturtinės žalos dydžio apskaičiavimo kriterijus, skundžiamame nuosprendyje motyvuotai pagrįsdamas kiekvieno iš jų taikymą, jų visumos reikšmę bei įtaką sprendžiant apie teisingą piniginės kompensacijos už neturtinių vertybių pažeidimą dydį. Pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo įstatymo nuostatų ir teismų praktikos šios kategorijos bylose, todėl pripažinti, jog netinkamai taikė CK 6.250 straipsnį, neteisingai įvertino tokios žalos atlyginimo kriterijus, kolegijos vertinimu, pagrindo nėra.

27. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėse nutartyse ne kartą yra pažymėjęs, kad nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydis nustatomas vadovaujantis Civilinio kodekso nuostatomis ir pagal konkrečioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-420/2007, 2K-209/2007, 2K-118/2013). Pažymėtina, kad CK nenustato neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui. Teismas, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, nustatydamas jos dydį, atsižvelgia į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas privalo atsižvelgti ir į kitas reikšmingas bylos faktines aplinkybes, mažinančias ar didinančias neturtinės žalos atlyginimą. Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Kartu kasacinės instancijos teismas yra nurodęs, kad teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2005).

28. Nors apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė CK 6.250, 6.283 straipsnių nuostatas, tačiau iš skunduose dėstomų argumentų matyti, kad šie teiginiai grindžiami ne teisiniais argumentais, kurie pagrįstų, jog teismų išvados dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo padarytos aiškiai netinkamai pritaikius materialiosios teisės nuostatas ar iš esmės pažeidžiant BPK normas, o iš esmės prašoma iš naujo įvertinti neturtinės žalos dydžiui nustatyti reikšmingas aplinkybes ir padaryti priešingas išvadas, nei dėl šios dalies padarė pirmosios instancijos teismas, akcentuojant nukentėjusiųjų dėl eismo įvykio patiriamas pasekmes ir dėl artimųjų netekties patirtus išgyvenimus. Teismų praktikoje pažymima, kad, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį, teismas negali suabsoliutinti vieno pasirinkto kriterijaus, o kitus ignoruoti. Kad ir kokie sunkūs būtų įvykio padariniai, teismas privalo vertinti visumą ir taip nustatyti maksimaliai teisingą, situaciją atitinkantį neturtinės žalos atlyginimo dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-299/2012, 2K-252-697/2020).

29. Nagrinėjamoje byloje V. E. ir R. E. pateikė civilinius ieškinius ir prašė priteisti po 150 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (t. 3, b. l. 134–137; t. 7, b. l. 107–114), o E. E. įstatyminis atstovas V. E. dėl E. E. padarytos neturtinės žalos prašė priteisti 500 000 Eur (t. 7, b. l. 90–94). Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir motyvuotai sumažino nukentėjusiųjų prašomą priteisti neturtinę žalą.

30. Teismas konstatavo, kad, atsižvelgus į nuteistojo A. L. padaryto nusikaltimo sukeltus padarinius, t. y. kad nukentėjusieji V. E. ir R. E. patyrė didelį stresą, dvasinius sukrėtimus ir išgyvenimus netekę sūnaus ir anūko, į byloje esančių nukentėjusiųjų skaičių bei teismų praktiką, šių nukentėjusiųjų prašomus priteisti civilinius ieškinius neturtinei žalai atlyginti sumažino atitinkamai kiekvienam iš jų po 25 000 Eur, o atėmus draudimo jiems išmokėtą išmoką, nustatė priteistinas sumas po 8 350 Eur. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas neįvertino nukentėjusiųjų V. E. ir R. E. išgyvenimų, tačiau, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į visus kriterijus, nustatytus CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Šiuo atveju, iš nusikaltimu sukeltų neigiamų padarinių kylanti neturtinė žala nukentėjusiesiems buvo padaryta neatsargiais nusikalstamais A. L. veiksmais (veikiant neatsargia kaltės formą, esant nusikalstamam pasitikėjimui), kuriais sukeltos nepataisomos pasekmės – žuvo nukentėjusiųjų sūnus ir anūkas. Be to, A. L. transporto priemonę vairavo neblaivus, nusikalstamą veiką padarė šiurkščiai pažeisdamas KET reikalavimus, sukėlė eismo įvykį. Pirmosios instancijos teismas įvertino visus nukentėjusiųjų ieškiniuose nurodytus jų patirtus neigiamus išgyvenimus eismo įvykyje netekus sūnaus ir anūko. Teismų praktikoje kelių eismo saugumo taisyklių pažeidimo bylose žuvusiojo tėvams iš kaltais pagal BK 281 straipsnio 6 dalį pripažintų asmenų paprastai priteisiama nuo 2 496,20 Eur iki 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-428-788/2016, 2K-313-788/2016, 2K-2-788/2018, 2K-379-697/2018). Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų aplinkybių visumą, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir pripažinti, kad sprendžiant priteistinų atlyginti neturtinės žalos dydžių klausimą nukentėjusiesiems V. E. ir R. E. buvo pažeistos CK 6.250 straipsnio nuostatos ar nesivadovauta teismų praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo priteistinų dydžių.

31. Nors apeliaciniame skunde nukentėjusiųjų atstovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo E. E. nustatytais neturtinės žalos dėl tėvų ir brolio netekties bei jo paties sužalojimo atlyginimo dydžiais, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo ir jam padidinti priteistas sumas. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į E. E. interesais pareikštame civiliniame ieškinyje nurodytus E. E. itin skaudžius išgyvenimus vienu metu praradus visą savo šeimą – tėvą, motiną ir brolį, nusprendė, kad teisinga ir protinga suma nepilnamečio E. E. patirtai neturtinei žalai atlyginti yra 65 000 Eur ir ši suma neprieštarauja formuojamai teismų praktikai. Atsižvelgiant į tai, kad ADB ,,Gensidige“ E. E. dėl tėvų ir brolio netekties išmokėjo 49 950 Eur, teismas iš ADB ,,Gensidige“ priteisė 15 050 Eur neturtinei žalai atlyginti. Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su nukentėjusiajam E. E. nustatytu neturtinės žalos dėl jam padaryto sveikatos sutrikdymo atlyginimu, t. y. 6 660 Eur suma. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, ir šios sumos neturtinei žalai atlyginti nėra pakankamo pagrindo didinti. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai atsižvelgė bei įvertino tai, kad nukentėjusysis E. E. dėl A. L. sukelto eismo įvykio patyrė sunkų sveikatos sutrikdymą, dėl patirtų sužalojimų jis patyrė fizinį skausmą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą gydymosi ir sveikatos atstatymo laikotarpiu. Tačiau pirmosios instancijos teismas įvertino ir tai, kad nukentėjusiojo fizinė sveikata iš esmės atsistatė, liekamųjų reiškinių neliko arba jie nežymūs (lūžių maudimas keičiantis orams). Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusiųjų atstovė pateikė Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų išduotą ambulatorinio apsilankymo aprašymą, iš kurio matyti, kad 2021 m. balandžio 19 d. E. E. lankėsi gydymo įstaigoje ir jam nustatytos diagnozės: stebėjimas po lūžio gydymo ir netaisyklinga laikysena; dėl netaisyklingos laikysenos rekomenduojama kineziterapija tikslu koreguoti laikyseną, stiprinti nugaros/pilvo, kojų raumenis, mokyti taisyklingos laikysenos, sėdėsenos; kokybiška avalynė; dinamikoje stebimas kojų ilgių skirtumas (t. 10, b. l. 207–208, 210–211). Tačiau byloje nėra duomenų, kurie leistų susieti nukentėjusiojo sveikatos sutrikimus, kurie nurodyti šiame ambulatorinio apsilankymo aprašyme, su eismo įvykiu. Dėl to laikytina, jog vadovaujantis kriterijais, kurie nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, t. y. žalos dydį ir jos pasekmes, ją padariusio asmens kaltę, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat atsižvelgiant į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, taip pat ir į teismų praktiką panašiose bylose, pirmosios instancijos teismo nustatyta neturtinė žala nukentėjusiajam E. E. dėl jo tėvų ir brolio žūties bei už jam pačiam padarytą sveikatos sutrikdymą yra teisinga, todėl keisti jos nėra pagrindo.

32. Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo sprendimu atmesti nukentėjusiosios I. T. civilinį ieškinį. Nukentėjusioji pateikė civilinį ieškinį, kuriame savo patirtą neturtinę žalą dėl žuvusiojo brolio ir sūnėno netekties įvertino 100 000 Eur (t. 3, b. l. 164–167). Draudimo bendrovė atsakovė ADB ,,Gensidige“ I. T. išmokėjo 16 650 Eur. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs I. T. ryšį su žuvusiuoju šeimos nariu – broliu, atsižvelgęs į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką panašiose bylose, nusprendė, jog teisinga ir protinga satisfakcija I. T. praradimams kompensuoti suma yra būtent draudimo bendrovės jai išmokėta 16 650 Eur suma. Apeliaciniame skunde prašoma atlyginti likusią neturtinės žalos dalį, t. y. 83 350 Eur. Apeliantės nuomone, atmesdamas civilinį ieškinį, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į nukentėjusiosios ir žuvusio brolio emocinį artumą, neįvertino realių juos siejusių ryšių, nepakankamai įvertino jos patirtus išgyvenimus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į teismų praktiką, kad kelių eismo taisyklių pažeidimo bylose broliams ir seserims, netekusiems savo seserų ar brolių, yra priteisiama įvairiai: 3 000 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-2-788/2018), 11 584,80 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-383/2010). Įvertinusi bylos aplinkybes teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ADB ,,Gensidige“ nukentėjusiajai I. T. išmokėta 16 650 Eur suma dėl patirtų išgyvenimų žuvus broliui atitinka CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus teisingumo ir protingumo kriterijus ir jos didinti pagrindo nėra. Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusiosios atstovė pateikė UAB ,,Medgintras“ psichikos sveikatos centro raštą, kuriame nurodyta, kad I. T. 2020 m. gruodžio 7 d. pradėtas gydymas psichotropiniais vaistais ir psichoterapija; paskutinis apsilankymas buvo 2021 m. balandžio 13 d. (t. 10, b. l. 207–208, 209). Tačiau šiame pateiktame rašte nenurodyta, kad I. T. gydymas ir apsilankymai pas psichiatrą yra susijęs su eismo įvykiu, kurio metu žuvo jos brolis. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad, atmesdamas nukentėjusiosios I. T. pareikštą reikalavimą dėl 83 350 Eur neturtinės žalos atlyginimo, pirmosios instancijos teismas įstatymo taikymo klaidos nepadarė ir nuo suformuotos teismų praktikos panašaus pobūdžio bylose nenukrypo.

33. Nukentėjusiųjų V. E., R. E., E. E. ir I. T. atstovė apeliaciniame skunde teigia, jog nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydžius kiekvienam nukentėjusiajam, teismas neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėse bylose Nr. e3K-3-238-313/2019 ir Nr. e3K-3-181-611/2020, kuriose nukentėjusiesiems buvo priteistas daug didesnis neturtinės žalos atlyginimas. Dėl šių nutarčių kaip precedentų šioje baudžiamojoje byloje pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. ir 2007 m. spalio 24 d. nutarimuose, be kita ko, yra nurodęs, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktinėms aplinkybėms arba labai panašios į jas ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-313/2019 priimta teismo nutartimi nustatytos aplinkybės neturi prejudicinės galios nagrinėjamoje byloje sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą. Apeliantės nurodoma byla Nr. e3K-3-238-313/2019 savo faktinėmis aplinkybėmis yra iš esmės skirtinga nuo susiklosčiusios nagrinėjamoje byloje, nes civilinėje byloje ginčas buvo dėl gydymo įstaigos netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų dėl ko mirė žmogus bei dėl to kilusios turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo. Taip pat savo faktinėmis aplinkybėmis skiriasi ir kita apeliaciniame skunde cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-181-611/2020, nes šioje byloje nėra aptariamas neturtinės žalos seneliams ar broliams/seserims atlyginimo klausimas. Minėtoje byloje eismo įvykio metu žuvo ieškovės motina, sutuoktinis, o pačiai ieškovei buvo sunkiai sutrikdyta sveikata. Teismas priteisė 75 000 Eur ieškovės patirtai neturtinei žalai dėl jos sveikatos sužalojimo bei artimųjų netekties atlyginti. Atkreipiamas dėmesys, kad nagrinėjamoje byloje nėra sprendžiamas žalos atlyginimo žuvusiojo sutuoktiniui/sutuoktinei klausimas. Kita vertus, nukentėjusiajam E. E. dėl jo patirto sveikatos sutrikdymo ir artimųjų netekties priteista neturtinės žalos atlyginimo dydis taip pat viršija 70 000 Eur, todėl cituojama byla nepagrindžia apeliantų prašomų priteisti sumų neturtinei žalai atlyginti.

34. Šioje byloje S. S. interesais pateiktu jos atstovo civiliniu ieškiniu buvo prašoma priteisti 83 340 Eur (53 400 Eur dėl eismo įvykio metu jai padarytų kūno sužalojimų, 20 000 Eur dėl žuvusio draugo L. E. mirties ir 10 000 Eur dėl žuvusių draugo tėvų mirties) neturtinei žalai atlyginti bei 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki teismo sprendimo dalies dėl neturtinės žalos atlyginimo visiško įvykdymo (t. 6, b. l. 99–107). Pasisakydama dėl reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl L. E. ir jo tėvų mirties, teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinės žalos dydžio nustatymo specifika neteisėto gyvybės atėmimo bylose pasireiškia tuo, kad turi būti atsižvelgiama ir į ryšį bei santykius tarp ieškovo ir mirusio asmens, kadangi tai turi tiesioginę įtaką patiriamų išgyvenimų stiprumui, o kartu ir galinčios juos kompensuoti piniginės sumos nustatymui. Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, jog kitiems (išskyrus tėvus, vaikus, sutuoktinį) asmenims kompensacija už dvasines kančias, kurias sukėlė nukentėjusiojo mirtis, išimtinais atvejais taip pat gali būti priteisiama, kai juos su nukentėjusiuoju iki jo mirties siejo itin artimi santykiai, glaudūs dvasiniai, emociniai ryšiai, iš kurių sprendžiama, ar nukentėjusiojo mirtis sukėlė CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatytus padarinius, o šiuo atveju neturtinę žalą.

35. Iš baudžiamosios bylos medžiagos bei pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytų aplinkybių matyti, kad įvykusio eismo įvykio metu S. S. ne tik pati buvo sužalota, bet ir jos draugas L. E. bei jo tėvai buvo mirtinai sužaloti. Neabejotina, kad S. S. patyrė sukrėtimą, emocinį šoką, sužinojusi, jog jie žuvo. Tačiau sprendžiant apie nukentėjusiosios S. S. ir žuvusiųjų L. E. bei jo tėvų santykį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad S. S. su L. E. bendravo ne daugiau kaip septynis mėnesius, nors jie kartu leisdavo savaitgalius, laisvalaikį, švęsdavo šventes, tačiau jie kartu negyveno, kiekvienas gyveno su savo tėvais, būdami jauno amžiaus, jie abu buvo priklausomi nuo savo tėvų. Apeliaciniame skunde teigiama, kad S. S. ir L. E. siejo artimi meilės jausmai ir draugystė, bendras siekis ateityje būti kartu. Tačiau šias skunde nurodomas aplinkybes įvertinus viso jų bendravimo laikotarpio, intensyvumo, santykių pobūdžio kontekste, o ypač įvertinus jų jauną amžių (15 metų), negalima teigti, kad juos siejo itin artimu emociniu tvirtumu paremtas ryšys. Tokie skundo teiginiai labiau vertintini kaip paaugliškos svajonės. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad S. S. ir žuvusiojo L. E. nesiejo artimi, tvirti ir nuolatiniai, išskyrus draugystės, ryšiai, todėl nėra pagrindo priteisti neturtinę žalą dėl L. E. mirties. Dėl tų pačių aplinkybių, t. y. neegzistavusių nuolatinių tarpusavio ryšių ir santykių, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ir kitą civilinio ieškinio dalį, kuria buvo prašoma priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl L. E. tėvų žūties. Tai, kad S. S. teigia neturėjusi glaudaus emocinio ryšio su savo tėvais ir būtent šiltus santykius atrado E. šeimoje nepatvirtina buvus tvirtą ir artimą emocinį ryšį. Apeliantas cituoja UAB ,,Medicinos paslaugų centro“ išrašą, iš kurio neva matosi, kad psichiatrė konstatavo S. S. ir žuvusių jos artimų žmonių emocinį prieraišumą, dėl kurių netekties nukentėjusiajai prireikė net psichiatrų pagalbos. Toks apeliacinio skundo argumentas yra nepagrįstas. Iš UAB ,,Medicinos paslaugų centro“ išrašo matyti, kad atlikus S. S. psichologinį vertinimą, nustatytas galimas tiriamosios depresyvumas ir nerimastingumas, padidėjęs jautrumas, pažeidžiamumas, vidinė įtampa, ryškus emocinis labilumas. Jai diagnozuota: mišrus nerimo ir depresijos sutrikimas; išgąstis vaikystėje; brangaus ryšio netekimas vaikystėje. Rekomenduojama tęsti psichologo konsultacijas (t. 8, b. l. 196). Akivaizdu, kad dėl draugo ir jo tėvų žūties S. S. patyrė neigiamas emocijas, tačiau medicininiame dokumente nurodytos diagnozės labiau susijusios su vaikystėje nukentėjusiosios patirtais išgyvenimais (išgąstis ir brangaus ryšio netekimas vaikystėje) ir nepatvirtina, kad jai nustatytas mišrus nerimo ir depresijos sutrikimas yra sąlygotas patirtų neigiamų emocijų dėl draugo ir jo tėvų mirties. Vien ta aplinkybė, kad S. S. draugystės ryšiais buvo susijusi su žuvusiu L. E. bei su jo šeima palaikė draugiškus santykius, bendravo, nėra pakankamas pagrindas pripažinti jos teisę į neturtinės žalos atlyginimą dėl draugo ir jo tėvų žūties.

36. Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su nukentėjusiajai S. S. nustatytu neturtinės žalos dėl jai padaryto sveikatos sutrikdymo atlyginimu, t. y. 6 600 Eur suma. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, ir šios sumos neturtinei žalai atlyginti nėra pakankamo pagrindo didinti. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai atsižvelgė bei įvertino tai, kad nukentėjusioji S. S. dėl A. L. sukelto eismo įvykio patyrė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Nukentėjusiosios patirti sužalojimai sukėlė jai fizinį skausmą ir didelius nepatogumus gydymosi ir sveikatos atstatymo laikotarpiu, gyvenimo, bendravimo ir mokymosi kokybės sumažėjimą. Taigi, nukentėjusiajai S. S. buvo sutrikdytas įprastas gyvenimo ritmas dėl jos sužalojimų bei patirtų išgyvenimų. Tačiau pirmosios instancijos teismas įvertino ir tai, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių nukentėjusiosios teiginį, kad po patirtų sužalojimų ji dar visiškai nepasveiko. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismui pateikti medicininiai duomenys apie S. S. vizitus pas gydytojus patvirtina, kad nukentėjusioji po eismo įvykio metu patirtų sužalojimų nėra pasveikusi ir jai yra išlikę liekamieji reiškiniai, dėl kurių nukentėjusioji negali gyventi pilnaverčio gyvenimo. Tokius apeliacinio skundo argumentus paneigia ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini)2021 (01) išvada. Atliekant šią ekspertizę buvo vertinami visi S. S. medicininiai dokumentai, iš jų ir tie, kuriuos apeliaciniame skunde nurodė nukentėjusiosios atstovas. Ekspertai jokių objektyvių sužalojimų padarinių nenustatė. Apeliacinio skundo teiginys, jog dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų S. S. ateityje gali būti nevaisinga yra tik prielaida, kuri neparemta jokiais objektyviais duomenimis. Nors nukentėjusiosios gijimo procesas pareikalavo tiek pačios nukentėjusiosios pastangų, tiek laiko, tačiau jis buvo sėkmingas ir nepaliko skaudžių pasekmių, dėl kurių nukentėjusiajai būtų apribota galimybė judėti, mokytis, pasirūpinti savimi ir pan. Nukentėjusiosios atstovas apeliaciniame skunde teigia, kad pastaruoju metu nenustatomas mažesnis nei 10 000 Eur neturtinės žalos dydis, tačiau jokių šį teiginį patvirtinančių teismų praktikos pavyzdžių nenurodė. Priešingai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo, kai eismo įvykio metu asmens sveikata sutrikdoma nesunkiai, yra įvairi. Nukentėjusiesiems neturtinei žalai atlyginti priteisiama apytiksliai nuo 600 Eur iki 3 500 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-280/2010, 2K-228-303/2015, 2K-232-507/2015, 2K-252-677/2015, 2K-372-942/2015, 2K-95-222/2017). Teisėjų kolegijos vertinimu, ADB ,,Gensidige“ išmokėta 6 660 Eur neturtinė žala nukentėjusiajai S. S. už jai pačiai padarytą sveikatos sutrikdymą yra teisinga ir sąžininga suma kompensuoti jos patirtus neigiamus išgyvenimus, todėl šios sumos neturtinei žalai atlyginti nėra pakankamo pagrindo didinti.

37. Apibendrindama tai, kas buvo išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą visiems nukentėjusiesiems išsprendė tinkamai, siekiant protingos pusiausvyros tarp nukentėjusiųjų teisės į neturtinės žalos atlyginimo įgyvendinimą, vadovaudamasis protingumo, sąžiningumo teisingumo kriterijais ir formuojama teismų praktika panašaus pobūdžio bylose. Šios nutarties 9–21 punktuose išdėstytais argumentais pripažinus teisinga pirmosios instancijos teismo nustatytą nuteistojo nusikalstamų veiksmų kvalifikaciją, kaip neatsargaus nusikaltimo, keisti šią skundžiamo nuosprendžio dalį apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Dėl atstovavimo išlaidų apeliaciniame procese

38. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nukentėjusiųjų V. E., R. E., E. E. ir I. T. atstovė prašė iš nuteistojo priteisti bylinėjimosi išlaidas – 2 400 Eur V. E. ir 1 150 Eur I. T.. Kartu su prašymu pateikti pinigų priėmimo kvitai, patvirtinantys apie advokatei sumokėtas sumas (t. 10, b. l. 213–218). Teisėjų kolegija nutaria šio prašymo netenkinti. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Sprendžiant dėl proceso išlaidų už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme išieškojimo, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019, 2K-7-628/2020). Ši baudžiamoji byla apeliacine tvarka nagrinėta pagal nukentėjusiųjų atstovų apeliacinius skundus. Nuteistasis pirmosios instancijos teismo nuosprendžio neskundė. Atsižvelgus į tai, kad nukentėjusiųjų atstovų apeliaciniai skundai netenkinami ir pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas nepakeistas, remiantis teismų praktika dėl išlaidų priteisimo ir jų dydžio nustatymo, prašomos išieškoti iš nuteistojo A. L. turėtos nukentėjusiųjų išlaidos 3 550 Eur už suteiktas advokato teisines paslaugas apeliacinės instancijos teisme nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 106 straipsnio 2 dalimi,

nutaria:

N. V. E., R. E., E. E. ir I. T. atstovės ir nukentėjusiosios S. S. atstovo apeliacinius skundus atmesti.

N. V. E., R. E., E. E. ir I. T. atstovės prašymo iš nuteistojo A. L. išieškoti nukentėjusiems V. E. ir I. T. turėtas išlaidas advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti netenkinti.

Teisėjai Evaldas GražysJustas NamavičiusLinas Šiukšta