Kauno apygardos teismo nutartis, 1A-637-844/2022

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-12-22
Bylos Nr.: 1A-637-844/2022
Teisminio proceso Nr.: 1-03-2-00416-2021-2
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Giedrius Endriukaitis, Odeta Gruodienė, Vaidas Vasiliauskas
Nuteistasis: A. S.
Advokatai: Marytė Vietaitė, Ramūnas Putinas

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-637-844/2022Teisminio proceso Nr. 1-03-2-00416-2021-2Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.1; 2.4.7 (S)

Kauno apygardos teismasNuTARTiSLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. gruodžio 22 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedriaus Endriukaičio, Odetos Gruodienės ir Vaido Vasiliausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Indrei Vitkutei,dalyvaujant prokurorei Astai Chraminai,nuteistojo A. S. gynėjui advokatui Ramūnui Putinui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. rugpjūčio 10 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 80 MGL (4000 Eur) dydžio bauda.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. S. nuteistas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį už tai, kad laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 26 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. dirbdamas UAB “A”, registruota adresu (duomenys neskelbtini), juridinio asmens kodas – (duomenys neskelbtini) direktoriaus pareigose ir pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 (nauja redakcija 2008 m. liepos 3 d. įsakymas Nr. X-1679) 21 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimus, būdamas atsakingas už įmonės apskaitos organizavimą, buhalterinių ir kitų dokumentų išsaugojimą, netinkamai organizavo UAB “A” buhalterinę apskaitą, nenustatė įmonės buhalterinės apskaitos ir kitų dokumentų vedimo ir saugojimo tvarkos, neužtikrino, kad būtų vedami, išsaugoti ir tyrimui pateikti UAB “A” buhalterinės apskaitos ir kiti dokumentai bei registrai už laikotarpį nuo 2016 m. kovo 26 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d., o būtent: pažeisdamas Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 19 straipsnio 2 dalies nuostatas, numatančias, kad „Patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka vadovaujantis Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo (toliau – Dokumentų ir archyvų įstatymas) nuostatomis“ ir Dokumentų ir archyvų įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos tvarkos, privatiems juridiniams asmenims numatančios: „saugoti dokumentus patikimoje ir saugioje aplinkoje, įvertinant galimus rizikos veiksnius (1 punktas); bei išsaugoti savo veiklos dokumentus reikiamą laiką, kad būtų užtikrinti veiklos įrodymai, apsaugotos su ja susijusių fizinių ir juridinių asmenų teisės (2 punktas) tyrimui nepateikė 2018 m. vasario 8 d. sąskaitos faktūros BAUR 0226, 2016 m. gruodžio 31 d. kasos išlaidų orderio Nr. 00000030, 2017 m. liepos mėn. A. S. avansinės apyskaitos, bendrovės inventorizacijos dokumentų už 2018 m., pažeisdamas 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 16 straipsnio 1 dalies nuostatas, numatančias, kad ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose, ir 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 4 straipsnio l punkto ir 3 punkto nuostatas, numatančias „ūkio subjekto apskaitą tvarkyti taip, kad jos informacija būtų objektyvi, tinkama bei išsami ir naudinga vidaus ir išorės vartotojams“ netinkamai organizavo UAB “A” buhalterinę apskaitą, kadangi bendrovėje apskaitą tvarkančiai buhalterei nebuvo pateikti 2017 m. sausio 14 d. kasos pajamų orderis Nr. (duomenys neskelbtini) 2017 m. balandžio 24 d. kasos pajamų orderis Nr. (duomenys neskelbtini) 2017 m. balandžio 24 d. kasos pajamų orderis Nr. (duomenys neskelbtini) 2017 m. birželio 20 d. kasos pajamų orderis Nr. (duomenys neskelbtini) 2018 m. sausio 26 d. kasos pajamų orderis Nr. (duomenys neskelbtini) 2018 m. spalio 31 d. kasos pajamų orderis Nr. ARK1034, dėl to iš dalies nebuvo galima, nustatyti UAB „A“ turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros.

II. Apeliacinio skundo argumentai, proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. S. prašo Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. rugpjūčio 10 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.

1.1. Skunde nurodoma, kad pateikti įrodymai, kuriais rėmėsi teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, buvo surinkti neteisėtu būdu, surinkti duomenys neatitinka įrodymų sąvokos. Apeliantas yra įsitikinęs, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendimą grindė pilnai neištyręs surinktų įrodymų. Nuteistasis viso baudžiamojo proceso metu laikėsi vienodų parodymų, visų apklausų metu davė nuoseklius ir išsamius parodymus bei tuo pačiu neigdamas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 223 straipsnio 1 dalyje. Ikiteisminio tyrimo metu visi duomenys buvo renkami tendencingai apelianto nenaudai, bandant pagrįsti neteisingą veikos kvalifikavimą, nepašalinant byloje esančių prieštaravimų ir pilnai neištyrus įrodymų. Nuosprendis paremtas vien tik nenuosekliais ir prieštaringais niekuo neįrodytais duomenimis. Nenustatyta nei objektyvieji, nei subjektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Kvalifikuojant veiką pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti konkrečius teisės aktus ir nurodyti jų nuostatas, kurias kaltininkas yra pažeidęs ar jų nesilaikęs aplaidžiai tvarkydamas apskaitą. BK 223 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai jis sukelia šiame BK straipsnyje numatytus padarinius.

1.2. Skunde teigiama, kad pagal teismų praktiką, buhalterinės apskaitos organizavimas ir buhalterinės apskaitos tvarkymas nėra tapačios sąvokos, kadangi įmonės vadovas yra atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, o ne tvarkymą. Apylinkės teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį iš esmės rėmėsi ir vadovavosi tik kaltinimą palaikančiais įrodymais, visiškai nevertindamas visų bylos duomenų. Taikė skirtingus kriterijus kaltinantiems ir teisinantiems įrodymams. Buhalterinės apskaitos tvarkymas vertintinas kaip procesas, kurio metu atliekami įvairūs veiksmai siekiant registruoti, grupuoti ir apibendrinti ūkines operacijas ir įvykius, taip gaunant informaciją, reikalingą ekonominiams sprendimams priimti ir (arba) finansinei atskaitomybei sudaryti. Aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas, kaip viena iš BK 223 straipsnio dispozicijoje įtvirtintų alternatyvių veikų – tai Buhalterinės apskaitos įstatymo ir kitų įstatymų bei norminių teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, netinkamas vykdymas. Teigiama, kad vadovas, pavedęs konkrečius buhalterinės apskaitos tvarkymo darbus įmonės vyriausiajam buhalteriui, kitiems atsakingiems asmenims, iš esmės bus įgyvendinęs pareigą – organizuoti įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą. Tačiau jei tokia pareiga atlikta nekokybiškai, aiškiai ignoruojant teisės aktus ir sukelia numatytus padarinius, galima kalbėti ne apie nusikalstamą apskaitos netvarkymą, o aplaidų teisės aktų reikalaujamos apskaitos organizavimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-237-489/2015).

1.3. Skunde apeliantas teigia, kad jis būdamas UAB “A” vadovu, sudarė buhalterinės apskaitos paslaugų teikimo sutartis su UAB “M” nuo 2016 m. sausio 4 d. ir minėta įmonė buhalterinę apskaitą tvarkė iki 2018 m. sausio 1 d. Prie sutarties pridėtuose prieduose yra nurodyta kokias paslaugas teikia UAB “M”, t. y. vienas iš jų avanso apyskaitų sudarymas, kasos knygos vedimas, buhalterinės ataskaitos, metinės ataskaitos, kasos orderių pildymas, sąskaitų plano, buhalterinių registrų sudarymas. Nuteistojo įsitikinimu, akivaizdu, kad jis negalėjo būti atsakingas ir būti pripažintas kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, kadangi yra atsakinga buhalterinę apskaitą tvarkiusi įmonė ar konkretus minėtos įmonės darbuotojas. Taip pat pirmosios instancijos teismas nevertino tų aplinkybių, kad buvo sudaryta buhalterinės apskaitos paslaugų teikimo sutartis su įmone UAB “B”, kuri laikotarpyje nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gegužės 16 d. tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą, vėliau įmonės buhalterinę apskaitą tvarkė įmonė UAB „E“. Taigi, apeliantas, būdamas įmonės UAB “A” vadovu, tinkamai organizavo buhalterinę apskaitą, kadangi buvo sudaromos sutartys su įmonėmis teikiančiomis buhalterinės apskaitos tvarkymo paslaugas, kurių darbuotojai ir tvarkė UAB “A” buhalterinę apskaitą, todėl pirmosios instancijos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra visiškai neteisingas. Kadangi, kaip nustatyta, apeliantas įgyvendino pareigą organizuoti įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą.

1.4. Nagrinėjamu atveju apeliantas nepritaria praktikai, kai formalūs buhalterinių teisės aktų pažeidimai yra dirbtinai kriminalizuojami, neanalizuojant padarytų veiksmų pavojingumo. Formalių buhalterinės apskaitos trūkumų nustatymas savaime nereiškia, kad yra pagrindas BK 223 straipsnyje numatytos baudžiamosios atsakomybės taikymui, jei nustatyti buhalterinės apskaitos trūkumai aiškiai neleidžia spręsti apie veikos pavojingumą. Apelianto manymu, jo padarytoje veikoje nėra visų būtinų BK 223 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygų, todėl darytina išvada, kad jis nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių ir turėtų būti išteisintas. Pažymi, kad esant pirminiams apskaitos dokumentams, galima nustatyti įmonės UAB “A” veiklą, turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą. Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 301 straipsnio normas, nelaikė įrodymais nei apelianto parodymų, nei papildomai teikiamų duomenų. Akivaizdu, kad apylinkės teismas savo išvadas šioje byloje grindė nepatikimais, abejotinais įrodymais ir jų pagrindu padarytomis prielaidomis, nepašalino byloje esančių prieštaravimų, motyvuotai neatmetė kaltinimui prieštaraujančių įrodymų, kaltinimui nepagrįstai suteikė didesnę įrodomąją galią negu kitiems įrodymams, tuo padarydamas esminį BPK 369 straipsnio 3 dalyje numatytą pažeidimą, kuris sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Išvadas dėl byloje surinktų įrodymų patikimumo teismas galėjo padaryti tik palyginęs byloje surinktų įrodymų turinį tarpusavyje, tačiau to nepadarė. Asmens kaltė nusikaltimo padarymu negali būti grindžiama tikėtinais ar keliančiais abejonių duomenimis.

3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti ir priimti A. S. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, prokurorė prašė A. S. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Nuteistojo A. S. apeliacinis skundas yra atmetamas.

Žemesnės instancijos teismas

4. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Šiuo aspektu pažymėtina, kad įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, priešingai nei tai traktuojama apeliaciniame skunde, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia.

5. Esminiu pažeidimu, pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, gali būti pripažįstami atvejai, kai apskųstame nuosprendyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-28-489/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017 ir kt.). Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodymų vertinimo teisingumas (neteisingumas) yra susijęs su nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitiktimi (neatitiktimi) bylos aplinkybėms ir jų patikrinimas yra apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Taigi klausimas, ar įrodymai teisingai įvertinti ir ar pagrįstai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiamas apeliacinės instancijos teisme (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-33/2010, 2K-33/2014, 2K-525-648/2015, 2K-117-303/2016).

6. Aukščiau išdėstyto teisinio reglamentavimo ir teismų praktikos kontekste, įvertinus bylos medžiagą, apylinkės teismo nuosprendį ir nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, darytina išvada, kad apylinkės teismas, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas A. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 223 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai sprendė dėl A. S. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Skundžiamo nuosprendžio turinys atitinka baudžiamojo proceso įstatymo keliamus reikalavimus. Jame ne tik išsamiai aprašytas byloje ištirtų įrodymų turinys, bet taip pat pakankamai aiškiai išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. Teismas išvadas dėl nusikalstamos veikos aplinkybių, nuteistojo kaltės padarė įvertinęs kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą, kartu patikrinęs įrodymų patikimumą, todėl nėra pagrindo sutikti su apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais apie atsietą, formalų ar nevisapusišką įrodymų vertinimą. Nuteistojo kaltumas grindžiamas teisme ištirtais ir nuosprendyje paminėtais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir priemonėmis, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, kas visumoje suponuoja pagrįstą išvadą, jog sprendžiant A. S. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo.

7. Pirmiausiai pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais, jų vertinimas yra išskirtinė teismo teisė, todėl apelianto nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu pats savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad įrodymai buvo įvertinti neteisingai, jei byloje nėra faktinių duomenų, rodančių akivaizdžias įrodymų vertinimo klaidas, lėmusias nepagrįsto sprendimo priėmimą. Teismų praktikoje išaiškinta, kad vienas iš tinkamo įrodymų vertinimo reikalavimų yra tas, jog byloje turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai, vėliau sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-265/2011, 2K-458/2014, 2K-96-697/2017, 2K-294-648/2017, 2K-67-699/2018). Patikrinus bylą pagal apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad, kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas vertino įrodymus nepažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimų. Nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, priešingai nei teigiama skunde, vertino tiek įrodymų visumą – pačio nuteistojo A. S. parodymus, liudytojų I. R., D. T., T. B., V. L., S. Z., R. A., A. T., E. L. parodymus, specialistės Živilės Juršienės parodymus, specialistų išvadas, kitą rašytinę bylos medžiagą, tiek ir įrodymus atskirai, jungdamas juos į vieną loginę grandinę. Taigi, skundžiamas nuosprendis motyvuotas, pagrįstas byloje surinktų įrodymų tinkamu vertinimu. Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, daro išvadą, kad apeliaciniame skunde išreikšta abejonė dėl byloje atlikto įrodymų vertinimo neatitikties įstatymų reikalavimams, BPK 305 straipsnio nuostatų pažeidimo yra nepagrįsta.

8. Analizuojant nuteistojo apeliacinio skundo turinį matyti, kad nesutinkama su A. S. nuteisimu ir pripažinimu kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 223 straipsnio 1 dalyje, teigiant, kad pirmosios instancijos teismas buvo neobjektyvus, neteisingai vertino nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus.

9. Kolegija konstatuoja, kad sutikti su tokiais apeliaciniame skunde nurodytais motyvais ir jų pagrindu naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, teisinio pagrindo nėra. Apeliacinio skundo motyvai, kuriais siekiama, kad A. S. būtų išteisintas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, yra nepagrįsti ir atmetami. Jo kaltę dėl aplaidaus apskaitos tvarkymo, neabejotinai patvirtina byloje surinkti duomenys, kuriuos teismas pagrįstai pripažino įrodymais. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyta argumentacija pagrįsta faktiniais bylos duomenimis ir yra pakankama.

10. Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes ir motyvuotai, remdamasis teisme ištirtais bei nuosprendyje aptartais įrodymais, pagrįstai pripažino A. S. kaltu padarius BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Apylinkės teismo padarytos išvados visiškai atitinka bylos aplinkybes.

Žemesnės instancijos teismas

11. BK 223 straipsnio 1 dalyje (straipsnio redakcija galiojusi iki 2022-05-01) nustatyta baudžiamoji atsakomybė už trijų veikų padarymą: 1) buhalterinės apskaitos netvarkymą, 2) aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą, 3) buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimą, kai jos sukelia padarinius – negalimumą visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. BK 223 straipsnio 1 dalies dispozicijoje padariniai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka nustatyti bent vieną iš jų. Buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimas įstatymų nustatytą laiką – tai bet koks neatsargus jų praradimas pirma laiko, kuris šiems dokumentams saugoti nustatytas įstatymu, kai dokumentai prarandami dėl įstatymų nežinojimo ar neteisingo jų suvokimo arba netinkamo apskaitos dokumentų saugojimo. Baudžiamoji atsakomybė už aplaidų apskaitos tvarkymą, pasireiškusį buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimu, kyla tuomet, kai šie dokumentai nesaugomi įstatymų nustatytą laiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-346/2013, 2K-356-689/2018).

12. Pagal teismų praktiką buhalterinės apskaitos organizavimas ir buhalterinės apskaitos tvarkymas nėra tapačios sąvokos (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-41/2012, 2K-69/895/2018). Įmonės vadovas yra atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, o ne tvarkymą. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį ūkio subjekto vadovas atsakingas už tai, kad įmonėje būtų vedama buhalterinė apskaita, taip pat už dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą. Realizuoti šią atsakomybę jis paprastai privalo priimdamas įmonės buhalterinės apskaitos politikos įsakymą. Vadovas, pavedęs konkrečius buhalterinės apskaitos tvarkymo darbus įmonės vyriausiajam buhalteriui, kitiems atsakingiems asmenims, iš esmės bus įgyvendinęs pareigą – organizuoti įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą. Kita vertus, pažymėtina, kad teismų praktikoje konstatuota ir tai, kad jei tokia pareiga atlikta nekokybiškai, aiškiai ignoruojant teisės aktus ir sukelia BK 223 straipsnio 1 dalyje nurodytus padarinius, galima kalbėti apie aplaidų teisės aktų reikalaujamos apskaitos organizavimą (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-237-489/2015, 2K-69-895/2018, 2K-109-942/2019).

13. Pagal BAĮ 21 straipsnio 2 dalį ūkio subjekto vadovas atsakingas už dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą. Realizuoti šią atsakomybę jis paprastai privalo priimdamas įsakymą dėl apskaitos dokumentų išsaugojimo. Jei tokia pareiga atlikta nekokybiškai, aiškiai ignoruojant teisės aktus ir sukelia BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatytus padarinius, tokiais atvejais pagal teismų praktiką ūkio subjekto vadovas, atsižvelgiant į BK 223 straipsnio 1 dalies nuostatas, traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Lietuvos Respublikos įstatymai, susiję su buhalterinės apskaitos tvarkymu, buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimu, jokių išimčių, kurioms esant būtų pateisinamas buhalterijos netvarkymas ar netinkamas jos tvarkymas, dokumentų nesaugojimas, nenumato.

14. A. S. nuteistas už tai, kad jis laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 26 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. dirbdamas UAB “A”, registruota adresu (duomenys neskelbtini) , juridinio asmens kodas – (duomenys neskelbtini) direktoriaus pareigose ir pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 (nauja redakcija 2008 m. liepos 3 d. įsakymas Nr. X-1679) 21 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimus, būdamas atsakingas už įmonės apskaitos organizavimą, buhalterinių ir kitų dokumentų išsaugojimą, netinkamai organizavo UAB “A” buhalterinę apskaitą, nenustatė įmonės buhalterinės apskaitos ir kitų dokumentų vedimo ir saugojimo tvarkos, neužtikrino, kad būtų vedami, išsaugoti ir tyrimui pateikti UAB “A” buhalterinės apskaitos ir kiti dokumentai bei registrai už laikotarpį nuo 2016 m. kovo 26 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d., o būtent: pažeisdamas Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 19 straipsnio 2 dalies nuostatas, numatančias, kad „Patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka vadovaujantis Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo (toliau – Dokumentų ir archyvų įstatymas) nuostatomis“ ir Dokumentų ir archyvų įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos tvarkos, privatiems juridiniams asmenims numatančios: „saugoti dokumentus patikimoje ir saugioje aplinkoje, įvertinant galimus rizikos veiksnius (1 punktas); bei išsaugoti savo veiklos dokumentus reikiamą laiką, kad būtų užtikrinti veiklos įrodymai, apsaugotos su ja susijusių fizinių ir juridinių asmenų teisės (2 punktas) tyrimui nepateikė 2018 m. vasario 8 d. sąskaitos faktūros BAUR 0226, 2016 m. gruodžio 31 d. kasos išlaidų orderio Nr. 00000030, 2017 m. liepos mėn. A. S. avansinės apyskaitos, bendrovės inventorizacijos dokumentų už 2018 m., pažeisdamas 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 16 straipsnio 1 dalies nuostatas, numatančias, kad ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose, ir 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 4 straipsnio l punkto ir 3 punkto nuostatas, numatančias „ūkio subjekto apskaitą tvarkyti taip, kad jos informacija būtų objektyvi, tinkama bei išsami ir naudinga vidaus ir išorės vartotojams“ netinkamai organizavo UAB “A” buhalterinę apskaitą, kadangi bendrovėje apskaitą tvarkančiai buhalterei nebuvo pateikti 2017 m. sausio 14 d. kasos pajamų orderis Nr. (duomenys neskelbtini) 2017 m. balandžio 24 d. kasos pajamų orderis Nr. (duomenys neskelbtini) 2017 m. balandžio 24 d. kasos pajamų orderis Nr. (duomenys neskelbtini) 2017 m. birželio 20 d. kasos pajamų orderis Nr. (duomenys neskelbtini) 2018 m. sausio 26 d. kasos pajamų orderis Nr. (duomenys neskelbtini) 2018 m. spalio 31 d. kasos pajamų orderis Nr. ARK1034, ir dėl šių pažeidimų atsirado padariniai – nebuvo galima, nustatyti UAB „A“ turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros.

15. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai aptarė, išanalizavo byloje esančius įrodymus, t. y. liudytojų, nuteistojo parodymus, specialistų išvadas, tarp UAB “A” ir tarp UAB “M”, UAB “B”, UAB „E“ pasirašytas sutartis ir padarė pagrįstą išvadą, kad būtent A. S. kaip įmonės vadovas buvo atsakingas už pirminių dokumentų, t. y. PVM sąskaitų faktūrų, kasos išlaidų ir kasos pajamų orderių išrašymą ir pateikimą buhalterines paslaugas teikiančioms bendrovėms, tačiau tai darė aplaidžiai, nepateikdamas pasitvirtinusiame kaltinime nurodytų pirminių dokumentų. Iš byloje esančių duomenų neginčytinai nustatyta, kad A. S. vadovavimo laikotarpiu nebuvo nustatyta jokios buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo tvarkos, ką patvirtina ir 2020 m. gruodžio 2 d. kitų objektų apžiūros protokolas, kuriame nurodyta, kad buvo apžiūrėti UAB “A” ikiteisminio tyrimo metu pateikti dokumentai. Įvertinus šiuos dokumentus, pagrįstai nustatyta, kad UAB “A” nebuvo priimta jokių lokalinių teisės aktų reglamentuojančių dokumentų saugojimo tvarką ir apskaitos politiką šioje bendrovėje (7 t., b. l. 96-105). Pagal BAĮ Nr. IX-574 21 straipsnio 1 ir 2 dalis, A. S. buvo atsakingas už įmonės apskaitos organizavimą, buhalterinių ir kitų dokumentų išsaugojimą. Byloje ištirtomis specialisto išvadomis, specialistės paaiškinimais, liudytojų parodymais nustatyta, kad tyrimui atlikti nebuvo pateikti: 2018 m. vasario 8 d. sąskaita faktūra BAUR 0226, 2016 m. gruodžio 31 d. kasos išlaidų orderis Nr. 00000030, 2017 m. liepos mėn. A. S. avansinė apyskaita bei bendrovės inventorizacijos dokumentai už 2018 metus. Tokiu būdu buvo pažeistos BAĮ Nr. IX-574 19 straipsnio 2 dalies nuostatos, numatančios, kad „Patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka vadovaujantis Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo nuostatomis“, pažeistas Dokumentų ir archyvų įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos tvarkos, privatiems juridiniams asmenims numatančios: „saugoti dokumentus patikimoje ir saugioje aplinkoje, įvertinant galimus rizikos veiksnius (1 punktas); bei išsaugoti savo veiklos dokumentus reikiamą laiką, kad būtų užtikrinti veiklos įrodymai, apsaugotos su ja susijusių fizinių ir juridinių asmenų teisės (2 punktas). Taip pat bendrovėje apskaitą tvarkančiai buhalterei nebuvo pateikti 2017 m. sausio 14 d. kasos pajamų orderis Nr. (duomenys neskelbtini) 2017 m. balandžio 24 d. kasos pajamų orderis Nr. (duomenys neskelbtini) 2017 m. balandžio 24 d. kasos pajamų orderis Nr. (duomenys neskelbtini) 2017 m. birželio 20 d. kasos pajamų orderis Nr. (duomenys neskelbtini) 2018 m. sausio 26 d. kasos pajamų orderis Nr. (duomenys neskelbtini) 2018 m. spalio 31 d. kasos pajamų orderis Nr. ARK1034, taip pažeidžiant BAĮ Nr. IX-574 16 straipsnio 1 dalies nuostatas, numatančias, kad ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose, ir BAĮ Nr. IX-574 4 straipsnio l punkto ir 3 punkto nuostatas, numatančias „ūkio subjekto apskaitą tvarkyti taip, kad jos informacija būtų objektyvi, tinkama bei išsami ir naudinga vidaus ir išorės vartotojams“.

16. Nors viso baudžiamojo proceso metu apeliantas ir nepripažino savo kaltės, aiškindamas, kad siekdamas tinkamai tvarkyti buhalterinę apskaitą, buvo samdomos įmonės, kad visi teisingai buhalteriniai apskaitai reikalingi dokumentai buvo pristatomi įmonėms arba fiziškai, arba elektroniniu paštu, visuomet buvo atsižvelgiama į pastabas, kad UAB “A” buhalterinė apskaita būtų tvarkoma tinkamai. Sutiktina, kad buhalteriniai apskaitai reikalingi dokumentai buvo pristatomi fiziškai ar elektroniniu būdu, tačiau nuteistojo poziciją, kad pristatydavo visus reikiamus dokumentus net ir pakartotinai paprašytas buhalterinę apskaitą tvarkiusių įmonių darbuotojų – paneigia byloje surinkti duomenys. Pats nuteistasis, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad dokumentus perduodavo dažniausiai fiziškai (popierinį variantą), kartais – elektroniniu paštu, bet nepasirašydavo jokio perdavimą patvirtinančio dokumento, tiesiog elementariausiai pasitikėjo atsakingais darbuotojais. Nutraukus buhalterinių paslaugų sutartį su viena įmone, UAB ,,A“ dokumentus iš buhalterines paslaugas teikusių bendrovių paimdavo jis pats ir perveždavo kitai buhalterinę apskaitą tvarkančiai įmonei. Liudytoja apklausta D. T. patvirtino, kad jai 2020 metų kovą pradėjus dirbti UAB “A”, jai buvo perduota didžioji knyga, balansas, viskas buvo atsiųsta elektroniniu paštu, kadangi ji dirbo iš namų, tačiau joks dokumentas nebuvo pasirašytas, kuris patvirtintų, kad jai viskas buvo perduota pradėjus dirbti UAB “A” buhalterės pareigose. Ji niekada neturėjo pareigos saugoti įmonės dokumentus. Liudytoja apklausta S. Z. parodė, kad ji buvo UAB “M” darbuotoja, kuri tvarkė UAB “A” buhalterinę apskaitą. Ji parodė, kad A. S. dokumentus pristatydavo jai asmeniškai, kartais dokumentus ji rasdavo paliktus ant stalo, tuomet ji viską suvesdavo į sistemą, pajamuodavo. Nurodė, kad kartais trūkdavo dokumentų, prašydavo pateikti trūkstamus dokumentus. Buvo atvejų, kada trūkstamų dokumentų nepateikdavo, buvo atvejų, kada kasos pajamų orderiai taip pat buvo nepateikti. Ji apskaitydavo viską, kas jai būdavo pateikta. Jei kažkokio dokumento nėra sistemoje, vadinasi tas dokumentas nebuvo jai pateiktas. Pirminius dokumentus klientas išsirašo pats, ji tik viską susistemindavo ir įvesdavo į programą, o dėl nepateiktų dokumentų ji visada kreipdavosi į A. S.. A. S. jai pateikdavo dokumentus be akto, jie būdavo nesužymėti, nesusegti. Dokumentų saugojimo tvarkos ji nežino. Liudytoja S. Z. patvirtino, kad kasą tvarkė pati bendrovė „A“, avansines apyskaitas turėjo sudaryti patys, jie tik įtraukdavo dokumentus, kaip ir buvo susitarę sutartimi, kuriuos dokumentus pateikdavo, tuos ir įtraukdavo. Nurodė, kad kai tvarkė UAB “A” apskaitą jai trūko kasos pajamų orderių, todėl jie nebuvo įtraukti į apskaitą. Kad ne visi dokumentai būdavo pateikiami įmonėms, tvarkančioms UAB “A” buhalterinę apskaitą, patvirtina ir teisiamojo posėdžio metu apklausta liudytoja E. L., kuri patvirtino, kad įmonės UAB “A” vadovas A. S. ne visuomet pristatydavo trūkstamus ir reikalingus dokumentus. Liudytoja R. A. duodama parodymus teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad į buhalterinę apskaitą suvesdavo visus iš A. S. gautus dokumentus. Liudytojas A. T. paliudijo, jog UAB “A” pristatydavo dokumentus be apyrašo, kartais juos atveždavo A. S., kartais trūkdavo dokumentų, jie saugojo tik dokumentų perdavimo aktus.

17. Apklausiama teisiamojo posėdžio metu specialistė Živilė Juršienė parodė, kad tyrimas vyko pagal pateiktus įmonės dokumentus, vis reikalavo trūkstamų dokumentų, tačiau dalis dokumentų liko nepateikta. Liko nepateikta avansinė apyskaita už 2017 metus, UAB “B” viena sąskaita, kasos išlaidų orderis, inventorizacijos dokumentai, inventorizacijos dokumentai už 2018 metus. Liko nepateikta viena Lenkijos įmonės sąskaita, pateiktas paaiškinimas, kad Lenkija irgi neturėjo sąskaitos tokiu numeriu. Kasos pajamų orderiai buvo išvardinti šeši, nebuvo patvirtinamo parašo, jie nebuvo registruoti, neįtraukti į apskaitą. Turėjo būti į kasą įnešti grynieji pinigai, apskaityti, bet kasos knygoje ir registruose grynieji pinigai neapskaityti, jie nebuvo įtraukti į apskaitą, pajamos nebuvo apskaitytos. Esant tokiems trūkumams apskaita iškreipiama, negalima visko nustatyti, todėl iš dalies nebuvo galima nustatyti apskaitos. Patikrinimo metu už įmonės apskaitos tvarkymą ir buhalterinių dokumentų saugojimą pagal BAĮ 21 straipsnį buvo atsakingas įmonės vadovas. Sutartys su kitomis įmonėmis buvo pateikiamos po išvados surašymo, tačiau pateiktos sutartys nepakeičia pateiktos išvados. Už įrašus dokumentuose atsakingas apskaitą tvarkantis asmuo. Kasos pajamų orderis buvo išrašytas, tačiau jo nėra apskaitoje, jis neįtrauktas į kasos knygą, registrą. Jie tik patikrina, kaip dokumentai atitinka viską pagal kasos knygą. Po išvados surašymo buvo pateikti dokumentai, kurie neatsispindėjo kasos knygoje, akivaizdu, kad jie buvo išrašyti, pinigai galimai buvo gauti, bet jie apskaitoje neatsispindėjo. Kasos pajamų orderiai išvados rašymo metu nebuvo pateikti, jie buvo pateikti po išvados surašymo, bet nebuvo įtraukti į apskaitą.

18. Teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi baudžiamojoje byloje surinktus duomenis, neturi pagrindo sutikti su skunde nurodytu argumentu, kad įmonės UAB “A” dokumentus privalėjo saugoti pasamdytos buhalterinę apskaitą tvarkančios įmonės. Kaip teisingai nurodyta apylinkės teismo skundžiamame nuosprendyje, tokia apelianto versija laikoma gynybine jo pozicija, kadangi nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu, įvertinus minėtas sutartis su jau minėtomis įmonėmis, nėra pagrindo teigti, kad UAB „A“ buhalterinės apskaitos dokumentus privalėjo saugoti buhalterinę apskaitą atliekančios įmonės. Apylinkės teismas, tokią nuteistojo poziciją vertindamas kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės, teisingai bei pagrįstai išanalizavo kiekvieną sutartį, tarp paslaugas perkančios įmonės UAB “A” ir paslaugas parduodančių įmonių UAB “M”, UAB “B” ir UAB „E“. Iš buhalterinės apskaitos paslaugų teikimo sutarties tarp UAB “A” ir UAB „M”, būtent UAB “A” įsipareigojo teikti informaciją ir tikrovę atitinkančius pirminius dokumentus (3.1. punktas) ir liko atsakinga už pateiktų dokumentų ūkinių operacijų tikrumą (3.5., 3.6., 3.8 punktai). Nors sutartimi UAB “M” įsipareigojo užtikrinti UAB “A” tvarkomų dokumentų saugumą (2.7 punktas), tačiau UAB “M” rašte nurodė, kad visi dokumentai, už kuriuos metus UAB “M” tvarkė buhalterinę apskaitą (nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d.) buvo perduoti UAB “A” (3 t., b. l. 57). Vėlesnėje buhalterinės apskaitos paslaugų teikimo sutartyje su UAB “B” 2.3 punkte numatyta, jog paslaugų tiekėjas sutartinius įsipareigojimus vykdo pagal užsakovo, o būtent UAB “A” pateiktus dokumentus. Taip pat įsipareigojo saugoti pateiktus dokumentus už einamųjų ir prieš tai einančių vienerių metų ataskaitinį laikotarpį. Sutarties su UAB „E” 2.1, 2.2 punktuose taip pat numatyta, jog paslaugų tiekėjas sutartinius įsipareigojimus vykdo pagal užsakovo, t. y. UAB “A” pateiktus dokumentus ir remdamasis užsakovo administracijos vadovo nurodymu dėl apskaitos organizavimo ir apskaitos politikos, paslaugų tiekėjas dokumentus suveda pagal UAB “A” pateiktus dokumentus. Sutarties 2.15 punkte numatyta, jog dokumentai pateikiami paslaugų tiekėjui pagal užsakovo sudarytą aprašą, pagal jį ir grąžinami, teikti dokumentus paslaugų tiekėjui užsakovas buvo įpareigotas sutarties 3.1 punkte. Taigi pareiga organizuoti visų pirminių dokumentų perdavimą buhalterinę apskaitą vykdančioms bendrovėms buvo nustatyta būtent užsakovui. Taigi, apelianto skunde nurodytas argumentas, kad jis tinkamai įgyvendino pareigą organizuoti įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą, laikytinas nepagrįstu, todėl atmestinas. Kadangi BAĮ 21 straipsnyje įtvirtina, kad ūkio subjekto vadovas (nagrinėjamu atveju A. S.) atsako už buhalterinės apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą ir įstatymų nustatytais atvejais duomenų teikimą, tačiau A. S. ne tik kad nepateikė pirminių dokumentų buhalterinę apskaitą tvarkiusioms įmonėms, bet ir jų neišsaugojo. Realizuoti šią atsakomybę ūkio subjekto vadovas paprastai privalo priimdamas įmonės buhalterinės apskaitos politikos įsakymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-237-489/2015, 2K-69-895/2019, 2K-109-942/2019). Darytina išvada, kad A. S. kilo pareiga organizuoti buhalterinių ir kitų dokumentų išsaugojimą, tačiau jis tokios pareigos neįgyvendino, todėl kilo padariniai, negalėjimas iš dalies nustatyti UAB “A” turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros už laikotarpį nuo 2016 m. kovo 26 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d.

19. Teigti, kad apeliantas A. S., būdamas įmonės UAB “A” vadovu tinkamai organizavo buhalterinę apskaitą nuo 2016 m. sausio 4 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d., kadangi buvo sudaromos sutartys su įmonėmis, teikiančiomis buhalterinės apskaitos tvarkymo paslaugas, kurių darbuotojai ir tvarkė UAB “A” buhalterinę apskaitą, nėra jokio teisinio pagrindo. Sutiktina, kad iš dalies teisingai organizavo įmonės buhalterinę apskaitą, tačiau, kaip nustatyta anksčiau, jis pasamdytoms įmonėms nepateikė pirminių dokumentų, reikalingų teisingai buhalterinei apskaitai tvarkyti.

20. Kolegija, dar kartą įvertinusi liudytojų ir specialistės parodymus, sprendžia, kad jie yra nuoseklūs ir neprieštaringi, todėl apylinkės teismas visiškai pagrįstai jais vadovavosi ir A. S. parodymus, jog jis tinkamai organizavo bendrovės buhalterinę apskaitą, pagrįstai vertino kaip gynybinę poziciją.

21. Taip pat, kartu vertinant ir specialisto išvadą Nr. 04/11-2-38-5539, kurioje nurodyta, kad bendrovės „A“ vadovu nuo 2010 m. birželio 18 d. paskirtas A. S.. Specialisto išvadoje nurodoma, jog tyrimui atlikti nebuvo pateikta 2018 m. vasario 8 d. sąskaita faktūra BAUR 0226, 2016 m. gruodžio 31 d. kasos išlaidų orderis Nr.00000030, 2017 m. liepos mėnesio A. S. avansinės apyskaitos, bendrovės inventorizacijos dokumentai už 2018 m., į bendrovės apskaitą nebuvo įtraukta 2017 m. sausio 14 d. kasos pajamų orderis Nr. (duomenys neskelbtini) 2017 m. balandžio 24 d. kasos pajamų orderis Nr. (duomenys neskelbtini) 2017 m. balandžio 24 d. kasos pajamų orderis Nr. (duomenys neskelbtini) 2017 m. birželio 20 d. kasos pajamų orderis Nr. (duomenys neskelbtini) 2018 m. sausio 26 d. kasos pajamų orderis Nr. (duomenys neskelbtini) 2018 m. spalio 31 d. kasos pajamų orderis Nr. ARK 1034. Pagal BAĮ Nr. IX-574 (nauja redakcija 2008 m. liepos 3 d. įsakymas Nr.X-1679) 21 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimus, už įmonės apskaitos organizavimą, buhalterinių ir kitų dokumentų išsaugojimą, atsako įmonės vadovas. BAĮ Nr. IX-574 19 straipsnio 2 dalies nuostatose numatyta, jog „Patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, Dokumentų ir archyvų įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta tvarka, privatiems juridiniams asmenims: „saugoti dokumentus patikimoje ir saugioje aplinkoje, įvertinant galimus rizikos veiksnius (1 punktas); bei išsaugoti savo veiklos dokumentus reikiamą laiką, kad būtų užtikrinti veiklos įrodymai, apsaugotos su ja susijusių fizinių ir juridinių asmenų teisės (2 punktas). 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 16 straipsnio 1 dalis nuostatose numatyta, kad ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose, ir 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 4 straipsnio l punkto ir 3 punkto nuostatose, numatyta pareiga ūkio subjekto apskaitą tvarkyti taip, kad jos informacija būtų objektyvi, tinkama bei išsami ir naudinga vidaus ir išorės vartotojams. Kadangi UAB “A” apskaita buvo tvarkoma pažeidžiant aukščiau paminėtus teisės aktus, todėl iš dalies nebuvo galima, nustatyti UAB „A“ turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros už laikotarpį nuo 2016 m. kovo 26 d. iki 2018 m. spalio 8 d. (6 t., b. l. 119-140). Šią išvadą teisiamojo posėdžio metu palaikė specialistė Živilė Juršienė. Minėta specialisto išvada nekelia jokių abejonių dėl savo pagrįstumo, todėl laikytina, kad apylinkės teismas pagrįstai ja rėmėsi ir vadovavosi.

22. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, būdamas UAB “A” vadovu, A. S. jokios buhalterinių dokumentų saugojimo tvarkos nenustatė, nebuvo paskirti atsakingi asmenys, kurie turėtų pareigą rūpintis dokumentų saugojimu įstatymų nustatytą laiką. Nuteistasis nesidomėjo buhalterinei apskaitai reikalingų dokumentų laikymo vieta bei sąlygomis, taip pat nebuvo pakankamai aktyvus, siekiant įvykdyti norminiais teisės aktais nustatytą pareigą susijusią su buhalterinės dokumentacijos tinkamu išsaugojimu per kaltinime nurodytą laikotarpį. Be to, pagal bylos aplinkybes, nesant įmonėje nustatytų jokių konkrečių priemonių ir pareigų kitiems asmenims, kurios užtikrintų, kad bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentai būtų tinkamai saugomi, t. y., kad dokumentai nebūtų sunaikinti, prarasti ir būtų išsaugoti per visą teisės aktų nustatytą laiką, apeliantas nepaskyrė atsakingo asmens, kuris keičiantis buhalterėms priimtų dokumentus bei apskritai nenustatė tokios tvarkos. Iš specialistės Živilės Juršienės parodymų matyti, kad pagal BAĮ 21 straipsnį už apskaitos organizavimą ir dokumentų išsaugojimą atsako vadovas, ir kad šios pareigos A. S. nevykdė, nesidomėjo buhalterinės apskaitos politika, jos tikrumu, išsamumu. Taigi, tokiu neveikimu nuteistasis tiesiogiai sudarė sąlygas buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugoti ir ateityje, bei specialisto išvadose konstatuotiems padariniams kilti – byloje nustatyta, kad iš dalies negalima nustatyti nuo 2016 m. kovo 26 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. UAB “A” turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad tarp A. S. neveikimo ir sukeltų padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys, o jis yra tinkamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 223 straipsnio 1 dalyje, subjektas.

23. Be kita ko, skunde apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad kilo BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatyti padariniai – dėl buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimo nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką, yra konstatavęs, jog BK 223 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis sukonstruota taip, kad realią asmens veiklą, jo ūkinę, komercinę, finansinę būklę, nuosavą kapitalą turi būti įmanoma nustatyti analizuojant tik to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan.) negalima, atsiranda šiame straipsnyje numatyti padariniai ir kaltininkui kyla baudžiamoji atsakomybė (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-458/2006, Nr. 2K-11-2008, Nr. 2K-426-2013, Nr. 2K-7-234-942-2015).

24. Nagrinėjamoje byloje, bendrovės direktoriui neatlikus kaltinime nurodytų ir jo kompetencijai priskirtų veiksmų kilo padariniai – nėra galimybės nustatyti, ar apskaita tvarkoma tiksliai, teisingai ir pakankamai, ar esamuose apskaitos finansiniuose dokumentuose informacija yra objektyvi ir palyginama. Byloje esančiuose įrodymuose užfiksuoti pažeidimai, patvirtinantys, jog UAB “A” buhalterinė apskaita buvo tvarkoma pažeidžiant įstatymų reikalavimus. Tai rodo, kad A. S. iš esmės nesiėmė aktyvių veiksmų tam, jog tinkamai įgyvendintų jam, kaip bendrovės direktoriui, kylančią pareigą tinkamai tvarkyti ir saugoti buhalterinę dokumentaciją, kas rodo, jog bendrovės ūkinės finansinės veiklos tyrimo metu jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros kaltinime nurodytu laikotarpiu nebuvo galima nustatyti būtent dėl A. S. kaltės. Aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje surinkti duomenys bei įrodymai patvirtina A. S. kaltę, padarius nusikaltimą, numatytą BK 223 straipsnio 1 dalyje.

25. Taigi nėra pagrindo teigti, kad byloje yra nenustatytos visos BK 223 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai nusikalstamos veikos sudėčiai reikšmingos įrodinėtinos aplinkybės. Iš teismo nustatytų aplinkybių matyti, kad, būdamas atsakingu asmeniu už UAB „A“ apskaitos organizavimą ir apskaitos registrų išsaugojimą, A. S. yra tinkamas BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos subjektas, nes neišsaugojo apskaitos dokumentų įstatymo nustatytą laiką, t. y. 10 metų ir dėl to veikė nerūpestingai. Apeliaciniame skunde dėstomi teiginiai, jog teismai, pripažindami A. S. kaltu, vadovavosi prielaidomis, prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Taip pat nėra pagrindo sutikti su nurodytu apeliacinio skundo argumentu, jog neva buvo vertinami tik tie įrodymai, kurie patvirtina apelianto kaltę, kadangi šis skundo argumentas nėra niekaip pagrįstas.

26. Pirmosios instancijos teismas aiškiai nustatė, kad būtent dėl A. S. nusikalstamos veikos nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB “A” turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros nuo 2016 m. kovo 26 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d., t. y. daugiau kaip per pustrečių metų laikotarpį, neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai yra reikšmingi, nes jų duomenys buvo susiję su įmonės turto apskaita. Išvada dėl to, ar kilo baudžiamajame įstatyme nustatytų padarinių, paprastai grindžiama specialisto išvadomis, revizijos ar patikrinimo aktais, o prireikus gali būti skiriama ekspertizė. Nagrinėjamoje byloje išvada apie negalimumą iš dalies nustatyti UAB “A” veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros grindžiama 2019 m. gegužės 21 d. specialisto išvada Nr. 04/11-2-38-5539, specialistės Živilės Juršienės paaiškinimais. Specialistė nurodė, kad, nesant registrų, nėra galimybės įsitikinti, ar tikrai visi pirminiai apskaitos dokumentai buvo apskaityti, ar jie buvo įtraukti į apskaitą, tai yra apskaitos registrus, kurių pagrindu sudaromos finansinės ataskaitos, be registrų negalima nustatyti ūkinės finansinės veiklos, nes tokiu atveju nėra su kuo palyginti pirminių apskaitos dokumentų.

27. Esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, turėjusių reikšmę renkant ir tiriant įrodymus bei paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, teisėjų kolegija nenustatė. Aukštesniojo teismo įsitikinimu, A. S. kaltė skundžiamame nuosprendyje grindžiama teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas tiek pirmosios instancijos teismo proceso metu, tiek apeliacinės instancijos teismo proceso metu. Šios aplinkybės suponuoja išvadą, kad sprendžiant A. S. kaltės klausimą, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo. Ir nors, sprendžiant iš apeliacinio skundo turinio, pagrindiniai nesutikimo su skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu motyvai yra susiję su atskirų įrodymų vertinimu, subjektyviu įrodymų interpretavimu, tačiau, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus ir tinkamai pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ištirtus įrodymus, sutikti su tokiais nuteistojo teiginiais ir jų pagrindu naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nėra jokio pagrindo.

28. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliaciniu skundu nesutikimas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, nes apylinkės teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra esminių prieštaravimų. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad visi aukščiau aptarti duomenys yra logiškai ir nuosekliai tarpusavyje susiję, vienas kitą papildo ir vienas kitam neprieštarauja, gauti ir užfiksuoti nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, todėl apylinkės teismas pagrįstai juos palaikė A. S. kaltės įrodymais. Pirmosios instancijos teismas detaliai aprašė nuteistojo A. S. veiksmus ir argumentavo, kodėl jie atitinka jo padarytos nusikalstamos veikos požymius. Teismas teisingai įvertino visus nusikalstamos veikos požymius, tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius ir kitus bylos duomenis, buvo išsamiai atskleistas nuteistojo kaltės turinys ir padaryta pagrįsta išvada, kad byloje esančių ir aptartų įrodymų visuma neabejotinai patvirtina, jog A. S. netinkamai organizavo UAB “A” buhalterinę apskaitą, kadangi bendrovėje apskaitą tvarkančiai buhalterei nebuvo pateikti 2017 m. sausio 14 d. kasos pajamų orderis Nr. (duomenys neskelbtini) 2017 m. balandžio 24 d. kasos pajamų orderis Nr. (duomenys neskelbtini) 2017 m. balandžio 24 d. kasos pajamų orderis Nr. (duomenys neskelbtini) 2017 m. birželio 20 d. kasos pajamų orderis Nr. (duomenys neskelbtini) 2018 m. sausio 26 d. kasos pajamų orderis Nr. (duomenys neskelbtini) 2018 m. spalio 31 d. kasos pajamų orderis Nr. ARK1034, dėl to iš dalies nebuvo galima, nustatyti UAB „A“ turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros. Esant šioms aplinkybėms apelianto skundo argumentai dėl jo nekaltumo nepagrįsti, todėl atmestini.

29. Konstatuojama, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai vertinant įrodymus nebuvo padaryti, baudžiamasis įstatymas A. S. pritaikytas teisingai. Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas BK 54 straipsnyje nurodytas aplinkybes. A. S. buvo paskirta BK 223 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta antra pagal griežtumą bausmė – bauda, jos dydis nustatytas ženkliai mažesnis, negu veikos padarymo metu galiojusiame BK 47 straipsnyje nurodytas baudos dydis, skirtinas už neatsargius nusikaltimus. Spręsti, kad paskirta bausmė savo rūšimi ir dydžiu yra aiškiai per griežta ar neproporcinga padaryto nusikaltimo pavojingumui, nuteistojo asmenybei, nėra pagrindo.

30. Nuteistojo apeliaciniame skunde naujos aplinkybės, faktai ar duomenys, kurie nebuvo žinomi nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir liko šio teismo neištirti ir neįvertinti, nėra nurodyti. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, įrodymų vertinimo klaidų ar kitų esminių BPK pažeidimų nenustatė Apeliacinio skundo argumentai nuosprendyje padarytų išvadų dėl A. S. kaltės nepaneigia ir nesudaro pagrindo jo atžvilgiu priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Konstatuojama, kad Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. rugpjūčio 10 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliekamas galioti. Nuteistojo apeliacinis skundas, nenustačius įrodymų vertinimo klaidų ar kitų esminių proceso pažeidimų, dėl kurių būtų pagrindas nuteistąjį pagal BK 223 straipsnio 1 dalį išteisinti, atmetamas.

Dėl prašymo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimą

31. Byloje gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos finansų skyriaus 2022 m. spalio 4 d. pažyma dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, išlaidų, kurioje nurodoma, kad teikiant valstybės garantuojamą teisinę pagalbą nuteistajam A. S. susidarė 338,33 Eur išlaidų suma. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Kaip matyti iš bylos medžiagos, į Kauno apygardos teismo 2022 m. spalio 5 d. vykusį posėdį buvo atvykusi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos nuteistajam A. S. iš anksto parinkta gynėja advokatė Marytė Vietaitė. Tačiau nuteistasis A. S., dar prieš apeliacinio teismo posėdį pasirinko kitą gynėją – advokatą Ramūną Putiną (pagrindas: 2022 m. spalio 5 d. advokato orderis). Atsižvelgiant į tai, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo A. S. apeliacinį skundą atmesti.

Neišieškoti iš A. S. valstybės naudai 338,33 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų, pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos finansų skyriaus 2022 m. spalio 4 d. pažymą Nr. APD-2022-10210.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Giedrius EndriukaitisOdeta GruodienėVaidas Vasiliauskas