Šiaulių apygardos teismo nuosprendis, 1A-246-875/2021

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2021-09-20
Bylos Nr.: 1A-246-875/2021
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Ernesta Montvidienė, Laisvydas Zederštremas, Nerijus Masiulis
Nuteistasis: M. B.
Advokatai: Lionė Musteikienė

Kategorijos

1.1.7.2.5Terminuotas laisvės atėmimas (BK 50 str.)
1.2.4.1.1Sunkus sveikatos sutrikdymas (BK 135 str. 1 d.)
2.4.6.4.2Jeigu neteisingai paskirta bausmė (BPK 328 str. 2 p.)
2.4.6.4.4Jeigu netinkamai išspręsti kiti nuosprendžio klausimai (BPK 328 str. 4 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-246-875/2021 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-02819-2020-7Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.5; 1.2.4.1.1; 2.4.6.4.2; 2.4.6.4.4 (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. rugsėjo 20 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Masiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ernestos Montvidienės ir Laisvydo Zederštremo,

sekretoriaujant Ramintai Adomaitei,dalyvaujant prokurorei Aldonai Jaugelienei,nuteistajam M. B., jo gynėjai advokatei Lionei Musteikienei,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. B. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2021 m. gegužės 13 d. nuosprendžio, kuriuo M. B. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalyje, ir paskirta 4 (keturių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu, šią bausmę subendrinus su 2019 m. spalio 29 d. Telšių apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi, M. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 4 (keturiems) metams 9 (devyniems) mėnesiams.

Į paskirtą bausmę nutarta įskaityti sulaikymo ir suėmimo laiką nuo 2020 m. sausio 23 d. iki 2020 m. rugpjūčio 24 d.

Tuo pačiu nuosprendžiu: iš M. B. Šiaulių teritorinei ligonių kasai priteista 5036,20 Eur (penki tūkstančiai trisdešimt šeši eurai 20 euro ct) žalos atlyginimo;

Iš M. B. V. G. priteista: 871 Eur (aštuoni šimtai septyniasdešimt vienas euras) turtinės žalos; 8 000 Eur (aštuoni tūkstančiai eurų) neturtinės žalos, 1 500 Eur (vienas tūkstantis penki šimtai eurų) atstovavimo išlaidų. Likusioje dalyje V. G. ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. M. B. nuteistas už tai, kad sunkiai sutrikdė kito žmogaus sveikatą, o būtent 2020 m. sausio 19 d. naktį, apie 3.00 val., prie namo – (duomenys neskelbtini), esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, tarpusavio konflikto metu susimušė su V. G., susikibdami tarpusavyje bei nukrisdami ant šalimais esančio automobilio variklio dangčio, nuo kurio abiem susikabinusiems nugriuvus ant grindinio bei nukentėjusiajam gulint ant žemės, tyčia, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu, durtinėmis - pjautinėmis savybėmis pasižyminčiu daiktu – galimai peiliu, ne mažiau penkis kartus dūrė V. G. į dešinės rankos, kairės menties ir juosmens sritis, tokiais veiksmais padarydamas nukentėjusiajam durtinę – pjautinę žaizdą dešiniajame dilbyje, kairės menties srityje, juosmens kairėje, trauminį pneumohidrotoraksą, durtinį – pjautinį pilvo sužalojimą su pasaito, plonosios žarnos pažeidimais ir kraujavimu į pilvaplėvės ertmę.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis M. B. prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2021 m. gegužės 13 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Jei apeliacinės instancijos teismas nenustatytų išteisinimo pagrindų, prašo sumažinti paskirtos bausmės dydį ir bei atlygintinų žalų dydžius.

2.1 Apeliantas skunde teigia, jog skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas pažeidžiant nekaltumo prezumpcijos principą. Teismas paskirdamas bausmę neatsižvelgė bei nevertino nukentėjusiojo neteisėto ir agresyvaus elgesio, to, jog konfliktas kilo išimtinai dėl neleistino nukentėjusiojo elgesio, kas lėmė ne tik nepagrįstą nuteisimą, bei ir netinkamą bausmę. Be to, nukentėjusiajam priteistas atlygintinos žalos dydis neatitinka teisingumo ir sąžiningumo principų. Skundžiamu nuosprendžiu nebuvo pašalinti visi prieštaravimai, kas lėmė nepagrįstą apelianto nuteisimą.

2.2 Nurodo, kad iš bylos medžiagos yra akivaizdu, kad nukentėjusysis išprovokavo konfliktą ir dėl to kilusius padarinius. Nukentėjusiojo sugyventinė V. M. aprašė savo šeimos narį kaip agresyvų, linkusį konfliktuoti asmenį: „<...> paprastai V. išgėręs pasidaro piktesnis, nervingas, pakeltu tonu kalba”. Tiek pats nukentėjusysis, tiek liudytojai yra nurodę, kad įvykio dieną V. G. buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholinių gėrimų. Įvykį mačiusi liudytoja L. P. yra nurodžiusi, kad tarp apelianto ir nukentėjusiojo vyko žodinis konfliktas, po kurio apeliantas nuėjo nuo nukentėjusiojo, tačiau šis jį pasivijo ir užpuolė: „ <...> jie kaip ir buvo jau išsiskyrę, du į vieną pusę nuėjo, du į kitą pusę, nukentėjusysis išsinėrė iš draugo ir puolė ant kito vaikino <...>“. Šiuo atveju ypač akcentuotina, kad nukentėjusysis buvo laikomas kito asmens (E. R.), tačiau ištrūko, pasivijo apeliantą ir jį užpuolė. Visa tai nenuginčijamai rodo, kad apeliantas neturėjo nei ketinimų, nei tikslo sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą, o buvo priverstas gintis. Iš nukentėjusiojo šeimos narių V. G. asmenybės aprašymo ir įvykį mačiusios liudytojos parodymų yra akivaizdu, kad V. G. yra agresyvaus būdo, linkęs įsivelti į konfliktines situacijas, o įvykio dieną būdamas apsvaigęs nuo alkoholinių gėrimų, būtent jis pirmas užpuolė apeliantą, kai šis traukėsi iš įvykio vietos. Neabejotina, kad nukentėjusiojo įvykdytas apelianto užpuolimas privertė pastarąjį gintis nuo jo gyvybei ir sveikatai realiai egzistuojančio pavojaus, nors prieš tai jis bandė pasišalinti iš konflikto epicentro. Šie vienareikšmiškai prieštaraujantys moralės ir teisės normoms, provokaciniai, smurtiniai nukentėjusiojo veiksmai apelianto atžvilgiu sąlygojo muštynes bei apelianto bandymą apsiginti, ir po jų atsiradusius padarinius. Teismas, skirdamas bausmę apeliantui nevertino aptartų aplinkybių ir jų įtakos atsiradusioms pasekmėms, tokiu būdu pažeisdamas BK įtvirtintas bausmių skyrimo nuostatas, teisingumo ir sąžiningumo principus.

2.3 Apelianto nuomone, teismas, nustatydamas nukentėjusiojo patirtą žalą, nenurodė patikimų patirtos neturtinės žalos įrodymų, neatsižvelgė į konfliktą lėmusį nukentėjusiojo elgesį, kaltininko interesus bei jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kas sąlygojo nepagrįsto atlygintinos žalos dydžio nustatymą. Skundžiamame nuosprendyje nustatytas patirtos žalos dydis yra iš esmės grindžiamas tik subjektyviais nukentėjusiojo teiginiais dėl padarytų sužalojimų pasekmių. Tarp moralinius išgyvenimus lėmusių padarinių V. G. nurodo, jog daugiau laiko praleidžia su šeima, o ne su draugais. Byloje nėra duomenų, kurie pagrįstų nukentėjusiojo ir jo šeimos narių patiriamas kitas neigiamas emocijas, kurios dėl įvykio galėtų sukelti jam diskomfortą ir dvasines kančias. Nukentėjusysis taip pat nurodo, kad dėl sužeidimų prarado darbą, tačiau byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių kokias nors jo gaunamas pajamas prieš įvykį. Taip pat pabrėžtina, kad pats nukentėjusysis nenurodo, kiek laiko jis buvo nedarbingas, nežino ir nesiekia pagrįsti, kiek laiko tęsėsi perrišimai: „<...> po to perrišimai, gal dvi savaites, gal mėnesį“. V. G. nurodo, kad kreipėsi psichologo konsultacijos, tačiau vien ši aplinkybė nėra pakankamu įrodymu nustatyti tokio dydžio neturtinę žalą. Nesant patikimų nukentėjusiojo patirtos nustatyto dydžio neturtinės žalos įrodymų, teismas iš esmės rėmėsi tik subjektyviais, objektyviomis aplinkybėmis nepagrįstais nukentėjusiojo teiginiais, tokiu būdu pažeisdamas teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Be to, teismas neatsižvelgė į apelianto pagrįstus interesus, jo turtinę padėtį. Iš byloje esančios medžiagos yra matyti, kad šiuo metu apeliantas yra susidūręs su finansiniais keblumais, neturi pajamų, yra registruotas (duomenys neskelbtini), sunkiai užtikrina savo būtinuosius poreikius, o darbo paieškos yra komplikuotos. Teismas nustatydamas didelę atlygintiną žalos sumą nepaisė teismų praktikos, neatsižvelgė į apelianto blogą turtinę padėtį, nesiekė nuteistojo ir nukentėjusiojo interesų pusiausvyros. Teismas nustatydamas atlygintiną žalos dydį nevertino aplinkybių visumos, ignoravo V. G. poelgį ir jo įtaką patirtos žalos dydžiui. Skundžiamame nuosprendyje nurodoma, kad nors nukentėjusysis nepateikė jokių dokumentų, įrodančių patirtos turtinės žalos dydį, t. y., sugadintų rūbų kainą, jo pateiktos piniginės sumos yra realios. Apeliantas abejoja dėl nustatytos turtinės žalos dydžio pagrįstumo, ir nors sutinka su teismo pozicija, kad dauguma asmenų nesaugo ir nekaupia visų rūbų įsigijimo dokumentų, tačiau pastebi, jog nukentėjusysis nurodė kokių prekės ženklų rūbus jis vilkėjo įvykio dieną, todėl teismas turėjo realią galimybę sužinoti tikslias V. G. vilkėtų drabužių kainas ir nustatyti pagrįstą atlygintiną turtinės žalos sumą.

2.4 Atkreipia dėmesį, jog pirma, nukentėjusysis V. G. yra nurodęs, kad neprisimena, kas iš įvykio vietoje buvusių asmenų jį sužalojo. Tą aplinkybę savo nuosprendyje nurodo ir pats teismas. Nukentėjusysis nurodo, kad įvykio vietoje buvo keli asmenys, kurių jis neprisimena ir negali identifikuoti. Teismas skundžiamą nuosprendį grindžia aplinkybe, kad nukentėjusysis „po sužalojimo įsidėmėjo nubėgantį asmenį, kuris pagal siluetą ir elgseną buvo panašus į kaltinamąjį“. Tačiau pabrėžtina, kad vien panašaus į apelianto silueto buvimas po įvykio, jokių būdu nepatvirtina, kad būtent apeliantas sužalojo nukentėjusįjį. Be to, teismas nevertino nukentėjusiojo būsenos (tai, kad jis buvo girtas) ir jo atsiminimai ar vaizdiniai gali būti išprovokuoti būtent jo apsvaigimo, o realybėje galėjo matyti ką kitą. Taip pat teismas dėl nesuprantamų priežasčių ignoruoja tą aplinkybę, kad be apelianto nukentėjusiojo sukeltame konflikte dalyvavo ir E. R.. Antra, teismas remiasi nukentėjusiojo sugyventinės V. M. parodymais, kuri teigia, jog po įvykio ligoninėje V. G. jai pranešė, kad būtent apeliantas jį sužalojo, atpažino jį iš jam rodytų nuotraukų. Tačiau pati liudytoja įvykio nematė, todėl jos parodymai negali įtakoti kaltės klausimo sprendimo. Be to, akcentuotinas tai, kad nukentėjusysis nurodė, jog gali atpažinti siluetą jį užpuolusio asmens, tačiau jam buvo parodytos apelianto nuotraukos, kas leidžia pagrįstai manyti, jog buvo pažeisto baudžiamojo proceso procedūros atliekant tyrimo veiksmą asmens parodymą atpažinti. Trečia, įvykį mačiusi liudytoja L. P. nurodė, kad įvykio vietoje konflikte dalyvavo 4 vaikinai, kurie po apsižodžiavimo nuėjo po du į skirtingas puses, po ko nukentėjusysis puolė priešinga kryptimi einantį vaikiną, jie susigrūmė, mušėsi, vartėsi ant žemės, kol ši nepagrasino, kad kvies policiją. Akcentuotina, kad liudytoja neatpažino vaikino su kuriuo mušėsi nukentėjusysis, nematė, kad kažkuris iš jų turėtų peilį ir jį panaudotų, todėl teismas negalėtų daryti vienareikšmių išvadų, jog nukentėjusiojo sveikatą sutrikdė būtent apeliantas. Ketvirta, teismas teigia, kad apeliantas įvykdė BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką remiantis liudytojos R. M. žodžiais, kad apeliantas paėmė peilį iš jos namų. Ikiteisminio tyrimo metu yra nustatyta, kad liudytoja R. M. įvykio dieną buvo stipriai apsvaigusi nuo alkoholinių gėrimų, neprisimena kelių dienų įvykių, savo žodžiuose yra nenuosekli, todėl akivaizdu, kad jos parodymai yra nepatikimi ir jais remtis negalima. Be to, vien tai, kad apeliantas paėmė iš R. M. namų peilį, jokiu būdu neįrodo, kad būtent apeliantas panaudojo konkretų liudytojos peilį tikslu sužaloti nukentėjusįjį. Iš R. M. parodymų žinoma, kad jai grąžintas peilis nebuvo kruvinas, pats nukentėjusysis jai nesakė sužalojęs kitą asmenį ar įvykdęs kito pobūdžio neteisėtus veiksmus. Dar daugiau, ikiteisminio tyrimo metu nėra nustatytas įrankis, kuriuo buvo padaryti sužalojimai ant nukentėjusiojo kūno, nebuvo gauta ekspertizės išvada, patvirtinanti, kad liudytojos R. M. aprašytas jai priklausantis virtuvinis peilis atitinka nukentėjusiojo sužalojimų žymes. Iš visų aptartų aplinkybių yra abejotina, ar būtent R. M. priklausančiu virtuviniu peiliu buvo padaryti sužalojimai. Liudytoja nurodo, kad apeliantas grąžino jai priklausantį peilį po 20-30 minučių nuo jo paėmimo momento, tačiau tyrimo metu nenustatyta, koks atstumas yra tarp įvykio vietos ir R. M. namų, ar realu per liudytojos nurodytą laiką įvykdyti skundžiamame nuosprendyje nurodytus veiksmus ir grąžinti peilį, kuris, kaip nurodyta skundžiamame nuosprendyje, buvo „žeminas“. Taigi, jei tuo peiliu būtų subadytas asmuo, kraujo pėdsakų žemėmis nenuvalysi, tačiau šį svarbų faktą pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ignoravo. Penkta, teismas nepagrįstai remiasi M. B. telefoniniais pokalbiais nurodydamas, kad jo žodžiai patvirtina apelianto pavartotą smurtą prieš nukentėjusįjį. Nors iš byloje esančios medžiagos nėra aišku, kokiu pagrindu buvo klausytasi apelianto telefoninių pokalbių, tačiau pabrėžtina, kad ir iš juose užfiksuotų žodžių nėra neabejotinai aišku, ką būtent apeliantas turėjo omenyje, savo minties jis vienareikšmiškai neišreiškė, o teismas savarankiškai įvykdė jų interpretaciją, nukreiptą nuteistojo nenaudai. Šešta, R. M. namuose rastas nukentėjusiojo striukės pūkas su jo krauju taip pat jokiu būdu tiesiogiai neįrodo, kad apeliantas dūrė nukentėjusįjį peiliu. Akcentuotina, kad įvykio vietoje įvyko muštynės, kurių metu besigrumiantys asmenys krito ir vartėsi ant žemės, automobilių ir pan. Akivaizdu, kad tuo metu V. G. galėjo susižaloti, susiplėšyti striukę ir tuo metu už apelianto galėjo užsikabinti pūkas. Be to, įvykio vietoje, kur nukentėjusysis buvo sužalotas peiliu, buvo ir apeliantas, todėl labai tikėtina, kad ant jo pateko nukentėjusiojo striukės pūkas tiek galimai ant jo užmynus, tiek vėjui papūtus ir pan. Taigi, nukentėjusiojo striukės pūkas nurodo į apelianto buvimą įvykio vietoje, tačiau niekaip tiesiogiai neįrodo, kad būtent nuteistasis įvykdė jam inkriminuotą nusikaltimą. Dar kartą primintina, kad įvykio vietoje be apelianto buvo ir kitų asmenų, kurie taip pat pažįstami su liudytoja R. M. ir galėjo lankytis jos namuose.

2.5 Skunde akcentuojama tai, kad baudžiamojoje byloje esantys prieštaravimai turi būti patikrinti ir teismo įvertinti, dėl tų pačių aplinkybių nuosprendyje negali būti prieštaringų išvadų. Išvados turi būti padarytos įrodymų analizės pagrindu. Tačiau šiuo konkrečiu atveju, esami prieštaravimai ne tik, kad nėra pašalinti, bet net nėra nustatyta, kas (koks asmuo) sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą, turint mintyje, kad įvykio vietoje be apelianto konflikte dalyvavo ir daugiau asmenų. Byloje nėra paneigta, kad apeliantas ranką galėjo susižaloti dėl vykdomų remonto darbų. Nebuvo atlikta kitų dalyvavusių asmenų apžiūra ir pan. Todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo procesinės teisės daryti vienareikšmiškų išvadų dėl apelianto kaltumo. Teismas rėmėsi prieštaringais, nenuosekliais, abejotinais liudytojų parodymais, nuosprendyje nenurodyta nei vieno objektyviai egzistuojančio įrodymo, patvirtinančio apelianto kaltę, nepaisė ir toleravo (beje ir pats padarė) procesinius pažeidimus.

2.6 Prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi nori dalyvauti teismo posėdyje.

Atsiliepimas

3. Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokurorė O. A. atsiliepimu į nuteistojo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti galioti skundžiamą 2021 m. gegužės 13 d. nuosprendį nepakeistą.

3.1 Atsiliepime nurodo, kad nuteistasis apeliaciniame skunde nurodomais teiginiais, kad teismas nevertino nukentėjusiojo provokacinio, neteisėto ir agresyvaus elgesio, to, jog konfliktas kilo išimtinai dėl neleistino nukentėjusiojo elgesio, prieštarauja pats sau, kadangi tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu nuteistasis teigė, jog jo nebuvo konflikto metu įvykio vietoje, o prieš tai, kai jis buvo pas E. R., nukentėjusiojo nebuvo E. R. bute. Tokiu būdu, remiantis nuteistojo parodymais, nukentėjusysis V. G. negalėjo agresyviai elgtis nuteistojo M. B. atžvilgiu.

3.2 Atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusysis V. G. buvo sunkiai sužalotas ne rankų ar kojų smūgiais, kas atitiktų nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytus teiginius, kad jis buvo išprovokuotas nukentėjusiojo provokacinio elgesio, o instrumentu – peiliu. Vėl gi, atkreipia dėmesį į tai, jog peiliu nuteistasis pasirūpino iš anksto, pasiimdamas jį iš liudytojos R. M. namų, o tai vėl gi paneigia nuteistojo teiginius, jog jis buvo priverstas dėl nukentėjusiojo elgesio gintis. Akivaizdu, kad išankstinis apsirūpinimas peiliu, jo panaudojimas ir kilusios pasekmės yra neadekvatūs nuteistojo M. B. veiksmai į kilusį konfliktą tarp nukentėjusiojo V. G. ir nuteistojo M. B..

3.3 Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismas skundžiamą nuosprendį priėmė nepašalinęs visų abejonių dėl nukentėjusiojo sužalojimų padarymo aplinkybių, grindė juos ginčytinais duomenimis ir išimtinai netiesioginiais įrodymais, tokiu būdu pažeisdamas konstitucinį nekaltumo prezumpcijos principą, pateikia atitinkamus argumentus, su kuriais prokurorė nesutinka.

Žemesnės instancijos teismas

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis palikė savo apeliacinį skundą ir prašė jį tenkinti. Parodė, kad šiuo metu yra labai sunkus metas, yra su intensyvios priežiūros įtaisu - apykoje, nelengva esant tokiai situacijai susirasti darbą. Pirmos instancijos teisme buvo nurodyta liudininkė, kuri matė visą įvykį, atpažino nukentėjusįjį, tačiau jo neatpažino. Nukentėjusysis akistatos metu neatpažino jo. Prašo skirti bent lygtinę bausmę, kad galėtų dirbti ir būtų suteiktas šansas grąžinti priteistą žalą.

4.1. Nuteistojo advokatė L. Musteikienė prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti.

4.2. Prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti skundžiamą nuosprendį nepakeistą, kadangi jis yra teisėtas ir pagrįstas. M. B. yra pagrįstai nuteistas dėl jam inkriminuojamos veikos, teisingai paskirta bausmė, tinkamai išspręsti civilinio ieškinio klausimai.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Žemesnės instancijos teismas

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

6. Nuteistasis M. B. apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl jo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje, mano, kad teismas nepagrįstai neįvertino nukentėjusiojo provokuojančio elgesio. Taigi, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

7. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, privalo imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištiriamos visos bylos aplinkybės, pašalinami prieštaravimai ir abejonės, išaiškinamos tiek kaltinančios, tiek ir teisinančios kaltinamąjį aplinkybės, ir tik tuomet įvertinami surinkti duomenys bei priimamas teisingas sprendimas (BPK 324 straipsnio 6 dalis). Įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Ta aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo lūkesčių, nėra apkaltinamojo nuosprendžio neišsamumą ar prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės.

8. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką (BK 2 straipsnio 3 dalis), ir tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo arba baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis).

Žemesnės instancijos teismas

9. Pagal BK 135 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo neteko regos, klausos, kalbos, vaisingumo, nėštumo ar kitaip buvo sunkiai suluošintas, susirgo sunkia nepagydoma ar ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybei ar stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką, arba prarado didelę dalį profesinio ar bendro darbingumo, arba buvo nepataisomai subjaurotas nukentėjusio asmens kūnas. Objektyviai sveikatos sutrikdymą sudaro tik neteisėtas kito žmogaus sveikatos sutrikdymas. Būtini objektyvieji šio nusikaltimo požymiai yra: 1) pavojinga kito žmogaus sveikatai veika (veikimas arba neveikimas); 2) žalingi padariniai – žmogaus sveikatos sutrikdymas; 3) priežastinis ryšys tarp pavojingos veikos ir kilusių padarinių, t. y. nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymas turi būti dėsningas, ne atsitiktinis kaltininko veikos padarinys. Sveikatos sutrikdymo mastas nustatomas remiantis specialisto išvada. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybės: veikos padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, prieš nusikaltimą ir po jo padarymo.

10. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo M. B. kaltė, sunkiai sutrikdžius nukentėjusiojo V. G. sveikatą, nustatyta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, kurių pakankamumu ir teisėtumu nėra pagrindo abejoti.

11. Pastebėtina aplinkybė, kad Baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Kasacinėje praktikoje pripažįstama, kad svarbūs tiek duomenys, kurie tiesiogiai susiję su įrodinėjimo dalyku (tiesioginiai įrodymai), tiek ir tokie duomenys, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes (netiesioginiai įrodymai). Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015, 2K-284-648/2016). Tad, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-32/2010, 2K-343-719/2018). Nusikaltimą padariusio asmens kaltės įrodinėjimui netiesioginiais įrodymais keliamas reikalavimas, kad šiais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje turi būti sujungti nuoseklia ir logiška grandine (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-125-511/2019).

Žemesnės instancijos teismas

12. Susipažinus su apeliaciniu skundu, skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu ir bylos medžiaga nustatyta, kad nuteistasis M. B. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu neprisipažino padaręs jam inkriminuotos BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, t. y. neigė, kad įvykio vakarą buvo kartu su nukentėjusiuoju ir, kad grumtynių metu sužalojo nukentėjusįjį, tačiau tiek paties nuteistojo parodymai, tiek ir byloje nukentėjusiojo V. G., liudytojų parodymai, rašytinė bylos medžiaga, paneigia tokią nuteistojo gynybinę versiją.

13. Aukštesnysis teismas, neatkartodamas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytų argumentų, aptars esmines padaryto nusikaltimo aplinkybes, t. y., įrodymus, patvirtinančius, kad nuteistasis buvo įvykio vietoje, bei įrodymus, patvirtinančius, kad būtent nuteistasis sužalojo nukentėjusįjį.

Žemesnės instancijos teismas

14. Kaip matyti, nuteistasis M. B. teigė, kad būnat pas E. R., nukentėjusiojo V. G. su jais nebuvo kartu, tačiau ši gynybinė versija paneigtina dėstomais įrodymais: pats nuteistasis neginčijo fakto, kad įvykio dieną buvo pas E. R., tačiau neigė, kad tuo pat metu buvo ir nukentėjusysis. Tuo tarpu nukentėjusysis V. G. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme teigė, kad pas E. R. jie išgėrinėjo kartu su „R.“ (bylos duomenimis nustatyta, kad tai M. B. pravardė). Faktą, kad pas E. R. jie buvo ne vieni patvirtina liudytoja V. M., kuri apklausiama pirmosios instancijos teisme parodė, kad V. G. buvo pas E. R.. V. G. paskambino apie 1 val., ji buvo supykusi ir pasakė, kad gali negrįžti namo ir girdėjo E. R. balsą, jis sakė, kad gali pas jį pasilikti nakvoti, ten buvo daugiau balsų. Būnant ligoninėje V. G. sakė, kad buvo pas E. R., kad buvo „R.“ (5 t. b. l. 24-28). Liudytojas D. P., apklausiamas pirmosios instancijos teisme parodė, kad buvo kažkoks šurmulys pas E. R., susidarė įspūdis, kad ne dviese, kai kalbėjo su V. G. ir E. R. kažką sakė, buvo kažkoks triukšmas. V. G. įvardijo, kad jį sužalojo „R.“, ar tai pavardė, ar pravardė, nežino, kažką pasakojo, kad baliavojo kartu pas E. R.. Patvirtina ką sakė pas tyrėją (5 t. b. l. 10-21). Tyrimo metu liudytojas D. P. parodė, kad 2020 m. sausio 19 d. nakties metu, apie 00.04 val. jam skambino V. G., kuris buvo išgėręs, sakė atvaryk, palošim kortomis, atsigersim alaus, suprato, kad pas E. R. į namus. Bekalbant telefonu su V. G., girdėjo šurmulį, jo nuomone, kad dar kažkas buvo bute, bet tiksliai to patvirtinti negali (1 t. b. l. 133-134). Tyrimo metu liudytojas N. B. (nuteistojo brolis) parodė, kad kiek pasakojo brolis, kad pradėjo su J. gerti, buvo pas draugelį E. R., ten baliavojo, paskui vėl pas J. baliavojo dvi, tris dienas (2 t. b. l. 9-10). Liudytojo E. R. parodymai vertintini kritiškai, kadangi kaip ir nustatyta pirmosios instancijos teismo, liudytojas galimai davė melagingus parodymus dėl įvykio aplinkybių, todėl jo parodymais aukštesnysis teismas remsis tik tiek, kiek jie atitinka turimus byloje kitus įrodymus.

15. Be to, faktą, kad liudytojas E. R. galimai bandė nuslėpti M. B. buvimą kartu su jais (nukentėjusiuoju ir juo), patvirtina nukentėjusiojo V. G. parodymai pirmosios instancijos teisme, kad E. R. ateidavo pas jį kiekvieną dieną, siūlė pinigus, sakė, gal susitarkime, kad gauti švelnesnę bausmę. Sakė, kad gali duoti 5 tūkstančius, po parodymų dar 5 tūkstančius. Kaip suprato, kad jis ten kažkam tarpininkavo. Liudytoja V. M. patvirtino, kad E. R. buvo pas vyrą ligoninėje. Kai atėjo pirmą kartą, E. R. jau buvo prie durų ir puolė už tako, sakė, kad neisi. Ji jam pasakė, kad tu neisi pas jį, jis sakė, kad eis. Jis kas vakarą stovėdavo ligoninėje. Vyras sakė, kad E. R. siūlė 10 tūkstančių, iš pradžių 5 tūkstančius, o vėliau po parodymų dar 5 tūkstančius. Be to, dukra jį aplankė palatoje, parodė kaltinamojo nuotrauką iš Facebook ir vyras pasakė, kad tas pats (5 t. b. l. 24-28). Šių duomenų analizė patvirtina nuteistojo buvimo faktą pas E. R., esant ir nukentėjusiajam.

16. Nors byloje nėra konkrečių duomenų, kaip jie visi išėjo iš E. R. buto, tačiau iš bylos medžiagos akivaizdu, kad nuteistojo ir nukentėjusiojo keliai susikirto kieme. Kaip matyti š liudytojos R. M., apklaustos pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodymų, M. B. atėjo pas ją pasiėmė peilį ir išėjo. Kai davė peilį M. B., jis tą pačią dieną, praėjus 20-30 min., atėjo pas ją, padavė peilį, kurį ji įmetė į kriauklę. Kad buvo subadytas žmogus, pasakė M. B., kuris sakė „atvažiavo į kaimą ir naglą pavaizduos“ (1 t. b. l. 172-174). Šių duomenų analizė patvirtina ir nukentėjusiojo parodymus, kad galimai pasiėmęs peilį iš R. M., M. B. grįžo į įvykio vietą, po ko ir įvyko visas konfliktas. V. G. pirmosios instancijos teisme parodė, kad buvo du žmonės, vieną atpažino, kuris nubėgo – kaltinamąjį (M. B.), kai jau gulėjo ant žemės, ant nugaros. Šias aplinkybes patvirtina visiškai nei su nukentėjusiuoju nei su nuteistuoju niekaip nesusijusi įvykio liudytoja L. P., kuri apklausiama pirmosios instancijos teisme parodė, kad pamatė kaip keturi vaikinai žodžiuojasi tarpusavyje, bandė juos raminti, kad taikiai išsiskirtų. Jie kaip ir buvo jau išsiskyrę, du į vieną pusę nuėjo, du į kitą pusę, nukentėjusysis išsinėrė iš draugo ir puolė ant kito vaikino, jie ten susistumdė, krito ant žemės, ant mašinų. Išsitraukė telefoną, jie buvo ant žemės, sakė, kviečia policiją, pribėgo šalia, jie pamatė, kad švietė telefonas, nukentėjusysis buvo ant žemės, o tas kitas vaikinas ant viršaus, kai pamatė, kad atėjo su telefonu, tai pašoko, iškėlė rankas ir pasakė, kad viskas, viskas išsiskirsto, tie du vaikinai nuėjo, po to maniškiai nusileido į apačią. Po to nukentėjęs pradėjo šaukti, kad „mane padūrė“. Buvo keturi, du nubėgo, tas kuris padūrė ir jo draugas nubėgo, liko tas iš kurio nukentėjęs išsinėrė, liko nukentėjęs ir jo draugas, tas draugas jį pakėlė ir jie abu nuėjo. Jo draugas sakė jai, kad pasišalintų, nes dar turės problemų. Girdėjo tokius pasakymus, kad „aš atvažiuosiu pas tave į kaimą ir primušiu“ kažkaip taip, o kito asmens žodžiai buvo „atvažiuok, atvažiuok papjausiu kaip šunį“. Jie nuėjo netoli, gal per dvi laiptines, už kampo prie pirmos ar antros laiptinės ir jis buvo parkritęs prie laiptinės ant laiptelių (5 t. b. l. 10-21).

Žemesnės instancijos teismas

17. Svarbu tai, kad asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu, liudytoja L. P. atpažino E. R. kaip asmenį, kuris iškvietė greitąją ir kuris pasakė pasišalinti, kad su policija neturėtų reikalų, kaip sužaloto asmens draugą (1 t. b. l. 122-124). Šioje vietoje iš karto atmestini liudytojo E. R. parodymai, kad jo nebuvo kartu su nukentėjusiuoju įvykio vietoje, o tik paskui atėjo, kai jau nukentėjusysis buvo sužalotas ir šalia jo buvo moteris su vyru. Dar daugiau, ikiteisminio tyrimo metu liudytoja L. P. parodė, kad dar iki atvažiuojant policijai, ji tam vyriškiui (E. R.) pasakė, kad jis buvo iš tos pačios kompanijos, jis pasimetė, sakė iš kur žino ir tada jis, taip pat pamatęs atvažiuojančią policiją, jai pradėjo sakyti, kad ji pasišalintų, nes turės reikalų su policija. Tokį jo pasakymą ji suprato kaip jo baimę, kad ji pasakys, kad jie buvo visi pažįstami iš vienos kompanijos, tokį jo pasakymą dėl pasišalinimo, girdėjo ir jos draugas D. K. (1 t. b. l. 114-116). Aplinkybę, kad prie E. R. ir nukentėjusiojo atėjo M. B. su nenustatytu asmeniu, iš dalies patvirtina ir liudytoja Z. A., kuri apklausiama pirmosios instancijos teisme parodė, kad matė, kad ten buvo keturi asmenys, stumdėsi, vienas į tarpą sakė, kad vyrai baikit, kaip ir bandė išskirti. Girdėjo, kad kažkas grasino, kad papjaus, dar keiksmažodžių buvo, jie ten stumdėsi, kiek pamena, vienas buvo stambesnis, vienas dar bandė skirti, sakė baikit, paskui moteris pradėjo šaukti, kad kvies policiją ir ji policijos nebekvietė. Dviese nukrito prie mašinos galo, labai greitai viskas vyko, po to dviese nuėjo į kitą pusę. Matė, kad tas stambesnis atėjo prie to kito, tada jau nuėjo į kambarį (5 t. b. l. 10-21).

18. 2020 m. sausio 19 d. pareigūno tarnybiniame pranešime nurodyta, kad tiriant įvykį buvo nuvykta į ligoninę pas V. G., kuris parodė, kad jį sužalojo E. R. draugas „R.“. Pokalbio su E. R. metu nurodė, kad „R.“ yra M. B. (2 t. b. l. 103-104). Tyrimo metu nukentėjusysis V. G. parodė, kad mano, jog jį sužalojo tas pats asmuo, kuris buvo ir pas E. R. namuose išgertuvių metu. E. R. nuolat ateidavo pas jį į ligoninę, o vieną kartą, kai jau jis išėjo iš palatos, prašė, kad policijai sakytų, jog pas jį bute buvo dviese, o ne trise (1 t. b. l. 68-70). Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu nukentėjusysis V. G. atpažino asmenį (M. B.), kuris išgertuvių metu buvo pas E. R. namuose (1 t. b. l. 88-90). Kaip jau ir nustatyta anksčiau, faktas, jog būtent M. B. konfliktavo su V. G., neginčijamas.

19. Ir esminė aplinkybė, paneigianti nuteistojo iškeltą versiją, kad jo nebuvo įvykio vietoje ir jis nesužalojo nukentėjusiojo, nurodyta paties nuteistojo M. B. apeliaciniame skunde, t. y. nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo: „pirmosios instancijos teismas, paskirdamas bausmę, neatsižvelgė bei nevertino nukentėjusiojo neteisėto ir agresyvaus elgesio, to, jog konfliktas kilo išimtinai dėl neleistino nukentėjusiojo elgesio. Įvykį mačiusi liudytoja L. P. yra nurodžiusi, kad tarp M. B. ir nukentėjusiojo vyko žodinis konfliktas, po kurio, nuteistasis nuėjo nuo nukentėjusiojo, tačiau šis jį pasivijo ir užpuolė. Nukentėjusysis buvo laikomas kito asmens (E. R.), tačiau ištrūko, pasivijo M. B. ir jį užpuolė. Visa tai nenuginčijamai rodo, kad M. B. neturėjo nei ketinimų, nei tikslo sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą, o buvo priverstas gintis. Šie vienareikšmiškai prieštaraujantys moralės ir teisės normoms, provokaciniai, smurtiniai nukentėjusiojo veiksmai M. B. atžvilgiu, sąlygojo muštynes bei bandymą apsiginti, ir po jų atsiradusius padarinius“. Akivaizdu, kad ne tik remiantis aukščiau išdėstyta baudžiamosios bylos medžiagos analize, bet ir paties nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, kad jis buvo priverstas gintis, neginčijamai nustatyta, kad būtent nuteistasis M. B. buvo įvykio vietoje, konfliktavo su nukentėjusiuoju, po ko įvyko grumtynės, kurių metų M. B. sužalojo nukentėjusįjį V. G..

20. Sustiprinant pirmosios instancijos teismo poziciją, kad būtent nuteistasis M. B. sužalojo nukentėjusįjį V. G., aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį į tam tikrus įrodymus, patvirtinančius M. B. kaltę ir nulėmusius pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą M. B. atžvilgiu.

21. Nors nuteistasis ir neigia ėmęs peilį iš R. M., tačiau ir tokia nuteistojo pozicija paneigtina byloje turima medžiaga. Liudytoja R. M., apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodė, kad M. B. atėjo pas ją ir paklausė „kur pas tave peilis“. Ji paklausė „kam tau reikia“. Jis atsakė „man reikia“. Ji pasakė „Zūbus išsidaužykit, bet ne su peiliais šokinėkit“. M. B. pasiėmė peilį ir išėjo. Kai davė peilį M. B., jis tą pačią dieną, praėjus 20-30 min., atėjo pas ją, padavė peilį, kurį ji įmetė į kriauklę (1 t. b. l. 143-146, 172-174). 2020 m. sausio 22 d. pareigūno tarnybiniame pranešime nurodyta, kad vykdant M. B. naudojamo telefono numerio telekomunikaciniais tinklais perduodamos informacijos kontrolę, 2020 m. sausio 19 d. 22:26:00 užfiksuotas M. B. pokalbis su R. M., kurios prašo, kad išmestų arba pašalintų į konteinerį „tą daiktą“ su kuriuo jis buvo išėjęs. R. M. pasako, kad savo geriausio peilio nemes laukan. Šioje vietoje akivaizdu, kad nuteistojo pirmosios instancijos teisme iškelta versija, kad R. M. prašė, kad išmestų visus rūbus, nes turėjo grįžti jos vyras, ji pradėjo kalbėti apie kažkokius peilius ir jis padėjo ragelį, paneigta ne tik R. M. parodymais, tačiau ir pokalbių išklotinėse užfiksuota informacija. Be to, faktą, jog M. B. peilio pagalba sužalojo nukentėjusįjį iš dalies patvirtina ir 2020 m. sausio 22 d. pareigūno tarnybinis pranešimas, kuriame nurodyta, kad vykdant M. B. naudojamo telefono numerio telekomunikaciniais tinklais perduodamos informacijos kontrolę, 2020 m. sausio 19 d. 19:47:53 buvo užfiksuotas M. B. telefoninis pokalbis su abonentu vardu J. Pokalbio metu M. B. vyriškiui pasako, kad prisidirbo ir kad net nenori telefonu kalbėti ir pasako, kad „nupisau tu kopūstgalvį iš P.“, „žiauriai nupisau su instrumentais“. (2 t. b. l. 113-114). Be to, kaip matyti iš liudytojo N. B. parodymų pirmosios instancijos teisme, nurodė, kad nuvykus pas brolį M. B., jis paaiškino, kad yra kaltinamas, kad sužalojo ar subadė kažkokį žmogų, jis pats dar nieko nežinojo (5 t. b. l. 24-28). Tyrimo metu liudytojas N. B. parodė, kad kiek pasakojo brolis, kad padarė kažkokį nusikaltimą, tiksliai kokį, nežino, kažką, kad subadė (2 t. b. l. 9-10).

22. 2020 m. sausio 19 d. įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, kad įvykio vieta yra (duomenys neskelbtini). Priėjus prie kairiau esančios laiptinės, prie pirmos nuo įvažiavimo, ant žemės ir ant laiptų matosi užtiškusios raudonos spalvos dėmės, galimai biologiniai pėdsakai. Einant pėsčiųjų taku, pietvakarių kryptimi, matomos užtiškusių raudonų dėmių ant takelio, kuris veda link asfaltuotos automobilių stovėjimo aikštelės. Aikštelėje, priešais automobilį Audi, ant žemės užtiškusios raudonos spalvos dėmės, galimai biologiniai pėdsakai. Šalia automobilio priekio, arčiau dešiniojo kampo, mėtosi baltos spalvos pūkai. Pūkai galimai iškritę iš striukės. Ant pūkų užtiškusios raudonos spalvos dėmės, galimai biologiniai pėdsakai (1 t. b. l. 24-37). Liudytoja N. B., apklausiama pirmosios instancijos teisme parodė, kad parodymų patikrinimo metu liudytojos R. M. namuose tikslas buvo surasti peilį. Patekus į butą ant žemės ant kilimo buvo rastas ir paimtas pūkas (5 t. b. l. 85-89). 2020 m. balandžio 1 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad tirti pateiktas „pūkas“ yra ančių plunksnų pūkų kuokštelis, kuris yra vienodas su tirti pateiktos V. G. oranžinės spalvos striukės užpildo ančių plunksnų pūkais (pūkas su rudos spalvos dėmėmis, galimai kraujo, paimtas iš R. M. namų) (3 t. b. l. 43-44). Tai, kad būtent nukentėjusysis buvo su oranžinės spalvos striuke patvirtina ir liudytoja L. P., kuri apklausiama pirmosios instancijos teisme parodė, kad nukentėjusysis buvo oranžine labai ryškia striuke (5 t. b. l. 10-21). Dar daugiau, 2020 m. balandžio 7 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Serologijos ir DNR laboratorijos specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad ant pūkų kuokštelio atlikus DNR tyrimą, gautas vieno vyriškos lyties asmens DNR profilis, kuris sutampa su V. G. DNR profiliu su 99,99999999999999999 proc. tikimybe. Be to, trijose nuoplovose (2-4 mėg.: 2 mėg. – 2020 m. sausio 20 d. liudytojos R. M. parodymų patikrinimo vietoje protokolas, nuoplova nuo rudos spalvos dėmės, buvusios ant buto lauko durų išorės pusės; 3 mėg. – „...“ buto lauko vidinės pusės; 4 mėg. – „...“ buvusios ant miegamojo kambario durų staktos) rastas žmogaus kraujas. Atlikus DNR tyrimą, gautas vienas vyriškos lyties asmens DNR profilis, kuris sutampa su M. B. DNR profiliu su 99,999999999999999999 proc. tikimybe (3 t. b. l. 53-66). Šioje vietoje atkreiptinas dėmesys į tai, kad apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją liudytoja R. M., parodė, kad prisiminė, jog M. B. pirštas buvo kruvinas (1 t. b. l. 143-146, 172-174). Tuo tarpu pats M. B. iš pradžių teigė, kad pas J. namuose buvo prasipjovęs pirštą, paskui, kad namuose, nes antrame aukšte yra daromas remontas, ko gero ten ir įsipjovė, vėliau teigė, kad kai atvyko pas R. M., pirštas buvo apvyniotas, atrodo, kad pas ją vėl tą pirštą apsivyniojo, tai buvo sužalota pati pagalvėlė po pačia panage. Kas vėl gi, iš dalies patvirtina nuteistojo siekį, nuslėpti neseniai įvykusių grumtynių, kurių metų jis sužalojo nukentėjusįjį, aplinkybes ir neabejotinai patvirtina, kad R. M. namuose rastas ir specialistų tirtas kraujas iš R. M. namų, buvo nuteistojo M. B..

23. Atsižvelgiant į tai, kad įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-530/2014, 2K-565/2014; 2K-210-942/2015), teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje yra pakankamai patikimų įrodymų iš skirtingų šaltinių, leidžiančių daryti vienareikšmę ir kategorišką išvadą, kad nuteistasis M. B., panaudodamas įrankį – galimai peilį (2020 m. vasario 27 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad sužalojimų, nustatytų V. G. padarymas, gali būti paaiškinamas ir paveikiant peiliu (3 t. b. l. 35-36)), tyčia ne mažiau penkių kartų dūrė nukentėjusiajam V. G. į dešinės rankos, kairės menties ir juosmens sritis, tokiais veiksmais sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą, dėl to tarp nuteistojo M. B. pavojingos veikos ir atsiradusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys.

24. Nuteistojo tyčios turinį atkleidžia jo įvykio metu prieš nukentėjusįjį panaudotas įrankis – galimai peilis, bei jo pasiėmimo ir panaudojimo aplinkybės – nuėjo, pasiėmė galimai peilį ir grįžęs į įvykio vietą, toliau konfliktuodamas su nukentėjusiuoju, nors ir neginčytina, kad nukentėjusysis pats buvo galimai agresyviai nusiteikęs, grumtynių metu panaudojo turėtą įrankį. Nuteistasis M. B., įvykio metu būdamas pilnametis, pakaltinamas asmuo, neabejotinai suvokė, kad durdamas nukentėjusiajam ir net ne vieną kartą, gali sunkiai sutrikdyti jo sveikatą ir tokių padarinių norėjo, t. y. jis veikė tiesiogine tyčia. Tokia nuteistojo M. B. nusikalstama veika atitinka BK 135 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius.

25. Aukštesnysis teismas nesutinka su apeliaciniame skunde keliama versija, kad nuteistasis M. B. veikė esant būtinajai ginčiai. Pagal BK 28 straipsnio 1 dalį asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymima, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą.

26. Šiuo atveju aplinkybė, kad nukentėjusysis V. G. buvo agresyvus, kad juos išskyrus nukentėjusysis pats galimai priartėjo prie nuteistojo ir pradėjo grumtynių veiksmus, nepaneigia nuteistojo M. B. tyčios sužaloti nukentėjusįjį, kadangi jis grįžo prie nukentėjusiojo jau galimai pasiruošęs (turėdamas įrankį – galimai peilį), pats dalyvavo grumtynėse, kurių metų jam esant ant nukentėjusiojo viršaus, o ne nukentėjusiajam esant ant jo, dėl ko būtų buvusi būtinybė panaudoti su savimi turėtą įrankį, tyčia panaudojo su savimi turėtą įrankį, o be to, dūrė ne vieną, o penkis kartus, kas dar labiau sustiprina ne siekį apsiginti nuo nukentėjusiojo, o jį sužaloti.

Dėl bausmės rūšies ir dydžio

27. Nuteistojo M. B. apeliaciniame skunde, netenkinus jo prašymo dėl išteisinamojo nuosprendžio priėmimo, prašoma sušvelninti jam paskirtą bausmę.

28. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria tokią bausmę, kuri numatyta įstatymo, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį teismas, skirdamas bausmę ir parinkdamas jos rūšį bei dydį, atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Be šių aplinkybių, teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai nusikalstamai veikai (kasacinės nutartys Nr. 2K-105/2009, 2K-539/2009, 2K-575/2009, 2K-43/2011). Teismų praktikoje pripažįstama, kad bausmės taikymas atitinka proporcingumo reikalavimus, kai tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta. Teismas, spręsdamas klausimą dėl kaltininko asmenybės pavojingumo ir jam taikytinos bausmės rūšies, dydžio, laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo ir kitų su bausmės paskyrimu susijusių klausimų, turi ypač atkreipti dėmesį į tai, ar nusikalstama veika padaryta atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamos veikos padarymo, koks kaltininko elgesys po jos padarymo, ar kaltininkas yra toks pavojingas, kad jo neizoliavus nuo visuomenės gali kilti grėsmė visuomenės, jos narių saugumui ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2A-7-6/2013).

29. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis).

30. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, charakterizuojančią tiek patį nuteistąjį, tiek jo padarytą nusikalstamą veiką, veikos padarymo motyvus, nuosprendyje išdėstytus pirmosios instancijos teismo argumentus dėl nuteistajam skiriamos bausmės dydžio, nukentėjusiojo agresyvų ir provokuojantį elgesį, nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, taip pat į besiformuojančią teismų praktiką baudžiamosiose bylose, kurių aplinkybės panašios į nagrinėjamą atvejį (kai dėl nusikaltimo nukentėjusiems asmenims padaromas sunkus sveikatos sutrikdymas be liekamųjų reiškinių), daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam M. B. parinko neproporcingai griežtą bausmę.

31. Baudžiamasis įstatymas už sunkų sveikatos sutrikdymą (BK 135 straipsnio 1 dalis) numato laisvės atėmimo bausmę iki dešimties metų. Nagrinėjamoje byloje nuteistajam M. B. už sunkų sveikatos sutrikdymą paskirtas laisvės atėmimas 4 metams 6 mėnesiams, t. y., bausmės dydis parinktas tik truputį mažesnis nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Paskirta bausmė vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu, subendrinta su Telšių apylinkės teismo 2019 m. spalio 29 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi ir nustatyta galutinė bausmė - laisvės atėmimas 4 metams 9 mėnesiams.

32. BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas, už kurio padarymą nuteistas M. B., yra tyčinis nusikaltimas, priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis). Šis nuteistojo padarytas nusikaltimas baigtas. Nusikalstamą veiką M. B. padarė turėdamas neišnykusį teistumą, tačiau byloje yra ir duomenų, duodančių pagrindą jo asmenybę vertinti ne vien tik neigiamai. Kaip matyti, M. B. epizodiškai dirba (duomenys neskelbtini) (5 t. b. l. 70), dalyvauja užimtumo tarnybos projekte „(duomenys neskelbtini)“, kuriame charakterizuojamas teigiamai, mokosi (duomenys neskelbtini) (5 t. b. l. 31-33, 66-67, 77-82), turi nuolatinę gyvenamąją vietą. Atsižvelgdama į visas išdėstytas aplinkybes, susijusias su bausmės parinkimu ir jo dydžio nustatymu, teisėjų kolegija sprendžia, kad M. B. pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė nėra proporcinga ir nustatyta nesilaikant bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų (BK 54 straipsnio 2 dalis). Teismo nuosprendis šioje dalyje pakeistinas, sumažinant M. B. paskirtą bausmę už nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje. Atitinkamai yra pagrindas pakeisti skundžiamo nuosprendžio dalį dėl nuteistajam paskirtų bausmių subendrinimo ir galutinės bausmės dydžio nustatymo (taikant pirmosios instancijos tinkamai parinktas bausmių bendrinimo BK 64 straipsnio 1, 3 dalių nuostatas), t. y. sumažinant ir galutinę subendrintą bausmę.

Dėl civilinių ieškinių

33. BPK 109 straipsnyje numatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį.

34. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 115 straipsnio 1 dalis). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, tarp jų ir dokumentais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Teismui nustačius, kad asmeniui žala padaryta bendrais kelių kaltininkų veiksmais, taikoma solidariosios atsakomybės taisyklė, pagal kurią žalą privalo atlyginti visi ją padarę asmenys kartu (solidariai).

35. Nagrinėjamoje byloje civilinius ieškinius pareiškė Šiaulių teritorinė ligonių kasa, pripažinta civiline ieškove dėl 5036,20 eurų žalos atlyginimo privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui už nukentėjusiajam V. G. suteiktas sveikatos paslaugas (1 t. b. l. 40-41) ir nukentėjusysis V. G. dėl 45871 eurų žalos atlyginimo (30 000 eurų neturtinės, 15 000 eurų negautų pajamų, 871 eurų nuostolių atlyginimo dėl sugadinto turto ir patirtų išlaidų) (1 t. b. l. 81).

36. Nuteistasis neginčija Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinio ieškinio ir priteistos žalos, tačiau nesutinka su nukentėjusiajam priteistu žalos atlyginimu, todėl aukštesnysis teismas pasisakys būtent dėl nukentėjusiojo civilinio ieškinio ir jam pirmosios instancijos teismo priteistos žalos atlyginimo.

37. Nukentėjusysis civiliniame ieškinyje nurodė, jog neturtinę žalą patyrė dėl sunkaus sužalojimo, dėl kurio buvo atlikta sudėtinga operacija, tai, kad po gydymo kenčia skausmą, turi riboti fizinį krūvį, jam teikiama psichologo pagalba. Iki sužalojimo nuolat gyveno ir dirbo (duomenys neskelbtini), gaudavo darbo užmokestį iki 2500 Eur per mėnesį. Prieš sužalojimą (duomenys neskelbtini) nedirbo, gavo 666 Eur pašalpą per mėnesį. Nurodė, kad dėl sužalojimo nebegalėjo įsidarbinti numatytu laiku, todėl laikė, kad protingas terminas analogiškam darbui susirasti būtų 10 mėnesių, todėl prašė priteisti 15 000 Eur negautoms pajamoms atlyginti. Taip pat nurodė, kad patyrė 871 Eur žalą, nes dėl sužalojimo buvo sugadinti rūbai: striukė 280 Eur, kelnės 120 Eur, marškinėliai 75 Eur, batai 125 Eur, viso 600 Eur, bei buvo būtina įsigyta specialias priemones, reikalingas po operacijos: diržas 25 Eur, sauskelnės 15 Eur, drėgnas servetėles 14 Eur, pleistrą 50 Eur, 4 mėnesius vartojo vaistus, kurių kaina mėnesiui 28 Eur.

38. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nors nukentėjusysis nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo sugadintų rūbų vertę, tačiau akivaizdu, kad patyrus durtinius rankos ir pilvo sužalojimus, įvykio metu vilkėti rūbai sugadinami nepataisomai. Nukentėjusiojo nurodyta sugadintų rūbų ir avalynės vertė yra reali, teismo vertinimu, neviršijanti praktiškumo ir protingumo kriterijų. Taip pat, teismo nuomone, nukentėjusiojo nurodytos jo po operacijos naudotos medicinos priemonės (pleistras, sauskelnės ir pan.), buvo būtinos ir jų vertė nurodyta reali, todėl nukentėjusiojo ieškinį dėl 871 Eur turtinės žalos priteisimo patenkino visiškai.

39. Nukentėjusysis prašė priteisti 15 000 Eur negautų pajamų, tačiau pirmosios instancijos teismas šioje dalyje ieškinį atmetė, kadangi nukentėjusysis nepateikė jokių įrodymų, kad iki sužalojimo gavo kokias nors pajamas ir kokio dydžio jos buvo, kiek laiko buvo nedarbingas, kokias pajamas gauna dabar, t. y., nukentėjusysis neįrodė dėl sužalojimo negautų pajamų dydžio.

40. Nukentėjusiojo ieškinys dėl 30 000 Eur neturtinės žalos patenkintas iš dalies, priteisiant 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas neturtinės žalos priteisimą nukentėjusiajam įvertino tai, kad M. B. veiksmais nukentėjusiajam V. G. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata. Nukentėjusysis nurodė, jog po sužalojimo jam reikėjo naudotis psichologų pagalba, buvo atlikta sudėtinga operacija, po jos kentė skausmą, reikėjo dėvėti specialų diržą ir grįžus iš ligoninės dar vykti į gydymo įstaigą perrišti žaizdas. Nustatant neturtinės žalos dydį, teismas įvertino ir tai, kad nukentėjusiajam M. B. sudavė 5 smūgius duriančiu-pjaunančiu įrankiu, sužalojo net 4 kūno dalis. Taip pat atsižvelgė ir į tai, kad nukentėjusysis tik formaliai ieškinyje nurodė, jog patyrė žalą negaudamas darbo užmokesčio, bet nedėjo jokių pastangų pagrįsti šią žalą. Iš to teismas darė išvadą, jog nukentėjusiajam šios aplinkybės nėra svarbios ir nėra vertos pagrindimo bei įrodinėjimo.

41. Teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamu nuosprendžiu buvo teisingai išspręstas turtinės žalos atlyginimo klausimas ir nors kaip ir nurodyta nuosprendyje, kad nėra turtinę žalą įrodančių kvitų, tačiau akivaizdu, kad prašoma suma yra protinga ir adekvati nukentėjusiojo patirtiems turtiniams nuostoliams (rūbų sugadinimu, vaistų pirkimu ir t.t.).

42. Tačiau, teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad nukentėjusiajam V. G. dėl M. B. padaryto tyčinio sunkaus nusikaltimo patyrusiam žalą, priteistos neturtinės žalos dydis neadekvatus, šiuo klausimu padarytos teismo išvados neatitinka CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, 6.282 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų, keliamų žalos dydžio nustatymui, teismas neproporcingai, nesilaikydamas pusiausvyros tarp pažeistų vertybių svarbos ir kaltininko interesų, nukrypo nuo teismų praktikos sunkaus sveikatos sutrikdymo bylose pagal atsiradusius padarinius, priteisė per didelę neturtinę žalą nukentėjusiajam. Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismo nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pagal atsiradusias pasekmes visiškai skiriasi nuo šioje byloje nukentėjusiajam nustatytų sužalojimų (teismo nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse nustatyti nukentėjusiesiems liekamieji reiškiniai – netekti darbingumai net iki 55 procentų), todėl atsižvelgiant į tai, nukentėjusiajam priteistinos žalos dydis mažintinas iki 4000 Eur.

43. Pažymėtina, kad sprendžiant neturtinės žalos dydžio klausimą, esminis ir lemiamas kriterijus – dėl nusikaltimo atsiradę padariniai (pasekmės). Sveikatos sužalojimu padarytos neturtinės žalos dydis priklauso ne tik nuo sveikatos sutrikdymo masto, jo sunkumo (sunkus, apysunkis ar kt.), bet ir jo pobūdžio, kitų aplinkybių, apibūdinančių žalos ypatumus. Didesnė žala (ir atitinkamai jos piniginis įvertinimas) yra tais atvejais, kai neigiami sveikatos padariniai yra ilgalaikiai ar išliekantys visam laikui (visam sužalotojo gyvenimui), kai dėl sveikatos sutrikdymo atsiranda negatyvūs pasikeitimai įvairiose nukentėjusio asmens gyvenimo srityse, pvz., būdamas jauno darbingo amžiaus jis praranda darbingumą, suprastėja gyvenimo kokybė, ribojama įprasta veikla, patiria fizinį skausmą, kitokius sveikatos sutrikimus, atsiradusius po patirto sveikatos sužalojimo ir t. t. Reikšmingas kriterijus – žalą padariusio asmens kaltė, nusikaltimo sunkumas; nors šios aplinkybės tiesiogiai nelemia žalos dydžio, tačiau jos yra pakankamai svarbios. Kai kaltininkas tyčia padaro sunkų nusikaltimą, kai jo veiksmai rodo didesnį pavojingumą, tokiais atvejais taikytina atsakomybė už žalą (t. y. žalos dydis) yra didesnė nei neatsargios, mažiau pavojingos nusikalstamos veikos atveju. Nusikaltimą padariusio asmens turtinė padėtis, kitos aplinkybės, susijusios su jo interesų gynimu, nėra lygiareikšmės nusikaltimo pasekmėms, todėl negali turėti esminės įtakos žalos dydžiui. Nors nustatant priteistinos neturtinės žalos dydį į tokias aplinkybes turi būti atsižvelgiama, kaltininko interesai neturi būti ignoruojami, tačiau, kaip minėta, visų pirma būtina įvertinti nusikaltimo pasekmes, nepažeisti nukentėjusio asmens teisių bei interesų. Taigi, pusiausvyra tarp nukentėjusiojo teisės į neturtinės žalos atlyginimo įgyvendinimą ir žalą padariusio asmens interesų turi būti protinga. Pastebėtina, kad absoliučiai objektyviai įvertinti pinigine išraiška neturtinės žalos dydį neįmanoma, tačiau išsamus visų aplinkybių išnagrinėjimas, motyvuotas ir tinkamas jų įvertinimas suponuoja teisingo sprendimo priėmimą.

44. Šiuo konkrečiu atveju, kaip matyti iš bylos medžiagos, dėl tyčiniais nusikalstamais veiksmais padarytų pjautinių žaizdų, neginčijama, kad nukentėjusysis patyrė fizinį skausmą, išgyvenimus, nepatogumus, tačiau byloje nepateikta jokių nukentėjusiojo sveikatos pablogėjimą pagrindžiančių dokumentų. Nukentėjusysis V. G. pirmosios instancijos teismui nurodė, kad neturtinė žala, tai skausmas, vaistai, savaitę buvimas reanimacijoje ir savaitę palatoje, po to perrišimai, gal mėnesis namuose, psichologinė pagalba. Anksčiau dirbo statybose, o dabar išvežioja laikraščius, dirba naktinį darbą, nes nebeturi sveikatos, prie statybų jau negali dirbti. Pusę metų neleido dirbti jokio fizinio darbo. Pažymėtina, kad dvasiniai išgyvenimai ir fiziniai skausmai kaip savaime suprantamas dalykas yra neginčytina, tačiau sprendžiant neturtinės žalos dydžio klausimą, neigiamos pasekmės, sveikatos pablogėjimas turi būti įrodinėjamas medicininiais dokumentais. V. G. nėra pateikęs jokių su jo sveikatos būkle susijusių medicininių dokumentų (nei kokia šiuo metu būklė, nei kokia buvo iki sužalojimo), bylos duomenimis nenustatyti liekamieji reiškiniai dėl kurių nukentėjusysis šiuo metu ir/ar ateityje patirs diskomfortą. Aukštesnysis teismas pripažįsta, kad nukentėjusysis patyrė išties nemažus fizinius skausmus ir dvasinius išgyvenimus, tačiau mano, kad pirmosios instancijos teismo priteista 8000 Eur žala, pernelyg didelė už patirtus išgyvenimus.

45. Taigi, nagrinėjamoje byloje materialiosios teisės normos (CK 6.250 straipsnio 2 dalis, 6.282 straipsnio 1 dalis) buvo taikytos netinkamai, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas, nukentėjusiajam V. G. nustatytas 8000 Eur priteistinos neturtinės žalos dydis mažinamas iki 4000 Eur.

Dėl proceso išlaidų

46. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Tai, kad valstybės patirtos proceso išlaidos, gali būti atlyginamos jas priteisiant iš nuteistojo, pripažįstama tiek tarptautinių, tiek nacionalinių teismų naujausioje formuojamoje praktikoje (Europos žmogaus teisių teismo 2015 m. lapkričio 5 d. sprendimas byloje Chukayev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 36814/06); Europos žmogaus teisių teismo 2011 m. birželio 21 d. sprendimas byloje Orlov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 29652/04); Europos žmogaus teisių teismo 1992 m. rugsėjo 25 d. sprendimas byloje Croissant prieš Vokietiją (pareiškimo Nr. 13611/88); Lietuvos apeliacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-274-654/2020, 1A-314-307/2020, 1A-310-318/2020).

47. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos taip pat galioja bylą nagrinėjant apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-452/2009, 2K-271/2010, 2K-20/2011).

48. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Šiaulių apygardos teismo 2021 m. liepos 8 d. nutartimi nuteistajam M. B. buvo paskirtas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinktas gynėja advokatė L. Musteikienė. Apeliacinės instancijos teisme 2021 m. rugsėjo 1 d. gauta valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta, kad už nuteistajam M. B. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme valstybė patyrė 171 Eur išlaidų.

49. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, taip pat įvertinusi valstybės suteiktos teisinės pagalbos apimtį, apeliacinio proceso trukmę, į tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistojo M. B. apeliacinį skundą, kuris yra tenkinamas iš dalies, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtos išlaidos pripažįstamos proceso išlaidomis, tačiau atitinkamai mažinamos iki 100 Eur, kadangi nuteistojo skundas tenkinamas iš dalies. Teisėjų kolegija mano, kad tokia išlaidų suma už nuteistajam M. B. suteiktą teisinę pagalbą yra protinga ir proporcinga nuteistojo turtinei padėčiai, todėl ji išieškotina iš nuteistojo (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2, 4 punktais,

nusprendžia:

nuteistojo M. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2021 m. gegužės 13 d. nuosprendį:

M. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 1 dalį paskirtą laisvės atėmimo bausmę 4 (ketveriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams sumažinti iki laisvės atėmimo 3 (trims) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 straipsnio 1, 3 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu, šią bausmę dalinio bausmių subendrinimo būdu subendrinti su Telšių apylinkės teismo 2019 m. spalio 29 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi ir M. B. paskirti galutinę subendrintą bausmę - laisvės atėmimą 3 (trims) metams 3 (trims) mėnesiams.

Iš nuteistojo M. B. nukentėjusiajam V. G. priteistos neturtinės žalos dydį sumažinti iki 4 000 Eur (keturių tūkstančių eurų).

Išieškoti iš nuteistojo M. B. valstybės naudai 100 Eur (vieną šimtą eurų) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.

Likusioje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.

Ši Šiaulių apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Nerijus MasiulisErnesta MontvidienėLaisvydas Zederštremas