- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-03-26
- Bylos Nr.
- 2A-374-430/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-39788-2017-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Loreta Braždienė, Virginijus Kairevičius, Laima Gerasičkinienė
- Ieškovas
- G. M.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 2.6.10.2.4.1Turtinė žala
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Loretos Braždienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Laimos Gerasičkinienės ir Virginijaus Kairevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės G. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-229-466/2018 pagal ieškovės G. M. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė G. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 4 904,05 Eur žalos atlyginimą.
2. Ieškinyje nurodė, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas 1994 m. spalio 19 d. sprendimu priteisė iš ieškovės uždarajai akcinei bendrovei draudimo kompanijai „Kirnis“ (toliau – UABDK „Kirnis“) 11 300 Lt skolos. Panevėžio miesto apylinkės teismo 1995 m. balandžio 12 d. ir 1995 m. rugpjūčio 8 d. sprendimais ieškovei iš L. Z. priteista 6 053,22 Lt skolos. Skolininkė L. Z. geranoriškai skolos negrąžino, dėl to ieškovė kreipėsi dėl priteistų skolų išieškojimo į tuometinę antstolių kontorą prie Panevėžio miesto apylinkės teismo. Šios antstolių kontoros darbuotojai netinkamai atliko savo pareigas, dėl to priteistos sumos nebuvo išieškotos ir ieškovė patyrė 1 753,13 Eur žalos. Ieškovė paaiškino, kad dėl antstolių kaltės 1995 m. balandžio 14 d. buvo parduotas skolininkės L. Z. butas (duomenys neskelbtini), kuris laiku nebuvo areštuotas. Vėliau vykdomieji raštai dėl skolų išieškojimo iš skolininkės L. Z. buvo grąžinti ieškovei, konstatavus aplinkybes, kad skolininkė niekur nedirba ir jokio turto neturi. Ieškovė sužinojo, kad šiuo metu skolininkė L. Z. gyvena Vokietijoje, dėl to planuoja kreiptis į Vokietijos Federacinės Respublikos teismines institucijas, prašydama pripažinti ir leisti vykdyti nurodytus Panevėžio miesto apylinkės teismo 1995 metais priimtus sprendimus. Pažymėjo, kad dėl neišieškotos skolos ieškovė pati negalėjo grąžinti savo skolos kreditorei UABDK „Kirnis“, ko pasėkoje iš varžytinių buvo parduotas jos butas Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), ir ieškovė privalėjo pirktis naują butą, kurį įsigijo iš skolintų lėšų, dėl to patyrė 1 448,10 Eur žalos. Ieškovė patyrė 300 Eur turtinės žalos dėl išlaidų antstoliams ir 3 000 Eur neturtinę žalą dėl pablogėjusios sveikatos. Ieškovės manymu, dėl antstolių neteisėtų veiksmų (neveikimo) ji patyrė 4 905,05 Eur žalos, kurią prašė priteisti iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos.
Atsiliepimas
3. Atsakovė atsiliepime į ieškinį nesutiko su ieškiniu ir prašė ieškinį atmesti, pasisakydama, kad ieškovės nurodoma žala atsirado 1995 metais, t. y. iki dabartinio civilinio kodekso įsigaliojimo, dėl to nurodyti veiksmai, jų padarymo metu pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, nebuvo pagrindas valstybės deliktinei atsakomybei atsirasti ir teisinio pagrindo ieškinį tenkinti nėra. Pažymėjo, kad ieškiniams dėl žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas, kuris nagrinėjamu atveju baigėsi 2000 m. gruodžio 19 d., o ieškinys pateiktas teismui 2017 m. spalio 25 d., t. y. beveik 17 metų praleidus ieškinio senaties terminą. Atsakovė prašė taikyti ieškinio senatį ir vien šiuo pagrindu atmesti ieškinį. Akcentavo, kad pagrindinis ieškovės motyvas dėl antstolių neteisėtų veiksmų yra tas, jog teismo antstoliai atliko neteisėtus veiksmus, nes laiku neareštavo skolininkės L. Z. buto, tačiau, kaip patvirtina bylos įrodymų visuma, minėto buto pardavimo sandoris įvyko ne tik prieš vykdomųjų raštų išdavimą, bet ir prieš teismo sprendimų, kurių pagrindu buvo išduoti vykdomieji raštai, įsiteisėjimą. Ieškovės teiginiai, kad antstoliai turėjo areštuoti skolininkės butą dar prieš prasidedant vykdymo procesui, neturi ne tik teisinio, bet ir elementaraus loginio pagrindo. Kiti bylos įrodymai patvirtina, kad teismo antstoliai negalėjo išieškoti priteistų sumų ne dėl padarytų teisės aktų pažeidimų ar neveikimo, bet dėl objektyvių priežasčių, nes skolininkė nedirbo ir neturėjo jokio turto. Be to, atsakovė abejoja, ar ieškovė žalą, nes Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 1 d. nutartimi ieškovei atnaujintas terminas vykdomiesiems raštams pateikti, dėl to ji vis dar turi galimybę pradėti priverstinio vykdymo procesą ir išsiieškoti priteistas sumas iš skolininkės L. Z., o ne iš Lietuvos valstybės, kuri neturi įstatyminės pareigos atsakyti už privataus fizinio asmens įsiskolinimus. Atsakovės nuomone, ieškovė neįrodė valstybės deliktinės atsakomybės sąlygų, dėl to ieškinys turi būti atmestas ir šiuo pagrindu.
4. Ieškovė dublike nesutiko su atsakovės atsiliepime į ieškinį nurodytais argumentais, pasisakydama kad jos reikalavimai turi būti tenkinami. Papildomai pažymėjo, kad ieškovė prašo priteisti žalą už antstolių veiksmus padarytus iki 2003 m. sausio 1 d., dėl to už šią žalą atsakinga yra valstybė. Akcentavo, kad antstolių neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad jie laiku neareštavo skolininkės L. Z. turto ir leido jį perleisti kitam asmeniui. Ieškinio senaties termino ieškovė nepraleido, nes didžiąją dalį ieškovės reikalavimų sudarė reikalavimas dėl 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, apie kurį ieškovė sužinojo tik kai advokatas, atstovavęs ieškovę kitoje byloje, 2016 m. liepos 15 d. gavo uždarosios akcinės bendrovės „Kniaudiškių šeimos klinika“ raštą, kuriame išvardintos ieškovės ligos. Dėl likusių reikalavimų, ieškovei turi būti atnaujintas ieškinio senaties terminas dėl prastos jos sveikatos būklės, kuri neleido ieškovei operatyviai ginti savo pažeistų teisių. Atsakovei prieštaraujant ieškovės teiginiams dėl jos sveikatos būklės, prašė skirti medicininę ekspertizę.
5. Atsakovė triplike nesutiko su ieškovės dublike nurodytais argumentais. Nurodė, kad ieškovės nurodyti argumentai dėl ieškinio senaties netaikymo vertinami kritiškai, nes senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės pažeidimo, o ne nuo jo sukeltų pasekmių atsiradimo. Nesutiko, kad praleistas ieškinio senaties terminas ieškovei galėtų būti atnaujintas, nes ieškovė nepaaiškina, kaip visu laikotarpiu iki ieškinio pateikimo išvardinti susirgimai apribojo jos galimybes pasirūpinti galimai pažeistų teisių gynimu per atstovus ir bet kuriuo atveju 17 metų praleistas ieškinio senaties terminas negali būti pateisinamas vien sveikatos būkle, dėl to jį nėra pagrindo atnaujinti. Pabrėžė, kad ieškovė nenurodė jokių konkrečių teisės normų, kurias būtų pažeidę teismo antstoliai, dėl to būtina deliktinės atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai, neįrodyta. Dėl kitų dubliko argumentų atsakovė papildomai nepasisakė, palaikydama anksčiau atsiliepime į ieškinį nurodytus argumentus.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. balandžio 12 d. sprendimu ieškinį atmetė.
7. Teismas, spręsdamas dėl Lietuvos Respublikos valstybės atsakomybės, nenustatė antstolių neteisėtų veiksmų iki Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo (toliau – Antstolių įstatymas) įsigaliojimo (2003 m. sausio 1 d.), taip pat jų nepaaiškėjo ir įsigaliojus minėtam įstatymui. Nustatė, kad ieškovės skolininkė L. Z. ieškovės nurodomą butą (duomenys neskelbtini), pardavė 1995 m. balandžio 14 d., t. y. praėjus kelioms dienoms po Panevėžio miesto apylinkės teismo 1995 m. balandžio 12 d. sprendimo priėmimo, kuriuo iš L. Z. ieškovei G. M. buvo priteista skola. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė bylose, kuriose ji buvo ieškove, būtų prašiusi taikyti laikinąsias apsaugos priemones skolininkės L. Z. atžvilgiu, dėl to teismas konstatavo, kad antstoliai savo iniciatyva negalėjo imtis išieškojimo veiksmų nesant vykdomojo dokumento. Antstoliams vykdant išieškojimą be vykdomojo dokumento, tokie antstolių veiksmai galėtų būti pripažinti neteisėtais, dėl to ieškovės motyvai, kad antstoliai turėjo imtis savo iniciatyva veiksmų ir vykdyti išieškojimą (areštuoti turtą) įvertinti kritiškai. Be to, teismas akcentavo, kad pati ieškovė niekada neskundė antstolių veiksmų, o aplinkybė, jog ieškovei atnaujintas terminas vykdomiesiems dokumentams pateikti vykdyti, reiškia, jog priverstinio skolos išieškojimo veiksmai vis dar galimi.
8. Teismas, spręsdamas dėl ieškovės nurodytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, konstatavo, kad ieškovės nurodytos žalos nėra pagrįstos ir teigti, kad tarp antstolių veiksmų ir minėtos ieškovės turtinės ir neturtinės žalos yra priežastinis ryšys, nėra pagrindo.
9. Teismas, spręsdamas dėl ieškinio senaties termino, nustatė, kad vėliausiai 2004 metais, ieškovei turėjo paaiškėti, kad likusi skola iš jos skolininkės, L. Z., neišieškota. Ieškinį ieškovė turėjo pareikšti teismui per 3 metus nuo paaiškėjimo apie išieškojimo negalimumą, t. y. ne vėliau kaip 2008 metais, tačiau ieškinys pareikštas tik 2017 m. spalio 31 d. Dėl nurodytų priežasčių, teismas konstatavo, kad ieškovė reikšmingai praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui atlyginti žalą pareikšti.
10. Teismas, spręsdamas dėl praleisto ieškinio atnaujinimo, konstatavo, kad ieškinio senaties terminą nėra teisinio pagrindo atnaujinti, nes ieškovės nurodyti sveikatos sutrikimai nėra tokio pobūdžio, kas pateisintų ieškovės ne vienerių metų delsimą kreiptis į teismą. Be to, iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad ieškovė 2010 m. balandžio 29 d. kreipėsi į Panevėžio miesto apylinkės teismą dėl skolos priteisimo iš kito asmens, kas patvirtina, kad ieškovė G. M., kuriai, jos teigimu, antstoliai jau buvo padarę žalą, 2010 metais galėjo ginti savo teises teismine tvarka.
11. Teismas konstatavo, kad vien ieškinio senaties praleidimo faktas yra atskiras pagrindas ieškiniui atmesti, tačiau šiuo atveju ieškinys pirmiausiai atmestas dėl jo nepagrįstumo.
I. Apeliacinis skundas ir atsiliepimo į jį argumentai
12. Ieškovė pateikė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.
13. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime aiškiai nenurodė, kodėl antstoliai be vykdomojo dokumento negalėjo atlikti vykdymo veiksmų ir areštuoti skolininkės turtą. Apeliantės manymu, antstoliai privalėjo stebėti visus Panevėžio miesto apylinkės teisme vykstančius procesus ir numatyti, iš kurių atsakovų galimai bus priteistos didelės pinigų sumos ir savo iniciatyva imtis priemonių, kad būsimi skolininkai nepaslėptų turto. Apeliantės įsitikinimu, būsimo skolininko turto neareštavimas savo iniciatyva, reiškia teismo antstolių (kaip valstybės pareigūnų) aplaidumą ir biurokratizmą, o pirmosios instancijos teismas pritarė tokiam antstolių neveiklumui.
14. Paaiškino, kad ieškovė neprašė Panevėžio miesto apylinkės teismo skolininkės atžvilgiu taikyti laikinųjų apsaugos priemonių dėl savo teisinio neišprusimo, tačiau skundžiamo teismo sprendimo motyvai apeliantės neįtikina, kad ne antstoliai kalti, jog ieškovė prarado savo butą Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), ir negalėjo susigrąžinti skolos iš L. Z..
15. Pažymėjo, kad teismas be pagrindo pervertino aplinkybės, jog ieškovė neskundė antstolių veiksmų, nes skundų dėl antstolio veiksmų padavimas neatima iš asmens teisės kreiptis į teismą dėl antstolio neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo.
16. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimais dėl nurodytos turtinės ir neturtinės žalos nepagrįstumo, kadangi teismas atsisakė byloje skirti medicininę ekspertizę ir neteisingai interpretavo aplinkybes dėl jai padarytos turtinės žalos. Apeliantės įsitikinimu, jos nurodytų žalų dydžiai yra pagrįsti, dėl to padaryta žala turi būti atlyginta.
17. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė atlikti ekspertizę, dėl to prašo apeliacinės instancijos teismo skirti byloje medicininę ekspertizę pagal tuos pačius klausimus, kurie buvo pateikti pirmosios instancijos teismui.
18. Nesutinka, kad nagrinėjamu atveju ieškovė praleido ieškinio senaties terminą dėl neturtinės žalos priteisimo, kadangi apie jai padarytą neturtinę žalą apeliantė sužinojo tik 2016 m. liepos 15 d., kai gavo UAB „Kniaudiškių šeimos klinika“ raštą, kuriame buvo išvardintos visos ieškovės ligos, dėl to ieškinio senatis prasideda būtent nuo to momento (t. y. 2016 m. liepos 15 d.) ir 3 metų ieškinio senaties terminas pasibaigtų tik 2019 m. liepos 15 d. Jos sveikatos būklė iš tikro buvo tokia, kad ilgą laiką negalėjo reikšti tokio ieškinio teismui.
Atsiliepimas
19. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama teisingumo ministerijos, atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą nesutiko su apeliaciniu skundu ir prašė skundą atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
20. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas detaliai išanalizavo visas bylos aplinkybes ir pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimus, dėl to atsakovė pritaria visoms pirmosios instancijos teismo sprendime padarytoms išvadoms.
21. Pažymi, kad teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovė praleido ieškinio senaties terminą, nes ieškovės teiginiai, jog ji apie savo sveikatos būklę sužinojo tik iš trečiųjų asmenų (nors pati savarankiškai kreipdavosi į gydymo įstaigas) prieštarauja elementariai logikai. Tokie argumentai yra tik bandymas suklaidinti teismą.
22. Sutinka, kad apeliantei nebuvo atnaujintas praleistas ieškinio senaties terminas, nes ieškovės sveikatos sutrikimai nėra tokio pobūdžio, kad galėtų pateisinti daugiau nei dešimtmečiu pavėluotą kreipimąsi į teismą, tuo labiau, kad teismas nustatė, jog dar 2010 metais ji kreipėsi į Panevėžio miesto apylinkės teismą dėl skolos priteisimo iš kito asmens, kas patvirtina, kad ji galėjo kreiptis į teismą ir anksčiau. Atsakovės įsitikinimu, ieškovė nenurodė jokių objektyvių priežasčių, leidžiančių manyti, jog ieškinio senaties terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių. Nors apeliantė teigė, kad ši aplinkybė buvo nustatyta neleistinu būdu, tačiau Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 179 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas gali naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų, kas šiuo atveju ir buvo padaryta.
23. Nesutinka su apeliantės prašymu dėl medicininės ekspertizės paskyrimo, nes nagrinėjamu atveju tokios būtinybės nėra.
24. Pažymi, kad ieškovė ne tik neįrodė Lietuvos valstybės būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, nes ieškovės teiginiai paremti tik jos asmenine subjektyvia nuomone, tačiau pagal bendrą teisės principą lex retro non agit ieškovė neturi teisės reikalauti 1995 m. teismo antstolių veiksmais tariamai padarytos žalos atlyginimo, nes jų padarymo metu galioję teisės aktai valstybės deliktinės atsakomybės nenumatė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
25. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, ar jų nėra. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nagrinėjamoje byloje nenustatyta, todėl pasisakoma dėl apeliacinio skundo faktinių ir teisinių pagrindų.
26. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio kodekso 322 straipsnio nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimą dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Tinkamas skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso tvarka.
27. Ieškovė apeliacinės instancijos teismui pateikė papildomus dokumentus – 2018 m. gegužės 10 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus pažymą apie ieškovei išmokėtas išmokas, uždarosios akcinės bendrovės „Turtuvos grupė“ 2017 m. rugsėjo 27 d. pranešimą, Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros 2001 m. spalio 31 d. raštą Nr. 114-4268, G. M. 1996 m. lapkričio 20 d. pareiškimą policijai dėl baudžiamosios bylos iškėlimo. Pažymėtina, kad CPK 314 straipsnyje suformuluota taisyklė, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Draudimas pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui nėra absoliutus. Minėtame CPK straipsnyje yra nurodytos dvi išimtys, sąlygotos dalyvaujančių byloje asmenų objektyvia galimybe pateikti įrodymus pirmosios instancijos teisme. Jeigu dalyvaujantys byloje asmenys neturėjo objektyvios galimybės pateikti įrodymus, turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti, įstatymas suteikia jiems teisę pateikti tokius įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Tokie atvejai būna: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau, priėmus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir paaiškėjus, kad neužteko įrodymų kurioms nors svarbioms bylos aplinkybėms įrodyti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuos įrodymus ieškovė galėjo pateikti teismui ir anksčiau, taip pat apeliantė nenurodė, kokias reikšmingas aplinkybes siekiama įrodyti. Apeliacinės instancijos teismui susipažinus su šiais dokumentais, vertintina, kad pateikti dokumentai jokių ginčo išsprendimui reikšmingų aplinkybių nepagrindžia, todėl jie atsisakomi priimti (CPK 314 straipsnis).
28. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.
29. Iš bylos duomenų nustatyta, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 1995 m. balandžio 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2/7-876 buvo nuspręsta priteisti iš L. Z. 3 496 Lt skolos ir 157,32 Lt delspinigių, iš viso 3 653,32 Lt, G. M. naudai. Pagal šį teismo sprendimą 1995 m. gegužės 3 d. G. M. buvo išduotas vykdomasis raštas (b. l. 5–7, 11, 12). Panevėžio miesto apylinkės teismo 1995 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2/5-1972 buvo nuspręsta priteisti iš L. Z. 2 400 Lt skolos G. M. naudai. Pagal šį teismo sprendimą 1995 m. rugpjūčio 29 d. G. M. buvo išduotas vykdomasis raštas (b. l. 10, 13, 14). Šiuos vykdomuosius raštus ieškovė pateikė vykdyti Teismo antstolių kontorai prie Panevėžio miesto apylinkės teismo, kuri 1995 m. birželio 27 d. buvo informuota, kad 1995 m. balandžio 14 d. buvo parduotas skolininkės L. Z. butas (duomenys neskelbtini) (b. l. 15). Teismo antstolių kontora prie Panevėžio miesto apylinkės teismo 1997 m. gruodžio 19 d. grąžino ieškovei G. M. vykdomuosius dokumentus, konstatavusi, kad skolininkė L. Z. areštuotino turto neturi ir niekur nedirba, išieškoti skolų nėra galimybių (b. l. 16). Vėliau vykdomasis raštas Nr. 2/7-876 buvo pateiktas pakartotiniam vykdymui antstoliui A. B., kuris 2004 m. gegužės 28 d. ją užbaigė, grąžindamas išieškotojai vykdomąjį raštą su išieškojimo negalimumo aktu (b. l. 22). Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2YT-148-812/2017 pareiškėjai G. M. buvo atnaujinti Panevėžio miesto apylinkės teismo vykdomųjų raštų Nr. 2/5–1972 ir Nr. 2/7–876 pateikimo vykdyti terminai (b. l. 31–33).
30. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai yra tie, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė teismo antstolių neteisėtų veiksmų, kai šie laiku neareštavo skolininkės L. Z. buto ir šis po teismo sprendimo priėmimo buvo parduotas, o kito turto ir pajamų, iš kurių būtų galima išieškoti įsiskolinimą ieškovei, skolininkė neturėjo. Apeliantės manymu, antstoliai privalėjo stebėti visus Panevėžio miesto apylinkės teisme vykstančius procesus ir numatyti, iš kurių atsakovų galimai bus priteistos didelės pinigų sumos ir savo iniciatyva imtis priemonių, kad būsimi skolininkai nepaslėptų turto, t. y. savo iniciatyva taikyti laikinąsias apsaugos priemones, net ir nesant išduotam vykdomajam dokumentui, ir areštuoti būsimos skolininkės turtą.
31. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apeliantės argumentais nesutinka ir pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, kad nagrinėjamu atveju antstolių neteisėtų veiksmų nenustatyta.
32. Pirmiausia pažymėtina, kad nuo 2003 m. sausio 1 d. Lietuvoje pradėta vykdyti teismo antstolių sistemos institucinė reforma. Jos esmė ta, kad teismo sprendimų priverstinio vykdymo funkcija, kurią iki reformos vykdė teismo antstoliai, kaip teismo pareigūnai (karjeros statutiniai valstybės tarnautojai (Teismo antstolių įstatymo 2, 6 straipsniai), pavesta įgyvendinti nepriklausomiems antstoliams, kaip valstybės įgaliotiems asmenims (Antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, 3 straipsnio 2 dalis). Iki teismo antstolių sistemos institucinės reformos teismo antstolių, kaip valstybės tarnautojų, neteisėtais veiksmais padarytai žalai atlyginti buvo nustatyta viešoji civilinė atsakomybė (CK 6.271 straipsnis, Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnis). Tai nustatyta ir teismo antstolių sistemos institucinę reformą įgyvendinančio Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 13 straipsnyje, nustatant, kad neteisėtais teismo antstolių veiksmais iki 2003 m. sausio 1 d. padarytą žalą atlygina valstybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2011).
33. Taigi, už 1995 metais teismo antstolių padarytą žalą (iki antstolių sistemos institucinės reformos 2003 m.) buvo atsakinga valstybė, o tam, kad būtų pagrindas tenkinti nagrinėjamoje byloje pareikštus ieškinio reikalavimus ir taikyti valstybės civilinę atsakomybę, būtina nustatyti teismo antstolių, veikusių iki 2003 m. sausio 1 d., civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus, padarytą žalą, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.271 straipsnis).
34. Iš bylos duomenų matyti, kad apeliantė pareikštą reikalavimą atlyginti antstolių veiksmais padarytą žalą kildina iš konkrečių antstolių neatliktų veiksmų, t. y. neveikimo, neareštavus skolininkės L. Z. buto, kuris dėl to (nesant arešto) buvo parduotas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog klausimui dėl valstybės deliktinės atsakomybės už teismo antstolių neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimą spręsti turi reikšmę tik tie teismo antstolių veiksmai, kuriuos jie atliko/neatliko pagal tuo metu galiojusius įstatymus, t. y. tuometiniai teismo antstoliai galėjo areštuoti skolininkės L. Z. butą tik vadovaudamasi įstatymu, tik toks areštas būtų laikomas teisėtu ir galimu. Tuo metu galiojančiame Lietuvos Tarybų Socialinės Respublikos civiliniame proceso kodekse (1964 m.) (toliau – 1964 m. CPK) buvo reglamentuotas vykdymo procesas. Šio kodekso 14 straipsnyje įtvirtintas įsiteisėjusio teismo sprendimo, nutarties, įsakymo ar nutarimo privalomumo principas, kuris reiškia, kad kiekvienas asmuo, dėl kurio teismas priima atitinkamą sprendimą, šiam įsiteisėjus, privalo jį įvykdyti. Tais atvejais, kai teismo sprendimas nevykdomas, asmuo, kurio naudai jis priimtas, gali prašyti įvykdyti sprendimą priverstinai. 1964 m. CPK 385 straipsnyje buvo nustatyta, kad teismo vykdytojas pradeda vykdymo veiksmus, esant žodiniam ar rašytiniam išieškotojo pareiškimui arba teismo pasiūlymui, remdamasis reikiamai išduotais ir pateiktais vykdyti vykdomaisiais dokumentais. 1964 m. CPK 391 straipsnyje buvo nustatyta, kad ne vėliau kaip per dešimt dienų nuo tos dienos, kurią pasibaigė terminas sprendimui geruoju įvykdyti, teismo vykdytojas pradeda vykdyti priverstinai, jeigu skolininkas nustatytu terminu teismo sprendimo neįvykdė geruoju. Tame pačiame straipsnyje nurodytos priverstinio vykdymo priemonės, tarp jų ir išieškojimo nukreipimas į skolininko turtą, jį areštuojant ir priverstinai parduodant.
35. Taigi, pagal ginčui aktualų teisinį reglamentavimą teismo antstoliai galėjo areštuoti ieškovės skolininkės butą tik tada, kai jiems buvo pateiktas vykdomasis dokumentas. Apeliantės argumentai dėl antstolių iniciatyvos areštuoti turtą ar stebėti teisminius procesus vertintini kaip neteisingai suprastos įstatyminės nuostatos. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad vykdant išieškojimą be vykdomojo dokumento, nesilaikant tuometiniais įstatymais reglamentuotos vykdymo proceso tvarkos, antstolių veiksmai galėtų būti pripažinti neteisėtais. Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad skolininkės L. Z. butas (duomenys neskelbtini), parduotas 1994 m. balandžio 14 d., t. y. minėto buto pardavimo sandoris įvyko ne tik prieš vykdomųjų raštų išdavimą (1995 m. gegužės 3 d. ir 1995 m. rugpjūčio 28 d.), bet prieš Panevėžio apylinkės teismo sprendimų, civilinėje byloje Nr. 2/7-876 ir civilinėje byloje Nr. 2/5-1972, kurių pagrindu buvo išduoti vykdomieji raštai, įsiteisėjimą, o vienas iš ieškovės nurodomų sprendimų dar nebuvo priimtas. Neįrodžius bent vienos iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma ir ieškinys negalėjo būti patenkintas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2011), todėl apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nenustatyta antstolių kaltė, kuri yra būtina sąlyga civilinės atsakomybės taikymui.
36. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinį ir dėl ieškinio senaties termino praleidimo, o apeliantė nesutinka su teismo argumentais dėl ieškinio senaties taikymo.
37. Civilinių teisių gynyba nėra absoliuti ir gali būti ribojama įstatymu. Vienas ribojimų – ieškinio senatis, Civilinio kodekso 1.124 straipsnyje apibrėžta kaip įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo teises pareikšdamas ieškinį. CK 1.125 straipsnyje reglamentuojami ieškinio senaties terminai. Ginčo dėl to, kad nagrinėjamu atveju taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas (t. y. reikalavimams dėl žalos atlyginimo), nėra.
38. Ieškinio senaties termino pasibaigimas iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas atmesti ieškinį (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad taikant ieškinio senatį turi būti derinami du teisiniai gėriai: asmens pažeistos teisės gynimas ir civilinių teisinių santykių stabilumas. Civilinių teisių subjektai yra laisvi spręsti dėl savo turimų teisių įgyvendinimo ir jų gynimo. Tuo atveju, kai asmuo, žinodamas apie savo teisių pažeidimą, per įstatymo nustatytą ieškinio senaties terminą be svarbių priežasčių nesikreipia teisminės gynybos, toks elgesys tiek kitų suinteresuotų asmenų, tiek teismo gali būti prilyginamas turimų teisių atsisakymui ir sukelti analogiškas pasekmes. Lygiai taip pat asmuo, kuriam reiškiamas ieškinio reikalavimas, gali nenaudoti ieškinio senaties kaip savo atsikirtimų pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015).
39. Pirmosios instancijos teismas ieškinio senaties pradžios momentą siejo su tuo, kada ieškovei galėjo paaiškėti, kad skola iš L. Z. nebus išieškota, t. y. vėliausiai 2004 metais (2004 m. gegužės 28 d. užbaigta vykdomoji byla), kai pakartotinai vykdomąjį dokumentą vykdęs antstolis A. B. užbaigė vykdomąją bylą ir grąžino vykdomąjį dokumentą ieškovei. Apeliantė ieškinio senaties pradžios momentą siejo su aplinkybėmis nurodytomis UAB „Kniaudiškių šeimos klinika“ 2016 m. liepos 15 d. rašte, kurį jai pateikė jos atstovas, ir kuriame buvo išvardinti ieškovės susirgimai. Apeliacinės instancijos teismas su apeliantės argumentais nesutinka, nes toks ieškinio senaties skaičiavimo vertinimas neatitinka įstatymo nuostatų bei prieštarauja teismų praktikai. Kaip jau minėta, ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista, o ne nuo sužinojimo apie kilusias pasekmes (kaip šiuo atveju įrodinėja apeliantė). Nagrinėjamu atveju, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė apie jos galimai pažeistas teises galėjo žinoti vėliausiai 2004 metais, kai antstolis pakartotinai grąžino išieškotojai neįvykdytą vykdomąjį dokumentą, dėl to ieškinys turėjo būti pateiktas ne vėliau kaip 2008 metais, o ieškovė kreipėsi į teismą 2017 m. spalio 31 d.
40. Civiliniame kodekse arba kituose įstatymuose neįtvirtintos svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis laikytinos aplinkybės, kurias nustačius būtų pagrindas pasibaigusį ieškinio senaties terminą atnaujinti. Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012). Nagrinėjant ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, turi būti įvertinta, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvieną konkrečią situaciją būtina vertinti individualiai, kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai atsižvelgiant į asmens gebėjimą įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, asmens amžių, išsilavinimą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).
41. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas dėl ieškovės nurodomų ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbumo sprendė nenukrypdamas nuo kasacinio teismo praktikoje pateiktų išaiškinimų ir suformuluotų kriterijų. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovės nurodyti sveikatos sutrikimai nėra tokio pobūdžio, kad pateisintų ieškovės ne vienerių metų delsimą kreiptis į teismą. Šiuo atveju reikšminga aplinkybė yra ir tai, kad apeliantė ieškinio senaties terminą praleido ženkliai – daugiau nei 10 metų. Be to, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos, teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad ieškovės nurodomi sveikatos sutrikimai netrukdė ieškovei 2010 m. balandžio 29 d. kreiptis į Panevėžio miesto apylinkės teismą dėl skolos priteisimo iš kito asmens.
42. Kiti apelianto skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. kovo 16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2015 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459-611/2015).
43. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.