Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-03-04 nuosprendžio, kuriuo S. M. (a.k. (duomenys neskelbtini) gim. 1985-07-16, Vilniuje, Lietuvos Respublikos pilietis, pagrindinio išsilavinimo, nevedęs, nedirbantis, registruotas darbo biržoje, gyvenantis Belvederio g. 3-1, Vilniuje, 4 kartus teistas) išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d., kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. M. buvo kaltinamas tuo, kad mušdamas sukėlė fizinį skausmą savo šeimos nariui, o būtent, kad jis 2015 m. liepos 31 d. apie 17 val. 36 min. namie, Vilniuje, Belvederio g. 3-1, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (2,39 promilės), kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, smurtavo artimoje aplinkoje, kas pasireiškė tuo, kad jis tyčia pastūmė savo šeimos narį tėvą D. M., ko pasėkoje pastarasis nukrito ant grindų ir patyrė sužalojimų nugaros srityje, tai yra, tokiais savo veiksmais sukėlė nukentėjusiajam D. M. fizinį skausmą.

Pirmosios instancijos teismas išteisino S. M. pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d. savo sprendimą motyvuodamas tuo, kad byloje nėra nustatyta konkrečių S. M. veiksmų padarymo aplinkybių ir nėra galimybės jų nustatyti, todėl nėra pagrindo išvadai, kad kaltinime nurodyti padariniai, taigi ir pati nusikalstama veika buvo padaryta tyčia. Atkreipė dėmesį į tai, kad byloje nėra nustatyti smūgių sudavimai, nustatytas tik pastūmimas, tai reiškia, kad nukentėjusysis nebuvo mušamas, todėl nėra galimybės spręsti, ar pastūmimas galėjo sukelti fizinį skausmą nukentėjusiajam. To nerodo jokie objektyvūs duomenys – mėlynės ant kūno ar pan., todėl pirmosios instancijos teismo vertinimu, fizinis skausmas galėjo būti sukeltas tik nukritus patiriant nubrozdinimą ant nugaros. Teismo vertinimu, nesant neginčijamų įrodymų, kad S. M. veiksmai buvo tyčiniai ir nesant galimybės paneigti abejonių, kad nubrozdinimas nukentėjusiajam galėjo būti sukeltas neatsargiais S. M. veiksmais, jo veikos negalima kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

2016-03-29 Vilniaus apygardos teisme gautas Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinis skundas, kuriuo prašoma pakeisti, arba panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-03-04 išteisinamąjį nuosprendį, ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo pripažinti S. M. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d., ir paskirti jam laisvės apribojimą vieneriems metams, įpareigojant jį per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 50 val. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; paskirtą bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-07-01 nuosprendžiu ir paskirti galutinę bausmę – laisvės apribojimą 1 metams ir 6 mėnesiams, įpareigojant S. M. per 3 mėnesius neatlygintinai išdirbti 50 val. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; į paskirtos bausmės laiką įskaityti laikino S. M. sulaikymo laiką nuo 2015-07-31 iki 2015-08-01.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad prokuroras nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, nesant galimybės paneigti abejonių, kad nubrozdinimas nukentėjusiajam galėjo būti sukeltas neatsargiais S. M. veiksmais, jo veikos negalima kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Taip pat nurodoma, kad teismas nekonkretizavo, kokiai neatsargumo rūšiai (nusikalstamam pasitikėjimui ar nusikalstamam nerūpestingumui) priskiria S. M. 2015-07-31 veiksmus. Prokuroro manymu, S. M., 2015-07-31 pastumdamas savo šeimos narį D. M., dėl ko pastarasis parkrito ir nusibrozdino nugarą, veikė netiesiogine tyčia, tai yra, jis suvokė pavojingą daromų veiksmų pobūdį, numatė, kad dėl jo pastūmimo D. M. gali parkristi ir susižaloti ir, nors, galimai, tų padarinių nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti. Be to, prokuroro teigimu, S. M. veiksmai galėtų būti vertinami ir kaip veikimas tiesiogine tyčia, jei būtų atkreiptas dėmesys į recidyvisto S. M. psichologinį portretą apibūdinančias aplinkybes, o būtent į tai, kad jis Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu 2015-07-01 jau buvo nuteistas už fizinio skausmo sukėlimą savo motinai R. M..

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašo apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis ir jo gynėja prašo apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, jog pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad viešojo intereso negalėtų apginti teismas, į kurį buvo kreiptasi, taip pat kad teismas, spręsdamas bylą, būtų priverstas priimti tokį sprendimą, kuriuo pačiu būtų pažeidžiamas viešasis interesas, vadinasi, ir kuri nors Konstitucijoje įtvirtinta, jos ginama ir saugoma vertybė. Jeigu teismas priimtų tokį sprendimą, tas sprendimas nebūtų teisingas. Tai reikštų, kad teismas Lietuvos Respublikos vardu įvykdė ne tokį teisingumą, kokį įtvirtina Konstitucija, taigi pagal Konstituciją – ne teisingumą. Šitaip būtų paneigta ir teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinė samprata (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad „Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, nes konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą ir ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę bet būtent teisingo sprendimo priėmimą. Kaip ne kartą konstatuota Konstitucinio Teismo aktuose, vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija“ (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2008 m. sausio 21 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai).

Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (kasacinė nutartis Nr. 2K-204/ 2008).

Apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo vertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas, taip pat nuosprendį grįsti naujais įrodymais. Nagrinėdamas bylą, šis teismas turi ypač atidžiai patikrinti nuosprendžio pagrįstumą: ar teismo išvadas patvirtina išnagrinėti teisiamajame posėdyje įrodymai, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-629/2006). Kartu pažymėtina, kad teismo baigiamasis aktas gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurie tokiais pripažįstami, išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus juos BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Pažymėtina, kad svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, kad turi būti vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma (kasacinės nutartys Nr. 2K-411/2004, 2K-43/2006).

Pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d. atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė artimam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.

Tam, kad kiltų atsakomybė pagal šį straipsnį yra būtini visi šios nusikalstamos veikos sudėties požymiai, nesant nors vieno iš jų – baudžiamoji atsakomybė negalima.

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad byloje turi būti pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad sužalojimas buvo padarytas būtent tomis aplinkybėmis, kurios nurodytos kaltinamajame akte, kryptingais tyčiniais kaltinamojo veiksmais, o ne dėl kitų veiksnių, galėjusių sukelti tokius sužalojimus. Įvertinęs nukentėjusiojo D. M., kaltinamojo S. M. parodymus, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog byloje nėra neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad kaltinamasis turėjo tyčią (tiesioginę ar netiesioginę) sukelti nukentėjusiajam fizinį skausmą ar nežymiai sužaloti jį, ir to siekė, ir kad tokie padariniai buvo neišvengiama jo veiksmų pasekmė.

Iš registruotų įvykių registro duomenų matyti, kad 2015-07-31 17:33 val. gautas pranešimas, kad Vilniuje, Belvederio g. 3, pranešėjo neblaivus sūnus triukšmauja, konfliktuoja, smurtauja. Papildomoje informacijoje apie įvykį nurodyta, jog smurto nebuvo, visi neblaivūs (b. l. 5).

Iš registruotų įvykių registro duomenų matyti, kad 2015-07-31 18:08 val. gautas pranešimas, kad Vilniuje, Belvederio g. 3, tik išvažiavus pareigūnams sūnus pradėjo muštis.

Iš 2015-08-04 asmens apžiūros protokolo matyti, kad buvo apžiūrėta D. M. nugara, ant kurios matosi tamsiai raudonos spalvos nubrozdinimas (b. l. 9-10).

Apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytoju Andrej Jakubovskij parodė, kad tą dieną adresu Belvederio g. 3, Vilniuje, važiavo du kartus, tėvas ir sūnus buvo neblaivūs.

Apklausta pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytoja Deimantė Kazlauskaitė parodė, kad buvo gautas iškvietimas, kad sūnus smurtauja prieš tėvą. Į įvykio vietą ji su Jakubovskij ir Norvila vyko du kartus. Pirmą kartą nesulaikė. Tėvas pretenzijų sūnui neturėjo, sūnus buvo ramus. Antrą kartą S. M. sulaikė ir pristatė į nuovadą, nes buvo pranešta, kad nukentėjusiajam į nugarą buvo suduota, ar spirta iš kojos.

Ikiteisminio tyrimo metu apklausta liudytoja R. M. parodė, kad 2015-07-31 vakare ji būdama savo kambaryje girdėjo triukšmus, daiktų daužymus, bet išėjusi iš savo kambario nebuvo, nes nenorėjo su sūnumi konfliktuoti. Dukra taip pat nieko nematė, nes buvo savo kambaryje, ilsėjosi (b. l. 17).

Pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytoja atsisakė duoti parodymus, motyvuodama tuo, kad S. M. yra jos sūnus.

Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu D. M. parodė, kad 2015-07-31, naktį, tikslaus laiko neprisimena, gulėjo lovoje, kai grįžo jo sūnus S. M., kuris pradėjo triukšmauti, rankomis apvertė staliuką, sudaužė langus. Išgirdęs kambaryje triukšmą atsikėlė ir nuėjo pažiūrėti, kas vyksta. Sūnus elgėsi įžūliai, jį pastūmė, dėl ko jis pargriuvo ir nusibrozdino nugarą. fizinį skausmą juto, greitosios pagalbos nekvietė. Sūnus buvo neblaivus, jį pastūmęs, nieko nesakė, apsisuko ir sugrįžo į savo kambarį, Jis įvykio metu taip pat buvo išgėręs (b. l. 13).

Apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis D. M. iš esmės pakeitė savo parodymus ir parodė, kad jo santykiai su sūnumi yra geri, jis su žmona, sūnumi ir dukra gyvena kartu. Teigė, kad įvykio nelabai prisimena, nes buvo išgėręs. Pradėjo ginčytis su žmona, paskui parėjo sūnus ir pradėjo jį barti, kad negertų, vėliau jie pradėjo bartis dėl maisto. Bandydamas atsisukti, užkliuvo už krosnies ir pargriuvo. Tada sūnus nuėjo į savo kambarį, o jis toliau šūkavo ir iškvietė pareigūnus, nes buvo girtas ir piktas. Ant sūnaus pyko dėl visko, dažniausiai – dėl maisto. Pagarsinus jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 13), paaiškino, kad tokias aplinkybes nurodė, nes tada nesuprato, ką sakė, buvo piktas ant sūnaus. Neprisimena, kad jam 2011 metais buvo sulaužyta nosis. Apklausos ikiteisminio tyrimo metu buvo pagiringas. Sūnus jo nestūmė, jis pargriuvo pats, po įvykio jie susitaikė.

Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teismo posėdyje S. M. savo kaltės dėl jam pareikšto kaltinimo nepripažino ir parodė, kad tėvas, būdamas girtas, labai triukšmauja, kabinėjasi, konfliktuoja. Tą dieną tarp jo ir tėvo buvo kilęs ginčas, tėvas buvo girtas, eidamas atgal, užkliuvo už kibiro ir nugriuvo, tada iškvietė policiją ir pasakė, kad tai jis jį sumušė, tačiau jis jo nestūmė ir smūgių nesudavė. Mano, kad tėvas užkliuvo už krosnies ir krito prie kibirų ant nugaros, tačiau ant grindų nenugriuvo. Ar tuo metu kas nors buvo virtuvėje – nežino. Tėvas anksčiau visada kviesdavo policiją, dabar jų santykiai yra geri. Nematė, kad tėvas susižalojo, nubrozdinimus jam parodė pareigūnai. Įvykio metu buvo išgėręs 2 skardines alaus. Kur tėvas griūdamas atsitrenkė, nematė.

Taigi, kaltinimas šioje byloje grindžiamas vienintelio nukentėjusiojo D. M., kuris įvykio metu buvo neblaivus, ikiteisminio tyrimo metu duotais prieštaringais parodymais, kuriuos jis iš esmės pakeitė nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

Neginčijamų įrodymų, patvirtinančių S. M. kaltę ir kaltinime nurodytas aplinkybes, tai yra, kad tamsiai raudonos spalvos nubrozdinimas ant D. M. nugaros, atsirado būtent įvykio metu, pastarajam besistumdant su S. M., byloje nėra, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas visas abejones traktuoti kaltinamojo naudai neprieštarauja baudžiamajam įstatymui ir teismų formuojamai praktikai.

Lietuvos Respublikos BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Kasacinės instancijos teismo išplėstinė septynių teisėjų kolegija pažymėjo, kad, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-7-544/2005, Nr. 2K-251/2008, Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, Nr. 2K-7-173/2014). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt.).

Preziumuojama, kad prokuroras žino įstatymus, todėl jam turėtų būti žinoma ir tai, kad apeliaciniame skunde suformuluotas prašymas ir jį grindžiantys argumentai turi būti motyvuoti, aiškūs ir nedviprasmiški, taip pat jam turėtų būti žinoma, jog baudžiamojo proceso įstatymas numato skirtingus nuosprendžio pakeitimo (BPK 328 str.) bei nuosprendžio panaikinimo ir naujo nuosprendžio priėmimo (BPK 329 str.) pagrindus. Atkreiptinas dėmesys, kad nuosprendis priklausomai nuo keitimo ir panaikinimo pagrindų gali būti keičiamas tiek nuosprendžiu, tiek nutartimi (BPK 326 str.), vienu metu pakeisti ir panaikinti nuosprendį baudžiamojo proceso įstatymas nenumato. Iš prokuroro prašymo pakeisti arba panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-03-04 išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį matyti, kad apeliantas neturi aiškaus ir nuoseklaus požiūrio tuo klausimu, kadangi nenurodo, kokiais pagrindais jis prašo pakeisti skundžiamą nuosprendį. Be to, prokuroras apeliaciniame skunde pateikia samprotavimus bei pamąstymus dėl S. M. kaltės formos ir rūšies, juos grįsdamas tik spėlionėmis bei prielaidomis, neturėdamas aiškios pozicijos S. M. veikė tiesiogine ar netiesiogine tyčia.

Kolegijos nuomone, iš esmės dėl visų apeliacinio skundo argumentų, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo atliktų įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, apeliantas, gi, vadovaudamasis tik prielaidomis, deklaratyviais teiginiais bei subjektyviu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-03-04 nuosprendžio vertinimu, nepateikė apeliacinės instancijos teismui jokių objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima panaikinti skundžiamą nuosprendį. Tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi prokuroras, savaime nereiškia, jog bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys kasacinėse bylose Nr. 2K-88/2013, 2K-455/2013, 2K-7-107/2013, 2K-467/2013, 2K-60/2014, 2K-62/2014, 2K-19/2014, 2K-422/2014, 2K-308/2014, 2K-202/2014, 2K/129/2014, 2K-139/2014 ir kt.; Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle v. Finland ir kt.).

Atsižvelgus į tai kas išdėstyta, darytina išvada, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-03-04 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jį naikinti ar keisti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą atmesti.