Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Danguolės Martinavičienės ir Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Šimtakojis“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2017 m. balandžio 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-229-569/2017 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Šimtakojis“ ieškinį atsakovei D. J. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Dėl kreditoriaus teisės reikšti tiesioginį ieškinį bankrutavusios įmonės vadovui

Šioje byloje nagrinėjamas bankrutavusios bendrovės, kurios bankroto procesas yra pasibaigęs, kreditoriaus (ieškovės) apeliacinis skundas byloje, kurioje kreditorius pareiškė tiesioginį ieškinį tos įmonės vadovui dėl žalos atlyginimo. Ieškovė žalą nurodė kaip bendrovės bankroto byloje patvirtintą ir nepatenkintą finansinį reikalavimą.Aktualioje kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad kreditorius gali reikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams ir (ar) dalyviams dviem atvejais. Visų pirma, tiesioginis ieškinys gali būti reiškiamas CK 6.263 straipsnio pagrindu tuo atveju, kai šie subjektai padaro tiesioginę žalą kreditoriui, o jų neteisėti veiksmai nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą t. y. veiksmų neteisėtumas pasireiškia specifiškai tik konkretaus kreditoriaus atžvilgiu ir jei toks neteisėtumas atitinka bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų. Tokiam individualiam kreditoriaus ieškiniui tenkinti turi būti įrodytos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos, kurios kreditoriaus pareikšto ieškinio atveju reiškia į konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimą (kreditoriaus klaidinimą, apgaulingos informacijos teikimą bendrovei sudarant sutartį su konkrečiu kreditoriumi ar kitais į konkretų kreditorių nukreiptais nesąžiningais veiksmais) ir būtent dėl tų veiksmų kreditoriui atsiradusią žalą, o ne bendro juridinio asmens nemokumo sukėlimą ar mokumo sumažėjimą, kuris vienodai paveikia tiek ieškinį pareiškusį kreditorių, tiek kitus juridinio asmens kreditorius. Kreditoriaus teisės reikšti tiesioginį ieškinį ir jo reikalavimo pareiškimo momento bei tvarkos neriboja bankroto stadija, išskyrus reguliavimą dėl prievolės subsidiarumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014; 2017 m. kovo 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-114-378/2017; 2017 m. balandžio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-115-915/2017). Antra, kreditoriai turi teisę reikšti tiesioginį ieškinį įmonės vadovui ir (ar) dalyviui tais atvejais, kai įmonės bankrotas pripažįstamas tyčiniu ir nustatoma, kad šie subjektai kalti dėl tyčinio bankroto (ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalis). Kasacinio teismo išaiškinta, kad veiksmai, kurie buvo pagrindas pripažinti bankrotą tyčiniu, pažeidžia ne konkretaus kreditoriaus teises, o visų kreditorių teises tokiu būdu, jog lemia įmonės negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais. Dėl šios priežasties, pripažinus bankrotą tyčiniu, turi būti sudaryta galimybė kiekvienam kreditoriui atskirai reikšti reikalavimą dėl žalos, kurią sudaro bankroto procese jo nepatenkintų reikalavimų dalis, atlyginimo, nereikalaujant įrodyti prieš konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-211-469/2017).Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad BUAB „Gudjaras“ bankrotas būtų pripažintas tyčiniu, todėl antra nurodyta tiesioginio ieškinio pareiškimo galimybė yra neaktuali. Atsižvelgiant į tai, pareikštas ieškinys nagrinėtinas kaip kreditoriaus tiesioginis ieškinys buvusiam įmonės vadovui dėl individualios žalos, kuri atsirado dėl neteisėtų veiksmų nukreiptų specifiškai į ieškovę, atlyginimo.

Dėl atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų

Tam, kad būtų konstatuota atsakovės prievolė atlyginti žalą, pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles turi būti nustatytos visos šios sąlygos: neteisėta veika (veiksmai, neveikimas), žalos padarymo faktas, priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos, kaltė (CK 6.246–6.249 straipsniai). Kaip minėta, nagrinėjamu atveju turi būti nustatyti atsakovės specifiniai neteisėti veiksmai, kurie lėmė žalos ieškovei, o ne visiems BUAB „Gudjaras“ kreditoriams, atsiradimą. Ieškovė kaip neteisėtus atsakovės veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, nurodė šias aplinkybes: 1) atsakovė perkėlė BUAB „Gudjaras“ veiklą į kitą įmonę bei padarė 46 353,68 Eur (42 878,24 Eur +3 475,44 Eur) žalą, pasireiškusią turto (pajamų) negavimu; 2) Šiaulių apygardos teismas 2011 m. gruodžio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1412-368/2011 ieškovės UAB „Šimtakojis“ ieškiniu reiškiamiems reikalavimams užtikrinti taikė BUAB „Gudjaras“ nekilnojamojo ir kilnojamojo turto areštą, o jo esant nepakankamai, už trūkstamą sumą areštavo BUAB „Gudjaras“ priklausančias banko sąskaitose esančias pinigines lėšas, leidžiant atsiskaityti su UAB „Šimtakojis“, taip pat leidžiant atsiskaityti su darbuotojais, mokėti įstatymo nustatytus mokesčius (el. bylos priedo t. 1, b. l. 32). Atsakovė D. J. buvo BUAB „Gudjaras“ vadovė ir šios nutarties nevykdė, t. y. atliko atsiskaitymus iš areštuotų lėšų bei padarė 30 337,25 Eur žalą, pasireiškusią turto netekimu. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas pažeidė pareigą faktines bylos aplinkybes teisiškai kvalifikuoti nepriklausomai nuo bylos šalių pateikto vertinimo, nes teismas nepagrįstai suabsoliutino ieškinyje pateiktą teisinį ginčo vertinimą, jog Nutarties 17 punkte nurodyti neteisėti veiksmai, visų pirma, padarė žalą BUAB „Gudjaras“, o UAB „Šimtakojis“ žala laikytina išvestine. Lietuvos apeliacinio teismo nuomone, apeliantė klaidingai interpretuoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, susijusią su teismo pareiga kvalifikuoti ginčo teisinius santykius. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad ieškovas privalo nurodyti faktinį ieškinio pagrindą, o teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Vykdydamas teisinį santykių kvalifikavimą, teismas įstatymą, taikytiną ginčui spręsti, pagal ieškovo nurodytas faktines aplinkybes parenka savo nuožiūra (CPK 265 straipsnio 1 dalis) ir yra nepriklausomas nuo šalių nuomonės ar pageidavimų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2017 ir joje nurodytą praktiką). Taigi, teismo pareiga kvalifikuoti ginčo teisinius santykius yra susijusi su taikytinų teisės normų parinkimu, tačiau tai nereiškia, kad teismas turi pareigą tas teisės normas aiškinti bei taikyti tokiu būdu, jog ieškinys būtų tenkintas. Apeliaciniame skunde nenurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pritaikė neaktualias ginčo išsprendimui teisės normas ar padarė kitas teisės taikymo ir (ar) aiškinimo klaidas, todėl apeliantės argumentai dėl teismo pareigos kvalifikuoti ginčo teisinius santykius pažeidimo atmestini kaip nepagrįsti.Apeliantės pozicija, kad atsakovė perkėlė BUAB „Gudjaras“ veiklą į kitą bendrovę ir tokiais savo neteisėtais veiksmais pažeidė fiduciarines pareigas bei padarė tiesioginę (individualią) žalą ieškovei, nes su ja nebuvo atsiskaityta pagal vykdomąjį dokumentą, yra nepagrįsta. Juridinio asmens organų narių pareigas reglamentuoja CK 2.87 straipsnio 1–6 dalys. Atsakomybę už šių pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą ir pareigą visiškai atlyginti dėl to įmonei padarytą žalą įtvirtina CK 2.87 straipsnio 7 dalis, kurioje expressis verbis nurodoma, kad juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat yra akcentuojama, jog CK 2.87 straipsnio pagrindu įmonės vadovo deliktinė atsakomybė atsiranda prieš bendrovę (išvestinė atsakomybė akcininkams ir kreditoriams) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-916/2015). Kreditorius, esant iškeltai bankroto bylai, yra laisvas pasirinkti, ar reikšti tiesioginį ieškinį dėl jam individualiai padarytos žalos atlyginimo ar netiesioginį ieškinį dėl žalos atlyginimo bankrutuojančios įmonės vardu. Tačiau tokio individualaus kreditoriaus ieškinio tenkinimui turi būti įrodytos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos, kurios kreditoriaus pareikšto ieškinio atveju reiškia į konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimą ir būtent dėl tų veiksmų kreditoriui atsiradusią žalą, o ne bendro juridinio asmens nemokumo sukėlimą ar mokumo sumažėjimą, kuris vienodai paveikia tiek ieškinį pareiškusį kreditorių, tiek ir visus likusius juridinio asmens kreditorius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, akivaizdu, kad apeliantės nurodomos aplinkybės dėl BUAB „Gudjaras“ veiklos perkėlimo į kitą bendrovę (įmonių „feniksų“ reiškinys) yra bendro pobūdžio neteisėti veiksmai, kurie vienodai palietė visus BUAB „Gudjaras“ kreditorius, nes, kaip nurodė pati ieškovė, šiais veiksmais yra pažeidžiama viena iš juridinio asmens valdymo organų fiduciarinių pareigų – būti lojaliam, todėl išskirti šiuos veiksmus ir vertinti juos kaip pažeidžiančius specifiškai tik ieškovės interesus nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad šiais atsakovės veiksmais žala gali būti padaroma bendrovei, o tokiu atveju visų kreditorių teisės turėtų būti ginamos Įmonių bankroto įstatyme nustatyta tvarka arba kreditoriui reiškiant netiesioginį ieškinį bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės vardu bei visų kreditorių interesais. Apeliacinės instancijos teismas papildomai atkreipia dėmesį, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką netiesioginio ieškinio bankrutuojančios įmonės naudai pareiškimas yra ribojamas laike – toks ieškinys gali būti pareikštas tik iki bankroto proceso pabaigos. Šiaulių apygardos teismo 2016 m. balandžio 14 d. sprendimu BUAB „Gudjaras“ veikla pripažinta pasibaigusia, o 2016 m. gegužės 20 d. ši įmonė išregistruota iš Juridinių asmenų registro.Apibendrindama tai, kas išdėstyta (šios Nutarties 15-18 punktai), teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės nurodyti atsakovės neteisėti veiksmai, susiję su BUAB „Gudjaras“ veiklos perkėlimu į kitą bendrovę, yra nereikšmingi sprendžiant tiesioginio kreditoriaus ieškinio dėl individualios žalos atlyginimo pagrįstumo klausimą, nes šiais veiksmais žala yra padaroma, visų pirma, bendrovei. Kaip minėta, tai yra bendro pobūdžio neteisėti veiksmai, turintys įtakos visų įmonės kreditorių teisėms ir interesams, todėl nepatvirtina individualios konkretaus kreditoriaus patirtos žalos fakto.Apeliantė taip pat kaip atsakovės neteisėtus veiksmus, lėmusius tai, kad jos finansinis reikalavimas BUAB „Gudjaras“ bankroto byloje nebuvo patenkintas visa apimtimi, nurodė ir tai, jog atsakovė, būdama nurodytos bendrovės direktore, pažeidė Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gruodžio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1412-368/2011 nustatytas laikinąsias apsaugos priemones, nes atliko atsiskaitymus su kitais BUAB „Gudjaras“ kreditoriais. Apeliantė laikosi pozicijos, kad jos reikalavimams užtikrinti buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, todėl jei atsakovė nebūtų naudojusi BUAB „Gudjaras“ lėšų atsiskaityti su kitais kreditoriais, tai šios lėšos būtų panaudotos padengti BUAB „Gudjaras“ finansiniam reikalavimui. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimai ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-173-516/2018 ir joje nurodytą praktiką). Taigi, laikinosios apsaugos priemonės yra procesinė priemonė, kurios tikslas, esant įstatyme įtvirtintoms sąlygoms, – užtikrinti būsimo galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo vykdymą. UAB „Šimtakojis“ pareiškus piniginį reikalavimą, šio reikalavimo užtikrinimui buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės.Byloje kilo ginčas, ar Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gruodžio 12 d. nutartimi laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos ir BUAB „Gudjaras“ kasoje esantiems pinigams. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos tik banko sąskaitose esančioms lėšoms, nes, apeliantės nuomone, įmonės kasa yra kilnojamasis turtas, todėl areštas buvo taikytas ir šioje kasoje esantiems pinigams. Kaip matyti Šiaulių apygardos teismas 2011 m. gruodžio 12 d. nutarties motyvuojamoje dalyje pažymėjo, kad „ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo turtui tenkintas iš dalies ir reikalavimų ribose pirmiausia areštuotinas nekilnojamasis ir kilnojamasis atsakovo turtas. Tik jo nesant, ar esant nepakankamai, areštuotinos piniginės lėšos.“, o nutarties rezoliucinėje dalyje nurodė, kad „Turto nesant, ar esant nepakankamai, už trūkstamą sumą areštuoti atsakovui priklausančias banko sąskaitose esančias pinigines lėšas“. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti su apeliante, kad kasoje esantys pinigai laikytini kilnojamuoju turtu, nes CK 1.97 straipsnio 1 dalyje aiškiai išskirta, jog civilinių teisių objektai yra daiktai, pinigai ir vertybiniai popieriai ir kt. Pagal CK 1.98 straipsnio 1 dalį būtent daiktai, kaip civilinių teisių objektai, skirstomi į kilnojamuosius ir nekilnojamuosius, o pinigus, kaip civilinių teisių objektus apibrėžia CK 1.100 straipsnis. Pinigai – tai Lietuvos banko išleidžiami banknotai, monetos ir lėšos sąskaitose, kitų valstybių išleidžiami banko bilietai, valstybės iždo bilietai, monetos ir lėšos sąskaitose, esantys teisėta atsiskaitymo priemone. Rezoliucinėje nutarties dalyje teismas aiškiai nurodė, kad areštuojamos tik banko sąskaitose esančios piniginės lėšos, t. y. teismas konkrečiai įvardino (išskyrė bei susiaurino apimtį) kokius BUAB „Gudjaras“ pinigus areštuoja. Vertinant kokios piniginės lėšos buvo areštuotos vykdant minėtą teismo nutartį, būtina išsiaiškinti kokie apribojimai ir kokiems civilinių teisių objektams vykdymo procese faktiškai buvo pritaikyti. Pagal tuo metu galiojusio CPK 152 straipsnio 6 dalį nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo antstoliai vykdo teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka. Pagal bylos duomenis galima spręsti, jog nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdyti buvo pateikta antstoliui A. L.. Priėmęs vykdyti šį vykdomąjį dokumentą, antstolis 2012 m. sausio 11 d. kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą su prašymu dėl minėtos nutarties vykdymo išaiškinimo būtent toje apimtyje, kuri susijusi su piniginių lėšų ar turtinių teisių, priklausančių atsakovui ir esančių pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, areštu. Antstolis prašė išaiškinti teismo nutarties vykdymo tvarką, nurodant, ar antstolis gali vykdydamas teismo nutartį aprašyti ir areštuoti pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias atsakovui UAB „Gudjaras“ ir esančias pas atsakovą arba trečiuosius asmenis (civilinės bylos 2-575-368/2012 b. l. 57-58). Šiaulių apygardos teismas 2012 m. sausio 16 d. nutartimi (civilinės bylos 2-575-368/2012 b. l. 61-62), be kita ko, išaiškino, jog antstolis, nesant kilnojamųjų ir nekilnojamųjų daiktų, ar jų esant nepakankamai, už trūkstamą sumą gali areštuoti atsakovui priklausančias banko sąskaitose esančias pinigines lėšas, leidžiant atsiskaityti su ieškovu UAB „Šimtakojis“, taip pat leidžiant atsiskaityti su darbuotojais, mokėti įstatymo nustatytus mokesčius. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju turto areštas kasoje esančioms lėšoms nebuvo pritaikytas, todėl šių lėšų naudojimas nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepažeidė, todėl negalėjo turėti įtakos ieškovės nurodytos žalos atsiradimui (nenustatytas priežastinis ryšys). Ieškovė tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde akcentuoja, jog atsakovė atsiskaitydama su kitais kreditoriais padarė žalą išimtinai ieškovei, nes dėl atsakovės kaltės BUAB „Gudjaras“ atsiskaitomojoje sąskaitoje nebeliko lėšų, kurios būtų buvusios nurašytos vykdant 2012 m. balandžio 2 d. vykdomąjį raštą. Vertinant šias apeliantės nurodomas aplinkybes taip pat svarbu išsiaiškinti ar UAB „Gudjaras“, veikdama per jos vadovę – atsakovę, atsiskaitydama su kreditoriais laikotarpiu nuo teismo nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones – piniginių lėšų, esančių pas trečiuosius asmenis areštą (2012 m. sausio 20 d.) pažeidė jai taikytus apribojimu ir (ar) padarė individualią žalą apeliantei. Ieškovė UAB „Šimtakojis“ teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, prašydama areštuoti atsakovei UAB „Gudjaras“ priklausančias lėšas, esančias pas trečiuosius asmenis (civilinės bylos 2-575-368/2012 b. l. 64-65), pateikė teismui 2012 m. sausio 18 d. Šį prašymą Šiaulių apygardos teismas tenkino 2012 m. sausio 20 d. nutartimi (civilinės bylos 2-575-368/2012 b. l. 67-68) ir pakeitė Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gruodžio 12 d. nutartį, nurodant, kad areštuojamos atsakovui UAB „Gudjaras“ priklausančios lėšos, esančios pas trečiuosius asmenis. Turto areštas sukelia teisines pasekmes asmeniui, kurio turtas areštuotas, nuo turto arešto akto paskelbimo jam momento, o nesant galimybės paskelbti – nuo turto arešto akto įregistravimo turto arešto aktų registre momento, jei kiti įstatymai nenustato kitaip (Turto arešto aktų registro įstatymo 4 straipsnis). Turto arešto aktas Turto arešto aktų registre įregistruotas 2012 m. sausio 23 d. (civilinės bylos Nr. 2-575-368/2012 b. l. 71-73). Tačiau šiuo atveju reikšminga ir ta aplinkybė, jog nutartis dėl piniginių lėšų, esančių pas trečiuosius asmenis, arešto teisines pasekmes sukelia tik atlikus papildomus priverstinio vykdymo veiksmus – antstoliui suradus ir aprašius šiais pinigines lėšas pas trečiuosius asmenis. Vykdydamas minėtą teismo nutartį antstolis A. L. pateikė informaciją Turto arešto aktų registrui apie piniginių lėšų (45 633,86 Lt), esančių UAB „Techsis“ žinioje ir priklausančių UAB „Gudjaras“ (civilinės bylos Nr. 2-575-368/2012 b. l. 74-75) areštą. Tačiau kaip matyti iš antstolio A. L. 2012 m. gegužės 11 d. pažymos apie vykdymo eigą UAB „Techsis“ į antstolio depozitinę sąskaitą pervedė 10 382,89 Lt. Šios lėšos buvo paskirstytos vykdomojoje byloje ir dalis jų (8 507,18 Lt) panaudota atsiskaitymui su ieškove UAB „Šimtakojis“ (civilinės bylos Nr. B2-62-856/2016 2 tomas b. l. 40). Duomenų apie tai, kad vykdant teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtų aprašyta daugiau turto (piniginių lėšų, esančių pas trečiuosius asmenis) ar kad teismo nutartimi taikyti apribojimai būtų pažeisti, byloje nėra. Taigi realių galimybių surasti ir aprašyti UAB „Gudjaras“ tuo metu priklausiusias pinigines lėšas, esančias pas trečiuosius asmenis, kurios būtų panaudotos atsiskaitymui išimtinai su ieškove, byloje surinkti įrodymai nepatvirtina. Byloje taip pat neįrodyta, jog atsakovė, siekdama išvengti atsiskaitymo būtent su ieškove (apeliante) UAB „Šimtakojis“ atliko kokius nors neteisėtus veiksmus būtent šios ieškovės atžvilgiu. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, jog aplinkybės, susijusios su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu UAB „Šimtakojis“ pareikšto reikalavimo užtikrinimui, buvo analizuotos ir baudžiamojoje byloje. Mažeikių rajono apylinkės teismas 2014 m. spalio 31 d. nuosprendžiu D. J. pripažino kalta pagal Baudžiamojo kodekso 246 straipsnio 1 dalį ir nubaudė bauda. UAB „Šimtakojis“ civilinį ieškinį atmetė kaip pareikštą pakartotinai. Šiaulių apygardos teismas 2015 m. liepos 9 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-71-616/2015 Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 31 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą perdavė prokuratūrai, nustačius, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas: neatskleistos bylos faktinės aplinkybės, nėra aišku kokiu būdu kaltinamoji atliko nusikalstamą veiką, kaltinime net nėra nurodyti nei konkretūs bankiniai mokestiniai pavedimai iš sąskaitos ir (ar) mokėjimai iš bendrovės kasos, nei konkretus kiekvieno iš jų laikas, nei nurodyti konkretūs, kaltinime įvardyti kaip skirtingi, juridiniai ir fiziniai asmenys, kuriems, pagal kaltinimo formuluotę, nuteistoji pervedė, ar iš kasos išmokėjo, kaltinime net nenurodytas, pinigų sumas. Grąžinus baudžiamąją bylą Šiaulių apygardos prokuratūrai buvo nustatytas ikiteisminio tyrimo terminas iki 2015 m. rugsėjo 30 d. bei atlikti papildomi ikiteisminio tyrimo veiksmai (išsiųsta užklausa SWEDBANK, AB ir antstoliui A. L. bei kt.) (baudžiamosios bylos Nr. 06-1-03006-12 7 tomas, b. l. 69-100). Suėjus ikiteisminio tyrimo atlikimo terminui 2015 m. rugsėjo 30 d. buvo priimtas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą. Šį nutarimą skundė UAB „Šimtakojis“, tačiau jis liko nepakeistas (baudžiamosios bylos Nr. 06-1-03006-12 7 tomas, b. l. 115, 131). Nutraukiant ikiteisminį tyrimą buvo pažymėta, kad nėra pakankamai duomenų, kurie patvirtintų, kada įtariamoji sužinojo apie Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gruodžio 12 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.Be to, laikinosiomis apsaugos priemonėmis nėra pakeičiama atsiskaitymo su kreditoriais tvarka ir eiliškumas, t. y. kreditorius, esantis toje pačioje reikalavimų eilėje, kurio naudai teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones, netampa pranašesniu kitų skolininko kreditorių atžvilgiu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad UAB „Gudjaras“ bankroto bylos iškėlimas buvo inicijuotas bendrovės vadovės D. J. 2012 m. gegužės 14 d. pareiškimu bei Valstybinio socialinio draudimo fondo Valdybos Mažeikių skyriaus 2012 m. gegužės 25 d. pareiškimu. Šiaulių apygardos teismo 2012 m. birželio 7 d. nutartimi UAB „Gudjaras“ buvo iškelta bankroto byla bei nustatyta, kad 2011 m. gruodžio 31 d. BUAB „Gudjaras“ įsipareigojimai kreditoriams sudarė 859 025 Lt, o BUAB „Gudjaras“ įmonės kreditorių sąrašo duomenimis iki laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo pradelsti mokėjimai ir kitiems BUAB „Gudjaras“ kreditoriams (bankroto bylos t. 2, b. l. 29), 7 vykdomosiose bylose buvo vykdomi išieškojimai. Šiaulių apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi tvirtinant kreditorių reikalavimus buvo patvirtinti 38 621,98 Lt vertės pirmos eilės kreditorių reikalavimai, atitinkamai 78 358,29 Lt antros eilės kreditorių reikalavimų, viso kartu su trečios eilės kreditorių reikalavimais – 762 863,49 Lt (bankroto bylos t. 3, b. l. 99-100). Šiaulių apygardos teismo 2016 m. balandžio 5 d. nutartimi patvirtintas BUAB „Gudjaras“ likusių nepatenkintų kreditorinių reikalavimų sąrašas 228 527,10 Eur sumai (bankroto bylos t. 3, b. l. 34-35). Taigi, tuo laikotarpiu, kai ieškovė UAB „Šimtakojis“ siekė savo reikalavimo patenkinimo, UAB „Gudjaras“ turėjo pradelstų įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovės veiksmai buvo nukreipti specifiškai prieš ieškovę, nes dauguma žalą sukėlusių aplinkybių, kuriomis ieškovė grindė jai individualios žalos padarymą, yra susijusios su CK 2.87 straipsnyje nustatytų fiduciarinių pareigų pažeidimu, kurios nagrinėjamu atveju nepatvirtina individualios žalos patyrimo fakto. Ieškovei tenka pareiga pagrįsti atsakovės veiksmų neteisėtumą, konkretų žalos dydį ir priežastinį ryšį tarp šių veiksmų ir atsiradusios žalos (CPK 178 straipsnis). Nagrinėjamu atveju ieškovė prašė priteisti BUAB „Gudjaras“ bankroto byloje nepatenkintą finansinio reikalavimo sumą, tačiau neįrodė, kad laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo metu BUAB „Gudjaras“ turėjo realią galimybę su ja atsiskaityti ar, kad tokia galimybė buvo prarasta būtent dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog dėl kaip neteisėtų nurodytų atsakovės veiksmų ieškovei buvo padaryta individuali žala ir kad egzistuoja priežastinis ryšys tarp šių veiksmų ir žalos. Be to, nagrinėjamu atveju taip pat nėra pagrindo konstatuoti, jog nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių nevykdymas lėmė tai, kad ieškovės reikalavimai BUAB „Gudjaras“ bankroto byloje nebuvo patenkinti, t. y. nenustatytas priežastinis ryšys tarp šios nutarties nevykdymo ir ieškovės žalos atsiradimo.

Dėl proceso pirmosios instancijos teisme teisėtumo

Atsakovė laikosi pozicijos, kad byla turi būti nutraukta, nes ji nagrinėtina apylinkės teisme. Atsakovės nuomone ieškinio suma (44 598,63 Eur), įvertinus jos atsiskaitymo su ieškove sumą (2 415, 35 Eur) patvirtina, jog ieškinys teismingas apylinkės teismui. Teisėjų kolegija įvertinusi šį atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentą pažymi, jog pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 6 punktą absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu yra ne bet koks teismingumo taisyklių pažeidimas, o tik tie atvejai, kai buvo pažeistos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui taisyklės. Taigi tuo atveju, kai bylą išnagrinėjo apygardos teismas, kaip pirmosios instancijos teismas, nors byla buvo teisminga apylinkės teismui, kaip pirmosios instancijos teismui, tai nelaikoma pažeidimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas ar nutartis negali būti panaikinami vien formaliais pagrindais (CPK 328 straipsnis). Be to, teismai, nagrinėdami bylas turi vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo naikinti dėl teismingumo taisyklių pažeidimo. Be to atsakovė kėlė klausimą, jog ieškinys turėtų būti atmestas suėjus sutrumpintam ieškinio senaties terminui. Lietuvos apeliacinis teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, jog ieškinys šioje byloje pareikštas nepraleidus ieškinio senaties termino, nes iš prijungtos baudžiamosios bylos nustatyta, kad ieškovė iš pradžių savo teises gynė ir civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo buvo pareiškusi būtent šioje byloje, o CK 1.130 straipsnis numato, kad ieškinio senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka. Kaip minėta, baudžiamoji byla nutraukta Šiaulių apygardos teismo prokuratūros 2015 m. rugsėjo 30 d. nutarimu (žr. šios Nutarties 26 punktą).

Dėl procesinės bylos baigties

Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės klausimo dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo išnagrinėjimui, bylos galutiniam rezultatui, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako.Atsakovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė priteisti jai iš ieškovo (apelianto) bylinėjimosi išlaidas, tačiau duomenų apie bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nepateikė, todėl šių išlaidų teismas nepriteisia (CPK 98 straipsnis).Nutartyje išdėstytos aplinkybės ir motyvai teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė ir aiškino kilusiam ginčui aktualias materialiosios teisės ir procesinės teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teismų praktikos byloje nagrinėjamais klausimais, o apeliantės argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 306 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2017 m. balandžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.