Šiaulių apygardos teismo nutartis, 1A-71-616/2015

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-07-09
Bylos Nr.: 1A-71-616/2015
Teisminio proceso Nr.: 1-06-1-03006-2012-2
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Ernesta Montvidienė (pirm.), Bronius Zalaga, Vaclovas Iždonas
Nuteistasis: D. J.
Civilinis ieškovas: UAB „Š.“
Advokatai: Gintaras Žičkus, Romualdas Brilius

Kategorijos

1.2.20.16Aprašyto ar areštuoto turto arba turto, kuriam nustatytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, perleidimas, paslėpimas, sunaikinimas ar sugadinimas (BK 246 str.)
1.2.20.15Teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymas (BK 245 str.)
1.2.14.5Sukčiavimas (BK 182 str.)
2.4.6.1.2Nuosprendžio panaikinimas ir bylos perdavimas prokurorui (BPK 326 str. 1 d. 5 p.)
2.4.7Apeliacinės instancijos teismo nutarties ir nuosprendžio turinys (BPK 331, 332 str.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-71-616/2015Teisminio proceso Nr. 1-06-1-03006-2012-2Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.20.16; 1.2.20.15; 1.2.14.5; 2.4.6.1.2; 2.4.7. (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. liepos 9 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Ernestos Montvidienės,

teisėjų Vaclovo Iždono, Broniaus Zalagos,sekretoriaujant Ievai Rimdeikienei, Audronei Peleckienei, Sonatai Paplauskienei,dalyvaujant prokurorams Erikai Girgždienei, Viktorui Roščenkovui,gynėjui advokatui Romualdui Briliui,nuteistajai D. J.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro Viktoro Roščenkovo, civilinio ieškovo UAB „Š.“ atstovo advokato Gintaro Žičkaus ir nuteistosios D. J. apeliacinius skundus dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 31 d. nuosprendžio, kuriuo D. J. pripažinta kalta:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 246 straipsnio 1 dalį ir nuteista 10 MGL 376 Eurų bauda;

pagal BK 245 straipsnį ir nuteista 20 MGL 753 Eurų bauda;

pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl 84650,10 Lt pinigų pervedimo) ir nuteista 50 MGL 1882 Eurų bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir apimant, bei paskirta galutinė subendrinta bausmė – 50 MGL 1882 Eurų bauda.

D. J. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl 7988,44 Lt pinigų pervedimo) – išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Iš kaltinimo pašalinti: 2011-12-15 atliktas mokėjimas 1.000,00 Lt į individualios įmonės „Z.“ sąskaitą, 2011-12-16 mokėjimų pavedimai: 6600,00 Lt į G. Z. sąskaitą, 1.210,00 Lt į UAB ,,E.“ sąskaitą, 847,00 Lt į UAB ,,Er.“ sąskaitą, 1.000,00 Lt į UAB ,,Š.“ sąskaitą, 56 193,96 Lt į UAB ,,T. T. L.“ sąskaitą, 265,67 Lt į UAB ,,T. 2“ sąskaitą, 500,00 Lt į AB „T. L.“ sąskaitą, 1.000,00 Lt į VšĮ (duomenys neskelbtini) profesinio rengimo centras sąskaitą.

UAB „Šimtakojis“ civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

D. J. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteista už tai, kad:

būdama UAB „G.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini), direktore ir pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo, 2003-12-11 Nr. IX-1889, 37 straipsnio 10 dalies 1 punktą atsakinga už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, žinodama apie 2011-12-12 Šiaulių apygardos teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. 2-1412-368/2011, pagal kurią antstolis A. L. 2011-12-14 patvarkymu Nr. AN012655 areštavo UAB „G.“ sąskaitą Nr.(duomenys neskelbtini), esančią AB „S.“ banke, iš kurios ji 2011-12-21 mokėjimo kortele atsiskaitė degalinėje ,,S.“, esančioje (duomenys neskelbtini), už 687,25 Lt, taip neteisėtai šį areštuotą UAB „G.“ turtą 687,25 Lt perleido kitiems asmenims.

Būdama UAB „G.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini), direktore ir pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo, 2003-12-11 Nr. IX-1889, 37 straipsnio 10 dalies 1 punktą atsakinga už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, žinodama apie 2011-12-12 Šiaulių apygardos teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. 2-1412-368/2011 ir jos nevykdydama, laikotarpiu nuo 2011-12-17 iki 2012-03-22 sumokėjo V. P., S. G., J. J. UAB „G.“ priklausančius 23.120,00 Lt už automobilio nuomą, taip apgaule išvengė turtinės prievolės atsiskaityti su UAB „Š.“.

Būdama UAB „G.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini), direktore ir pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo, 2003-12-11 Nr. IX-1889, 37 straipsnio 10 dalies 1 punktą atsakinga už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, žinodama apie 2011-12-12 Šiaulių apygardos teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. 2-1412-368/2011 ir jos nevykdydama, laikotarpiu nuo 2012-01-26 iki 2012-03-19 sumokėjo individualios įmonės „Z.“ savininkei Z. S. UAB „G.“ priklausančius 3.000,00 Lt už apskaitos tvarkymą, taip apgaule išvengė turtinės prievolės atsiskaityti su UAB „Š.“.

Būdama UAB „G.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini), direktore ir pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo, 2003-12-11 Nr. IX-1889, 37 straipsnio 10 dalies 1 punktą atsakinga už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, žinodama apie 2011-12-12 Šiaulių apygardos teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. 2-1412-368/2011 ir jos nevykdydama bei pagal UAB „G.“ kasos išlaidų orderius, PVM sąskaitas faktūras, pinigų mokėjimo kvitus, avansines apyskaitas kaip UAB „G.“ atskaitingas asmuo juridiniams ir fiziniams asmenimis už prekes ar suteiktas paslaugas 2012 m. sausio mėnesį sumokėjo UAB „G.“ priklausančius pinigus 11.874,31 Lt, taip apgaule išvengė turtinės prievolės atsiskaityti su UAB „Š.“.

Būdama UAB „G.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini), direktore ir pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo, 2003-12-11 Nr. IX-1889, 37 straipsnio 10 dalies 1 punktą atsakinga už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, žinodama apie 2011-12-12 Šiaulių apygardos teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. 2-1412-368/2011 ir jos nevykdydama, 2012-02-24 sumokėjo G. Z. UAB „G.“ priklausančius 1.596,00 Lt už vibroplokštės nuomą, taip apgaule išvengė turtinės prievolės atsiskaityti su UAB „Š.“.

Būdama UAB „G.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini), direktore ir pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo, 2003-12-11 Nr. IX-1889, 37 straipsnio 10 dalies 1 punktą atsakinga už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, žinodama apie 2011-12-12 Šiaulių apygardos teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. 2-1412-368/2011 ir jos nevykdydama, pagal UAB „G.“ kasos išlaidų orderius, PVM sąskaitas faktūras, pinigų mokėjimo kvitus, avansines apyskaitas kaip UAB „G.“ atskaitingas asmuo juridiniams ir fiziniams asmenimis už prekes ar suteiktas paslaugas 2012 m. vasario – kovo mėnesiais sumokėjo UAB „G.“ priklausančius pinigus – 21.682,11 Lt, taip apgaule išvengė turtinės prievolės atsiskaityti su UAB „Š.“.

Būdama UAB „G.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini), direktore ir pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo, 2003-12-11 Nr. IX-1889, 37 straipsnio 10 dalies 1 punktą atsakinga už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, žinodama apie 2011-12-12 Šiaulių apygardos teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. 2-1412-368/2011, laikotarpiu nuo 2011-12-17 iki 2012-03-31 iš areštuotos UAB „G.“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB „S.“ banke, pervedė iš UAB „G.“ kasos grynais pinigais už prekes ir įvairias paslaugas bei sumokėjo skirtingiems juridiniams ir fiziniams asmenimis, taip nevykdė 2011-12-12 Šiaulių apygardos teismo nutarties, nesusijusios su bausme, dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

D. J. buvo atiduota teismui už tai, kad ji, būdama UAB „G.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini), direktore ir pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo, 2003-12-11 Nr. IX-1889, 37 straipsnio 10 dalies 1 punktą atsakinga už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, žinodama apie 2011-12-12 Šiaulių apygardos teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. 2-1412-368/2011 ir jos nevykdydama bei pagal UAB „G.“ kasos išlaidų orderius, PVM sąskaitas faktūras, pinigų mokėjimo kvitus, avansines apyskaitas per UAB „G.“ bendrovės atskaitingą asmenį S. I., nežinojusį apie 2011-12-12 Šiaulių apygardos teismo nutartį, juridiniams ir fiziniams asmenimis už prekes ar suteiktas paslaugas laikotarpiu nuo 2011-12-17 iki 2012-02-29 sumokėjo UAB „G.“ priklausančius pinigus – 7.138,28 Lt, taip apgaule išvengė turtinės prievolės atsiskaityti su UAB „Š.“.

D. J. buvo atiduota teismui ir už tai, kad ji, būdama UAB „G.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini), direktore ir pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo, 2003-12-11 Nr. IX-1889, 37 straipsnio 10 dalies 1 punktą atsakinga už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, žinodama apie 2011-12-12 Šiaulių apygardos teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. 2-1412-368/2011 ir jos nevykdydama bei pagal UAB „G.“ kasos išlaidų orderius, PVM sąskaitas faktūras, pinigų mokėjimo kvitus, avansines apyskaitas per UAB „G.“ bendrovės atskaitingą asmenį P. G., nežinojusį apie 2011-12-12 Šiaulių apygardos teismo nutartį, juridiniams ir fiziniams asmenimis už prekes ar suteiktas paslaugas laikotarpiu nuo 2011-12-17 iki 2012-03-28 sumokėjo UAB „G.“ priklausančius pinigus – 10.535,09 Lt, taip apgaule išvengė turtinės prievolės atsiskaityti su UAB „Š.“.

D. J. buvo atiduota teismui ir už tai, kad ji, būdama UAB „G.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini), direktore ir pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo, 2003-12-11 Nr. IX-1889, 37 straipsnio 10 dalies 1 punktą atsakinga už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, žinodama apie 2011-12-12 Šiaulių apygardos teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. 2-1412-368/2011 ir jos nevykdydama bei pagal UAB „G.“ kasos išlaidų orderius, PVM sąskaitas faktūras, pinigų mokėjimo kvitus, avansines apyskaitas per UAB „G.“ bendrovės atskaitingą asmenį A. J., nežinojusį apie 2011-12-12 Šiaulių apygardos teismo nutartį, juridiniams ir fiziniams asmenimis už prekes ar suteiktas paslaugas laikotarpiu nuo 2011-12-17 iki 2012-02-29 sumokėjo UAB „G.“ priklausančius pinigus – 5.704,31 Lt, taip apgaule išvengė turtinės prievolės atsiskaityti su UAB „Š.“.

D. J. buvo atiduota teismui ir už tai, kad būdama UAB „G.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini), direktore ir pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo, 2003-12-11 Nr. IX-1889, 37 straipsnio 10 dalies 1 punktą atsakinga už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, žinodama apie 2011-12-12 Šiaulių apygardos teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. 2-1412-368/2011 ir jos nevykdydama, pagal UAB „G.“ kasos išlaidų orderius, PVM sąskaitas faktūras, pinigų mokėjimo kvitus, avansines apyskaitas kaip UAB „G.“ atskaitingas asmuo juridiniams ir fiziniams asmenimis už prekes ar suteiktas paslaugas 2011 m. gruodžio mėnesį sumokėjo UAB „G.“ priklausančius pinigus 7988,44 Lt, taip apgaule išvengė turtinės prievolės atsiskaityti su UAB „Š.“.

Taip pat D. J. buvo atiduota teismui ir už tai, kad būdama UAB „G.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini), direktore ir pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo, 2003-12-11 Nr. IX-1889, 37 straipsnio 10 dalies 1 punktą atsakinga už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, žinodama apie 2011-12-12 Šiaulių apygardos teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. 2-1412-368/2011, pagal kurią antstolis A. L. 2011-12-14 patvarkymu Nr. AN012655 areštavo UAB „G.“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „S.“ banke, iš kurios ji pervedė už įvairias paslaugas pagal:

2011-12-15 pagal sąskaitą be numerio 1.000,00 Lt į individualios įmonės „Z.“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB S. banke; 600,00 Lt į P. G. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „S.“ banke;

2011-12-16 mokėjimų pavedimus: Nr. 9000000157, Nr. 9000000158 – 6600,00 Lt į G. Z. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „S.“ banke, Nr. 000000151 – 1.210,00 Lt į UAB ,,E.“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „D. banke, Nr. 9000000155 – 847,00 Lt į UAB ,,E.“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Š. b. “ banke, Nr. 9000000150 – 1.000,00 Lt į UAB ,,Še.“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Š. b.“ banke, Nr. 9000000156 – 193,96 Lt į UAB ,,T. T. L.“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB S. banke, Nr. 9000000154 – 265,67 Lt į UAB ,,T. 2“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB S. banke, Nr.9000000153 – 500,00 Lt į AB „T. L.“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB S. banke, Nr. 9000000152 – 1.000,00 Lt į VšĮ „(duomenys neskelbtini) profesinio rengimo centras“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB D. banke.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras Viktoras Roščenkovas prašo pakeisti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 31 d. nuosprendžio dalį dėl D. J. pripažinimo kalta pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl 84650,10 Lt pinigų pervedimo) ir nubaudimo 50 MGL bauda bei D. J. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 182 straipsnio 1 dalies į BK 182 straipsnio 2 dalį ir D. J. pripažinti kalta pagal BK 182 straipsnio 2 dalį bei paskirti laisvės atėmimą dvejiems metams. Taip pat prokuroras prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 31 d. nuosprendžio dalį dėl D. J. išteisinimo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl 7.988,44 Lt pinigų pervedimo), ir, pritaikius BK 63 straipsnio 1, 2 dalis, 5 dalies 2 punktą, paskirtas bausmes subendrinti apėmimu, griežtesne bausme apimant švelnesnes, bei galutinę bausmę paskirti laisvės atėmimą dvejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose. UAB ,,G.“ buhalterinės apskaitos dokumentus grąžinti bankroto administratoriui, o kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Skunde nurodo, kad nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, netinkamai paskirtos bausmės, nepagrįsto išteisinimo. Prokuroro teigimu, teismas pripažino D. J. kalta, padarius tęstinį nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnyje 1 dalyje, bendroje sumoje už 84.650,10 Lt, tačiau, pasak apelianto, pagal BK 190 straipsnį ši suma atitinka didelės vertės turtą, nes viršija 250 MGL (32500 Lt) sumą. Todėl teigia, kad D. J. padarytas nusikaltimas turėjo būti perkvalifikuotas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, atitinkamai netinkamai paskirta ir bausmė, kadangi pagal BK 182 straipsnio 2 dalį numatyta vienintelė bausmės rūšis laisvės atėmimas. Todėl prokuroro įsitikinimu, ši nuosprendžio dalis keistina ir D. J. nusikalstama veika perkvalifikuotina iš BK 182 straipsnio 1 dalies į BK 182 straipsnio 2 dalį ir D. J. pripažintina kalta pagal BK 182 straipsnio 2 dalį bei jai paskirtina laisvės atėmimo bausmė, kuri, atsižvelgiant į tai, kad nėra nustatyta jos atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, kad ji nusikaltimą padarė pirmą kartą, skirtina mažesnė, nei sankcijoje numatytas vidurkis. Taip pat nurodo manantis, kad teismas D. J. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl 7.988,44 Lt pinigų pervedimo juridiniams ir fiziniams asmenims 2011 metų gruodžio mėnesį), motyvuodamas tuo, kad nėra tiksliai užfiksuotos pervedimų datos ir jų nėra galimybės nustatyti, išteisino nepagrįstai, kadangi, prokuroro teigimu, visos kaltinamajame akte nurodytos piniginės sumos yra iš 2012-09-18 specialisto išvados Nr. 5-4/82, o, kilus neaiškumui, buvo galimybė jį pašalinti apklausus specialistę, todėl mano, kad nuosprendis yra keistinas panaikinant šią jo dalį. Be kita ko, nurodo ir tai, kad teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 307 straipsnio 6 dalies 2 punktu, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turėjo nurodyti sprendimą dėl daiktinių įrodymų, šiuo atveju – UAB ,,G.“ buhalterinės apskaitos dokumentų likimo, bet tokio sprendimo nenurodė, todėl nuosprendis keistinas nurodant sprendimą dėl daiktinių įrodymų likimo.

Apeliaciniu skundu civilinio ieškovo UAB „Šimtakojis“ atstovas advokatas Gintaras Žičkus prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 31 d. nuosprendžio dalį, kuria atmestas civilinis ieškinys bei šioje dalyje bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje ne kartą konstatavo, kad D. J. savo nusikalstamais veiksmais sudarė sąlygas, kad UAB „Š.“ skolininkas UAB „G.“, kuriam faktiškai vadovavo D. J., išvengtų piniginių prievolių vykdymo (pervesdama, sumokėdama UAB „G.“ žinioje esančias pinigines lėšas kitiems asmenims, vietoj to, kad atsiskaitytų su UAB „Š.“). Tačiau, pasak apelianto, spręsdamas UAB „Š.“ 2012-06-29 civilinio ieškinio, pareikšto dar ikiteisminio tyrimo metu, tenkinimo ar netenkinimo klausimą, priėjo prie netikėtos išvados bei netenkindamas ieškinio nurodė motyvą, kad „UAB „Š.“ pareikštas civilinis dėl likusios 154 142,39 Lt dalies priteisimo atmestinas, nes jis jau išnagrinėtas Šiaulių apygardos teisme civilinio proceso tvarka ir yra visiškai patenkintas bei vykdomas ir antrą kartą to paties ieškinio tenkinti nereikia (BPK 115 str.)“. Apeliantas, su tokia teismo išvada (atmesti ieškinį) UAB „Š.“ nesutinka ir pažymi, kad byloje esantis Šiaulių apygardos teismo 2012 m. vasario 28 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-575-368/2012 yra priimtas sprendžiant ginčą tarp šalių UAB „Š.“ ir UAB „G.“, kuriuo yra patenkintas UAB „Š.“ ieškinys, jo pagrindu gautas vykdomasis raštas bei perduotas vykdyti antstoliui. Civilinio ieškovo atstovo teigimu, UAB „Š.“ teikė skundą prokuratūrai bei iniciavo ikiteisminį tyrimą D. J. bei kitų asmenų atžvilgiu tuo pagrindu, kad minėtas Šiaulių apygardos teismo 2012 m. vasario 28 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-575-368/2012 nebuvo įvykdytas, t. y. UAB „G.“ liko skolinga UAB „Š.“ bei UAB „G.“ buvo iškelta baudžiamoji byla. Taigi teigia, kad tuo tikslu UAB „Š.“ pareiškė ieškinį baudžiamojoje byloje, siekdama, kad Šiaulių apygardos teismo galutiniu sprendimu priteista suma būtų pripažinta UAB „Š.“ patirta žala, kurią turi atlyginti už juridinio asmens veiklą (UAB „G.“) atsakingi asmenys, kadangi dėl jų netinkamo vadovavimo, dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gruodžio 12 d. nutarties Nr. 2-1412-368/2011 nevykdymo, su UAB „Š.“ nebuvo atsiskaityta. Apelianto teigimu, šioje baudžiamojoje byloje, ją išnagrinėjus teisme, nebuvo pasisakyta dėl skirtingos civilinės atsakomybės rūšių – jei Šiaulių apygardos teismas, priimdamas 2012 m. vasario 28 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-575-368/2012 UAB „G.“ – tiesioginiam UAB „Š.“ kontrahentui taikė sutartinę civilinę atsakomybę, tai Mažeikių rajono apylinkės teismo, jam sprendžiant D. J. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn klausimus, buvo prašoma jai ir kitiems atsakingiems asmenims taikyti deliktinę atsakomybę, kildinamą iš juridinio asmens organų veiklos teisinių pagrindų, apibrėžtų LR CK antrojoje knygoje, Akcinių bendrovių įstatyme ir kituose teisės aktuose. Dėl to civilinio ieškovo atstovas nurodo manantis, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu atmesdamas civilinį ieškinį padarė aiškią teisės taikymo ir aiškinimo klaidą, kadangi neteisingai interpretavo UAB „Š.“ civilinį ieškinį, kuris buvo nukreiptas ne antrą kartą į UAB „G.“, bet pirmą kartą ir kitais teisiniais pagrindais į kelis asmenis, jie prašė – priteisti solidariai iš D. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) A. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) J. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) UAB „B.“, kodas (duomenys neskelbtini), uždarajai akcinei bendrovei „Š.“, kodas (duomenys neskelbtini), 167149,57 Lt (vieną šimtą šešiasdešimt septynis tūkstančius vieną šimtą keturiasdešimt devynis litus ir 57 ct). Apibendrindamas tai, kas paminėta, nurodo, kad pirmosios instancijos teismui apskritai nenagrinėjus civiliniame ieškinyje nurodytų motyvų ir argumentų, nevertinant civilinės atsakomybės subjektų bei apskritai plačiau nepasisakant dėl civilinio ieškinio, laikytina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis dalyje dėl civilinio ieškinio yra be motyvų, todėl turėtų būti nagrinėjamas iš naujo.

Apeliaciniu skundu nuteistoji D. J. prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 31 d. nuosprendį, kuriuo ji pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 246 straipsnio 1 dalį, BK 245 straipsnį ir BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl 84 650,10 Lt pervedimo) ir priimti naują nuosprendį – ją pagal visus kaltinimus išteisinti, o baudžiamąją bylą nutraukti.

Skunde nurodo, kad jos padaryti veiksmai negalėjo būti kvalifikuoti ir ji negalėjo būti nuteista pagal BK 246 straipsnio 1 dalį, 245 straipsnį ir 182 straipsnio 1 dalį, kadangi ji jokių nusikalstamų veiksmų ar nusižengimų nepadarė, todėl ji turi būti išteisinta, kadangi bylos medžiaga neįrodyta, kad ji dalyvavo padarant nusikalstamas veikas, o baudžiamasis procesas jos atžvilgiu turi būti nutrauktas (BPK 3 str. 1 d. 1 p., 329 str. 1 d. 1 p.).Nurodo, kad šioje byloje įrodymų vertinimas buvo sutapatintas su teisėjo vidine nuojauta, intuicija, asmeniniu noru, nes teismas priėmė, vertino ir vadovavosi tik tais įrodymais, kurių pagrindu galėjo priimti apkaltinamąjį nuosprendį, o nuosprendyje konstatuodamas faktines aplinkybes jas iškraipė taip, kad būtų patogiau priimti apkaltinamąjį nuosprendį, kitų įrodymų nevertino, juos nepagrįstai ir nemotyvuotai atmetė, ir tokiu būdu grubiai pažeidė konstitucinę teismo priedermę (Lietuvos Respublikos K. T. 2000 m. rugsėjo 19 d., 2008 m. gegužės 28 d. ir kiti nutarimai) ir įrodymų vertinimo taisykles. Dėl BK 246 straipsnio 1 dalies taikymo nurodo, kad UAB „G.“ turtas buvo areštuotas Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gruodžio 12 d. nutartimi. Nutarties rezoliucinėje dalyje nurodyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones: areštuoti 170 142,15 Lt sumos atsakovui UAB „G.“ [...] priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą leidžiant šiuo turtu naudotis, tačiau uždraudžiant šį turtą išnuomoti, parduoti, perduoti panaudai ar kitaip perleisti nuosavybės teise, bei jį įkeisti. Turto nesant, ar esant nepakankamai, už trūkstamą sumą areštuoti atsakovui priklausančias banko sąskaitose esančias pinigines lėšas, leidžiant atsiskaityti su ieškovu UAB „Š.“, taip pat leidžiant atsiskaityti su darbuotojais, mokėti įstatymo nustatytus mokesčius. Pavesti antstoliams surasti ir aprašyti atsakovo turtą. Taigi teigia, kad pagal Šiaulių apygardos teismo nutartį, kuria UAB „G.“ turtui pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teismui buvo būtina nustatyti BK 246 straipsnio 1 dalies taikymo prasme šio turto apimtį, kuris gali būti nusikaltimo dalyku. Nuteistosios įsitikinimu, teismas nuosprendžiu iškreipė Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gruodžio 12 d. nutarties rezoliucinę dalį, ją aiškino plečiamai ir dėl to padarė klaidą ją taikant. Pasak apeliantės, Šiaulių apygardos teismas 2011 m. gruodžio 12 d. nutartyje nenurodė, kad areštuojamas visas UAB „G.“ materialus turtas, esantis bankuose, įmonės kasoje ar pas trečiuosius asmenis, priešingai, nutartyje teismas imperatyviai nurodė, kokiam konkrečiai turtui ir kur konkrečiai esančiam taikomos laikinosios apsaugos priemonės. Teismas nurodė, kad areštuoja 170 142,15 Lt vertės UAB „G.“ priklausanti nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą (antstolio padėjėjo R. U. surašytas turto arešto aktas tik 2012 05 31 d. už 87 267,04 Lt ir perduotas saugoti ieškovui UAB „Š.“), o turto nesant, ar esant nepakankamai, už trūkstamą sumą areštuoti atsakovui UAB „G.“ priklausančias banko sąskaitose esančias pinigines lėšas, leidžiant atsiskaityti su ieškovu UAB „Š.“, taip pat leidžiant atsiskaityti su darbuotojais, mokėti įstatymo nustatytus mokesčius. Iš anksčiau nurodyto apeliantė daro išvadą, kad BK 246 straipsnio 1 dalies prasme nusikaltimo dalyku, pagal Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gruodžio 12 d. nutartį, gali būti ne „visas UAB G.“ materialus turtas (nutartyje jis neidentifikuotas), o tik UAB „G.“ nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas, o taip pat tik „banko sąskaitose esančios piniginės lėšos“, išskyrus nutartyje nurodytas išimtis, todėl mano, kad nusikaltimo dalyku negali būti UAB „G.“ piniginės lėšos esančios įmonės kasoje arba atsiskaitomoje kreditinėje kortelėje. Nuteistoji sutinka su teismo nuomone, kad be teisėto pagrindo buvo patraukta baudžiamojon atsakomybės dėl 2011-12-15 padarytų dviejų mokestinių pavedimų ir aštuonių mokestinių pavedimų, padarytų 2011-12-16, kadangi ji ir AB „S.“ dar nežinojo apie 2011-12-12 Šiaulių apygardos teismo nutartį ir antstolio A. L. 2011 12 14 patvarkymą Nr. ANO 12655, kuriuo buvo areštuota UAB „G.“ sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), esanti AB „S.“, tai ir negalėjo juos vykdyti. Tačiau nuteistoji nesutinka su kaltinimu pagal BK 246 straipsnio 1 dalį dėl 2011-12-21 mokėjimo atsiskaitymo kreditine kortele „S.“ degalinėje, kadangi, pasak apeliantės, jį padarė nežinodama apie teismo nutartimi nustatytus ribojimus, o taip pat apie tai nežinojo ir AB „S.“, kuris neužblokavo UAB „G.“ atsiskaitymų kreditine mokėjimo kortele. Nuteistosios nuomone, teismas tik padarė prielaidą kad ji turėjo žinoti apie Šiaulių apygardos teismo 2011-12-12 nutartį 2011-12-16 dienos vakare, nes tą dieną jos vyrui buvo įteiktas laiškas su teismo nutartimi. Apeliantės teigimu, tai, kad ji apie Šiaulių apygardos teismo 2011-12-12 nutartį sužinojo tik 2011-12-24 dieną, patvirtina civilinėje byloje Nr. 2-1412-368/2011 (prijungtos prie baudžiamosios bylos) esantis 2012-01-12 atsakovo UAB „G.“ raštas „Atsakovo prieštaravimai dėl pareikšto ieškinio ir preliminaraus teismo sprendimo“, kuriame ji jau šio rašto surašymo momentu nurodė, kad apie 2011-12-12 Šiaulių apygardos teismo nutartį sužinojo tik 2011-12-24 dieną. Taip pat, pasak apeliantės, šį jos teiginį, kad ji sužinojo apie teismo nutartį tik prieš Š v. Kalėdas, netiesiogiai patvirtina ir tas faktas, kad AB „S.“ vykdė UAB „G.“ mokestinius pavedimus iki Šv. Kalėdų. Todėl mano, kad būtų galima ją patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 246 straipsnį, buvo privalu antstoliui pagal išduotą teismo nutartį ir vykdomąjį raštą surašyti patvarkymą apie kreditinės mokėjimo kortelės areštavimą, jį įteikti jai pasirašytinai, išaiškinus atsakomybę pagal BK 246 straipsnį. Todėl apeliantė mano, kad šių faktų visuma patvirtina, kad nebuvo jos tyčios atsiskaityti su UAB „Š.“, o mokestinius atsiskaitymus UAB „G.“ vykdė su kitais ūkiniais subjektais dėl to, kad jai nebuvo žinoma apie bankinės sąskaitos areštą iki 2011-12-24 dienos. Dėl to teigia, kad ji turi būti išteisinta ir dėl 2011-12-21 mokėjimo kreditine kortele degalinėje „S.“ pagal kurią buvo sumokėta 687,25 Lt. Pastebi, kad pagal BK 246 straipsnio taikymo praktiką ir vadovaujantis BPK 151 straipsnio nuostatomis, skolininko UAB „G.“ teismo nutartimi areštuotam turtui antstolis privalėjo surašyti turto arešto aktą (CPK 675,677 str.) ir pasirašytinai, išaiškinus atsakomybę pagal BK 246 straipsnį už šio turto perleidimą, paslėpimą, sunaikinimą ar sugadinimą, šį aktą turėjo jai įteikti. Tokio akto, pasak nuteistosios, su išaiškinimu dėl baudžiamosios atsakomybės jai pasirašytinai antstolis nesurašė ir neįteikė. Dėl BK 245 straipsnio taikymo nurodo, kad kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad BK 245 straipsnyje įtvirtinta norma negali būti taikoma automatiškai dėl kiekvieno teismo sprendimo neįvykdymo fakto, nes teismo sprendimų, nesusijusių su bausmėmis, vykdymo užtikrinimas pirmiausia yra ne baudžiamosios teisės, bet civilinio ir administracinio proceso įstatymų uždavinys. Todėl baudžiamoji atsakomybė tokiais atvejais turėtų būti taikoma tik atsižvelgus į galimybes užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą civilinio ir administracinio proceso priemonėmis (Nr. 2K-36/2012). Sprendžiant šį klausimą būtina atsižvelgti į asmeniui paskirto įpareigojimo ar draudimo turinį ir pobūdį. Teismo sprendimo neįvykdymas gali būti pripažintas nusikalstamu ir įvertintas pagal BK 245 straipsnį, kai tik pats asmuo, t. y., ji, galėjo įvykdyti teismo sprendimą (Nr. 2K-7-233/2007), tačiau piktybiškai vengė tai vykdyti. Pastebi, kad su civiliniu ieškovu UAB „Š.“ buvo susidarę civiliniai teisiniai santykiai, kurie civilinio proceso tvarka buvo sprendžiami, o UAB „G.“, būdamas sunkioje finansinėje padėtyje ir siekdamas išvengti bankroto, privalėjo vykdyti ūkinius – finansinius įsipareigojimus ne tik UAB „Š.“ atžvilgiu, tačiau ir kitų ūkio subjektų atžvilgiu. Dėl šios priežasties, nuteistosios nuomone, negalima laikyti, kad UAB „G.“, negalėdamas iš karto įvykdyti finansinių UAB „Š.“ reikalavimų, nevykdė teismo sprendimo piktybiškai ir dėl to jos veika tapo pavojinga, atitinkančia BK 245 straipsnio reikalavimus. Taip pat nurodo, kad ji nuteista už tai, kad, žinodama apie 2011-12-12 Šiaulių apygardos teismo sprendimą (nutartį) dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. 2-1412-368/2011, nuo 2011-12-15 (nuosprendyje teismas nemotyvuotai nurodo „17 d.“ datą) iki 2012-03-31 iš areštuotos banke UAB „G.“ sąskaitos pervedė bei iš UAB „G.“ kasos grynais pinigais sumokėjo už prekes ir įvairias paslaugas skirtingiems juridiniams ir fiziniams asmenims ir taip nevykdė 2011-12-12 Šiaulių apygardos teismo nutarties, nesusijusios su bausme, dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Tačiau, pasak apeliantės, jai yra apsunkinta teisė į gynybą, kadangi nei kaltinamajame akte, nei nuosprendyje teismas neįvardija konkrečių bankinių mokestinių pavedimų ir mokėjimų iš bendrovės kasos laikotarpiu nuo 2011-12-17 iki 2012-03-31 dienos, kuriuos ji padarydama nevykdė 2011-12-12 teismo nutarties. Nuteistosios teigimu, dėl mokėjimų iš UAB „G.“ kasos grynais pinigais nuo 2011 m. gruodžio 13 d. iki 2011-12-17, teismas nepasisakė, taip pat nepasisakė BK 245 straipsnio taikymo kontekste, kodėl tik po 2011-12-17 padarytus pavedimus laiko teismo 2011-12-12 nutarties nevykdymu. Taip pat iš nuosprendžio motyvų nuteistajai visiškai neaišku, kokius mokėjimus iš UAB „G.“ bankinės sąskaitos ir bendrovės kasos teismas laiko 2011-12-12 nutarties nevykdymu ir už kuriuos pripažino ją kalta ir nuteisė pagal BK 245 straipsnį. Nuteistosios teigimu, tarp nuosprendžio motyvuojančios ir nusprendžiamosios dalių nėra ne tik loginio, bet ir faktinio ryšio. Iš nuosprendžio motyvų tik galima suprasti ir daryti prielaidomis grįstą išvadą, kad pagal BK 245 straipsnį ją pripažino kalta ir nuteisė tik už 2011-12-21 mokėjimą kreditine kortele degalinėje „S.“ ir mokėjimus iš UAB „G.“ kasos padarytus po 2011-12-17 dienos: 2012 01-26 – 2012-03-19 Z. S. už apskaitos tvarkymą 3000 litų, 2012 sausio mokėjimus įvairiems asmenims už prekes ir paslaugas 11 874,31 Lt, 2012-02-24 mokėjimą G. Z. už vibroplokščių nuomą 1596 Lt, 2012-02-03 mokėjimus įvairiems asmenims už prekes ir paslaugas 21 682,11 Lt. Apeliantė pastebi, kad iš viso šiais mokėjimais buvo sumokėta 38 152,42 Lt: (pagal teismo išdėstytus motyvus), nors teismas ją pripažino kalta ir nuteisė dėl 84 650,10 Lt mokėjimų. Esant tokiai situacijai, apeliantė vertina, kad teismo nurodytas kaltinimas jai, kad ji „...iš areštuotos UAB „G.“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB „S.“ banke pervedė...“ visiškai nemotyvuotas ir neįrodytas. Pasak nuteistosios, bylos duomenimis nenustatyta, kad ji po 2011-12-17 iš UAB ,G.“ bankinės sąskaitos mokestiniu pavedimu būtų pervedusi tretiesiems asmenims kokią nors sumą pinigų. Todėl teigia, kad ši kaltinimo dalis turi būti iš nuosprendžio pašalinta, kaip ir pašalintini kaltinimai dėl padarytų mokėjimų nuo 2011-12-13 iki 2011-12-17. Taip pat nurodo, kad teismas, spręsdamas jos kaltę pagal BK 245 straipsnį, nenustatė, kokioje apimtyje jos padaryti mokėjimai iš UAB G.“ yra neteisėti, t. y. kokioje apimtyje juos padarydama ji nevykdė 2011-12-12 teismo nutarties, kuria teismas buvo leidęs sumokėti darbuotojams atlyginimus, nors ji teisiamojo posėdžio metu kategoriškai teigė, kad buvo mokamas darbuotojams atlyginimas ir tik dalis mokėjimų buvo padaryti dėl gamybinio būtinumo – už prekes ir suteiktas paslaugas. Atkreipia dėmesį, kad ji apie UAB „G.“ turto areštą sužinojo ne iš teismo, ne iš antstolio, o tik iš banko darbuotojų apie 2011-12-24. Todėl teigia, kad apie teismo sprendimo tyčinį nevykdymą perleidžiant UAB „G.“ turtą (pinigus iš kasos) tretiesiems asmenims iki 2011 m. gruodžio pabaigos, negalima jos net kaltinti, o nuo 2012-01-26 iki 2012-03-19 iš UAB „G.“ kasos grynais pinigais buvo atsiskaityta: 1) buvo sumokėtas 3000 litų atlyginimas Z. S. už apskaitos tvarkymą (darbo užmokestis – teismo leista); 2) 1596,00 litų G. Z. už vibroplokščių nuomą (gamyba vyksta, būtina finansinė apyvarta); 3) įvairiems asmenims (taip nurodyta kaltinamajame akte – 7 ir 9 epizodai) už prekes ar (ir) paslaugas 11 874,31 litai ir 21 682,11 litai. Apeliantės teigimu, teisme ji paaiškino, kad buvo mokama už gamyboje naudojamas būtinas statybines medžiagas ir mokami atlyginimai darbuotojams (S. I., P. G., A. J. ir kitiems) už darbą. O, pasak nuteistosios, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo tirta, kokia dalis šių mokėjimų buvo skirta atlyginimams sumokėti ir kokia dalis pinigų buvo skirta būtinų gamybinių išlaidų padengimui. Apeliantės teigimu, nei kaltinamajame akte prokuroras, nei nuosprendyje teismas, nenurodo, kokiems konkretiems asmenims (nenurodytos pavardės) buvo mokami pinigai ir už ką. Prokuroras kaltinime nurodė, kad buvo mokama „įvairiems asmenims“, todėl tokia kaltinimo formuluotė, pasak apeliantės, eliminavo jai galimybę ne tik ikiteisminio tyrimo metu bet ir teisme gintis nuo tokio pareikšto kaltinimo, duoti paaiškinimus dėl tokio kaltinimo. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, apeliantė daro išvadą, kad jos veikoje nėra visų būtinųjų BK 245 straipsnyje įtvirtinto baudžiamojo nusižengimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, be to, nurodo ir tai, kad nagrinėjamu atveju baudžiamosios atsakomybės taikymas nėra adekvati ir proporcinga priemonė, nes tikslas gali būti pasiekiamas ir taikant CPK numatytus priverstinio teismo sprendimo įvykdymo būdus, juo labiau, kad teismo sprendimas buvo labai sėkmingai vykdomas. Dėl BK 182 straipsnio 1 dalies taikymo nurodo, kad iš viso teismas nustatė, kad tęstine nusikalstama veika ji išmokėjo iš bendrovės kasos 84 650,10 litų ir šia suma tyčia neatsiskaitė su UAB „Š.“, nors, kaip teigia nuteistoji, pagal teismo nuosprendyje nurodytų motyvų logiką ji galėjo tęstine veika iš bendrovės kasos išmokėti tretiesiems asmenims tik 38 152,42 litų. Be to, nurodo, kad tai, jog ji nepadarė nuosprendyje nurodytų nusikalstamų veiksmų, pagrindžia šios aplinkybės: byloje nėra duomenų, kad iki 2011-12-24 ji žinojo apie Šiaulių apygardos teismo 2011-12-12 nutartį dėl laikinų apsaugos priemonių panaudojimo UAB „G.“ turtui, ar apie antstolio A. L. 2011-12-14 patvarkymą Nr. AN012655, kuriuo jis realiai areštavo UAB „G.“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „S.“; laikinos apsaugos priemonės UAB „G.“ kasoje esantiems pinigams teismo nutartimi nebuvo taikomos, o antstolis bendrovės kasoje esančioms piniginėms lėšoms arešto netaikė; antstolis patvarkymą dėl piniginių lėšų arešto banko sąskaitoje ir bendrovės kasoje jai pasirašytinai neįteikė; kaltinime nei prokuroras, nei nuosprendyje teismas nenurodė, kokiais veiksmais pasireiškė jos apgaulė išvengti turtinės prievolės atsiskaityti su UAB „Š.“. Taip pat nurodo, kad teisinį pagrindą UAB „G.“ atsiskaityti su UAB „Š.“ sukelia tik paskutinis Šiaulių apygardos teismo 2012-02-28 sprendimas, pagal kurį ir dalinai pakeistą preliminarinį 2011-12-12 sprendimą, iš UAB „G.“ priteista UAB „Š.“ 163 740,31 litų skola, 2000 litų delspinigių ir 3923 litų bylinėjimosi išlaidų, o taip pat 8,49 % metinių palūkanų iki sprendimo įvykdymo. Taigi teigia, kad tik šis teismo sprendimas, kuris sėkmingai vykdomas pagal išduotą vykdomąjį raštą, ir tik nuo 2012-04-02 (vykdomojo rašto išdavimo dienos) įpareigoja UAB „G.“ atsiskaityti už UAB „Š.“ skolas. Todėl teigia, kad nenustačius, kad ji tyčia būtų iškraipiusi objektyvią tiesą UAB „Š.“ atžvilgiu, savo veiksmais suklaidinusi UAB „Š.“ atstovus ir tai padariusi tyčia, savo naudai, kad išvengti turtinės prievolės atsiskaityti su UAB „Š.“, mano, kad byla jos atžvilgiu ir dėl šios dalies turi būti nutraukta, kadangi ji nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamo nusižengimo požymių.

Teismo posėdžio metu nuteistoji ir jos gynėjas prašė nuteistosios apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė tenkinti prokuratūros apeliacinį skundą.

Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro Viktoro Roščenkovo, civilinio ieškovo UAB „Š.“ atstovo advokato Gintaro Žičkaus ir nuteistosios D. J. apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies, Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 31 d. nuosprendis naikintinas, nes surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, ir tai trukdo nagrinėti bylą, ir baudžiamoji byla perduotina prokurorui (BPK 326 str. 1 d. 5 p.).

Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Remiantis Lietuvos Respublikos BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas, gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas.

Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai. Pažymėtina ir tai, kad vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos.

Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas savo nutarimuose ne kartą yra pabrėžęs Teismo priimto sprendimo (baigiamojo teisės akto) ypatingąją svarbą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime aiškindamas Konstitucijos 109 straipsnio kitų Konstitucijos nuostatų, inter alia konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, tinkamo teisinio proceso, teisinio aiškumo, tikrumo, teisės viešumo principų, pažymėjo, kad „teisingumo vykdymas suponuoja ir tai, kad teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) yra vientisas teisės aktas, kuriame nutariamoji dalis yra grindžiama motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais. Tai inter alia reiškia, kad oficialiai skelbiant teismo nuosprendį (kitą baigiamąjį teismo aktą) jame turi būti išdėstyti visi argumentai, kuriais jis grindžiamas.“ Taip pat minimame nutarime nurodoma, kad „iš Konstitucijos kylantis baigiamojo teismo akto vientisumo reikalavimas reiškia ir tai, kad tokio akto rezoliucinę dalį visuomet, be jokių išimčių, privalu grįsti aplinkybėmis ir argumentais, expressis verbis išdėstytais aprašomojoje ir (arba) motyvuojamojoje dalyse (jeigu pagal įstatymus turi būti atskira aprašomoji arba motyvuojamoji dalis)“.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime taip pat konstatavo: „kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija.“

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, pirmiausia konstatuoja tai, kad pirmosios instancijos teismas šių reikalavimų nesilaikė. Nagrinėjamu atveju iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad prokuroro surašytu kaltinamuoju aktu nuteistoji D. J. buvo kaltinama ir Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 22 d. nutartimi baudžiamoji byla buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, nuteistąją kaltinant įvykdžius nusikalstamas veikas, numatytas BK 246 straipsnio 1 dalyje, BK 182 straipsnio 1 dalyje (9 veikos) ir BK 245 straipsnyje (6 t., 66–70, 73–76 b. l.). Tačiau, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies, joje aprašytų D. J. teismo įrodytais pripažintų kaltinimų, ir nuosprendžio rezoliucinės dalies, kurios visiškai neatitinka viena kitos, iš jų galima tik numanyti, tačiau nėra aišku, už kokių nusikalstamų veikų padarymą nuteistoji D. J. buvo pripažinta kalta, o už kokių, išteisinta (7 t., 6–9, 15 b. l.). Taip pat, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio motyvuojamosios dalies, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad D. J. nusikalstama veika pagal BK 182 straipsnio 1 dalį kvalifikuotina kaip tęstinis nusikaltimas, tačiau ten pat teismas nurodė ir tai, kad kaltinamoji D. J. padarė vieną baudžiamąjį nusižengimą (BK 12 str.) ir dešimt nesunkių tyčinių nusikaltimų (BK 11 str. 3 d.) (7 t., 14 b. l.), o nuosprendžio aprašomojoje dalyje D. J. pirmosios instancijos teismo pripažinti įrodytais kaltinimai pagal BK 182 straipsnio 1 dalį nurodyti kaip atskiri nusikaltimai, nors tai visiškai neatitinka nuosprendžio rezoliucinės ir motyvuojamosios dalių. Tai reiškia, kad skundžiamo nuosprendžio rezoliucinė dalis neatitinka joje nurodytų skundžiamojo nuosprendžio aprašomojoje ir motyvuojamojoje dalyse nustatytų aplinkybių. Taigi akivaizdu, kad Mažeikių rajono apylinkės teismo pirmiau nurodytos nuosprendyje išdėstytos išvados yra prieštaringos, ir jos daro nuosprendį nesuprantamą ir teisiškai neaiškų, o tai, be jokios abejonės, užkerta nuteistajai kelią tinkamai gintis, ir pažeidžia nuteistosios teisę į gynybą.

Maža to, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja ir tai, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas neįvykdė pareigos nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, nuo kurių priklauso tinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas, o kartu ir teisingos bausmės paskyrimas, ir nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą bei padarydamas anksčiau nurodytus pažeidimus, neįvertino to, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą teisme.

Lietuvos Respublikos K. T. 2013 m. lapkričio 15 d. nutarime, remiantis ankstesne šio teismo jurisprudencija, pažymėta, kad Konstitucijos reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja tai, jog teismas turi teisingai nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, teisingai pritaikyti baudžiamuosius įstatymus; teismo nešališkumo užtikrinimas – viena iš teisingo bylos išnagrinėjimo sąlygų. Konstitucijoje įtvirtintos normos ir principai, inter alia Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas teismas, teisinės valstybės, teisingumo principai, suponuoja tokį teismo, kaip teisingumą vykdančios institucijos, modelį, kad teismas negali būti suprantamas kaip pasyvus bylų proceso stebėtojas ir kad teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta; teismas, siekdamas objektyviai, išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes ir nustatyti joje tiesą, turi įgaliojimus pats atlikti proceso veiksmus arba pavesti atitinkamus veiksmus atlikti tam tikroms institucijoms (pareigūnams), inter alia prokurorams; atlikdamas proceso veiksmus teismas turi būti nešališkas ir veikti taip, kad nesudarytų prielaidų manyti, jog jis yra šališkas ar priklausomas.

Pagal BPK 234 straipsnio 2 dalį ir 254 straipsnio 3 dalį, kai ikiteisminio tyrimo metu surašomas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą teisme, pirmosios instancijos teismas ją perduoda prokurorui. Jeigu to nepadarė pirmosios instancijos teismas ir dėl to paduotas apeliacinis skundas, pagal BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktą apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoda bylą prokurorui. Vertinama, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt. Tačiau ne bet koks kaltinamojo akto trūkumas yra pagrindas grąžinti bylą prokurorui. Teisę grąžinti bylą prokurorui suteikia tik toks BPK 219 straipsnio pažeidimas, kuris trukdo nagrinėti bylą teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-449/2008, 2K-480/2012, Nr. 2K-556/2012, Nr. 2K-222/2013, Nr. 2K-223/2013).

Skundžiamu nuosprendžiu, D. J., be kita ko, pripažinta kalta ir nuteista ir už tai, kad būdama UAB „G.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini), direktore ir pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo, 2003-12-11 Nr. IX-1889, 37 straipsnio 10 dalies 1 punktą atsakinga už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, žinodama apie 2011-12-12 Šiaulių apygardos teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. 2-1412-368/2011, laikotarpiu nuo 2011-12-17 iki 2012-03-31 iš areštuotos UAB „G.“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB „S.“ banke, pervedė iš UAB „G.“ kasos grynais pinigais už prekes ir įvairias paslaugas bei sumokėjo skirtingiems juridiniams ir fiziniams asmenimis, taip nevykdė 2011-12-12 Šiaulių apygardos teismo nutarties, nesusijusios su bausme, dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Taigi iš šio nuteistajai pripažinto įrodytu kaltinimo pirmiausia matyti, kad iš šio kaltinimo net nėra aišku, ar nuteistoji iš areštuotos UAB „G.“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB „S.“ banke pervedė už prekes ir įvairias paslaugas skirtingiems juridiniams ir fiziniams asmenimis, ar tai ji padarė iš UAB „G.“ kasos grynais pinigais, ar ir iš sąskaitos, ir iš kasos. Antra, šiame D. J. pareikštame kaltinime net nėra nurodyti nei konkretūs bankiniai mokestiniai pavedimai iš sąskaitos ir (ar) mokėjimai iš bendrovės kasos, nei konkretus kiekvieno iš jų laikas, nei nurodyti konkretūs, kaltinime įvardyti kaip skirtingi, juridiniai ir fiziniai asmenys, kuriems, pagal kaltinimo formuluotę, nuteistoji pervedė, ar iš kasos išmokėjo, kaltinime net nenurodytas, pinigų sumas. Trečia, gretinant šį nuteistajai D. J. inkriminuotą kaltinimą su Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gruodžio 12 d. nutartimi, už kurios nevykdymą nuteistoji ir nuteista, matyti, kad teismas buvo leidęs UAB „G.“ atsiskaityti su darbuotojais, mokėti įstatymo nustatytus mokesčius (1 t., 7–8 b. l.), o tai reiškia, kad buvo būtina nustatyti ir kaltinime nurodyti ne tik kokiems konkretiems asmenimis buvo pervesti ar išmokėti pinigai, kada konkrečiai tai buvo padaryta, kokios tai buvo pinigų sumos, bet ir tai, kad šie mokėjimai nebuvo skirti atsiskaityti su darbuotojais. Tai yra svarbios aplinkybės, kurias nustačius iš esmės turi būti patikslintas kaltinimas, bei pateikti pagrindiniai duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, ko šiai dienai šioje byloje padaryta nėra. Tai reiškia, kad dėl šių anksčiau išdėstytų ir aptartų trūkumų, dėl kurių kaltinamas yra iš esmės ydingas, teismas negali priimti šioje byloje aiškaus ir visiems suprantamo sprendimo. Baudžiamojo proceso įstatymas reikalauja, kad kaltinimo formuluotė būtų tiksli, logiška, nurodyti nusikalstamą veiką apibūdinantys požymiai, turi būti nedviprasmiškai aišku, kokios veikos padarymu asmuo kaltinamas, kad nebūtų pažeista kaltinamojo teisė žinoti, kuo yra kaltinamas. Viso to nesant, toks nesuprantamas ir nelogiškas anksčiau nurodytos veikos aprašymas kaltinamajame akte ne tik neatitinka BPK nuostatų, bet ir akivaizdžiai trukdo teismui nagrinėti bylą, kadangi pagal tokį kaltinimą nėra procesinės galimybės tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad tokia nuteistajai pareikšto kaltinimo formuluotė nesiderina ne tik su įstatymo garantuojama kaltinamosios teise žinoti kaltinimo pagrindą, bet ir jos teise turėti galimybių pasirengti gynybai. Dėl to, kad kaltinamas turi būti surašytas tinkamai ir aiškiai pasisakė ir Europos Žmogaus Teisių Teismas: „Teismas primena, kad proceso teisingumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į proceso visumą. 6 straipsnio 3 dalies a punkto nuostatos (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencija) nurodo, kad ypatingą dėmesį reikia atkreipti į pranešimą kaltinamajam apie „kaltinimą“. Detali informacija apie nusikaltimą baudžiamajame procese yra itin svarbi, kadangi nuo jos pateikimo momento įtariamajam yra formaliai raštu pranešta apie faktinį ir teisinį jam pareikštų kaltinimų pagrindą. Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punktas suteikia kaltinamajam teisę būti informuotam ne tik apie kaltinimo „pagrindą“, t. y. veiksmus, kuriuos, kaip teigiama, jis padarė ir kuriais grindžiamas kaltinimas, bet ir teisinį šių veiksmų kvalifikavimą. Ši informacija turi būti detali. (Dalios v. Hungary, no. 29082/95, 2001-03-01, p. 47“; Sipavičius prieš Lietuvą 2002-02-21).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai yra vienas iš esminių kaltinamojo akto trūkumų ir jis yra vertintinas kaip BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimo pažeidimas, dėl kurio byla perduotina prokurorui.

Šioje nagrinėjamoje situacijoje pažymima, kad baudžiamojo proceso įstatymas draudžia teismui savo iniciatyva pakeisti kaltinamajame akte išdėstytas faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis. Tai gali būti padaryta tik prokuroro ar nukentėjusiojo prašymu, laikantis BPK 256 straipsnyje nustatytos tvarkos. Nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, prokuroras BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka prašymo pakeisti kaltinime nurodytas veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis nepateikė, apeliacinės instancijos teismas to padaryti nepasunkindamas nuteistosios padėties, nepažeisdamas nuteistosios teisės į gynybą, savo iniciatyva negali, todėl byla ir perduotina prokurorui.

Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra šalinti galimas žemesnės instancijos teismų klaidas, neleisti, jog būtų įvykdytas neteisingumas, ir šitaip apsaugoti asmens, visuomenės teises ir teisėtus interesus, ištaisyti bet kurias fakto (t. y. teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo) ar bet kurias teisės (t. y. teisės taikymo) klaidas, kurias dėl kokių nors priežasčių galėjo padaryti žemesnės instancijos teismas, ir neleisti, kad kokioje nors žemesnės instancijos teismų nagrinėtoje baudžiamojoje ar kitos kategorijos byloje būtų įvykdytas neteisingumas. Be to, apeliacinės instancijos teismas tam tikrais atvejais ne tik gali, bet ir privalo peržengti apeliacinių skundų ribas, t. y. neturi būti apeliacinių skundų varžomas taip, kad sprendimas būtų iš esmės neteisingas, ir dėl to būtų pažeistos konstitucinės vertybės (K. T. 2006 m. kovo 28 d. nutarimas).

Todėl šiame kontekste, be to, kas nurodyta anksčiau, atkreiptinas dėmesys ir į kitus D. J. pareikštus kaltinimus dėl sukčiavimo, kurių esmė yra ta, kad nuteistoji D. J., būdama UAB „G.“, direktore ir pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo, 2003-12-11 Nr. IX-1889, 37 straipsnio 10 dalies 1 punktą atsakinga už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, žinodama apie 2011-12-12 Šiaulių apygardos teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr.2-1412-368/2011 ir jos nevykdydama, laikotarpiu nuo 2011-12-17 iki 2012-03-22 sumokėjo V. P., S. G., J. J. UAB „G.“ priklausančius 23.120,00 Lt už automobilio nuomą, taip apgaule išvengė turtinės prievolės atsiskaityti su UAB „Š.“; laikotarpiu nuo 2012-01-26 iki 2012-03-19 sumokėjo individualios įmonės „Z.“ savininkei Z. S. UAB „G.“ priklausančius 3.000,00 Lt už apskaitos tvarkymą, taip apgaule išvengė turtinės prievolės atsiskaityti su UAB „Š.“; pagal UAB „G.“ kasos išlaidų orderius, PVM sąskaitas faktūras, pinigų mokėjimo kvitus, avansines apyskaitas kaip UAB „G.“ atskaitingas asmuo juridiniams ir fiziniams asmenimis už prekes ar suteiktas paslaugas 2012 m. sausio mėnesį sumokėjo UAB „G.“ priklausančius pinigus 11.874,31 Lt, taip apgaule išvengė turtinės prievolės atsiskaityti su UAB „Š.“; 2012-02-24 sumokėjo G. Z. UAB „G.“ priklausančius 1.596,00 Lt už vibroplokštės nuomą, taip apgaule išvengė turtinės prievolės atsiskaityti su UAB „Š.“; pagal UAB „G.“ kasos išlaidų orderius, PVM sąskaitas faktūras, pinigų mokėjimo kvitus, avansines apyskaitas kaip UAB „G.“ atskaitingas asmuo juridiniams ir fiziniams asmenimis už prekes ar suteiktas paslaugas 2012 m. vasario – kovo mėnesiais sumokėjo UAB „G.“ priklausančius pinigus – 21.682,11 Lt, taip apgaule išvengė turtinės prievolės atsiskaityti su UAB „Š.“.

Grindžiant šių pareikštų kaltinimų ydingumą, pirmiausia pažymima tai, kad pagal baudžiamąjį įstatymą sukčiavimas (BK 182 str.) – tai nusikalstama veika, kuria kaltininkas apgaule savo ar kitų asmenų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia turtinės prievolės arba ją panaikina. Sukčiavimo objektyvieji požymiai – 1) svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, 2) turtinės prievolės išvengimas ir 3) turtinės prievolės panaikinimas – BK 182 straipsnio dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena nurodytų veikų. Sukčiavimo nusikaltimo padarinys – neteisėtai įgyjamas turtas ar teisė į jį. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto užvaldymą ar teisės į jį įgijimą neteisėtą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Apgaulė sukčiaujant naudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją ar asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji dėl suklydimo, suklaidinti apgaulės, savanoriškai patys perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui manydami, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę. Apgaulė reiškiasi minėtų asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, pakeičiant daiktų savybes ir panašiai.

Nagrinėjamu atveju iš D. J. suformuluotų kaltinimų dėl sukčiavimo veikų yra neaišku, nei kaip, nei ką ji kaltinama ir skundžiamu nuosprendžiu nuteista apgavusi. Kaltinimuose nurodyta, kad D. J., būdama UAB „G.“, direktore, suprantama dėl einamų pareigų savo žinioje turėdama ir valdydama minėtos bendrovės turtą, ir žinodama apie 2011-12-12 Šiaulių apygardos teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr.2-1412-368/2011 ir jos nevykdydama, laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 17 d. iki 2012 m. kovo 22 d., imtinai sumokėjo kaltinimuose nurodytiems asmenims už prekes ir paslaugas įvairaus dydžio kaltinimuose nurodytas pinigų sumas ir taip išvengė turtinės prievolės atsiskaityti su UAB „Š.“. Taigi iš to, kas paminėta, bei įvertinus tai, kad teisinį pagrindą UAB „G.“ atsiskaityti su UAB „Š.“ sukelia tik Šiaulių apygardos teismo 2012 m. vasario 28 d. galutinis sprendimas, kurio buvo dalinai pakeistas preliminarus Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimas, ir iš UAB „G.“ priteista UAB „Š.“ 163 740,31 litų skola, 2000 litų delspinigių ir 3923 litų bylinėjimosi išlaidų, o taip pat 8,49 % metinių palūkanų iki sprendimo įvykdymo (6 t., 137–139 b. l.), seka, kad D. J., norėdama išvengti turtinės prievolės atsiskaityti su UAB „Š.“, nors tokios prievolės jai tuo metu net nebuvo, turėjo apgauti pati save, o tai visiškai neatitinka sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, prasmės. Be to, pagal kaltinimų turinį, net nėra aišku (kaltinimuose tai nenurodyta), kieno (savo ar kitų asmenų naudai) D. J. kaltinama išvengusi turtinės prievolės, neatskleistas apgaulės turinys, nenurodyta, kokią nuteistoji apgaulę panaudojo prieš UAB „Š.“, o tai irgi neatitinka BK 182 straipsnio dispozicijos.

Taigi ir dėl BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų kaltinamojo akto turinys neatitinka įstatymo keliamų reikalavimų, nes nenurodytas nusikalstamos veikos padarymo būdas, t. y. kaip, ką ir kieno naudai D. J. apgavo. Šis Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas taip pat laikytinas esminiu. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, esant nurodytam įstatymo pažeidimui, nesiėmė jokių priemonių, kad jis būtų pašalintas, tuo pats padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, tai sukliudė jam tinkamai išnagrinėti bylą ir priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Esant šioms aplinkybėms, buvo suvaržytos nuteistosios D. J. teisės tiek ikiteisminiame tyrime, tiek ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nes jai nebuvo visiškai aišku, nuo kokio kaltinimo gintis ir kuo konkrečiai ji buvo įtariama ir kaltinama (BPK 21 str. 3 d., 22 str. 3 d.).

Pažymima, kad kaltinamasis aktas yra svarbiausias ikiteisminio tyrimo stadijos dokumentas. Surašydamas kaltinamąjį aktą prokuroras suformuluoja kaltinimą, pagal kurį vyksta bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme. BPK 219 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad kaltinamajame akte turi būti nurodoma nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Šie reikalavimai įtvirtinti tam, kad įtariamasis suprastų, kuo yra kaltinamas, ir būtų nustatytos nagrinėjimo teisme ribos. Kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aplinkybes reikia nurodyti tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo medžiaga, išdėstant svarbias veikos faktines aplinkybes ir šias aplinkybes atitinkančius nusikalstamos veikos sudėties požymius. Nusikalstamos veikos aprašymas turi atitikti BK normoje, pagal kurią nusikalstama veika kvalifikuojama, nustatytus nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius. Tai reiškia, kad kaltinamajame akte pateikiama formuluotė turi būti suprantama ir aiški kaltinamajam, kad būtų tinkamai užtikrintos jo teisės baudžiamajame procese. Įtariamam asmeniui inkriminuojant kelias nusikalstamas veikas, išdėstant jas atskirais punktais, turi būti aprašyta kiekvienos konkrečios nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, nes nuo to priklauso tolesnis bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme, ir tokie anksčiau aptarti esminiai viso kaltinamojo akto turinio trūkumai negali būti pateisinami BPK 219 straipsnio prasme. Todėl prokuroras, surašydamas naują, BPK 219 straipsnio reikalavimus atitinkantį kaltinamąjį aktą, turi atsižvelgti į D. J. reiškiamų kaltinimų visumą ir deklaruoti savo aiškią užimamą poziciją, kokią ar kokias Baudžiamojo įstatymo nuostatas kaltinamoji pažeidė.

Minėta, kad bylos nagrinėjimas suponuoja teismo pareigą nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes ir procesinę galimybę pagal tas aplinkybes tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą. Nesant tokios procesinės galimybės, kaltinamasis aktas nesudaro prielaidų vykdyti teisingumą, t. y. trukdo nagrinėti bylą.

Kartu atkreipiamas dėmesys, kad esminiai kaltinamojo akto turinio defektai ne tik suvaržo kaltinamųjų teisę į gynybą, nes pastarieji negali pasiruošti efektyviai gintis teisiamajame posėdyje, bet taip yra suvaržomos ir neužtikrinamos galimų nukentėjusiųjų, kitų proceso dalyvių teisės, ir formuojama ydinga, Baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų neatitinkanti praktika, kai tiesiogiai už ikiteisminį tyrimą atsakingų institucijų (prokuratūra, ikiteisminio tyrimo įstaiga) funkcijos nepagrįstai deleguojamos teisminei institucijai. Pastebėtina, kad pažeidimų, padarytų ikiteisminio tyrimo metu surašant kaltinamąjį aktą, šalinimas yra ne teismo, o už ikiteisminį tyrimą ir kaltinamąjį aktą atsakingos institucijos – prokuratūros – pareiga.

Kolegija, padariusi išvadą, kad byla turi būti perduodama prokurorui, nepasisako dėl kitų apeliacinių skundų ir juose nurodytų argumentų, nes, pasisakydamas dėl jų, apeliacinės instancijos teismas gali pažeisti bylą nagrinėsiančio pirmosios instancijos teismo nepriklausomumą, kai byla pagal naujai prokuroro surašytą kaltinamąjį aktą bus perduota teismui.

Dėl to, kas pasakyta, skundžiamas teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina prokurorui, nes ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, ir tai trukdo nagrinėti bylą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 5 punktu,

nutarė:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 31 d. nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą perduoti Šiaulių apygardos prokuratūrai, nustačius, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, trukdantis nagrinėti baudžiamąją bylą.

Kolegijos pirmininkė Ernesta MontvidienėTeisėjai Vaclovas IždonasBronius Zalaga