Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Albina Rimdeikaitė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo O. P. (O. P.) apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-225-490/2014 pagal ieškovės akcinės bendrovės TEO LT ieškinį atsakovui O. P. dėl skolos priteisimo ir atsakovo O. P. priešieškinį ieškovei akcinei bendrovei TEO LT dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovo 1358,88 Lt skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad atsakovo pageidavimu, sutartinės prievolės pagrindu, buvo instaliuota telefono linija Nr. (duomenys neskelbtini) ir interneto prieigos paslaugos. Klientui parduotas telefono aparatas (pakuotė) ir bevielio ryšio modemas. Pasirašydamas sutartį klientas įsipareigojo kiekvieną mėnesį atsiskaityti už teikiamas paslaugas, pranešti adreso pasikeitimus, interneto prieiga naudotis ne trumpiau kaip iki 2013-06-03, o balso telefonija - ne trumpiau kaip 2012-06-03. Pageidaujant paslaugų atsisakyti - raštu pranešti apie savo ketinimus. Atsisakius paslaugų anksčiau suderinto minimalaus termino (arba likviduojant už skolas), grąžinamos visos nuolaidos, kurios gautos nuo paslaugų teikimo pradžios. Klientui buvo viso suteikta nuolaidų už 1 105,10 Lt. 2011-10-01 liko skola 120,09Lt, todėl buvo primenama per ryšių priemones apie įsiskolinimo dydį ir mokėjimo terminus. Atsakovas 2011-10-05 sumokėjo 59 Lt, 2011-10-28 apmokėjo 62,00 Lt. Toliau atsiskaitymų nebuvo. 2011-12-02 ir 2012-01-12 atsakovui skambino telefoninis robotas, 2012-01-19 buvo siunčiamas įspėjamasis laiškas, o 2012-01-30 pakartotinis skambintuvas. Prieš pat sutarties nutraukimą, t.y. 2012-03-05 ieškovės vadybininkė papildomai skambino skolininkui. Sistemoje yra užfiksuotas tikslus pokalbio laikas ir tai, kad skolininkas nenorėjo girdėti apie skolą, rėkė, kaltino reketu ir kt. Atsakovas pažeidė savo įsipareigojimus laiku ir tinkamai neatsiskaitydamas, skolos mokėti dalimis ar kitokiais terminais nepageidavo, savo iniciatyva sutartinių santykių nenutraukė. Skolai išaugus, 2012-03-08 sutartiniai santykiai nutraukti paslaugų teikėjos iniciatyva. Po sutartinių santykių nutraukimo atsakovas buvo raginamas atsiskaityti, bet nesėkmingai. Duomenys buvo perduoti skolų išieškojimo įmonei. 2012-07-11 paskutinį kartą atsakovas atliko mokėjimą 50,87 Lt per SEB banką, daugiau atsiskaitymų nebuvo.

Atsakovas pateikė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiu sandorį interneto paslaugų užsakymą Nr. (duomenys neskelbtini), viešojo fiksuoto telefono ryšio paslaugų užsakymą Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytą tarp O. P. ir TEO LT, AB 2010-06-01, konstatuojant, kad sandoriai buvo sudaryti suklydimo įtakoje. Atsakovas nurodė, kad 2010-06-03 Paslaugų tiekimo Sutartį su ieškove pasirašė jos neperskaitęs. Baigė (duomenys neskelbtini) vidurinę mokyklą rusų kalba, pagal tautybę yra ukrainietis. Lietuviškai kalba su akcentu, skaito sunkiai. Pasirašydamas Sutartį jis suklydo, pats negalėjo susipažinti detaliai su jos turiniu, jam nebuvo paaiškinta sutarties nutraukimo sąlygos ir pasekmės, sutartis jam buvo pateikta namo kieme, ją pateikė darbuotojai, kurie montavo įrangą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Jonavos rajono apylinkės teismas 2014 m. balandžio 30 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai; priešieškinį atmetė; priteisė iš atsakovo O. P. 1 358,88 Lt skolą už suteiktas telekomunikacijų paslaugas, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (1 358,88 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme 2013-02-05 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 72,00 Lt žyminio mokesčio ieškovei TEO LT, AB bei 59,40 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų valstybei. Teismas nustatė, kad pareikštu atsakovo pageidavimu, 2010-06-01 Viešojo fiksuoto ryšio paslaugų užsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) Interneto paslaugos/-ų užsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu, buvo instaliuota telekomunikacinė linija Nr. (duomenys neskelbtini) ir ieškovė atsakovui teikė balso telefonijos bei interneto prieigos paslaugas, atsakovui perduotas telefono aparatas (pakuotė) ir bevielio ryšio modemas. Užsakymuose atsakovas įsipareigojo nustatytais terminais atsiskaityti už suteiktas paslaugas, interneto prieigos paslaugomis naudotis ne trumpiau kaip iki 2013-06-03, balso telefonija - ne trumpiau kaip iki 2012-06-03, o nutraukus sutartinius santykius nepasibaigus minimaliam paslaugų naudojimosi terminui, turi būti grąžinamos visos nuolaidos, kurios suteiktos nuo paslaugų teikimo pradžios. Atsakovui nuo 2011 m. spalio mėn. tinkamai nebevykdant sutartinių prievolių, ieškovės iniciatyva, atsakovui į daugkartinius ieškovės raginimus atsiskaityti už suteiktas paslaugas nereaguojant, ieškovės iniciatyva 2012-03-08 sutartiniai santykiai tarp šalių buvo nutraukti. Pagal ieškovės paskaičiavimą atsakovas iš viso ieškovei skolingas 1 358,88 Lt, kuriuos sudaro ieškovės paskaičiuota skola už atsakovui teiktas paslaugas, administravimo mokestis bei skola už atsakovui suteiktas nuolaidas (1 105,10 Lt). Teismas nurodė, kad atsakovas yra pakankamai brandaus amžiaus (gim. (duomenys neskelbtini) m.), nuolatinai gyvena Lietuvoje, turi vidurinį išsilavinimą. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovas laisva valia pasirašė ginčo sandorius, tokiu būdu prisiimdamas ir įsipareigojimus pagal juos. Tačiau atsakovas sandorius ginčija tuo pagrindu, kad juos jis sudarė suklydimo įtakoje, tai yra jų neperskaitęs, jis yra baigęs (duomenys neskelbtini) vidurinę mokyklą rusų kalba, pagal tautybę yra ukrainietis, lietuvių kalba su akcentu, skaito sunkiai, jam nebuvo paaiškinta, kad nutraukus sutartį anksčiau negu sueis 3 metų laikotarpis, teks atlyginti jam padarytas ieškinyje nurodytas nuolaidas 1 105,10 Lt ir sudarydamas sutartį, šios aplinkybės nežinojo. Tačiau atsakovas, abejodamas dėl ginčo sandorių turinio ar jų sudarymo teisinių pasekmių, galėjo (turėjo) kreiptis į ieškovės darbuotojus, prašydamas išaiškinti ginčo sandorių nuostatas bei teisinius šių sandorių sudarymo padarinius ar išversti paminėtus sandorius į jam suprantamą rusų kalbą, tačiau byloje nėra įrodymų, sudarančių pagrindo teigti, jog atsakovas atliko paminėtus veiksmus. Atsakovas, galėdamas sužinoti ginčo sandorių esmę bei teisines jų sudarymo pasekmes ir su ieškove pasirašyti sandorius, kurių turinys, jo teigimu, jam buvo nesuprantamas ir nežinomas, vėliau, kitu sutartu laiku, tai yra ne būtinai per trumpą laiką savo namuose tuoj pat lankantis ieškovės darbuotojams, tačiau to neatlikdamas, elgėsi neatsargiai ir neapdariai. Taigi atsakovas, būdamas apdairus ir atidus, turėjo (galėjo) suprasti, jog ginčo sandorių sudarymas sukelia teisines pasekmes juos sudariusiai šaliai, kadangi kitas protingas asmuo tokioje situacijose suprastų, jog, sudarius paslaugų teikimo sandorius, šalis prisiima jame numatytus įsipareigojimus (CK 1.5 str.). Pagal teismų praktiką vien ta aplinkybė, jog asmuo nemoka lietuvių kalbos, nesudaro pagrindo pripažinti sandorį negaliojančiu pagal CK 1.90 straipsnį. Todėl nėra pagrindo teigti, jog atsakovas suklydo dėl esminių ginčo sandorių aplinkybių vien dėl to, kad, jo teigimu, pakankamai nemokėjo lietuvių kalbos. Byloje nėra pakankamai duomenų, sudarančių pagrindą teismui abejoti atsakovo lietuvių kalbos žinojimu ir suvokimu. Nagrinėjant bylą žodinio proceso parengiamajame teismo posėdyje atsakovas nurodė, kad lietuvių kalbą supranta ir vertėjo jam nereikia (vertėja teismo posėdyje dalyvavo tik apklausiant liudytoją O. P.). Atsakovo ranka 2012-12-27 raštu rašytuose prieštaravimuose (civilinėje byloje Nr. L2-3322-490/2012 dėl kreditorės TEO LT, AB pateikto pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo skolininko O. P. atžvilgiu) jis aiškiai ir sklandžiai dėsto mintis lietuvių kalba. Be to, ieškovės ir atsakovo sudarytos ginčo sutarčių galiojimą patvirtina ir konkliudentiniai atsakovo veiksmai: atsakovas, būdamas ginčo sutarties šalimi, savanoriškai pasirašęs sutartis, iki 2011 metų spalio mėnesio ieškovės paslaugomis naudojosi, už jas tinkami ir laiku atsiskaitinėjo, nesikreipė nei į ieškovę, nei į teismą dėl sudarytų sandorių teisėtumo. Sudarytus sandorius ėmė ginčyti tik tada, kai, jam ėmus tinkamai ir nustatytais terminais nebeatsiskaitinėti už ieškovės suteiktas paslaugas, ieškovė vienašališkai sutartis nutraukė ir, kadangi atsakovas interneto prieigos balso telefonijos paslaugomis naudojosi trumpiau, nei šalių buvo sutarta, vadovaudamasi sutartimis, į susidariusio įsiskolinimo sumą įskaičiavo 1 105,10 Lt už ieškovės suteiktas nuolaidas už atsakovui suteiktus įrenginius. Teismas sprendė, kad atsakovas prisiėmė ginčo sandorių sudarymo riziką ir neigiamus savo veiksmų padarinius, o atsakovo priešiekinyje nurodyti argumentai nepaneigia teismo nustatytų aplinkybių dėl atsakovo atsakomybės, todėl atsakovo pareikštas priešieškinis yra atmestinas, kaip neįrodytas. Kadangi atsakovas savo prievolių tinkamai ir nustatytais terminais nevykdė, nustatyta tvarka ir terminais ieškovei TEO LT, AB už suteiktas paslaugas nemokėjo, todėl ieškinys yra tenkintinas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovas O. P. apeliaciniu skundu (b. l. 61-64) prašo panaikinti Jonavos rajono apylinkės 2014-04-30 teismo sprendimą, priimti naują sprendimą – TEO LT, AB ieškinį atmesti, atsakovo O. P. priešieškinį patenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad apeliantas gerai moka lietuvių kalbą, motyvuodamas tuo, kad teisminio proceso metu jis nesinaudojo vertėjo paslaugomis. Apeliantas nereikalavo vertėjo teisme todėl, kad supranta šnekamąją lietuvių kalbą, tačiau nemoka jos tiek, kad galėtų perskaityti tekstą ir jį pilnai įsisavinti. Jis pateikė teismui mokyklos pabaigimo atestatą, kuriuo nustatoma, kad lietuvių kalbos vidurinėje mokykloje apeliantas nesimokė, mokyklą baigė rusų kalba. Nors gyvena Lietuvoje, labai dažnai tenka dirbti užsienyje. Šeimoje lietuvių kalba nekalba.

2. Teismas neteisingai įvertino apelianto suklydimo priežastis ir padarė nepagrįstą išvadą, kad jis, pasirašydamas sandorius, būdamas apdairus ir atidus turėjo (galėjo) suprasti, jog ginčo sandorių sudarymas sukelia teisines pasekmes juos sudariusiai šaliai, kadangi kitas protingas asmuo tokioje situacijoje suprastų jog, sudarius paslaugų tiekimo sandorius, šalis prisiima jame numatytus įsipareigojimus. Apeliantas suklydo dėl objektyvios ir pateisinamos priežasties - lietuvių kalbos nemokėjimo. Be to, negalėdamas susipažinti su tekstu, jis nenumatė ir negalėjo numatyti, kad į sutartį gali būti įtraukta sąlyga, jog sutarties nutrūkimo anksčiau negu 3 metai atveju, jis privalės atlyginti ieškovei nuolaidas, kurios apelianto neįspėjus buvo įtrauktos į užsakymų dėl paslaugų suteikimo tekstą. Suklydimas yra esminis, nes žinodamas šią sąlygą, apeliantas sandorio nebūtų sudaręs.

3. Teismas neteisingai vertino šalių pateiktus įrodymus. Ieškovė nepateikė teismui duomenų, patvirtinančių, kad apeliantas tyčia pažeidė prievolėmis nustatytus įsipareigojimus, nevykdė mokėjimų už paslaugas nustatytais terminais. Ieškovė, nevykdydama įsipareigojimo kas mėnesį jam pateikti sąskaitas paslaugų apmokėjimui, pažeidė paslaugų užsakymų sąlygas ir šis pažeidimas sąlygojo minimalaus įsiskolinimo už paslaugas atsiradimą. Kai apeliantas pradėjo naudotis interneto ir telefono paslaugomis, negaudavo iš TEO LT, AB sąskaitų apmokėjimui už suteiktas paslaugas, nors skambindamas telefonu jų reikalavo. Paskambinus kas mėnesį jam ieškovės darbuotojai žodžiu pranešdavo mokėtiną pinigų sumą, pagal šiuos žodinius pranešimus kiekvieną mėnesį mokėdavo už paslaugas. Kai ieškovo darbuotojų telefoniniai pranešimai dėl apmokėjimų už paslaugas tapo nepagrįstai dideli, įtardamas, kad jie neteisingi, apeliantas bandė išsiaiškinti, o to padaryti nepavykus, supratęs, kad yra apgaudinėjamas, atsisakė TEO LT, AB teikiamų paslaugų.

4. Ieškovės ieškinio reikalavimų bendra suma yra 1358,88 Lt, iš jų atėmus ieškovės nurodomų ieškinyje suteiktų nuolaidų vertę 1105,10 Lt, apelianto įsiskolinimas už paslaugas būtų 253,78 Lt, iš kurių jis yra apmokėjęs iki sutarties nutraukimo 171,87 Lt. Paslaugų tiekimas 2012-03-08 buvo nutrauktas esant minimaliam įsiskolinimui 81,91 Lt ir laikytinas nepagrįstu. Ieškovė be pagrindo reikalauja iš apmokėti 253,78 Lt už paslaugas, nes tiek apeliantas neskolingas.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą nepateiktas.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl atsakovo pareigos sumokėti įsiskolinimą už suteiktas paslaugas (nuolaidas) sandorių pagrindu, kuriuos atsakovas priešieškiniu prašo pripažinti negaliojančiais, kaip sudarytus suklydimo įtakoje.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, argumentais, motyvais ir išvadomis, kurių pagrindu buvo priimtas sprendimas ieškinį patenkinti visiškai, priešieškinį atmesti, todėl visų jų nekartoja. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, v. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga ir kt., bylos Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „City Service“ v. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-252/2010 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas iš esmės ištyrė ir tinkamai įvertino bylai reikšmingas aplinkybes bei įrodymus, nepažeidė CPK 12 ir 178 straipsniuose įtvirtintų taisyklių, nustatančių, kad šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, padarė teisingas išvadas dėl atsakovo skolos už suteiktas telekomunikacijų paslaugas ir sandorių pripažinimo negaliojančiais CK 1.90 straipsnio pagrindu.

Apeliantas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka iš esmės todėl, kad jo nuomone pirmosios instancijos teismas klaidingai vertino byloje surinktus įrodymus.

Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. ir kt. v. UAB „Skaidula“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-396/2011). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. P. v. G. K., bylos Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. M. v. UAB „Y. W. Technologies Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-129/2008).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi atsakovas - apeliantas, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra nepagrįstas, kad buvo pažeistos materialiosios ir procesinės teisės normos, ar to, jog teismas nevisapusiškai įvertino bylos aplinkybes.

Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog jis gerai moka lietuvių kalbą motyvuodamas tuo, kad teisminio proceso metu jis nesinaudojo vertėjo paslaugomis, o jis vertėjo nereikalavo todėl, kad supranta šnekamąją kalbą, tačiau nemoka jos tiek, kad galėtų perskaityti tekstą ir jį pilnai įsisavinti. Atsakydamas į šiuos apelianto argumentus apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apelianto nurodoma aplinkybė dėl vertėjo paslaugų atsisakymo parengiamajame teismo posėdyje buvo tik viena iš daugelio, kurias nustatęs ir įvertinęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog byloje nėra pakankamai duomenų, sudarančių pagrindą teismui abejoti atsakovo lietuvių kalbos žinojimu ir suvokimu. Aplinkybė, kad atsakovas (apeliantas), jo teigimu, pakankamai nemokėjo lietuvių kalbos, nesudaro pagrindo pripažinti sandorį negaliojančiu pagal CK 1.90 straipsnį. CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas suteikia asmenims galimybę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, susitarti dėl sutarties sąlygų, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos. Taigi, sutartys sudaromos laisva sutarties šalių valia, todėl kiekviena iš sutarties šalių, jeigu ji nėra tikra, kad sutarties sąlygos atitinka jos valią, turi teisę sutarties nepasirašyti, taip pat turi teisę pasinaudojus atitinkamų veiklos sričių specialistų pagalba sutartį išsiaiškinti - ginčo atveju pasinaudoti vertėjo paslaugomis arba sutartį sudaryti ta kalba, kuri priimtina abiems sutarties šalims (ką numato tiek ir Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymo 5 straipsnis, tiek ir Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo 9 straipsnis). Tik pats atsakovas, pasirašydamas ginčijamus sandorius, galėjo įvertinti pasirašomų sutarčių sąlygas, poreikį ir galimą poveikį. Pasirašydamas paslaugų užsakymus (Viešojo fiksuoto telefono ryšio paslaugų užsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) ir Interneto paslaugos (-ų) užsakymą Nr. (duomenys neskelbtini)) apeliantas savo parašu patvirtino, kad yra susipažinęs su užsakomų paslaugų teikimo nuostatomis, paslaugų teikimo sąlygomis su papildomais įsipareigojimais bei tarifais, su jais sutinka bei įsipareigoja jų laikytis ir nepageidauja gauti mokamą popierinės sąskaitos siuntimo paslaugą: elektronines sąskaitas galėjo užsisakyti savitarnos svetainėje www.manoteo.lt arba sužinoti paskambinęs trumpuoju numeriu 1817. Todėl atmestini kaip nepagrįsti apelianto teiginiai, kad ieškovė, nevykdydama įsipareigojimo kas mėnesį jam pateikti sąskaitas paslaugų apmokėjimui, pažeidė paslaugų užsakymų sąlygas ir šis pažeidimas sąlygojo minimalaus įsiskolinimo už paslaugas atsiradimą. Kritiškai vertintini apelianto paskaičiavimai ir teiginiai, kad paslaugų tiekimas buvo nutrauktas esant ne ieškovės reikalaujamam apmokėti 253,78 Lt įsiskolinimui už paslaugas, o minimaliam 81,91 Lt įsiskolinimui, nes ieškovės prašomos priteisti sumos dydis yra pagrįstas išsamiais paskaičiavimais (b. l. 94), PVM sąskaitų –faktūrų duomenimis (suteiktų paslaugų ataskaitomis) (b. l. 95-110), o apeliantas įrodymų, kad pilnai apmokėjo ieškovės pateiktas sąskaitas skolos susidarymo laikotarpiu, į bylą nepateikė (CPK 12 ir 178 straipsniai).

Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako.

Išdėstytų ir įvertintų aplinkybių pagrindu konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti arba keisti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.