- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-02-15
- Bylos Nr.
- e2S-476-1097/2024
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Latvelė
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos
- Ieškovas
- R. G.
- Trečiasis asmuo
- (duomenys neskelbtini), A. Ž.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Latvelė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo R. G. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai dėl konkurso rezultatų panaikinimo, tretieji asmenys – (duomenys neskelbtini) ir A. Ž.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Bylos esmė
1. Ieškovas R. G. (toliau – ir ieškovas) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai (toliau – ir atsakovė) dėl konkurso rezultatų panaikinimo, prašydamas panaikinti . vykusio konkurso 3 (toliau – ir Biblioteka) generalinio direktoriaus pareigas rezultatus, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
2. Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovei sudaryti darbo sutartį su konkurso į Bibliotekos generalinio direktoriaus pareigas laimėtoja ar priimti bet kokius sprendimus, susijusius su šio konkurso organizavimu, vykdymu, rezultatų priėmimu ar įgyvendinimu bei sustabdyti šio konkurso rezultatų pagrindu priimtų sprendimų (jeigu tokie buvo priimti) vykdymą. Grįsdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ieškovas nurodė, kad ieškiniu pateikė konkretų reikalavimą (panaikinti konkurso rezultatus), juos pagrindžiančius argumentus bei įrodymus patvirtinančius faktines aplinkybes, t. y., kad konkurso metu nebuvo tinkamai patikrintas kandidatų atitikimas konkurse keliamiems kvalifikaciniams reikalavimams, gebėjimams, reikalaujamai profesinei ir darbo patirčiai, taip pat dalykinės savybės, pareigybei užimti būtini įgūdžiai, konkurso komisija buvo šališka, į ją nebuvo įtraukti asmenys, kurie turėjo būti įtraukti. Ieškovo teigimu, buvo pažeistos jo teisės lygiomis sąlygomis kandidatuoti į pareigas, taip pat į skaidrų, objektyvų ir nešališką konkursą, kurio metu laimėtoju turėtų būti išrinktas kandidatas, geriausiai atitinkantis konkurse keliamus reikalavimus. Konstatavus šiuos pažeidimus konkurso rezultatai turėtų būti naikinami ir organizuojamas naujas konkursas. Ieškovas nurodė, kad, remiantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 41 straipsnio 3 dalimi, asmuo, laimėjęs konkursą, turi teisę reikalauti, kad su juo ne vėliau kaip per dvidešimt darbo dienų butų sudaryta darbo sutartis, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Ginčo atveju konkursines pareigas iki (duomenys neskelbtini) eina ieškovas. Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir atsakovei tęsiant konkurso vykdymo veiksmus, sudarius darbo sutartį su konkursą laimėjusiu asmeniu, tai turėtų įtakos ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui, sukurtų neigiamas pasekmes bei apsunkintų teismo sprendimo vykdymą, sukurtų neigiamas pasekmes, atkuriant iki konkurso egzistavusią teisinę padėtį, tektų nutraukti su laimėtoja sudarytą darbo sutartį, tai suponuotų naujus teisminius ginčus dėl darbo sutarties sudarymo pagrindo teisėtumo, išmokų ir kompensacijų priteisimo ir pan. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje. Konkursines pareigas iki (duomenys neskelbtini) faktiškai eina ieškovas, vėliau gali būti skiriamas laikinai einantis pareigas ar pavaduojantis asmuo, t. y. nėra jokių kliūčių užtikrinti, kad konkursines pareigos butų faktiškai atliktos bei įgyvendintos, nėra jokios realios grėsmes akivaizdžiai ir nepataisomai žalai atsirasti, visuomenes interesas yra patenkintas tiek dabar, tiek ir vėliau galės bus patenkintas, paskyrus laikinai pareigas einantį ar pavaduojantį asmenį. Todėl nenustačius, kad atsakovei pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės kliudys užtikrinti viešąjį interesą, susijusį su vadovavimu Bibliotekai, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo paneigti kito viešojo intereso aspekto, susijusio su konkurso procedūrų skaidriu vykdymu, konkurso dalyvių sąžiningu varžymusi. Juo labiau kad laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas negalėtų lemti neadekvačiai ilgo konkurso procedūrų sustabdymo, nes Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – CPK) yra nustatyti konkretus ir pakankamai trumpi darbo bylų nagrinėjimo terminai.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas (duomenys neskelbtini) nutartimi, be kita ko, prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino.
4. Teismas nenustatė akivaizdžių aplinkybių, kurios teiktų pagrindą daryti išvadą, kad ieškovo ieškiniu pareikšti reikalavimai prima facie (iš pirmo žvilgsnio) yra akivaizdžiai nepagrįsti. Teismo teigimu, ieškovas aiškiai suformulavo savo ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, pateikė įrodymus, kuriais įrodinėja nurodomas faktines aplinkybes, pasirinko leistiną savo teisių gynimo būdą, todėl darytina išvada, kad ieškovas tikėtinai pagrindė savo ieškinio reikalavimus.
5. Teismas sprendė, kad egzistuoja ir antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga, nes nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, su konkursą laimėjusiu asmeniu bus sudaroma darbo sutartis po kurios sudarymo, jei skundžiamo konkurso rezultatai būtų panaikinti, atsirastų pagrindas šalinti teisines pasekmes inicijuojant naujus civilinius procesus, šalys ir valstybė patirtų papildomų nuostolių, dirbtinai būtų didinamas teismuose nagrinėjamų bylų skaičius. Teismas nurodė, kad laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas iki kol įsiteisės teismo sprendimas, teismo vertinimu, šalims galimų papildomų neigiamų padarinių, kokie galėtų atsirasti teismui nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, nesukeltų, nes laikinųjų apsaugos priemonių neigiamos pasekmės neviršytų jų teikiamos naudos, taip pat yra maža tikimybė, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovė galėtų patirti kokios nors žalos.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
6. Atskiruoju skundu atsakovė Lietuvos Respublikos kultūros ministerija prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
6.1. Teismas nepagrįstai pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, nes ieškovas teismui nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad jo reikalavimas yra tikėtinai pagrįstas. Vertinant ieškinio turinį nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškinio pagrindas ir dalykas yra aiškūs ir nedviprasmiški, nes ieškovas ieškinyje savo pateiktus argumentus grindžia tik prielaidomis, nepagrįstomis jokiais faktiniais duomenimis. Ieškovas remiasi ne objektyviomis aplinkybėmis, o subjektyviu vertinimu – ieškovas ieškinį grindžia ne tikrovę atitinkančiais faktais, tačiau deklaratyviais teiginiais, subjektyviais pasvarstymais bei nusivylimais dėl antrai kadencijai (duomenys neskelbtini) generalinio direktoriaus pareigoms užimti neperrinkto ieškovo, kartu deklaruodamas, kad konkurso komisijos sudėtis buvo neteisėta, iškraipant teisės aktų, reglamentuojančių konkurso organizavimą, nuostatų turinį. Vien ta aplinkybė, jog ieškovas nelaimėjo konkurso nereiškia, kad konkursas ir jo rezultatai pripažintini neteisėtais, atitinkamai, kad ieškinys yra prima facie pagrįstas.
6.2. Laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas niekaip nesukelia grėsmės teismo sprendimo, jeigu juo būtų tenkinamas ieškinys, tinkamam įvykdymui, jo įvykdymo pasunkinimui ar padarymui neįmanomam įvykdyti, nes teismui galbūt priėmus palankų ieškovui sprendimą, konkurso rezultatai būtų panaikinti ir nutraukta darbo sutartis su konkursą laimėjusiu asmeniu nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos bei skelbiamas naujas konkursas Bibliotekos vadovo pareigoms užimti. Taikant laikinąsias apsaugos priemones byla negali būti išnagrinėta iš esmės, nes tokių priemonių tikslas yra ne ginčo išsprendimas ir teisinės taikos atkūrimas tarp šalių, o siekis užkirsti kelią aplinkybėms, kurios vienaip ar kitaip galėtų įtakoti būsimo teismo sprendimo, priimto patenkinus ieškinį, tinkamą įvykdymą, status quo (faktinės arba teisinės padėties išsaugojimas) išlaikymą ir leistų ieškovui, priėmus jam palankų sprendimą, tikėtis, jog sprendimas bus realiai įvykdytas. Pagal kasacinio teismo praktiką pripažinus viešojo konkurso rezultatus negaliojančiais, šių rezultatų pagrindu su konkurso laimėtoju sudaryta darbo sutartis būtų laikoma prieštaraujančia imperatyviosioms įstatymo nuostatoms ir negaliojančia. Dėl to šiuo atveju nėra jokio pagrindo teigti, kad, nesiėmus ieškovo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, o teismui ieškinį patenkinus, teismo sprendimo vykdymas pasunkėtų. Šiuo atveju ieškovas nepateikė objektyvių duomenų, pagrindžiančių, kad tenkinus ieškinį, negalėtų būti rengiamas naujas konkursas.
6.3. Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia ekonomiškumo principą, nes gali būti sutrikdytas Bibliotekos darbas ir veikla, nebus įgyvendinti Bibliotekai keliami tikslai, o tuo tarpu ieškovas tokių suvaržymų nepatirs. Bibliotekos, kaip nacionalinės įstaigos, vadovo paskyrimas, laikytinas viešuoju interesu, kuriam teiktinas prioritetas. Šiuo atveju viešasis interesas reikalauja užtikrinti tinkamas nacionalinės įstaigos teikiamas kultūros paslaugas ir jai priskirtų funkcijų vykdymo tęstinumą.
Atsiliepimas
7. Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas prašo atskirąjį skundą atmesti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas. Tai, jog kai kuriose konkursų bylose laikinąsias apsaugos priemones buvo atsisakyta taikyti, nereiškia, kad analogiškas sprendimas turėtų būti priimtas ir nagrinėjamo ginčo atveju. Atsakovė prašo panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, motyvuodama tuo, jog jos neekonomiškos ir neproporcingos, nes gali būti sutrikdytas Bibliotekos darbas ir veikla, nebus įgyvendinti Bibliotekai keliami tikslai. Tačiau ginčo atveju atsakovė jau yra paskyrusi laikinai Bibliotekos generalinio direktoriaus pareigas einantį asmenį, todėl atsakovės deklaratyvūs teiginiai, kad pritaikytomis laikinosios apsaugos priemonėmis gali būti sutrikdytas darbas ir veikla ar neįgyvendinti tikslai yra niekaip nepagrįsti.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys, 338 straipsnis).
9. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys, 338 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.
10. Šiuo atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – uždrausta atsakovei Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai sudaryti darbo sutartį su konkurso į (duomenys neskelbtini) generalinio direktoriaus pareigas laimėtoja ar priimti bet kokius sprendimus, susijusius su šio konkurso organizavimu, vykdymu, rezultatų priėmimu ar įgyvendinimu bei sustabdytas šio konkurso rezultatų pagrindu priimtų sprendimų (jeigu tokie buvo priimti) vykdymas.
11. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos.
12. Sprendžiant dėl pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, teismų praktikoje išaiškinta, kad tikėtino ieškinio pagrindimo sąvoka reiškia, jog, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, t. y. netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų galėtų būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013; 2014 m. balandžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2014 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014). Kai vertinamas ieškinio preliminarus pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-757-236/2015; 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1160-302/2015; 2020 m. lapkričio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1548-943/2020). Teismo atliekamas prima facie ieškinyje išdėstytų teisinių ir faktinių argumentų vertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas dėl to, kad ieškovas pasirinko neleistiną savo civilinių teisių gynybos būdą, prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015).
13. Nagrinėjamu atveju, preliminariai įvertinus ieškinyje išdėstytas faktines aplinkybes ir pateiktus teisinius argumentus, galima teigti, kad ieškinio reikalavimas preliminariai pagrįstas – suformuluotas reikalavimas, nurodytas jo teisinis ir faktinis pagrindas, argumentacija, pateikti nurodytas aplinkybes pagrindžiantys rašytiniai įrodymai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra nustatyta akivaizdžių aplinkybių, kurios šioje bylos nagrinėjimo stadijoje leistų daryti išvadą, kad ieškovo pareikštų reikalavimų pagrindu negalėtų būti priimtas galimai palankus sprendimas, t. y. iš ieškinio turinio negalima padaryti vienareikšmės išvados, kad ieškinys prima facie nepagrįstas.
14. Šios išvados nepaneigia atskirajame skunde dėstomi argumentai, kuriais iš esmės pasisakoma dėl ieškinio reikalavimo (ne)pagrįstumo, t. y. ginčijamas reikalavimas. Kaip matyti iš atskirojo skundo turinio, apeliantė argumentuoja, kad ieškovas ieškinį grindžia ne tikrovę atitinkančiais faktais, tačiau deklaratyviais teiginiais, subjektyviais pasvarstymais bei nusivylimais dėl antrai kadencijai (duomenys neskelbtini) generalinio direktoriaus pareigoms užimti neperrinkto ieškovo, kartu deklaruodamas, kad konkurso komisijos sudėtis buvo neteisėta, iškraipant teisės aktų, reglamentuojančių konkurso organizavimą, nuostatų turinį. Tokio pobūdžio aplinkybės ir argumentai bus nagrinėjamos, vertinamos ir dėl jų pasisakoma darbo ginčą nagrinėjant iš esmės, o teismas dėl nurodytų atsakovo argumentų galės pasisakyti tik teisminio bylos nagrinėjimo metu, išklausęs šalių paaiškinimų, ištyręs bei įvertinęs byloje surinktus įrodymus. Sprendžiant procesinio pobūdžio klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo, teismas, kaip minėta, turi vertinti sąlygų tokioms priemonėms taikyti (ne)buvimą, tačiau negali ir neturi išsamiai, visapusiškai išsiaiškinti ir nustatyti aplinkybes, sudarančias bylos nagrinėjimo esmę – esančias ieškinio / atsiliepimo į jį faktiniu bei teisiniu pagrindu. Tik išsamaus teisminio nagrinėjimo metu gali ir turi būti atsakyta į ieškinio dalyką sudarančius klausimus. Atsižvelgiant į nurodytą, pripažintina, jog atsakovės atskirajame skunde dėl ieškinio reikalavimo esmės bei (ne)pagrįstumo dėstomi argumentai nėra teisiškai reikšmingi sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą ir nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl preliminaraus ieškinio pagrįstumo, kaip sąlygos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti.
15. Teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, kad pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra ne vien tikėtinas ieškinio pagrįstumas (pirmoji sąlyga), bet ir realios grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimas (antroji sąlyga), kurią privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1235/2014). Tai reiškia, kad ir tikėtinai pagrįsti reikalavimai, nesant grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1669-781/2020).
16. CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, todėl išvada dėl grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti buvimo daroma įvertinus kiekvienos konkrečios situacijos faktines aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1607-464/2016).
17. Pagal CPK 145 straipsnio 2 dalį teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, taip pat turi vadovautis ekonomiškumo principu. Be to, kaip nurodoma teismų praktikoje, šis principas susijęs ir su bendruoju teisės principu – proporcingumu. Pastarojo principo taikymas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, įvertina tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus, nė vienam iš jų nesuteikdamas nepagrįsto prioriteto. Teismas atsižvelgia į galimus padarinius, kurie kiltų ieškovui, jeigu laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, o ieškinys būtų patenkintas, taip pat ir į padarinius, kurie kiltų atsakovui, jeigu laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o ieškinys – atmestas (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1721-798/2017). Pagal laikinųjų apsaugos priemonių instituto civiliniame procese paskirtį ir esmę, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, gali būti pritaikytos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios tiesiogiai susijusios su pareikštais reikalavimais (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 145 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1868/2010).
18. Nagrinėjamu atveju byloje pareikštas reikalavimas dėl konkurso rezultatų panaikinimo. Ieškovas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, argumentuoja, kad atsakovei tęsiant konkurso vykdymo veiksmus, sudarius darbo sutartį su konkursą laimėjusiu asmeniu, tai turėtų įtakos ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymui, sukurtų neigiamas pasekmes atkuriant iki konkurso egzistavusią teisinę padėtį, tektų nutraukti su laimėtoja sudarytą darbo sutartį, tai suponuotų naujus teisminius ginčus dėl darbo sutarties sudarymo pagrindo teisėtumo, išmokų ir kompensacijų priteisimo.
19. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, darbo sutarties sudarymas su konkurso laimėtoju ir jos vykdymas negali būti grėsmė ieškovui galbūt palankaus sprendimo tinkamam įvykdymui bei pagrindas taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones.
20. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog organizuojant viešąjį konkursą dėl priėmimo į darbą pagal konkurso sąlygas pripažintas jo nugalėtoju asmuo įgyja specialiąją teisę – teisę sudaryti darbo sutartį, todėl, panaikinus tokio konkurso rezultatus, konkursą laimėjęs asmuo netenka šios specialiosios teisės. Pripažinus viešojo konkurso rezultatus negaliojančiais, šių rezultatų pagrindu sudaryta darbo sutartis tampa prieštaraujančia imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, todėl pripažintina negaliojančia (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnio 1 dalis), nes CK 1.78–1.96 straipsniuose nustatyti sandorių negaliojimo pagrindai taikomi ir darbo sutarčiai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2009; 2014 m. gegužės 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-275/2014).
21. Taigi, pagal kasacinio teismo praktiką pripažinus viešojo konkurso rezultatus negaliojančiais, šių rezultatų pagrindu su konkurso laimėtoju sudaryta darbo sutartis būtų laikoma prieštaraujančia imperatyviosioms įstatymo nuostatoms ir negaliojančia. Konkurso laimėtojo darbo sutarties nutraukimo priežasties formulavimo aspektu šiuo atveju būtų taikytinas Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 60 straipsnio 1 dalies 7 punktas (darbo sutarties nutraukimas kai darbo sutartis prieštarauja įstatymams ir šių prieštaravimų negalima pašalinti). Įsiteisėjęs teismo sprendimas privalomas visiems asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 straipsnis). Dėl to šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad, nesiėmus ieškovo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, o teismui priėmus ieškovui palankų sprendimą, sprendimo vykdymas pasunkėtų, juolab – kad taptų neįmanomas įvykdyti. Ieškovo argumentai apie tai, kad su konkurso laimėtoja sudarytos darbo sutarties nutraukimas sukeltų papildomus teisminius ginčus, šiuo konkrečiu atveju negali būti pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tai nesudaro grėsmės būsimo sprendimo įvykdymui.
22. Pažymėtina, jog tokios pozicijos teismai laikosi ir kitose panašaus pobūdžio situacijose (žr., pvz. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2S-2287-910/2018; 2019 m. rugsėjo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2S-1563-910/2019; 2023 m. rugpjūčio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2S-1685-880/2023).
23. Atsižvelgiant į nurodytą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, patenkinęs ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, priėmė nepagrįstą nutartį, neatsižvelgė į nagrinėjamo ginčo ypatumus ir jų pagrindu pateiktus kasacinio teismo išaiškinimus, dėl to atskirasis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmestinas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
24. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atskirojo skundo argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui išspręsti. Vertinant, ar atskirojo skundo argumentai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (CPK 320 straipsnis). Vadovaujantis nurodytu ir įvertinus tai, kad kiti atskirajame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės vertinant pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako.
25. Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl atskirojo skundo, įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos (CPK 339 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338 straipsniu, teismas
nutaria:
atskirąjį skundą tenkinti.
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) nutarties dalį, kuria tenkintas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ir šį klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo R. G. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.