- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-03-01
- Bylos Nr.
- eI3-821-1047/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02214-2021-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjai
- Beata Martišienė (pirm.), Tomas Blinstrubis, Gediminas Užubalis
- Pareiškėjas
- Vilniaus medžiotojų klubo „Arbaletas“
- Atsakovas
- Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos
- Advokatai
- Karolis Kurapka
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Blinstrubio, Beatos Martišienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gedimino Užubalio,
viešame nuotoliniame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vilniaus medžiotojų klubo „Arbaletas“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas Vilniaus medžiotojų klubas „Arbaletas“ su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. birželio 4 d. sprendimą Nr. (7.8)-AD5-10485 (numeris nustatytas pagal dokumento metaduomenis) (toliau – ir Sprendimas). Taip pat pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Nurodo, kad atsakovas nustatė, jog pareiškėjas 2019 metais Valstybinei mokesčių inspekcijai iki teisės aktuose nustatytų terminų nepateikė Mokesčio už medžiojamųjų gamtinių gyvūnų išteklių naudojimo deklaracijų, todėl pareiškėjui paskaičiuotas dešimt kartų didesnis mokestis 8 995,00 Eur. Mano, kad Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl turi būti panaikintas.
Pabrėžia, kad aplinkybė, jog 2019 m. deklaracija nebuvo išsiųsta Valstybinei mokesčių inspekcijai pareiškėjui paaiškėjo tik tuomet, kai buvo gautas 2021 m. balandžio 27 d. patikrinimo aktas, o iki to laiko deklaraciją pildęs asmuo buvo įsitikinęs, kad ji tinkamai užpildyta ir pateikta, o visi mokėtini mokesčiai sumokėti. Faktinę aplinkybę, kad deklaracija buvo užpildyta laiku patvirtina faktas, jog priskaičiuota ir sumokėta įmoka (901,00 Eur) už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą už 2019 metus buvo sumokėta 2020 m. vasario 24 d., kadangi duomenys apie mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklių dydžius yra nurodomi tik po to, kai užpildomos reikiamos eilutės minimoje deklaracijoje. Kiekvienais metais mokesčio sumos skyrėsi, pavyzdžiui, už 2018 metus apskaičiuotas mokestis buvo 438,00 Eur, o 2019 metais – 901,00 Eur.
Pareiškėją siekė ištaisyti paaiškėjusią klaidą ir klubo prezidentas 2021 m. gegužės 7 d. pakartotinai užpildė ir pateikė deklaraciją už 2019 m. Valstybinei mokesčių inspekcijai, o ši ją priėmė. Pažeidimas yra formalus, nesukėlęs jokių padarinių, nes nustatyto dydžio mokestis sumokėtas laiku, todėl realios žalos valstybės biudžetui nebuvo padaryta, o sužinojus, kad deklaracija Valstybinei mokesčių inspekcijai nebuvo pateikta, deklaracija nedelsiant buvo pateikta.
Pareiškėjas yra juridinis asmuo, kurio vienintelės įplaukos yra klubo narių mokestis, kuris nėra nustatytas ir priklauso nuo klubo numatomų išlaidų dydžio, todėl sumokėti Skundžiamame sprendime nurodytą sumą, kuri apskaičiuota taikant net 10 kartų didesnio mokesčio tarifą už 2019 m., būtų itin didelė ir nepakeliama finansinė našta Pareiškėjui. Pareiškėjo veiksmuose nebuvo siekio nuslėpti naudojamų gamtos išteklių kiekių ir už juos mokėtino mokesčio. Juolab, kad deklaruojamų medžioklės sklypų plotas daugiau kaip 10 metų nesikeitė, deklaracijos nepateikimas nebuvo sąmoningas veiksmas, o žmogiška ar techninė klaida. Skundžiamame sprendime nurodyta sankcija negali būti laikoma adekvačia, atitinkančia protingumo bei teisingumo principų reikalavimus.
Šalies argumentai
Pareiškėjas prašo remtis teismų praktika analogiškose bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2020 m. liepos 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1546-602/2020, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI3-4805-983/2020).
Mano, kad sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 6 punktui, numatančiam, jog administraciniame sprendime turi būti nurodyti administracinio sprendimo motyvai. Pareiškėjas 2021 m. gegužės 14 d. prašyme atsakovui aiškiai nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą 2020 m. liepos 1 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-1546-602/2020, bei įsiteisėjusį Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI3-4805-983/2020 analogiškoje byloje, Atsakovas šiuos argumentus ignoravo ir dėl jų apskritai nepasisakė. Teismų praktika analogiškose byloje yra reikšminga priimant administracinį sprendimą, todėl atsakovas neabejotinai turėjo pasisakyti dėl teismų praktikos analogiškose bylose (ar sutinka, ar nesutinka ir kodėl nesutinka su suformuota teismų praktika).
2022 m. vasario 23 d. teisme gauti pareiškėjo rašytiniai paaiškinimai, kuriuose nurodyta, kad Patikrinimo aktas nėra savaime teisines pasekmes pareiškėjui sukeliantis dokumentas, jame fiksuojami atlikto patikrinimo vietoje metu gauti rezultatai ir nėra numatyta jokių privalomų vykdyti įpareigojimų, duota nurodymų ar išdėstyta kitų priimtų sprendimų, galinčių lemti pareiškėjo teises ir pareigas, todėl pareiškėjas jo neskundė ir neturėjo skųsti.
Pareiškėjas skundžia ne tik padidintą tarifą, bet visą Sprendimą.
Atkreipia dėmesį, kad atsakovas nepasisako dėl analogiškos teisme buvusios administracinės bylos Nr. eI3-4805-983/2020 arba dėl LVAT suformuotos praktikos dėl sankcijų taikymo nepagrįstumo vien dėl formalių reikalavimų pažeidimo.
pabrėžia, kad atsakovo minimos administracinės bylos Nr. A-821-602/2016 ir šios bylos faktinės aplinkybės skiriasi. Atsakovo cituojamoje byloje pareiškėjas, deklaruodamas mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius už 2013 metus, deklaravo mažesnius medžioklės plotus, negu nustatyta 2013 m. rugsėjo 19 d. leidime Nr. LG2-84 bei Medžioklė tvarkos projekte, todėl juos apmokestino didesniu tarifu. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas sumokėjo būtent tokio dydžio mokestį, kuris ir buvo suformuotas VMI deklaracijoje už 2019 metus.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė teismo pareiškėjo skundo netenkinti.
Nurodo, kad pareiškėjas neginčija mokestinio patikrinimo procedūros bei mokesčio apskaičiavimo, o tik padidinto tarifo paskaičiavus mokestį pritaikymą.
Mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklius mokestinis laikotarpis yra kalendoriniai metai, kuriems pasibaigus pareiškėjas privalėjo užpildyti mokesčio už medžiojamų gyvūnų išteklius deklaracijas ir jas pateikti teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – VMI) bei sumokėti tinkamą mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas 15 dienos (MVGIĮ 7 straipsnio 4 dalis). Tačiau už 2019 metus tai nebuvo padaryta. Pareiškėjas nepateikė Mokesčio už medžiojamų gyvūnų išteklių naudojimo deklaracijų formos KIT709 už 2019 metus VMI iki teisės aktuose nustatytų terminų, tuo pažeidė LR Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo, 5 straipsnio 2 dalį, 7 straipsnio 1, 3 ir 4 dalis. Todėl vadovaujantis LR Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, pagrįstai paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu – 8995, 00 Eur.
Mano, kad susiklosčiusi situacija (pareiškėjas, žinodamas, kad turi pateikti deklaraciją, jos nepateikė, nes neva „nepaspaudė mygtuko“) nepateisina pareiškėjo įstatymų nesilaikymo. pareiškėjas turėjo pasitikrinti, ar atliko savo pareigą deklaruoti mokestį tinkamai.
Pažymi, kad pareiškėjas iš viso nepateikė Mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą deklaracijos formos KIT709 už 2019 metus VMI per teisės aktuose nustatytus terminus. Pats mokestis sumokėtas jau po termino, tik vasario 24 d., nors turėjo būti sumokėtas iki vasario 15 d.
Mano, kad pareiškėjas skunde nenurodo jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių teismas turėtų padaryti išimtį iš įstatymu nustatyto teisinio reglamentavimo ir pakeisti ginčijamą Sprendimą. Pareiškėjas viso labo nurodo subjektyvaus pobūdžio samprotavimus, kodėl jam paskirta suma yra per didelė. Pareiškėjo atstovaujamas Vilniaus medžiotojų klubas „Arbaletas“, remiantis viešai skelbiama informacija, egzistuoja 28 metus . Apie prievolę teikti deklaracijas pareiškėjui turėjo būti žinoma, nes veikia ne vienerius metus.
Šalies argumentai
Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas palaikė skunde ir rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus, prašė vadovautis teismų praktika ir skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovai teismo posėdyje palaikė atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Papildomai paaiškino, kad 901 Eur, kurie yra sumokėti, neįskaitomi ir pareiškėjas papildomai turi sumokėti Sprendime nurodytą sumą. Prašė vadovautis LVAT praktika analogiškoje byloje.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje nustatyta, kad 2021 m. balandžio 7 d. Departamentas raštu „Dėl pranešimo/pavedimo apie planinį patikrinimą“ pranešė pareiškėjai, kad Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Vilniaus apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius 2020 m. balandžio 7 d. pradėjo planinį teminį Vilniaus medžiotojų klubo „Arbaletas“ patikrinimą.
Departamentas atliko pareiškėjo planinį mokesčio už valstybinius gamtos išteklius (mokesčio už medžiojamų gyvūnų išteklius) apskaičiavimo teisingumo ir sumokėjimo patikrinimą už 2018–2020 metus bei 2021 m. balandžio 28 d. (data nustatyta pagal dokumento metaduomenis) surašė Patikrinimo aktą Nr. (7.8)-AD5-7112 (toliau – ir Patikrinimo aktas). Patikrinimo akte konstatavo, jog pareiškėjas už 2019 metus nepateikė deklaracijos KIT709 už medžiojamų gyvūnų išteklių naudojimą VMI iki teisės aktuose nustatytų terminų, tuo pažeidė MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalį, 7 straipsnio 1 ,3, 4 dalis.
Pareiškėjas atsakovui 2021 m. gegužės 14 d. pateikė prašymą netvirtinti Patikrinimo akto.
2020 m. vasario 24 d. pareiškėjas sumokėjo 901 Eur VMI, kaip įmokos kodą nurodęs 1001.
2021 m. gegužės 7 d. pareiškėja pateikė Mokesčio už medžiojamų gyvūnų išteklių naudojimą deklaraciją už 2019 m.
Atsakovas 2021 m. birželio 4 d. priėmė sprendimą Nr. (7.8)-AD5-10485 (numeris nustatytas pagal dokumento metaduomenis), kuriuo nusprendė patvirtinti Patikrinimo aktą (Sprendime nurodyti kitoks Patikrinimo akto numeris ir data, tačiau teismas tai laiko technine klaida).
Byloje ginčas kilo dėl atsakovo Sprendimo, kuriuo pareiškėjui taikytas didesnis mokesčio tarifas – apskaičiuota 8 995,00 Eur suma, teisėtumo ir pagrįstumo.
MVGIĮ 4 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad mokesčio objektas yra medžiojamieji gyvūnai, kurie apmokestinami pagal medžioklės plotų kategorijas, nurodytas šio įstatymo 3 priede. MVGIĮ 5 straipsnio 2 dalis nustato, kad mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklius mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, turintys leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete pagal Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymą, išskyrus biologinio profilio mokslo ir mokymo įstaigas, vykdančias laukinės gyvūnijos, jos gyvenamosios aplinkos ir medžioklės mokslinius tyrimus.
To paties įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10.
MVGIĮ 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokestinis laikotarpis yra kalendorinis ketvirtis. Mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklius mokestinis laikotarpis yra kalendoriniai metai. Šio straipsnio 3 dalis nustato, kad mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklius mokėtojai, mokestinio laikotarpio mokesčio deklaracijoje taikydami indeksuotą šio įstatymo 3 priede nustatytą mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklius tarifą pagal medžioklės plotų kategorijas, apskaičiuoja ir moka mokestį už per mokestinį laikotarpį mokesčio mokėtojui suteiktą (leistą) naudoti atitinkamos kategorijos medžioklės plotų dydį, o 4 dalyje nustatyta, kad mokesčio mokėtojai, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, privalo užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti tai teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje jie yra arba privalo būti įregistruoti mokesčio mokėtojais, ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos.
Atsakovas skundžiamu sprendimu konstatavo, jog pareiškėjas pažeidė MVGIĮ 6 straipsnio 2 dali,7 straipsnio 1, 3 ir 4 dalis, todėl vadovaudamasis MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalimi už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekis taikant didesnio mokesčio tarifą paskaičiavo 8 995,00 Eur mokesčio sumą.
Pareiškėjas tiek atsakovui, tiek skunde teismui neneigė aplinkybės, kad deklaracija už 2019 m. nebuvo pateikta laiku, tačiau paaiškino, kad tai įvyko dėl techninės klaidos. Be to, Deklaracija už 2019 m. pateikta vos tik klaida paaiškėjo, t. y. 2021 m. gegužės 7 d.
Teismas vertina, kad byloje įrodyta, jog pareiškėjas per MVGIĮ nustatytą terminą deklaracijos už 2019 m. mokesčių administratoriui nepateikė, taip pažeisdamas minėto įstatymo nuostatas, už ką Departamentas pareiškėjui ir pritaikė 10 kartų didesnį tarifą. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovui tvirtinant patikrinimo rezultatus, šiuo atveju nesuteikta teisė taikyti kitokius mokesčių tarifus nei tuos, kurie nustatyti MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes bei cituotą teisinį reglamentavimą, daro išvadą, kad Sprendimą atsakovas priėmė pagrįstai. Kitokio sprendimo priimti Departamentas negalėjo pagal teisės aktų jam suteiktą kompetenciją.
Pažymėtina, kad, sprendžiant dėl pareiškėjui taikytinos mokesčio sumos, svarbu atsižvelgti į pažeidimo pobūdį ir jį lėmusias aplinkybes. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, jog institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Teismas, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimas, 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimas).
LVAT laikosi nuostatos, jog teisingumas negali būti tapatinamas su formaliu teisės aktuose nustatytų taisyklių taikymu ir tais atvejais, kai pagal faktines bylos aplinkybes akivaizdu, jog konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu teismo sprendimas bus formalus, bet ne teisingas, pirmenybę būtina teikti teisingumui (LVAT 2015 m. vasario 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-896-662/2015, 2019 m. kovo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-278-624/2019).
Proporcingumo principo taikymas atsiskleidžia tuo, kad pritaikyta neigiama poveikio priemonė turi atitikti padarytą pažeidimą, todėl šis principas neatskiriamas nuo teisingumo principo. Įgyvendinant teisingumo principą, reikalaujama, kad asmeniui skiriama sankcija būtų proporcinga padarytam pažeidimui. Teisingumo principas taip pat įpareigoja, kad asmuo, padaręs priešingą teisei veiką, neišvengtų atsakomybės, tačiau skiriant jam bausmę būtų atsižvelgiama į jo turtinę padėtį bei svarbias kitas aplinkybes. Konstitucinis Teismas 2001 m. spalio 2 d. nutarime yra konstatavęs, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi asmens varžyti akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti. Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarime nurodyta, kad teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia ir tai, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimų ir už šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Šie principai neleidžia nustatyti už teisės pažeidimus tokių nuobaudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos teisės pažeidimui bei siekiamam tikslui.
Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, dėl kurių jis nepateikė deklaracijos, rodo, kad pareiškėjas neturėjo tikslo nuslėpti dalies medžiojamų gyvūnų išteklių naudojimo fakto ir turėti mokestinės naudos. Teismas, įvertinęs pareiškėjo pateiktus paaiškinimus, nustatytas bylos faktines aplinkybes bei rašytinę bylos medžiagą, sprendžia, jog teikdamas deklaraciją pareiškėjas suklydo ir dėl to nepateikė deklaracijos. Taip pat teismas konstatuoja, kad pareiškėjas pavėlavo sumokėti Mokestį, tačiau jį sumokėjo ir pavėlavo labai nežymiai (turėjo sumokėti iki vasario 15 d., sumokėjo vasario 24 d.). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų sistemingai pažeidinėjęs įstatymus ir kad jam anksčiau būtų taikytos ekonominės sankcijos už analogiškus pažeidimus.
Teismas atmeta pareiškėjo prašymą panaikinti sprendimą, remtis LVAT 2020 m. liepos 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1546-602/2020 ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 1 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-4805-983/2020. Teismas remiasi naujausia LVAT praktika, suformuota 2022 m. sausio 5 d. administracinėje byloje Nr. eA-31-556/2022, kurioje konstatuota, kad pareiškėjui laiku nepateikus deklaracijų, būtent nedeklaruotas gamtos išteklių kiekis yra pagrindas taikyti MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą didesnį mokesčio tarifą (žr., pvz., 2021 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje A-2005-662/2021; 2021 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-808-822/2021; kt.).
LVAT praktikoje pripažįstama, kad tokiose situacijose ekonominės sankcijos sumažinimas, vietoje 10 kartų didesnio mokesčio tarifo taikant 50 ar 100 proc. didesnį mokestį, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje eA-2166-575/2016, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje eA-3525-575/2016, 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2018). Teismas, nagrinėjamu atveju vadovaudamasis aukščiau nurodytais argumentais bei įvertinęs bylos duomenis, ginčo šalių teiktus paaiškinimus, vadovaudamasis proporcingumo ir teisingumo principais, daro išvadą, kad pareiškėjui pritaikyta sankcija taikant 10 kartų didesnį mokesčio tarifą yra pernelyg griežta.
Pagal ABTĮ 80 straipsnio 2 dalį administracinis teismas negali peržengti pareikšto skundo (prašymo, pareiškimo) reikalavimo ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus skundo (prašymo, pareiškimo) reikalavimo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Administracinis teismas nėra saistomas pareikšto reikalavimo formuluotės. Taigi nors pareiškėjas nagrinėjamoje byloje prašo panaikinti visą Sprendimą, teismas, įvertinęs jo turinį ir siekdamas teisingai išspręsti bylą, konstatuoja, kad Sprendimas keičiamas, t. y. iš viso pareiškėjui Sprendime apskaičiuotas mokesčio už nedeklaruotus valstybinius gamtos išteklius dydis keičiamas, sumažinant jį nuo 8 995,00 Eur sumos iki 1 351,5 Eur (50 proc. didesniu mokesčiu tarifu – 901 Eur + 450,5 Eur (50 proc.)=1 351,5 Eur).
Teismo vertinimu pareiškėjo kaltės forma (per klaidą nepateikė deklaracijos, mokestį sumokėjo tik nežymiai pavėlavęs), pasekmių biudžetui nebuvimas, ankstesnis pareiškėjo elgesys lemia tai, kad taikomas 50 proc. didesnis mokesčio tarifas, o ne dvigubas mokestis.
Pažymėtina, kad teismas atmeta atsakovo atstovų paaiškinimus teismo posėdyje, jog sumokėta suma neįskaitoma. Pareiškėjo sumokėtas 901 Eur mokestis turi būti sprendžiamas Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka priimant administracinius sprendimus (taikant įskaitymą), o Skundžiamu sprendimu jie nebuvo sprendžiami, taigi teismas plačiau dėl jų nepasisako.
Teismui nusprendus keisti Sprendimą ir sumažinus mokesčio sumą nuo 8 995,00 sumos iki 1 351,5 Eur konstatuotina, jog pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies.
Pareiškėja prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo.
Pagal Lietuvos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Taigi išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kurios atžvilgiu priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai). Toks laimėjimas siejamas su kitos šalies veiksmų (neveikimo) neteisėtumo pripažinimu (LVAT 2010 m. rugpjūčio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-485/2010). Todėl tais atvejais, kai skundo reikalavimai tenkinami, tačiau atsakovo veika nepripažinta neteisėta ir skundo reikalavimų patenkinimą iš esmės nulemia ne jo veiksmai, o kitos aplinkybės, toks atsakovas negali būti laikomas atsakingu dėl pareiškėjos teismo išlaidų atsiradimo ir šios išlaidos iš minėto atsakovo negali būti priteisiamos (LVAT 2009 m. birželio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-390/2009, 2010 m. balandžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-281/2010, 2010 m. gegužės 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-509/2010).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos ginčyto Sprendimo pakeitimą nulėmė ne atsakovo neteisėti veiksmai (byloje nebuvo konstatuotas skundžiamo sprendimo neatitikimas teisės aktų reikalavimams), o teismo pasinaudojimas jam teisės aktų nustatyta diskrecijos teise, įvertinus reikšmingas aplinkybes, skirti mažesnę, nei įstatyme nustatyta, sankciją ar šios sankcijos neskirti visai. Šiuo atveju atsakovas neturėjo teisės skirti mažesnės sankcijos nei buvo paskyręs, todėl teisėjų kolegija atmeta pareiškėjos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Tokios pozicijos laikosi ir LVAT (LVAT 2016 m. gruodžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1797-822/2016).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsniu, 80 straipsniu, 88 straipsnio 1, 4 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo medžiotojų klubo „Arbaletas“ skundą tenkinti iš dalies.
Pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2021 m. birželio 4 d. sprendimu Nr. (7.8)-AD5-10485 (numeris nustatytas pagal dokumento metaduomenis) patvirtintą 8 999 Eur sumą didesniu mokesčio tarifu sumažinant ją iki 1 351,5 Eur (vieno tūkstančio trijų šimtų penkiasdešimt vieno euro 50 ct).
Likusią pareiškėjo medžiotojų klubo „Arbaletas“ skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Pareiškėjos prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinti.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.