- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-04-22
- Bylos Nr.
- eAS-956-662/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01724-2026-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Dirvonas, Audrius Bakaveckas, Milda Vainienė
- Pareiškėjas
- I. M.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo I. M. (I. M.) atskirąjį skundą administracinėje byloje dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. kovo 17 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas I. M. (I. M.) (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, ir Migracijos departamentas) 2025 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. 25S286558 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamenta? is?nagrine?ti pareis?ke?jo pras?yma? suteikti prieglobsti? Lietuvos Respublikoje is? naujo.
Pareiškėjas skunde taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Sprendimo vykdymą ir uždrausti išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos iki kol bus išnagrinėta ši administracinė byla ir priimtas galutinis sprendimas dėl tarptautinės apsaugos jam suteikimo Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas šį prašymą grindė tuo, kad klausimas dėl jo išsiuntimo buvo išspręstas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) (duomenys neskelbtini) sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, nepakeitė VSAT (duomenys neskelbtini) sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) dėl išsiuntimo ir anksčiau priimtas sprendimas tebegalioja (tai matyti iš Sprendimo 1 ir 10 puslapių). Pareiškėjas teigė, kad būtina sustabdyti Sprendimo vykdymą ir uždrausti VSAT vykdyti pareiškėjo išsiuntimą i? (duomenys neskelbtini), nes jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didele? žala, t. y. pareiškėjas dar prieš išanalizuojant jo situaciją dėl jam kylančios grėsmės (duomenys neskelbtini) būtų išsiųstas į kilmės valstybę, kurioje susidurtų su grėsme savo gyvybei ir sveikatai, taip pat grėsme (duomenys neskelbtini) persekiojimą (duomenys neskelbtini) policijai dėl to neteikiant apsaugos.
II.
Regionų administracinis teismas 2026 m. kovo 17 d. nutartimi, be kita ko, priėmė pareiškėjo skundą, tačiau netenkino jo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.
Teismas nurodė, kad pareiškėjo skundas atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 24–25 straipsniuose nustatytus reikalavimus, todėl yra priimtinas.
Teismas, įvertinęs ABTĮ 70 straipsnio 1 ir 3 dalies nuostatas, pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas skundžiamu Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje.
Teismas vertino, kad pareiškėjas prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nenurodė argumentų, nepateikė jokių įrodymų, iš kurių būtų galima ne tik matyti realų galimai atsirasiančios žalos faktą, bet ir žalos dydį išsiuntus pareiškėją į (duomenys neskelbtini), o pareiškėjo argumentai dėl galimos grėsmės (duomenys neskelbtini) yra deklaratyvūs ir susiję su bylos esme, todėl nevertintini nagrinėjant prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. Teismas akcentavo, kad prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Teismas, konstatavęs, kad pareiškėjas, kuriam tenka pareiga pagrįsti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybę, šios pareigos neįvykdė, nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog šioje bylos nagrinėjimo stadijoje egzistuoja pagrindas taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nagrinėjamuoju atveju būtų adekvatus ir proporcingas, atitiktų šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą, netenkino prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.
III.
Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. kovo 17 d. nutarties dalį, kuria nuspręsta netenkinti pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Migracijos departamento Sprendimo vykdymą ir uždrausti išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos iki kol bus išnagrinėta ši administracinė byla ir priimtas galutinis sprendimas dėl tarptautinės apsaugos jam suteikimo Lietuvos Respublikoje.
Pareiškėjas nurodo, kad klausimas dėl jam kylančių grėsmių, jei jis būtų išsiųstas iš Lietuvos, bus sprendžiamas nagrinėjant bylą iš esmės. Pareiškėjas siekia gauti prieglobstį Lietuvoje (jis yra prieglobsčio prašytojas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 2 str. 20 d. prasme), todėl, atsižvelgiant į pareiškėjo argumentus ir byloje esančius duomenis, laikytina, jog, nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, išsiuntimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjui gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y., jei Sprendimo dalis dėl išsiuntimo būtų įvykdyta, kilmės valstybėje jis galėtų patirti neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą. Be to, teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą – panaikinus atsakovo Sprendimą ir įpareigojus atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, tokio sprendimo vykdymas būtų iš esmės neįmanomas, nes išsiuntus asmenį į kilmės valstybę, net ir priėmus jam palankų sprendimą nagrinėjamoje byloje, pareiškėjas nebūtų grąžintas atgal į Lietuvą nagrinėti jo prieglobsčio prašymą. Pareiškėjo nuomone, šioje bylos stadijoje sprendžiamas ne klausimas apie prieglobsčio bylos aplinkybes, o tai, ar galima įvykdyti sprendimą byloje, kuri neišnagrinėta (t. y. prieglobsčio suteikimo klausimas) iš esmės. Pasak pareiškėjo, sprendimo įvykdymo pasekmių negalima būtų atgręžti atgal, o prieglobsčio bylos dalykas iš esmės ir yra klausimas, ar yra aplinkybių, dėl kurių pareiškėją (ne)galima išsiųsti, todėl jo išsiuntimas, neišnagrinėjus bylos iš esmės, jokiomis teisinėmis priemonėmis negalės būti ištaisytas.
Pareiškėjo teigimu, nagrinėjamu atveju yra būtina taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. uždrausti vykdyti pareiškėjo išsiuntimą? i? (duomenys neskelbtini), kadangi to neatlikus, pareiškėjui gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didele? žala jo gyvybei ar sveikatai, be to, byloje sprendžiamas pavojaus pareiškėjui kilmės šalyje bei jo išsiuntimo klausimas. Nenustačius, ar pareiškėjui kilmės šalyje gresia pavojus, išsiųsti jo negalima, nes nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonės, jo kilmės šalyje gali būti pasikėsinta į jo sveikatą ir / ar gyvybę. Todėl pareiškėjo išsiuntimas į (duomenys neskelbtini) turi būti sustabdytas, kol byloje galutinai neišsiaiškinta, ar jis gali grįžti į kilmės šalį.
Pareiškėjas akcentuoja, kad jei jo išsiuntimas nebus sustabdytas ir bus vykdomas, jokio papildomo vėlesnio sprendimo ar procedūros, kuriuos būtų galima suspėti apskųsti, jau nebus. Net ir sužinojus apie būsimo išsiuntimo dieną bei tą pačią dieną padavus prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti išsiuntimą, teismai nebespės šio klausimo išnagrinėti.
Pareiškėjo vertinimu, yra būtina taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. Migracijos departamento įsiteisėjusio Sprendimo vykdymą sustabdyti bei uždrausti išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos iki kol bus išnagrinėta ši administracinė byla ir priimtas galutinis sprendimas dėl tarptautinės apsaugos jam suteikimo Lietuvos Respublikoje.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir Regionų administracinio teismo 2026 m. kovo 17 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.
Žemesnės instancijos teismas
Atsakovas prie atsiliepimo į atskirąjį skundą pateikė neįsiteisėjusį Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų (duomenys neskelbtini) sprendimą byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (teisminio proceso Nr. (duomenys neskelbtini)) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (duomenys neskelbtini) nutartį administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (teisminio proceso Nr. (duomenys neskelbtini)).
Atsakovas akcentuoja, kadangi klausimas dėl pareiškėjo išsiuntimo jau yra išspręstas (duomenys neskelbtini) VSAT sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini), kuris yra įsiteisėjęs, klausimas iš naujo nesprendžiamas.
Atsakovo vertinimu, pareiškėjas tikėtinai nepagrindė skundo reikalavimo pagrįstumo, faktinės aplinkybės yra deklaratyvios, paremtos tik paties pareiškėjo žodiniais paaiškinimais, įrodomosios reikšmės neturinčiais duomenimis, todėl nesant šios būtinosios reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo sąlygos, ši priemonė negali būti pritaikyta.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjimo dalykas – Regionų administracinio teismo 2026 m. kovo 17 d. nutarties dalies, kuria teismas netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Sprendimo vykdymą ir uždrausti išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos iki kol bus išnagrinėta ši administracinė byla ir priimtas galutinis sprendimas dėl tarptautinės apsaugos jam suteikimo Lietuvos Respublikoje, teisėtumas ir pagrįstumas.
ABTĮ 151 straipsnyje nustatyta, jog atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šiame skyriuje nustatytas išimtis. Pagal ABTĮ 142 straipsnio 3 dalį, jeigu teismas pripažino, kad būtina, gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai. Teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Šia nuostata yra ribojama proceso šalies teisė apeliaciniame procese teikti naujus dokumentus ir kitus įrodymus, ji užtikrina sąžiningą, operatyvų teismo procesą. Atsižvelgiant į ABTĮ 140 straipsnio 1 dalies bei 151 straipsnio nuostatas, pažymėtina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo procesinio sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos ar atskiro klausimo nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.
Teismas, spręsdamas klausimą dėl įrodymų išreikalavimo / pridėjimo prie bylos medžiagos, be kita ko, yra saistomas įrodymų sąsajumo taisyklės. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos konkrečioje byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-138-822/2024 ir joje nurodytą praktiką).
Nagrinėjamu atveju yra tikrinamas pirmosios instancijos teismo 2026 m. kovo 17 d. nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, pagrįstumas ir teisėtumas (ABTĮ 140 str. 1 d., 151 str.). Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo prie atsiliepimo į atskirąjį skundą pateiktus dokumentus sąsajumo aspektu, pripažįsta juos nesusijusius su nagrinėjamo ginčo dalyku, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija jų neprideda prie bylos ir nevertina.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, kad pareiškėjas, kuriam tenka pareiga pagrįsti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybę, šios pareigos neįvykdė, nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog šioje bylos nagrinėjimo stadijoje egzistuoja pagrindas taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nagrinėjamu atveju būtų adekvatus ir proporcingas, atitiktų šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą, pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkino.
Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi, atskirajame skunde, be kita ko, teigia, kad būtina taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. uždrausti vykdyti pareiškėjo išsiuntimą? i? kilmės valstybę, kadangi to neatlikus, pareiškėjui gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didele? žala jo gyvybei ar sveikatai.
Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, jog ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir, nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016).
Taigi, reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia, t. y. prima facie, reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016, 2023 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-641-822/2023).
Reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010).
Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019). Pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikras neigiamas pasekmes, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017).
Pareiškėjas prieglobsčio prašymą iš esmės grindė tuo, kad (duomenys neskelbtini) bijo persekiojamo dėl (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) policijai dėl to neteikiant apsaugos. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį iš esmės skubos tvarka, vadovaudamasis Įstatymo 86 ir 87 straipsniais, priėmė skundžiamą Sprendimą nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje.
Atsakovas, pasisakydamas dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, pažymėjo, kad pareiškėjo išsiuntimo klausimas jau yra išspręstas (duomenys neskelbtini) VSAT sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini), kuris yra įsiteisėjęs, klausimas iš naujo nesprendžiamas, tačiau atsižvelgdamas į nuo sprendimo priėmimo praėjusį laiką ir pasikeitusias aplinkybes, Migracijos departamentas iš naujo įvertino, ar nėra aplinkybių, dėl kurių asmuo gali būti neišsiunčiamas. Atsakovas nurodė, kad atsižvelgus į tai, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, jam nėra suteikiama teisė savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos ir, įsigaliojus šiam sprendimui, jis turi būti išsiunčiamas į savo kilmės valstybę – (duomenys neskelbtini). Taip pat atsakovas vertino, kad Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės neturi esminės įtakos užsieniečio išsiuntimui į kilmės valstybę, be to, užsienietis yra ne Lietuvos Respublikos pilietis ir neturi atitinkamos svarbos individualių aplinkybių, suteikiančių teisę likti, gyventi ar dirbti Lietuvos Respublikoje. Atsakovas nurodė, kad Įstatymo 130 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos nenustatyta, o atsižvelgiant į šiuo aspektu Sprendime pateiktą informaciją ir nesant priežasčių, dėl kurių, remiantis Įstatymo 128 straipsnio 2 dalimi, sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo vykdymas sustabdomas, sprendė, kad pareiškėjas gali būti išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini).
Pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones iš esmės grindžia šiais argumentais: 1) iš Sprendimo matyti, kad klausimas dėl pareiškėjo išsiuntimo buvo išspręstas (duomenys neskelbtini) VSAT sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini), o Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, nepakeitė minėto VSAT sprendimo dėl išsiuntimo ir anksčiau priimtas sprendimas tebegalioja; 2) nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjui gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didele? žala; 3) neatitaisoma žala pasireiškia tuo, kad pareiškėjas dar prieš išanalizuojant jo situaciją dėl jam kylančios grėsmės (duomenys neskelbtini) būtų išsiųstas į kilmės valstybę, kurioje susidurtų su grėsme savo gyvybei ir sveikatai, kur jam kyla grėsmė patirti persekiojimą (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini) policija dėl to apsaugos neteikia.
Akcentuotina, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimas turi būti sprendžiamas individualiai, t. y. įvertinus nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią konkrečią situaciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-798-438/2017).
Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, taip pat atsižvelgusi į ginčo esmę, pareiškėjo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės pobūdį, pareiškėjo argumentus, kuriais grindžiamas reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas, atsakovo atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentus ir byloje esančius duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad šiuo konkrečiu atveju pareiškėjas nepagrindė vienos iš būtinosios sąlygos reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos.
Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo teiginius, jog jam gali kilti pavojus kilmės valstybėje, pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016; kt.). Pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Be to, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017; 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-507-822/2023 ir kt.).
Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog pareiškėjas prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nenurodė argumentų, nepateikė jokių įrodymų, iš kurių būtų galima ne tik matyti realų galimai atsirasiančios žalos faktą, bet ir žalos dydį išsiuntus pareiškėją į (duomenys neskelbtini), o pareiškėjo argumentai dėl galimos grėsmės (duomenys neskelbtini) yra deklaratyvūs ir susiję su bylos esme, todėl nevertintini nagrinėjant prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.
Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo argumentai, kad jis bus išsiųstas į kilmės šalį ir teigiamo teismo sprendimo atveju nebus grąžintas, savaime nereiškia, kad pareiškėjui bus padaryta didelė, neatitaisoma žala. Aptariami pareiškėjo teiginiai dėl ateityje galinčios kilti žalos yra tik deklaratyvaus pobūdžio ir nepatvirtinti jokiais duomenimis ar įrodymais, kuriuos įvertinus būtų galima nustatyti, kokią žalą, netenkinus pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, patirtų pareiškėjas, todėl jie nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Šioje proceso stadijoje pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas, teisėjų kolegijos vertinimu, reikštų, kad galbūt pažeistos pareiškėjo teisės be pagrindo būtų ginamos prevenciškai, ir neproporcingai, kadangi pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių ir argumentų, kurie patvirtintų, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.
Kiti pareiškėjo argumentai nepaneigia šioje nutartyje padarytų išvadų ir neturi lemiamos teisinės reikšmės bylos išsprendimui, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutarties dalis paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo I. M. (I. M.) atskirąjį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo 2026 m. kovo 17 d. nutarties dalį, kuria nuspręsta netenkinti pareiškėjo I. M. (I. M.) prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.