- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-04-03
- Bylos Nr.
- e2A-287-894/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-35-3-01172-2024-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rasa Urbanavičiūtė
- Pareiškėjas
- V. V.
- Suinteresuotas asmuo
- A. M. K., P. G., valstybės įmonė Turto bankas, Radviliškio rajono savivaldybės administracija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerijos, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos
- Kategorijos
veikdama Šiaulių apygardos teismo vardu, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo V. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo V. V. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys A. M. K., P. G., valstybės įmonė Turto bankas, Radviliškio rajono savivaldybės administracija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerijos, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas V. V. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismą su pareiškimu, kuriame prašė su tikslu atlikti nekilnojamojo turto registre daiktinių teisių įregistravimą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjas nuosavybes teise valdo statinį – daržinę, esantį (duomenys neskelbtini).
2. Pareiškime nurodė, kad 1989 m. vasario 23 d. Radviliškio rajono liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 32 S. G. buvo grąžinti pastatai (duomenys neskelbtini). 1999 m. gegužės 14 d. susitarimu, kurį patvirtino Pakalniškių seniūnijos seniūnas (registro Nr. 66), S. G. dukra A. M. K. pavedė pareiškėjui prižiūrėti ir naudotis klojimu (duomenys neskelbtini) iki kol stovės pastatas, t. y. neterminuotai. 2023 m. kovo 16 d. susitarimu, kuris pavadintas „Priedu prie 1999 m. gegužės 14 d. susitarimo“ nurodyta, kad A. M. K. ir P. G., kurios yra S. G. dukros, 1999 m. gegužės 14 d. susitarimu, kurį patvirtino Pakalniškių seniūnijos seniūnas Nr. 66, pardavė V. V. klojimą. Pareiškėjas sumokėjo pastato kainą, tačiau nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sandoris nebuvo tinkamai įformintas, todėl jo nuosavybės teisė neįregistruota ir neišviešinta. Pareiškėjo teigimu, kai S. G. natūra buvo grąžinti statiniai, jai nebuvo perduoti nuosavybę įrodantys dokumentai, todėl pastatas iki šiol nėra įregistruotas. Pareiškėjas neturi pagal dabar galiojančius įstatymus reikalaujamų dokumentų, kurie pirkimo-pardavimo sandorio metu nebuvo perduoti, neišliko, ir atitinkamose valstybės institucijose jų nėra. Pareiškėjo teigimu, jo prašymu buvo suformuota nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla, kurioje buvo atlikti pastato matavimai, jam suteiktas unikalus numeris (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini), pastato pavadinimas - daržinė. 1999 m. gegužės 14 d. susitarime ir jo priede nurodytas pastatas - klojimas yra ta pati daržinė, kurios kadastro duomenų byla yra pateikta kartu su pareiškimu. Pastato pavadinimas yra pakeistas dėl naudojimo patogumo ir aiškumo.
Atsiliepimas
3. Suinteresuoti asmenys P. G. ir A. M. K. atsiliepime į pareiškimą su pareiškimu sutiko. Suinteresuoti asmenys patvirtino, kad grąžintas pastatas klojimas - daržinė, esantis (duomenys neskelbtini), buvo parduotas pareiškėjui 1999 m. gegužės 14 d. Nuo 1999 m. gegužės 14 d. pareiškėjas minėtu pastatu naudojosi ir prižiūrėjo jį kaip savo. Suinteresuoti asmenys neprieštarauja, kad minėtas pastatas būtų pripažintas pareiškėjo nuosavybe ir įregistruotas kaip jo nuosavybė.
4. Suinteresuotas asmuo valstybės įmonė Turto bankas atsiliepime į pareiškimą prašė pareiškimą nagrinėti teismo nuožiūra. Nurodė, kad pareiškėjo pareiškimas galėtų būti tenkinamas tik tuo atveju, jeigu nurodyto turto valdymas atitiktų visas įgyjamosios senaties įstatyme numatytas sąlygas.
5. Suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad neprieštaraus pareiškimo tenkinimui tik tuo atveju, jei bus nustatyti visi teisės aktuose bei suformuotoje teismų praktikoje nurodyti pagrindai pareiškimo tenkinimui. Nurodė, kad pareiškėjas nepagrindė savo teiginių, jog sumokėjo statinio kainą, nėra pateikti dokumentai, patvirtinantys, kad A. M. K. ir P. G. perėmė statinį iš savo motinos S. G., minėti suinteresuoti asmenys nėra aiškiai išreiškę savo valios perduoti nuosavybės teises į statinį pareiškėjui, nėra atlikta statinio teisinė registracija, nėra tenkinama pirmoji statinio valdymo nuosavybės teise sąlyga, t. y. kad pareiškėjas įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą – statinį - įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu, nėra duomenų apie statinio statytoją ir statybos pagrindą. Susitarimu pareiškėjui buvo pavesta prižiūrėti ir naudotis klojimu, o ne daržine, kaip nurodyta nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byloje. S. G. daržinė ir klojimas, kaip grąžinti statiniai, įvardijami atskirai, todėl klojimas ir daržinė yra ne tas pats objektas. Nenustačius tokių aplinkybių, kad pareiškime nurodytas nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka, pareiškėjo pareiškimas neturėtų būti tenkinamas jau vien šiuo pagrindu.
6. Suinteresuotas asmuo Radviliškio rajono savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškimą prieštaravimų pareiškimo reikalavimams nereiškė.
7. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerijos atsiliepime su pareiškimu nesutiko. Nurodė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog buvo sudaryta klojimo pirkimo-pardavimo sutartis, kad jis sumokėjo nustatytą kainą; trūksta duomenų, patvirtinančių, jog A. M. K. ir P. G., pardavusios statinį pareiškėjui, buvo teisėtos daikto savininkės sandorio su pareiškėju sudarymo metu. Nurodė, kad 1999 m. gegužės 14 d. susitarimu pareiškėjui leista panaudos teisėmis naudotis klojimu, tačiau ne įgyti jį nuosavybėn. Sandoris dėl ginčo turto turėjo būti įregistruotas, o sandorio neįregistravimas daro sandorį negaliojančiu. Nėra tenkinama statinio valdymo nuosavybės teise sąlyga, t. y. kad pareiškėjas įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą - klojimą - įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu; nėra jokių duomenų, įrodančių, jog pareiškėjas turėjo nuosavybės teisę į statinį patvirtinančius dokumentus, todėl netenkinama ir kita sąlyga, būtina pareiškėjo prašomam juridinę reikšmę turinčiam faktui nustatyti. Tuo metu galioję teisės aktai nesuteikė teisės Pakalniškių seniūnijos seniūnui tvirtinti sandorio notarine tvarka. Pareiškėjas nepateikė duomenų dėl klojimo statybos teisėtumo. Pareiškimas negali būti tenkinamas, nes neatitinka pastato valdymo nuosavybės teise juridinio fakto nustatymo sąlygų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
8. Šiaulių apylinkės teismas 2024 m. lapkričio 4 d. sprendimu pareiškimo netenkino, priteisė iš pareiškėjo valstybei 17,32 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidas.
9. Teismas nustatė, kad Radviliškio rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1989 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. 32 „Dėl konfiskuoto turto grąžinimo“ Šeduvos tarybinis ūkis-technikumas įpareigotas grąžinti S. G., P., gyv. (duomenys neskelbtini), gyvenamąjį namą, svirną, klojimą, daržinę bei gyvulių vertę 3 000 rub., sodybą, kuri yra (duomenys neskelbtini). 1999 m. gegužės 14 d. Susitarimu, pasirašytu pareiškėjo ir A. M. K., kurių parašų tikrumą patvirtino Pakalniškių seniūnijos seniūnas R. R., A. M. K. pareiškėjui neterminuotai pavedė prižiūrėti ir naudotis klojimu (duomenys neskelbtini). 2023 m. kovo 16 d. „Priede prie 1999 m. gegužės 14 d. susitarimo“ įrašyta, kad S. G. dukterys A. M. K. ir P. G. klojimą pardavė (pardavimo sandorį notariškai patvirtino Pakalniškių seniūnija 1999 m. gegužės 14 d. Nr. 66) pareiškėjui. Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Pakalniškių seniūnijos 2023 m. gegužės 19 d. pažyma Nr. PŽ-8 (3.14) patvirtina, kad Pakalniškių seniūnijoje esančiose ūkinėse knygose nėra nurodytas pastato, kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini), savininkas. Iš Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos, kurią suformavo UAB „Medilana“ teismas nustatė, kad (duomenys neskelbtini), yra pastatas - daržinė, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau daržinės savininkas nėra nurodytas, ir statinys nėra įregistruotas viešame nekilnojamojo turto registre. 2024 m. sausio 30 d. valstybės įmonės Registrų centro raštas Nr. 38399603 patvirtina, kad pareiškėjo prašymas įregistruoti nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), buvo atmestas, nes pateikti dokumentai nepatvirtina nuosavybės teisių atsiradimo į šį nekilnojamąjį daiktą.
10. Teismas nurodė, kad įgyjant nuosavybės teisę į daiktą pagal sandorį, nuosavybės teises perduodanti šalis turi būti teisėta daikto savininkė ir turi aiškiai išreikšti valią perduoti nuosavybės teises, daiktas turi būti sukurtas teisėtai ir nuosavybės teisių perleidimo sandoris turi būti sudarytas įstatymo nustatyta tvarka. Teismo vertinimu, 1999 m. gegužės 14 d. Susitarimas pagal savo esmę atitinka panaudos sutartį (CK 6.629 straipsnio 1 dalis), bet ne pirkimo-pardavimo sandorį (CK 6.305 straipsnio 1 dalis). Susitarime aiškiai įvardinta, jog A. M. K. leidžia pareiškėjui neterminuotai naudotis klojimu, o ne šį nekilnojamąjį daiktą jam parduoda; nėra įvardinta kaina, už kurią leidžiama naudotis nekilnojamuoju turtu ar parduodamas nekilnojamasis turtas pareiškėjui. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad už nekilnojamąjį turtą, įvardintą Susitarime – klojimą, jis sumokėjo 1000 litų. Nėra pateikti dokumentai, patvirtinantys, kad A. M. K. ir P. G. perėmė statinį iš savo motinos S. G., nėra įrodymų, patvirtinančių, jog A. M. K. ir P. G. buvo teisėtos daikto savininkės sandorio su pareiškėju sudarymo metu ir turėjo teisę perleisti nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą pareiškėjui. Teismas nurodė, kad Pakalniškių seniūnijos seniūnas nevykdė notaro funkcijų ir netvirtino Susitarimo, o tik paliudijo sandorį sudarančių šalių parašų tikrumą.
11. Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad pareiškėjas nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į nurodytą nekilnojamąjį daiktą sandorio pagrindu, kadangi nesudarė notarinio sandorio, be to, jo pasirašytas su A. M. K. susitarimas vertintinas kaip panaudos sutartis. Teismas sprendė, kad 1999 m. gegužės 14 d. Susitarimas yra negaliojantis, nesukuriantis pareiškėjui nuosavybės teisės, todėl nėra tenkinama pirmoji statinio valdymo nuosavybės teise sąlyga, t. y. kad pareiškėjas įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą – statinį - įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu.
12. Teismas nurodė, kad nėra jokių duomenų, įrodančių, jog pareiškėjas turėjo nuosavybės teisę į statinį patvirtinančius dokumentus, todėl netenkinama ir antroji statinio valdymo nuosavybės teise sąlyga, būtina pareiškėjo prašomam juridinę reikšmę turinčiam faktui nustatyti. Nesant nuosavybės teisę į statinį įrodančių dokumentų, negali būti nustatoma ir trečioji statinio valdymo nuosavybės teise sąlyga, jog nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka.
13. Teismo vertinimu, pareiškėjo prašomam juridinę reikšmę turinčiam faktui nustatyti yra būtina dar viena sąlyga - tai, jog statinys buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka. Bet koks statinys gali tapti nuosavybės teisės ar valdymo teisės objektu tik tuo atveju, jei jo statyba yra įteisinta įstatymų nustatyta tvarka. Teismas nustatė, kad statinys – daržinė, nėra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, nors kadastrinių matavimų byla patvirtina, kad statiniui buvo atlikti kadastriniai matavimai ir suteiktas unikalus numeris, tačiau nėra aišku, kada ir kokios institucijos sprendimu jis buvo galutinai suformuotas. 2023 m. gegužės 19 d. Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Pakalniškių seniūnijos pažyma Nr. PŽ-8 (3.14) patvirtina, jog Pakalniškių seniūnijoje esančiose ūkinėse knygose nėra nurodytas statinio savininkas. Pareiškėjo pateiktoje kadastrinių matavimų byloje nurodyta statinio pastatymo data – 1942 metai, tačiau pareiškėjas nepateikė įrodymų ir paaiškinimų, kuo vadovaujantis įrašyta būtent tokia data; nėra duomenų apie statinio statytoją ir statybos pagrindą; nepateikti jokie įrodymai, kad statinys buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka. Teismas nurodė, kad net tuo atveju, jeigu būtų įrodyta, jog suinteresuoti asmenys A. M. K. ir P. G. buvo statinio savininkės Susitarimo sudarymo metu, tačiau statinys buvo pastatytas nesilaikant teisės aktų reikalavimų, Susitarimas būtų laikomas neteisėtu ir negaliojančiu. Nurodė, kad 1989 m. vasario 23 d. Radviliškio rajono liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendime Nr. 32 dėl konfiskuoto turto grąžinimo G. S., daržinė ir klojimas, kaip grąžinti statiniai, įvardijami atskirai, iš ko galima daryti pagrįstą išvadą, jog klojimas ir daržinė yra ne tas pats objektas.
14. Teismas, byloje nustatytų aplinkybių pagrindu padarė išvadą, kad pareiškėjo pareiškimas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog jis nuosavybės teise valdo statinį - daržinę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančią (duomenys neskelbtini), negali būti tenkinamas, kadangi neatitinka pastato valdymo nuosavybės teise juridinio fakto nustatymo sąlygų.
15. Teismas nurodė, kad suinteresuotiems asmenims A. M. K. i ir P. G. sutvarkius statinio registracijos klausimą, sudarius šio statinio perleidimo sutartį, atsirastų galimybė pareiškėjui ir suinteresuotiems asmenims išspręsti susiklosčiusią teisinę faktinę situaciją palankiai.
16. Teismas nurodė, kad vadovaujantis CPK 443 straipsnio 6 dalimi, dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos, o 17,32 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu valstybei turi atlyginti pareiškėjas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
17. Apeliaciniame skunde pareiškėjas prašė panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - pareiškimą tenkinti. Apeliaciniame skunde nurodė tokius argumentus:
1.1. Egzistuoja visos teisiškai reikšmingos aplinkybės pareiškimui patenkinti. Teismas nukrypo nuo įrodinėjimo standarto, kadangi reikalavo tik rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų įrodinėtinas aplinkybes. Tokios kategorijos byloms būdinga, kad trūksta pakankamai įrodymų arba jų iš viso nėra, kad atsakingos valstybinės institucijos galėtų oficialiai įregistruoti nuosavybės teises. Pareiškėjas negali pagrįsti kiekvienos teisiškai svarbios aplinkybės rašytiniais įrodymais. Faktą galima pripažinti įrodytu, jei byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, kad tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus, tai yra, remiantis tikimybių pusiausvyros principu (kaip nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008 ir kt.). Jei pareiškėjas turėtų tiesioginių įrodymų, jam nebūtų reikalingas teismo sprendimas, todėl įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais.
1.2. Pirmoji įrodinėtina sąlyga, kad pareiškėjas įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą grindžiama 1999 m. gegužės 14 d. Susitarimu, patvirtintu Pakalniškių seniūnijos seniūno (Nr. 66), 2023 m. kovo 16 d. priedu prie 1999 m. gegužės 14 d. Susitarimo. Šiuo atveju teisiškai nereikšminga, kad sandoris turėjo tam tikrų trūkumų. Šios bylos nagrinėjimo kontekste svarbiausia yra tai, kad pastatas pareiškėjui buvo perduotas pagal sandorį, o ne neteisėtai užvaldytas. Faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog pirmoji sąlyga yra įvykdyta.
1.3. Sandorio šalys patvirtino, kad 1999 m. gegužės 14 d. Susitarime ir jo priede nurodytas pastatas – klojimas, yra tas pats pastatas, kuris šiuo metu vadinamas daržine. Pastato pavadinimas buvo pakeistas dėl naudojimo patogumo ir aiškumo.
1.4. 1989 m. vasario 23 d. Radviliškio rajono liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimas Nr. 32 „Dėl konfiskuoto turto grąžinimo“ patvirtina, kad suinteresuotų asmenų A. M. K. ir P. G. motinai S. G. buvo grąžintas nekilnojamasis turtas, įskaitant ir ginčo pastatą. S. G. išlikę pastatai buvo perduoti natūra. Minėtas sprendimas leidžia daryti pagrįstą prielaidą, kad iki 1989 m. vasario 23 d. Radviliškio rajono liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimo Nr. 32 „Dėl konfiskuoto turto grąžinimo“ S. G. turtas buvo konfiskuotas. Iš to galima spręsti, kad S. G. turėjo nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus, tačiau jie nebuvo perduoti kartu su nuosavybės grąžinimu. Po S. G. mirties jos dukros pastatą valdė natūra, nes ir pati S. G. savo pastatus buvo gavusi tokiu pačiu būdu. Šios aplinkybės įrodo antrąją sąlygą - kad nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau šiuo metu jie yra dingę.
1.5. Trečiąją sąlygą - kad nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka - įrodo 2023 m. gegužės 19 d. Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Pakalniškių seniūnijos pažyma Nr. PŽ-8 (3.14), kurioje nurodoma, kad Pakalniškių seniūnijoje esančiose ūkinėse knygose nėra įrašų apie pastato, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), savininką.
1.6. Ketvirtoji sąlyga - kad nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka. Pareiškėjas daržinę įgijo sandorio pagrindu, o ne statybos būdu, todėl negali pateikti statybos dokumentų. Byloje nėra duomenų, kad daržinė būtų pastatyta neteisėtai. 1989 m. vasario 23 d. Radviliškio rajono liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendime Nr. 32 nurodoma, jog S. G. turtas buvo konfiskuotas ne dėl neteisėtos statybos, o dėl asmens pavojingumo tuometinės valdžios režimui. Tai, kad statinys nebuvo užregistruotas viešame registre, nesudaro pagrindo teigti, jog statyba buvo neteisėta.
1.7. Pareiškėjo pateiktų dokumentų bei duomenų visuma patvirtina faktą apie jo daržinės valdymą valdymo teise ir šių įrodymų pakanka teismo vidiniam įsitikinimui susiformuoti dėl faktų buvimo.
Atsiliepimas
18. Atsiliepime į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos prašė palikti nepakeistą Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 4 d. sprendimą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinio skundo motyvai nesudaro pagrindo naikinti iš esmės teisingo ir pagrįsto skundžiamo sprendimo.
19. Atsiliepime į apeliacinį skundą suinteresuoti asmenys P. G. ir A. M. K. prašė panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - pareiškėjo pareiškimą tenkinti. Atsiliepime nurodė tokius argumentus:
3.1. Daržinė yra pastatyta iki 1932 m., nuo 1942 m. priklausė K. G.. Tai patvirtina Kėdainių notaro 1932 m. aktų knygos išrašas. Kitokių dokumentų nėra ir kitokia registracija nebuvo vykdoma.
3.2. Kadangi daržinė (klojimas) statytas 1932 m., reikalauti teisėtos statybos dokumentų yra nelogiška. Tuo laiku tokių dokumentų nebuvo.
20. Kiti suinteresuoti asmenys atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
21. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas (Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnis). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.
22. Kasacinio teismo išaiškinta, kad CPK įtvirtintai ribotai apeliacijai būdinga tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Apeliacinis procesas yra pakartotinis bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme neišeinant už apeliacinio skundo apibrėžtų ribų, siekiant nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek teisine, tiek ir faktine prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-92-469/2020).
23. Nagrinėjamos bylos apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl bylos faktinių aplinkybių
24. Bylos duomenimis nustatyta, kad A. M. G. gimusios (duomenys neskelbtini), tėvai yra K. G. ir S. Š.. A. M. G. 1965 m. lapkričio 27 d. sudarė santuoką su B. K.. Po santuokos sudarymo A. M. G. pavardė – K. . A. M. K. (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su A. K.. Po santuokos sudarymo A. M. K. pavardė – K. . P. G., gimusios (duomenys neskelbtini), tėvai yra K. G. ir S. G.. P. G. (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su B.-E. G.. Po santuokos sudarymo P. G. pavardė – G. . Radviliškio rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1989 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. 32 „Dėl konfiskuoto turto grąžinimo“ Šeduvos tarybinis ūkis-technikumas įpareigojamas grąžinti S. G., P., gyv. (duomenys neskelbtini), gyvenamąjį namą, svirną, klojimą, daržinę bei gyvulių vertę 3000 rub., sodyba yra (duomenys neskelbtini). 1999 m. gegužės 14 d. Susitarimu (pasirašiusių asmenų V. V. ir A. M. K. parašų tikrumą patvirtino Pakalniškių sen. seniūnas R. R. (eilės Nr. registre 66) A. M. K. V. V. pavedė prižiūrėti ir naudotis klojimu (duomenys neskelbtini). Susitarime nurodyta, kad jis galios neterminuotai, kol pastatas stovės. 2023 m. kovo 16 d. „Priede prie 1999-05-14 susitarimo“ įrašyta, kad S. G. dukterys A. M. K. ir P. G. klojimą pardavė (pardavimo sandorį notariškai patvirtino Pakalniškių seniūnija 1999-05-14 Nr. 66) V. V., kuris nuo 1999 m. iki šiol minėtu klojimu nepertraukiamai naudojasi, prižiūri ir remontuoja. A. M. K. ir P. G. sutinka, kad klojimas būtų registruojamas V. V. asmenine nuosavybe. Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Pakalniškių seniūnijos 2023 m. gegužės 19 d. pažymoje Nr. PŽ-8 (3.14) nurodyta, kad Pakalniškių seniūnijoje esančiose ūkinėse knygose nėra nurodytas pastato, kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini), savininkas. Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byloje, kurią suformavo UAB „Medilana“ pateikiami (duomenys neskelbtini), esančio pastato - daržinės, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastriniai duomenys. 2024 m. sausio 30 d. Valstybės įmonės Registrų centro raštu Nr. 38399603 atmestas V. V. prašymas įregistruoti nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), nes pateikti dokumentai nepatvirtina nuosavybės teisių atsiradimą į šį nekilnojamąjį daiktą.
Dėl apeliacinio skundo
25. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas netinkamai nustatė ir teisiškai įvertino faktines aplinkybes. Nurodoma, jog teismas nukrypo nuo įrodinėjimo standarto, kadangi reikalavo tik rašytinių įrodymų. Tokius pareiškėjo argumentus apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus.
26. Juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 straipsnio 1 dalis, 445 straipsnis). Bet kuris juridinę reikšmę turintis faktas teismine tvarka nustatomas tik esant visoms CPK 444, 445 straipsniuose nustatytoms sąlygoms. Ypatingosios teisenos tvarka negali būti nustatomi kaip juridinę reikšmę turintys faktai, kurie yra arba turi būti įrodinėjimo dalykas kitoje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-218-248/2018, 20–21 punktai).
27. Vertinant CPK 444 straipsnio 2 dalyje išvardytus juridinę reikšmę turinčius faktus, nustatomus ypatingosios teisenos tvarka, akivaizdu, kad juos sieja viena bendra savybė – jie egzistuoja jau iki teismo proceso dėl jų nustatymo pradžios, o teismo procesiniu sprendimu jiems suteikiamas teisinis statusas.
28. Vienas iš juridinę reikšmę turinčių faktų, teismo nustatomas ypatingosios teisenos tvarka, yra pastato, žemės ar miško valdymo nuosavybės teise faktas (CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, jog tam, kad būtų nustatytas nekilnojamojo daikto valdymo nuosavybės teise faktas, pareiškėjas turi įrodyti šias būtinąsias sąlygas: 1) jis įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, pagamindamas daiktą ar kitais Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.47 straipsnyje nustatytais pagrindais); 2) nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau šiuo metu jie yra dingę; 3) nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka; 4) nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2010). Taigi bylos dėl juridinę reikšmę turinčio nekilnojamojo daikto valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo yra skirtos jau tam tikru pagrindu praeityje buvusiai pareiškėjo nuosavybės teisei į nekilnojamąjį daiktą konstatuoti, kai egzistavo dokumentai, patvirtinantys tokią pareiškėjo teisę, tačiau jie (dokumentai) yra prarasti ir kitokia tvarka, išskyrus teisminę, jų neįmanoma gauti arba atkurti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2010; 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-415/2015).
29. Taigi turto valdymo nuosavybės teise juridinis faktas gali būti teismo nustatomas ypatingosios teisenos tvarka tik tada, kai turtas buvo įgytas praeityje ir pareiškėjas nurodo (ir įrodo) vieną iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog aptarta kasacinio teismo praktika suponuoja, kad teismas, nustatydamas juridinę reikšmę turintį faktą, nesukuria nuosavybės teisės, o tik ją patvirtina praradus tai įrodančius dokumentus. Teismui nustačius tokį juridinę reikšmę turintį faktą, pareiškėjas yra laikomas daikto savininku ne nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, o nuo tada, kai daiktą tam tikru pagrindu įgijo praeityje, t. y. teismo sprendimu patvirtinama, kad pareiškėjas daiktą nuosavybės teise valdė visą laiką nuo tokios teisės atsiradimo pradžios.
30. Apelianto teigimu, pirmąją įrodinėtiną sąlygą – kad apeliantas įgijo nuosavybės teisę į ginčo nekilnojamąjį daiktą įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį), patvirtina į bylą pateikti 1999 m. gegužės 14 d. Susitarimas tarp pareiškėjo ir suinteresuoto asmens A. M. K. bei 2023 m. kovo 16 d. priedas prie šio Susitarimo. Tokius pareiškėjo argumentus apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip teisiškai nepagrįstus.
31. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas turėjo įrodyti, kad egzistavo sandoris, kurio pagrindu jis įgijo ginčo turtą. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su į bylą pateiktų 1999 m. gegužės 14 d. Susitarimo tarp pareiškėjo ir A. M. K. bei 2023 m. kovo 16 d. priedo prie šio Susitarimo turiniu, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog šis Susitarimas pagal savo esmę atitinka panaudos sutartį (1964 m. CK 366 straipsnis, 253 straipsnis; 2000 m. CK 6.629 straipsnio 1 dalis), bet ne pirkimo-pardavimo sandorį (1964 m. CK 253 straipsnis; 2000 m. CK 6.305 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas taip pat padarė visiškai pagrįstą išvadą, jog aptariamas Susitarimas negali būti laikomas galiojančia ginčo nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartimi dar ir dėl to, jog jis neatitinka imperatyvaus reikalavimo dėl notarinės sandorio formos (1964 m. CK 255 straipsnis, 2000 m. CK 6.393 straipsnio 1-2 dalys). Apibendrindamas nurodytus argumentus apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pareiškėjas neįrodė, jog egzistavo sandoris, kurio pagrindu jis įgijo ginčo nekilnojamąjį daiktą.
32. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad iki 1989 m. vasario 23 d. Radviliškio rajono liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimo Nr. 32 „Dėl konfiskuoto turto grąžinimo“ S. G. turtas buvo konfiskuotas. Iš to galima spręsti, kad ji turėjo nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus, tačiau jie nebuvo perduoti kartu su nuosavybės grąžinimu pagal 1989 m. vasario 23 d. sprendimą. Teigiama, jog šios aplinkybės įrodo antrąją sąlygą, kad nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai buvo, bet šiuo metu yra dingę. Nurodoma, jog valstybinėse institucijose nėra duomenų apie pastato nuosavybę ir nėra kaip jų atkurti.
33. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis nutarties 28 punkte nurodyta kasacinio teismo praktika, pažymi, jog, nagrinėjamu atveju pareiškėjas turėjo įrodyti ne S. G., o būtent V. V. nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų ankstesnio egzistavimo faktą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad be aukščiau aptarto Susitarimo bei jo priedo, kitokių pareiškėjo nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų buvimo ir jų vėlesnio dingimo faktų apeliantas pirmosios instancijos teisme neįrodinėjo. Tokių aplinkybių pareiškėjas nenurodo ir apeliaciniame skunde. Nurodyti argumentai sudaro pagrindą pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, jog nėra jokių duomenų, įrodančių, kad pareiškėjas turėjo nuosavybės teisę į statinį patvirtinančius dokumentus, todėl netenkinama ir antroji statinio valdymo nuosavybės teise sąlyga, būtina pareiškėjo prašomam juridinę reikšmę turinčiam faktui nustatyti. Teismas taip pat visiškai pagrįstai sprendė, jog nenustačius pareiškėjo nuosavybės teisę į statinį patvirtinančių dokumentų egzistavimo fakto, negali būti nustatoma ir trečioji statinio valdymo nuosavybės teise sąlyga, pagal kurią būtina nustatyti, jog nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka.
34. Apelianto teigimu, ketvirtąją įrodinėtiną sąlygą, kad ginčo daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka, patvirtina 1989 m. vasario 23 d. Radviliškio rajono liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimas Nr. 32. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pritarti tokiems apelianto argumentams.
35. Minėta, kad Radviliškio rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1989 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. 32 „Dėl konfiskuoto turto grąžinimo“ Šeduvos tarybinis ūkis-technikumas įpareigojamas grąžinti S. G., P., gyv. (duomenys neskelbtini), gyvenamąjį namą, svirną, klojimą, daržinę bei gyvulių vertę 3000 rub., sodyba yra (duomenys neskelbtini) (toliau – ir vykdomojo komiteto sprendimas). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vykdomojo komiteto sprendimo paskirtis – išspręsti konfiskuoto turto grąžinimo buvusiems iškeldintiems, o vėliau reabilituotiems asmenims klausimą. Todėl šis dokumentas negali būti laikomas pakankamu įrodymu ginčo pastato sukūrimui ir įforminimui įstatymų nustatyta tvarka pagrįsti.
36. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas iš bylos duomenų darydamas teisiškai reikšmingas išvadas pažeidė procesines įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo vertinimu ir išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia pareiškėjo nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik pareiškėjo nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga, įvertinus byloje esančius įrodymus atskirai, nesuteikiant nė vienam iš jų iš anksto nustatytos didesnės įrodomosios galios.
Dėl bylos procesinės baigties
37. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Kiti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nelemtų kitokios teismo išvados, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas išsamiai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktus, 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020 40 punktą).
38. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą, todėl skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
39. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Apeliacinį skundą atmetus, pareiškėjui jo apeliacinėje instancijoje patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos. Atsiliepimus į pareiškėjo apeliacinį skundą pateikę suinteresuoti asmenys iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė prašymo priteisti jiems bylinėjimosi išlaidas, todėl šių išlaidų paskirstymo klausimas nesprendžiamas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.