- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-22
- Bylos Nr.
- 2A-942-467/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-01836-2011-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alma Urbanavičienė (pran.), Zita Smirnovienė, Neringa Švedienė
- Suinteresuotas asmuo
- V. B., Vilniaus miesto 41-o notarų biuro
- Pareiškėjas
- V. B.
- Kategorijos
- 34.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
- 128.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Almos Urbanavičienės (pranešėja),
rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo V. B. ir suinteresuoto asmens V. B. pareiškimus dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, suinteresuotieji asmenys - V. B., Vilniaus miesto 41-o notarų biuro notarė Vidutė Zubavičiūtė, Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. B. 2011 m. vasario 7 d. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad V. B. ir A. B. priėmė palikimą, t.y. ½ buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, faktiškai pradėję jį valdyti, taip pat juridinę reikšmę turintį faktą, kad V. B. priėmė palikimą, t.y. butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, faktiškai pradėjęs jį valdyti.
Nurodė, kad jis (pareiškėjas) nuo gimimo (1961 m. vasario 7 d.) nuolat gyvena bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Tame bute gyveno ir jo tėvas G. B. bei motina A. B.. Pareiškėjo brolis V. B. nuo 1997 m. vasario 18 d. su jais nebegyveno, nes išsikraustė į nuosavą butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir ten gyvena iki šiol. 2002 m. vasario 23 d. mirus V. B. tėvui G. B., niekas įstatymo nustatyta tvarka bei terminais nesikreipė į notarę ar teismą su pareiškimu dėl palikimo priėmimo. Po motinos A. B. mirties V. B. pateikė pareiškimą dėl palikimo priėmimo Vilniaus miesto 41 notarų biurui. Notarė paaiškino, kad pareiškėjo motina A. B. 2007 m. vasario 27 d. sudarė testamentą, kuriuo po savo mirties V. B. paliko jai priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Notarė taip pat paaiškino, kad butas, nors privatizuotas motinos vardu, tačiau buvo abiejų tėvų bendroji jungtinė nuosavybė. Todėl po tėvo mirties buvo būtina kreiptis su prašymu priimti palikimą. Po tėvo mirties pareiškėjas ir jo motina A. B. priėmė G. B. palikimą, pradėję jį faktiškai valdyti. Jie turtą valdė, juo rūpinosi ir prižiūrėjo kaip savą – mokėjo mokesčius, atliko remontus. 2010 m. rugsėjo 23 d. mirus A. B., pareiškėjas ir toliau nuolat gyveno minėtame bute ir rūpinosi juo kaip savu, t.y. pradėjo jį faktiškai valdyti.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo V. B. nesutiko su V. B. pareiškimu, tvirtindamas, kad pareiškėjas neįrodė aplinkybių, jog po G. B. mirties V. B. ar A. B. paveldėjo tėvo palikimą.
Suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija neprieštaravo pareiškimui. Nurodė, kad V. B. po motinos mirties kreipėsi į notarą ir priėmė palikėjos palikimą. Kadangi pareiškėjas savo valią priimti palikimą jau yra išreiškęs vienu iš CK nurodytų būdų, ši pareiškimo dalis netenkintina.
Suinteresuotas asmuo V. B. padavė teismui pareiškimą, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis, V. B., priėmė palikimą po tėvo G. B. mirties. Nurodė, kad 2010 m. rugpjūčio 23 d. kreipėsi į notaro biurą, kur jam buvo paaiškinta, kad jo motina A. B. 2007 m. vasario 27 d. sudarė testamentą, kuriuo po jos mirties jai priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), palieka broliui V. B.. Taip pat paaiškėjo, kad po tėvo G. B. mirties nei A. B., nei V. B. nesikreipė į notarą arba teismą dėl palikimo priėmimo, todėl tėvo palikimui notarė paveldėjimo liudijimo nėra išdavusi. Po tėvo G. B. mirties iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, jis (suinteresuotas asmuo) paėmė tėvo asmeninius daiktus. Tai turėtų būti laikoma viso G. B. palikimo priėmimu.
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. B. su suinteresuoto asmens V. B. pareiškimu nesutiko. Nurodė, kad būtent pareiškėjas faktiškai valdė butą, mokėjo komunalinius mokesčius, gyveno jame nuo G. B. mirties. Tuo tarpu V. B. neatliko jokių veiksmų, kuriuos būtų galima vertinti kaip siekį priimti palikimą. Be to, jis tame būste negyvena nuo 1997 m. vasario 18 d. V. B. nepateikė jokių įrodymų, kad daiktai, kuriuos teigia paėmęs kaip G. B. daiktus, tikrai priklausė jo tėvui. Nėra įrodymų, kad minėti daiktai buvo paimti ir pradėti valdyti būtent po G. B. mirties, o ne jam esant gyvam. Palikimas negali būti priimtas dalimis, todėl įpėdinis, pradėjęs valdyti dalį palikimo, laikomas priėmusiu visą palikimą. Kelių smulkių daiktų valdymas negali reikšti palikimo, kurį sudaro nekilnojamasis turtas, priėmimą, kai pats nekilnojamasis daiktas visą laiką buvo faktiškai valdomas ir prižiūrimas kito įpėdinio.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į V. B. pareiškimą nurodė, kad teismų praktikoje palikimo priėmimu nelaikoma palikėjo drabužių, asmeninių dokumentų, laiškų, rankraščių, apdovanojimų, atestatų, šeimos suvenyrų ir kitų relikvijų pasidalijimas tarp įpėdinių ar šių daiktų perdavimas vienam iš įpėdinių kitų įpėdinių sutikimu. Pareiškėjai, grindžiantys savo reikalavimus palikimo priėmimu, faktiškai pradėjus jį valdyti, turi įrodyti, kad jie kaip įpėdiniai atliko aktyvius veiksmus išreiškiančius jų valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą, ir pradėjo valdyti palikėjo turtą kaip savo. Prašė teismo išnagrinėti bylos aplinkybes bei įrodymus ir priimti sprendimą, vadovaujantis įstatymais bei teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. gegužės 27 d. sprendimu civilinės bylos dalį pagal pareiškėjo V. B. prašymą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis priėmė palikimą faktiškai pradėjęs jį valdyti po motinos A. B. mirties, nutraukė, pareiškėjo V. B. pareiškimą iš dalies patenkino ir nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. B. priėmė palikimą po sutuoktinio G. B. mirties 2002 m. vasario 23 d., faktiškai pradėdama paveldimą turtą valdyti; faktą teismas nustatė paveldėjimo teisiniams santykiams įforminti; likusią pareiškėjo V. B. pareiškimo dalį atmetė, suinteresuoto asmens V. B. pareiškimą atmetė.
Teismas nustatė, jog po G. B. mirties liko santuokos metu įgyto buto (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kuris nekilnojamojo turto registre įregistruotas sutuoktinės A. B. vardu, dalis. Teismo vertinimu, byloje surinkti įrodymai pakankami konstatuoti, kad po G. B. mirties paveldimą turtą faktiškai pradėjo valdyti sutuoktinė A. B.. Ji ir toliau liko gyventi šiame bute, mokėjo mokesčius už butą, jį valdė kaip savo. Tai, kad A. B. visą butą laikė savo nuosavybe, patvirtina 2007 m. vasario 27 d. testamento turinys, kuriuo ji padarė patvarkymą jos mirties atveju palikti visą butą pareiškėjui. Pareiškėjas ir suinteresuotas asmuo po tėvo mirties A. B. leido netrukdomai valdyti ir naudoti butą. Todėl teismas nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad palikimą po sutuoktinio mirties priėmė A. B.. Tuo tarpu jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas ar suinteresuotas asmuo per įstatymo nustatytą terminą būtų atlikę aktyvius veiksmus tėvo palikimui priimti faktiniu valdymu, byloje nėra. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jis būtų mokėjęs už butą mokesčius, kitaip jį ėmęs valdyti kaip savo. Tokių įrodymų nepateikė ir suinteresuotas asmuo. Teismas atmetė pareiškėjo teiginį, kad po tėvo mirties jis gyveno bute, nes šią aplinkybę paneigė suinteresuoto asmens paaiškinimai, liudytojų parodymai. Be to teismas pažymėjo, kad pats savaime gyvenimas bute nereiškia aktyvių veiksmų palikimui priimti. Tai, kad pareiškėjas ar suinteresuotas asmuo galimai darė buto remontą, rodo, kad jie padėjo savo motinai, tačiau nereiškia, kad tokiais veiksmais siekė priimti palikimą. Taip pat byloje nėra įrodymų, kad galimi buto remonto darbai buvo atlikti per 3 mėnesius po tėvo mirties. Suinteresuoto asmens nurodyta aplinkybė, kad jis paėmė kelis asmeninius tėvo daiktus, teismo vertinimu, neįrodo palikimo priėmimo. Suinteresuotas asmuo paėmė keletą knygų, pašto ženklų kolekciją, paveikslą, mažų gabaritų medžio apdirbimo prietaisą, medžio apdirbimo įrankius. Šiuos asmeninius tėvo daiktus po tėvo mirties jam perdavė motina. Iš 2011 m. balandžio 6 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo matyti, kad daiktai, kuriuos nurodo po tėvo mirties paėmęs suinteresuotas asmuo, nėra vertingi. Kelių smulkių daiktų valdymas negali reikšti palikimo, kurį sudaro nekilnojamasis turtas, priėmimo, kai pats nekilnojamasis daiktas visą laiką buvo faktiškai valdomas ir prižiūrimas kito įpėdinio. Suinteresuotas asmuo teigdamas, jog buvo įsitikinęs, kad butas po tėvo mirties priklauso motinai, rodo, kad jis per įstatymo nustatytą terminą nepriėmė palikimo. Be to, aplinkybę, kad įstatymo nustatytu terminu jis nepriėmė tėvo palikimo, patvirtina ir jo kreipimasis į teismą dėl praleisto termino palikimui priimti atnaujinimo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-2108-872/2011. Dėl to teismas pareiškėjo ir suinteresuoto asmens pareiškimų dėl juridinę reikšmę turinčių faktų, kad jie priėmė palikimą faktiniu valdymu po tėvo mirties, teismas netenkino. Pareiškėjo prašymas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis priėmė palikimą faktiškai pradėjus jį valdyti po motinos A. B. mirties, negali būti nagrinėjamas CPK XXVI skyriuje nustatyta tvarka (CPK 445 str.), kadangi pareiškėjas yra priėmęs palikimą po motinos mirties kitu būdu.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu suinteresuotas asmuo V. B. prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad V. B. priėmė palikimą po tėvo G. B. mirties 2002 m. vasario 23 d. Nurodo, jog teismas, priimdamas sprendimą, kad po sutuoktinio mirties jo palikimą priėmė sutuoktinė A. B., faktiškai jo turtą valdydama, padarė klaidingą išvadą ir nesirėmė pakankamais įrodymais. Pareiškėjas V. B. nepateikė įrodymų, kad A. B. atliko aktyvius veiksmus, kuriais būtų siekiama įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą. Byloje nėra įrodymų, kad A. B. prižiūrėjo ir mokėjo mokesčius už visą butą ar tik už ½ savo dalį, todėl nėra aišku, iš kokių įrodymų teismas padarė išvadą, jog A. B. mokėjo mokesčius už jai nuosavybės teise nepriklausančio buto dalį. Taip pat byloje nėra jokių įrodymų apie V. B. paimtų tėvo daiktų menką vertę. Savo išvadas apie šių daiktų menkavertiškumą teismas grindė tik prielaidomis. CK 5.51 straipsnio 1 dalyje daiktai nėra skirstomi į vertingus ar menkaverčius. Vien tik V. B. paimta tėvo pašto ženklų kolekcija nėra menkavertė. Teismas pripažino, jog tėvo daiktus apeliantas paėmė iš motinos. Tačiau teismas neteisingai vertino, jog ši aplinkybė paneigia apelianto paveldėjimo teisę, kadangi ją apeliantas galėjo įgyvendinti per 3 mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėjas V. B. prašo apeliacinį skundą atmesti ir skirti apeliantui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Nurodo, jog A. B. po sutuoktinio mirties ginčo bute gyveno, mokėjo mokesčius, jį valdė kaip savo, kas rodo, kad ji palikimą priėmė, faktiškai pradėdama jį valdyti. Kadangi A. B. mokesčius mokėjo be jokių įsiskolinimų, akivaizdu, kad tuos mokesčius mokėjo už visą butą, o ne už jo pusę. Suinteresuoto asmens nurodoma aplinkybė, kad jis paėmė kelis kilnojamuosius daiktus, neįrodo jo aktyvių veiksmų priimti palikimo. Kelių smulkių daiktų valdymas negali reikšti palikimo, kurį sudaro nekilnojamasis turtas, priėmimo, kai pats nekilnojamasis daiktas visą laiką buvo faktiškai valdomas ir prižiūrimas kito įpėdinio. Apeliantas sąmoningai nuslėpė, kad šiuo klausimu nagrinėjamos dvi skirtingos bylos vienu metu, ir sudarė sąlygas, kad būtų priimti du vienas kitam prieštaraujantys procesiniai sprendimai. Todėl apeliantui turėtų būti skiriama bauda už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama suinteresuoto asmens V. B. apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad
nėra pagrindo pripažinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą neteisėtu ir nepagrįstu.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas V. B. ir suinteresuotas asmuo V. B. yra G. B. (mirusio 2002-02-23) ir A. B. (mirusios 2010-09-23) sūnūs. Paveldėjimo byla po tėvo G. B. mirties pradėta nebuvo. Mirus motinai A. B., pareiškėjas V. B. ir suinteresuotas asmuo V. B. kreipėsi į notarą dėl palikimo priėmimo pagal įstatymą, o pareiškėjas V. B. – ir pagal testamentą, kadangi A. B. 2007-02-27 testamentu jai priklausantį butą (duomenys neskelbtini), Vilniuje, paliko V. B.. Tačiau paaiškėjo, kad šis butas bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausė A. B. ir G. B., todėl ginčas tarp pareiškėjo V. B. ir suinteresuoto asmens V. B. kilo būtent dėl G. B. priklausiusios ½ dalies buto.
Apeliantas – suinteresuotas asmuo V. B. byloje buvo pateikęs savarankišką pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, t.y., kad jis priėmė palikimą po tėvo G. B. mirties, pradėjęs faktiškai valdyti tėvo asmeninius daiktus: rankinį laikrodį, pašto ženklų albumus, vaikiškos enciklopedijos rinkinį, sieninį paveikslą, įrankių rinkinį, medžio apdirbimo stakles, kulinarinę knygą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad kelių asmeninių tėvo daiktų paėmimas neįrodo palikimo priėmimo, nes nebuvo jo aktyvių veiksmų priimti palikimo, be to kelių smulkių daiktų valdymas negali reikšti palikimo, kurį sudaro nekilnojamasis turtas, priėmimo, kai pats nekilnojamasis daiktas visą laiką buvo faktiškai valdomas ir prižiūrimas kito įpėdinio - motinos. Aplinkybę, kad įstatymo nustatytu terminu suinteresuotas asmuo V. B. nepriėmė tėvo palikimo, patvirtina jo kreipimasis į teismą dėl praleisto termino palikimui priimti atnaujinimo. Su tokiomis teismo išvadomis nesutinka suinteresuotas asmuo V. B. apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, nurodydamas, kad teismas padarė klaidingą išvadą, jog po sutuoktinio G. B. mirties jo palikimą priėmė tik sutuoktinė A. B., nes pareiškėjas V. B. nepateikė įrodymų, iš kurių būtų matyti, kad ji atliko aktyvius veiksmus, kuriais būtų siekiama įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą, byloje nėra įrodymų, jog A. B. prižiūrėjo butą ir mokėjo už jį mokesčius. Apeliantas tvirtina, kad byloje nėra įrodymų apie jo paimtų tėvo daiktų menką vertę, o CK 5.51 straipsnio 1 dalis neskirsto daiktų į vertingus ar menkaverčius. Be to teismas neteisingai vertina aplinkybę, jog daiktus perdavė motina, kaip paneigiančią jo paveldėjimo teisę. Teisėjų kolegija su tokiais apelianto argumentais nesutinka ir juos atmeta kaip neįtakojančius apskųstojo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Pagal CK 5.51 straipsnio 1 dalį įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, jeigu jis pradėjo valdyti turtą, juo rūpintis kaip savo turtu. Įpėdinis, pradėjęs valdyti kokią nors palikimo dalį ar net kokį nors daiktą, laikomas priėmusiu visą palikimą. Valdymu laikomas faktinis daikto turėjimas savo žinioje. CK 5.51 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įpėdinis faktiškai valdo palikimą, kai paveldimą turtą naudoja, juo disponuoja, ji prižiūri, moka mokesčius, kreipiasi į teismą išreikšdamas valią priimti palikimą ir sudaryti palikimo apyrašą arba kai įpėdinis kreipiasi į teismą, kad šis paskirtų palikimo administratorių. Kadangi palikimo negalima priimti dalimis, įpėdinis, pradėjęs valdyti kokią nors palikimo dalį ar kokį daiktą, laikomas priėmusiu palikimą. Sprendžiant ginčą, ar įpėdinis priėmė palikimą, paėmęs konkretų kilnojamąjį daiktą ar kelis daiktus, ar jo nepriėmė, reikia įvertinti tokio įpėdinio elgesį paėmus daiktą: jis elgėsi kaip paveldimo turto savininkas (bendraturtis) ar kaip asmuo, neturintis teisių į palikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-02-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-152/2006).
Pareiškėjo V. B. nurodytos aplinkybės, liudytojų parodymai neginčytinai patvirtina, kad A. B. savo sutuoktinio G. B. palikimą priėmė, pradėjusi jį faktiškai valdyti, t.y. ir po sutuoktinio mirties nuolat gyveno bute (duomenys neskelbtini), Vilniuje, jį prižiūrėjo, palikimą priėmusi, faktiškai pradėjusi turtą valdyti, ji elgėsi kaip paveldimo turto savininkė, turinti teisę į palikimą. Tai patvirtina ir jos 2007-02-27 testamentas, kuriuo butą (duomenys neskelbtini), Vilniuje, paliko V. B.. Nors A. B. nesikreipė į notarą ar neatliko kitų aktyvių veiksmų, kuriais būtų siekiama įgyti nuosavybę į paveldimą turtą, kaip kad ir nurodo apeliantas, tačiau tai paaiškina A. B. veiksmai, iš kurių akivaizdu, jog ji būtent save laikė buto savininke, kadangi ji sudarė 1992-09-07 buto pirkimo-pardavimo sutartį, butas registruotas jos vardu, 2007-02-27 testamentu jai priklausantį butą, o ne jo ½ dalį, paliko savo sūnui V. B.. Tai, kad byloje nėra įrodymų, jog A. B. mokėjo mokesčius už butą, bylos aplinkybių visumoje savaime nepaneigia turto valdymo. Be to, suinteresuotas asmuo V. B. 2011-05-09 teismo posėdyje pats tvirtino, kad „po tėvo mirties už butą mokėjo pati motina iš savo pensijos“. Be kita ko, suinteresuotas asmuo V. B. 2011-05-09 teismo posėdyje savo paaiškinimuose teigė, kad „po tėvo mirties motina atidavė mažas stakles, seną laikrodį ir t.t.“. Tai tik patvirtina, kad būtent A. B. faktiškai valdė turtą.
Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 str.). Kartu teisėjų kolegija pažymi, jog pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažinta, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu), o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011, kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2011 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2011; kt.). Tai reiškia, jog nėra reikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Kartu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas, atsižvelgiant į bylos kategoriją, jos pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999-03-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/1999; 1999-12-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-945/1999; 2004-10-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004; 2005-03-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005 ir kt.). Bylose dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę, nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Jeigu pareiškėjas turėtų tiesioginių prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, tai jam apskritai nereikėtų kreiptis į teismą (CPK 445 str.). Į aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Apeliantas, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismo išvados yra nepagrįstos (byloje nėra įrodymų, kad A. B. mokėjo mokesčius už butą) į šią aplinkybę neatsižvelgė. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Svarbu, kad viena ar kita prielaida būtų motyvuota, t.y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais ir, atitinkamai, būtų pagrįsta, kad priešingos prielaidos tikimybė yra mažesnė. Taigi, norint panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl įrodymų nepakankamumo, būtina argumentuotai paneigti teismo pateiktą įrodymų analizę ir vertinimą. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas gali panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl įrodymų nepakankamumo, jeigu argumentuotai patvirtina, jog joks protingas žmogus, esant tokiems įrodymams, fakto nebūtų pripažinęs įrodytu, arba argumentuotai patvirtina, kad byloje apskritai nėra įrodymų, kurie leistų daryti išvadą dėl fakto buvimo ar nebuvimo. Nagrinėjamoje byloje iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismo pateikta byloje esančių įrodymų analizė yra pakankamai motyvuota, išsami ir įrodymų vertinimą reglamentuojančios teisės normos nepažeistos.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas palikimo priėmimą reglamentuojančias teisės normas, yra pabrėžęs, jog palikimo priėmimo pradėjus faktiškai turtą valdyti esmė – aktyvūs įpėdinio veiksmai, kuriais siekiama įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą; norint įrodyti, kad įpėdinis priėmė turtą kaip palikimą, faktiškai pradėjęs jį valdyti per įstatyme nustatytą terminą, nepakanka įrodyti, jog įpėdinis tęsė naudojimąsi tuo turtu ir turto priežiūrą, pradėtus iki palikėjo mirties tokiu pagrindu, kuris nesukuria nuosavybės teisės; vien nurodyti veiksmai vienareikšmiškai nepatvirtina įpėdinio valios teisę naudotis turtu perkelti į naują stadiją – naudojimąsi, valdymą ir disponavimą turtu kaip nuosavybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-487/2010). Asmuo, grindžiantis savo reikalavimus palikimo priėmimu, faktiškai pradėjus jį valdyti, turi įrodyti, kad jis kaip įpėdinis atliko aktyvius veiksmus, išreiškiančius jo valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą, ir pradėjo valdyti palikėjo turtą kaip savo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-322/2009; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-487/2010). Be to, paveldėjimo teisėje ir teismų praktikoje palikimo priėmimu paprastai nelaikoma palikėjo drabužių, asmeninių dokumentų, laiškų, rankraščių, apdovanojimų, atestatų, šeimos suvenyrų ir relikvijų pasidalijimas tarp įpėdinių arba šių daiktų perdavimas vienam iš įpėdinių kitų įpėdinių sutikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2006). Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad kiekvienu atveju teismui sprendžiant dėl to, ar įpėdinis, paėmęs tam tikrą palikėjo kilnojamąjį daiktą ar kelis daiktus, priėmė palikimą ar ne, turi būti vertinamos konkrečios nagrinėjamos situacijos aplinkybės, konkretaus įpėdinio, paėmusio kilnojamąjį daiktą ar kelis daiktus, elgesys po šio daikto ar daiktų paėmimo, t.y. ar jo elgesį galima vertinti kaip paveldėto turto savininko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2007; 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-322/2009).
Apeliantas teisingai nurodo, kad CK 5.51 straipsnis neskirsto daiktų į vertingus ir menkaverčius, tačiau nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo daiktų (knygų, pašto ženklų kolekcijos ir kt.) vertės, bet konstatavo, kad G. B. asmeninius daiktus, tarp jų ir suinteresuoto asmens nurodomus daiktus, priėmė sutuoktinė A. B., kuri vėliau juos perdavė sūnui V. B.. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo paneigti šios pirmosios instancijos teismo išvados, kadangi ji atitinka byloje nustatytas aplinkybes ir faktą, kad būtent A. B., faktiškai valdydama paveldimą turtą, priėmė palikimą, o jau po to disponavo juo kaip savo.
Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat nesudaro pagrindo skundžiamam teismo sprendimui panaikinti.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad teismo priimto sprendimo teisėtumas, išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, nenuginčytas. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 320, 326 str.).
Kadangi apelianto V. B. apeliacinis skundas atmetamas, jo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (CPK 443 str. 6 d.).
Pareiškėjas V. B. atsiliepime į apeliacinį skundą prašė skirti apeliantui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, nes apeliantas V. B. sąmoningai nuslėpė faktą, kad dėl palikimo priėmimo nagrinėjamos dvi atskiros bylos, o pareiškėjui V. B. apie 2011 m. birželio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-2108-872/2011, kuria V. B. atnaujintas praleistas terminas palikimui priimti po tėvo mirties, tapo žinoma tik po jos įsiteisėjimo. Tačiau pareiškėjo V. B. argumentai nesudaro pagrindo skirti nagrinėjamoje byloje baudos apeliantui V. B., kadangi nagrinėjamoje byloje piktnaudžiavimo atvejis nepasitvirtino, nes bylą nagrinėjusiam pirmosios instancijos teismui buvo žinoma apie kitą civilinę bylą, ką patvirtina 2011-05-09 teismo posėdžio protokolas ir skundžiamo teismo sprendimo motyvai.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.