- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-03-16
- Bylos Nr.
- 2A-1716-467/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-01836-2011-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alma Urbanavičienė (pran.), Liuda Uckienė, Alvydas Barkauskas
- Ieškovas
- J. N.
- Atsakovas
- V. U.
- Kategorijos
- 29.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Almos Urbanavičienės (pranešėja),
rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo J. N. apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. N. (J. N.) ieškinį atsakovui V. U. dėl teisių pripažinimo, institucija, byloje teikianti išvadą – Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Švenčionių rajono agentūra.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas J. N. 2011 m. gegužės 11 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti neteisėtu atsakovo V. U. atsisakymą dėl ieškovo J. N. prašomų statyti ir naudoti dviejų pontoninių lieptų pagal architektės A. R. parengtą projektą atsakovui V. U. nuosavybės teise priklausančio Juodyno ežero (žemės sklypo pagrindinė tikslinė paskirtis – vandens telkinys, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini).) pakrantėje, besiribojančioje su ieškovui J. N. nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)); pripažinti ieškovui J. N. teisę be atsakovo V. U. sutikimo statyti ir naudoti du pontoninius lieptus pagal architektės A. R. parengtą projektą atsakovui V. U. nuosavybės teise priklausančio Juodyno ežero (žemės sklypo pagrindinė tikslinė paskirtis – vandens telkinys, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) pakrantėje, besiribojančioje su ieškovui J. N. nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini).).
Nurodė, jog ieškovui nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas ribojasi su Juodyno ežeru, nuosavybės teise priklausančiu atsakovui V. U.. Ieškovas jam priklausančiame sklype ketina statyti du pontoninius lieptus. Dėl to ieškovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“ VII dalies 2 lentelės 19 punktu, numatančiu, jog liepto statybai būtinas vandens telkinio naudotojo (savininko) sutikimas dėl vandens telkinio dalyje numatomo statyti ir naudoti nesudėtingo statinio, 2011 m. kovo 21 d. su prašymu kreipėsi į atsakovą, siekdamas gauti jo sutikimą lieptų statybai. Šiame prašyme ieškovas išsamiai išdėstė aplinkybes dėl norimų statyti lieptų jam priklausančiame sklype, pateikė parengtą lieptų projektą, ieškovo nuosavybės teises į žemės sklypą patvirtinantį dokumentą. Tačiau atsakovas 2011 m. kovo 24 d. pranešimu atsisakė duoti sutikimą ieškovo ketinamų statyti lieptų statybai ir naudojimui, motyvuodamas tuo, kad savininko teisė valdyti ir naudoti jam priklausančią žemę ir ja disponuoti savo nuožiūra yra absoliuti. Tačiau toks formalus atsakovo atsisakymas duoti sutikimą lieptų statybai yra ieškovo teisės į statybą ginčijamas, todėl atsisakymas turi būti protingai motyvuotas. Dėl to ieškovas, gindamas savo teisę statyti nesudėtingus statinius, prašo teismo pripažinti šią jo teisę.
Atsiliepimas
Atsakovas V. U. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsiliepime į ieškinį nurodė, jog atsakovas, būdamas Juodyno ežero savininku, gali savo nuožiūra valdyti ir naudoti šį ežerą bei juo disponuoti, laikydamasis teisės aktuose nustatytų reikalavimų (CK 4.37 str. 1 d., 4.39 str. 1 d., 4.98 str.). Ieškovas neturi jokių teisės aktų ar sutarčių pagrindu garantuojamų teisių statyti statinius svetimame žemės sklype ir reikalauti leisti statyti statinius svetimame žemės sklype prieš šio sklypo savininko valią priverstine tvarka. Atsakovas, būdamas ežero savininku, turi teisę laisva valia nuspręsti, leisti ar ne lieptų statybą savo ežere. Atsakovo atsisakymas duoti leidimą ežere statyti lieptus niekaip nepažeidė ieškovo teisės valdyti, naudotis ar disponuoti jam nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu, besiribojančiu su atsakovui priklausančiu ežeru.
Žemesnės instancijos teismas
Švenčionių rajono apylinkės teismas 2011 m. rugsėjo 28 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė atsakovui V. U. iš ieškovo J. N. 2500 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas nustatė, jog Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“ VII dalies 2 lentelės 19 punktas numatė, kad liepto, tiltelio statybai turi būti vandens telkinio naudotojo sutikimas dėl vandens telkinio dalyje numatomo statyti ir naudoti nesudėtingo statinio, tačiau šiuo įsakymu patvirtintas statybos techninis reglamentas buvo pakeistas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2011 m. liepos 19 d. įsakymu ir yra išdėstyta nauja 2 lentelės „Inžineriniai statiniai“ redakcija, kurioje jau nėra reikalavimo turėti vandens telkinio naudotojo sutikimą. Kadangi bylos nagrinėjimo metu įsigaliojo nauja Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“ redakcija, kuri turi būti taikoma statybos metu ir kurioje nėra reikalavimo liepto statybai turėti vandens telkinio naudotojo sutikimą dėl vandens telkinio dalyje numatomo statyti ir naudoti nesudėtingo statinio, teismas šiuo pagrindu ieškinio netenkino. Teismas pažymėjo, kad net ir ieškinio patenkinimo atveju teismo sprendimas šioje byloje neturės jokios teisinės reikšmės, nes neliko reikalavimo turėti vandens telkinio naudotojo sutikimą dėl vandens telkinio dalyje numatomo statyti ir naudoti nesudėtingo statinio. Teismas taip pat nustatė, jog ieškovui priklausančio žemės sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – miškų ūkio, o pagal ieškovo paaiškinimus planuojamų statyti lieptų paskirtis – poilsis. Kadangi lieptų statyba nėra susijusi su miškų ūkio veikla, jų statyba miško žemėje draudžiama. Teismas taip pat konstatavo, jog ieškovas siekia statyti lieptus atsakovui priklausančiame ežere, bet jis negali būti statytoju Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkto prasme, nes nėra ežero ar jo dalies savininkas, valdytojas ar naudotojas. Todėl ir šiais pagrindais ieškinio netenkino. Atmetęs ieškinį ir atsižvelgęs į atsakovo surašytų procesinių dokumentų skaičių, atstovo dalyvavimą teismo posėdžiuose, bylos sudėtingumą, teismas atsakovui priteisė 2500 Lt atstovavimo išlaidų.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas J. N. prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, taip pat priimti naują rašytinį įrodymą – antstolio A. N. 2011 m. spalio 21 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog teismas nepagrįstai atsisakė byloje taikyti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu patvirtintą Statybos techninį reglamentą STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“ ir ieškovo reikalavimą išsprendė, taikydamas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2011 m. liepos 19 d. įsakymą, kuriuo buvo pakeistas pirmiau nurodytas statybos techninis reglamentas, nes tokiu būdu pažeidė bendrąjį teisės principą, kad įstatymas atgal negalioja. Ieškovas su prašymu į atsakovą kreipėsi 2011 m. kovo 21 d., į teismą su ieškiniu - 2011 m. balandžio 26 d., dėl to ieškovas objektyviai negalėjo remtis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2011 m. liepos 19 d. įsakymu. Teismas privalėjo bylą nagrinėti, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu patvirtintu Statybos techniniu reglamentu STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“ ir spręsti, ar atsakovo formalus atsisakymas duoti sutikimą lieptų statybai buvo pagrįstas pagal ieškinyje nurodytas aplinkybes. Teismas taip pat nepagrįstai sprendime konstatavo, jog ieškovo nurodomi pontoniniai lieptai bus statomi miškų ūkio paskirties žemėje. Teismo posėdyje apklausta liudytoja architektė A. R., ruošusi lieptų projektą, nurodė, kad ieškovo ketinami statyti lieptai suprojektuoti ne miško žemėje, bet vandens telkinio pakrantės apsaugos juostoje. Pontoninių lieptų brėžiniai patvirtina, kad lieptai bus įrengiami tik 0,3-0,35 metro atstumu iki vandens, o likusi lieptų dalis plūduriuos vandenyje. Ieškovo statybos darbų leistinumą šioje juostoje patvirtina Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymas, kuris nagrinėjamu atveju yra specialusis teisės aktas LR miškų įstatymo ar LR žemės įstatymo atžvilgiu. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu patvirtintas „Statybos techninis reglamentas STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“ numato vienintelę sąlygą asmeniui, ketinančiam statyti lieptus vandens telkinyje – gauti vandens telkinio naudotojo (savininko) sutikimą dėl vandens telkinio dalyje numatomo statyti ir naudoti nesudėtingo statinio. Būtent šis teisės aktas, nereikalaujantis statytojo teisės į vandens telkinio valdymą, šiuo atveju taikytinas. Žemės sklypo, kuriame ieškovas siekia statyti nesudėtingus statinius, tikslinė naudojimo paskirtis yra vandens telkinys. Būtent ši žemės sklypo paskirtis ir specialus tokio žemės sklypo naudojimo reglamentavimas suponuoja būtinybę nustatyti ieškovo ir atsakovo teisių ir teisėtų interesų pusiausvyrą. LR vandens įstatymas numato atsakovui specialiąsias pareigas, tarp kurių nepažeisti kitų asmenų teisių bei teisėtų interesų ir siekti įgyvendinti šio įstatymo nustatytus vandensaugos tikslus (5 str. 2 d.). Atsakovas, tapęs žemės sklypo, kurio paskirtis – vandens telkinys, savininku negali formaliai riboti šalia vandens telkinio nuosavybės teise valdančio žemės sklypą ieškovo teisių naudotis vandens telkiniu. Byloje nebuvo pateikta rašytinių įrodymų, patvirtinančių atsakovo sumokėtas išlaidas jį atstovavusiam advokatui, todėl teismas nepagrįstai priteisė iš ieškovo 2500 Lt atsakovo advokato išlaidų. Taip teismo sprendimas neatitinka CPK 270 straipsnio 4 dalies reikalavimų. Vadovaudamasis CPK 314 straipsniu, apeliantas prašo priimti naują įrodymą – antstolio A. N. 2011 m. spalio 21 d. faktinių aplinkybių protokolą, kuris buvo parengtas po skundžiamo sprendimo priėmimo bei atsižvelgiant į skundžiamo teismo sprendimo turinį, kuriame visiškai nepasisakyta ir neįvertintas ieškovo motyvas, kad siekiamų statyti lieptų vietoje yra išlikę buvusių lieptų konstrukcijos bei teismo konstatuota, kad lieptai būtų statomi miško žemėje.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog atsakovas ieškovui nedavė sutikimo statyti lieptus, todėl juridiniai faktai, kuriems būtų taikomas statybos techninis reglamentas, apskritai neatsirado. Apelianto teiginys, kad atsakovo atsisakymas leisti statyti statinį turi būti motyvuotas ir kad teismas gali įpareigoti duoti sutikimą, remiasi klaidinga prielaida, kad atsakovo nuosavybės teisę į vandens telkinį galima riboti kitais nei įstatymo numatytais pagrindais, tarp jų – apelianto asmeniniu interesu įsirengti du lieptus atsakovui nuosavybės teise priklausančiame ežere. Jokie įstatymai ar kiti teisės aktai vandens telkinio savininko pareigos leisti tretiesiems asmenims šiame telkinyje statyti statinius nenumato, taip pat nenumatyta atsisakančio duoti sutikimą asmens pareiga nurodyti tokio atsisakymo priežastis. Atsakovo nuosavybės teisės ribojimas pasireiškia tik LR vandens įstatyme atsakovui numatytu įpareigojimu leisti naudoti ežerą tretiesiems asmenims, t.y. leisti šiems asmenims poilsiauti, žvejoti ir maudytis ežere. Taigi apelianto teisės ir teisėti interesai į atsakovo valdomą ežerą baigiasi minėtais šio ežero naudojimo būdais ir nei teisės aktai, nei sutartis, nei teismo sprendimas nesuteikia atsakovui teisės varžyti atsakovo nuosavybę jokiais kitais būdais, įskaitant lieptų ežere statymą. Atsakovo teiginys, kad nesutikimas statyti lieptus pažeidžia jo teises ir teisėtus interesus, yra nelogiškas ir nepagrįstas. Neįmanoma pažeisti teisės, kuri apeliantui apskritai nepriklauso. Apeliantui nuosavybės teise valdomas žemės sklypas, esantis greta atsakovo ežero, yra miškų ūkio paskirties. Pastačius lieptą, jo dalis būtų apelianto miškų ūkio paskirties sklype, kuriame tokio pobūdžio statinių statyba apskritai negalima.
Teismo posėdyje, sutinkamai su CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas priėmė ir ištyrė naują įrodymą – antstolio A. N. 2011 m. spalio 21 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą Nr.157-11-95 (b.l. 81-86).
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovo J. N. apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinis skundas yra pagrįstas, jame nurodyti motyvai ir argumentai sudaro pagrindą skundžiamam teismo sprendimui panaikinti.
Byloje nustatyta, jog, būdamas žemės sklypo, besiribojančio su atsakovui V. U. nuosavybės teise priklausančiu Juodyno ežeru (b.l. 16), savininku (b.l. 9-10) ir norėdamas šio ežero pakrantėje statyti du pontoninius lieptus, ieškovas J. N., vadovaudamasis galiojusio Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“ VII dalies 2 lentelės 19 punktu, numatančiu, jog liepto statybai būtinas vandens telkinio naudotojo (savininko) sutikimas dėl vandens telkinio dalyje numatomo statyti ir naudoti nesudėtingo statinio, 2011 m. kovo 21 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu duoti tokį sutikimą (b.l. 18). Tačiau atsakovas V. U. 2011 m. kovo 24 d. pranešimu (b.l. 19) sutikimą duoti atsisakė. Dėl to ieškovas J. N. 2011 m. gegužės 11 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas teismo pripažinti neteisėtu atsakovo V. U. atsisakymą duoti sutikimą lieptų statybai ir pripažinti ieškovui teisę be atsakovo sutikimo statyti ir naudoti du pontoninius lieptus atsakovui nuosavybės teise priklausančio Juodyno ežero pakrantėje. Pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį atmetė, motyvuodamas iš esmės trimis pagrindais: dėl to, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu patvirtintas Statybos techninis reglamentas STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“ buvo pakeistas ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2011 m. liepos 19 d. įsakymu išdėstyta nauja 2 lentelės redakcija, kurioje nebeliko reikalavimo turėti vandens telkinio naudotojo sutikimą; ieškovui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype negalimos jokios su miškų ūkio veikla nesusijusios statybos, nes ieškovo sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – miškų ūkio; ieškovas negali būti statytojas pagal LR statybos įstatymo 3 straipsnio antrąją dalį, nes nėra Juodyno ežero ar jo dalies savininkas, valdytojas ar naudotojas. Ieškovas tokį pirmosios instancijos teismo sprendimą prašo panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, su kuriais apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka.
Vienas bendrosios teisės principų yra tai, kad įstatymai ir kiti teisės aktai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios (lex retro non agit). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1994 m. kovo 16 d. nutarime konstatavo, kad negalima iš asmens reikalauti laikytis taisyklių, kurių jo veiklos metu nebuvo ir todėl jis negalėjo žinoti būsimų reikalavimų. Šios taisyklės esmė yra ta, kad įstatymai, išskyrus kai kurias išimtis, paprastai „negrįžta į praeitį“, t.y. jie netaikomi įvykusiems teisiniams faktams ir teisiniams padariniams, atsiradusiems iki naujai priimto norminio akto įsigaliojimo. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. sausio 11 d., 2003 m. rugsėjo 30 d., 2007 m. lapkričio 29 d. ir kt. nutarimuose, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime konstatuota, kad įstatymai taikomi tiems faktams ir padariniams, kurie atsiranda po šių įstatymų įsigaliojimo. Pirmosios instancijos teismas be pagrindo šių nuostatų nesilaikė.
Civilinės bylos duomenys tvirtina, jog ieškovas J. N., ketindamas Juodyno ežero pakrantėje statyti du pontoninius lieptus, pagal tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“ reikalavimus, 2011 m. kovo 21 d. kreipėsi į ežero savininką (atsakovą) V. U. su prašymu duoti sutikimą lieptų statybai. Atsakovas tokio nesutikimo nedavė, atsakydamas 2011 m. kovo 24 d. raštu. Manydamas, kad jo teisės pažeistos, ieškovas į teismą su ieškiniu kreipėsi 2011 m. gegužės 11 d. Bylos nagrinėjimo metu Statybos techninis reglamentas „Nesudėtingi statiniai“ buvo pakeistas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2011 m. liepos 19 d. įsakymu („Valstybės žinios“ 2011 Nr.96-4531) ir pakeitimai įsigaliojo 2011 m. liepos 24 d. Šiuo pakeistu Statybos techniniu reglamentu „Nesudėtingi statiniai“ pirmosios instancijos teismas ir rėmėsi, atmesdamas ieškovo reikalavimus. Teismas nurodė, jog nauja Statybos techninio reglamento redakcija turi būti taikoma statybos metu, joje nėra reikalavimo liepto statybai turėti vandens telkinio naudotojo sutikimą dėl vandens telkinio dalyje numatomo statyti ir naudoti nesudėtingo statinio, todėl ieškinys negali būti patenkintas. Tačiau sutikti su tokia pirmosios instancijos teismo argumentacija nėra pagrindo, kadangi ji prieštarauja teisės teorijoje įtvirtintam bendrajam teisės principui, kad įstatymas atgal negalioja. Byloje neginčijamai nustatyta, jog tiek tarp šalių kilusio ginčo, tiek ieškinio teismui pateikimo metu galiojo Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu patvirtintas Statybos techninio reglamentas STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“. Ieškovas, ketindamas statyti pontoninius lieptus, būtent šiuo reglamentu ir vadovavosi – kreipėsi į atsakovą dėl sutikimo, o šiam sutikimo nedavus – į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Taigi juridinis faktas, dėl kurio ieškovas kreipėsi į teismą, įvyko galiojant Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu patvirtintam Statybos techniniam reglamentui STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“, todėl vėlesni jo pakeitimai ginčo santykiams negali būti taikomi, nes tai prieštarautų lex retro non agit taisyklei, neleidžiančiai naujai priimto teisės akto taikyti jau įvykusiems teisiniams faktams ir teisiniams padariniams, atsiradusiems iki teisės akto įsigaliojimo.
Teisėjų kolegija taip pat sutinka su ieškovo apeliacinio skundo motyvu, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog ieškovo pontoniniai lieptai bus statomi miškų ūkio paskirties žemėje. Iš byloje esančio pontoninių lieptų statybos techninio projekto matyti, kad lieptai suprojektuoti vandens telkinio (Juodyno ežero) ir jo apsaugos juostos zonoje (b.l. 6-15). Pontoninių lieptų techniniai brėžiniai patvirtina, kad lieptai bus įrengiami tik 0,3-0,35 metro atstumu iki vandens, o likusi lieptų dalis plūduriuos vandenyje. Tai patvirtino ir teismo posėdyje liudytoja apklausta projektą ruošusi architektė A. R. (b.l. 57). Ši aplinkybė byloje paneigta nebuvo. Todėl pirmosios instancijos teismo teiginiai, kad pontoniniai lieptai bus statomi miško žemėje, yra aiškiai nepagrįsti. Paviršinio vandens telkinio pakrantės apsaugos juosta – prie paviršinio vandens telkinio nustatoma su paviršiniu vandens telkiniu besiribojanti paviršinio vandens telkinio apsaugos zonos dalis, kurioje vykdoma ūkinė veikla gali turėti tiesioginį neigiamą poveikį paviršiniam vandens telkiniui arba riboti jo naudojimo visuomenės poreikiams galimybes, todėl joje draudžiama tam tikra ūkinė veikla. Ūkinė ir (ar) kitokia veikla, kurią yra draudžiama ir (ar) ribojama vykdyti paviršinių vandens telkinių apsaugos zonose ir pakrantės apsaugos juostose, yra nustatyta Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnyje ir Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 XXIX skyriuje „Vandens telkinių apsaugos juostos ir zonos“. Nurodytuose teisės aktuose draudimo statyti lieptus nėra. Pagal Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 5 dalį pakrantės apsaugos juostoje leidžiama statyti hidrotechninius statinius, vandens paėmimo ir išleidimo į vandens telkinius įrenginius, vandenvietes, tiltus, prieplaukas, rekreacinėse zonose – paplūdimių įrangą, jachtų ir valčių elingus, kitus rekreacinius įrenginius, draustiniuose – su draustinio steigimo tikslais susijusius statinius. Nustatytų aplinkybių pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovas lieptus ketina statyti miškų ūkio paskirties žemės sklype, kuriame statybos, nesusijusios su miškų ūkio veikla, nėra galimos.
Teisėjų kolegija taip pat negali sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovas negali būti statytoju Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies prasme, nes nėra ežero ar jo dalies savininkas, valdytojas ar naudotojas, nes būtent dėl to ieškovas ir kreipėsi į teismą. Tuo atveju, jei ieškinys šioje byloje būtų patenkintas ir teismo sprendimu ieškovui būtų pripažinta teisė statyti du pontoninius lieptus atsakovo ežere, dėl ko ir paduotas ieškinys, ieškovas pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį galėtų būti statytojas teismo sprendimo pagrindu.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, padarė teisiškai nepagrįstas išvadas, kad byloje nebetaikytinas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu patvirtintas Statybos techninis reglamentas STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“, kuriuo ieškovas grindė savo ieškinį, kad ieškovas pontoninius lieptus ketina statyti miškų ūkio paskirties žemės sklype, kuriame negalimos jokios su miškų ūkio veikla nesusijusios statybos, ir kad ieškovas negali būti statytojas pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 3 straipsnio antrąją dalį, nes nėra Juodyno ežero ar jo dalies savininkas, valdytojas ar naudotojas. Šių teisiškai nepagrįstų išvadų pagrindu pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, kuriuo ieškovo ieškinį atmetė, todėl toks teismo sprendimas negali būti paliktas galioti ir jis yra naikinamas. Atsižvelgiant į tai, kad, kolegijos vertinimu, byloje yra pakankamai duomenų bylai išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs apylinkės teismo sprendimą ir neperduodamas bylos nagrinėti iš naujo, priimą naują sprendimą.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio nuostata, kad nuosavybės teises saugo įstatymai, suponuoja teisinį nuosavybės santykių reglamentavimą, o tai reiškia nuosavybės teisių įgyvendinimo tam tikrų taisyklių (ribų) nustatymą laikantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos reikalavimo, jog įstatymu turi būti garantuojama nuosavybės teisių apsauga. Ši Konstitucijos nuostata išreikšta CK 4.37 straipsnio 1 dalyje įtvirtintame nuosavybės teisės apibrėžime, pagal kurį nuosavybės teisė yra išimtinė daiktinė savininko teisė savo nuožiūra tvarkyti nuosavybės reikalus, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų. Taigi išimtinis šios daiktinės teisės pobūdis nepaneigia jos įgyvendinimo tam tikrų ribojimų; svarbu, kad kiekvienu atveju tai reglamentuojančios teisės normos bei jų taikymas atitiktų iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos, kaip vientiso akto, kylantį būtinumo ir proporcingumo reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-06-11 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-234/2007). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad nė viena subjektinė teisė nėra ir negali būti absoliuti. Pagal Konstitucijos 28 straipsnį asmuo, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų asmenų teisių ir laisvių. Tuo atveju, kai kyla dviejų teisių konfliktas, būtina ieškoti protingos ir teisingos dviejų teisės saugomų vertybių pusiausvyros, atsižvelgiant į kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-02-13 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-33/2009).
Nagrinėjamoje byloje atsakovas V. U. 2011 m. kovo 24 d. pranešime, kuriuo atsisakė duoti ieškovui sutikimą dėl lieptų statymo Juodyno ežero pakrantėje, iš esmės nurodė tik vieną atsisakymo motyvą, kad jo nuosavybės teisė į ežerą yra absoliuti. Tokios pozicijos atsakovas laikėsi ir per visą bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme, nenurodydamas, kuo konkrečiai ieškovo statytini lieptai atsakovo ežero pakrantėje paveiks ir (ar) pažeis atsakovo teises. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip jau minėta, teisė į nuosavybę nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinama, tik nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų. Šiuo konkrečiu atveju – ieškovo teisės statyti lieptą bei teisės naudotis vandens telkiniu. Kaip teisingai nurodė apeliantas, lieptų statymas iš esmės nėra draudžiama veikla, tik valstybė yra nustačiusi griežtus tokios veiklos reikalavimus. Asmens, siekiančio statyti lieptą vandens telkinyje, pareiga gauti to vandens telkinio savininko sutikimą negali būti aiškinama, kaip suteikianti vandens telkinio savininkui absoliučią, nekvestionuojamą teisę atsisakyti duoti tokį sutikimą. Ieškovas, kreipdamasis į atsakovą su prašymu duoti sutikimą dėl lieptų įrengimo Juodyno ežero pakrantėje, atsakovui pateikė parengtą lieptų techninį projektą, iš kurio matyti lieptų konstrukcinės ypatybės, numatyta jų įrengimo vieta, ieškovas prašyme nurodė, kokiais tikslais siekia statyti lieptus, taip pat nurodė esant atsilyginimo už leidimo įrengti lieptus suteikimo galimybei. Tačiau atsakovas atsisakė duoti sutikimą lieptų statybai tik formaliai nurodęs, kad jo nuosavybės teisė į ežerą yra absoliuti. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks formalus ir iš esmės nemotyvuotas atsakovo atsisakymas duoti sutikimą lieptų statybai, neproporcingai ir be pakankamo pagrindo suvaržo ieškovo teisę statyti lieptą ir iš esmės ją paneigia. Įvertinusi tai, kad atsakovas savo atsisakymą duoti sutikimą lieptų statybai motyvavo tik formaliu teiginiu, kad jo nuosavybės teisė į ežerą yra absoliuti, nedetalizuodamas, kuo konkrečiai ieškovo pastatyti lieptai atsakovo ežero pakrantėje paveiks ir (ar) pažeis atsakovo teises, lieptų statyba griežtai laikantis teisės aktų reikalavimų pati savaime atsakovo teisių nepažeidžia, o neigiamo poveikio atsakovui galimybės teismas taip pat nenustatė, taip pat atsižvelgusi į tai, kad planuojamoje statyti lieptus vietoje tokius statinius statyti nėra draudžiama, kad planuojami statyti lieptai bus anksčiau buvusių lieptų vietoje (antstolio A. N. 2011 m. spalio 21 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr.157-11-95 -b.l. 81-86), teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pakankamas pagrindas atsakovo atsisakymą duoti sutikimą ieškovui lieptų statybai pripažinti neteisėtu ir pripažinti ieškovui teisę be atsakovo sutikimo statyti ir naudoti du pontoninius lieptus Juodyno ežere. Dėl to teisėjų kolegija, panaikinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, priimą naują sprendimą ir ieškinį patenkina visiškai.
Priėmus naują teismo sprendimą, iš naujo paskirstomos bylinėjimosi išlaidos. Patenkinus ieškinį, ieškovui iš atsakovo priteistinos visos ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str.) – 276 Lt žyminio mokesčio už ieškinį ir apeliacinį skundą (b.l. 1, 72), 2000 Lt už advokato pagalbą (b.l. 47) ir 588 Lt už antstolio faktinių aplinkybių konstatavimą (b.l. 85), iš viso 3140 Lt, valstybei iš atsakovo priteistina 21,20 Lt pašto išlaidų.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Švenčionių rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti:
Pripažinti neteisėtu atsakovo V. U. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsisakymą duoti sutikimą dėl ieškovo J. N. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) prašomų statyti ir naudoti dviejų pontoninių lieptų pagal architektės A. R. parengtą projektą atsakovui V. U. nuosavybės teise priklausančio Juodyno ežero (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) pakrantėje, besiribojančioje su ieškovui J. N. nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)).
Pripažinti ieškovui J. N. teisę be atsakovo V. U. sutikimo statyti ir naudoti du pontoninius lieptus pagal architektės A. R. parengtą projektą atsakovui V. U. nuosavybės teise priklausančio Juodyno ežero (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) pakrantėje, besiribojančioje su ieškovui J. N. nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)).
Priteisti ieškovui J. N. iš atsakovo V. U. 3140 Lt (tris tūkstančius vieną šimtą keturiasdešimt litų) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti valstybei iš atsakovo V. U. 21,20 Lt (dvidešimt vieną litą ir 20 ct) pašto išlaidų.