Šiaulių apygardos teismo nutartis, 1A-211-951/2023

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-10-16
Bylos Nr.: 1A-211-951/2023
Teisminio proceso Nr.: 1-73-1-00931-2014-2
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Laisvydas Zederštremas, Nerijus Masiulis, Ilona Jakubėnienė
Nuteistasis: D. R., A. T.
Civilinis atsakovas: D. R., A. T.
Nukentėjusysis: G. B., M. A., S. B., S. G.
Advokatai: Gintaras Gricius, Inga Mekienė, Rita Roščenkovienė

Kategorijos

1.1.3.2Tyčia (BK 15 str.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-211-951/2023Teisminio proceso Nr. 1-73-1-00931-2014-2Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2.; 1.1.7.1.; 1.1.8.1.1.; 1.1.12.1.; 1.2.26.2.; 2.1.3.2.; 2.1.4.11.3.1.; 2.1.7.2.; 2.1.7.3.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.6.; 2.1.7.5.; 2.1.15.1.1.; 2.1.15.1.2.; 2.1.15.3.1.; 2.1.15.3.3.2.; 2.1.15.7.; 2.2.2.3.1.4.; 2.2.2.3.1.5.; 2.4.2.1.; 2.4.6.1. (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. spalio 16 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ilonos Jakubėnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Nerijaus Masiulio, Laisvydo Zederštremo,

sekretoriaujant Elonai Puščiuvienei,dalyvaujant prokurorei Jūratei Tamašauskienei,nuteistiesiems D. R., A. T. ir jų gynėjai advokatei Ritai Roščenkovienei,asmeniui, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, A. K.,

asmenų, kurių atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, A. K. ir G. K. gynėjai advokatei Ingai Mekienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal G. K. ir A. K., kurių atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, nuteistojo D. R. ir jo gynėjos advokatės Ritos Roščenkovienės bei nuteistojo A. T. gynėjos advokatės Ritos Roščenkovienės apeliacinius skundus dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2023 m. gegužės 5 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. R. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnio 1 dalyje (įstatymo Nr. X-1233 redakcija, galiojusi nuo 2007 m. liepos 21 d. iki 2017 m. sausio 1 d.), ir nubaustas viešųjų darbų bausme 5 mėnesiams, įpareigojant neatlygintinai dirbti po 25 valandas per mėnesį visuomenės labui.

A. T. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje (įstatymo Nr. X-1233 redakcija, galiojusi nuo 2007 m. liepos 21 d. iki 2017 m. sausio 1 d.), ir nubaustas 40 MGL (1 506,00 Eur) dydžio bauda, nustatant 6 mėnesių terminą baudai sumokėti.

Pripažinta, kad A. K. veiksmuose yra nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje (įstatymo Nr. X-1233 redakcija, galiojusi nuo 2007 m. liepos 21 d. iki 2017 m. sausio 1 d.), požymių, ir baudžiamoji byla nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

Pripažinta, kad G. K. veiksmuose yra nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje (įstatymo Nr. X-1233 redakcija, galiojusi nuo 2007 m. liepos 21 d. iki 2017 m. sausio 1 d.), požymių, ir baudžiamoji byla nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

Nukentėjusiųjų civiliniai ieškiniai civiliniams atsakovams D. R. ir A. T. patenkinti iš dalies ir priteista solidariai iš D. R. ir A. T.:

nukentėjusiajam G. B. 200 Eur turtinei žalai, 1 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 400,00 Eur advokato atstovavimo išlaidų;

nukentėjusiajam M. A. 800,00 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 400,00 Eur advokato atstovavimo išlaidų;

nukentėjusiajai S. B. 500,00 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 400,00 Eur advokato atstovavimo išlaidų;

nukentėjusiajai S. G. 500,00 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 400,00 Eur advokato atstovavimo išlaidų.

Nukentėjusiųjų civiliniai ieškiniai dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo solidariai iš E. N., A. K. ir G. K. palikti nenagrinėti.

Išaiškinta nukentėjusiesiems, kad palikus civilinius ieškinius civiliniams atsakovams E. N., A. K. ir G. K. nenagrinėtus baudžiamojoje byloje, ieškiniai šiems atsakovams gali būti reiškiami civilinio proceso tvarka.

Iš D. R. priteista valstybei 578,33 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo.

Iš A. T. priteista valstybei 308,33 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo.

Taip pat šiuo nuosprendžiu pripažinta, kad E. N. veiksmuose yra nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje (įstatymo Nr. X-1233 redakcija, galiojusi nuo 2007 m. liepos 21 d. iki 2017 m. sausio 1 d.), požymių, ir baudžiamoji byla nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, tačiau nuosprendis jo atžvilgiu neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. D. R. nuteistas už tai, kad jis, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su A. T., A. K., G. K. ir E. N., pažeidė viešąją tvarką, o būtent, 2014 m. rugpjūčio 10 d. apie 3.20 val. viešoje vietoje – prie kavinės „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini), dėl mažareikšmės priežasties, tai yra, nukentėjusiajam G. B. pasakius „ko čia pykstatės, koks gražus vakaras“, akivaizdžiai įžūliu ir moralės požiūriu nepriimtinu elgesiu A. T., priėjęs prie ant betoninės pakylos sėdinčio G. B., tyčia trenkė rankos kumščiu G. B. į veidą, dėl to G. B. nugriuvo ant žemės, po ko jis – D. R., kartu su A. T., A. K., G. K. ir E. N. spardė ant žemės gulintį G. B. kojomis ir mušė rankos kumščiais, suduodami jam ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą skaičių smūgių į įvairias kūno vietas, tuo sukeldami G. B. fizinį skausmą ir padarydami jam 11 (viršutinio dešiniojo I), 21 (viršutinio kairiojo I), 23 (viršutinio kairiojo III) dantų vainikų dalinius (iki 1/2) lūžius, burnos gleivinės ir lūpų kraujosruvas, taip tyčia nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo G. B. sveikatą, taip pat, nukentėjusiajam M. A. ginant G. B., tai yra, stumiant nuo G. B. jį mušančius vaikinus, savo kūnu dengiant ir lendant į tarpą tarp G. B. ir užpuolikų, jis – D. R., kartu su A. T., A. K., G. K. ir E. N. nenustatytu būdu parvertė M. A. ant žemės ir gulintį M. A. spardė kojomis bei mušė rankomis suduodami jam ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą skaičių smūgių į įvairias kūno vietas, tuo sukeldami M. A. fizinį skausmą, taip pat, S. B. (buvusi pavardė A.) ginant M. A. nuo užpuolikų, tai yra, stumiant nuo M. A. jį mušančius vaikinus, lendant savo kūnu į tarpą tarp M. A. ir užpuolikų, vienas iš bendrininkų, kuris konkrečiai, ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, abiem rankomis iš nugaros pusės stūmė nukentėjusiąją S. B. (buvusi pavardė A.), nuo ko ji kūnu trenkėsi į pastato sieną, susižalojo kairį kelį ir nukrito ant žemės, kas sukėlė nukentėjusiajai S. B. (buvusi pavardė A.) fizinį skausmą, bei nukentėjusiajai S. G. ginant G. B. nuo suduodamų smūgių, rankomis bandant nustumti jį puolančius vaikinus, vienas iš bendrininkų – G. K., suimdamas rankomis nukentėjusiajai S. G. už pečių, ją parvertė ant žemės, užsilipo visu savo kūnu ant gulinčios nukentėjusiosios S. G. ir, ją suėmęs, rankomis smaugė, taip sukeldamas S. G. fizinį skausmą, ir tokiu savo įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį.

2. A. T. nuteistas už tai, kad jis, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su D. R., A. K., G. K. ir E. N., pažeidė viešąją tvarką, o būtent, 2014 m. rugpjūčio 10 d. apie 3.20 val. viešoje vietoje – prie kavinės „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini), dėl mažareikšmės priežasties, tai yra, nukentėjusiajam G. B. pasakius „ko čia pykstatės, koks gražus vakaras“, akivaizdžiai įžūliu ir moralės požiūriu nepriimtinu elgesiu jis – A. T., priėjęs prie ant betoninės pakylos sėdinčio G. B., tyčia trenkė rankos kumščiu G. B. į veidą, dėl to G. B. nugriuvo ant žemės, po ko, jis – A. T., kartu su D. R., A. K., G. K. ir E. N. spardė ant žemės gulintį G. B. kojomis ir mušė rankos kumščiais, suduodami jam ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą skaičių smūgių į įvairias kūno vietas, tuo sukeldami G. B. fizinį skausmą ir padarydami jam 11 (viršutinio dešiniojo I), 21 (viršutinio kairiojo I), 23 (viršutinio kairiojo III) dantų vainikų dalinius (iki 1/2) lūžius, burnos gleivinės ir lūpų kraujosruvas, taip tyčia nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo G. B. sveikatą, taip pat, nukentėjusiajam M. A. ginant G. B., tai yra, stumiant nuo G. B. jį mušančius vaikinus, savo kūnu dengiant ir lendant į tarpą tarp G. B. ir užpuolikų, jis – A. T., kartu su D. R., A. K., G. K. ir E. N., nenustatytu būdu parvertė M. A. ant žemės ir gulintį M. A. spardė kojomis bei mušė rankomis, suduodami jam ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą skaičių smūgių į įvairias kūno vietas, tuo sukeldami M. A. fizinį skausmą, taip pat, S. B. (buvusi pavardė A.) ginant M. A. nuo užpuolikų, tai yra, stumiant nuo M. A. jį mušančius vaikinus, lendant savo kūnu į tarpą tarp M. A. ir užpuolikų, vienas iš bendrininkų, kuris konkrečiai, ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, abiem rankomis iš nugaros pusės stūmė nukentėjusiąją S. B. (buvusi pavardė A.), nuo ko ji kūnu trenkėsi į pastato sieną, susižalojo kairį kelį ir nukrito ant žemės, taip sukėlė nukentėjusiajai S. B. (buvusi pavardė A.) fizinį skausmą, bei nukentėjusiajai S. G. ginant G. B. nuo suduodamų smūgių, rankomis bandant nustumti jį puolančius vaikinus, vienas iš bendrininkų – G. K., suimdamas rankomis nukentėjusiajai S. G. už pečių, ją parvertė ant žemės, užsilipo visu savo kūnu ant gulinčios nukentėjusiosios S. G. ir, ją suėmęs, rankomis smaugė, taip sukeldamas S. G. fizinį skausmą, ir tokiu savo įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį.

3. A. K. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (įstatymo Nr. X-1233 redakcija, galiojusi nuo 2007 m. liepos 21 d. iki 2017 m. sausio 1 d.) buvo kaltinamas, ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui dėl to, kad jis, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su A. T., D. R., G. K. ir E. N., pažeidė viešąją tvarką, o būtent, 2014 m. rugpjūčio 10 d. apie 3.20 val. viešoje vietoje – prie kavinės „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini), dėl mažareikšmės priežasties, tai yra, nukentėjusiajam G. B. pasakius „ko čia pykstatės, koks gražus vakaras“, akivaizdžiai įžūliu ir moralės požiūriu nepriimtinu elgesiu A. T., priėjęs prie ant betoninės pakylos sėdinčio G. B., tyčia trenkė rankos kumščiu G. B. į veidą, dėl to G. B. nugriuvo ant žemės, po to jis – A. K. kartu su A. T., D. R., G. K. ir E. N. spardė ant žemės gulintį G. B. kojomis ir mušė rankos kumščiais, suduodami jam ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą skaičių smūgių į įvairias kūno vietas, tuo sukeldami G. B. fizinį skausmą ir padarydami jam 11 (viršutinio dešiniojo I), 21 (viršutinio kairiojo I), 23 (viršutinio kairiojo III) dantų vainikų dalinius (iki 1/2) lūžius, burnos gleivinės ir lūpų kraujosruvas, taip tyčia nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo G. B. sveikatą, taip pat, nukentėjusiajam M. A., ginant G. B., tai yra, stumiant nuo G. B. jį mušančius vaikinus, savo kūnu dengiant ir lendant į tarpą tarp G. B. ir užpuolikų, jis – A. K. kartu su A. T., D. R., G. K. ir E. N. nenustatytu būdu parvertė M. A. ant žemės ir gulintį M. A. spardė kojomis bei mušė rankomis, suduodami jam ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą skaičių smūgių į įvairias kūno vietas, tuo sukeldami M. A. fizinį skausmą, taip pat, S. B. (buvusi pavardė A.) ginant M. A. nuo užpuolikų, tai yra, stumiant nuo M. A. jį mušančius vaikinus, lendant savo kūnu į tarpą tarp M. A. ir užpuolikų, vienas iš bendrininkų, kuris konkrečiai, ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, abiem rankomis iš nugaros pusės stūmė nukentėjusiąją S. B. (buvusi pavardė A.), dėl to ji kūnu trenkėsi į pastato sieną, susižalojo kairį kelį ir nukrito ant žemės, taip sukėlė nukentėjusiajai S. B. (buvusi pavardė A.) fizinį skausmą, bei nukentėjusiajai S. G. ginant G. B. nuo suduodamų smūgių, rankomis bandant nustumti jį puolančius vaikinus, vienas iš bendrininkų – G. K., suimdamas rankomis nukentėjusiajai S. G. už pečių, ją parvertė ant žemės, užsilipo visu savo kūnu ant gulinčios nukentėjusiosios S. G. ir, ją suėmęs, rankomis smaugė, taip sukeldamas S. G. fizinį skausmą, ir tokiu savo įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį.

4. G. K. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (įstatymo Nr. X-1233 redakcija, galiojusi nuo 2007 m. liepos 21 d. iki 2017 m. sausio 1 d.) buvo kaltinamas, ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui dėl to, kad jis, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su A. T., A. K., D. R. ir E. N., pažeidė viešąją tvarką, o būtent, 2014 m. rugpjūčio 10 d. apie 3.20 val. viešoje vietoje – prie kavinės „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini), dėl mažareikšmės priežasties, tai yra, nukentėjusiajam G. B. pasakius „ko čia pykstatės, koks gražus vakaras“, akivaizdžiai įžūliu ir moralės požiūriu nepriimtinu elgesiu A. T., priėjęs prie ant betoninės pakylos sėdinčio G. B., tyčia trenkė rankos kumščiu G. B. į veidą, dėl to G. B. nugriuvo ant žemės, po to jis – G. K. kartu su A. T., A. K., D. R. ir E. N. spardė ant žemės gulintį G. B. kojomis ir mušė rankos kumščiais, suduodami jam ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą skaičių smūgių į įvairias kūno vietas, tuo sukeldami G. B. fizinį skausmą ir padarydami jam 11 (viršutinio dešiniojo I), 21 (viršutinio kairiojo I), 23 (viršutinio kairiojo III) dantų vainikų dalinius (iki 1/2) lūžius, burnos gleivinės ir lūpų kraujosruvas, taip tyčia nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo G. B. sveikatą, taip pat, nukentėjusiajam M. A. ginant G. B., tai yra, stumiant nuo G. B. jį mušančius vaikinus, savo kūnu dengiant ir lendant į tarpą tarp G. B. ir užpuolikų, jis – G. K. kartu su A. T., A. K., D. R. ir E. N. nenustatytu būdu parvertė M. A. ant žemės ir gulintį M. A. spardė kojomis bei mušė rankomis, suduodami jam ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą skaičių smūgių į įvairias kūno vietas, tuo sukeldami M. A. fizinį skausmą, taip pat S. B. (buvusi pavardė A.) ginant M. A. nuo užpuolikų, tai yra, stumiant nuo M. A. jį mušančius vaikinus, lendant savo kūnu į tarpą tarp M. A. ir užpuolikų, vienas iš bendrininkų, kuris konkrečiai, ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, abiem rankomis iš nugaros pusės stūmė nukentėjusiąją S. B. (buvusi pavardė A.), dėl to ji kūnu trenkėsi į pastato sieną, susižalojo kairį kelį ir nukrito ant žemės, taip sukėlė nukentėjusiajai S. B. (buvusi pavardė A.) fizinį skausmą, bei, nukentėjusiajai S. G. ginant G. B. nuo suduodamų smūgių, rankomis bandant nustumti jį puolančius vaikinus, vienas iš bendrininkų, o, būtent, jis – G. K., suimdamas rankomis nukentėjusiajai S. G. už pečių, ją parvertė ant žemės, užsilipo visu savo kūnu ant gulinčios nukentėjusiosios S. G. ir, ją suėmęs, rankomis smaugė, taip sukeldamas S. G. fizinį skausmą, ir tokiu savo įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį.

II. Apeliacinių skundų, atsiliepimo į apeliacinius skundus argumentai ir proceso dalyvių prašymai

5. Apeliaciniu skundu G. K., kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, prašo Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2023 m. gegužės 3 d. nuosprendį jo atžvilgiu panaikinti ir jį pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių; taikyti civilinio ieškinio padavimo senaties terminą.

5.1. Teigia, kad teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. Nurodo, kad teismas nuosprendyje konstatavo, jog konfliktas prie baro „(duomenys neskelbtini)“ įvyko todėl, kad kaltinamieji konfliktavo su ten buvusia pora, konfliktas vyko lauke, kad liudytoja R. P. (buvusi V.) nurodė, jog konfliktas ir net muštynės tarp vaikinų ir tos poros buvo priežastis uždaryti barą. Teigia, kad teismas neteisingai nurodė, jog R. P. patvirtino, kad buvo muštynės, kadangi liudytoja R. P. nurodė, kad ji manė, jog buvo muštynės, nes buvo pajudintas suolas, bet pačių muštynių nematė. Atkreipia dėmesį į tai, kad niekas iš proceso dalyvių negalėjo patvirtinti, jog buvo pajudintas suolas. Teigia, kad teismas nuosprendyje nurodo, jog liudytoja R. P. parodė, jog vaikinai elgėsi agresyviai, tačiau liudytoja apklausos metu parodė, kad kompanija buvo nepatenkinta, prašė, kad neužsidarytų, jautėsi, kad vaikinai susierzino.

5.2. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, jog konfliktas prasidėjo G. B. kažką pasakius, į ką sureagavęs A. T. sudavė smūgį G. B., tokią išvadą teismas padarė remdamasis tik nukentėjusiųjų parodymais, juos sugretindamas su A. T. ir D. R. parodymais, tačiau teismas visiškai nevertino liudytojo A. P. parodymų, jog M. A. buvo ant jo piktas, staigiu judesiu uždarė duris, jam kliuvo į alkūnę, kažkuo smogė į duris, ir durų plastike atsirado skylė, girdėjo, kaip M. A. garsiai rėkė, suprato, kad M. A. tuos 5 vaikinus pradėjo kaltinti, kad per juos uždarė kavinę, girdėjo, kaip sakė „žąsinai, per jus uždarė kavinę“, ir tada pamatė, kad vyksta muštynės. Taip pat teismas nevertino G. B. 2014-09-23 duotų parodymų, jog jis, išėjęs iš kavinės, pamatė ant žolės gulintį M. A., nors muštynių nematė, suprato, kad vaikinai jį sumušė, todėl sušuko, „ką čia, piemenys, darot“, tada pajuto smūgį. Vėlesniuose parodymuose visi nukentėjusieji pradėjo teigti, kad G. B. mandagiai paprašė vaikinų nesipykti. Įvykio metu kavinės savininkas, skirtingai nuo nukentėjusiųjų, buvo blaivus, todėl apeliantas skunde teigia, kad reikėtų vadovautis kavinės savininko parodymais ir vertinti, jog ir nukentėjusieji vaikinai buvo agresyvūs, galėjo išprovokuoti konfliktą.

5.3. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad jo kaltę įrodo nukentėjusiųjų G. B., M. A., S. G. ir S. B. parodymai. Nurodo, kad nors ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nukentėjusieji teigė, jog mušėsi visi kaltinamieji, tačiau taip ir nebuvo išsiaiškinta, ar jis (apeliantas) dalyvavo muštynėse. Teigia, kad jis tiek ikiteisminio tyrimo metu apklausiant specialiuoju liudytoju, tiek teisme pripažino, jog susistumdė su G. B., gindamas savo brolį A. K., smūgių vienas kitam nesudavė, vėliau į muštynes nesivėlė. Dėl to tvirtina, kad teiginys, jog visi mušėsi, yra abstraktus ir neįrodo, kad jis inicijavo ir dalyvavo muštynėse. Nurodo, kad G. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme parodė, kad po suduoto smūgio (nustatyta, kad jį sudavė A. T.) nukrito, užsidengė veidą ir nematė, kas jį mušė, mano, kad 2-3 vaikinai. G. B. teisme parodė, kad visi vaikinai buvo aktyvūs, vadinasi, mušėsi, tačiau kas mušė, nežino, nes lauke buvo tamsu. Taigi, tai yra tik nuomonė, kad jis (apeliantas) mušėsi. Nurodo, kad nukentėjusysis M. A. teisme teigė, jog G. B. vienas vaikinas trenkė, puolė trise, jis puolė ginti G. B., kažkas puolė iš šono, parkrito ant pilvo, nematė, kas smūgiavo, jo nuomone, dalyvavo du ar trys asmenys. Atkreipia dėmesį į tai, kad trys kaltinamieji pripažino dalyvavę muštynėse ir smūgiavę, spyrę kojomis tiek G. B., tiek M. A.. Abu nukentėjusieji tvirtino, kad juos spardė ir sudavė smūgius du-trys vaikinai. Dėl to apeliantas tvirtina, kad jis nedalyvavo muštynėse. Nurodo, kad D. R. teisme parodė, kad tai jis nustūmė M. A., nes šis puolė ant A. T., kai šis mušėsi su G. B.. S. G. teisme parodė, kad trys vaikinai puolė ant G. B.. Sugretinus visų kaltinamųjų parodymus, akivaizdu, kad tai buvo A. T., D. R. ir E. N.. S. G. taip pat parodė, kad kiti du buvo prie M. A., bet nepatvirtino, kad mušė. Dėl to apeliantas neatmeta versijos, jog kiti asmenys galėjo matyti, kaip jis pasistumdė su vienu iš nukentėjusiųjų, galimai G. B., gindamas savo brolį, ir galėjo pasirodyti, kad mušėsi. Nurodo, kad S. B. teisme parodė, kad, kai G. B. vaikinų paprašė nesipykti, A. T. priėjo ir trenkė, priėjo trys vaikinai ir mušė, tačiau nukentėjusioji negalėjo pasakyti, ar visi trys mušė, kadangi buvo apšviestas tik įėjimas į kavinę, o visas veiksmas vyko toliau, matė tik pirmą smūgį, negalėjo detalizuoti, kas mušėsi. Atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusioji S. B. dalies muštynių nematė, nes buvo kavinėje. Kadangi teritorija, kur vyko muštynės, nebuvo apšviesta, visi tarpusavyje stumdėsi, negalima tvirtinti, jog įrodyta, kad jis (apeliantas) kartu su kitais spardė nukentėjusiuosius ar sudavė rankomis smūgius.

5.4. Apeliantas skunde nesutinka su teismo išvada, kad jo kaltę dalyvavus muštynėse įrodo ir tai, jog visi penki kaltinamieji patyrė nežymius kūno sužalojimus, dėl kurių į gydymosi įstaigas nesikreipė, taip pat įvykio metu buvo sudraskyti jų drabužiai, prarado daiktus. Pažymi, kad jis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme parodė, kad jokių sužalojimų nepatyrė, nes muštynėse nedalyvavo, jokie drabužiai jam nebuvo suplėšyti, striukė, rasta įvykio vietoje, buvo tvarkinga. Dėl to teigia, jog teismo teiginys, kad jis buvo sužalotas, kas įrodo, jog jis dalyvavo muštynėse, yra neteisingas.

5.5. Taip pat apeliantas nesutinka su teismo teiginiu, jog kaltinamieji buvo nusiteikę konfliktiškai vien dėl to, kad prieš konfliktą su nukentėjusiaisiais jie konfliktavo su bare buvusia pora, ir vienas iš kaltinamųjų lauke puolė liudytoją A. P., sakydamas „ateik čia“, dėl to liudytojas suprato, kad bus puolamas, tačiau kažkas iš tos kompanijos tą vaikiną sulaikė. Nurodo, kad jis kažkuriuo metu bare buvo užmigęs, tą aplinkybę patvirtino liudytoja R. P., nurodydama, kad vienas iš penkių jaunuolių bare buvo užmigęs tuo momentu, kai lauke vyko konfliktas su tuo vyriškiu ir mergina su ramentais, kad draugai jį vėliau pasižadino ir išsivedė į lauką iki konflikto su bare likusiais keturiais asmenimis. Taigi, šios aplinkybės paneigia, kad jis dar iki įvykio su nukentėjusiaisiais buvo nusiteikęs konfliktiškai.

5.6. Teigia, kad jo kaltės neįrodo ir 2014 m. rugpjūčio 26 d. D. R. rašytinis prisipažinimas, nes šiame prisipažinime jis neminimas. Pažymi, kad teismas padarė baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, nes rašytinį prisipažinimą laikė įrodymu, kadangi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens surašyti dokumentai baudžiamojoje byloje paprastai pripažįstami įrodymais (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 96 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta dokumentų rūšimi), tačiau įrodymu negali būti laikomi raštai, gauti kaip įtariamojo ar kaltinamojo apklausos protokolo pakaitalas; BPK normos numato, kad pareigūnai traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens paaiškinimus gali gauti atlikdami tokio asmens apklausas BPK nustatyta tvarka; apklausos metu gauta informacija prireikus gali būti tikrinama atliekant parodymų patikrinimo veiksmus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-350/2013). Pažymi, kad po D. R. surašyto prisipažinimo pareigūnai privalėjo tuoj pat atlikti su juo BPK numatytus veiksmus ir fiksuoti jo paaiškinimus BPK nustatyta tvarka, tačiau įtariamasis D. R. buvo apklaustas praėjus daugiau kaip trims savaitėms (2014 m. rugsėjo 23 d.).

5.7. Nesutinka su teismo išvada, kad jo kaltę įrodo ir A. T., D. R. parodymai, jog mušėsi visi, kadangi nei A. T. 2014 m. spalio 9 d. ir 2022 m. gegužės 10 d. apklausų metu, nei D. R. 2014 m. rugsėjo 23 d. ir 2022 m. gegužės 16 d. apklausų metu jo, kaip dalyvavusio muštynėse, neįvardino.

5.8. Apeliantas teigia, kad teismas nuosprendyje nepasisakė dėl kaltinimo dalies, kad jis, suėmęs S. G. už pečių, ją parvertė, užsilipo ant jos ir smaugė, tik nurodė, kad kaltė įrodyta nukentėjusiųjų parodymais, 2014 m. lapkričio 10 d. asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką, 2014 m. lapkričio 10 d. parodymų patikrinimo vietoje protokolais, tačiau nevertino kitų įrodymų, jų negretino, nepasisakė, kodėl atmeta jo, E. N., kitų liudytojų parodymus. Nurodo, kad byloje yra tik S. B. 2014 m. lapkričio 10 d. parodymų patikrinimo vietoje protokolas, kuriame užfiksuoti parodymai nepagrįsti kitais įrodymais. Pavyzdžiui, kiti nukentėjusieji ikiteisminio tyrimo metu atsisakė dalyvauti parodymų patikrinimo vietoje, tuo parodydami savo nenorėjimą išsamiai ištirti įvykio aplinkybes, dėl to nėra galimybės sugretinti ir įvertinti, ar S. B. parodymai įvykio vietoje yra teisingi. Tvirtina, kad jis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nuosekliai teigė, jog S. G. nesmaugė, tik, jai gulint ant žemės, patikrino, ar yra pulsas, nes suprato, kad ji be sąmonės. Teigia, kad S. G. parodymus, jog ji buvo suimta už pečių, perversta ant žemės ir smaugiama, paneigia kiti įrodymai. Nustatyta, kad S. G. puolė į tarpą tarp besimušančių asmenų ir, kaip pati teisme nurodė, ją stumtelėjo, ir ji atsidūrė ant žemės, ji nenurodė, kas ją stumtelėjo. Atkreipia dėmesį į tai, kad įvykio metu ši nukentėjusioji buvo neblaivi, todėl galėjo ir pati nuvirsti. Liudytojas A. P. parodė, kad, kai S. B. atbėgo į kavinę, S. G. gulėjo ant žemės, jokio vaikino šalia nebuvo. Apeliantas teigia, kad šios aplinkybės patvirtina, jog jis S. G. nenuvertė ir nebuvo iš karto užsilipęs. Pastebi, kad aplinkybę, jog jis suėmė S. G. už pečių, ją pervertė ir užsilipęs smaugė, parodo tik pati nukentėjusioji, kuri yra suinteresuota bylos baigtimi, bet tokie jos parodymai nėra pagrįsti kitais įrodymais. Nors liudytoja S. B. teigė, kad ji matė, kaip vaikinas buvo užlipęs ant S. G. ir laikė rankas ant kaklo, kad smaugė, ji suprato iš to, jog vėliau jai apie tai pasakė S. G., tačiau teisme S. B. parodė, kad matė, jog jis (apeliantas) buvo uždėjęs rankas, bet negali pasakyti, ką jis darė, S. G. gulėjo, nejudėjo. Teigia, kad teismas nevertino, kodėl jo parodymai, jog jis tik tikrino pulsą, yra neteisingi. Be to, S. B. parodymai, jog ji matė smaugimo faktą, kelia abejonių, nes ikiteisminio tyrimo metu liudytojas A. P. parodė, kad mergina šviesiais plaukais (t. y. S. B.), atvykus taksi, nutaikiusi momentą, išvažiavo taksi. Apeliantas taip pat nurodo, kad jis apklausos metu patvirtino pastebėjęs, kaip atvažiavo taksi automobilis, į jį įlipo stambus aukštas vaikinas ir viena panelė, kuri gulėjo ant žemės. Atkreipia dėmesį į tai, kad niekas nepatvirtina smaugimo fakto, nes jokie sužalojimai S. G. nebuvo nustatyti. Pati S. G. žodžiu nurodė, kad jai buvo sužalojimai, bet ji niekam, išskyrus M. A., jų nerodė. Pažymi, kad policijos pareigūnai tuoj po įvykio jokių sužalojimų jai nefiksavo, ji į medikus nesikreipė. Nurodo, kad policijos pareigūnas P. J. parodė, jog, jei būtų matęs ant kažkurio nukentėjusiojo aiškias smaugimo žymes ant kaklo, būtų fiksavęs. Pažymi, kad policijos pareigūnas Š. A. parodė, jog jis yra S. B. pusbrolis, kad jis nukentėjusiuosius vežė iš įvykio vietos, ir, tikėtina, jei būtų matęs S. G. sužalojimus, tikrai kolegų būtų paprašęs fiksuoti sužalojimus, kas buvo padaryta fiksuojant M. A. sužalojimus.

5.9. Apeliantas teigia, kad jo kaltės dėl S. G. smaugimo nepatvirtina asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokole užfiksuoti duomenys, nes abejonių kelia S. B. teiginiai, jog ji jį (apeliantą) įsidėmėjo iš įstabių akių, kadangi įvykio vieta prie kavinės nebuvo apšviesta, S. G. parodė, kad tuo metu, kai buvo smaugiama, ji sąmonės nebuvo praradusi, bet smaugusio vaikino neįsidėmėjo, nors jo veidas buvo šalia. Tuo tarpu S. B., būdama toliau, jei išvis buvo, esant tamsiam paros metui, įsidėmėjo jo (apelianto) akis. Atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusioji, nurodydama šalia S. G. buvusio asmens aprangą, buvo nenuosekli: atpažinimo pagal nuotrauką metu minėjo, kad jis (apeliantas) vilkėjo tamsią „maikutę“, nors jis nuo pat pirmos apklausos teigė, kad vilkėjo šviesią „maikę“, vėliau teisme S. B. jau pakeitė parodymus, nurodydama, kad buvo su šviesia „maikute“.

5.10. Apeliantas teigia, kad asmens parodymas atpažinti pagal nuotrauką buvo atliktas nesilaikant įstatyme įtvirtintos tvarkos, nes nukentėjusioji jį atpažino iš nuotraukų, o ne parodžius asmenį gyvai, kadangi 2014 m. lapkričio 10 d. apklausiant S. B. ir atliekant asmens atpažinimą iš nuotraukų, policijos pareigūnams buvo žinoma, jog įvykyje prie kavinės „(duomenys neskelbtini)“ dalyvavo ir jis (apeliantas), nes 2014 m. spalio 22 d. jis buvo apklaustas specialiuoju liudytoju, be to, byloje nėra duomenų, kad ikiteisminio tyrimo metu atliekant asmens parodymą atpažinti pagal nuotrauką, buvo siekiama užtikrinti nukentėjusiosios S. B. saugumą ar buvo susiklosčiusi situacija, dėl kurios nebuvo galima jo parodyti tiesiogiai atpažįstančiajai S. B.. Nors BPK 192 straipsnyje nėra aptarti atvejai, kada laikoma, jog negalima parodyti asmens, tačiau tokia situacija yra galima, kai asmuo yra pasislėpęs, ilgai serga, išvykęs į ilgalaikę komandiruotę ar kelionę, atsisako dalyvauti tyrimo veiksmuose ir pan. Dėl to, mano, kad buvo galima atlikti atpažinimo veiksmą, parodant jį gyvai nukentėjusiajai.

5.11. Teigia, kad abejonių kelia ir tai, kaip buvo atliekamas jo atpažinimas. Nurodo, kad S. B. teisme parodė, jog policijoje jai davė įtariamųjų žurnalą ir, jį sklaidydama, ji atpažino vaikiną, kuris smaugė S. G.. Atkreipia dėmesį į tai, kad jis niekada, t. y. nei iki įvykio, nei vėliau, iki ikiteisminio tyrimo atnaujinimo, nebuvo pripažintas įtariamuoju, todėl jo nuotrauka negalėjo būti tame žurnale. Nurodo, kad, susipažinus su foto lentele, akivaizdu, kad jo nuotrauka yra iš migracijos tarnybos duomenų, kai jis, būdamas 16 metų, fotografavosi Lietuvos Respublikos piliečio pasui. Atkreipia dėmesį į tai, kad jo nuotrauka labai išsiskiria iš kitų asmenų, nes ji yra ryškesnė, jo veido bruožai labai skiriasi nuo kitų asmenų. Taip pat pažymi, kad 2014 metais jam buvo devyniolika metų, jo veido bruožai skyrėsi nuo tų, kai jam buvo šešiolika metų.

5.12. Nesutinka, kad jo grasinimas S. B., kuri teigė, jog jis jai sakė „užmušiu“, kvalifikuotinas kaip ypač įžūlus, nes teismas neanalizavo, ar jis tokius žodžius sakė, o S. B. parodymų, kad jis jai pagrasino, nepatvirtina jokie įrodymai. Teigia, kad jis tikrai jokių žodžių nesakė, nes S. B. nebuvo šalia, kai jis tikrino pulsą. S. G. parodė, kad ji sąmonės nebuvo praradusi, ar jis ką sakė, neprisimena, bet ir nenurodo tokių aplinkybių, kad buvo išsakyti grasinimai S. B..

5.13. Teigia, kad visos skunde išvardintos abejonės, vadovaujantis in dubio pro reo principu, turi būti vertinamos jo naudai (BPK 44 straipsnio 6 dalis).

5.14. Apeliantas skunde taip pat teigia, kad teismas nuosprendyje neteisingai išsprendė klausimą dėl ieškinio senaties termino taikymo, nepagrįstai atmetė jo gynėjos advokatės Ingos Mekienės prašymą taikyti civilinio ieškinio senaties terminą. Nurodo, kad nukentėjusieji neprašė atnaujinti praleisto ieškinio senaties termino, nors juos atstovavo patyręs teisininkas – advokatas Gintaras Gricius, teismas savo iniciatyva atnaujino praleistą ieškinio senaties terminą, motyvuodamas, kad nukentėjusiajai S. B. nebuvo išaiškinta teisė pareikšti civilinį ieškinį, ikiteisminis tyrimas buvo atnaujintas aukštesniojo prokuroro nutarimu. Taip pat teismas teigė, kad „faktinės aplinkybės, trukdžiusios laiku pareikšti ieškinį, pripažintinos svarbiomis ir senaties terminas atnaujintinas“. Teigia, kad šie teismo teiginiai yra neteisingi, nes visi kaltinamieji patvirtino, jog gavo nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, bet jo neskundė dėl įvairių priežasčių. Nurodo, kad nors teismas nusprendė, kad S. B. nebuvo išaiškinta teisė pareikšti civilinį ieškinį, tačiau teismas nenurodė, jog nukentėjusiajai S. G. dar 2014 m. rugsėjo 30 d., jos apklausos metu buvo išaiškinta teisė pareikšti civilinį ieškinį. Pažymi, kad S. G. gyveno ir gyvena kartu su kitu nukentėjusiuoju M. A., tad neabejotinai ir jį informavo. 2014 m. rugsėjo 30 d. G. B. apklausos metu patvirtino, kad jam civilinio ieškinio pateikimo tvarka išaiškinta, o jis tuo metu gyveno su S. B., kuri parodė, kad, gavusi nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, tarėsi su kitais nukentėjusiaisiais dėl skundimo, bet niekas jos nepalaikė.

6. Apeliaciniu skundu A. K., kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, prašo Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2023 m. gegužės 3 d. nuosprendį, priimtą jo atžvilgiu, panaikinti ir jį pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių; taikyti civilinio ieškinio senaties terminą.

6.1. Teigia, kad teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms, dėl esminio BPK pažeidimo, nes teismas neišsamiai ištyrė visas teisingam nusikalstamos veikos kvalifikavimui svarbias aplinkybes, nevisapusiškai ir neobjektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus ir netinkamai motyvavo savo išvadas dėl jo kaltės.

6.2. Teigia, kad teismas nuosprendyje nurodė, jog konfliktas prie baro „(duomenys neskelbtini)“ įvyko todėl, kad kaltinamieji konfliktavo su ten buvusia pora, konfliktas vyko lauke, kad liudytoja R. P. (buvusi V.) nurodė, jog konfliktas ir net muštynės tarp vaikinų ir tos poros buvo priežastis uždaryti barą. Tvirtina, kad teismas neteisingai nurodė, jog R. P. patvirtino, kad buvo muštynės, kadangi liudytoja R. P. nurodė, jog ji manė, kad buvo muštynės, nes buvo pajudintas suolas, bet pačių muštynių nematė. Nurodo, kad niekas iš proceso dalyvių negalėjo patvirtinti tokių aplinkybių, kad buvo pajudintas suolas. Nors teismas nurodė, jog liudytoja R. P. parodė, kad vaikinai elgėsi agresyviai, tačiau apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad liudytoja apklausos metu nurodė, jog kompanija buvo nepatenkinta, prašė, kad neužsidarytų, jautėsi, jog vaikinai susierzino.

6.3. Nesutinka su teismo išvada, kad M. A. neinicijavo konflikto, nes teismas, paneigdamas A. T. parodymus, vertino tik nukentėjusiųjų parodymus, kuriuos sugretino su A. T. ir D. R. parodymais, bei sprendė, kad konfliktas prasidėjo G. B. kažką pasakius, į ką sureagavęs A. T. ir sudavė smūgį G. B.. Tokią išvadą teismas padarė vadovaudamasis tik nukentėjusiųjų parodymais, duotais atnaujinus ikiteisminį tyrimą ir teisme, nurodydamas, kad jie nuoseklūs, tačiau teismas visiškai nevertino liudytojo A. P. parodymų, jog M. A. buvo ant jo piktas, staigiu judesiu uždarė duris, jam kliuvo į alkūnę, kažkuo smogė į duris, ir durų plastike atsirado skylė, jog girdėjo, kaip M. A. garsiai rėkė, suprato, kad M. A. tuos 5 vaikinus pradėjo kaltinti, jog per juos uždarė kavinę, girdėjo, kaip sakė: „žąsinai, per jus uždarė kavinę“, tada pamatė, kad vyksta muštynės. Taip pat teismas nevertino G. B. 2014 m. rugsėjo 23 d. duotų parodymų, kad jis, išėjęs iš kavinės, pamatė ant žolės gulintį M. A., nors muštynių nematė, suprato, kad vaikinai jį sumušė, todėl sušuko: „ką čia, piemenys, darot“, tada pajuto smūgį. Vėlesniuose parodymuose, duotuose po aštuonerių metų, visi nukentėjusieji teigė, jog G. B. mandagiai paprašė vaikinų nesipykti. Atkreipia dėmesį į tai, kad įvykio metu kavinės savininkas, skirtingai nuo nukentėjusiųjų, buvo blaivus, todėl, apelianto manymu, reikėtų vadovautis kavinės savininko parodymais ir vertinti, jog ir nukentėjusieji vaikinai buvo agresyvūs ir galėjo išprovokuoti konfliktą.

6.4. Apeliantas skunde teigia, kad teismas nuosprendyje nurodė faktines aplinkybes, kaip įvyko konfliktas, detaliai išanalizavo A. T., D. R. atliktus veiksmus ir nors nurodė, kad jis (apeliantas) nesudavė smūgių, tačiau teismas nurodė, jog jo kaltė yra įrodyta nukentėjusiųjų G. B., M. A., S. G. ir S. B. parodymais. Teigia, kad šie teismo teiginiai yra neteisingi. Nors ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nukentėjusieji teigė, jog mušėsi visi kaltinamieji, tačiau taip ir nebuvo išsiaiškinta, ar jis (apeliantas) dalyvavo muštynėse. Nurodo, kad jis ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas specialiuoju liudytoju bei teisme parodė, kad buvo išėjęs iš kavinės, prisėdo parūkyti prie staliuko ir užsnūdo, kai staiga pajuto smūgį į kaklo sritį ir į šoną, nuo to smūgio pabudęs pamatė šalia stovintį stambų praplikusį vaikiną (t. y. G. B.), suprato, kad galimai G. B. trenkė, taip pat matė, kaip brolis G. K. sakė: „ateik čia, ateik čia“ ir rankomis kvietė ateiti. Suprato, kad brolis taip elgiasi, jog nuvilioti tą vaikiną nuo jo (apelianto), ir tas vaikinas nuėjo link brolio, o jis (apeliantas) nuėjo tam vaikinui iš paskos, su tuo vaikinu susistumdė, jis pirmas stumtelėjo tą vaikiną į nugarą, vaikinas susvirduliavo, atsisukęs griebė už „maikės“ ir traukė jį (apeliantą), dėl to jis buvo parverstas ant žemės, tačiau atsistojęs vėl stumtelėjo vaikiną, vėl buvo pastumtas ir vėl krito. Tvirtina, kad nei jis, nei vaikinas vienas kitam smūgių nesudavė, tarp jų dviejų įvyko tik pasistumdymas. Aplinkybę, kad jis buvo prisnūdęs, patvirtino A. T., D. R.. Teigia, kad šios jo skunde nurodytos aplinkybės patvirtina, jog jis konflikto nepradėjo ir smūgių nesudavė, tačiau teismas šių parodymų nevertino ir nepasisakė, kodėl juos atmeta spręsdamas dėl jo kaltės.

6.5. Nesutinka su teismo teiginiu, kad jo kaltę sudavus smūgius ir dalyvavus muštynėse įrodo ikiteisminio tyrimo metu duoti D. R. ir A. T. parodymai, jog mušėsi visi. Teigia, kad teiginys „mušėsi visi“ yra abstraktus ir neįrodo, kad jis (apeliantas) inicijavo ir dalyvavo muštynėse. Teismas nenurodė, kas „tie visi“. Nurodo, kad G. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme parodė, jog po suduoto smūgio (nustatyta, kad jį sudavė A. T.) jis nukrito, užsidengė veidą ir nematė, kas jį mušė, mano, kad 2-3 vaikinai, kad visi vaikinai buvo aktyvūs, tačiau, kas mušė, nežino, nes lauke buvo tamsu. Taigi, apeliantas teigia, jog tai yra tik nuomonė, kad jis mušėsi. Nukentėjusysis M. A. teisme teigė, jog G. B. vienas vaikinas trenkė, puolė trise, jis puolė ginti G. B., kažkas puolė iš šono, parkrito ant pilvo, nematė, kas smūgiavo, jo nuomone, dalyvavo du ar trys asmenys. Nurodo, kad trys kaltinamieji pripažino dalyvavę muštynėse ir smūgiavę, spyrę kojomis tiek G. B., tiek M. A., o abu nukentėjusieji tvirtina, kad juos spardė ir sudavė smūgius du-trys vaikinai, apeliantas teigia, kad tai patvirtina, jog jis nedalyvavo muštynėse. Apeliantas taip pat nurodo, kad D. R. teisme parodė, jog tai jis nustūmė M. A., nes šis puolė ant A. T., kai šis mušėsi su G. B.. Nukentėjusioji S. G. teisme parodė, kad trys vaikinai puolė ant G. B.. Sugretinus visų kaltinamųjų parodymus, akivaizdu, kad tai buvo A. T., D. R. ir E. N.. S. G. taip pat parodė, kad kiti du buvo prie M. A., bet nepatvirtino, kad mušėsi. Dėl to apeliantas teigia, kad neatmetama versija, jog kiti asmenys galėjo matyti, kaip jis pasistumdė su vienu iš nukentėjusiųjų, galimai G. B., ir galėjo pasirodyti, kad mušėsi. Nurodo, kad S. B. 2014 m. lapkričio 10 d. apklausoje teigė, jog „pamatė, kaip visi vaikinai pribėgo prie G. B., tame pačiame būryje buvo ir M. A., S. G., S. G. bandė išskirti, ji bandė veržtis į vaikinų būrį, pradėjo stumdyti, tada kažkuris vaikinas ją pastūmė, kad vaikinas languotais marškiniais pusiau klūpėdamas buvo prie nukritusio M. A., todėl, mano, kad galėjo mušti, bet to nematė. Taip pat S. B. parodė, jog matė, kaip S. G. buvo prie M. A. ir jį purtė, kad atsikeltų, kad ji nubėgo į kavinę prašyti pagalbos, kad stovėdama kavinės viduje muštynių nematė, o išėjusi pamatė, jog nuvažiuoja taksi, prie M. A. buvo grupė vaikinų, kurie, kaip suprato, jį mušė, bent jau taip mano, nes jie buvo būryje. Nukentėjusioji taip pat parodė, kad ten vyko muštynės, buvo labai prastas apšvietimas, neužfiksavo, kad kuris vaikinas, sėdėdamas ant suoliuko, būtų užsnūdęs. Teisme S. B. parodė, kad, kai G. B. paprašė vaikinų nesipykti, A. T. priėjo ir trenkė, priėjo trys vaikinai ir mušė, tačiau negali pasakyti, ar visi trys mušė, nes buvo apšviestas tik įėjimas į kavinę, o visas veiksmas vyko toliau, matė tik pirmą smūgį, negalėjo detalizuoti, kas mušėsi, be to, dalies muštynių nematė, nes buvo kavinėje. Apeliantas teigia, kad, įvertinus tai, jog teritorija, kur vyko muštynės, buvo neapšviesta, kad visi tarpusavyje stumdėsi, negalima tvirtinti, jog įrodyta, kad jis (apeliantas) kartu su kitais spardė nukentėjusiuosius ar rankomis sudavė smūgius.

6.6. Teigia, kad teismo išvada, jog „visi penki kaltinamieji dalyvavo muštynėse, ir tai patvirtina, kad visi jie patyrė nežymius kūno sužalojimus, dėl kurių į gydymosi įstaigas nesikreipė, taip pat įvykio metu buvo sudraskyti jų drabužiai, prarado daiktus“, yra nepagrįsta. Nurodo, kad nors jis buvo sužalotas, bet ne muštynių metu, nes konflikto pradžioje buvo prisnūdęs ir nežino, kaip buvo sužalotas. Nurodo, kad jo brolis G. K. ikiteisminio tyrimo metu parodė matęs, kaip prie jo (apelianto) priėjo vienas stambus ir aukštas vaikinas, nesuprato, ką jis ten bandė daryti, ar tai kėlė, ar tai smogė, kai tas vaikinas ėjo ant jo (G. K.), jis (apeliantas) tą vaikiną rankomis pastūmė iš nugaros, vaikinas susvyravo, bet nenukrito, tada tas vaikinas, atsisukęs į brolį, suėmė jį rankomis, pakėlė ir sviedė. Mano, kad susižalojo nugriuvęs, o ne nuo kieno nors smūgių.

6.7. Nesutinka su teismo išvada, kad jo kaltę įrodo 2014 m. lapkričio 10 d. parodymų patikrinimo vietoje protokolas. Nurodo, jog byloje yra tik S. B. 2014 m. lapkričio 10 d. parodymų patikrinimo vietoje protokolas, bet jame užfiksuoti parodymai nepagrįsti kitais įrodymais. Pavyzdžiui, kiti nukentėjusieji ikiteisminio tyrimo metu atsisakė dalyvauti parodymų patikrinimo vietoje veiksme, tuo parodydami savo nenorą išsamiai ištirti įvykio aplinkybes, dėl to apeliantas mano, kad nėra galimybės sugretinti ir įvertinti, ar S. B. parodymai įvykio vietoje yra teisingi.

6.8. Apeliantas taip pat skunde teigia, jog teismas neteisingai išsprendė klausimą dėl ieškinio senaties termino taikymo. Teigia, kad teismas, spręsdamas civilinio ieškinio praleisto termino atnaujinimą, nurodė, jog praleisto termino atnaujinimas sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečios situacijos aplinkybes ir subjektyvų (asmens sugebėjimas įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, šalių elgesys ir pan.) kriterijų. Nurodo, kad nukentėjusieji neprašė atnaujinti praleisto ieškinio senaties termino, teismas savo iniciatyva atnaujino praleistą ieškinio senaties terminą. Mano, kad teismas taip nuspręsti negalėjo, nes jo gynėja advokatė Inga Mekienė pateikė prašymą taikyti civilinio ieškinio senaties terminą. Nors įstatymas numato ieškinio senaties terminus, jie taikomi tik kitai šaliai paprašius civilinėje byloje, o praleisti dėl svarbios priežasties, gali būti teismo atnaujinti tik ieškovo motyvuotu prašymu, o tokio prašymo nebuvo. Teismas nepagrįstai ieškinio senaties termino atnaujinimą motyvavo tuo, kad nukentėjusiajai S. B. nebuvo išaiškinta teisė pareikšti civilinį ieškinį, ikiteisminis tyrimas buvo atnaujintas aukštesniojo prokuroro nutarimu, kad „faktinės aplinkybės, trukdžiusios laiku pareikšti ieškinį, pripažintinos svarbiomis ir senaties terminas atnaujintinas“. Šie teismo teiginiai neteisingi. Visi kaltinamieji patvirtino, kad gavo nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, bet jo neskundė dėl įvairių priežasčių. Nurodo, kad nors S. B. nebuvo išaiškinta teisė pareikšti civilinį ieškinį, tačiau nukentėjusiajai S. G. dar 2014 m. rugsėjo 30 d. jos apklausos metu buvo išaiškinta teisė pareikšti civilinį ieškinį, 2014 m. rugsėjo 30 d. G. B. apklausos metu patvirtino, kad jam civilinio ieškinio pateikimo tvarka išaiškinta, o jis tuo metu gyveno su S. B., kuri parodė, kad, gavusi nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, tarėsi su kitais nukentėjusiaisiais dėl skundimo, bet niekas jos nepalaikė.

7. Apeliaciniu skundu nuteistasis D. R. ir jo gynėja advokatė Rita Roščenkovienė prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2023 m. gegužės 5 d. nuosprendį D. R. atžvilgiu ir jį išteisinti.

7.1. Teigia, kad teismo nuosprendis jo atžvilgiu yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismo išvados dėl D. R. kaltės padarius BK 284 straipsnio l dalyje numatytą veiką neatitinka bylos aplinkybių, dėl to teigia, kad netinkamai buvo pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

7.2. Teigia, kad D. R. kaltė nepagrįstai grindžiama 2014 m. rugpjūčio 26 d. jo rašytu prisipažinimu, kuriame jis nurodė, jog muštynėse dalyvavo visi, išskyrus E. N., kuris juos skyrė, kad nežino, kam ir kiek smūgių sudavė, kad dėl savo elgesio gailisi. Toks D. R. rašytas prisipažinimas negali būti laikomas įrodymu, nes jis nepatvirtina fakto, kas pirmas tą naktį pradėjo muštynes ir kurios iš dviejų konfliktuojančių kompanijų veiksmai buvo ypač įžūlūs bei vandališki.

7.3. Nurodo, kad pagrįsta teismo išvada, jog „iš kaltinamųjų parodymų, duotų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, matyti, kad konflikto pradžios ir pirmo smūgio sudavimo niekas nematė“. Būtent dėl šios priežasties 2015 m. kovo 13 d. buvo priimtas pagrįstas prokuratūros nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamųjų kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, nes nėra neginčijamų duomenų, kad muštynes pradėjo įtariamieji, kadangi konflikto pradžią įtakojo keli iš nukentėjusių asmenų, būtent M. A. agresyvus elgesys, sulaužant kavinės „(duomenys neskelbtini)“ duris, ir įžūlus jo kreipimasis į įtariamuosius, šaukiant: „žąsinai, per jus uždarė kavinę“, bei nukentėjusiojo G. B., kuris ūgiu ir stotu yra žymiai pranašesnis už bet kurį iš nuteistųjų, grėsmingas artėjimas prie A. T. ir siekis suduoti jam smūgį. Tačiau nepagrįsta teismo išvada, kad tarp kaltinamųjų buvo išankstinis žodinis susitarimas smurtauti visų keturių nukentėjusiųjų atžvilgiu ir, kad tas susitarimas pasireiškė konkliudentiniais veiksmais, A. T. sudavus pirmąjį smūgį G. B.. Darydamas šią išvadą teismas prieštarauja kitoms savo išvadoms, jog „iš kaltinamųjų parodymų, duotų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, matyti, kad konflikto pradžios ir pirmo smūgio sudavimo niekas nematė“. Nurodo, kad iš byloje esančios medžiagos matyti, jog konfliktas tarp bare „(duomenys neskelbtini)“ buvusių dviejų kompanijų kilo po to, kai vienas iš nukentėjusiųjų – M. A. akivaizdžiai pademonstravo savo nepasitenkinimą dėl uždaromos kavinės, smogdamas į duris, ir tokiu būdu padarydamas jose skylę bei kreipdamasis į kaltinamųjų kompaniją tokiais įžeidžiančiais žodžiais: „žąsinai, per jus uždarė kavinę“. Tai patvirtina kavinės savininko A. P. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme.

7.4. Teigia, kad visų keturių nukentėjusiųjų parodymai yra labai skirtingi, nes G. B., kuris labai ilgai vengė apklausos, 2014 m. rugsėjo 23 d. tyrėjai nurodė, kad buvo neblaivus, kad jų buvo 6-7 asmenys, jog išėjęs pamatė gulintį M. A., todėl sušuko: „ką čia, piemenys, darot?“, kad po tokių jo žodžių visi vaikinai puolė, pajuto pirmą smūgį iš nugaros į galvos sritį, nukrito ant žemės, pajuto, kaip jį spardo, smūgių buvo apie 20, kad dėl savo sužalojimų į medikus nesikreipė. 2014 m. rugsėjo 23 d. asmens apžiūros protokole buvo užfiksuoti išoriniai nukentėjusiojo G. B. sužalojimai – ant abiejų kelių likę sužalojimų randai. Pažymi, kad 2014 m. rugsėjo 23 d. apklausos metu G. B. nieko neminėjo apie sužalotus jo dantis, o po 8 metų byloje atsirado odontologo S. Š. įrašas medicininėje kortelėje, jog G. B. pas jį dėl dviejų lūžusių dantų kreipėsi jau 2014 m. rugpjūčio 12 d. ir, kad vietinėje nejautroje atlikta dantų restauracija plombine medžiaga. Pažymi, kad teisme nukentėjusysis G. B. negalėjo patvirtinti aplinkybių dėl jo dantų gydymo. Nukentėjusiosios S. A.-B. parodymai skiriasi nuo G. B.. Ši nukentėjusioji 2014 m. rugpjūčio 14 d. apklausos metu parodė, kad vienas iš vaikinų trenkė G. B., šis nugriuvo, vėliau atsikėlė ir nuėjo aiškintis su tuo vaikinu, kad tuo metu likę keturi vaikinai priėjo prie M. A., pargriovė jį ant žemės ir rankomis bei kojomis pradėjo spardyti. Nukentėjusioji S. G. nurodė, jog išėjus į lauką visi vaikinai puolė G. B., vienas iš vaikinų spyrė G. B. į nugarą, jis nukrito ant žemės, tada visi vaikinai jį spardė gulintį, M. A. ėjo prie G. B., tada jį puolė 3 ar 4 vaikinai, M. A. buvo parverstas ant žemės ir jį taip pat spardė gulintį. Nukentėjusysis M. A. teigė, kad visa jų kompanija iš kavinės išėjo apie 3 val. ir kieme laukė taksi, kai netoliese stovėję penki vaikinai, iš kurių vienas netikėtai užpuolė G. B., po to pribėgo likusieji, kurie rankomis bei kojomis mušė G. B. į įvairias kūno vietas.

7.5. Apeliantai skunde teigia, jog teismas nepagrįstai tokius skirtingus nukentėjusiųjų pirminius parodymus vertino kaip nuoseklius ir patikimus. Pažymi, kad sudalyvauti parodymų patikrinime iš keturių nukentėjusiųjų sutiko tik viena S. A.-B..

7.6. Apeliantai skunde nurodo, kad D. R. niekada neneigė, jog galėjo suduoti smūgius nukentėjusiesiems, tačiau vien ši aplinkybė neįrodo jo kaltės dėl inkriminuojamo viešosios tvarkos pažeidimo padarymo.

7.7. Apeliantai skunde nesutinka su teismo išvada, kad visų kaltinamųjų kaltę dėl inkriminuojamų nusikaltimų patvirtina policijos pareigūnų parodymai ir jų tarnybiniai pranešimai. Teigia, kad policijos pareigūnų tarnybiniai pranešimai, rašyti iš karto po 2014 m. rugpjūčio 10 d. nakties įvykių, patvirtina tik faktą, jog nustatyti muštynių iniciatorius jiems nepavyko. 2022 m. gegužės 13 d. apklausiamas policijos pareigūnas P. J. nurodė, jog „asmenys buvo neblaivūs, todėl nebuvo galima išsiaiškinti visų bylos aplinkybių“, o 2014 m. rugpjūčio 10 d. pareigūnas P. J. nurodė, jog buvo mėginta bendrauti su S. G. (1,85 promilių girtumas), M. A. (2,52 promilių girtumas), S. A. (0,98 promilių girtumas), G. B. (atsisakė tikrintis girtumą), jie pasakė, kad tarp jų ir nepažįstamų vaikinų įvyko konfliktas, muštynės, jie nurodė, kad yra labai pavargę bei alkoholio poveikyje, todėl parodymus duos artimiausiu metu, kai pasikonsultuos su advokatu, kad piliečius apžiūrėjo medikai, tačiau nei vienas nesutiko vykti į ligoninę, nėra aiškios įvykio aplinkybės, reikia jas tikslinti, nes asmenys negalėjo nurodyti, kas tiksliai įvyko. Policijos pareigūnas P. M. 2022 m. gegužės 13 d. nurodė, jog, jeigu neužfiksavo sužalojimų, galimai išoriškai jie nebuvo matomi, kad priėmė sprendimą pradėti ikiteisminį tyrimą tik pagal S. A. skundą. Policijos pareigūnas Š. A., kuris buvo nuvykęs į konflikto vietą ir 2014 m. rugpjūčio 10 d. rašė tarnybinį pranešimą, 2022 m. birželio 14 d. apklausiamas liudytoju, parodė, jog nieko nepamena, patvirtino faktą, kad jis yra S. A.-B. pusbrolis. 2015 m. vasario 13 d. tyrėja J. K. tarnybiniame pranešime nurodė, jog tik su S. A. yra atliktas parodymų patikrinimas, su kitais neišeina susiderinti. Apeliantai teigia, kad toks pačių nukentėjusiųjų elgesys, kai jie nenori vykti pas medikus, duoti aiškius ir teisingus parodymus, vengia parodymų patikrinimo vietoje, vengia atvykti į apklausas, motyvuodami, jog neturi laiko, kelia pagrįstų abejonių dėl jų parodymų objektyvumo.

7.8. Apeliantai skunde teigia, kad teismo išvados dėl civilinių ieškinių priteisimo, dėl ieškinio senaties taikymo yra nepagrįstos, nes nukentėjusiųjų civiliniai ieškiniai yra nepagrįsti įrodymais, nukentėjusieji nepateikė nei vieno dokumento, kuris patvirtintų jų ieškiniuose nurodytus teiginius, pas medikus nei vienas jų po įvykio nesikreipė, be to, yra praleistas 3 metų ieškininės senaties terminas, o svarbios priežastys, dėl kurių būtų galima atnaujinti praleistą terminą ieškiniams pareikšti, nėra nustatytos. Dėl to mano, kad neturtinė žala nukentėjusiesiems neturėtų būti priteisiama. Nurodo, kad teisme uždavus klausimą nukentėjusiajam G. B., kokie dantys jam buvo nuskelti ir kiek užtruko gydymas, nukentėjusysis nurodė, jog neprisimena, kiek dantų nuskilo bei kiek gydėsi, taip pat negalėjo parodyti, kurie dantys buvo protezuojami, nes neprisiminė. Dėl to apeliantai teigia, kad šios aplinkybės verčia abejoti šio nukentėjusiojo duodamų parodymų teisingumu, mano, kad tai yra nukentėjusiojo siekis pasipelnyti iš susidariusios keistos situacijos, kai po aštuonerių metų atnaujinamas ikiteisminis tyrimas ir byla skubos tvarka perduodama į teismą, net nesiekiant pašalinti prieštaravimų pačių nukentėjusiųjų labai skirtinguose ir nenuosekliuose parodymuose.

Atsiliepimas

7.9. Teigia, kad žalos atlyginimas nepagrįstai priteistas ir S. B., nes bylos medžiaga nepatvirtina fakto, jog ji patyrė žalą. Nors VšĮ Regioninės (duomenys neskelbtini) ligoninės 2022 m. balandžio 19 d. raštas patvirtina faktą, jog S. A. (šiuo metu B.) 2014-08-10 13 val. 52 min. kreipėsi į Priėmimo skyrių ir buvo apžiūrėta ortopedo-traumatologo, jai buvo diagnozuotas kelio sumušimas, trauma buityje, tačiau 2014 m. lapkričio 19 d. specialisto išvadoje nurodyta, kad kairio kelio sąnario sumušimo diagnozė nepagrįsta objektyviais medicininiais duomenimis.

7.10. Taip pat skunde apeliantai teigia, kad žalos atlyginimas nepagrįstai priteistas ir konflikto iniciatoriui M. A., nes 2022 m. gegužės 25 d. specialisto išvadoje Nr. G 650/2022(04) nurodyta, jog M. A. kūne objektyvių sužalojimo žymių nenustatyta. Nurodo, kad teismas, konstatuodamas, jog M. A. patyrė sužalojimus, nepagrįstai rėmėsi į bylą 2022 m. gegužės 6 d. pateiktomis fotonuotraukomis, kurios darytos S. B. telefonu. Mano, jog šios nuotraukos negali būti laikomos įrodymu, nes tai yra asmeninės, o ne policijos pareigūnų darytos fotonuotraukos ir jos niekaip negali patvirtinti M. A. kūno sužalojimų, atsiradusių 2014 m. rugpjūčio 10 d. įvykių pasekoje. Be to, teismo išvados prieštarauja policijos pareigūnų parodymams ir jų tarnybiniuose pranešimuose nurodytoms aplinkybėms, jog akivaizdžių išorinių kūno sužalojimų tą naktį nebuvo fiksuota.

7.11. Nurodo, kad jokių sužalojimų nėra užfiksuota ir nukentėjusiosios S. G. kūne. Mano, kad, sprendžiant klausimą dėl žalos, tikslinga vadovautis policijos pareigūnų tarnybiniais pranešimais, rašytais iš karto po 2014 m. rugpjūčio 10 d. nakties įvykių. 2022 m. gegužės 13 d. apklausiamas policijos pareigūnas P. J. nurodė, jog „asmenys buvo neblaivūs, todėl nebuvo galima išsiaiškinti visų bylos aplinkybių, asmens apžiūra rašoma matant akivaizdžius sužalojimus bei sutikus pačiam nukentėjusiajam, jeigu asmens apžiūros protokolas nebuvo surašytas, daro prielaidą, kad nukentėjusieji to daryti nesutiko arba nebuvo akivaizdžių išorinių sužalojimų“.

Šalies argumentai

8. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. T. prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2023 m. gegužės 5 d. nuosprendį, priimtą jo atžvilgiu, ir jį išteisinti.

8.1. Teigia, kad teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismo išvados, jog jis padarė BK 284 straipsnio l dalyje numatytą nusikalstamą veiką, neatitinka bylos aplinkybių, dėl to netinkamai buvo pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

8.2. Teigia, kad teismo išvada, jog tarp kaltinamųjų buvo išankstinis žodinis susitarimas smurtauti visų keturių nukentėjusiųjų atžvilgiu ir kad tas susitarimas pasireiškė konkliudentiniais veiksmais, jam (apeliantui) sudavus pirmą smūgį G. B., yra nepagrįsta, nes teismas, darydamas šią išvadą, prieštarauja kitoms savo išvadoms, jog „iš kaltinamųjų parodymų, duotų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, matyti, kad konflikto pradžios ir pirmo smūgio sudavimo niekas nematė“. Dėl to mano, jog teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, spėlioja ir daro prielaidas, o jo (apelianto) nuoseklius parodymus, kurie niekada nesikeitė dėl to, jog jis gindamasis sudavė smūgį G. B., vertina kaip jo gynybinę poziciją.

8.3. Nurodo, kad jis ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog sudavė po to, kai vienas iš nukentėjusiųjų užsimojo jam smūgiuoti, o smūgio jam pavyko išvengti. Tas pačias aplinkybes nurodė ir teisme. Taip pat nurodo, kad iš byloje esančios medžiagos matyti, jog konfliktas tarp bare „(duomenys neskelbtini)“ buvusių dviejų kompanijų kilo po to, kai vienas iš nukentėjusiųjų M. A. akivaizdžiai pademonstravo savo nepasitenkinimą dėl uždaromos kavinės, smogdamas į duris ir tokiu būdu padarydamas jose skylę bei kreipdamasis į kaltinamųjų kompaniją įžeidžiančiais žodžiais: „žąsinai, per jus uždarė kavinę“. Tai patvirtina kavinės savininko A. P. parodymai.

8.4. Teigia, kad pagrįstas yra prokuroro 2015 m. kovo 13 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamųjų kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, nes nėra neginčijamų duomenų, jog muštynes pradėjo įtariamieji, kadangi konflikto pradžią įtakojo keli iš nukentėjusių asmenų, būtent, M. A. agresyvus elgesys sulaužant kavinės „(duomenys neskelbtini)“ duris, ir įžūlus jo kreipimasis į įtariamuosius, šaukiant: „žąsinai, per jus uždarė kavinę“, bei nukentėjusiojo G. B., kuris ūgiu ir stotu yra žymiai pranašesnis už jį (apeliantą), grėsmingas artėjimas prie pastarojo ir siekis suduoti jam (apeliantui) smūgį.

8.5. Nurodo, kad visų keturių nukentėjusiųjų pirminiai parodymai yra labai skirtingi, nes G. B., kuris labai ilgai vengė apklausos, 2014 m. rugsėjo 23 d. tyrėjai nurodė, jog jų buvo 6-7 asmenys, jis buvo neblaivus, išėjęs pamatė, kad M. A. guli, sušuko: „ką čia, piemenys, darot?“, jam taip pasakius, visi vaikinai puolė, pajuto pirmą smūgį iš nugaros į galvos sritį, nukrito ant žemės, pajuto, kaip jį spardo, buvo apie 20 smūgių, kad dėl savo sužalojimų į medikus nesikreipė. Pastebi, kad po aštuonerių metų paaiškėjo, jog nukentėjusysis kreipėsi į medikus. Nurodo, kad teisme G. B. teigė, jog dantis gydėsi ne vieną dieną, gydėsi privačiai pas stomatologą, kreipėsi iš karto po įvykio. Odontologo užvestoje kortelėje nurodyta, jog G. B. 2014 m. rugpjūčio 12 d. kreipėsi į dantų gydytoją dėl 2 lūžusių dantų. Mano, kad nukentėjusysis sakė tiesą pirmojoje apklausoje, vykusioje 2014 metais, o ne po aštuonerių metų. Be to, atsakydamas į jo (apelianto) gynėjos klausimą, kurie dantys buvo sužaloti, o vėliau protezuoti, G. B. negalėjo atsakyti. Mano, jog įklijuoti į popierinę kortelę įdėtinius lapus nėra labai sudėtinga, turint tikslą suklaidinti teismą ir prisiteisti kuo daugiau pinigų už neva padarytą žalą. Kelia klausimą, kaip galima neprisiminti, kurie dantys lūžo, kada jie buvo gydomi, jeigu iš viso taip buvo.

8.6. Nurodo, kad nukentėjusiosios S. A.-B. parodymai skiriasi nuo G. B. parodymų, nes 2014 m. rugpjūčio 14 d. apklausiama S. A.-B. parodė, jog vienas iš vaikinų trenkė G. B., šis nugriuvo, vėliau atsikėlė ir nuėjo aiškintis su tuo vaikinu, tuo metu likę keturi vaikinai priėjo prie M. A., pargriovė jį ant žemės ir rankomis bei kojomis pradėjo spardyti. Nukentėjusioji S. G. parodė, jog išėjus į lauką, visi vaikinai puolė G. B., vienas iš vaikinų spyrė G. B. į nugarą, jis nukrito ant žemės, tada visi vaikinai jį spardė gulintį, kad M. A. ėjo prie G. B., tada jį puolė 3 ar 4 vaikinai, kad M. A. buvo parverstas ant žemės ir jį taip pat spardė gulintį. Nukentėjusysis M. A. nurodė, jog visa jų kompanija iš kavinės išėjo apie 3 val. ir kieme laukė taksi, netoliese stovėjo penki vaikinai, iš kurių vienas netikėtai užpuolė G. B., po to pribėgo likusieji ir rankomis bei kojomis mušė G. B. į įvairias kūno vietas.

8.7. Apeliantas skunde teigia, kad teismas nepagrįstai tokius labai skirtingus nukentėjusiųjų pirminius parodymus vertino kaip nuoseklius ir patikimus. Pažymi, kad sudalyvauti parodymų patikrinime iš keturių nukentėjusiųjų sutiko tik viena S. A.-B.. Mano, kad šios liudytojos parodymus reikėtų vertinti kritiškai, nes ji šiuo metu yra nukentėjusiojo G. B. sutuoktinė ir yra suinteresuota padėti savo vyrui „pritempti“ parodymus, kaltinant nuteistuosius nebūtais dalykais ir siekiant nepagrįstai prisiteisti tariamai patirtą žalą. Taip pat mano, kad visos abejonės, prieštaravimai parodymuose turi būti vertinami jo (apelianto) naudai.

8.8. Teigia, kad nors jis niekada neneigė, sudavęs smūgį G. B., tačiau tai neįrodo jo kaltės dėl inkriminuoto viešosios tvarkos pažeidimo padarymo.

8.9. Taip pat skunde apeliantas teigia, kad nepagrįstos teismo išvados dėl civilinių ieškinių priteisimo, dėl ieškinio senaties taikymo, nes nukentėjusiųjų civiliniai ieškiniai nepagrįsti įrodymais, be to, yra praleistas 3 metų ieškininės senaties terminas, o svarbios priežastys, dėl kurių būtų galima atnaujinti praleistą terminą ieškiniams pareikšti, nėra nustatytos. Nurodo, kad nukentėjusieji prie savo civilinių ieškinių nepateikė nei vieno dokumento, kuris patvirtintų jų ieškiniuose nurodytus teiginius, pas medikus nei vienas jų po įvykio nesikreipė, todėl neturtinės žalos atlyginimas nukentėjusiesiems neturėtų būti priteistas. Nurodo, kad teisme nukentėjusiajam G. B. uždavus klausimą, kokie dantys jam buvo nuskelti ir kiek užtruko gydymas, nukentėjusysis nurodė, kad neprisimena, kiek dantų nuskilo, neprisimena, kiek gydėsi, o paprašytas parodyti, kurie dantys buvo protezuojami, negalėjo parodyti, nes neprisiminė. Teigia, kad šios aplinkybės verčia abejoti šio nukentėjusiojo duodamų parodymų teisingumu, bei yra pagrindas manyti, jog nukentėjusysis siekia pasipelnyti iš susidariusios keistos situacijos, kai po aštuonerių metų atnaujinamas ikiteisminis tyrimas ir byla skubos tvarka perduodama į teismą, net nesiekiant pašalinti prieštaravimų pačių nukentėjusiųjų labai skirtinguose ir nenuosekliuose parodymuose.

8.10. Apeliantas skunde teigia, kad nepagrįstai žala priteista S. B., nes bylos medžiaga nepatvirtina fakto, jog ji patyrė žalą. Nors VšĮ Regioninės (duomenys neskelbtini) ligoninės 2022 m. balandžio 19 d. raštas patvirtina faktą, kad S. A. (šiuo metu B.) 2014 m. rugpjūčio 10 d. 13 val. 52 min. kreipėsi į Priėmimo skyrių ir buvo apžiūrėta ortopedo-traumatologo, jai diagnozuotas kelio sumušimas, trauma buityje, tačiau 2014 m. lapkričio 19 d. specialisto išvadoje nurodyta, kad kairio kelio sąnario sumušimo diagnozė nepagrįsta objektyviais medicininiais duomenimis.

8.11. Taip pat teigia, kad nepagrįstai žala priteista konflikto iniciatoriui M. A., nes 2022 m. gegužės 25 d. specialisto išvadoje Nr. G 650/2022(04) nurodyta, jog M. A. kūne objektyvių sužalojimo žymių nenustatyta. Jokių sužalojimų nėra užfiksuota ir S. G. kūne. Dėl to mano, kad, sprendžiant klausimą dėl žalos, būtų tikslinga vadovautis policijos pareigūnų tarnybiniais pranešimais, rašytais iš karto po 2014 m. rugpjūčio 10 d. nakties įvykių. 2022 m. gegužės 13 d. apklaustas policijos pareigūnas P. J. parodė, jog „asmenys buvo neblaivūs, todėl nebuvo galima išsiaiškinti visų bylos aplinkybių, asmens apžiūra rašoma matant akivaizdžius sužalojimus bei sutikus pačiam nukentėjusiajam, jeigu asmens apžiūros protokolas nebuvo surašytas, daro prielaidą, kad nukentėjusieji to daryti nesutiko arba nebuvo akivaizdžių išorinių sužalojimų“. 2014 m. rugpjūčio 10 d. pareigūnas P. J. nurodė, jog buvo mėginta bendrauti su S. G. (1,85 promilių girtumas), M. A. (2,52 promilių girtumas), S. A. (0,98 promilių girtumas), G. B. (atsisakė tikrintis girtumą), jie pasakė, kad tarp jų ir nepažįstamų vaikinų įvyko konfliktas, muštynės, jie nurodė, kad yra labai pavargę, bei alkoholio poveikyje, todėl parodymus duos artimiausiu metu, kai pasikonsultuos su advokatu, piliečius apžiūrėjo medikai, tačiau nei vienas nesutiko vykti į ligoninę, nėra aiškios įvykio aplinkybės, reikia jas tikslinti, nes asmenys negalėjo nurodyti, kas tiksliai įvyko. Policijos pareigūnas P. M. 2022 m. gegužės 13 d. nurodė, jog jeigu neužfiksavo sužalojimų, galimai išoriškai jie nebuvo matomi, sprendimą pradėti ikiteisminį tyrimą priėmė tik pagal S. A. skundą. Policijos pareigūnas Š. A., kuris buvo nuvykęs į konflikto vietą ir 2014 m. rugpjūčio 10 d. rašė tarnybinį pranešimą, 2022 m. birželio 14 d apklausiamas liudytoju, nurodė, jog nieko nepamena, patvirtino faktą, kad jis yra S. A.-B. pusbrolis. 2015 m. vasario 13 d. tyrėja J. K. tarnybiniame pranešime nurodė, jog tik su S. A. yra atliktas parodymų patikrinimas, su kitais neišeina susiderinti. Apeliantas skunde mano, kad toks pačių nukentėjusiųjų pasyvumas, kai jie nenori vykti pas medikus, duoti aiškius ir teisingus parodymus, vengia parodymų patikrinimo vietoje, kalba jų nenaudai.

Atsiliepimas

9. Atsiliepimu į apeliacinius skundus nukentėjusieji G. B., S. B., M. A. ir S. G. prašo netenkinti apeliacinių skundų, nes jie yra nepagrįsti, ir pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti nepakeistą, sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytais motyvais ir juos palaiko.

10. Teismo posėdyje nuteistieji D. R. ir A. T. bei jų gynėja advokatė Rita Roščenkovienė prašė jų apeliacinius skundus tenkinti, A. K., kuriam baudžiamoji byla nutraukta, ir jo bei G. K., kuriam baudžiamoji byla nutraukta, gynėja advokatė Inga Mekienė prašė Aigaro ir G. K. apeliacinius skundus tenkinti. Prokurorė teismo posėdyje prašė apeliacinius skundus atmesti.

Apeliaciniai skundai netenkinami.

Motyvuojamoji dalis

II. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Dėl įrodymų vertinimo

11. BPK 320 straipsnio 3 dalis nustato, kad teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Šia nuostata apibrėžiamos ne tik bylos apeliacinio nagrinėjimo ribos, bet ir nustatoma teismui pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliaciniais skundais apeliantai prašo D. R., A. T., A. K. ir G. K. išteisinti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (įstatymo Nr. X-1233 redakcija, galiojusi nuo 2007 m. liepos 21 d. iki 2017 m. sausio 1 d.), nes teismas neišsamiai ir neobjektyviai vertino įrodymus, padarė prieštaringas išvadas, rėmėsi nenuosekliais nukentėjusiųjų parodymais. Taigi, apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo.

12. Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas). BPK 20 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia byloje esančias aplinkybes, ir, tik remdamasis patikimais bylos duomenimis, teismas gali padaryti teisingas ir pagrįstas išvadas dėl nusikaltimo požymių ir nusikaltimą padariusių asmenų. To paties straipsnio 5 dalis numato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie yra patikimi, įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, išanalizavus tokių duomenų gavimo tvarką, patikrinus baudžiamojo proceso įstatyme nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais, prieštaravimų pašalinimu bei savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet ir jų visetą, kas leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Vien apeliantams nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui ar rodančiomis, kad teismas priėmė sprendimą remdamasis prielaidomis. Teismo proceso dalyviai turi teisę teikti pasiūlymus ir reikšti nuomones visais byloje sprendžiamais klausimais, tačiau jie teismui nėra privalomi. Proceso dalyvių teismui pateiktų siūlymų dėl įrodymų vertinimo atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-229/2013, 2K-517-303/2015, 2K-587-697/2015). Pastebėtina, kad argumentai, kuriais nuteistieji ir asmenys, kurių atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, bei jų gynėjai advokatai apeliaciniais skundais ginčija pirmosios instancijos teismo išvadas, iš esmės yra tie patys, kuriais remdamiesi apeliantai ir jų gynėjai prašė D. R., A. T., A. K. ir G. K. išteisinti bylą nagrinėjant apylinkės teisme.

13. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, padarė pagrįstas bei motyvuotas išvadas dėl D. R., A. T. kaltės padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, teisingai ją kvalifikavo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (įstatymo Nr. X-1233 redakcija, galiojusi nuo 2007 m. liepos 21 d. iki 2017 m. sausio 1 d.), taip pat pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog A. K. ir G. K. veiksmuose yra BK 284 straipsnio 1 dalyje (įstatymo Nr. X-1233 redakcija, galiojusi nuo 2007 m. liepos 21 d. iki 2017 m. sausio 1 d.) numatytos nusikalstamos veikos požymių.

14. Pagal nagrinėjamo įvykio metu galiojusią BK 284 straipsnio 1 dalies redakciją baudžiamoji atsakomybė buvo numatyta asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šio nusikaltimo objektas – viešoji tvarka, papildomi objektai – žmogaus sveikata, garbė, orumas, nuosavybė. Taikant šią normą, būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešoje vietoje. BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyti keli alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai: 1) įžūlus elgesys; 2) grasinimai; 3) patyčios; 4) vandališki veiksmai. Nusikalstama veika paprastai pasireiškia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimas ar visuotinai priimtų elgesio taisyklių nepaisymas. Teismų praktikoje yra pažymėta, jog, traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal šį straipsnį, turi būti nustatyti veikos padariniai – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Šie padariniai nustatomi atsižvelgiant į tai, ar viešoje vietoje buvo panaudotas fizinis smurtas, ar aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, ar buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis, ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-141-507/2015, 2K-310-942/2016, 2K-3-489/2018, 2K-367-511/2018, 2K-19-511/2020, 2K-239-697/2022 ir kt.).‏‏‎ Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-160-697/2019, 2K-124-719/2022 ir kt.). Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-136/2010, 2K-719/2012, 2K-408/2013, 2K-7-62-489/2015, 2K-367-511/2018, 2K-239-697/2022 ir kt.), aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis ir pan. Veika paprastai būna padaroma iš chuliganiškų paskatų. Chuliganiškos paskatos nustatomos tada, kai nusikalstama veika padaroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį.

Žemesnės instancijos teismas

15. Pirmosios instancijos teisme nuteistieji D. R. ir A. T. kaltais prisipažino iš dalies. A. T. paaiškino, jog jo smūgio sudavimas G. B. buvo atliktas ginantis nuo nukentėjusiojo smūgio, o D. R. teigė, jog pamatęs, kad A. T. konfliktuoja, ėjo jam padėti. Tuo tarpu A. K. ir G. K. pirmosios instancijos teisme kaltės pagal jiems pareikštą kaltinimą nepripažino, nurodė neatsimenantys, kad būtų sudavę smūgius nukentėjusiesiems, galėjo tik apsistumdyti.

16. Vertindama D. R., A. T., A. K. ir G. K. parodymus, teisėjų kolegija pažymi, kad juose yra prieštaravimų.

Žemesnės instancijos teismas

17. Pirmosios instancijos teisme nuteistasis A. T. parodė, jog įvykis buvo 2014 m., jis su draugais iš baro „(duomenys neskelbtini)“ išėjo į lauką parūkyti, A. K. lauke buvo užsnūdęs ar ilsėjosi, kai iš baro į lauką nepatenkinti ir šūkaudami išėjo nukentėjusieji, vienas iš nukentėjusiųjų, t. y. G. B., pasakė: „per jumis čia“, rodė pirštais į juos, todėl jis nukentėjusiajam atsakė ir taip „susipyko“, jis nukentėjusiajam G. B. sakė: „ateik čia, išsiaškinsim“, kai G. B. atsistojo lyg ir eiti link jo, lyg norėjo užsimoti, jis išvengė smūgio ir dešinės rankos kumščiu trenkė nukentėjusiajam į veido sritį, nukentėjusysis nukrito ant žemės, tada pribėgęs prie G. B. jam dar ranka įtrenkė į šoną, G. B. stojosi ir norėjo jam trenkti, bet atbėgo kiti vaikinai, ir tada prasidėjo chaosas (šurmulys), nes vienas su kitu mušėsi, šaukė, stumdėsi, jis nematė, kas ir kam sudavė, nes buvo naktis. A. T. taip pat paaiškino, kad jis kitam nukentėjusiajam, t. y. M. A., ranka sudavė 1-2 kartus į šonus, gal ir spyrė iš kojos, su merginomis fizinio kontakto neturėjo, matė, kad viena mergina, paėmusi šiukšlių dėžę, metė į jį ir pataikė į ranką, nes ranka buvo ištinusi, o kai buvo pasakyta, kad iškviesta policija, jis su draugais išėjo namo, liko tik E. N., kuris per muštynes skirstė visus, kad nesimuštų (4 t., b. l. 152-155).

18. Ikiteisminio tyrimo metu 2014 m. spalio 9 d. apklausiamas įtariamuoju A. T. kaltę pripažino iš dalies ir parodė, kad, rūkydamas lauke, matė prie staliuko lauke galvą rankomis pasirėmusį ir užsnūdusį A. K., jis su kitais draugais stovėjo šalia A. K. ir matė, kaip iš kavinės išėjo nukentėjusiųjų kompanija bei stovėjo prie įėjimo, taip pat matė, kaip stambus ir aukštas vaikinas į juos pradėjo rodyti pirštu, kažką sakė, bet negirdėjo ką, todėl jam atsakė: „raminkis“, tuomet tas vaikinas dar kažką pasakė, ir jis tam vaikinui pasiūlė ateiti išsiaiškinti, matė, kaip tas aukštas vaikinas vienas pats ėjo link jo ir atrodė, kad ruošiasi smogti (laikė atstatęs kumščius), priėjęs vieną kartą smūgiavo, bet jis pasilenkė ir taip išvengė smūgio, tada nieko nelaukęs smogė vaikinui atgal 2 kartus kumščiu į veido sritį, po smūgio vaikinas nukrito ant žemės, tada jis tam vaikinui ranka trenkė į šonkaulius, galėjo suduoti iki trijų kartų. A. T. tvirtino, jog kitam nukentėjusiam vaikinui ir merginoms jis smūgių nesudavė, kad jis dėl didelio šurmulio, stumdymosi nematė, ar dar kas nors be jo sudavė smūgius nukentėjusiajam ar kitiems asmenims, o kai kavinės savininkas liepė baigti muštis, sakydamas, kad iškvietė policiją, jis nuėjo, tuo metu A. K. jau buvo pakilęs nuo stalo, kada ir kokiu momentu jis atsikėlė, nepastebėjo, A. K. jam sakė, jog kitas vaikinas jam suplėšė maikutę, matė, kad šonas jam buvo įbrėžtas, o E. N. bandė visus skirti (2 t., b. l. 150–151). 2022 m. gegužės 10 d. apklausiamas įtariamuoju A. T. kaltę pripažino visiškai ir paaiškino, kad, kai buvo pranešta, jog kavinė užsidaro, jis su savo draugais D. R., E. N., A. K. ir jo broliu, visi penki išėjo į lauką, stovėjo po pavėsine, kai iš kavinės į lauką išėjo nukentėjusieji, abu vaikinai sėdėjo ant betoninės pakylos prie durų, tada vienas iš nukentėjusių vaikinų pirštu parodė į jį, kažką įžeidžiančio pasakė, matė, kad tas vaikinas atsistojo ir lyg ėjo link jo, todėl jis, siekdamas išvengti smūgio, dėl to nėra tikras, kumščiu sudavė smūgį į veido sritį, po ko nukentėjęs nukrito, ir vieną smūgį į šonkaulių sritį, jam gulinčiam nespyrė, tada vyko šurmulys, visi mušėsi, negalėjo nurodyti, kas ir kiek smūgių sudavė. Pažymėtina, kad A. T. šios apklausos metu neneigė, jog galėjo suduoti ir daugiau smūgių, taip pat neneigė, jog galėjo suduoti ir kitam nukentėjusiam vaikinui, girdėjo, kaip merginos šaukė: „baikit, baikit“, pradėjus šaukti: „policija“, jis su draugais, išskyrus E. N., pasišalino (2 t., b. l. 160–162). Tai, kad kaltę pripažįsta pilnai, A. T. nurodė ir 2022 m. birželio 17 d. vykusios apklausos metu (2 t., b. l. 169).

19. Vertinant nuteistojo A. T. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotus paaiškinimus, matyti, jog jis skirtingai nurodė suduotų smūgių skaičių nukentėjusiajam G. B., be to, iš pradžių teigė, kad antram nukentėjusiam vaikinui, t. y. M. A., jis smūgių nesudavė, nors vėliau neneigė, kad ir šiam nukentėjusiajam galėjo suduoti smūgius, dar vėliau teisme patvirtindamas, jog nukentėjusiajam M. A. ranka sudavė 1-2 kartus į šonus, gal ir spyrė iš kojos. Taip pat A. T. skirtingai nurodė išėjimo iš kavinės į lauką aplinkybę ir tai, kiek asmenų dalyvavo muštynėse, nes pirmosios instancijos teisme teigė, jog apie tai, kad kavinė užsidaro, sužinojo iš į lauką išėjusių nukentėjusiųjų, kai buvo pasakyta: „per jumis kavinė užsidaro“, nors 2022 m. gegužės 10 d. ikiteisminio tyrimo eigoje vykusios apklausos metu tvirtino, kad į lauką išėjo visi penki, kai pasakė, kad kavinė užsidaro. Pirmoje apklausoje, vykusioje ikiteisminio tyrimo metu, A. T. nurodė, kad matė lauko pavėsinėje prie staliuko ranka pasirėmusį A. K., kuris buvo užsnūdęs, tuo tarpu vėlesnėje apklausoje jau teigė, jog iš kavinės jis išėjo su savo draugais, t. y. visi penki. Įvertinusi šiuos A. T. parodymų prieštaravimus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šio nuteistojo parodymai yra nenuoseklūs, prieštaringi, jais galima tikėti tik tiek, kiek juos patvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Nors A. T. apklausų metu teigė nematęs, kas, kiek bei kam smūgių sudavė per muštynes, tačiau jis parodė, kad po jo suduoto smūgio nukentėjusiajam G. B. ir pastarajam nugriuvus ant žemės, prasidėjo „šurmulys“, mušėsi visi, girdėjo, kaip merginos šaukė: „baikit, baikit“, kad buvo mesta šiukšlių dėžė. Atsižvelgiant į įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotus duomenis, jog pavėsinė su suolais ir stalais yra visai netoli įėjimo į kavinę, t. y. nedideliu atstumu (1 t., b. l. 48–50), ir į liudytojos R. P. (buvusi V.) parodymus, jog nors apšvietimas lauke įvykio metu buvo labai prastas, nes lempa buvo tik virš durų, tačiau vieta, kur buvo rūkoma, puikiai apsišviečia su prie durų esančia lempa (1 t., b. l. 129–130), daroma išvada, kad A. T. teiginiai, jog jis nematė kitų nukentėjusiesiems suduotų smūgių ar neprisimena visų įvykio aplinkybių dėl girtumo, vertinami ne tik kaip nuteistojo siekis sušvelninti savo teisinę padėtį, bet ir kaip jo siekis padėti savo draugams D. R., A. K. ir G. K. išvengti baudžiamosios atsakomybės.

20. Teisėjų kolegija nuteistojo D. R. parodymus taip pat vertina kaip nenuoseklius ir prieštaringus. Pirmosios instancijos teisme D. R. paaiškino, kad įvykio metu jis su savo draugais buvo lauke, kai pamatė, jog A. T. sukonfliktavo su vienu iš nukentėjusiųjų, matė, kad link A. T. bėgo kitas nukentėjusysis, todėl ir jis bėgo draugui į pagalbą, pribėgęs paėmė nukentėjusįjį už pečių ir nustūmė ant žemės, nukritusiam nukentėjusiajam ranka sudavė 1-2 smūgius į veidą, neskaičiavo, kiek smūgių sudavė, galėjo suduoti du ar tris smūgius, konkrečiai nepasakys, gal ir įspyrė, kaip teigė, stumdantis kažkuriam įtrenkė, gal ir įspyrė, bet ir pats gavo smūgį į pakaušį, buvo parkritęs ant žemės, matė, kad šalia jo buvo A. T., o E. N. neleido muštis, po visko jis su A. T. išėjo, kur liko kiti jo draugai, jis nematė. Taip pat D. R. parodė, jog kažkuriuo momentu matė, kad A. K. sėdėjo ant suoliuko, nematė, jog A. K. ar G. K. būtų pargriovęs merginą, matė, kad E. N. juos skyrė, jog nesimuštų, kiek pamena, merginos nestūmė, gal sumaištyje kažkas galėjo būti, bet, kad stūmė merginą, nepamena, negali to nei paneigti, nei patvirtinti, nes nepamena (4 t., b. l. 155-158). Ikiteisminio tyrimo metu 2014 m. rugsėjo 23 d. įtariamuoju apklaustas D. R. kaltę pripažino iš dalies, neneigė sudavęs smūgius dviem vaikinams, bet nurodė merginų nemušęs ir paaiškino, kad įvykis buvo 2014 m. vasarą, jis su draugais buvo kavinėje „(duomenys neskelbtini)“, prisimena faktą, jog matė, kaip lauke prie kavinės, ant suoliuko sėdėjo A. K., kuris, parėmęs galvą ant stalo, įsikniaubęs į stalą, snūduriavo, tada jis su A. T. netoli A. K. rūkė, kas vyko toliau, nepamena, tik prisimena, jog vyko muštynės, per kurias kažkam ranka ir koja galėjo suduoti smūgius, prisimena, kad jį puolė vyriškis, bet kažkas tą vyriškį nuo jo patraukė, pamena, kad visi mušėsi, išskyrus E. N., kuris bandė visus skirti. Nurodė, kad neprisimena, kas, kam bei kiek smūgių sudavė, mano, kad ir jam buvo suduotas smūgis, nes kitą dieną skaudėjo pakaušis, jo vilkėta maikutė buvo suplėšyta. D. R. šios apklausos metu taip pat nurodė, kad kitą dieną jam pats A. K. pasakojo, jog sėdėdamas prie stalo lauke, pajuto smūgį, po ko jis pabudo, tada pamatė, kad vyksta muštynės, tai tada ir jis prisijungė, taip pat mušėsi (1 t., b. l. 103–104). 2022 m. gegužės 16 d. apklausiamas įtariamuoju D. R. kaltę pripažino visiškai ir parodė, kad dėl praėjusio laiko nuo įvykio ir dėl to, jog įvykio metu buvo neblaivus, dalinai prisimena įvykio aplinkybes – pradėjo muštis, nes ėjo padėti savo draugams, kurie jau mušėsi, neneigia, kad sudavė smūgius abiem nukentėjusiesiems rankomis ir kojomis, kad abu nukentėję vaikinai gulėjo ant žemės, tyčia merginos nestūmė, nebent ji buvo visame muštynių veiksme, ją galėjo pastumti netyčia, prisimena, kad su nukentėjusiais vaikinais buvusios merginos tikrai šaukė, prašė liautis muštis, lindo į tarpą, nematė, kad mergina mestų šiukšlių dėžę, bet matė, jog viena jų ją laikė, taip pat nematė, kad mergina būtų buvusi smaugiama. D. R. parodė, kad šių muštynių metu jam buvo suplėšyta maikutė ir mėlynė paaky, todėl sprendžia, kad ir jam buvo suduota smūgių (1 t., b. l. 111–113). Tai, kad kaltę pripažįsta visiškai, D. R. nurodė ir 2022 m. birželio 17 d. vykusios apklausos metu (2 t., b. l. 120).

21. Vertinant tokius D. R. parodymus, matyti, kad jis skirtingai aiškino muštynių pradžią – teisme nurodė, jog bėgo padėti A. T., kai pastarąjį puolė antras nukentėjęs vaikinas, nors ikiteisminio tyrimo metu (2022 m. gegužės 16 d.) teigė, jog muštynės jau vyko, kai jis ėjo padėti savo besimušantiems draugams, taip pat skirtingai nurodė jam suduotą smūgį – teisme teigė, kad jam smūgis buvo suduotas į pakaušį, nors ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, jog nuo smūgio buvo mėlynė paaky, be to, skirtingai nurodė ir aplinkybes dėl A. K., teismui teigdamas, kad matė, jog A. K. snūduriavo prie stalo lauke, tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu, kai po įvykio buvo praėjęs vos mėnuo laiko, D. R. nurodė, kad mušėsi visi, kas reikštų, jog ir A. K.. Kolegijos vertinimu, D. R. parodymuose esantys prieštaravimai neleidžia nuteistojo duotų paaiškinimų traktuoti kaip nuoseklių, todėl jais galima tikėti ir remtis tik tiek, kiek jie sutampa su kitais byloje surinktais įrodymais. Nors D. R. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme tvirtino, kad dėl įvykio metu išgerto alkoholio kiekio bei po įvykio praėjusio laiko tarpo jis neprisimena visų aplinkybių, tačiau, atsižvelgdama į tai, jog nuteistasis, apklausiamas įtariamuoju 2022 m. gegužės 16 d., parodė, kad prisimena, jog muštynių metu merginos šaukė, lindo į tarpą, liepė liautis muštis, jog viena mergina rankose laikė šiukšlių dėžę, teisėjų kolegija sprendžia, kad tokių konkrečių aplinkybių nurodymas po įvykio praėjus beveik aštuoneriems metams paneigia paties nuteistojo D. R. parodymus, jog jis dėl neblaivumo įvykio metu ir dėl praėjusio laiko po įvykio neprisimena, kas, kam bei kiek smūgių sudavė muštynių metu. Todėl D. R. parodymai, jog jis dėl neblaivumo ir praėjusio ilgo laiko po įvykio neprisimena visų įvykio aplinkybių, vertinami kaip jo siekis sušvelninti savo teisinę padėtį bei kaip siekis padėti savo draugams A. K., G. K. išvengti atsakomybės.

22. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios instancijos teisme A. K. ir G. K. teigė, kad jie muštynėse nedalyvavo, smūgių niekam nesudavė, tik susistumdė. Tačiau tokius A. ir G. K. teiginius paneigia jų pačių parodymai, nuteistųjų D. R. ir A. T. parodymai, nukentėjusiųjų parodymai bei kiti byloje surinkti įrodymai.

Žemesnės instancijos teismas

23. Pirmosios instancijos teisme G. K. kaltės nepripažino ir parodė, jog buvo prisnūdęs kavinėje, bet jį pažadino, jis išėjo iš kavinės į lauką, matė, kad jau vyksta muštynės, ieškojo savo brolio, matė, jog brolis buvo prisnūdęs pavėsinėje, pasirėmęs galvą į stalą, taip pat pamatė link brolio einantį stambų vyriškį, todėl puolė ginti brolį – stumtelėjo tą vyriškį iš nugaros, kai pastarasis sudavė smūgį broliui, vyriškį stumtelėjo, kad atitraukti vyriškio dėmesį nuo brolio, jokių smūgių nesudavė, su niekuo nesimušė. G. K. taip pat parodė, kad prisimena, jog buvo atvažiavęs taksi automobilis, kad kažkas metė šiukšlinę, kad jis buvo priėjęs prie gulinčios merginos, patikrino jos pulsą, nes ji buvo be sąmonės, ją pavertė ant šono, kad neužspringtų, bet jos nesmaugė, tada išėjo (5 t., b. l. 131-133). Ikiteisminio tyrimo metu G. K. įtariamuoju buvo apklausiamas tik 2022 m. gegužės 18 d. ir 2022 m. birželio 20 d. Šių apklausų metu jis kaltės klausimo nekomentavo bei atsisakė duoti parodymus (3 t., b. l. 47, 56). Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad G. K. 2014 m. spalio 22 d. buvo apklausiamas kaip liudytojas apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką ir šios apklausos metu jis parodė, jog buvo užmigęs kavinėje ant sofos, jį pažadinusi barmenė liepė išeiti, nes kavinė užsidaro, matė, kad kavinės viduje buvo tuščia, išėjęs į lauką pamatė, jog ant žemės guli viena mergina, jo draugai mušėsi su dviem vaikinais, nematė, kas, kiek bei kam sudavė smūgių, nes ieškojo savo brolio, kurio tarp konflikte dalyvavusių asmenų nematė, matė, kad jis sėdėjo lauke pavėsinėje, matė, kaip prie jo brolio pavėsinėje priėjo vienas stambus aukštas vaikinas ir kažką darė broliui – ar kėlė jį ar smogė, todėl, priėjęs prie to vaikino, norėdamas atkreipti jo dėmesį, du kartus rankos kumščiu smūgiavo vaikinui į šoną, vaikinas, atsisukęs į jį, pradėjo eiti link jo, paskui tą vaikiną atsikėlęs ėjo ir jo brolis, kuris rankomis pastūmė tą vaikiną į nugarą, vaikinas susvyravo, bet nenukrito, atsisukęs į brolį, suėmė jį rankomis, pakėlė aukštyn ir sviedė, brolis buvo partrenktas ant žemės, tada prie brolio ir to vaikino priėjo jo draugai D. R. su A. T., E. N. stovėjo atokiau, taip pat priėjo ir to vaikino draugas, tada tarp jų kilo muštynės, o jis su broliu nebesikišo į konfliktą ir daugiau nebesimušė. G. K. taip pat parodė, kad matė, kaip tas aukštas stambus vaikinas buvo nukritęs ant žemės, su broliu buvo priėję prie ant žemės be sąmonės gulinčios merginos, brolis ją pavertė ant šono, kad ji neužspringtų, netrukus atvažiavo taksi automobilis, į kurį įlipo aukštas stambus vaikinas ir viena mergina, o jis su broliu išėjo namo. Taip pat G. K. teigė, jog jam nebuvo suduotas nei vienas smūgis, jis sudavė du smūgius stambiam aukštam vaikinui į šoną, tikslu atkreipti jo dėmesį į save (3 t., b. l. 36–37). Vertinant G. K. parodymus, matyti, kad jis teisme teigdamas, jog niekam smūgių nesudavė, o tik susistumdė su vienu iš nukentėjusiųjų, prieštarauja savo paties ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams, jog, priėjęs prie stambaus vaikino, jam du kartus kumščiu smogė į šoną, taip pat G. K. ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad stambus aukštas vaikinas jo brolį sviedė ant žemės, nors tokios aplinkybės teisme G. K. jau nebenurodė, paaiškindamas, jog šiuo metu to neprisimena, bet jei taip sakė tyrėjai, tai taip galėjo būti.

24. Apylinkės teisme A. K. kaltės nepripažino ir parodė, kad įvykio metu jis buvo prisnūdęs kavinės pavėsinėje lauke, atsikėlė po to, kai nukentėjęs G. B. jam sudavė smūgį į šoną, matė, kad vyksta muštynės, jo brolis G. K. norėjo jį apginti, vadino nukentėjusįjį link savęs, kaip teigė, jis pastūmė nukentėjusįjį G. B., bet smūgių nei rankomis, nei kojomis nesudavė, nematė, kad ir kiti jo draugai būtų sudavę ar smaugę. Prisimena, kad po įvykio brolis G. K. jam pasakojo, jog tikrino merginai pulsą, nes ji buvo be sąmonės. Taip pat A. K. parodė, kad iš įvykio vietos pasišalino iki atvykstant policijai, po įvykio ant šono pastebėjo randą (tris brūkšnius), kuris galėjo atsirasti nuo smūgio į šoną arba nukritus ant asfalto (5 t., b. l. 130-131). Ikiteisminio tyrimo metu A. K. įtariamuoju buvo apklausiamas tik 2022 m. gegužės 18 d., 2022 m. birželio 20 d. Šių apklausų metu jis kaltės klausimo nekomentavo bei atsisakė duoti parodymus (3 t., b. l. 89, 98). Tačiau, kaip matyti, 2014 m. spalio 15 d. jis buvo apklausiamas kaip liudytojas apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką, šios apklausos metu parodė, kad, išėjęs iš kavinės į lauką parūkyti, užsnūdo pavėsinėje prie stalo, atsibudo pajutęs staigų smūgį į kaklo sritį, į šoną, pamatė šalia stovintį aukštą stambų vaikiną, suprato, kad jis sudavė jam smūgį, taip pat matė, kaip jo brolis G. K. tam vaikinui sakė: „ateik čia“, stovėdamas kovinėje pozoje, rankomis kvietė link jo, tas vaikinas nuėjo link brolio, o jis atsistojęs nuėjo paskui tą vaikiną ir su juo susistumdė – jis pirmas pastūmė tą vaikiną į nugarą, o pastarasis susvirduliavęs griebė jį už maikės ir atsisukęs traukė, tokiu būdu jis buvo nuverstas ant žemės, bet atsistojęs vėl tą vaikiną stumtelėjo, tada vaikinas vėl jį stūmė, ir jis vėl parkrito ant žemės, smūgių nei jis tam vaikinui, nei tas vaikinas jam nesudavė. A. K. tvirtino, jog tą vakarą jis su tuo vaikinu tik susistumdė, nematė, ką tuo metu veikė jo brolis, bet brolio prie to vaikino nebuvo, nestebėjo, ką veikė kiti jo draugai, girdėjo ir merginų balsus, kaip jos šaukė, prisimena, kad vaikinas, su kuriuo jis susistumdė, ir viena mergina išvažiavo taksi automobiliu, o jis su draugais, išskyrus E. N., išėjo namo, ten pastebėjo, kad yra sužalotas – kairės pusės šonas buvo kaip įpjautas ar įbrėžtas, žaizdos buvo gan gilios, veido kairė pusė ir dešinė ranka buvo subraižytos, bet dėl patirtų sužalojimų į medikus nesikreipė (3 t., b. l. 79). Vertinant A. K. parodymus, matyti, jog juose yra prieštaravimų, nors jis teigė, kad nei jis sudavė, nei jam smūgiai buvo suduoti, o tik tarp jo ir vieno iš nukentėjusiųjų įvyko susistumdymas, tačiau tuo pačiu pats A. K. nurodė, kad pabudo nuo staigaus smūgio, suduoto jam į pakaušį, pamatęs, kad šalia jo stovi stambus aukštas vaikinas, suprato, kad tas vaikinas jam sudavė smūgį. Taip pat A. K. teisme teigė, kad smūgis jam buvo suduotas į šoną, nes liko sužalojimas šone, nors ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad smūgis buvo suduotas į kaklą, į šoną. Be to, A. K. parodymai, jog nei jis, nei jo brolis G. K. nesudavė nei vieno smūgio, prieštarauja paties brolio G. K. parodymams, kad jis priėjęs stambiam aukštam vaikinui sudavė du smūgius kumščiu į šoną.

25. Įvertinus tai, kad tiek A. K., tiek G. K. parodymuose yra prieštaravimų dėl esminių įvykio aplinkybių (smūgių sudavimo), jų parodymus vertinti kaip nuoseklius nėra jokio teisinio pagrindo. Be to, A. K. ir G. K. parodymus, jog jie muštynėse nedalyvavo ir smūgių nesudavė, paneigia nuteistųjų D. R., A. T. parodymai, jog mušėsi visi.

26. Aukštesnysis teismas pažymi, kad tiek A. K., G. K. parodymus, jog jie muštynėse nedalyvavo, smūgių nukentėjusiesiems nesudavė, tiek ir nuteistųjų D. R., A. T. parodymus, jog smūgius nukentėjusiems vaikinams jie sudavė gindamiesi, paneigia nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai bei kiti byloje esantys įrodymai.

27. Nukentėjusysis G. B. teisme parodė, kad, kai užsidarė kavinė, jis su draugais išėjo į lauką laukti taksi automobilio, rūkė, netoli buvusiems jaunuoliams pasakė: „ko pykstatės“, po to neprisimena, kaip jam buvo suduotas pirmas smūgis, po to kumščiais jam buvo suduoti smūgiai į veidą, galvą, šonus iš visų pusių, buvo nugriuvęs ant žemės, matė, kad M. A. mušė ar spardė ne vienas vaikinas, po to pamatė, kad atvažiavo taksi automobilis ir įsėdo į jį, matė, kad vaikinai bėgo paskui taksi automobilį, taksi vairuotojui liepė grįžti, o kai grįžo į įvykio vietą, jau buvo atvažiavusi policija. Nukentėjusysis G. B. taip pat parodė, jog jam buvo sumuštos lūpos, nuskelti 2-3 dantys, iš nosies bėgo kraujas, buvo nubrozdintas antakis, visas veidas buvo kruvinas, keliai ir alkūnės kruvini, buvo sudaužytas jo turėtas mobiliojo ryšio telefonas, matė, kad ir M. A. buvo kruvinas, S. B. buvo ištinęs kelis (5 t., b. l. 4-7). Iš esmės tokias pačias įvykio aplinkybes, jog jį ir M. A., išėjusius iš kavinės, sumušė visi penki prieš juos iš kavinės išėję vaikinai, nukentėjusysis G. B. nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 51, 54–58). 2014 m. rugsėjo 23 d. G. B. apklausos protokolas rodo, jog nukentėjusysis detaliai įvardijo, kaip ir kur įvykio metu buvo sužalotas, kad jam buvo nuskelti priekiniai dantys, kuriuos jis gydosi, kad nepataisomai buvo sugadintas telefonas. Be to, esmines įvykio aplinkybes G. B. analogiškai nurodė ir 2022 m. balandžio 26 d. vykusios apklausos metu. Nukentėjusiojo G. B. parodymus apie jo patirtus sužalojimus, sudaužytą telefoną patvirtina apžiūrų protokoluose užfiksuoti duomenys (1 t., b. l. 60–63, 64–68). Apie tai, jog nukentėjusiajam G. B. įvykio metu buvo nuskelti dantys, patvirtina 2022 m. gegužės 16 d. medicinos dokumentų išrašas, kuriame nurodyta, kad G. B. 2014 m. rugpjūčio 12 d. kreipėsi į IĮ S. Š. odontologijos kliniką dėl traumos metu lūžusių dantų, nurodydamas, jog trauma įvyko 2014 m. rugpjūčio 10 d., sumušė nepažįstami asmenys, nustatyti 11, 21, 23 dantų vainikų lūžiai, burnos ertmėje, išorinėje lūpų dalyje matyti poodinės kraujosruvos, atlikta dantų restauracija plombine medžiaga (2 t., b. l. 23). Specialisto išvadoje Nr. G 619/2022(04) nurodyta, kad G. B. nustatyti sužalojimai: 11 (viršutinio dešiniojo I), 21 (viršutinio kairiojo I), 23 (viršutinio kairiojo III) dantų vainikų daliniai (iki 1/2) lūžiai, burnos gleivinės ir lūpų kraujosruvos, sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodyto įvykio aplinkybėmis ir laiku, G. B. nustatyti sužalojimai tiek visumoje, tiek kiekvienas iš jų atskirai kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu (2 t., b. l. 35-36). Tai, kad nukentėjusysis, pirmosios instancijos teisme atsakydamas į gynybos klausimus, nurodė neprisimenantis, kuris dantis buvo nulūžęs, kurį dantį teko protezuoti, kolegijos vertinimu, nėra pagrindas nukentėjusiojo G. B. parodymus dėl įvykio metu patirtų sužalojimų vertinti kaip nepatikimus, nes aplinkybę, jog nukentėjusiajam G. B. tiriamo įvykio metu buvo nuskelti trys dantys, nukentėjusysis G. B. nurodė jau pirmos apklausos metu, be to, šią aplinkybę patvirtina ir medicininiai dokumentai. Svarbu pažymėti ir tai, kad nukentėjusiojo G. B. parodymus, jog muštynėse dalyvavo visi penki kaltinamieji, nukentėjusysis G. B. nurodė jau paskambinęs bendruoju pagalbos centro telefono numeriu, kai pranešė apie muštynes prie kavinės (1 t., b. l. 43). Nors nukentėjusysis G. B. pirmos apklausos metu nurodė, kad matė, jog M. A. gulėjo ant žemės, ir tada prasidėjo muštynės, tačiau vėlesnės apklausos metu patikslino savo duotus parodymus, nurodydamas, jog vis dėl to muštynės prasidėjo po to, kai jam buvo suduotas smūgis į veidą, ir M. A. puolė jį ginti nuo kaltinamųjų, kaip teigė, įvykio metu išgertas alkoholio kiekis turėjo įtakos dėl šių aplinkybių prisiminimo. Pažymėtina, jog tokius nukentėjusiojo G. B. parodymus patvirtina ir nuteistųjų D. R. ir A. T. parodymai, jog A. T. pirmas sudavė smūgį nukentėjusiajam G. B., ir po to prasidėjo muštynės, kuriose dalyvavo ne tik jie, bet ir jų draugai A. ir G. K., E. N.. Įvertinus tai, kad nukentėjusysis G. B. nuosekliai ir analogiškai nurodė, jog sužalojimus (dantų nuskėlimus) jis patyrė muštynių metu prie kavinės, kad muštynes pradėjo kaltinamieji, ir tai, kad muštynėse dalyvavo visi kaltinamieji, o tokius jo parodymus patvirtina medicininiai dokumentai, policijos suvestinės, apžiūrų protokoluose užfiksuoti duomenys, nuteistųjų D. R. ir A. T. parodymai, bei nenustatyta objektyvių aplinkybių, leidžiančių manyti, kad nukentėjusysis G. B. apkalba apeliantus, nes nei nukentėjusysis, nei apeliantai apylinkės teisme nenurodė vieni kitus pažinoję anksčiau, nenurodė, kad tarp jų anksčiau būtų buvę nesutarimų, daroma išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai šio nukentėjusiojo parodymus pripažino nuosekliais ir jais vadovavosi spręsdamas apeliantų kaltės klausimą.

28. Nukentėjusysis M. A. teisme parodė, kad, kai kavinės barmenė pasakė, jog kavinė užsidarė, jis paskutinis iš savo draugų išėjo iš kavinės, stovėjo prie kavinės durų ir rūkė, laukė atvažiuojančio taksi automobilio, jau tada lauke buvo visi penki jaunuoliai (kaltinamieji), kurie buvo įsiaudrinę, tarpusavyje stumdėsi, G. B., sėdėdamas ant pamato, kažką pasakė, lyg „ko, vyrai, pykstatės“, tada vienas iš tų vaikinų įsibėgėjęs smogė G. B. į veidą, nuo smūgio G. B. nukrito ant žemės, išsitiesė, kiti vaikinai, trys tai tikrai, puolė spardyti, mušti G. B., todėl jis puolė ginti G. B., stumti vaikinus, bet kažkas iš vaikinų puolė ant jo iš šono, jis pargriuvo, juto jam iš abiejų pusių rankomis ir kojomis suduodamus smūgius į galvą, kurią jis užsidengė rankomis, jį mušė 2-3 jaunuoliai, girdėjo, kad kažkuris vaikinas bandė skirti. M. A. taip pat teisme parodė, kad jis bandė keltis, gynėsi, gal kažkuriam besigindamas sudavė smūgį, bet tada gavo smūgį koja tiesiai į veidą, prarado sąmonę, atsibudo, kai visi buvo išsiskirstę, pamatė, kad S. G. ieško savo bato, nes buvo be vieno bato, atvažiavo policija ir nusivežė juos į policijos skyrių. Nukentėjusysis pirmosios instancijos teismui kategoriškai tvirtino, kad muštynėse dalyvavo visi vaikinai, nebuvo, jog kažkas iš vaikinų kompanijos būtų nuėjęs ir stovėjęs nuošaly, visi buvo kartu, jam buvo suduota daug smūgių į galvą, šonus, kojas, rankas, nes alkūnės buvo mėlynos, taip pat buvo mesta šiukšlių dėžė, pataikė į alkūnę, jo sužalojimus policijoje telefonu nufotografavo S. B., matė, kad S. G. po to įvykio ant kaklo buvo likusios žymės, S. B. buvo prabrozdintas kelis. Tokias pačias aplinkybes, jog pirmas smūgis buvo suduotas G. B., kad visi penki jaunuoliai jį ir G. B. mušė rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, nukentėjusysis M. A. parodė apklausiamas ir liudytoju 2014 m. rugpjūčio 14 d. (1 t., b. l. 105), t. y. po įvykio praėjus vos kelioms dienoms. Analogiškas įvykio aplinkybes nukentėjusysis M. A. nurodė ir apklausiamas 2022 m. balandžio 25 d., kai po įvykio buvo praėję beveik aštuoneri metai (1 t., b. l. 108–110). Be to, nukentėjusiojo M. A. parodymus apie jam įvykio metu padarytus sužalojimus patvirtina nukentėjusiosios S. B. ikiteisminio tyrimo metu (2022 m. gegužės 6 d.) atsiųstos fotonuotraukos, kuriose užfiksuotas M. A. kruvinu veidu, alkūnėmis, kruvinais marškinėliais (1 t., b. l. 116–119). Nors nukentėjusysis M. A. pripažino, kad įvykio metu jis buvo neblaivus, nes kavinėje vartojo alkoholinius gėrimus, ir jam iš karto po įvykio (03.47 val.) buvo nustatytas 2,52 promilių girtumas (2 t., b. l. 60), tačiau pats nukentėjusysis teisme nurodė, kad dėl išgerto alkoholio kiekio jis nesijautė labai girtas, nesvirduliavo ir alkoholio kiekis neturėjo įtakos jam susivokti, jis buvo ramus, patenkintas viskuo. Apeliantai skunde teigia, kad būtent nukentėjusysis M. A. buvo nusiteikęs agresyviai, jog buvo uždaryta kavinė, nes smūgiavo į kavinės duris ir jas sugadino. Nors tokią aplinkybę, kad nukentėjusysis M. A. buvo nepatenkintas, nes reikėjo išeiti iš kavinės, o, uždarant kavinės duris, jis kažkuo smogė į duris, padarydamas duryse skylę, kaltino lauke buvusius penkis jaunuolius, kad per juos uždarė kavinę, nurodė ikiteisminio tyrimo metu papildomai liudytoju apklaustas kavinės savininkas A. P. (1 t., b. l. 122–123), tačiau kaip liudytoja apklausta kavinės darbuotoja R. V. (dabar P.) ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog, būdama kavinėje, ji matė, kad kavinės durys buvo uždarytos kiek per prievartą, nes vienas iš paskutinių išeinančių asmenų buvo užkišęs ranką, lyg neleido uždaryti durų, bet durims lyg ir nieko nenutiko, ji nematė, kad durys būtų buvusios apgadintos (1 t., b. l. 129–130). Objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog įvykio metu, nukentėjusiesiems išeinant iš kavinės į lauką, nukentėjusysis M. A. būtų smogęs į duris ir jas apgadinęs, byloje nėra. Be to, liudytojas A. P., kaip kavinės savininkas, parodė, jog jis dėl turto sugadinimo niekur nesikreipė. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad išvarytas iš kavinės nukentėjusysis M. A. smogė į kavinės duris ir taip jas apgadino. Dėl to apeliantų skundų argumentas, jog nukentėjusysis M. A. buvo konfliktiškai nusiteikęs dėl kavinės uždarymo ir taip galėjo išprovokuoti muštynes, yra nepagrįstas.

29. Įvertinus tai, kad nukentėjusysis M. A. tapačiai aiškino įvykio aplinkybes, jog jį ir G. B. mušė visi penki jaunuoliai (byloje įtariamaisiais, o vėliau kaltinamaisiais buvo pripažinti D. R., A. T., E. N., A. K. ir G. K.) ir nenustatyta objektyvių aplinkybių, leidžiančių manyti, kad nukentėjusysis apkalba apeliantus dėl įvykio metu jam padarytų sužalojimų, daroma išvada, jog nukentėjusiojo M. A. parodymai yra nuoseklūs ir jais netikėti nėra pagrindo.

30. Nukentėjusioji S. G. apylinkės teisme parodė, kad, išėjusi iš kavinės, matė, jog lauke jaunuoliai barėsi, pykosi tarpusavyje, tada G. B. pasakė: „ko pykstatės, koks gražus vakaras“, ir po to vienas iš jaunuolių trenkė G. B., pastarajam nukritus nuo atramos ant žemės, prasidėjo visas konfliktas – matė, kad G. B. spardė trys vaikinai, o prie pribėgusio ginti M. A. buvo du vaikinai, ji puolė vaikinus skirti – nustūmė nuo G. B. du vaikinus, bet paskui pati atsidūrė ant žemės – buvo pastumta ir, kai parkrito, ant jos visu kūnu užlipo vienas vaikinas, jo neįsidėmėjo, ir rankomis spaudė jai kaklą, neprisimena, ar buvo praradusi sąmonę, bet, kai atsipeikėjo, prie jos buvo S. B., taip pat buvo atvykusi policija (5 t., b. l. 8-10). Tokias pat įvykio aplinkybes nukentėjusioji S. G. nurodė ir apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, t. y. ne tik po įvykio praėjus trumpam laiko tarpui (2014 m. rugsėjo 30 d.), bet ir po įvykio praėjus beveik aštuoneriems metams (2022 m. balandžio 25 d.) (1 t., b. l. 69-70, 73-75). Nukentėjusiosios S. G. parodymus, kad ji buvo smaugiama, patvirtina nukentėjusiojo M. A. parodymai, jog po įvykio jis matė ant S. G. kaklo paraudimus. Taip pat bylos medžiaga rodo, jog nukentėjusiosios S. G. parodymai apie muštynių pradžią sutampa ne tik su nukentėjusiųjų G. B. ir M. A. parodymais, bet ir su nuteistųjų D. R. ir A. T. paaiškinimais. Netikėti nukentėjusiosios S. G. parodymais teisėjų kolegija neturi pagrindo, nes jie yra nuoseklūs, atitinka kitus byloje surinktus įrodymus, taip pat byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad nukentėjusioji S. G. apkalbėtų apeliantus ar tarp jų anksčiau būtų buvę nesutarimų. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai nukentėjusiosios S. G. parodymus vertino kaip nuoseklius ir jais rėmėsi spręsdamas apeliantų kaltės klausimą. Be to, nukentėjusiosios S. G. parodymus patvirtina ir nukentėjusiosios S. B. (buvusi A.) parodymai.

31. Nukentėjusioji S. B. (buvusi A.) apylinkės teisme parodė, kad, išeinant iš kavinės, kavinės savininkas, uždarydamas kavinės duris, jomis trinktelėjo tarpduryje stovėjusiam M. A., tada M. A. atsitraukęs spyrė į duris, stovėjo lauke, rūkė, laukė taksi automobilio, matė, kad trys vaikinai (kaltinamieji) stovėjo prie kavinės esančioje pavėsinėje, o kiti du (A. T. ir D. R.) – priešais juos (nukentėjusiuosius), G. B. pasakė vaikinams ramintis, nesiginčyti, tuomet A. T. smogė G. B. į veidą, G. B. nukrito ant žemės, taip ir prasidėjo muštynės – subėgo likusieji trys vaikinai, buvę pavėsinėje, M. A. bėgo padėti G. B., bet ir M. A. pradėjo mušti, trys mušė G. B., o kiti du – M. A., todėl ji puolė ginti, bet D. R. ją pastūmė, ji parvirto prie sienos ir užsigavo kelį, tada ji bėgo į kavinės vidų, prašė iškviesti policiją, tarp užpuolusių ir mušusių vaikinų atpažino E. N., kai būdama kavinės viduje pamatė atvažiuojantį taksi automobilį, išbėgo į lauką ir matė, kaip G. B. įšoko į taksi automobilį, o paskui, spardydami automobilį, bėgo keli vaikinai, ji bėgo atgal į kavinę, matė, kaip stambesnio sudėjimo vaikinas (G. K.) buvo užsilipęs ant S. G., rankas laikydamas S. G. prie kaklo, ją smaugė, tada ji, priėjusi arčiau, į tą vaikiną metė nuo žemės paimtą batą, atsisukęs vaikinas jai pagrasino užmušiąs, tada ji vėl įbėgo į kavinės vidų ir iš ten išėjo tik atvažiavus policijai, matė, kad M. A. ir E. N. padėjo S. G. atsikelti, E. N. kažko ieškojo, o kiti vaikinai buvo pasišalinę iš įvykio vietos (5 t., b. l. 10-15). Tokias pat įvykio aplinkybes nukentėjusioji S. B. nurodė ne tik iš karto po įvykio, kai 2014 m. rugpjūčio 14 d. buvo apklausiama kaip liudytoja (1 t., b. l. 79), bet ir vėliau duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu (2014 m. lapkričio 10 d., 2022 m. balandžio 26 d.) (1 t., b. l. 80-81, 84-86). Be to, nukentėjusiosios S. B. parodymus patvirtina ir kavinės savininko A. P., kavinės darbuotojos R. P. (buvusi V.), apklaustų liudytojais, parodymai, jog, uždarius kavinę, girdėjo riksmus ir smūgius, bet nematė dėl tamsos, viena mergina buvo atbėgusi, ją įleido į kavinę, ji prašė iškviesti policiją. Liudytojas A. P. taip pat parodė, jog jis, išėjęs į lauką, matė, kad visi asmenys buvo sumušti, ant jų kūnų matėsi sužalojimai, M. A. buvo visas kruvinas, suplėšytais rūbais, kruvinas buvo jo veidas, rankos, drabužiai; mergina tamsiais plaukais taip pat buvo kruvina, gulėjo be sąmonės, be to, tvirtino muštynių metu girdėjęs riksmus: „ko jūs panoms duodat su kumščiais“, M. A. draugas taip pat buvo kruvinu veidu, kaip teigė, nematė, kad kas nors miegotų, matė nubėgančius 5-6 vaikinus, kurie taip pat tą vakarą buvo kavinėje (1 t., b. l. 121, 122-123). Liudytojo A. P. parodymus patvirtina policijos suvestinės duomenys, iš kurių matyti, jog 2014 m. rugpjūčio 10 d. 3 val. 19 min. bendruoju pagalbos centro telefonu paskambinęs A. P. nurodė, jog lauke prie kavinės konfliktuoja asmenys (1 t., b. l. 42-44). Liudytoja apklausta R. P. (buvusi V.) parodė, kad, tik uždarius kavinės duris, pasigirdo merginų klyksmas, iš to suprato, jog kažkas vyksta, bet vaizdo nematė, viskas vyko tolėliau nuo kavinės langų, bet matė, kaip atvažiavo taksi automobilis, vienas vaikinas įsėdo, o penki vaikinai puolė taksi automobilį, tada į kavinės duris beldėsi viena mergina, kuri prašė iškviesti policiją, matė, kad vienas vaikinas ir viena mergina sumušti gulėjo ant žemės. Be to, kaip teigė liudytoja, kai vyko visas konfliktas, jokių miegančių asmenų nebuvo (1 t., b. l. 129-130). Liudytoja J. G. apklausos metu parodė, jog girdėjo, kaip kilo muštynės prie kavinės, girdėjo išsigandusios moters riksmą, suprato, kad reikalinga pagalba, todėl paskambino policijai (1 t., b. l. 120). Liudytojos J. G. parodymus patvirtina policijos suvestinės duomenys, iš kurių matyti, jog liudytoja, 2014 m. rugpjūčio 10 d. 3 val. 20 min. paskambinusi bendruoju pagalbos centro telefonu, pranešė, kad prie baro esantys asmenys kelia triukšmą, kad ji negali ilsėtis (1 t., b. l. 44). Be to, nukentėjusiosios S. B. parodymus, jog muštynes pradėjo A. T., o ne G. B. ar M. A., patvirtina ne tik nukentėjusiųjų G. B., M. A., S. G. parodymai, bet ir nuteistųjų A. T. ir D. R. duoti paaiškinimai.

32. Nors 2014 m. lapkričio 19 d. specialisto išvadoje Nr. G 1668/14(04) ir 2022 m. birželio 20 d. specialisto išvadoje Nr. pG 805/2022(04) nurodyta, kad S. A. (dabar B.) kūne sužalojimų nėra, kad kairio kelio sąnario sumušimo diagnozė nepagrįsta objektyviais medicininiais duomenimis (1 t., b. l. 185; 4 t., b. l. 127-128), tačiau šių išvadų tiriamosiose dalyse nurodyta, kad iš VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės Priėmimo skyriaus išrašo kopijos matyti, jog S. A. (dabar B.) buvo apžiūrėta 2014 m. rugpjūčio 10 d. 14.05 val. dėl traumos buityje - susižalojo kairį kelį, skundėsi skausmu, palpuojant skausmingumas girnelės projekcijoje, judesiai per kairį kelio sąnarį kiek skausmingi, buvo diagnozuotas kairio kelio sąnario sumušimas. Be to, nurodyta ir tai, kad S. B. 2014 m. rugpjūčio 11 d. buvo konsultuota traumatologo, išduotas nedarbingumo pažymėjimas; 2014 m. rugpjūčio 14 d. dar paskauda sumuštą koją, kojos judesiai skausmingi, nedarbingumo pažymėjimas pratęstas, 2014 m. rugpjūčio 21 d. dar skauda sumuštą kelį, kairio kelio sąnarys patinęs, nedarbingumo pažymėjimas pratęstas iki 2014 m. rugpjūčio 28 d. Analogiškos aplinkybės užfiksuotos ir medicininės kortelės išraše (1 t., b. l. 192-194). Taigi, šie duomenys patvirtina nukentėjusiosios S. B. (buvusi A.) parodymus, jog ji įvykio metu patyrė sužalojimą – susitrenkė kairį kelį.

33. Be to, nukentėjusioji S. B. savo parodymus patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t., b. l. 90-98), parodydama vietas, kur muštynių metu stovėjo jų kompanija, kur asmenys, smurtavę jų atžvilgiu, kur po smūgio ant žemės nukrito G. B., kurioje vietoje ant žemės gulėjo M. A. ir S. G., kur buvo ji. Be to, nukentėjusioji S. B. iš jai parodytų fotonuotraukų atpažino G. K. kaip asmenį, kurį matė įvykio vietoje, kuris buvo užsilipęs ant gulinčios S. G. ir savo rankomis kažką darė jai prie kaklo, teigė mananti, jog galimai ją smaugė, todėl tam vaikinui metė iš bato į galvą (1 t., b. l. 100-104). Apeliaciniame skunde G. K. teigia, kad iki to įvykio jis į policijos akiratį nebuvo patekęs, jo atžvilgiu nebuvo pradėtas joks tyrimas, dėl to policijos kartotekoje nebuvo jo fotonuotraukos, be to, atpažinimui buvo pateikta jo Lietuvos Respublikos piliečio paso fotonuotrauka, kuri buvo daryta, kai jam buvo šešiolika metų. Šiuo atveju pažymėtina, jog apeliantas iš dalies teisus, nes iš įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašo matyti, kad G. K. atžvilgiu iki byloje tiriamo įvykio ikiteisminių tyrimų nebuvo atliekama, jis įtariamuoju nebuvo pripažintas, nebuvo fotografuojamas (3 t., b. l. 20–22, 23). Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusioji S. B. G. K. iš fotonuotraukų atpažino 2014 m. lapkričio 10 d., t. y. tuo metu, kai atliekamame ikiteisminiame tyrime buvo pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad muštynėse galėjo dalyvauti ir G. K., todėl nukentėjusiajai tarp jai pateiktų šešių asmenų fotonuotraukų buvo pateikta ir G. K. kaip asmens, dalyvavusio muštynėse, fotonuotrauka. Tai, jog fotonuotraukoje G. K. yra jaunesnis nei buvo įvykio metu, ar tai, kad ši jo fotonuotrauka buvo daryta Lietuvos Respublikos piliečio pasui gauti, nepaneigia nukentėjusiosios S. B. parodymų, kad ji atpažino būtent G. K. kaip jos įvykio metu matytą vaikiną, kuris buvo užsilipęs ant gulinčios S. G. ir savo rankomis kažką darė jai prie kaklo, t. y. galimai ją smaugė.

34. Apeliantas G. K. savo apeliaciniame skunde teigia, jog nukentėjusiosios S. B. atpažinimas iš fotonuotraukų vyko pažeidžiant BPK 191 straipsnio nuostatas, nes G. K. turėjo būti pateiktas atpažinti nukentėjusiajai gyvai, o ne iš nuotraukų. BPK 191 straipsnio 1 dalis numato, kad apklaustojo asmens parodymams apie tam tikrą asmenį <...> patikrinti gali būti daromas parodymas atpažinti. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad atpažįstantis asmuo pirmiau turi būti apklaustas apie aplinkybes, kuriomis jis matė ar kitaip įsidėmėjo atpažintiną asmenį <...>, taip pat apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jis gali atpažinti tą asmenį <...>. BPK 192 straipsnis numato, jog parodymas atpažinti gali būti atliekamas parodant atpažintiną asmenį drauge su kitais tos pačios lyties asmenimis, pagal išorę kuo panašesniais į atpažintiną asmenį, arba atpažinimas vykdomas iš nuotraukų. Minėto straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad, jeigu parodyti asmens negalima, atpažinimas gali būti daromas pagal jo nuotrauką, kuri parodoma kartu su ne mažiau kaip trimis kitų asmenų nuotraukomis, pagal nuotraukas asmuo gali būti parodomas atpažinti ir tais atvejais, kai to reikia liudytojo ar nukentėjusiojo asmens saugumui užtikrinti. BPK 194 straipsnis, reglamentuojantis parodymo atpažinti iš kolekcijų ir kartotekų tvarką, numato, jog, siekiant nustatyti nežinomą įtariamąjį <...>, liudytojui ar nukentėjusiajam gali būti parodomos ikiteisminio tyrimo įstaigoje surinktos asmenų nuotraukų ar vaizdo įrašų kartotekos, daiktų ar kitų objektų kolekcijos, kad parodymo atpažinti iš kolekcijų ir kartotekų pradžioje atpažįstantis asmuo turi būti apklaustas apie aplinkybes, kuriomis jis matė ar kitaip įsidėmėjo atpažintiną asmenį <...>, taip pat apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jis gali atpažinti tą asmenį <...>.

35. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji S. B. (buvusi A.) 2014 m. lapkričio 10 d. vykusios papildomos apklausos metu apibūdino vaikinus, kurie dalyvavo muštynėse, tarp jų ir vaikiną, kurį matė smaugiantį S. G. (1 t., b. l. 80). Taigi, nukentėjusioji buvo apklausta apie tai, pagal kokius požymius ji gali atpažinti asmenį. Taip pat iš bylos matyti, jog 2014 m. lapkričio 10 d. buvo atliktas asmens atpažinimas pagal nuotrauką, šio procesinio veiksmo metu nukentėjusioji S. B. iš šešių jai pateiktų fotonuotraukų nurodė atpažįstanti fotonuotraukoje Nr. 4 esantį asmenį – G. K., kuris buvo užsilipęs ant gulinčios S. G. ir savo rankomis kažką darė jai prie kaklo, t. y. galimai ją smaugė, bei nukentėjusioji nurodė, kad minėtą vyriškį atpažino iš veido bruožų, įsidėmėjo jo akis, lūpas, taip pat nurodė, kad jis buvo stambesnio kūno sudėjimo, vilkėjo tamsios spalvos treninginėmis kelnėmis ir tamsiais marškinėliais trumpomis rankovėmės (1 t., b. l. 100-104). Iš šio procesinio veiksmo protokolo matyti, kad atpažinimas iš nuotraukų buvo atliktas pagal BPK 179, 191, 192 ir 195 straipsnius, nukentėjusiajai buvo pateiktos atpažinti šešių asmenų fotonuotraukos. Pažymėtina, jog atpažinti pateikta G. K. fotonuotrauka iš kitų fotonuotraukų neišsiskyrė nei dydžiu, nei spalva. Atsižvelgiant į tai, jog apklausos metu nukentėjusioji nurodė požymius ir ypatybes, apibūdinančias atpažintiną asmenį, įvertinus tai, jog atliekamame ikiteisminiame tyrime buvo pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad muštynėse galėjo dalyvauti ir G. K., kas lėmė, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai atpažinimui be kitų asmenų pateikė ir būtent apelianto fotonuotrauką, taip pat įvertinus ir tai, jog nukentėjusiajai atpažinimui buvo pateiktos net šešių asmenų fotonuotraukos, t. y. ne mažiau kaip trys nuotraukos, kaip to reikalauja BPK 192 straipsnio 6 dalis, daroma išvada, kad 2014 m. lapkričio 10 d. asmens atpažinimas pagal nuotrauką vyko nepažeidžiant BPK 191–192 straipsnių reikalavimų.

36. Nors G. K. apeliaciniame skunde kelia klausimą dėl to, kad atpažinimas turėjo būti vykdomas nukentėjusiajai parodant atpažintinus asmenis gyvai, tačiau pažymėtina, jog atpažinimas vyko po to, kai G. K. 2014 m. spalio 22 d. buvo apklaustas tik kaip specialusis liudytojas, o ne įtariamasis. Esant tokioms aplinkybėms, įvertinus teisinį reglamentavimą, kad BPK 191-194 straipsnių nuostatos nedraudžia atlikti asmens atpažinimo pagal nuotraukas, daroma išvada, jog asmens atpažinimas pagal nuotraukas buvo atliktas teisėtai, nepažeidžiant BPK nuostatų. Paminėtų aplinkybių visuma leidžia teigti, kad parodymo atpažinti iš fotonuotraukų metu gauti duomenys patvirtina nukentėjusiosios S. B. parodymus ir yra tinkamas įrodymų šaltinis, kuriuo grindžiama G. K. kaltė dėl nusikaltimo įvykdymo.

37. Įvertinus tai, jog nukentėjusioji S. B. apklausų metu tapačiai nurodė esmines įvykio aplinkybes, jos parodymus patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad nukentėjusioji apkalba apeliantus ar būtų anksčiau turėjusi nesutarimų su jais, byloje nėra, daroma išvada, jog nėra jokio teisinio pagrindo netikėti ir nesiremti nukentėjusiosios S. B. nuosekliais parodymais. Dėl to aukštesnysis teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi nuosekliais, duotais davus priesaiką teisme, nukentėjusiosios S. B. parodymais, spręsdamas apeliantų kaltės klausimą.

38. Pasisakant dėl policijos pareigūnų P. J. (1 t., b. l. 133-134), P. M. (1 t., b. l. 139-140) 2022 m. gegužės 13 d. ir Š. A. (1 t., b. l. 145-146) 2022 m. birželio 14 d. vykusių apklausų metu duotų parodymų, svarbu pažymėti, jog liudytojais apklausti policijos pareigūnai tvirtino, kad jie negali nurodyti jokių tikslių aplinkybių apie įvykį ir nukentėjusiesiems padarytų sužalojimų, nes detalių neprisimena dėl praėjusio ilgo laiko tarpo ir darbo pobūdžio, tvirtindami, jog tokių įvykių jų darbe yra daug. Be to, iš esmės analogiškai liudytojai teigė ir apylinkės teisme vykusių apklausų metu (5 t., b. l. 81-84). Šiuo atveju pažymėtina, kad tai, jog liudytojais apklausti policijos pareigūnai negalėjo atsiminti 2014 m. rugpjūčio 10 d. vykusių muštynių ir duoti apie jas parodymų, nepaneigia kitų byloje surinktų įrodymų ir neleidžia daryti priešingų išvadų dėl apeliantų D. R., A. T., A. K. ir G. K. neteisėtų veiksmų nukentėjusiųjų atžvilgiu.

39. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad apeliantų parodymai yra nenuoseklūs, juose yra esminių prieštaravimų, tuo tarpu visų keturių nukentėjusiųjų parodymai yra nuoseklūs, sutampantys tarpusavyje, vieni kitus papildantys, duoti davus priesaiką teisme ir esant įspėtiems dėl gresiančios baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, be to, įvertinusi tai, kad jų duotus parodymus patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai, liudytojų parodymai, iš dalies ir pačių nuteistųjų D. R. ir A. T. parodymai, daro išvadą, jog byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad 2014 m. rugpjūčio 10 d. apie 3.20 val. prie kavinės „(duomenys neskelbtini)“ įvykusias muštynes pradėjo ne nukentėjusieji, o apeliantai, patvirtina ir tai, kad muštynėse dalyvavo visi apeliantai. Dėl to pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs byloje surinktus įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad D. R. ir A. T. padarė jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje (įstatymo Nr. X-1233 redakcija, galiojusi nuo 2007 m. liepos 21 d. iki 2017 m. sausio 1 d.) ir teisingai ją kvalifikavo. Taip pat pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad A. K. ir G. K. veiksmuose yra BK 284 straipsnio 1 dalyje (įstatymo Nr. X-1233 redakcija, galiojusi nuo 2007 m. liepos 21 d. iki 2017 m. sausio 1 d.) numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai, tačiau, įvertinęs tai, jog nuo nusikalstamos veikos padarymo praėjo daugiau kaip aštuoneri metai, t. y. suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas (BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktis), pagrįstai A. K. ir G. K. atžvilgiu baudžiamąją bylą nutraukė BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytu pagrindu (BPK 303 straipsnio 4 dalis). Todėl apeliantų skundų reikalavimai D. R., A. T., A. K. ir G. K. atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį netenkinami.

Dėl D. R. ir A. T. paskirtų bausmių

40. Apeliantai skunduose, kaip minėta, prašo priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, kas, sutinkamai su kasacinio teismo praktika, reiškia, kad apibrėžia pačias plačiausias apeliacinio skundo ribas. Tokiu atveju BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos apeliacinės instancijos teismą įpareigoja patikrinti bylą visa apimtimi, tame tarpe ir dėl paskirtos bausmės (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34/2010, 2K-190-648/2018).

41. Pažymėtina, kad bausmė asmeniui turi būti teisinga ir tinkamai individualizuota. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai, tai yra bausmė turi atitikti padarytos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį bei kaltininko asmenybę.

42. Skirdamas nuteistiesiems D. R. ir A. T. bausmes, pirmosios instancijos teismas BK 54 ir 61 straipsnių nuostatų nepažeidė, bausmes individualizavo tinkamai. Teisėjų kolegija nenustatė, kad nuteistajam D. R. skirdamas viešųjų darbų bausmę, o nuteistajam A. T. skirdamas baudą, pirmosios instancijos teismas būtų pažeidęs bendruosius bausmių skyrimo principus, nes, parinkdamas tokias bausmių rūšis ir jų dydžius nuteistiesiems, teismas atsižvelgė į tai, kad padarytas nesunkus tyčinis nusikaltimas, yra nustatytų nuteistųjų atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 60 straipsnio 1 dalies 1, 9 punktai), į nuteistųjų asmenybes (abu nuteistieji dirba, turi nepilnamečių vaikų (D. R. vieną, A. T. du)), iki tiriamo įvykio nebuvo teisti, po šios nusikalstamos veikos įvykdymo padarė kitas nesunkias tyčines nusikalstamas veikas, dėl ko D. R. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, o A. T. buvo nuteistas bauda, kuri išieškota, taip pat į tai, kad nuo nusikalstamos veikos padarymo yra praėję daugiau nei aštuoneri metai. Teisėjų kolegija, įvertinusi paminėtas aplinkybes, sprendžia, jog nuteistiesiems D. R. ir A. T. parinktos bausmių rūšys, atitinkamai, D. R. paskirti viešieji darbai 5 mėnesiams, įpareigojant neatlygintinai dirbti po 25 valandas per mėnesį visuomenės labui, o A. T. - 40 MGL (1506,00 Eur) dydžio bauda, savo dydžiais nėra per griežtos, atitinka padarytą nusikalstamą veiką ir nuteistųjų asmenybes, todėl nuteistiesiems paskirtos bausmės nekeičiamos.

Dėl civilinių ieškinių

43. Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kaip buvo išspręsti byloje pareikšti nukentėjusiųjų civiliniai ieškiniai dėl nukentėjusiesiems padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, bei teigia, kad nukentėjusiųjų parodymų dėl jų patirtų sužalojimų nepatvirtina objektyvūs duomenys, todėl prašo vadovautis policijos pareigūnų P. M., P. J. ir Š. A. parodymais, taip pat prašo byloje taikyti ieškinio senatį dėl žalos atlyginimo.

44. BPK 109 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Tais atvejais, kai civilinis ieškinys pareikštas ikiteisminio tyrimo metu, ikiteisminio tyrimo metu turi būti surinkti duomenys, patvirtinantys pareikšto civilinio ieškinio pagrindą ir dydį. Jeigu civilinis ieškinys pareiškiamas baudžiamajai bylai jau esant teisme, jis raštu pateikiamas teismui. Užtikrinant civiliniam ieškovui, kuris dažniausiai yra ir nukentėjusysis, galimybę tinkamai pagrįsti savo turtines pretenzijas, o atsakovui galimybę nuo jų gintis, BPK 112 straipsnyje nustatyta, kad civilinis ieškinys turi būti pareikštas ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo teisme pradžios. Ilgalaikėje kasacinės instancijos teismo praktikoje kaip civilinio ieškinio pareiškimą ribojantis terminas nurodomas būtent įrodymų tyrimo pradžios momentas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-164/2011, 2K-2-788/2018, 2K-29-511/2017, 2K-189-511/2017, 2K-202-303/2020, 2K-161-628/2020, 2K-30-788/2023).

45. Byloje teisminio nagrinėjimo metu iki įrodymų tyrimo pradžios nukentėjusieji M. A., S. B. ir S. G. pareiškė civilinius ieškinius dėl padarytos neturtinės žalos atlyginimo, o nukentėjusysis G. B. pareiškė civilinį ieškinį dėl padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo: nukentėjusysis M. A. dėl 2 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo (4 t., b. l. 109-110), nukentėjusioji S. B. dėl 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo (4 t., b. l. 111-112), nukentėjusioji S. G. – dėl 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo (4 t., b. l. 115-116), nukentėjusysis G. B. dėl 292 Eur turtinės žalos už telefoną atlyginimo (4 t., b. l. 113-114), kurią 2022 m. gruodžio 8 d. vykusio teismo posėdžio metu sumažino iki 200 Eur, nes, kaip teigė, už telefoną mokėjo 1000 Lt, tuo telefonu buvo naudojęsis tik pusmetį, buvo jį įvertinęs 600 litų, dabar jį vertina 200 Eur (5 t., b. l. 6), ir dėl 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (4 t., b. l. 113-114). Nukentėjusieji civilinius ieškinius grindė tuo, kad dėl patirtų sužalojimų jie patyrė fizinį skausmą, gydėsi, taip pat patyrė nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, baimę, nes buvo sumušti viešoje vietoje. Nukentėjusiųjų parodymus, kad jie muštynių metu buvo sužaloti, o G. B. patyrė ir turtinę žalą dėl sudaužyto mobiliojo ryšio telefono, patvirtina ne tik pačių nukentėjusiųjų nuoseklūs parodymai, duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, bet ir jų parodymus patvirtinantys bylos duomenys: apžiūrų protokoluose užfiksuoti duomenys, S. B. tyrimo metu atsiųstos fotonuotraukos, kuriose iš karto po įvykio policijos komisariate užfiksuotas kruvinas M. A. (1 t., b. l. 114-119), taip pat liudytojų A. P. ir R. P. (buvusi V.) parodymai, kad jie matė ant žemės gulinčius kruvinus M. A. ir vieną iš merginų, matė, kad visi asmenys buvo sumušti, ant jų kūnų matėsi sužalojimai. Taip pat nukentėjusiųjų parodymus apie patirtus sužalojimus patvirtina ir auksčiau aptarti medicininiuose dokumentuose užfiksuoti duomenys. Be to, nuteistųjų D. R., A. T. parodymai taip pat patvirtina, jog jie, suduodami smūgius nukentėjusiesiems G. B. ir M. A., juos galėjo sužaloti.

46. Nors byloje liudytojais apklausti policijos pareigūnai P. M., P. J. ir Š. A. nurodė, kad, jei jie savo tarnybiniuose pranešimuose nenurodė apie nukentėjusiųjų sužalojimus, tai gali būti, jog sužalojimų nepastebėjo, arba nukentėjusieji atsisakė medikų, tačiau pažymėtina, kad policijos pareigūnai apie įvykį ir nukentėjusiųjų sužalojimus liudytojais buvo apklausti po įvykio praėjus beveik aštuoneriems metams, o jų tarnybiniuose pranešimuose, rašytuose iš karto po įvykio, nurodytos esminės įvykio aplinkybės – įvyko muštynės, nukentėjusieji buvo sumušti nepažįstamų asmenų. Pažymėtina, kad policijos pareigūno P. M. 2014 m. rugpjūčio 14 d. tarnybiniame pranešime Nr. 86-73-PR5-11142 nurodyta, jog aplinkybių tikslinimo metu G. B. telefonu paaiškino analogiškai kaip ir kiti nukentėjusieji, kad prie kavinės jį sumušė nepažįstami vaikinai, jam buvo sužalota galva, keliai, šonai, o S. G. telefonu paaiškino, kad muštynių metu ją smaugė, sukėlė fizinį skausmą, kakle ir ant veido buvo hematomos (2 t., b. l. 61). Įvertinus paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad policijos pareigūnų P. M., P. J. ir Š. A. parodymai, duoti apylinkės teisme, nors ir nepatvirtina nukentėjusiųjų parodymų dėl jų sužalojimo fakto, tačiau ir nepaneigia nuoseklių nukentėjusiųjų parodymų apie patirtus sužalojimus muštynių metu, kuriuos, kaip jau minėta, patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Dėl to vadovautis policijos pareigūnų parodymais ir pripažinti, kad nukentėjusieji įvykio metu nebuvo sužaloti, kaip to apeliaciniuose skunduose prašo apeliantai, nėra pagrindo.

47. Taigi, byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, jog tiriamo įvykio metu nukentėjusieji patyrė įvairius sužalojimus, todėl jie turi teisę iš kaltų asmenų reikalauti žalos atlyginimo dėl patirtos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

48. Apeliantai prašo byloje taikyti civilinio ieškinio senaties terminą ir byloje pareikštus civilinius ieškinius atmesti. Šis apeliantų reikalavimas yra nepagrįstas.

49. Kasacinės instancijos teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio senatis yra įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 1.124 straipsnis). Bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis). CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi, pagal bendrąją taisyklę ieškinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia arba turi suvokti apie savo teisės pažeidimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-89-689/2021). Ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015 ir joje nurodyta praktika) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-37-648/2023).

50. Tuo tarpu BPK 112 straipsnyje nustatyta, kad civilinis ieškinys turi būti pareikštas ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo teisme pradžios. Ilgalaikėje kasacinės instancijos teismo praktikoje kaip civilinio ieškinio pareiškimą ribojantis terminas nurodomas būtent įrodymų tyrimo pradžios momentas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-164/2011, 2K-2-788/2018, 2K-29-511/2017, 2K-189-511/2017, 2K-202-303/2020, 2K-161-628/2020). Pagal BPK 115 straipsnio 1 dalį, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas gali atmesti paduotą ir priimtą civilinį ieškinį tik remdamasis įrodymais dėl jo pagrįstumo ir dydžio. Kasacinės instancijos teismo praktikoje dar nebuvo nagrinėta atvejų, kad toks sprendimas baudžiamojoje byloje būtų priimtas vien tik dėl praleisto civilinio ieškinio senaties termino (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-30-788/2023). Pažymėtina, kad pagal BPK 113 straipsnio nuostatas civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas, ir kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo BPK nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normos.

51. Iš aptartų BPK 112-113 straipsnių nuostatų matyti, jog BPK aiškiai nurodo baudžiamojoje byloje civilinio ieškinio pareiškimo terminą (iki įrodymų tyrimo teisme pradžios), taip pat pateikia tokio ieškinio nagrinėjimo tvarką (įrodinėjamas pagal BPK nuostatas) bei tokio ieškinio išsprendimo variantus. Dėl to šioje situacijoje, kai BPK aiškiai reglamentuoja civilinio ieškinio pateikimo ir nagrinėjimo tvarką, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatos dėl byloje pareikštų civilinių ieškinių atmetimo ir senaties termino netaikomos.

52. Kaip matyti iš bylos, civilinius ieškinius nukentėjusieji pateikė laiku – iki įrodymų tyrimo teisme pradžios. Pažymėtina, kad teisiamojo posėdžio metu nukentėjusieji, atsakydami į gynybos klausimus, kodėl ieškinių nepareiškė anksčiau, paaiškino, jog, nutraukus byloje ikiteisminį tyrimą, suprato, kad kaltininkai nenustatyti, o, be to, jiems buvo nurodyta, jog jie nieko nelaimės, kad tyrimas bus nutrauktas. Nukentėjusioji S. B. teigė, jog po to, kai byloje ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, ji bandė tartis su kitais nukentėjusiaisiais dėl nutarimo skundimo, bet niekas jos nepalaikė, todėl ji viena nesiryžo nutarimo skųsti, be to, neturėjo vilčių viena ką nors pasiekti. Iš bylos matyti, kad Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro 2015 m. kovo 13 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo nutrauktas nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamųjų kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo (1 t., b. l. 10–16), tačiau šis nutarimas aukštesniojo prokuroro 2022 m. balandžio 1 d. nutarimu buvo panaikintas (1 t., b. l. 23-24). Aukštesnysis prokuroras nustatė, kad prokuroras nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą priėmė neobjektyviai įvertinęs ikiteisminio tyrimo duomenis, dėl ko A. K., G. K. ir E. N. nepagrįstai buvo suteiktas specialiojo liudytojo statusas, nors tyrimo metu buvo surinkti duomenys, kad veiką galimai padarė D. R., A. T., E. N., A. K. ir G. K. (keturi nukentėjusieji patvirtino, kad jų atžvilgiu fizinį smurtą naudojo visi buvę prie kavinės vaikinai; nukentėjusioji S. A. iš fotonuotraukų atpažino G. K. kaip asmenį, kuris, rankomis suėmęs už kaklo, galimai smaugė S. G., taip pat nurodė, kad G. B., M. A. mušė ir jai pažįstamas E. N.), šio teisinio statuso A. K., G. K. ir E. N. nepanaikino ir vėliau, t. y. po to, kai 2014 m. lapkričio 10 d. nukentėjusioji S. A. atpažino iš fotonuotraukų G. K., tuo tarpu kitiems asmenims – D. R. ir A. T. suteikė įtariamojo teisinį statusą. Taip pat kita priežastis, dėl kurios prokuroro 2015 m. kovo 13 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą buvo panaikintas, ta, jog sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą priėmė šališka prokurorė, byloje surinkti duomenys, kad A. K. yra A. K. ir G. K. motina, kad Telšių apylinkės prokuratūros Mažeikių padalinyje dirbanti prokurorė V. M., žinodama, jog A. K. ir G. K. yra Telšių apylinkės prokuratūros Mažeikių padalinyje kartu dirbančios prokurorės A. K. sūnūs, nenusišalino nuo vadovavimo ikiteisminiam tyrimui, nesikreipė į aukštesniuosius prokurorus dėl ikiteisminio tyrimo vadovavimo perdavimo kitam teritorinės prokuratūros padaliniui, o pati priėmė procesinį sprendimą – nutraukė ikiteisminį tyrimą. Minėtuose procesiniuose sprendimuose nurodyti duomenys iš esmės patvirtina nukentėjusiosios S. B. išsakytus teiginius, jog prokuroro nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą skundimas būtų buvęs beprasmis. Dėl tokių byloje nustatytų aplinkybių, įvertinus ikiteisminio tyrimo nutraukimo pagrindą, tai, kad ne visi kalti asmenys ikiteisminio tyrimo metu buvo pripažinti įtariamaisiais, įvertinus aukštesniojo prokuroro 2022 m. balandžio 1 d. nutarimo motyvus, darytina išvada, jog nukentėjusiųjų civilinių ieškinių pareiškimas bylos nagrinėjimo teisme metu, iki įrodymų tyrimo teisme pradžios yra vertinamas kaip savalaikis. Teisėjų kolegija spendžia, jog tokios aplinkybės rodo, kad nėra pagrindo siaurinti nukentėjusiesiems baudžiamojo proceso garantuojamų teisių apimtį, ir vieną iš jų - gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis).

53. Įvertinus visumą aptartų aplinkybių bei atsižvelgus į tai, kad nukentėjusiųjų civiliniai ieškiniai dėl jiems nusikalstama veika padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo buvo pareikšti baudžiamojoje byloje iki įrodymų tyrimo teisme pradžios, įvertinus ir tai, kad BPK aiškiai reglamentuoja tokių ieškinių išsprendimą, daroma išvada, jog pagrįstai pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas nukentėjusiųjų pareikštus civilinius ieškinius, netaikė civilinio ieškinio senaties termino.

54. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs D. R. ir A. T. kaltais dėl jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos, taip pat pripažinęs, kad A. K. ir G. K. veiksmuose yra nusikalstamos veikos sudėties požymiai, baudžiamąją bylą nutraukė suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, byloje pareikštus nukentėjusiųjų civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkino iš dalies ir juos priteisė solidariai tik iš kaltų asmenų – D. R. ir A. T., o nukentėjusiųjų civilinius ieškinius dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo solidariai iš E. N., A. K. ir G. K. paliko nenagrinėtus, išaiškindamas nukentėjusiesiems teisę ieškinius šiems atsakovams pareikšti civilinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis ir pirmosios instancijos teismo argumentus dėl civilinių ieškinių išsprendimo, pritaria šiems argumentams ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išspręsdamas byloje pareikštus civilinius ieškinius, BPK 112-115 straipsnių nuostatų nepažeidė, priteistų ieškinių dydžiai dėl neturtinės žalos atlyginimo atitinka bylos medžiagą, teisingumo, protingumo kriterijus bei teismų praktiką dėl priteisiamos žalos dydžio nustatymo analogiškose ir panašaus pobūdžio bylose, be to, nukentėjusiajam G. B. priteisto ieškinio dydį dėl turtinės žalos atlyginimo patvirtina ir bylos duomenys. Dėl to apeliantų reikalavimas civilinius ieškinius atmesti netenkinamas.

55. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis D. R., A. T., A. K. ir G. K. atžvilgiu yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant BPK nuostatų, todėl naikinti šį teisėtą ir pagrįstą sprendimą apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti G. K. ir A. K., kurių atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, nuteistojo D. R. ir jo gynėjos advokatės Ritos Roščenkovienės bei nuteistojo A. T. gynėjos advokatės Ritos Roščenkovienės apeliacinius skundus dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2023 m. gegužės 5 d. nuosprendžio.

Teisėjai Ilona JakubėnienėNerijus MasiulisLaisvydas Zederštremas