- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-04-04
- Bylos Nr.
- 2S-800-863/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-45-3-00698-2023-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Kristina Lysionok
- Suinteresuotas asmuo
- J. K., Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Kristina Lysionok teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto J. K. (suinteresuoto asmens) atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. sausio 30 d. nutarties civilinėje byloje pagal antstolės Svetlanos Kastanauskienės prašymą dėl baudos paskyrimo, suinteresuoti asmenys J. K., Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Antstolė Svetlana Kastanauskienė pateikė teismui prašymą skirti suinteresuotam asmeniui J. K. iki 300 Eur baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti privalomojo nurodymo dieną. Antstolė nurodė, kad suinteresuotas asmuo J. K. neįvykdė Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2020 m. spalio 19 d. privalomojo nurodymo Nr. PNSSP-00-201019-0018, kuriuo įpareigotas nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę, esančią (duomenys neskelbtini).
Šalies argumentai
2. Suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – Inspekcija) rašytiniuose paaiškinimuose bei jos atstovė bylos nagrinėjimo teismo posėdyje metu su antstolės prašymu sutiko ir prašė jį tenkinti. Savo poziciją Inspekcija grindė tuo, jog Inspekcijos 2020 m. spalio 19 d. savavališkos statybos akte aiškiai nurodyta, kad užfiksuota naujo statinio statyba, kurios paskirtis – gyvenamasis namas, gyvenamasis namas pastatytas neturint nustatyta tvarka išduoto statybą leidžiančio dokumento. Gyvenamasis namas pastatytas vietoje klojimo, dėl kurio atstatymo A. R. nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas. Statinys pastatytas saugomojoje teritorijoje neteisėtai, suinteresuotas asmuo turėjo galimybę nugriauti statinį arba jį įteisinti, tačiau nuo 2020 m. privalomojo nurodymo neįvykdė, aktyvių veiksmų ėmėsi tik 2023 m.; šiuo metu administraciniame teisme byla nagrinėjama ne dėl statinio pastatymo teisėtumo.
Atsiliepimas
3. Suinteresuotas asmuo J. K. rašytiniuose paaiškinimuose ir bylos nagrinėjimo teismo posėdyje metu prašė antstolės prašymą atmesti. Akcentavo, kad pirmas neteisėtos statybos aktas surašytas 2004 m., nuo tada jis, kaip žemės sklypo savininkės žentas, dėjo pastangas dėl statybos įteisinimo, žemės sklypo savininkės vardu kreipėsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Teismas konstatavo sodybos buvimo faktą, remiantis teismo sprendimu gali būti atstatytas klojimas. Reikalaujamas nugriauti pastatytas pastatas ir yra klojimas. Inspekcija 2020 m. surašydama dar vieną savavališkos statybos aktą, pakartotinai konstatavo to paties statinio – klojimo, savavališką statybą. Minėtas statinys stovi saugomojoje teritorijoje, tačiau nuo 2004 m. nei statybos inspekcija, nei Labanoro regioninio parko direkcija ar savivaldybė nekėlė dėl statybų pretenzijų ir neinicijavo teisminių procesų dėl šio statinio. Surašius pakartotinį privalomąjį nurodymą, žemės sklypo savininkė sudarė sutartį su architektų biuru ir kreipėsi į (duomenys neskelbtini) savivaldybės administraciją dėl statybą leidžiančio dokumento atstatyti buvusį sodybos pastatą (klojimą) išdavimo pagal architekto parengtą projektą. Savivaldybei netenkinus prašymo, žemės sklypo savininkė apskundė šį sprendimą Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Suinteresuotas asmuo kartu su žemės sklypo savininke siekė įteisinti savavališką statybą, tačiau to negalėjo padaryti dėl procedūrinių kliūčių – valstybės institucijos atsisako išduoti statybos įteisinimui reikalingus dokumentus. Atsižvelgus į tai, kad suinteresuotas asmuo ėmėsi aktyvių veiksmų statybą leidžiančiam dokumentui gauti, tačiau procedūros užtrunka dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių, mano, jog nėra pagrindo skirti baudą už privalomojo nurodymo neįvykdymą. Tuo atveju, jei teismas visgi spręstų, kad yra pagrindo skirti baudą, prašė skirti vienkartinę ir kuo mažesnę baudą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2024 m. sausio 30 d. nutartimi antstolės prašymą patenkino ir paskyrė suinteresuotam asmeniui J. K. vienkartinę 300 Eur dydžio baudą už Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2020 m. spalio 19 d. privalomojo nurodymo Nr. PNSSP-00-201019-0018 neįvykdymą į valstybės biudžetą.
4.1. Teismas konstatavo, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad privalomasis nurodymas nei nustatytu terminu, nei iki bylos išnagrinėjimo neįvykdytas. Suinteresuotas asmuo J. K. nenurodė ir nepateikė duomenų apie tai, kad už privalomojo nurodymo įvykdymą būtų atsakingi kiti asmenys. Terminas įvykdyti privalomąjį nurodymą baigėsi 2021 m. gruodžio 31 d., tačiau, pagal teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką bauda gali būti skiriama už kiekvieną uždelstą po antstolio raginime nustatyto termino pabaigos dieną. Antstolės raginimas J. K. įteiktas 2023 m. gegužės 10 d., terminas įvykdyti raginimą suėjo 2023 m. gegužės 20 d., todėl bauda galėtų būti skiriama tik nuo antstolės raginime nustatyto termino pabaigos, t. y. nuo 2023 m. gegužės 21 d.
4.2. Pasisakydamas dėl skolininko J. K. kaltės dėl 2020 m. spalio 19 d. privalomojo nurodymo nevykdymo, teismas atsižvelgė į tai, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad J. K., Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gruodžio 2 d. sprendimu pratęsus terminą įvykdyti privalomąjį nurodymą iki 2021 m. gruodžio 31 d., būtų iki antstolės 2023 m. gegužės 4 d. raginimo atlikęs aktyvius veiksmus siekdamas įteisinti statybą. Kartu teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad nors ir pasibaigus antstolės raginimo terminui, 2023 m. birželio 13 d. buvo kreiptasi į savivaldybės administraciją dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo pagal architekto parengtą projektą, savivaldybei priėmus sprendimą netenkinti prašymo išduoti statybą leidžiantį dokumentą, sprendimas apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui ir šiuo metu byla nagrinėjama.
4.3. Įvertinęs aplinkybes, kad J. K. kreipėsi dėl termino privalomajam nurodymui įvykdyti pratęsimo, vykdymo procese ginčijo vykdymo teisėtumą, ėmėsi veiksmų siekdamas įteisinti statybą – buvo parengtas projektas ir kreiptasi dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad 2020 m. spalio 19 d. privalomasis nurodymas neįvykdytas ne tik dėl J. K. neveikimo, bet iš dalies ir dėl užtrunkančių procedūrų bei kilusio ginčo nagrinėjimo teisme. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, į tai, kad, pagal vykdomojoje byloje esančius duomenis, J. K. bauda skiriama pirmą kartą, taip pat į tai, kad šiuo metu administraciniame teisme nagrinėjamas ginčas dėl statybą leidžiančio dokumento atstatyti buvusį sodybos pastatą išdavimo ir, kol nebus išspręstas šis ginčas, nėra pagrindo konstatuoti, kad J. K. šiuo metu sąmoningai vengia įvykdyti privalomąjį nurodymą, teismas nusprendė, kad vienkartinė 300 Eur dydžio bauda yra pakankama paskatinti asmenį įvykdyti privalomąjį nurodymą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
5. Suinteresuotas asmuo J. K. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. sausio 30 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – antstolės prašymą dėl baudos skyrimo atmesti. Taip pat apeliantas nurodo, jog tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas manytų, kad yra pagrindas baudos skyrimui, mažesnės – iki 100 Eur dydžio vienkartinės baudos apskyrimas būtų pakankama sankcija nagrinėjamu atveju. Apeliantas savo atskirąjį skundą grindžia toliau nurodytais motyvais.
5.1. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas ne visai tinkamai įvertino faktines ginčo aplinkybes ir apelianto dalinę kaltę, kadangi jo įsitikinimu, jis dėjo maksimalias pastangas privalomojo nurodymo įvykdymui.
5.2. Teigia, jog teismas skundžiamoje nutartyje išdėstė siurprizinį argumentą, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad J. K., Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gruodžio 2 d. sprendimu pratęsus terminą įvykdyti privalomąjį nurodymą iki 2021 m. gruodžio 31 d., būtų iki antstolės 2023 m. gegužės 4 d. raginimo atlikęs aktyvius veiksmus, siekdamas įteisinti statybą, nes tokių duomenų teismas nerinko. Apelianto vertinimu, teismas galėjo užduoti klausimą pačiam posėdyje dalyvavusiam J. K. arba jo atstovui ir išaiškinti aplinkybę, kad J. K., veikęs per žemės sklypo savininkę ir potencialiai būsimą ginčo statinio savininkę A. R., nuo pat 2021 metų pradžios pradėjo statybos įteisinimo procesus ir kreipėsi į architektų biurą. Tą patvirtina į Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų administracinę bylą Nr. (duomenys neskelbtini) pateikto „Atstatomos sodybos pastatas (klojimas) (duomenys neskelbtini), statybos projekto“ (Priedas Nr. 1) Bendroji dalis, kurios 31 puslapyje yra 2021 m. balandžio 13 d. projektavimo užduotis; taip pat, šioje Bendrojoje dalyje esantys dokumentai yra datuoti ir dar ankstesnėmis dienomis, pvz. kurios 3 puslapyje yra 2021 m. vasario mėnesį A. R. ir projekto vadovės D. U. patvirtinti Bendrieji statinio rodikliai. Jeigu teismas būtų išsiaiškinęs visas bylai teisingai išnagrinėti privalomas aplinkybes, jo galutinis sprendimas galėjo būti visai kitoks. Dėl šių priežasčių taip pat mano, kad apeliacinės instancijos teismas turėtų priimti prie atskirojo skundo pridedamą „Atstatomos sodybos pastatas (klojimas) (duomenys neskelbtini), statybos projekto“ Bendrąją dalį.
5.3. Atkreipia dėmesį, jog kartu su statytoja jau nuo pat 2004 metų rugsėjo mėnesio, kai buvo surašytas pirmasis Savavališkos statybos aktas, dėjo visas įmanomas pastangas statybos įteisimui: dar 2004 m. gruodžio 2 d. buvo gautas visų tuometinio žemės sklypo (duomenys neskelbtini) bendraturčių sutikimas dėl statybų vykdymo, kurio autentiškumą patvirtino (duomenys neskelbtini) seniūno pavaduotoja; 2005 m. gegužės 25 d. (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo sprendimu buvo patenkintas statytojos pareiškimas ir nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad A. R. tėvas J. L., nuosavybės teise (duomenys neskelbtini), valdė pastatus, tarp kurių atokiau nuo namų buvo klojimas ir rūsys (ledainė). Nustatydamas juridinę reikšmę turintį faktą teismas patvirtinto, kad pastato – klojimo atstatymas teisiškai yra galimas, tačiau valstybinės institucijos nepaisė teismų sprendimų ir toliau trukdė statytojai įsiteisinti savavališkos statybos padarinius, todėl vyko dar vienas teisminis ginčas dėl projektavimo sąlygų išdavimo, kuri laimėjo statytoja.
5.4. Pripažįsta, jog po ginčo dėl projektavimo sąlygų išdavimo visos savavališkos statybų padarinių šalinimo procedūros tiek iš Inspekcijos, tiek ir iš statytojos pusės buvo sustojusios. Tačiau, jas atnaujinus, A. R., sudariusi sutartį su architektų biuru UAB „Projektavimas ir dizainas“, pasinaudojant Lietuvos Respublikos statybos leidimų ir statybos valstybinės priežiūros informacine sistema „Infostatyba“ 2023 m. birželio 13 d. kreipėsi į (duomenys neskelbtini) savivaldybės administraciją (toliau – Savivaldybė) su prašymu išduoti statybą leidžiantį dokumentą atstatyti buvusį sodybos pastatą (klojimą) (duomenys neskelbtini). (skl. kadastro Nr.: (duomenys neskelbtini)), pagal Architekto parengtą projektą Nr. 202091-00 (toliau – Projektas). 2023 m. birželio 28 d. Savivaldybė priėmė sprendimą nepatenkinti prašymo, kadangi Projekto sprendiniai prieštarauja Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 7 punktui. Statytoja tokį Savivaldybės sprendimą yra apskundusi ir tuo pagrindu yra užvesta ir nagrinėjama Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų administracinė byla Nr. (duomenys neskelbtini).
5.5. Anot apelianto, jis ėmėsi aktyvių veiksmų statybą leidžiančiam dokumentui gauti, tačiau dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių statybą leidžiančio dokumento gavimo procedūros užtrunka, todėl nėra jo kaltės. O nenustačius kaltės, nėra pagrindo skirti jam baudos už privalomojo nurodymo neįvykdymą.
Atsiliepimas
6. Suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepime su apelianto atskiruoju skundu nesutinka ir prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Mano, kad vien tai, kad apelianto netenkina teismo skundžiama nutartimi skirta bauda ir rengiant atskirąjį skundą kaip gynybinę poziciją nuspręsta įrodinėjimo naštą dėl apeliantui reikšmingų aplinkybių nustatymo perkelti teismui, nėra teisinio pagrindo laikyti, kad teismas priėmė siurprizinę nutartį. Be kita ko pažymi, kad Inspekcijos atstovė posėdžio metu nurodė, kad apeliantas nuo privalomojo nurodymo surašymo nėra atlikęs jokių aktyvių veiksmų dėl savavališkos statybos įteisinimo, tad apelianto teiginiai, jog apie tai, jog teismas nesiaiškino bylai reikšmingų aplinkybių ir dėl to jos nebuvo nustatytos, o teismo argumentai netikėti, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti. Atkreipia dėmesį, kad privalomasis nurodymas yra vykdomas daugiau nei tris metus, o į bylą nėra pateikta jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog savavališkos statybos įteisinimo procese, per visą nurodytą laikotarpį būtų įvykę reikšmingi pokyčiai. Aplinkybė, kad statybą leidžiančio dokumento gavimo procedūros užtruko, nes Savivaldybė atmetė apelianto 2023 m. birželio 13 d. prašymą ir šiuo metu apeliantas tokį savivaldybės sprendimą yra apskundęs teismui, negali būti pagrindas neskirti apeliantui baudos, nes būtų pateisinamas privalomojo nurodymo vykdymas neribotą laiką nesilaikant jame nustatyto įvykdymo termino. Taip pat Inspekcija nesutinka su atskirajame skunde apelianto prašomu baudos dydžiu. Inspekcijos vertinimu, pernelyg maža bauda neskatintų apelianto imtis operatyvių veiksmų nustatytiems pažeidimams pašalinti ir įvykdyti privalomąjį nurodymą.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisniai argumentai ir išvados
7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
8. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.
9. Byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas tenkino antstolės prašymą dėl baudos už privalomojo nurodymo nevykdymą taikymo ir paskyrė suinteresuotam asmeniui J. K. vienkartinę 300 Eur baudą.
Dėl naujų įrodymų prijungimo
10. Apeliantas su atskiruoju skundu pateikė ir prašo prijungti „Atstatomos sodybos pastatas (klojimas) (duomenys neskelbtini), statybos projekto“ Bendrąją dalį.
11. Pagal CPK išdėstytą reglamentavimą, esminis bylos nagrinėjimas vyksta pirmosios instancijos teisme, todėl būtent šioje proceso stadijoje turi būti įvertinti visi dalyvaujančių byloje asmenų pateikti įrodymai ir nustatytos visos ginčui išnagrinėti reikšmingos aplinkybės. Kasacinio teismo jurisprudencijoje yra išaiškinta, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – neperžengiant apeliacinio skundo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Šio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba net apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Todėl, siekiant pašalinti (ar sumažinti) tokių padarinių atsiradimo galimybę, proceso įstatyme yra nustatytas draudimas teikti, o kartu ir priimti, naujus įrodymus. Šis draudimas kartu užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes, užkirsdamas kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, pašalina (ar sumažina) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-261-469/2021).
12. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo patikra apeliacinės instancijos teisme atliekama pagal toje byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus duomenis, apeliacinės instancijos teismui patikrinant, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir pan. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su naujai pateikiamo įrodymo turiniu, sprendžia, kad apeliantas nepagrindė šio įrodymo pateikimo būtinybės apeliacinės instancijos teisme, taip pat apelianto pateiktas naujas įrodymas neturi teisinės reikšmės sprendžiant skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, todėl apelianto pateiktą įrodymą atsisakoma priimti.
Dėl atskirojo skundo (ne)pagrįstumo
14. Vykdomąją bylą vykdančiai antstolei 2023 m. gegužės 30 d. surašius Sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktą, ir kreipusis į teismą dėl baudos už privalomojo nurodymo nevykdymą skyrimo, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. sausio 30 d. nutartimi antstolės prašymą laikė pagrįstu ir jį tenkino, be kita ko akcentavęs, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad privalomasis nurodymas nei nustatytu terminu, nei iki bylos išnagrinėjimo neįvykdytas, suinteresuotas asmuo nenurodė ir nepateikė įrodymų, kad už privalomojo nurodymo įvykdymą būtų atsakingi kiti asmenys. Kartu pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad nors ir pasibaigus antstolės raginimo terminui, 2023 m. birželio 13 d. buvo kreiptasi į savivaldybės administraciją dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo pagal architekto parengtą Projektą, o savivaldybei priėmus sprendimą netenkinti prašymo išduoti statybą leidžiantį dokumentą, sprendimas apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui ir šiuo metu byla nagrinėjama. Dėl nurodytų priežasčių teismas vertino, jog privalomasis nurodymas neįvykdytas ne tik dėl suinteresuoto asmens J. K. neveikimo, bet iš dalies ir dėl užtrunkančių procedūrų bei kilusio ginčo nagrinėjimo teisme, todėl paskyrė vienkartinę 300 Eur baudą, kurią vertino, kaip pakankamą paskatinti asmenį įvykdyti privalomąjį nurodymą. Apeliantas gi, nesutikdamas su minėta teismo nutartimi, teigia, jog teismas ne visai tinkamai įvertino faktines ginčo aplinkybes, savarankiškai netyrė savavališkos statybos įteisinimo aplinkybių, todėl nutartyje išdėstė siurprizinį argumentą apie tai, kad byloje nėra įrodymų apie veiksmus, siekiant įteisinti statybą laikotarpiu nuo 2021 m. gruodžio 31 d. iki antstolės 2023 m. gegužės 4 d. raginimo bei priėmė nepagrįstą sprendimą dėl baudos apeliantui skyrimo. Taip pat pažymi, jog net esant pagrindui skirti apeliantui baudą, nagrinėjamu atveju 100 Eur bauda būtų pakankama sankcija. Įvertinus bylos duomenis ir atskirojo skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo su jais sutikti.
15. Aptariamo ginčo kontekste pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad privalomieji nurodymai dėl statybos patikrinimo metu nustatytų pažeidimų pašalinimo, statybos sustabdymo, savavališkos statybos padarinių pašalinimo yra vykdomieji dokumentai, vykdomi CPK nustatyta tvarka (Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 11 straipsnio 10 dalis, 13 straipsnio 6 dalis, 14 straipsnio 8 dalis).
16. Jeigu neįvykdytas privalomasis nurodymas, taikomos CPK 771 straipsnyje nustatytos priverstinio vykdymo priemonės – antstolis apie tai surašo Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos aktą ir, jeigu privalomajame nurodyme nenurodytos jo neįvykdymo pasekmės, surašytą aktą perduoda antstolio kontoros buveinės vietos apylinkės teismui (CPK 771 straipsnio 4 dalis), o šis privalomojo nurodymo neįvykdymo klausimą sprendžia šio straipsnio 6 dalyje nustatyta tvarka – privalomojo nurodymo neįvykdymo klausimas išsprendžiamas teismo posėdyje. Apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešama išieškotojui ir skolininkui, tačiau jų neatvykimas nekliudo išnagrinėti klausimą, kodėl neįvykdytas privalomasis nurodymas. Teismas, nustatęs, kad skolininkas privalomojo nurodymo neįvykdė, gali jam skirti iki trijų šimtų eurų baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti sprendimą arba privalomąjį nurodymą dieną išieškotojo naudai.
17. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog tais atvejais, kai yra sprendžiamas klausimas dėl CPK 771 straipsnyje nustatytų privalomojo nurodymo neįvykdymo padarinių taikymo, visų pirma turi būti nustatytas tokio nurodymo neįvykdymo faktas bei neįvykdymo priežastys, o pagrindą skirti baudą už privalomojo nurodymo dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo neįvykdymą galima konstatuoti tik tuo atveju, jeigu asmuo sąmoningai nevykdo privalomojo nurodymo – nepašalina savavališkos statybos padarinių privalomajame nurodyme nurodytu būdu.
18. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, dalyvaujančių byloje asmenų išdėstytas aplinkybes ir žodžiu teisme duotus paaiškinimus, konstatavo, kad Inspekcijos priimtas ginčo privalomasis nurodymas nebuvo įvykdytas. Įvertinęs privalomojo nurodymo neįvykdymo priežastis, be kita ko, teismas sprendė, jog dėl to yra kaltas ir pats suinteresuotas asmuo J. K..
19. Nors apeliantas atskirajame skunde kelia klausimą dėl proceso normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, pažeidimo, teigdamas, jog teismas ne visiškai tinkamai įvertino jo pastangas įteisinti Pastatą, tačiau apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad apelianto pateikiami argumentai dėl įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo yra nepagrįsti.
20. CPK 176 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti.
21. Remiantis CPK 185 straipsnio 1 dalimi, teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo absoliučiai nėra abejonių; išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262-421/2021, 42–43 punktai).
22. Priimant nutartį taikyti sprendime dėl ginčo esmės nustatytas sprendimo nevykdymo pasekmes išnagrinėjamos aplinkybės, ar sprendimas (ne)įvykdytas, taip pat patikrinama, ar nėra aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą atleisti skolininką nuo paskirtos baudos ar kitokių neįvykdymo pasekmių taikymo. CPK 771 straipsnio 2 dalyje nustatytas reguliavimas iš esmės reiškia, kad turi būti atliekama ex ante (prieš veiksmą) teisminė sprendimo neįvykdymo aplinkybių (priežasčių) patikra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-315-684/2019). Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad CPK 771 straipsnio nustatyta tvarka bauda skolininkui už sprendimų, įpareigojančių atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, ir privalomųjų nurodymų neįvykdymą teismo skiriama kaltės pagrindu. Tenkinti antstolio pareiškimą dėl baudos skyrimo skolininkui tokiu atveju teismas turėtų tik nustatęs, kad sprendimas, įpareigojantis skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, ar privalomasis nurodymas neįvykdytas dėl skolininko kaltės, t. y. nėra objektyvių priežasčių, nepriklausančių nuo skolininko, lemiančių tokį neįvykdymą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204-378/2021, 2022 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-148-1075/2022).
23. Nagrinėjamu atveju, apeliantas akcentuoja, kad teismas neatsižvelgė į jo nurodytas aplinkybes, kad jis (apeliantas) nuosekliai nuo 2004 m. bando įteisinti Pastato statybą, tačiau yra susidūręs su procedūrinėmis kliūtimis, nes valstybės institucijos, nepaisydamos teismų sprendimų, atsisako išduoti statybos įteisinimui reikalingą leidimą. Šiame kontekste pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad, atskirajame skunde nurodyti 2004-2006 m. vykę teisminiai procesai ir susirašinėjimas su institucijomis, nagrinėjamoje byloje nėra reikšmingi ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai dėl jų nepasisakė, kadangi jie buvo atlikti iki Inspekcijos privalomojo nurodymo priėmimo. Vertinant apelianto deklaruojamas pastangas pašalinti savavališkos statybos padarinius laikotarpiu nuo 2022 m. sausio 1 d., t. y. suėjus privalomojo nurodymo įvykdymo terminui iki 2023 m. gegužės 4 d. antstolės raginimo įvykdyti privalomąjį nurodymą, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog byloje nebuvo pateikta jokių duomenų, kad apeliantas šiuo laikotarpiu ėmėsi atitinkamų veiksmų. Nors apeliantas atskirajame skunde nurodo, jog tokia teismo išvada jam buvo netikėta ir teigia, jog aplinkybes apie jo dėtas aktyvias pastangas įteisinti Pastato statybą minėtu laikotarpiu patvirtina į Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų administracinę bylą Nr. (duomenys neskelbtini) pateikto „Atstatomos sodybos pastatas (klojimas) (duomenys neskelbtini) Bendroji dalis, kurios 31 puslapyje yra 2021 m. balandžio 13 d. projektavimo užduotis; taip pat, šioje Bendrojoje dalyje esantys dokumentai yra datuoti ir dar ankstesnėmis dienomis, pvz. kurios 3 puslapyje yra 2021 m. vasario mėnesį A. R. ir projekto vadovės D. U. patvirtinti Bendrieji statinio rodikliai, tačiau tokia apelianto pozicija niekaip nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų.
24. Visų pirma pažymėtina, jog apelianto akcentuojamas rašytinis įrodymas – Projekto Bendroji dalis nebuvo pateiktas pirmosios instancijos teismui nagrinėjant bylą; antra vertus, kaip nurodo pats apeliantas, minėto projekto brėžiniai buvo parengti iki 2022 m. sausio 1 d., t. y. jie patvirtina apelianto pastangas pašalinti savavališkos statybos padarinius iki privalomo nurodymo įvykdymo termino pabaigos, tačiau byloje nėra jokių duomenų ir apeliantas tokių aplinkybių neatskleidė nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei atskirajame skunde, kokių konkrečių veiksmų apeliantas ėmėsi šiam terminui suėjus iki 2023 m. birželio mėnesio, kuomet tik po antstolės raginimo įvykdyti privalomąjį nurodymą buvo kreiptasi į (duomenys neskelbtini) savivaldybės administraciją su prašymu išduoti statybą leidžiantį dokumentą. Taigi, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, jog byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių apelianto siekį įvykdyti privalomąjį nurodymą laikotarpiu nuo 2022 m. sausio 1 d., iki 2023 m. gegužės 4 d. pagrįstai konstatavo, jog dėl privalomojo nurodymo neįvykdymo yra ir apelianto kaltės, nes suinteresuotas asmuo nepateikė jokių įrodymų, kurie pateisintų jo neveikimą minėtu laikotarpiu.
25. Papildomai pažymėtina, jog, kaip matyti iš minėto į bylą pateikto Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gruodžio 2 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), aplinkybėmis dėl UAB „Projektavimas ir dizainas“ parengto „Atstatomos sodybos pastatas (klojimas) (duomenys neskelbtini). projekto derinimo su (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracija apeliantas grindė savo prašymą dėl termino Privalomajam nurodymui įvykdyti pratęsimo, t. y. projekto sprendiniai anksčiausiai buvo pradėti derinti dar 2021 m. gruodžio mėn., dėl kokių priežasčių projektas yra iki šio nesuderintas, ir kodėl tik 2023 m. birželio mėnesį buvo kreiptasi dėl statybą leidžiančio dokumento, byloje nenustatyta, kaip ir nenustatyta aplinkybių, atleidžiančių apeliantą nuo atsakomybės už privalomojo nurodymo neįvykdymą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė pagrindą dėl baudos apeliantui skyrimo.
26. Apeliantas atskirajame skunde taip pat nesutinka su paskirtos baudos dydžiu, teigdamas, jog nagrinėjamu atveju vienkartinė 100 Eur bauda būtų pakankama sankcija. Visgi su tokia apelianto pozicija apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti.
27. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad pagal CPK 771 straipsnio 5 dalies dispoziciją įstatymų leidėjas suteikė diskreciją teismui, nustačiusiam, kad skolininkas neįvykdė teismo sprendimo, kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti skiriamos baudos dydį, kuris ribojamas tik maksimalia suma. Tai reiškia, kad teismas, parinkdamas baudos dydį, nesaistomas jokių konkrečių įstatyme įtvirtintų nuostatų ar kriterijų. Tokiu atveju teismas privalo vadovautis bendraisiais CPK taikymo principais – aiškindamas ir taikydamas įstatymus ir kitus teisės aktus privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (CPK 3 straipsnio 1 dalis). Teismas taip pat turi atsižvelgti į ginčo šalių teisinių santykių prigimtį, kilusius padarinius dėl teismo sprendimo neįvykdymo, jų poveikį išieškotojo ir visuomenės interesams, kokioms vertybėms ir kokiu mastu nutarties nevykdymas darė įtaką ir kaip tai paveikė skolininko ir išieškotojo turtinius interesus, ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 26 d. nutartis Nr. 3K-3-513/2012).
28. Nagrinėjamu atveju vertinant paskirtos baudos dydį, visų pirma atkreiptinas dėmesys į tai, jog byloje nėra ginčo dėl neįvykdyto privalomojo nurodymo teisėtumo, kaip ir nėra ginčo dėl to, jog šis vykdomasis dokumentas lieka neįvykdytas daugiau nei 3 metus. Taip pat pažymėtina, jog apeliantui teismas paskyrė vienkartinę baudą už visą privalomojo nurodymo neįvykdymo laikotarpį (nuo antstolės raginime numatyto termino pabaigos), kuri yra mažesnė nei įstatymo nustatyta vienos dienos maksimali bauda. Kartu pastebėtina, jog pats apeliantas, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, rašytiniuose paaiškinimuose rėmėsi teismų praktika, kuomet teismas už atitinkamų vykdomųjų dokumentų nevykdymą paskirdavo nuo 1 iki 3 Eur baudas už kiekvieną neįvykdymo dieną; šiuo atveju nuo antstolės raginime numatyto termino įvykdyti privalomąjį nurodymą pabaigos (2023 m. gegužės 21 d.) iki skundžiamos nutarties priėmimo praėjo daugiau nei 8 mėnesiai, t. y. paskirta bauda nesudaro nė 0,50 Eur per dieną, todėl apeliacinės instancijos teismas nemato jokio teisinio pagrindo ją mažinti.
29. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais, todėl skundžiama nutartis paliktina nepakeista.
30. Kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės teisingam atskirojo skundo išnagrinėjimui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3- 252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
netenkinti suinteresuoto asmens J. K. atskirojo skundo.
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. sausio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.