Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Jūratė Jakubonienė, sekretoriaujant Audronei Stankevičiūtei, dalyvaujant prokurorui Jaunučiui Vailioniui, išnagrinėjo kaltinamojo E. M. skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nutarties, kuria palikta galioti 2014 m. lapkričio 4 d. teismo nutartimi jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, ir nustatytas suėmimo terminas dviem mėnesiams,

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. M. kaltinamas tuo, kad 2013 m. gegužės 16 d., laikotarpyje nuo 15 val. iki 16 val., (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini) gatvėje, prie (duomenys neskelbtini) namo iš nesaugomos automobilių stovėjimo aikštelės, veikdamas bendrai su nepilnamete R. P., A. K., T. J., E. G., E. P. ir T. Ž., pagrobė svetimą turtą – M. B. priklausantį automobilį „Audi 100“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) 5000 litų vertės, tuo padarė nukentėjusiajam M. B. 5000 Lt turtinę žalą, tai yra nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK)178 straipsnio 2 dalyje.

Toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, turėdamas tikslą sugadinti svetimą turtą, veikdamas kartu su A. K., T. J., E. G., E. P., T. Ž. sodų bendrijoje „Šilas“, E. M. šokinėjant ant automobilio stogo ir priekinio dangčio, A. K. išspyrus automobilio kairės pusės priekinį ir galinį žibintus, T. Ž. ranka nulaužus vairuotojo pusės veidrodėlį, E. M. nulupus priekinį bamperį, o T. J. jį perlaužus, E. G. automobilio traukimo trosu išdaužus kairės pusės priekinių durelių stiklą, kitoje vietoje - prie karjero tvenkinio, esančio (duomenys neskelbtini), T. Ž. užlipus ant automobilio stogo bei nulupus nuo stogo anteną ir magnetu išdaužus automobilio galinį stiklą, šokinėjant ant automobilio stogo kartu su T. J., E. M. buteliu išdaužus kairės pusės galinių durelių stiklą, E. P. nuspyrus keleivio pusės veidrodėlį, T. J. ranka išdaužus nepilnai išdaužytą galinį automobilio stiklą, sugadino M. B. priklausantį automobilį, padarydamas 6370 Lt materialinę žalą, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 187 straipsnio 1 dalyje.

Dėl paskirtos sankcijos nukentės jo šeima, kurią reikia išlaikyti, nes žmona nedirba, taip pat ligoti tėvai, kuriems jis padeda. Jis yra registruotas darbo biržoje, dirbdavo pagal patentą, tik dabar jo terminas yra pasibaigęs. Artėjančias šventes kaltinamasis nori sutikti su šeima, todėl nuoširdžiai gailisi dėl susidariusios situacijos ir pažada dalyvauti visuose teismo posėdžiuose.

Teismo posėdyje prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamojo E. M. skundas atmetamas, teismo nutartis paliekama galioti.

Suėmimo, kaip ir kitų kardomųjų priemonių, skyrimui bei jo termino pratęsimui būtina sąlyga yra duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog įtariamasis (kaltinamasis) padarė nusikalstamas veikas, pakankamumas (BPK 121 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju šie duomenys yra nurodyti kaltinamajame akte ir jų buvimas sudarė pagrindą bylą su kaltinamuoju aktu perduoti nagrinėti į teismą. Aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad sprendžiant suėmimo skyrimo ar jo termino nustatymo klausimus, byloje esantys duomenys vertinami tik tiek, kiek tai yra susiję su šios kardomosios priemonės skyrimo sąlygų ir pagrindų buvimo ar nebuvimo nustatymu, tačiau nesprendžia kaltinamojo kaltės klausimo, nes tai daroma nagrinėjant bylą teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teisme.

Alytaus rajono apylinkės teismas skundžiama nutartimi E. M. paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo – terminą nustatė BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose nustatytais pagrindais, t. y. kai yra pagrindas manyti, jog kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo ir būdamas laisvėje gali daryti BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytus nusikaltimus.

Aukštesnysis teismas neabejoja, kad pagrindas griežčiausios kardomosios priemonės – suėmimo – paskyrimui buvo, ir žemesnės instancijos teismas priėmė teisingą sprendimą, palikdamas šią kardomąją priemonę galioti bei nustatydamas jos terminą.

Suėmimas gali būti skiriamas ir jo terminas pratęsiamas tik tiriant ir nagrinėjant bylas dėl nusikaltimų, už kuriuos baudžiamasis įstatymas numato griežtesnę negu vienerių metų laisvės atėmimo bausmę (BPK 122 straipsnio 8 dalis). Nors E. M. kaltinamas nesunkaus, BK 187 straipsnio 1 dalyje, ir apysunkio, BK 178 straipsnio 2 dalyje, numatytų nusikaltimų padarymu, tačiau šių straipsnių sankcijose numatytos ir laisvės atėmimo bausmės, kurių maksimalus terminas viršija vienų metų terminą, t. y. BK 187 straipsnio 1 dalyje numatytas laisvės atėmimas iki dviejų metų, o BK 178 straipsnio 2 dalyje – iki šešerių metų, todėl suėmimo paskyrimui buvo įstatyminis pagrindas.

Nors kaltinamajam gresianti griežta laisvės atėmimo bausmė ir nėra absoliuti sąlyga taikyti griežčiausią kardomąją priemonę, tačiau nagrinėjamu atveju jos pakanka manyti, kad E. M. gali bėgti (slėptis) nuo teismo, kai byloje yra ir kitų faktinių aplinkybių, pagrindžiančių šį manymą. Nors kaltinamasis tvirtina, kad jis elgėsi pareigingai ir sąžiningai, niekada piktybiškai neignoravo pareigos dalyvauti bylos nagrinėjime, tačiau iš pateiktos bylos medžiagos darytina priešinga išvada. Nuteistasis privalo domėtis savo bylos nagrinėjimu, vykdyti teismo reikalavimą dalyvauti teismo posėdžiuose, o to negalėdamas padaryti dėl objektyvių priežasčių, numatytų BPK 37 straipsnyje, privalo apie tai tinkamai informuoti teismą. Nagrinėjamu atveju negalima sutikti, kad kaltinamasis tinkamai vykdė šią pareigą. Kaltinamojo E. M. nedalyvavimas teismo posėdžiuose nebuvo vienkartinis atvejis – jis nedalyvavo ir eilėje kitų paskirtų posėdžių, nepateikdamas pateisinančių objektyvių duomenų. Kaltinamasis nedalyvavo 2014-06-13 posėdyje, nors iš bylos duomenų matyti, kad E. M. apie šį teismo posėdį buvo informuotas tinkamai, pasirašant pranešimą po 2014-05-15 teismo posėdžio. Pirmosios instancijos teismo 2014-06-20 ir 2014-10-02 nutartimis buvo paskirti jo atvesdinimai į 2017-07-29 ir 2014-11-04 teismo posėdžius. Tačiau atvesdinimą vykdantys pareigūnai tarnybiniais pranešimais informavo teismą, kad kaltinamojo gyvenamuoju adresu jis nerandamas, nei kaltinamojo sutuoktinei, nei motinai nežinoma jo buvimo vieta. Kaltinamasis tvirtina, kad šaukimai buvo siųsti jo tėvų adresu, motina, priėmusi šaukimus, jų neperduodavo sūnui, tačiau šaukimo į teismo posėdį įteikimas kartu gyvenantiems asmenims yra laikomas tinkamu pranešimu apie teismo posėdį, kadangi šie asmenys, priimdami teismo šaukimą, įsipareigoja pranešti šaukiamam asmeniui apie teismo posėdį. Visgi, byloje buvo imtasi ir kitų priemonių, užtikrinant kaltinamojo dalyvavimą bylos nagrinėjime, kurios taip pat nebuvo sėkmingos. Iš teismo nutarčių atvesdinti kaltinamąjį matyti, kad jo gyvenamoje vietoje – (duomenys neskelbtini), pareigūnų, vykdančių atvesdinimą, jis nebuvo rastas, telefonu neatsiliepė. Kaltinamasis negalėjo paaiškinti teismui, dėl ko jo sutuoktinei ar motinai buvo nežinoma jo buvimo vieta.

Kaltinamasis nurodo, kad 2014 m. lapkričio 4 d. posėdyje nedalyvavo dėl jį pakartotinai ištikusio epilepsijos priepuolio, tačiau jokių tai patvirtinančių dokumentų nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė. Kaltinamasis tvirtina, kad jis dėl šio priepuolio nekvietė medicininės pagalbos, todėl negali jo pagrįsti dokumentais, tačiau šis argumentas vertintinas kritiškai. Kaltinamojo teigimu, epilepsijos priepuolis jį ištiko viešoje vietoje – parduotuvėje, tai matė kaimynai ir parduotuvės darbuotojai, todėl nemanytina, kad aplinkiniai dėl tokio įvykio nebūtų kvietę medikų ar dėl to klausę paties priepuolio ištikto asmens nuomonės, be to, epilepsijos priepuolio ištiktas asmuo dažniausiai būna praradęs sąmonę, todėl kažin ar gali pats nuspręsti, kviestis jam pagalbą ar ne. Taip pat, jei kaltinamajam nebuvo būtina medikų pagalba, tikėtina, jo būklė nebuvo tokia sunki, kad jis negalėjo dalyvauti ir teismo posėdyje. Kaltinamasis tvirtina policijai ir teismui pranešęs apie nedalyvavimo teismo posėdyje priežastis, tačiau skunde nurodo tai padaręs 2014 m. lapkričio 3 dieną, nors teismo posėdis vyko 2014 m. lapkričio 4 d., taigi, tai taip pat verčia abejoti, kad kaltinamojo nurodytos aplinkybės yra tiesa ir jo elgesys nevykdant savo pareigos, nebuvo piktybiškas.

Aukštesnysis teismas sprendžia, kad kaltinamasis ignoravo jam parodytą pasitikėjimą ir pažeidė paskirtos švelnesnės kardomosios priemonės sąlygas, ir tai leidžia pagrįstai manyti, kad švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima užtikrinti jo dalyvavimo teismo procese. Baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas privalo imtis priemonių tinkamam ir sparčiam bylos nagrinėjimo procesui užtikrinti, o baudžiamojo proceso įstatymas atitinkamai numato procesines priemones, kuriomis naudodamasis teismas gali tai padaryti. Kardomosios priemonės – suėmimo – skyrimas yra viena iš tokių priemonių, ir teismas turi teisę ja pasinaudoti, kai tinkamo bylos nagrinėjimo proceso negalima užtikrinti švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis.

Nors E. M. tvirtina, kad jo suėmimas pažeidžia jo šeimos ir artimųjų interesus, tačiau jo nurodyti socialiniai ryšiai, tai kad yra registruotas darbo biržoje, nepaneigia galimybės vengti teismo, tuo labiau, kad nei žmona, nei motina atvesdinimą vykdantiems pareigūnams negalėjo nurodyti, kur yra kaltinamasis, taigi tai kelia abejonių, kad jo šeimyniniai ryšiai yra itin stiprūs ir gali sulaikyti kaltinamąjį nuo bandymo pasislėpti. Taigi, aukštesnysis teismas sprendžia, kad aptartos aplinkybės pagrindžia BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte esantį pagrindą.

Be to, E. M. praeityje teistas, nusikaltimus, kuriais kaltinamas, padarė neišnykus teistumui, jo veikoje yra nusikaltimų recidyvas ir jam gresia reali laisvės atėmimo bausmė. Šiuo metu kaltinamas padaręs vieną nesunkų ir vieną apysunkį nusikaltimus, BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikaltimas įtrauktas į BPK 122 straipsnio 4 dalies nusikaltimų sąrašą, nusikaltimus kaltinamas padaręs veikiant bendrininku grupe, už juos įstatymas numato griežtesnę nei vienerių metų laisvės atėmimo bausmę. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad būdamas laisvėje, kaltinamasis gali daryti naujas nusikalstamas veikas, tame tarpe ir BPK 122 straipsnio 4 dalyje numatytus nusikaltimus, todėl BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindas nustatytas pagrįstai.

Atsižvelgdamas į paminėtas aplinkybes, aukštesnysis teismas sprendžia, jog byloje yra visi pagrindai, leidžiantys kaltinamajam E. M. paskirti kardomąją priemonę – suėmimą, nes yra pagrindas teigti, kad jis bėgs (slėpsis) nuo teismo ir darys naujus nusikaltimus. Tokiu būdu, E. M. teisės suvaržytos nepažeidžiant nei proporcingumo, nei nekaltumo prezumpcijos principų, toks jo teisių suvaržymas šiuo metu yra pateisinamas. Švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis, be asmens teisės į laisvę suvaržymo nėra galimybės pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų – užtikrinti kaltinamojo dalyvavimo procese bei netrukdomą bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, todėl naikinti E. M. paskirtos griežčiausios kardomosios priemonės – suėmimo, skundo motyvais nėra pagrindo. Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nutartis paliekama galioti, o kaltinamojo E. M. skundas atmetamas.

Atkreipiamas dėmesys, kad iš BPK 139 straipsnio 1 dalies turinio išplaukia, kad kardomoji priemonė kaltinamajam gali būti naikinama, kai ji tampa nebereikalinga, arba pakeičiama griežtesne ar švelnesne, kai to reikalauja bylos aplinkybės, bylą nagrinėjančio teismo. Taigi, apylinkės teismas turi teisę kaltinamajam griežčiausią kardomąją priemonę pakeisti švelnesne ir nesibaigus nustatytam suėmimo laikui, jeigu tam bus pakankamas pagrindas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 130 straipsniu teismas

nutaria:

kaltinamojo E. M. skundą atmesti.

Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.