Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Kristina Lysionok teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų (trečiųjų asmenų) V. Z. (V. Z.) ir A. Z. (A. Z.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro patikslintą ieškinį atsakovams V. K. (V. K.) ir L. K. dėl nuostolių atlyginimo regreso teise, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų byloje ieškovo pusėje, V. Z., A. Z. ir ERGO Insurance SE.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

13. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. birželio 9 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo atsakovui V. K. 1 350 Eur bylinėjimosi išlaidų, taip pat 32,52 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, valstybės naudai.

21. Teismas pažymėjo, jog administracinio nusižengimo byloje Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gruodžio 14 d. priimtame nutarime teismas konstatavo, kad V. K. veiksmuose eismo įvykio metu nenustatyta kaltės dėl pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 417 straipsnio 3 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymo (reikalavimo duoti kelią pradedant važiuoti, įvažiuojant į kelią, persirikiuojant ir kitaip keičiant važiavimo kryptį nevykdymo), tačiau šioje byloje sprendžiamas atsakovo civilinės atsakomybės klausimas, todėl jo veiksmai taip pat turi būti įvertinti ir civilinės atsakomybės prasme, t. y. ar esamoje situacijoje V. K. elgėsi pakankamai atsargiai, jog nebūtų padaryta žalos.

22. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju automobilių susidūrimas įvyko būtent dėl trečiojo asmens V. Z., vairavusios automobilį VW Golf, kaltės, nes ji negalėjo per sankryžą važiuoti tiesiai į už sankryžos esančią greitėjimo juostą. Teismas padarė išvadą, jog atsakovas V. K. negalėjo tikėtis, jog trečiasis asmuo V. Z. važiuos per sankryžą tokiu neleistinu būdu, todėl atsakovo veiksmuose nėra kaltės, kaip būtinos civilinės atsakomybės sąlygos dėl nagrinėjamo eismo įvykio. Nenustačius atsakovo kaltės, atsakovui nekyla civilinė atsakomybė dėl šio eismo įvykio. Kadangi atsakovui nekyla civilinė atsakomybė dėl eismo įvykio, ieškovas neturi reikalavimo teisės atsakovų atžvilgiu ir jo reikalavimai atsakovų atžvilgiu atmesti kaip nepagrįsti.

III. Apeliacinio skundo argumentai ir atsiliepimų į jį argumentai

23. Tretieji asmenys A. Z. ir V. Z. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti; arba panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 9 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Tam, kad byloje būtų atskleista tiesa ir objektyviai būtų nustatytos visos reikšmingos sprendimui priimti aplinkybės, prašo byloje atlikti papildomą įrodymų tyrimą ir į teismo posėdį kviesti ir apklausti ekspertą V. M., kad jis galėtų duoti išsamesnius paaiškinimus dėl byloje atliktos ekspertizės išvadų. Taip pat prašo į bylą trečiuoju asmeniu įtraukti Vilniaus miesto savivaldybę, tam atvejui, jei eismo įvykis įvyko dėl to, jog prieš sankryžą pastatytas kelio ženklas buvo klaidinantis, o jo vadovaudamasi važiavo V. Z.. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

23.1. Pirmosios instancijos teismas padarė klaidingas išvadas ir, kaip matyti, iš teismo motyvų, nesuprato kelio ženklinimo, kiek yra eismo juostų įvykio vietoje ir kurioje eismo juostoje įvyko automobilių susidūrimas, o be to, klaidingai interpretavo ekspertizės išvadas ir jų nesuprato.

23.2. Pirmosios instancijos teismas priėjo išvados, kad V. Z. važiavo antrąja eismo juosta, iš kurios galima sukti į dešinę, taip pat galima važiuoti tiesiai, tačiau tik į už sankryžos esančią pirmąją eismo juostą. Tokia teismo išvada prieštarauja į bylą pateiktoms kelio ženklų fotonuotraukoms: iki sankryžos, kurioje įvyko eismo įvykis yra kelio ženklas (apeliacinio skundo priedas, fotonuotrauka Nr. 1) kad kelyje yra trys eismo juostos ir, važiuojant pirmąja eismo juosta pagal nurodytą trajektoriją, eismo kryptys sankryžoje tiesiai ir į dešinę. Kuo remiantis teismas padarė išvada, kad eismo įvykio vietoje buvo keturios eismo juostos, lieka neaišku, nes ženklas, kuriame nuodytos keturios eismo juostos, stovi už sankryžos (šis ženklas matomas fotonuotraukoje Nr. 10). Trečiasis asmuo V. Z. persirikiavo iš antrosios eismo juostos į pirmąją eismo juostą ir važiavo remiantis nurodomuoju kelio ženklu (fotonuotrauka Nr. 1), kuris leido važiuoti tiesiai arba į dešinę. Kuo remiantis teismas nustatė, kad ji negalėjo važiuoti tiesiai remiantis šiuo ženklu, lieka neaišku, nes teismo posėdyje trečiųjų asmenų atstovas kelis kartus nurodė į šį ženklą ir aiškino, kad V. Z. važiavo remdamasi šio ženklo nurodymais. Paskui, sankryžoje pamačiusi nurodomąjį ženklą (KET ženklas 523, fotonuotraukoje Nr. 10), iš pirmosios eismo juostos ji ketino persirikiuoti į antrąją (pagreitinimo) juostą, tačiau įvyko eismo įvykis.

23.3. Teismas sprendime taip pat klaidingai nurodo „pirmoji eismo juosta, prasidedanti dar iki sankryžos, pažymėta „A“, yra skirta iš esmės viešojo transporto stotelei ir ši pirmoji juosta už sankryžos“. Pažymėtina, kad tai ne pirmoji eismo juosta, o juosta, skirta maršrutiniam transportui sustoti, tai yra stotelė. Ir ji yra iki sankryžos, o ne už jos (tai galima aiškiai matyti fotonuotraukoje Nr.1). Fotonuotraukoje Nr. 1 po nurodomojo ženklo galima pamatyti prie paminėtos juostos esantį ženklą, kuriame parašyta „Neblokuokite stotelės“ ir dar po šio ženklo stovi maršrutinio transporto stotelę žymintis ženklas. Tai yra teismas padarė klaidingą išvadą, kad tai yra pirmoji juosta. Kaip jau buvo paminėta, ir pasakyta teismui baigiamojoje kalboje – tai ne juosta, skirta važiavimui, o maršrutinio transporto stotelei skirta juosta. Iš šios juostos maršrutinis transportas išvažiuoja į pirmąją eismo juostą sankryžoje, o paskui važiuoja tiesiai į jam skirtą juostą, pažymėtą raide „A“.

23.4. Pirmosios instancijos teismas nesuprantamai rašo apie tai, kad trečiojo asmens vairuojamas automobilis, įvažiuodamas į sankryžą iš antrosios juostos, sankryžoje kirto dalį pirmosios juostos, siekdamas apvažiuoti salelę, kuri užima ne visą, o tik dalį antrosios juostos. Kaip salelė gali užimti dalį eismo juostos lieka nesuprantama, nes tokių eismo juostų Lietuvoje nėra. Remiantis kelio nurodomuoju ženklu (fotonuotrauka Nr. 1), antroji juosta nurodyta tiesiai ir jokios salelės nekerta, o pirmoji eismo juosta, kuria važiavo V. Z. nurodyta nukreipiant dešiniau (apvažiuojant salelę, kuri lieka iš kairės). Ir šis nurodomasis ženklas leidžia važiuoti tiesiai arba į dešinę.

23.5. Iš teismo motyvų galima suprasti, kad V. Z. per sankryžą važiavo automobiliu per pusę iš dalies per salelę (kuri teismo nuomone, yra dalis antrosios juostos) ir iš dalies pirmąja eismo juosta. Šią versiją, teismo nuomone, patvirtina tikėtina „ekspertizės“ išvada apie automobilių susidūrimo vietą. Teismo nuomone, jeigu V. Z. važiuotų pirmąja eismo juosta ir norėtų grįžti į antrąja eismo juostą, ji būtų turėjusi važiuoti kairiau ir transporto priemonių padėtys po susidūrimo tokiu atveju negalėjo būti tokios, kokios pavaizduotos teismo ekspertizės akte. Tačiau tokia teismo išvada visiškai prieštarauja ekspertizės akto išvadoms. Tai yra lengvai matoma iš ekspertizės akte esančio paveikslėlio Nr. 5. Ekspertizės aktu nustatyta, kad prieš pat susidūrimą automobilis „Toyota Avensis“ judėjo dešinio posūkio kreive link įsibėgėjimo juostos, automobilis „VW Golf“ artėjo prie jo iš kairės, sankryžoje judėjo tiesiai, tikėtina, link įsibėgėjimo juostos. Ekspertas padarė ne tikėtiną, o kategoriška išvadą, kad automobilis „VW Golf“ sankryžoje judėjo tiesiai ir tikėtiną išvadą, kad automobilis „VW Golf“ tikėtina judėjo link įsibėgėjimo juostos. Ekspertizės akte esančiame 5 paveikslėlyje matoma, kad automobilis „VW Golf“ (pavaizduotas raudonai), pasuktas šiek tiek į kairę (o teismas sprendime kaip tik ir rašo: „ji (V. Z.) būtų turėjusi važiuoti kairiau), todėl ekspertas padarė tikėtina išvadą, kad šis automobilis judėjo link įsibėgėjimo juostos, automobilis iki susidūrimo judėjo tiesiai, susidūrimas įvyko automobiliui „VW Golf“ būnant pirmojoje eismo juostoje. Iš 5 paveikslėlio taip pat matyti, kad automobilio „VW Golf“ judėjimo tiesiai trajektorija niekaip nekerta salelės. Automobilių susidūrimo padėtys eksperto nurodytos kaip tikėtinos, tačiau ir iš jų aiškiai galima matyti, kad automobilis „VW Golf“ niekaip negalėjo kirsti salelės.

23.6. Iš ekspertizės akto matyti, kad Vilniaus apygardos teismas 2021 m. gruodžio 14 d. nutarime padarė klaidingą išvadą dėl vietos, kurioje įvyko automobilių susidūrimas. Vilniaus apygardos teismas patikėjo V. K. paaiškinimais, kad įvykis įvyko greitėjimo juostoje ir kad po įvykio jo automobilis faktiškai liko stovėti vietoje, jį šiek tiek atmetė nuo greitėjimo juostos ir grąžino į autobusų (pirmąją) juostą. Tai, kad V. K. melavo, įrodo eksperto padarytos išvados ir ekspertizės akte esantis 5 paveikslas, kuriame pavaizduotos tikėtinos automobilių padėtys susidūrimo metu – įvykis įvyko ne greitėjimo juostoje, o V. K. automobilis po susidūrimo neliko stovėti vietoje ir jo neatmetė nuo greitėjimo juostos į pirmąją juostą. Priešingai – ekspertizės akte nurodyta, kad dėl automobilio „Toyota Avensis“ judėjimo į priekį jis gilėjo į automobilį „VW Golf“.

24. Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė visiškai palaikantis apeliantų apeliacinį skundą ir prašo jį tenkinti – pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – 2021 m. kovo 15 d. patikslintą ieškinį patenkinti.

25. Atsakovas V. K. pateikė atsiliepimą, kuriuo su apeliaciniu skundu nesutiko, prašė jį atmesti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė šiuos pagrindinius argumentus:

25.1. Apeliantai, kaip buvo matyti iš jų elgesio bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, taip pat iš jų pateikto apeliacinio skundo turinio, netinkamai suvokia ginčo dalyką šioje civilinėje byloje ir iš esmės siekia, kad būtų iš naujo pernagrinėtos faktinės aplinkybės, kurios jau buvo nustatytos Vilniaus apygardos teismo įsiteisėjusiu 2021 m. gruodžio 14 d. nutarimu, priimtu administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-418-1053/2021, t. y. iš esmės siekia administracinio nusižengimo bylos pernagrinėjimo civilinėje byloje, taip pat išplėsti bylos nagrinėjimo ribas, kurios buvo aiškiai apibrėžtos ieškovo ieškiniu.

25.2. Savo ieškinio reikalavimus ieškovas grindė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 21 d. nutartimi, kuria buvo atmestas skundas dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus 2022 m. liepos 8 d. nutarimo Nr. 10- ANR_N-14756-2020, kuriuo V. K. buvo pripažintas kaltu pagal ANK 417 straipsnio 3 dalį, t. y. kaltu dėl eismo įvykio. Jokių kitų papildomų faktinių aplinkybių ieškovas nei pradiniame, nei patikslintame ieškinyje nenurodė, taip pat nepateikė jokių kitų duomenų ir įrodymų. Ieškovas taip pat ieškinyje nesirėmė aplinkybėmis, kurias įrodinėja tretieji asmenys savo apeliaciniame skunde, todėl pirmosios instancijos teismas šioje byloje privalėjo spręsti tik tai ar ieškovas pagrįstai reikalauja priteisti draudimo išmoką regreso teise.

25.3. Ieškovas prieš pareikšdamas ieškinį atsakovams neatkreipė dėmesio į tai, kad draudimo išmoka trečiajam asmeniui A. Z. buvo išmokėta 2020 m. liepos 3 d., t. y. dar net Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriui nepriėmus nutarimo administracinio nusižengimo byloje (nutarimas buvo priimtas tik po penkių dienų - t. y. 2020 m. liepos 8 d.). Be to, ieškovas pareikšdamas atsakovams ieškinį ir teikdamas kaip įrodymą teismui Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 21 d. nutartį (skundas Nr. II-417-893/2020), neįsitikino ar ši nutartis yra įsiteisėjusi. Ieškinio pateikimo teismui dieną ši nutartis dar nebuvo įsiteisėjusi. Taigi ieškovas padarė klaidą neįsitikinęs ieškinyje nurodytų faktinių aplinkybių pagrįstumu.

25.4. Pateikus atsiliepimą į ieškinį kartu su Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 22 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-469-843/2020, kuriuo apeliacinės instancijos teismas panaikino 2020 m. spalio 21 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį (skundo Nr. II-417-893/2020) bei Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos 2020 m. liepos 8 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. 10-ANR_N-14756-2020 dalį, kuria V. K. patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 417 straipsnio 3 dalį, ir šią administracinio nusižengimo teisenos dalį nutraukė, ieškovas ieškinio neatsisakė ir jokių naujų faktinių aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų nenurodė - ieškovas nepakeitė nei ieškinio dalyko, nei pagrindo.

25.5. Nors Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vėliau panaikino Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 22 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-469-843/2020 dėl to, jog į administracinio nusižengimo bylą nebuvo įtraukti V. Z. ir A. Z., ir skundą perdavė nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, bet rezultatas buvo toks pat - Vilniaus apygardos teismas 2021 m. gruodžio 14 d. nutartimi administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-418-1053/2021 patenkino V. K. skundą ir panaikino 2020 m. spalio 21 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį (skundo Nr. II-417-893/2020) bei Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos 2020 m. liepos 8 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. 10-ANR_N-14756-2020 dalį, kuria V. K. patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 417 straipsnio 3 dalį. Nepaisant to, ieškovas nei ieškinio dalyko, nei ieškinio faktinio pagrindo nepakeitė, t. y. nenorėjo pripažinti, kad ieškinį pateikė nepagrįstai.

25.6. Kadangi ieškovas nepakeitė nei ieškinio dalyko, nei pagrindo, todėl būtent tokiu ieškiniu ir buvo apibrėžtos bylos nagrinėjimo ribos, o atsakovui V. K. teko pareiga paneigti tik ieškinio faktinį pagrindą, t. y., kad jis nebuvo patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ieškovo nurodomą teismo nutartį. Tuo pagrindu teismui buvo pateikta įsiteisėjusi Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gruodžio 14 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-418-1053/2021. Šiuo atveju apeliantai, kurie buvo įtraukti trečiaisiais asmenimis ieškovo pusėje, bandė ir bando išplėsti bylos nagrinėjimo ribas, nurodydami aplinkybes, kurios nebuvo ieškinio pagrindu. Todėl, atsakovui pagrindus atsikirtimus į ieškinį ir įrodžius, kad ieškinio faktinis pagrindas yra visiškai nepagrįstas, pirmosios instancijos teismas negalėjo priimti jokio kito sprendimo, kaip tik ieškinį atmesti visiškai.

25.7. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. gruodžio 14 d. nutartyje aiškiai pasisakė dėl tų eismo įvykio aplinkybių, dėl kurių klausimą kelia tretieji asmenys savo apeliaciniame skunde. Apeliantai tiek pirmosios instancijos teisme (teikdami prašymą dėl ekspertizės, nors tokio prašymo nei tretieji asmenys, nei jų advokatas administracinio nusižengimo byloje neteikė; prašydami apklausti į įvykio vietą atvykusius policijos pareigūnus; prašydami išreikalauti administracinio nusižengimo medžiagą; taip pat trečiųjų asmenų advokatui teismo posėdžio metu nurodant, kad Vilniaus apygardos teismo nutarimas nėra “šventa karvė” ir kt.), tiek teikdami apeliacinį skundą, siekia, kad civilinę bylą nagrinėjantys teismai iš esmės pernagrinėtų administracinio nusižengimo bylą, kurioje jau yra priimta Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gruodžio 14 d. nutartis ir ši nutartis yra įsiteisėjusi. Tai aiškiai patvirtina tai, kad savo apeliaciniame skunde tretieji asmenys ne tik kelia klausimus dėl tų pačių aplinkybių, dėl kurių jau pasisakyta įsiteisėjusia teismo nutartimi, bet ir nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas jau įsiteisėjusiame nutarime, priimtame administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-418-1053/2021, padarė klaidingą išvadą - t. y. tretieji asmenys nepripažįsta šios apeliacinės instancijos teismo įsiteisėjusios teismo nutarties teisėtumo. Be tai aiškiai prieštarauja res judicata principui.

26. Atsakovė L. K. ir trečiasis asmuo Ergo Insurance SE atsiliepimų į trečiųjų asmenų apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas

27. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

28. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

29. Apeliacinis procesas vyksta dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 9 d. sprendimo, kuriuo teismas ieškovo reikalavimą dėl nuostolių priteisimo atmetė. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo pagrindu, jog teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymui ir nepagrįstai atmetė ieškovo regresinį reikalavimą.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

30. Apeliantai prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka motyvuodami tuo, kad byloje būtina atlikti papildomą įrodymų tyrimą ir apklausti byloje teismo ekspertizę atlikusį ekspertą V. M. (V. M.).

31. Pagal bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, nustatytą CPK 321 straipsnio 1 dalyje, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. CPK 322 straipsnyje yra įtvirtinta teismo diskrecijos teisė skirti apeliacinio skundo nagrinėjimą žodinio proceso tvarka tais atvejais, kai teismas pripažįsta, jog žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Pažymėtina, kad šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas.

32. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliantų nurodytos aplinkybės nelaikytinos išskirtinėmis, dėl kurių turėtų būti taikoma bendrosios bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme tvarkos taisyklės išimtis. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). CPK reglamentuojamam civiliniam procesui yra būdinga ribota apeliacija, kuri pasireiškia tuo, kad apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės (tai yra būdinga visiškai apeliacijai), o, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu ex officio (savo iniciatyva) patikrindamas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Nagrinėjamu atveju byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes, pakanka tam, kad būtų galima įvertinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu teismo sprendimu ginčas yra išspręstas teisingai. Savo pozicijas dėl priimto teismo sprendimo byloje dalyvaujantys asmenys turėjo galimybę išdėstyti ir yra išsamiai išdėstę apeliaciniame skunde bei atsiliepimuose į jį. Dėl to nėra būtinybės bylą apeliacinėje instancijoje nagrinėti žodinio proceso tvarka, taip pat papildomai tirti įrodymus byloje.

33. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų ir šalių paaiškinimų nustatyta, kad 2020 m. birželio 11 d. Ukmergės g., Vilniuje, įvyko eismo įvykis, kurio metu susidūrė dvi transporto priemonės: atsakovo V. K. vairuojamas automobilis Toyota Avensis, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantis atsakovei L. K., ir trečiojo asmens V. Z. vairuojamas automobilis VW Golf, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantis trečiajam asmeniui A. Z..

34. Byloje nėra ginčo, jog eismo įvykio metu atsakovo vairuojama transporto priemonė Toyota Avensis, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo apdrausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu.

35. 2020 m. birželio 11 d. trečiasis asmuo A. Z. kreipėsi į ieškovą dėl eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimo. Ergo Insurance SE Lietuvos filialas, vykdydamas su ieškovu sudarytą Paslaugų teikimo sutartį bei veikdamas ieškovo vardu, įvertino transporto priemonei VW Golf, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), padarytą turtinę žalą ir 2020 m. liepos 3 d. išmokėjo 1 400 Eur draudimo išmoką. Ieškovas, vykdydamas Paslaugų teikimo sutartį Nr. 11, ERGO Insurance SE Lietuvos filialui kompensavo 1 400 Eur sumą ir 2020 m. rugsėjo 23 d. pareiškė atsakovams pretenzijas dėl išmokėtos draudimo išmokos kompensavimo. Atsakovai su ieškovo pretenzijomis nesutiko, todėl ieškovas kreipėsi į teismą.

36. Byloje taip pat nustatyta, jog atsakovas V. K. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus 2020 m. liepos 8 d. nutarimu buvo nubaustas už tai, kad jis 2020 m. birželio 11 d., 7.56 val., Ukmergės g. 198A, Vilniuje, vairavo automobilį Toyota Avensis, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kai automobilis neapdraustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, bei važiuodamas iš šalutinio kelio nepraleido pagrindiniu keliu važiavusio kito automobilio VW Golf, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kurį vairavo V. Z., ir į jį atsitrenkė.

37. Atsakovas V. K. minėtą nutarimą apskundė apylinkės teismui prašydamas jį panaikinti ir bylą nutraukti. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. spalio 21 d. nutartimi skundą atmetė. Nutartyje teismas konstatavo, kad byloje esančiais duomenimis nustatyta, jog V. K. įvažiuodamas į pagrindinį kelią iš šalutinio kelio nepraleido pagrindiniu keliu važiuojančio automobilio, be to, neturėjo automobilio civilinės atsakomybės privalomojo draudimo, todėl konstatavo, kad apeliantas pagal ANK 415 straipsnio 1 dalį ir 417 straipsnio 3 dalį nubaustas pagrįstai.

38. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. gruodžio 22 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-469-843/2020 panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 21 d. nutartį ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus 2020 m. liepos 8 d. nutarimo dalį, kuria V. K. patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 417 straipsnio 3 dalį, ir šią administracinio nusižengimo teisenos dalį nutraukė; panaikino Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus 2020 m. liepos 8 d. nutarimu ANK 38 straipsnio pagrindu taikytą bausmių subendrinimą; kitą Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus 2020 m. liepos 8 d. nutarimo dalį paliko nepakeistą.

39. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. balandžio 20 d. nutartimi patenkino neįtrauktų į administracinio nusižengimo teiseną A. Z. ir V. Z. prašymą ir administracinio nusižengimo bylą atnaujino, o 2021 m. rugsėjo 30 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 22 d. nutarimą ir perdavė administracinio nusižengimo bylą nagrinėti apygardos teismui (Administracinio nusižengimo byla Nr. 2AT-30-788/2021).

40. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. gruodžio 14 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-418-1053/2021 V. K. apeliacinį skundą tenkino, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 21 d. nutartį ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus 2020 m. liepos 8 d. nutarimo dalį, kuria V. K. patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 417 straipsnio 3 dalį, panaikino ir šią administracinio nusižengimo teisenos dalį nutraukė; panaikino Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus 2020 m. liepos 8 d. nutarimu ANK 38 straipsnio pagrindu taikytą nuobaudų subendrinimą; kitą Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus 2020 m. liepos 8 d. nutarimo dalį paliko nepakeistą.

41. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl ieškovo regresinio reikalavimo atsakovams, atsiradusio dėl trečiajam asmeniui išmokėtos draudimo išmokos, pagrįstumo.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

42. Transporto priemonių, skirtų važiuoti žeme, taip pat mopedų, priekabų ir puspriekabių, išskyrus bėgines transporto priemones, valdytojų civilinės atsakomybės draudimas reglamentuojamas Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme (anksčiau ir toliau - TPVCAPDĮ). TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojamos transporto priemonės privalo būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Už draudimo sutarties sudarymą atsako transporto priemonės savininkas (valdytojas) (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalis).

43. Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą tuo atveju, kai žala padaroma neapdrausta transporto priemone, draudimo išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims išmoka Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras (toliau – ir Biuras) (TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Biuras moka išmoką, jeigu transporto priemonės valdytojui dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė. Išmoka mokama atsižvelgiant į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus.

44. TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Biuras turi teisę reikalauti, jog atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Šioje normoje nustatyta maksimali transporto priemonės savininko ar valdytojo atsakomybė Biurui tuo atveju, kai šis sumoka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims. Biuras, pareiškęs reikalavimą kaltam dėl eismo įvykio asmeniui, kuris padarė žalos, valdydamas neapdraustą transporto priemonę, ir negavęs visos išmokėtos išmokos grąžinimo, turi teisę pareikšti reikalavimą asmeniui, neįvykdžiusiam pareigos sudaryti draudimo sutartį. Kasacinis teismas yra išaiškinę, kad TPVCAPDĮ suteikta Biurui teisė reikalauti visos išmokos, sumokėtos tretiesiems asmenims už žalą, padarytą neapdrausta transporto priemone, tiek iš asmens, atsakingo už žalos padarymą, tiek iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010).

45. Pagal paminėtą teisinį reglamentavimą vien žalos, sukeltos neapdrausta transporto priemone, fakto nepakanka draudimo išmokai išmokėti. Pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalį Biuras moka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims tais atvejais, jei kaltininkas padarė žalą Lietuvos Respublikoje naudodamas neapdraustą nustatytą (identifikuotą) transporto priemonę, kai dėl žalos padarymo atsiranda transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė.

46. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.270 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas griežtosios deliktinės civilinės atsakomybės taikymo už didesnio pavojaus šaltinio (be kita ko, transporto priemonės) padarytą žalą atvejis, nustatyta, kad asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams, privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo.

47. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus tais atvejais, kai žala padaroma didesnio pavojaus šaltiniu, atsakomybė atsiranda už žalos padarymo faktą, nesiejant jo su teisinių pareigų nevykdymu ir didesnio pavojaus šaltinio valdytojo kalte. Sprendžiant dėl neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš didesnio pavojaus šaltinio valdytojo civilinės atsakomybės sąlygų, egzistavimo, nebūtina konstatuoti esant pažeistą konkrečią teisės normą. Visų įmanomų priemonių rizikai sumažinti ėmimasis ir maksimalus saugumo, įskaitant ir eismo saugos, reikalavimų, eksploatuojant transporto priemones, užtikrinimas nepašalina jų pavojingumo (didesnės žalos padarymo aplinkiniams rizikos), egzistuojančio dėl objektyvių tokių transporto priemones savybių. Dėl to, byloje nustačius žalos padarymo faktą didesnį pavojų aplinkiniams keliančiu veiksniu, aplinkybės, susijusios su eismo saugos reikalavimų pažeidimais, neturi įtakos, sprendžiant dėl civilinės atsakomybės sąlygų buvimo. Šios aplinkybės gali turėti reikšmės tuo atveju, kai, nustačius nukentėjusio asmens tyčią ar didelį neatsargumą, sprendžiama dėl didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atleidimo nuo civilinės atsakomybės ar žalos sumažinimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-257-248/2020 24 punktą).

48. Tačiau CK 6.270 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė netaikoma, kai sąveikauja keli didesnio pavojaus šaltiniai ir žala atsiranda jų valdytojams. CK 6.270 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad didesnio pavojaus šaltinių valdytojams dėl šių šaltinių sąveikos padaryta žala atlyginama bendrais pagrindais. Tai reiškia, kad tais atvejais, kai žala dėl dviejų ar daugiau transporto priemonių sąveikos padaroma patiems transporto priemonių valdytojams, jiems vienas kito atžvilgiu kyla atsakomybė su kalte. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad šiuo atveju atsakomybė be kaltės netenka prasmės, nes kiekvienas iš žalą patyrusių asmenų – didesnio pavojaus šaltinių valdytojų – įgautų teisę į žalos atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56-969/2017, 13 punktas).

49. Byloje nagrinėjamu atveju eismo įvykyje dalyvavo du automobiliai, žala padaryta dėl automobilių sąveikos. Dviejų didesnio pavojaus šaltinių sąveikos faktas, vadovaujantis pirmiau nurodytu teisiniu reguliavimu ir kasacinio teismo formuojama praktika, suponuoja būtinumą sprendžiant dėl ieškovo teisės į regresinio reikalavimo patenkinimą, taikyti bendrąją taisyklę ir nustatyti visas atsakovo V. K. deliktinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Tik nustačius visas atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. kad būtent atsakovas yra atsakingas už eismo įvykyje tretiesiems asmenims padarytą ir ieškovo atlygintą žalą, galima spręsti klausimą dėl ieškovo teisės susigrąžinti šią išmoką TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies pagrindu.

50. Civilinėje teisėje veiksmų neteisėtumas yra suprantamas labai plačiai . Pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį civilinė atsakomybė – prievolė atlyginti žalą – atsiranda dėl neteisėtų veiksmų: neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. CK 6.263 straipsnyje – specialiojoje deliktinės atsakomybės normoje – įtvirtinta kiekvieno asmens pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos; žalą, padarytą asmens turtui, o įstatymų nustatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo.

51. CK 6.248 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas, išskyrus įstatymų arba sutarties nustatytus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės. Skolininko kaltė preziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Kaltė gali pasireikšti tyčia arba neatsargumu (CK 6.248 straipsnio 2 dalis). Civilinės atsakomybės prasme asmuo yra laikomas kaltu, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes asmuo nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 straipsnio 3 dalis).

52. CK 6.247 straipsnyje įtvirtinta civilinės atsakomybės priežastinio ryšio sąlyga: atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais, nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų rezultatu.

53. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog deliktinei civilinei atsakomybei taikyti transporto priemonių sąveikos atveju turi būti nustatytas kaltas asmuo, atlikęs konkrečius neteisėtus veiksmus, dėl kurių techniniu požiūriu įvyko susidūrimas ir atsirado žala kaip šių veiksmų pasekmė, t. y. kurie laikytini pagrindine įvykio priežastimi, lėmusia prašomą atlyginti žalą. Tokiu atveju būtina vertinti transporto priemonių faktinių valdytojų veiksmų įvykio metu atitiktį specialiuosiuose teisės aktuose įtvirtintoms taisyklėms, nustatytų pažeidimų (konkrečių neteisėtų veiksmų, nustatytų pareigų nevykdymo) reikšmę įvykio, iš kurio tiesiogiai atsirado žala, sukėlimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-179-469/2022, 44 punktas).

54. Nagrinėjamu atveju bendrosios civilinės atsakomybės sąlygas reglamentuojančios teisės normos turi būti taikomos kartu su specialiosiomis eismo keliais tvarką reglamentuojančiomis teisės normomis. Kelių eismo taisyklių (toliau - KET) 5 punkte nurodyta, jog eismo dalyviai privalo išmanyti Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymą, mokėti KET ir jų laikytis.

55. Pagal KET 154 punktą nelygiareikšmių kelių sankryžoje šalutiniu keliu važiuojantis vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, artėjančioms prie sankryžos pagrindiniu keliu. Būtent dėl šios eismo kelių taisyklės pažeidimo atsakovui buvo surašytas administracinio nusižengimo nutarimas ir paskirta bauda pagal ANK 417 straipsnio 3 dalį, numatančią administracinę atsakomybę už reikalavimo duoti kelią pradedant važiuoti, įvažiuojant į kelią, persirikiuojant ir kitaip keičiant važiavimo krypti nevykdymą. Tačiau kaip aukščiau nustatyta, minėtas nutarimas, dalyje, kurioje atsakovas buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 417 straipsnio 3 dalį, įsiteisėjusiu teismo sprendimu(nutarimu) administracinio nusižengimo byloje buvo panaikintas ir ši administracinio nusižengimo teisenos dalis nutraukta, nenustačius atsakovo veiksmuose visų ANK 417 straipsnio 3 dalyje numatyto administracinio nusižengimo sudėties požymių. Bylą išnagrinėjęs teismas konstatavo, kad įvažiuodamas į greitėjimo juostą V. K. negalėjo tikėtis, kad joje atsidurs pagrindiniu keliu važiuojantis nukentėjusiosios automobilis „VW Golf“, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad jo veiksmuose yra kaltė.

56. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime nurodė, jog nors V. K. kaltė dėl nurodyto administracinio nusižengimo padarymo nenustatyta, šioje byloje atsakovo veiksmai turi būti įvertinti ir civilinės atsakomybės prasme, t. y. ar esamoje situacijoje V. K. elgėsi pakankamai atsargiai, jog nebūtų padaryta žalos (CK 6.248, 6.263 straipsniai). Remdamasis byloje surinktų įrodymų visuma, administracinio nusižengimo byloje nustatytomis aplinkybėmis ir byloje paskirtos teismo ekspertizės išvadomis, teismas padarė išvadą, jog atsakovas V. K. negalėjo tikėtis, jog trečiasis asmuo V. Z. važiuos per sankryžą neleistinu būdu: per sankryžą važiavo tiesiai antrąja ar bent dalinai antrąja eismo juosta, todėl atsakovo veiksmuose nėra kaltės, kaip būtinos civilinės atsakomybės sąlygos dėl nagrinėjamo eismo įvykio. Atitinkamai nenustačius atsakovo kaltės, atsakovui nekyla civilinė atsakomybė dėl šio eismo įvykio.

57. Apeliaciniame skunde tretieji asmenys nurodo, jog teismas netinkamai nustatė byloje faktines aplinkybes, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, neįsigilino į bylos esmę, todėl priėmė nepagrįstą teismo sprendimą, tuo tarpu atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą teigia, jog tretieji asmenys nagrinėjamoje byloje siekia pernagrinėti administracinio nusižengimo bylą iš naujo. Dėl šių byloje dalyvaujančių asmenų argumentų apeliacinės instancijos teismas toliau pasisako.

58. Visų pirma pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2022 m. vasario 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-7-1075/2022, aiškindamas CPK 182 straipsnio 2 ir 3 punktuose įtvirtintų prejudicinių faktų, kurių nereikia įrodinėti, atvejų santykį nurodė, kad įsiteisėjusio teismo nuosprendžio, priimto baudžiamojoje byloje, bei įsiteisėjusio teismo nutarimo, priimto administracinio nusižengimo byloje, atžvilgiu taikoma CPK 182 straipsnio 3 punkte įtvirtinta prejudicinių faktų taisyklė, ir atitinkamai prejudicinių faktų taisyklė, įtvirtinta CPK 182 straipsnio 2 punkte, netaikoma.

59. Kasacinis teismas pažymėjo, jog CPK 182 straipsnio 3 punkte įtvirtintą prejudicialumo taisyklę daugiausiai yra išplėtojęs dėl padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, prejudicialumo civilinėje byloje. Atsižvelgiant į tai, kad administracinis nusižengimas yra Administracinių nusižengimų kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika, atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį nustatyta administracinė nuobauda, požymius (Administracinių nusižengimų kodekso 5 straipsnio 1 dalis), o CPK 182 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta vienoda prejudicialumo taisyklė tiek teismo nuosprendžio, priimto baudžiamojoje byloje, tiek teismo nutarimo, priimto administracinio nusižengimo byloje, atžvilgiu, ši kasacinio teismo praktika aktuali ir ja turi būti vadovaujamasi taip pat ir aiškinant prejudicialumo taisyklę padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nutarimu, priimtu administracinio nusižengimo byloje, atžvilgiu.

60. Aiškindamas CPK 182 straipsnio 3 punktą dėl padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, prejudicialumo civilinėje byloje, kasacinis teismas, be kitų, yra suformavęs tokias šio punkto aiškinimo nuostatas:

60.1. Prejudicinę galią visada turi įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis, nes juo būna pasisakoma dėl pripažinto kaltu asmens nusikalstamų veiksmų, kurie paprastai sukelia civilinius teisinius padarinius. Tačiau išteisinamasis nuosprendis absoliučiai visais atvejais negali būti pripažįstamas prejudicinę galią turinčiu ir eliminuojančiu išteisinto asmens civilinės atsakomybės taikymo galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2001; 2010 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2010); išteisinamajame nuosprendyje nustatytos aplinkybės tiek, kiek jos susijusios su nusikalstamos veikos vertinimu ir inkriminavimu baudžiamosios teisės prasme, neturi prejudicinės galios civilinėje byloje, nes skiriasi šių bylų įrodinėjimo dalykas bei žalą padariusio asmens veiksmų neteisėtumo vertinimo kriterijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2009);

60.2. Teismo nuosprendžiai, kuriais nustatyti faktai civilinio ginčo teisiniame santykyje nėra prejudiciniai, vertintini kaip rašytiniai įrodymai pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2008).

61. Taigi, vadovaujantis paminėta kasacinio teismo formuojama praktika, byloje nustatytos faktinės aplinkybės apie tai, kad įsiteisėjusiu nutarimu, priimtu administracinio nusižengimo byloje, administracinė teisena atsakovo atžvilgiu pagal ANK 417 straipsnio 3 dalį buvo nutraukta, negali būti vertinama kaip prejudicinis faktas, paneigiantis atsakovo civilinę atsakomybę dėl eismo įvykio sukeltų pasekmių. Tokiu atveju administracinio nusižengimo nutarimas yra vertinamas kaip rašytinis įrodymas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jį vertino kartu su kitais byloje surinktais įrodymais ir atsakovo elgesį vertino civilinės atsakomybės kontekste.

62. Pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles, reikšdamas reikalavimą dėl žalos atlyginimo atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas privalo įrodyti ieškovas. Nagrinėjamu atveju ieškovas procesiniuose dokumentuose atsakovo neteisėtus veiksmus įrodinėjo administracinės nuobaudos atsakovui pagal ANK 417 straipsnio 3 dalį paskyrimu, o bylos nagrinėjimo metu ieškovo atstovė nurodė, jog atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, jog jis išvažiuodamas iš šalutinio kelio, nepraleido pagrindiniu keliu važiuojančio automobilio VW Golf, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kurį vairavo trečiasis asmuo V. Z., ir tai buvo pagrindinė eismo įvykį sukėlusi priežastis.

63. Pirmosios instancijos teismas ginčijamu teismo sprendimu padarė išvadą, jog atsakovas V. K. negalėjo tikėtis, jog trečiasis asmuo V. Z. važiuos per sankryžą neleistinu būdu: per sankryžą važiavo tiesiai antrąja ar bent dalinai antrąja eismo juosta, todėl atsakovo veiksmuose nėra kaltės, kaip būtinos civilinės atsakomybės sąlygos dėl nagrinėjamo eismo įvykio. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su visa bylos medžiaga, neturi pagrindo su tokia išvada nesutikti.

64. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų, taip pat eismo įvykio fotonuotraukų matyti, jog eismo įvykis įvyko gatvėje Ukmergės g. 198, Vilniuje už sankryžos, esančios už autobusų stotelės. Kaip matyti iš byloje esančių fotonuotraukų, iki minėtos sankryžos kelią sudaro trys eismo juostos: pirma juosta yra pažymėta „A“, „TAKSI“ ir elektromobilio ženklais, antroji ir trečioji juostos yra skirtos transporto priemonėms važiuojančioms tiesiai. Priešais aptariamą sankryžą pagrindiniame kelyje esantis nurodomasis ženklas nurodo, kad antrąja ir trečiąja eismo juostomis galima važiuoti tiesiai, o važiuojant pirmąja eismo juosta galima sukti į dešinę, taip pat galima važiuoti tiesiai, tačiau tik į už sankryžos esančią pirmąją eismo juostą. Tokią eismo tvarką patvirtina pirmojoje eismo juostoje esanti nukreipimo salelė, kuri transporto priemones nukreipia į pirmąją juostą. Už sankryžos kelią sudaro keturios eismo juostos, iš kurių pirmoji juosta taip pat yra pažymėta „A“, „TAKSI“ ir elektromobilio ženklais, todėl ja gali važiuoti tik maršrutinės, taksi ir elektra varomos transporto priemonės, antroji eismo juosta - greitėjimo juosta, skirta įvažiuoti į trečiąją eismo juostą, bei trečioji ir ketvirtoji eismo juostos, skirtos transporto priemonėms važiuoti tiesiai. Kelių eismo taisyklių 182 punktas numato, kad jeigu eismo juosta, skirta maršrutiniam transportui važiuoti ta pačia kryptimi, yra dešiniajame važiuojamosios dalies krašte ir nėra atskirta ištisine horizontaliojo ženklinimo linija, į dešinę sukantys privalo persirikiuoti į šią eismo juostą. Įvertinus aptartą kelio ženklinimą, konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju maršrutinės, taksi ir elektra varomos transporto priemonės važiuojančios pirmąja eismo juosta aptariamoje sankryžoje gali sukti į dešinę ir važiuoti tiesiai, tačiau tik į pirmąją (už sankryžos) eismo juostą, o visos kitos transporto priemonės privalo sukti į dešinę. Taigi aptariamoje sankryžoje jokia transporto priemonė neturi teisės iš pirmosios eismo juostos važiuoti tiesiai į antrąją (už sankryžos) greitėjimo juostą, nesvarbu, ar tiesiai per nukreipiančiąją salelę ar ją apvažiuodama. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai prieš sankryžą esančią autobuso stotelę, įvardijo kaip pirmąją eismo juostą ir vertino, jog kelią sudaro keturios eismo juostos, tačiau iš esmės padarė analogišką išvadą, jog iš šalia autobusų stotelės esančios pirmos juostos, važiuoti tiesiai į už sankryžos esančią greitėjimo juostą draudžiama.

65. Nagrinėjamu atveju iš administracinio nusižengimo bylos nutarimo matyti, jog bylos nagrinėjimo metu trečiasis asmuo V. Z. davė teismui paaiškinimus ir parodė savo važiavimo trajektoriją, nurodydama, be kito ko, jog: „važiavo su vyru Ukmergės gatve, Vilniuje, nuo Fabijoniškių į centrą. Jai reikėjo važiuoti į Savanorių prospektą, o vyrui į Kareivių gatvę, todėl jai kažkur netoli tos sankryžos reikėjo vyrą išleisti, nes jam reikėjo į kitą pusę. To kelio nelabai gerai žino, jai reikėjo dešiniau rikiuotis, persirikiavo labiau į dešinę link tos juostos, kur automobiliai pasuka į dešinę. Planavo važiuoti tiesiai ir kažkur toliau išlaipinti vyrą, bet jis pasakė, kad tiesiai važiuoti negalima, nes ten yra „A“ juosta ir, kad persirikiuotų atgal į tą juostą. Todėl ji toliau judėjo tiesiai, tiksliau apvažiavo saugumo salelę iš dešinės ir persirikiuojant į greitėjimo juostą, kad persirikiuoti atgal į kelią, ir įvyko susidūrimas. (...) Ten, kur sankryžoje automobiliai suka į dešinę, ji ta juosta nuvažiavo tiesiai“.

66. Tokiu būdu pati kitos eismo įvykyje dalyvavusios transporto priemonės vairuotoja pripažino, jog įvažiavo į pirmąją eismo juostą, tačiau iš jos nepasuko į dešinę, o apvažiavusi nukreipiančią salelę važiavo ja tiesiai ir ketino įvažiuoti į greitėjimo juostą, bet susidūrė su atsakovu. Tokie vairuotojos V. Z. paaiškinimai koreliuoja su byloje atliktos teismo ekspertizės išvadomis, jog susidūrimo metu automobilis „VW Golf“ užpakaliniu dešiniu ratu buvo ties linijos, žyminčios maršrutinio transporto eismo juostą tęsiniu, o prieš susidūrimą judėjo tiesiai, link įsibėgėjimo juostos, t. y. į įsibėgėjimo juostą V. Z. važiavo (ketino grįžti) iš pirmos eismo juostos, kas nagrinėjamu atveju buvo draudžiama.

67. Įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką – išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Įrodymų pakankamumas civiliniame procese grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-248/2018; 2021 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-611/2021; 2021 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-205-611/2021; 2022 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-127-381/2022; kt.). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2013). Teismas turi įvertinti ne tik įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2013).

68. Įvertinus visas minėtas aplinkybes, konstatuotina, jog pagal iki sankryžos esantį kelio eismo sureguliavimą į greitėjimo juostą galėjo įvažiuoti tik iš šalutinio kelio atvažiavusios transporto priemonės, kaip ir pats atsakovas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, jog atsakovas negalėjo tikėtis, jog trečiasis asmuo į greitėjimo juostą bandys įvažiuoti neleistinu būdu t. y. važiuodama iš iki sankryžos esančios pirmosios eismo juostos tiesiai, todėl nagrinėjamu atveju būtent trečiojo asmens, ne atsakovo veiksmai buvo pagrindinė eismo įvykį sukėlusi priežastis ir atitinkamai atsakovui negali būti taikoma civilinė atsakomybė dėl minėto eismo įvykio. Atitinkamai, nustačius, jog dėl ginčo eismo įvykio atsakovui negali būti taikoma civilinė atsakomybė, ieškovo regresinis reikalavimas abiejų atsakovų atžvilgiu pirmosios instancijos teismo pagrįstai atmestas, kaip nepagrįstas.

Dėl Vilniaus miesto savivaldybės įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu

69. Apeliaciniame skunde apeliantai pareiškė prašymą į bylą trečiuoju asmeniu įtraukti Vilniaus miesto savivaldybę, nurodydami, jog tai yra būtina tam atvejui, jei eismo įvykis įvyko dėl to, jog prieš sankryžą pastatytas kelio ženklas buvo klaidinantis, o jo vadovaudamasi važiavo V. Z..

70. Pagal CPK 47 straipsnio 1 dalį tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų dėl ginčo dalyko, gali įstoti į bylą ieškovo arba atsakovo pusėje iki baigiamųjų kalbų pradžios, jeigu bylos išsprendimas gali turėti įtakos jų teisėms arba pareigoms. Jie gali būti įtraukiami dalyvauti byloje taip pat motyvuotu šalių prašymu arba teismo iniciatyva. Taigi tai, kad pagal Vietos savivaldos įstatymą vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas yra viena iš savivaldybių funkcijų, nesudaro pagrindo jas traukti į bylą kiekvienu atveju, kai tarp eismo įvykio dalyvių kyla ginčas dėl eismo įvykį sukėlusios priežasties nustatymo. Trečiojo asmens įtraukimui į bylą būtina sąlyga - procesinis teisinis suinteresuotumas bylos baigtimi. Tokį interesą byloje lemia tai, kad nuo bylos baigties gali priklausyti asmens materialiosios teisės ir pareigos po to pradėtame regresiniame procese.

71. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme apeliantai neprašė įtraukti į bylą Vilniaus miesto savivaldybę trečiuoju asmeniu, taip pat nei pirmosios instancijos nei apeliacinės instancijos teisme apeliantai nepripažino, jog ginčo eismo įvykį sukėlė V. Z.. Byloje nubuvo įrodinėjamos aplinkybės, jog eismo įvykį įtakojo klaidingas kelio eismo sureguliavimas, tokių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas, todėl apeliantų prašymas dėl Vilniaus miesto savivaldybės įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl bylos procesinės baigties

72. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti trečiųjų asmenų apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

73. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Apeliacinį skundą atmetus, atsakovui priklauso bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimą į apeliacinį skundą atlyginimas.

74. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, 98 straipsnio nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas.

75. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau– Rekomendacijos).

76. Atsakovas advokatui už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sumokėjo 600 Eur. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad prašoma priteisti suma neviršija Rekomendacijose 8.11 punkte nustatyto dydžio, todėl, atsižvelgdamas į bylos sudėtingumą, apimtį, nemažina priteistinų išlaidų už advokato pagalbą dydžio, nes jis neviršija nustatytų maksimalių dydžių.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš trečiųjų asmenų V. Z. (V. Z.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir A. Z. (A. Z.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovui V. K. (V. K.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis 600 Eur (šešis šimtus eurų) apeliacinės instancijos teisme patirtoms bylinėjimosi išlaidoms atlyginti, t. y. po 300 Eur (tris šimtus eurų) iš kiekvieno.

Nutartis neskundžiama.