Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Vitalijos Norkūnaitės ir Evaldo Pašilio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Dainiaus Simonavičiaus ir nuteistojo D. J. gynėjo advokato Raimundo Jurkos apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2024 m. sausio 9 d. nuosprendžio, kuriuo D. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 292 straipsnio 2 dalį ir, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, jam paskirta 150 MGL (7 500 Eur) dydžio bauda, nustatant 12 mėnesių savanoriško baudos sumokėjimo terminą.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, 72 straipsnio 1–3 dalimis, konfiskuotas automobilis „Citroen C4 Picasso“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. D. J., iš anksto susitaręs ir bendrai veikdamas su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, veikusiu kaip kurstytojas, Lietuvos Respublikos teritorijoje dėl savanaudiškų paskatų gabeno neteisėtai valstybės sieną perėjusius užsieniečius – Nigerijos Respublikos piliečius I. I. ir M. I. I., Kongo Demokratinės Respublikos pilietę L. K.-M., Irako Respublikos piliečius M. J. M. S. ir A. H. D. ir šiuos neturinčius nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje asmenis pasikėsino gabenti per Lietuvos Respublikos valstybės sieną į Lenkijos Respubliką, o būtent: laikotarpiu iki 2022 m. rugsėjo 19 d., 8 val. 30 min., tiksliau nenustatytomis aplinkybėmis, su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, veikusiu kaip kurstytojas, susitarė už 1 022 Eur atlygį neteisėtai užsieniečius automobiliu nugabenti iš Lietuvos Respublikos į Vokietijos Federacinę Respubliką. Vykdydamas šį susitarimą, siekdamas už atlygį nugabenti užsieniečius į Vokietijos Federacinę Respubliką, neteisėtam gabenimui iš anksto numatė ir pasirinko automobilį „Citroen C4 Picasso“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) šiuo automobiliu užsieniečius 2022 m. rugsėjo 19 d. gabeno Lietuvos Respublikos teritorijoje iš Vilniaus keliu Nr. A5 (Kaunas-Marijampolė-Suvalkai) į Lenkijos Respubliką, tačiau nebaigė užsieniečių neteisėto gabenimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną į Lenkijos Respubliką dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių – atgabenęs juos iki Lietuvos Respublikos valstybės sienos, (duomenys neskelbtini), 2022 m. rugsėjo 19 d., apie 11.12 val. buvo sulaikytas Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų. Šiais veiksmais D. J. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 292 straipsnio 2 dalyje.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Prokuroro Dainiaus Simonavičiaus apeliacinis skundas atmetamas, nuteistojo D. J. gynėjo advokato Raimundo Jurkos – tenkinamas iš dalies.

5. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistojo D. J. gynėjas advokatas Raimundas Jurka prašo išteisinti jo ginamąjį, kadangi, jo teigimu, byloje liko nenustatyta, kad D. J. suvokė gabenantis neteisėtai valstybės sieną perėjusius užsieniečius, neturinčius nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, o pripažinus, jog dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos jo ginamasis buvo nuteistas pagrįstai, skirti švelnesnę bausmę. Prokuroras apeliaciniame skunde prašo nuteistajam D. J. skirti griežtesnę bausmę, jo manymu, nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyta išskirtinių aplinkybių, dėl kurių BK 292 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

6. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtus ir įvertintus įrodymus bei patikrinusi nuteistojo D. J. gynėjo advokato Raimundo Jurkos apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad apygardos teismas, remdamasis BPK 20 straipsnio 5 dalimi, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam D. J. veiksmų kvalifikavimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino byloje esančius duomenis ir pripažino juos įrodymais. D. J. pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 292 straipsnio 2 dalį, aplinkybė, jog jis suvokė gabenantis neteisėtai valstybės sieną perėjusius ir neturinčius nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje asmenis įrodyta paties nuteistojo parodymais, jo naudojamo telefono numerio ir internetinės bendravimo programėlės „Viber“ išklotinėmis, liudytojo E. V. parodymais ir jo tarnybiniame pranešime užfiksuotomis detalėmis bei kita bylos medžiaga. Nors nuteistajam D. J. ar jo gynėjui nepriimtinos teismo išvados dėl bylos faktinių aplinkybių vertinimo, tai nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu, kadangi byloje esančių duomenų pripažinimas įrodymais ir jų vertinimas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Taip pat, įvertinusi nuteistojo D. J. gynėjo advokato Raimundo Jurkos apeliacinio skundo argumentus, susijusius su nuteistojo nuosavybės – automobilio, kuris buvo panaudotas darant nusikalstamą veiką, konfiskavimu ir mobilaus ryšio telefono, pripažinto nusikaltimo padarymo priemone, sunaikinimu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tai yra proporcingos baudžiamojo poveikio priemonės D. J. padarytai nusikalstamai veikai, jos buvo paskirtos pagrįstai ir atitinka įstatymo nuostatas, todėl šioje dalyje nuteistojo D. J. gynėjo advokato Raimundo Jurkos apeliacinis skundas atmetamas ir Kauno apygardos teismo 2024 m. sausio 9 d. nuosprendis nekeičiamas.

7. Vis dėlto, teismų instancinės sistemos paskirtis yra ne tik nagrinėti proceso dalyvių pateiktus skundus dėl žemesnės instancijos teismų priimtų procesinių sprendimų, bet ir ištaisyti teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo ar teisės taikymo klaidas, kurias padarė žemesnės instancijos teismas, ir neleisti, kad byloje būtų įvykdytas neteisingumas. Jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato esminių BK ar BPK pažeidimų, jis, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, privalo dėl jų pasisakyti. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo nuosprendžio dalį, susijusią su teismo išvadomis, jog nuteistasis D. J. nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe su nenustatytu asmeniu, veikusiu kaip kurstytojas, ir tai laikytina aplinkybe, sunkinančia jo teisinę atsakomybę, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas šioje dalyje netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Bendrininkų grupės, kaip vienos iš galimo bendrininkavimo formų, būtinasis požymis yra bent du nusikalstamos veikos vykdytojai, tuo tarpu nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nusikalstamos veikos vykdytoju pripažintas tik vienas asmuo – nuteistasis D. J., o tyrimo metu nenustatytas asmuo yra šio nusikaltimo kurstytojas. Kitų, kartu su D. J. ir nenustatytu asmeniu veikusių asmenų, nenustatyta, todėl pagrindo manyti, kad buvo ir antrasis šio nusikaltimo vykdytojas – nėra. Nors dėl šios Kauno apygardos teismo 2024 m. sausio 9 d. nuosprendžio dalies apeliacinių skundų nėra paduota, teisėjų kolegijos vertinimu, toks apygardos teismo padarytas baudžiamojo įstatymo pažeidimas blogina nuteistojo D. J. teisinę padėtį, todėl ši nuosprendžio dalis keistina BPK 328 straipsnio 1 punkto pagrindu ir iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinama D. J. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad jis nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Atsižvelgiant į tai, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, teisėjų kolegija iš naujo vertina nuteistajam D. J. skirtinos bausmės klausimą.

8. Taip pat, teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo išvadas, jog nuteistasis D. J. pasikėsino gabenti per Lietuvos Respublikos valstybės sieną užsieniečius, neturinčius nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas ir šioje dalyje netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir nesilaikė aktualios teismų praktikos baudžiamosiose bylose dėl neteisėto žmonių gabenimo per valstybės sieną. Kaip skundžiamame nuosprendyje nurodė pats pirmosios instancijos teismas, BK 292 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl neteisėtas nuolatinės gyvenamosios vietos neturinčio asmens gabenimas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną laikomas baigtu šių veiksmų atlikimo momentu, aplinkybė, ar pavyko asmenį pergabenti per valstybės sieną, ar ne, veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos apeliacinis teismas (pvz. Lietuvos apeliacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A‑278-449/2023, Nr. 1A-75-449/2024). Atsižvelgiant į tai, nuteistojo D. J. veiksmai turėjo būti vertinami ne kaip pasikėsinimas padaryti vieną iš alternatyvių nusikalstamų veiksmų (neturinčių nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje asmenų gabenimą per valstybės sieną), o kaip įgyvendinti veiksmai (baigta veika). Tuo pačiu pažymėtina tai, kad BPK 320 straipsnio 4 dalis draudžia apeliacinės instancijos teismui pabloginti nuteistojo padėtį, nesant dėl to prokuroro, nukentėjusiojo, civilinio ieškovo ar jo paties apeliacinių skundų. Teisėjų kolegijos vertinimu, konstatavus, jog D. J. padarė ne vieną, o du alternatyvius nusikalstamus veiksmus (ne tik gabeno užsieniečius Lietuvos Respublikos teritorijoje, bet ir juos gabeno per valstybės sieną ir abu šie nusikalstami veiksmai yra baigti) būtų pabloginta jo teisinė padėtis. Atsižvelgiant į tai, šioje dalyje Kauno apygardos teismo 2024 m. sausio 9 d. nuosprendis paliekamas nepakeistas.

Dėl D. J. veiksmų kvalifikavimo

9. Pagal BK 292 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturintį užsienietį arba neteisėtai valstybės sieną perėjusį tokį užsienietį gabeno ar slėpė Lietuvos Respublikos teritorijoje. BK 292 straipsnio 2 dalyje numatyta teisinė atsakomybė tam, kas padarė šias veikas dėl savanaudiškų paskatų, arba jeigu tai sukėlė pavojų asmens gyvybei. Šis nusikaltimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia – jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti. Byloje surinkta pakankamai duomenų, kad D. J. 2022 m. rugsėjo 19 d. automobiliu „Citroen C4 Picasso“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) gabeno Nigerijos Respublikos piliečius I. I. ir M. I. I., Kongo Demokratinės Respublikos pilietę L. K.-M. ir Irako Respublikos piliečius M. J. M. S. ir A. H. D., siekdamas juos pergabenti per Lietuvos Respublikos valstybės sieną į Lenkijos Respubliką. Ginčo dėl paties užsieniečių gabenimo fakto nėra, tačiau, nuteistojo D. J. gynėjo teigimu, byloje liko neįrodyta, kad nuteistasis neabejotinai suprato, jog jo gabenami asmenys neturi nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, t. y. nenustatyta jo tyčia padaryti nusikaltimą. Gynėjas skunde pažymi, kad D. J., kaip pavėžėjimo paslaugas teikiančiam asmeniui, nekilo pareiga tikrinti vežamų keleivių asmens dokumentus, to jis ir nedarė, todėl negalėjo žinoti, jog užsieniečių išvykimas iš šalies yra draudžiamas. Siekdama patikrinti arba paneigti šių nuteistojo gynėjo teiginių patikimumą, teisėjų kolegija pakartotinai analizuoja baudžiamosios bylos duomenis.

10. Nuteistasis D. J. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiamas pirmosios instancijos teisme, nurodė, jog 2022 m. rugsėjo 17 d. gavo iškvietimą per pavėžėjimo paslaugų platformos „Bolt“ programėlę, iškvietęs asmuo paprašė po kelių dienų nugabenti jo atvestus žmones į Vokietijos Federacinę Respubliką (Berlyną), nuteistasis kartu su šiuo asmeniu sutarė tokios kelionės kainą – 1 022 Eur, apsikeitė telefonų kontaktais. Po kelių dienų, kelionę inicijavęs asmuo paskambino D. J. ir pakartotinai jo paklausė, ar gali nuvežti žmones į Berlyną, nuteistajam sutikus, nurodė, kur jis turės atvykti (prie (duomenys neskelbtini). Įvykio dieną kelionę inicijavęs asmuo į sutartą vietą su savimi atsivedė penkis užsieniečius, juos įsodino į D. J. vairuojamą automobilį. Asmuo, kuris D. J. paprašė nuvežti užsieniečius į užsienį, nebuvo jo pažįstamas, tačiau nuteistasis juo pasitikėjo. Nuteistasis apklausų metu pažymėjo, jog už kelionę turėjo sumokėti ne automobilyje važiavę penki užsieniečiai, o kitas asmuo, pasitiksiantis automobilį Vokietijos Federacinėje Respublikoje, šią aplinkybę jis taip pat nurodė ir pareigūnams sustabdytas pasienio teritorijoje (Valstybės sienos apsaugos tarnybos Varėnos pasienio rinktinės Kalvarijos pasienio užkardos jaunesniojo specialisto E. V. 2022 m. rugsėjo 19 d. tarnybinis pranešimas (1 t., b. l. 6–8) bei parodymai ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 175–78), kuriuos liudytojas patvirtino apklausiamas pirmosios instancijos teisme). Taigi iš šių nuteistojo D. J. parodymų akivaizdus itin neįprastas kelionės organizavimo būdas – kelionę Vilnius-Berlynas inicijavo ne automobilyje važiavę užsieniečiai, iškviesdami jį per specialią pavežimo programėlę ar kreipdamiesi į jį gatvėje, o kitas, tiek jiems, tiek nuteistajam visiškai svetimas, D. J. pirmą kartą matomas asmuo, kelionės detalės buvo aptartos iš anksto, kelios dienos iki išvykimo, nustatyta galima kaina, sutarta susitikimo vieta, vykimo maršrutas, o norintys keliauti asmenys į išvykimo vietą atvyko ne patys, o buvo atvesti jų kelionę inicijavusio asmens. Šios aplinkybės nėra būdingos įprastai taksi paslaugų teikimo praktikai ir turėjo nuteistajam sukelti abejonių dėl tokios kelionės teisėtumo.

11. Nuteistasis D. J. apklausų metu pažymėjo, jog pamatęs užsieniečius, kuriuos turės vežti į Vokietijos Federacinę Respubliką, pastebėjo, jog jie yra tamsaus gymio, nekalba jam suprantama kalba, todėl paklausė asmens, su kuriuo susitarė dėl kelionės, ar keleiviai turės Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimui reikiamus dokumentus ir buvo užtikrintas, kad asmenys turi teisę išvykti iš šalies. Tuo pačiu, pats nuteistasis pripažino, jog su užsieniečiais nebendravo, susikalbėti neturėjo galimybės, nes nemokėjo jokios jų žinomos užsienio kalbos, parodyti asmens tapatybės dokumentus neprašė, o ant asmenų kaklų pakabintų leidimų neapžiūrėjo. Taigi, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, iš nuteistojo paaiškinimų akivaizdu, jog jam kilo abejonių, ar jo vežami asmenys galės teisėtai kirsti valstybės sieną, jis to klausė kartu su užsieniečiais atėjusio ir kelionę inicijavusio asmens, suvokė, kad asmenys yra užsieniečiai, su kuriais susikalbėti jis negali, todėl būtina detaliai išsiaiškinti jų teisinį statusą šalyje, tačiau nusprendė to nedaryti. Nuteistasis pripažino matęs ant užsieniečių kaklų kabančius leidimus, nurodė jų neapžiūrėjęs, o šie dokumentai akivaizdžiai yra kitokios išvaizdos (formos, dydžio) nei asmens tapatybę patvirtinantis pasas ar asmens tapatybės kortelė, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, manytina, kad D. J. suvokė, jog šie dokumentai negali būti laikomi tinkamais valstybinės sienos kirtimui ir to nepaisė.

12. Nuteistasis D. J. apklausų metu nurodė, kad 2022 m. rugsėjo 17 d. apsikeitė su kelionę inicijavusiu asmeniu kontaktais ir šis asmuo jam paskambino tik po kelių dienų, jie iš naujo susitarė dėl kelionės detalių, t. y., nuteistojo teigimu, jų kontaktas iš esmės buvo vienkartinio pobūdžio. Tuo tarpu bylos duomenys patvirtina, jog iki įvykio dienos ir jos metu (2022 m. rugsėjo 19 d.) asmenys bendravo gana intensyviai, tai nebuvo vienas, tikslinis susisiekimas. Iš D. J. mobiliojo ryšio telefono skambučių ir žinučių išklotinės matyti, kad 2022 m. rugsėjo 17 d., 4.30 val., buvo praleistas skambutis iš abonento „S.“, kurį nuteistasis apklausų metu įvardijo kelionės iniciatoriumi, 6.13 val. D. J. šiam abonentui siuntė trumpąją žinutę, 11.05 val. „S.“ jam paskambino, 2022 m. rugsėjo 18 d. D. J. šešis kartus skambino abonentui „S.“: 8.14 val., 8.27 val., 10.05 val., 11.14 val., 11.27 val. ir 13.05 val., iš šio abonento buvo gautos dvi žinutės: 8.08 val. ir 8.09 val., 2022 m. rugsėjo 19 d. iš šio abonento buvo praleisti keturi skambučiai: 9.51 val., 9.59 val., 12.51 val. ir 12.59 val. (1 t., b. l. 46–47, 58–61, 70). Susirašinėjimo ir pokalbių programėlės „Viber“ išklotinėje taip pat užfiksuotas intensyvus D. J. ir abonento „M.“, kuris, nuteistojo teigimu, yra tas pats abonentas „S.“, bendravimas. 2022 m. rugsėjo 18 d. iš šio abonento buvo gautos dvi žinutės: 9.07 val. ir 12.07 val., 2022 m. rugsėjo 19 d. D. J. šešis kartus jam skambino: 3.47 val., 4.50 val., 5.21 val., 6.47 val., 7.50 val. ir 8.21 val., jam „M.“ skambino du kartus: 5.01 val. ir 8.01 val., buvo praleista dešimt skambučių: 5.20 val., 8.20 val., 9.50 val., 9.54 val., 9.57 val., 10.03 val., 12.50 val. 12.54 val., 12.57 val. ir 13.03 val., šiam abonentui 6.01 val. buvo išsiųsta žinutė, iš šio abonento gautos penkios žinutės: 3.46 val., 5.20 val., 6.46 val., 10.03 val. ir 10.03 val. (1 t., b. l. 46–47, 58–59, 68–69). Nuteistojo teigimu, jie su kelionę inicijavusiu asmeniu anksčiau nebuvo pažįstami, visi nustatyti skambučiai ir žinutės buvo atlikti 2022 m. rugsėjo 17–19 d., t. y. tomis dienomis, kurias D. J. įvardino kaip susitarimo dieną (17 d.) ir asmenų vežimo dieną (19 d.), įvykio dieną apie 11.12 val. sulaikius D. J. automobilį su vežamais užsieniečiais būtent panašiu metu (10.03 val., 12.50 val., 12.51 val., 12.54 val., 12.57 val., 12.59 val., 13.03 val.) „S.“ („M.“) ne kartą mėgino su juo susisiekti, o po šios dienos asmenų bendravimas sustojo. Nors nagrinėjamoje byloje nebuvo atskleistas asmenų bendravimo turinys, o teismo išvados negali būti grindžiamos prielaidomis, tad nėra pagrindo neabejotinai konstatuoti, jog visi pokalbiai buvo susiję išimtinai su užsieniečių neteisėtu gabenimu per valstybės sieną, vis dėlto, duomenys, jog D. J. su kelionę inicijavusiu asmeniu bendravo intensyviai, o ne tik vieną kartą, kaip jis nurodė apklausų metu, teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia abejoti nuteistojo parodymų nuoširdumu ir patikimumu, kadangi akivaizdu, jog tam tikras įvykių detales jis nuslepia.

13. Dalis nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentų yra susiję su užsieniečių, apklaustų ikiteisminio tyrimo metu, parodymų pripažinimu leistinais ir jų vertinimu. Teisėjų kolegija sutinka, kad šių liudytojų parodymai yra prieštaringi tarpusavyje ir kelia abejonių dėl jų objektyvumo. Liudytojai nurodė skirtingą kelionės pradžią – liudytojai M. I. I., I. I. ir L. K.-M. apklausų metu nurodė, kad jie klausinėjo taksi vairuotojų, kas galėtų juos nuvežti iki Berlyno, taksistai parodė D. J. automobilį (1 t., b. l. 143–146, 149–152, 157–160), tuo tarpu kiti du automobilyje važiavę užsieniečiai – A. H. D. ir M. J. M. S. nurodė 2022 m. rugsėjo 18 d. sutikę pakistanietį, kuris jiems pasiūlė 2022 m. rugsėjo 19 d. už atlygį nuvykti į Vokietijos Federacinę Respubliką, sutartą dieną atėję prie autobusų stoties, ten pakistanietis juos įlaipino į taksi automobilį (1 t., b. l. 163–166, 169–172). Taip pat skiriasi liudytojų nurodomos aplinkybės, susijusios su kelionės apmokėjimu: liudytojas M. I. I. apklausos metu nurodė, kad nuteistajam sumokėjo 300 Eur (1 t., b. l. 143–146), liudytojos I. I. ir L. K.-M. apklausų metu nurodė, kad pinigų nemokėjo, susitarė, kad sumokės Berlyne (1 t., b. l. 149–152, 157–160), liudytojas A. H. D. apklausos metu nurodė, kad vairuotojas paėmė 1 300 Eur iš Nigerijos piliečių, o iš jo pinigų neprašė (1 t., b. l. 163–166), liudytojas M. J. M. S. apklausos metu nurodė, kad pakistaniečiui davė 750 Eur, vairuotojui pinigų nedavė, matė, kaip pakistanietis vairuotojui perdavė apie 1 000 Eur, pasakydamas, kad čia už tai, jog vairuotojas asmenis nuvežtų į Berlyną (t. 1, b. l. 169–172). Nurodydami aplinkybes, susijusias su D. J. veiksmais tikrinant vežamų užsieniečių dokumentus, liudytojai taip pat nurodė skirtingas aplinkybes: liudytojas M. I. I. apklausos metu nurodė, kad nuteistasis jo paklausė, ar turi asmens dokumentus, tačiau pateikti neprašė (1 t., b. l. 143–146), liudytoja L. K.‑M. apklausos metu nurodė, kad vairuotojas jos paprašė, kad ji jam parodytų savo asmens dokumentą, ji parodė Užsieniečių registracijos centro kortelę su savo nuotrauka (1 t., b. l. 157–160), liudytojai I. I., A. H. D., M. J. M. S. apklausų metu nurodė, kad vairuotojas jų neprašė pateikti asmens dokumentus (1 t., b. l. 149–152, 163–166, 169–172).

14. Pagal BPK 276 straipsnio 4 dalį ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti liudytojo parodymai gali būti perskaitomi byloje esantiems įrodymams patikrinti. Teismų praktikoje nuosekliai pažymima, kad teisme perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti liudytojo parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, ir jie gali būti reikšmingi teismui tikrinant ir vertinant teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, ekspertizės aktą ir specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus ir daiktinius įrodymus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K‑451/2013, Nr. 2K-228/2014, Nr. 2K-255-746/2015, Nr. 2K-431-746/2015). Teismas gali grįsti išvadas ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurių asmenys nepatvirtina teisme, tačiau tik tais atvejais, kai šie atitinka kitus byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus ir tų įrodymų pakanka išvadai apie inkriminuojamos nusikalstamos veikos buvimą ar nebuvimą, šią veiką padariusio asmens kaltumą ar nekaltumą ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K‑7‑198/2008, Nr. 2K-287/2013, Nr. 2K-172-788/2017). Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatyti liudytojų I. I., M. I. I., L. K.-M., M. J. M. S., A. H. D. parodymų prieštaravimai kelia abejonių dėl šių parodymų patikimumo, šie asmenys nebuvo apklausti pas ikiteisminio tyrimo teisėją ar teisme. Neturint galimybės pašalinti teismui kylančių neaiškumų, laikytina, kad tokie duomenys neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų (BPK 20 straipsnis) ir negali būti vertinami kaip įrodymai, patvirtinantys ar paneigiantys nuteistojo D. J. kaltę.

15. Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, net ir eliminavus liudytojų I. I., M. I. I., L. K.-M., M. J. M. S., A. H. D. parodymus, nagrinėjamoje byloje ištirtų įrodymų pakanka nuteistojo D. J. kaltei pagrįsti ir vertinti jo poziciją nežinojus ir nesupratus apie gabenamų užsieniečių teisinę padėtį Lietuvoje, kaip pasirinktą gynybos taktiką. Pažymėtina, kad kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik pagal paties kaltininko parodymus ir aiškinimus, bet kartu tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, ir panašiai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K‑12‑942/2018). Spręsdamas, ar asmuo gabeno žmones per valstybės sieną tiesiogine tyčia, teismas, be paties kaltininko parodymų, taip pat įvertina užsieniečių išorės požymius, kalbą, jų paėmimo, gabenimo, apgyvendinimo bei laikymo aplinkybes (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K‑451/2011). D. J., būdamas pavežimo paslaugas už užmokestį teikiančiu asmeniu, žinojo, kad kiekvienas valstybinę sieną kertantis asmuo privalo turėti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, matė, kad jo keleiviai yra tamsaus gymio, nekalbantys nei lietuvių, nei anglų kalba, turintys ant kaklo tam tikrus dokumentus, kurie neatitinka asmens tapatybės kortelės ar paso formos, todėl suvokė, kad šie asmenys negali išvykti iš šalies.

16. Šių aplinkybių nepaneigia ir tai, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos Varėnos pasienio rinktinės pareigūnai 2022 m. rugsėjo 30 d. kreipėsi į Valstybės sienos apsaugos tarnybos (duomenys neskelbtini) siekdami išsiaiškinti, kokia yra gabentų asmenų teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje, o teisiamojo posėdžio metu liudytoja A. K. nurodė, jog sulaikytų užsieniečių statusas dažnai būna neaiškus. Nagrinėjamoje byloje svarbu tai, kad D. J. jau 2022 m. rugsėjo 17 d., t. y. dar likus kelioms dienoms iki suplanuotos kelionės, žinojo, kad tam tikri asmenys nori su juo važiuoti į užsienio valstybę, suvokė, kad kelionės metu reikės kirsti valstybinę sieną, taip pat žinojo sutartą tokio žmonių pervežimo kainą – 1 022 Eur, kai kitomis transporto priemonėmis kelionės kaina rinkoje buvo žymiai pigesnė – maršrutiniu autobusu – 69,99–101,98 Eur, mikroautobusu – nuo 120 Eur, traukiniu – nuo 30 Eur, lėktuvu – 140,69–210,91 Eur (Interneto portaluose „ecolines.net“, „www.veza.lt“, „skrendu.lt“, „flixbus.lt“ nurodomos reguliarios kelionės maršrutu Vilnius‑Berlynas kainos (2 t., b. l. 96–110)). Sutikęs asmenis D. J. pamatė, kad jie yra kitokios išvaizdos, kėlė klausimą, ar jie turi dokumentus, tačiau aktyvių veiksmų, siekdamas įsitikinti savo atliekamų veiksmų teisėtumu, nesiėmė, sprendimo gabenti asmenis į užsienį nepakeitė. Nuteistojo gynėjo teigimu, D. J. klausė S. (M.), ar užsieniečiai turi teisę keliauti Europoje, ir buvo jo suklaidintas, vis dėlto, teisėjų kolegija pažymi, jog įsitikinti dėl savo automobilyje vykstančių asmenų teisinės padėties buvo būtent vairuotojo D. J. pareiga. Neįgyvendinęs šios pareigos nuteistasis atsako pagal baudžiamąjį įstatymą.

17. Sutiktina su nuteistojo gynėju, kad įprastai, teikiant taksi paslaugas, keleivių dokumentai nėra tikrinami, tačiau pats D. J. patvirtino, jog matė ir suprato, kad gabenami asmenys nėra vietiniai gyventojai, jie buvo ne europiečiai, tamsiaodžiai, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju jis užsieniečių dokumentų nepatikrino ne todėl, kad tokios teisės jam nesuteikia taksi vairuotojo darbo taisyklės, o todėl, kad suprato ir žinojo, jog minėtus užsieniečius per valstybės sieną gabens neteisėtai. Duomenų, kad nuteistasis tuo metu vykdė pavėžėjo paslaugą, nėra, užsakymas buvo sutartas kelios dienos anksčiau, žodžiu, ir oficialiai nebuvo įregistruotas, taigi vykdoma kelionė nebuvo niekaip susijusi su taksi vairuotojo vykdoma veikla ir funkcijomis. Nuteistojo gynėjas skunde taip pat pažymi, jog užsieniečiai turėjo teisę laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, tačiau tai D. J. veikos kvalifikavimui pagal BK 292 straipsnio 2 dalį reikšmės neturi. I. I. ir M. I. I., L. K.-M., M. J. M. S. ir A. H. D. buvo nelegaliai Lietuvos Respublikos valstybės sieną kirtę ir nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturintys asmenys, kuriems buvo draudžiama išvykti iš Lietuvos Respublikos, t. y. jų teisinės padėties statusas atitiko BK 292 straipsnio 2 dalies dispoziciją. Bylos duomenys patvirtina, kad šie asmenys į Lietuvos Respublikos teritoriją pateko neteisėtai perėję valstybės sieną, o Lietuvos Respublikoje nuolatinės gyvenamosios vietos neturėjo, nuteistasis šiuos asmenis vežė ne nuo vienos iki kitos vietos Lietuvos Respublikoje, ne link įprastų keleivių išvykimo vietų, tokių kaip oro uostas, autobusų ar traukinių stotis ir pan., o link Lietuvos‑Lenkijos pasienio, taigi toks asmenų vežimas valstybės teritorijoje buvo būtinas veiksmas siekiant juos pergabenti per valstybės sieną ir laikytinas asmenų gabenimo per sieną dalimi, vienu iš kelionės etapų, todėl negali būti vertinamas kaip nereikšmingas. Tai, kad užsieniečiams nebuvo uždrausta keliauti valstybės ribose, šiems asmenims nesuteikė teisės nuolatos gyventi Lietuvos Respublikos teritorijoje, taip pat neeliminavo jų patekimo į šalį būdo (neteisėtai pereinant Lietuvos Respublikos valstybės sieną), todėl ši aplinkybė nešalina D. J. veiksmų neteisėtumo.

18. Gynėjo teigimu, BK 292 straipsnio dispozicija reikalauja nurodyti teisės aktą, numatantį draudimą neteisėtai gabenti asmenis per Lietuvos Respublikos valstybės sieną arba draudimą neteisėtai gabenti Lietuvos Respublikos teritorijoje, kurio nesilaikė D. J., ko pirmosios instancijos teismas nepadarė. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti, jog BK 292 straipsnis yra blanketinė teisės norma. Normos blanketiškumo požymis – kai teisės normos dispozicija nėra išdėstyta viename teisės akte, nėra tiksliai apibrėžta, kas yra draudžiama (neįmanoma tik iš straipsnio dispozicijos visiškai suprasti baudžiamosios atsakomybės ribų, nėra baigtinis objektyviųjų nusikaltimo sudėties požymių aprašymas, neįmanoma suprasti, kokie padariniai yra laikomi nusikalstamais, ir pan.), todėl yra nukreipiama į kitus įstatymus, teisės aktus. BK 292 straipsnio dispozicijoje yra naudojama sąvoka „neteisėtai“, kuri reiškia asmens veikimo būdą. Tokia teisės norma galioja pažeidus bet kokius teisės aktus – Lietuvos Respublikos Konstituciją, tarptautines sutartis, įstatymus ir kt. Asmens veiksmų neteisėtumas vertinamas kiekvienu individualiu atveju, atsižvelgiant į tai, ar gabenami asmenys turėjo teisę išvykti iš šalies, ir ar apie tai žinojo tokius veiksmus atlikęs asmuo. Bylos duomenimis patvirtinta, kad I. I., M. I. I., L. K.-M., M. J. M. S., A. H. D. neturėjo teisės išvykti iš šalies, pripažinta, kad D. J. tą suvokė, todėl tokių asmenų gabenimas laikytinas neteisėtu ir nusikalstamu nenurodant jokio papildomo teisės akto.

19. Vis dėlto, teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo apygardos teismo nuosprendžio dalį, susijusią su D. J. pareikštu kaltinimu pasikėsinant gabenti užsieniečius per valstybės sieną, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

20. Pagal BK 22 straipsnio 1 dalį pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriuo tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios priklausančių aplinkybių. Pasikėsinimas, kaip tyčinio nusikaltimo stadija, pasireiškia tuo, kad kaltininkas jau yra pradėjęs realizuoti ketinimą padaryti nusikaltimą, tačiau jo nebaigia dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K‑443/2011, Nr. 2K-239-139/2015, Nr. 2K-12-942/2018, Nr. 2K-212-303/2018, Nr. 2K‑895/2020). Tuo tarpu BK 292 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl laikoma baigta nuo momento, kai per valstybės sieną gabenamas asmuo patenka į Lietuvos Respublikos valstybės pasienio juostos ribas.

21. Kaip matyti iš Varėnos pasienio rinktinės Kalvarijos pasienio užkardos jaunesniojo specialisto E. V. 2022 m. rugsėjo 19 d. tarnybinio pranešimo (1 t., b. l. 6–8), nuteistojo D. J. automobilis buvo sustabdytas (duomenys neskelbtini) ribose, apie 100 m iki valstybės sienos. Pagal Lietuvos Respublikos gyvenamųjų vietovių, priskirtų pasienio ruožui, sąrašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gegužės 30 d. nutarimu Nr. 546 „Dėl pasienio ruožo ribų ir valstybės sienos apsaugos zonos ribų bei Lietuvos Respublikos gyvenamųjų vietovių, priskirtų pasienio ruožui, sąrašo patvirtinimo“ V skyriaus 2 skirsnį, (duomenys neskelbtini), yra priskirtas pasienio ruožui. Esant šioms nustatytoms aplinkybėms, D. J. su gabenamais užsieniečiais patekus į Lietuvos Respublikos valstybės pasienio juostos ribas, kur jis buvo sulaikytas, jo nusikalstama veika turėtų būti laikoma baigta. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos apeliacinis teismas (pvz. Lietuvos apeliacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A‑278-449/2023, Nr. 1A‑75‑449/2024).

22. Tuo pačiu pažymėtina, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka turi būti laikomasi non reformatio in peius (draudžiama pabloginti skundą padavusio asmens teisinę padėtį) principo. BPK 320 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta imperatyvi nuostata, jog nuteistojo padėtis negali būti pabloginta labiau, nei prašoma apeliaciniame skunde, todėl nagrinėjant bylą apeliacine tvarka keisti kaltinimą asmens padėtį bloginančia linkme galima tik tokia apimtimi, kiek yra nurodyta apeliaciniame skunde, atsižvelgiant į jame išdėstytus prašymus dėl kaltinimo keitimo. Priešingu atveju asmens atžvilgiu vykstantis procesas būtų neteisingas (nesąžiningas) (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K‑224-495/2020). Šioje baudžiamojoje byloje nei prokuroras, nei pats nuteistasis D. J. ar jo gynėjas neskundė anksčiau aptartos nuosprendžio dalies, neprašė perkvalifikuoti nuteistojo veiksmų. Teisėjų kolegijos vertinimu, konstatuojant, jog D. J. padarė ne vieną, o du alternatyvius nusikalstamus veiksmus (ne tik gabeno užsieniečius Lietuvos Respublikos teritorija, bet ir juos gabeno per valstybės sieną ir abu šie veiksmai baigti) būtų pabloginta jo teisinė padėtis. Atsižvelgiant į tai, šioje dalyje Kauno apygardos teismo 2024 m. sausio 9 d. nuosprendis paliekamas nepakeistas.

23. Laikytina įrodyta, kad D. J. Lietuvos Respublikos teritorijoje gabeno neteisėtai valstybės sieną perėjusius užsieniečius ir šiuos neturinčius nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje asmenis pasikėsino gabenti per Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog D. J. nusikalstamą veiką padarė dėl savanaudiškų paskatų, kadangi byloje neginčijamai nustatyta, to neneigė ir pats nuteistasis, kad užsieniečius jis vežė už iš anksto pažadėtą piniginį atlygį, todėl apeliacinės instancijos teismas kitaip vertinti šį nustatytą nuteistojo veiką kvalifikuojantį požymį (savanaudiškas paskatas) ir daryti priešingas išvadas neturi jokio teisinio pagrindo.

Dėl bausmės

24. D. J. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 292 straipsnio 2 dalį, kurios sankcija numato tik vienintelės rūšies bausmę, t. y. laisvės atėmimą iki 8 metų. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad nuteistasis padarė sunkų, tyčinį nusikaltimą iš savanaudiškų paskatų, yra teisiamas pirmą kartą, baustas administracine tvarka, turi galiojančių nuobaudų, nebuvo nustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o atsakomybę sunkinančia aplinkybe laikytina tai, kad nusikalstama veika padaryta veikiant bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), taip pat tai, kad D. J. yra vedęs, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, dirba, turi sveikatos problemų, serga onkologine liga, augina tris mažamečius vaikus, iš kurių vienas neįgalus, konstatavo, jog laisvės atėmimo bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, todėl turėtų būti skiriama finansinio pobūdžio bausmė – bauda, nustatant minimalų jos dydį (150 MGL (7 500 Eur) bauda, nustatant ilgesnį (12 mėn.) savanoriško baudos sumokėjimo terminą.

25. BPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Įvertinus skundžiamo nuosprendžio dalį, susijusią su teismo išvadomis, jog nuteistasis D. J. nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe su nenustatytu asmeniu ir tai laikytina sunkinančia jo teisinę atsakomybę aplinkybe, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir padarytas pažeidimas blogina D. J. teisinę padėtį. BK 25 straipsnio 2 dalyje yra nurodyta, kad bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai, t. y. būtinas bendrininkų grupės požymis yra tas, kad joje turi būti bent du vykdytojai, mažiausiai du bendrininkai turi įvykdyti objektyviuosius bendros nusikalstamos veikos sudėties požymius (ar jų dalį). Tuo tarpu nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nusikalstamos veikos vykdytoju pripažintas tik vienas asmuo – nuteistasis D. J., o nenustatytas asmuo pripažintas šio nusikaltimo kurstytoju. Kitų, kartu su nuteistaisiais veikusių asmenų, kurie galėtų būtų pripažinti nusikalstamos veikos vykdytojais, byloje nenustatyta. Nesant dviejų neteisėto žmonių gabenimo per valstybės sieną vykdytojų, asmenų bendras veikimas negali būti pripažįstamas bendrininkų grupe. Laikytina, kad asmenys veikė ne bendrininkų grupe, o bendrais veiksmais, neapibrėžiant jų bendrininkavimo formos. Aplinkybė, kad D. J. su nenustatytu asmeniu veikė bendrininkų grupe buvo pripažinta sunkinančia nuteistojo atsakomybę (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir turėjo įtakos teismui sprendžiant bausmės skyrimo klausimą. Teisėjų kolegijai pripažinus, jog asmenys veikė ne bendrininkų grupe, BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta aplinkybė šalinama.

26. BK 54 straipsnio 2 dalyje yra nurodomos aplinkybės, į kurias teismas atsižvelgia skirdamas bausmę: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis; 2) kaltės forma ir rūšis; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvai ir tikslai; 4) nusikalstamos veikos stadija; 5) kaltininko asmenybė; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimas darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančios bei sunkinančios aplinkybės. Teismų praktikoje pripažįstama, kad individualizuojant bausmę visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė, dominuojanti reikšmė.

27. Tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 3 dalimi, nuteistajam gali paskirti švelnesnę bausmę. Šis bausmės švelninimo pagrindas yra siejamas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K‑186‑942/2015, Nr. 2K‑179‑719/2022, Nr. 2K‑221‑976/2023, Nr. 2K-250-976/2023). Tokiu atveju turi būti nustatyta visuma aplinkybių, dėl kurių bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas, nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba, atvirkščiai, pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-18-648/2016, Nr. 2K‑235‑648/2017, Nr. 2K-233-976/2021, Nr. 2K-250-976/2023).

28. Įvertinusi D. J. padaryto nusikaltimo pavojingumą, bausmės tikslus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad net ir pašalinus nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę jam negali būti skiriama dar švelnesnė bausmė. Teisėjų kolegija atkreipia nuteistojo ir jo gynėjo dėmesį į tai, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai reikalauja, kad skiriamos teisinio poveikio priemonės savo griežtumu ir dydžiu atitiktų padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą. Pažymėtina, kad valstybės nustatytų teisinio poveikio priemonių proporcingumas padarytam teisės pažeidimui reiškia ne tik tai, kad teismas privalo skirti ne per griežtą bausmę, bet ir tai, kad turi būti užtikrinama, kad ji paveiktų nusikalstamą veiką padariusį asmenį, t. y. kad ja bus pasiekti bausmės tikslai – paskirta teisinio poveikio priemonė padės nubausti nusikalstamą veiką padariusius asmenis bei juos auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų nusikalstamų veikų.

29. Individualizuodamas nuteistajam skiriamą bausmę teismas turi nuodugniai įvertinti pavojingumą, kurį žmogaus teisėms ir laisvėms, visuomenės ir valstybės interesams konkrečiu atveju kelia padaryta nusikalstama veika ir ją padaręs asmuo. Tais atvejais, kai padarytos nusikalstamos veikos ir ją padariusio asmens pavojingumas neatitinka įstatymo sankcijoje numatytos bausmės griežtumo ir dydžio, turi būti skiriamos švelnesnės teisinio poveikio priemonės. Vis dėlto, vien todėl, kad egzistuoja tam tikros asmens padėtį švelninančios aplinkybės, tai savaime nereiškia, kad skirtinos poveikio priemonės turi būti kiek įmanoma švelnesnės. Teisingumo principo įgyvendinimas negali būti suprantamas vienpusiškai, jį siejant tik su nuteisto asmens interesais, tokiu atveju paskirtoji bausmė neatitiktų bausmės, kaip valstybės prievartos priemonės, paskirties. Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių ar kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia humaniškumo principą, taip yra formuojamas nebaudžiamumo įspūdis ir sudaromos prielaidos menkinti baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, jas pažeisti pakartotinai.

30. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ir neteisingą bausmę (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-456/2013, Nr. 2K-7-648/2019). Tuo tarpu nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, to nustatyta nebuvo. D. J. padarė pavojingą nusikaltimą – neteisėtai vežė asmenis per valstybės sieną, dėl šios veikos išskirtinio pavojingumo įstatymų leidėjas už jos padarymą yra numatęs itin griežtą laisvės atėmimo bausmę (iki 8 metų), o tokia bausmė nuteistajam nebuvo paskirta, jam taikyta žymiai švelnesnė baudžiamojo poveikio priemonė – paskirta bauda bei nustatytas ilgesnis jos sumokėjimo terminas, todėl laikytina, kad tokia bausmė nėra aiškiai per griežta, priešingai, ji yra tinkamai individualizuota, paskirta atsižvelgiant į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus bei bausmės paskirtį.

31. Nuteistojo D. J. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad nuteistajam yra nustatytas (duomenys neskelbtini) dalyvumo lygis, nuteistojo šeimos materialinė padėtis yra itin sunki – dėl sunkios ligos D. J. ilgą laiką negalėjo dirbti, sutuoktinė E. J. negavo pajamų, tik nuo 2023 m. rugpjūčio pradėjo dirbti ir šiuo metu viena išlaiko šeimą, o nuteistasis nuo jo sulaikymo neteko galimybės vykdyti individualią veiką, vis dėlto, iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad šios aplinkybės pirmosios instancijos teismo jau buvo įvertinta jam skiriant švelnesnę bausmę, todėl pakartotinai į jas atsižvelgti ir dar kartą jos pagrindu švelninti bausmę nėra jokio teisinio pagrindo. D. J. yra vis dar darbingo amžiaus asmuo, kuris turi galimybę susirasti kitą darbą, nesusijusį su taksi automobilio vairavimu, ir prisidėti prie šeimos pajamų, jam galėjo būti skiriama reali laisvės atėmimo bausmė, kuri būtų turėjusi žymiai griežtesnį poveikį jo šeimos įprastam gyvenimui, tačiau buvo paskirta minimalaus dydžio bauda. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, kad D. J. prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą ir dėl to nuoširdžiai gailisi, nuteistasis pats sąmoningai pasirinko neteisėtus veiksmus, žinodamas ir suprasdamas, kad tokie neteisėti veiksmai yra draudžiami ir baudžiami. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė atitinka padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, nuteistojo asmenybę ir užtikrina viešojo intereso įgyvendinimą, taigi, nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo teigti, jog bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnyje, bus pasiekti paskiriant dar švelnesnę bausmę. Laikytina, kad švelnesnių priemonių taikymas tiek pačiam D. J., tiek visai visuomenei, formuotų nebaudžiamumo, galimybės išvengti realios bausmės už padarytas nusikalstamas veikas požiūrį, todėl bausmė jam negali būti keičiama.

32. Nors paskirta bauda neabejotinai turės neigiamas pasekmes D. J. ir jo šeimai, tai yra neišvengiama nusikaltimo pasekmė, dėl kurios atsiradimo yra kaltas jis pats. Įstatymų leidėjas, nustatydamas teisinio poveikio priemones, aukščiau iškelia visuomenės interesą, saugumą, o ne asmens, padariusio nusikalstamą veiką, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su padaryta veika. Manytina, kad skiriama bausmė turi nubausti teisės pažeidėją, sukelti jam atitinkamas neigiamas pasekmes, todėl tokių pasekmių atsiradimas pats savaime nėra laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtas priemones, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas ir nustatant už jas konkrečias sankcijas.

33. Taip pat teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su prokuroro apeliacinio skundo argumentais, jog nuteistajam D. J. paskirta baudos bausmė yra per švelni. Bausmės skyrimas nėra savitikslis, ji skiriama siekiant baudžiamajame įstatyme numatytų bausmės tikslų. Kiekviena nusikalstama veika yra skirtinga ir kiekvieno ją padariusio asmens pavojingumas yra skirtingas, todėl, vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-632/2007, Nr. 2K-428/2009, Nr. 2K‑28/2012, Nr. 2K-316/2014, Nr. 2K‑7‑2‑699/2016). Bausmė gali pasiekti jai keliamus tikslus tik, kai ji bus paskirta atsižvelgiant į kaltininko asmenybės bruožus ir resocializacijos poreikius. Todėl teismas yra įpareigotas skirti tiksliai individualizuotas ir subalansuotas baudžiamojo poveikio priemones. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad į bausmę yra būtina pažiūrėti ne vien per kaltininko ir nusikalstamos veikos prizmę, bet ir atkreipti dėmesį į nuteistojo šeimos prigimtinius bei kitus svarbius socialinius interesus, kurie nėra baudžiamajame įstatyme įtvirtinti kaip lengvinančios aplinkybės. Tai daugiau gyvenimiškos aplinkybės, kurias teismas kiekvienoje baudžiamojoje byloje nustato ir ieško tinkamų konkrečių asmens elgesio formų įvertinimo, konkrečių veiksmų balansavimo ties viena (nustatytomis gyvenimiškomis aplinkybėmis) ar kita (padaryta nusikalstama veika) puse. Taip išreiškiamas šiuolaikinės baudžiamosios teisės ir teisėjų neformalumas įgyvendinant pusiausvyrą BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo kontekste. Taigi vienoda ir teisinga bausmė už tą patį nusikaltimą ar nusižengimą skirtingoms asmenybėms gali būti visiškai skirtingo dydžio ir (ar) rūšies (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-204-942/2015, Nr. 2K-449-942/2016, Nr. 2K‑194-942/2017).

34. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti neskiriant nuteistajam realios laisvės atėmimo bausmės. Nusikaltimą padaręs D. J. anksčiau nebuvo teistas, naujų ikiteisminių tyrimų jo atžvilgiu nebuvo pradėta, tad padaryta veika, teisėjų kolegijos vertinimu, tikėtina, yra atsitiktinio pobūdžio, siekiant tokiu būdu greitai praturtėti. Nuteistasis yra prastos sveikatos būklės, serga onkologine liga, turi tris mažamečius vaikus, kurių vienas neįgalus, tad laisvės atėmimo bausmės atlikimas tokiam asmeniui būtų itin sudėtingas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartas aplinkybes, neturi pagrindo manyti, jog BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyti bausmės tikslai būtų geriau įgyvendinti D. J. paskyrus griežtesnę bausmę nei bauda, priešingai, tokiu atveju tikėtina būtų pažeistas proporcingumo principas, kadangi siekiui nubausti kaltą asmenį būtų suteikiama prioritetinė reikšmė, kai visi bausmei keliami tikslai yra vienodai reikšmingi. Prokuroras skunde pažymi, kad D. J. neprisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir neišreiškė gailesčio dėl nusikalstamo elgesio, tačiau šios aplinkybės ir nebuvo pripažintos nustatytomis ir lengvinančiomis jo teisinę atsakomybę. Kaip jau minėta, apeliacinės instancijos teismas bausmę griežtina tik tuo atveju, kai nustatyti aiškūs baudžiamojo įstatymo nuostatų, susijusių su bausmės skyrimu, pažeidimai, tuo tarpu nagrinėjamu atveju to padaryta nebuvo. Net ir finansinio pobūdžio bausmė bus veiksminga užkardant D. J. nusikalstamą elgesį ir atitiks bausmės tikslus, Atsižvelgiant į tai, nuteistajam paskirta bausmė paliekama nepakeista.

Dėl konfiskuotino turto

35. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs D. J. kaltu dėl neteisėto žmonių gabenimo, vadovaujantis BK 72 straipsnio 2, 3 dalimis, kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonę iš nuteistojo konfiskavo automobilį ,,Citroen C4 Picasso“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuriuo buvo vežami užsieniečiai. Nuteistojo gynėjas nesutinka su tokiu teismo sprendimu, nurodo, kad automobilis buvo naudojamas individualiai veiklai, nebuvo iš anksto parengtas nusikaltimo darymui, perdarytas ar kitaip paruoštas slėpti keleivius, palengvinti kitų teisės pažeidimų darymą, net ir įrodžius, jog nuteistasis D. J. iš nusikalstamos veikos gavo kokios nors materialinės naudos, turto konfiskavimas būtų neproporcinga priemonė. Tokie gynėjo teiginiai nepagrįsti.

36. Pagal BK 67 straipsnio 3 dalies nuostatas, kartu su bausme nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui gali būti skiriama viena iš BK 42 straipsnio 6 dalyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas. BK 72 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. BK 72 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais. Taigi, nustačius, kad yra kaltininkui priklausančio turto, kuris atitinka BK 72 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto turto požymius, turto konfiskavimas yra privalomas. Iš teismų praktikos matyti, kad tam tikrais atvejais galimos išimtys dėl konfiskavimo taikymo. Išimtimi iš privalomo turto konfiskavimo gali tapti ir atvejai, kai, vadovaujantis proporcingumo principu, konstatuojama, kad turto konfiskavimas būtų akivaizdžiai neproporcinga baudžiamojo poveikio priemonė padarytos nusikalstamos veikos sunkumui bei nuteistojo asmenybės pavojingumui, tačiau nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje aplinkybių tokiai išvadai byloje nenustatyta.

37. Pažymėtina, kad BK 72 straipsnyje tiesiogiai nenustatyta, kas laikytina nusikaltimo padarymo įrankiu ar priemone, tačiau, pagal kasacinio teismo praktiką, spręsdamas, ar turtas laikytinas nusikalstamos veikos įrankiu ar priemone, teismas įvertina šio turto panaudojimo reikšmę nusikalstamos veikos sudėties požymių įgyvendinimui (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-24/2011, Nr. 2K-237/2011). Turtas gali būti pripažįstamas nusikaltimo priemone ir tada, kai jis nėra tiesiogiai pritaikytas tokiai veikai daryti, tačiau nustatoma, kad tokio turto panaudojimas palengvino nusikalstamos veikos padarymą taip, kad jos padarymas be jo panaudojimo nebūtų įmanomas. Dažnai šis kriterijus teismų praktikoje taikomas nusikaltimo padarymo priemone pripažįstant transporto priemonę, jeigu kaltininkas ja naudojosi tam, kad sudarytų galimybes padaryti nusikalstamą veiką (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-463/2011, Nr. 2K‑534/2011, Nr. 2K-199-719/2022). Transporto priemonė laikoma panaudota nusikaltimui daryti, jeigu ji specialiai tam buvo pritaikyta arba tiesiogiai panaudota nusikaltimo dalykui gabenti, jei gabenimas be tokios priemonės būtų negalimas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K‑339/2008, Nr. 2K-463/2011, Nr. 2K-534/2011, Nr. 2K-199-719/2022). Tokios transporto priemonės konfiskavimo tikslas – atimti galimybę dar kartą panaudoti šią priemonę nusikalstamais tikslais, taip pat daryti atitinkamą prevencinį poveikį taip veikti linkusiems asmenims.

38. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo D. J. vairuojamas automobilis buvo būtinas nusikalstamos veikos sudėties požymių įgyvendinimui, kadangi be transporto priemonės jis nebūtų galėjęs gabenti penkis asmenis link valstybės sienos, buvo važiuojama gana didelį atstumą, nuo Vilniaus iki pasienio ruožo, ko padaryti be automobilio nebūtų įmanoma, todėl jis laikytinas nusikaltimo padarymo priemone. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad automobilis nuosavybės teise priklauso pačiam nuteistajam D. J., remiantis baudžiamojo įstatymo nuostatomis, nusikaltimo priemonės konfiskavimas yra imperatyvus. Priešingas teismo sprendimas, teisėjų kolegijos vertinimu, formuotų D. J. nebaudžiamumo nuotaikas bei nepagarbą baudžiamajam įstatymui bei sudarytų sąlygas pakartotiniam nusikalstamas veikas padariusio asmens nusikalstamumui, tokiu būdu neužtikrinant ir prevencinio baudžiamojo poveikio priemonių pobūdžio. Nuteistojo gynėjas skunde pažymi, kad užsieniečiai nebuvo pergabenti per valstybės sieną, o tai, jo vertinimu, yra reikšminga vertinant transporto priemonės konfiskavimo proporcingumą, tačiau nėra pagrindo su tuo sutikti. Transporto priemonė pripažįstama nusikalstamos veikos padarymo priemone nuo jos panaudojimo momento, nagrinėjamoje byloje automobilis buvo panaudotas jau pradėjus užsieniečių vežimo link valstybės sienos veiksmus, todėl nėra svarbu, kad transporto priemonė valstybinės sienos nekirto.

39. Taip pat pirmosios instancijos teismas D. J. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną „Xiaomi Mi 10T Lite“, su SIM kortele „Tele 2“, Nr. (duomenys neskelbtini), pripažino nusikaltimo padarymo priemone, tačiau įvertinęs, kad turtas nėra naujas, konstatavo, jog valstybės sąnaudos atliekant tokio turto konfiskavimo procedūrą būtų neproporcingos siekiamam tikslui, todėl priėmė sprendimą juos sunaikinti. Nuteistojo gynėjas skunde pažymi, kad mobiliojo ryšio telefonas „Xiaomi Mi 10T Lite“ buvo naudojamas išimtinai individualios veiklos tikslais, byloje nėra duomenų, kad šis daiktas buvo įgytas siekiant palengvinti nusikalstamos veikos darymą. Tokius gynėjo argumentus paneigia objektyvūs bylos duomenys. Iš bylos aplinkybių matyti, kad nuteistasis D. J. neteisėto žmonių gabenimo aplinkybes su nenustatytu asmeniu, veikusiu kaip kurstytojas, derino savo naudojamu mobiliojo ryšio telefonu, pats pripažino, jog apsikeitė kontaktais su kelionę inicijavusiu asmeniu, su juo buvo susiskambinęs ir tarėsi dėl susitikimo vietos, todėl šis daiktas pirmosios instancijos teismo pagrįstai pripažintas nusikaltimo padarymo priemone. Atsižvelgiant į tai, ir šioje dalyje nuteistojo gynėjo skundas atmetamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Nuteistojo D. J. gynėjo advokato Raimundo Jurkos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies ir pakeisti Kauno apygardos teismo 2024 m. sausio 9 d. nuosprendį:

Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti D. J. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kauno apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Dainiaus Simonavičiaus apeliacinį skundą atmesti.