- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-02-06
- Bylos Nr.
- 1A-75-449/2024
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Linas Šiukšta, Vitalija Norkūnaitė, Aiva Survilienė
- Nuteistasis
- Z. U.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vitalijos Norkūnaitės, Aivos Survilienės, Lino Šiukštos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Z. U. (Z. U.) gynėjo apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2023 m. birželio 8 d. nuosprendžio, kuriuo Z. U. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 292 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, 150 MGL dydžio (7 500 Eur) bauda.
Įskaičius laikino sulaikymo laiką, neatliktos bausmės dalis nustatyta 148 MGL dydžio (7 400 Eur) bauda.
Nustatytas paskirtos baudos sumokėjimo terminas 8 (aštuoni) mėnesiai nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2, 3 dalimis, konfiskuotas Z. U. priklausantis automobilis „T. P.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su užvedimo rateliu ir registracijos liudijimu bei mobilaus ryšio telefonas „X“ su SIM kortele.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. Z. U. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad dėl savanaudiškų paskatų, iš anksto susitaręs dėl piniginio atlygio, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, nenustatytam asmeniui pasiūlius už 300 Eur piniginį atlygį neteisėtai iš Lietuvos Respublikos į YY Respubliką gabenti neteisėtai valstybės sieną perėjusius ir nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius užsieniečius ir Z. U. sutikus, jis 2022 m. liepos 19 d., jam priklausančiu automobiliu „T. P.”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), XX mieste, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje ir laiku, paėmė gabenti keturis neteisėtai valstybės sieną perėjusius ir nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius užsieniečius – du X piliečius: B. H., gim. (duomenys neskelbtini), A. R., gim. (duomenys neskelbtini), bei dvi Y pilietes: A. H. A., gim. (duomenys neskelbtini), S. H. K. A., gim. (duomenys neskelbtini), ir juos neteisėtai gabeno per Lietuvos Respublikos sieną į YY Respubliką, kol 2022 m. liepos 19 d., 20.05 val., (duomenys neskelbtini) pasienio ruože buvo sulaikytas Valstybės sienos apsaugos tarnybos XXX pasienio rinktinės YYY pasienio užkardos pareigūnų.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Nuteistojo Z. U. gynėjas apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2023 m. birželio 8 d. nuosprendį panaikinti ir Z. U. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
2.1. Nuteistojo gynėjas nurodo, kad nuteistasis Z. U. neneigia, jog dirbdamas ,,O“ vairuotoju ir vykdydamas užsakymą, gabeno kaltinime nurodytus asmenis iš XX į YY, tačiau nežinojo, jog gabenami asmenys neturi teisės išvykti iš šalies. Todėl nuteistasis viso proceso metu nepripažino savo kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Aplinkybę, kad vežami asmenys neturi teisės išvykti už Lietuvos Respublikos ribų, sužinojo tik tuomet, kai juos sulaikė pasienio pareigūnai.
2.2. Gynėjas taip pat nurodo, kad nuteistąjį sustabdę pasienio pareigūnai nemokėjo nei anglų, nei rusų kalbos, todėl su nuteistuoju ir keleiviu, kuris mokėjo anglų kalbą, bendravo per „G“ vertėją. Pasak nuteistojo, jis visą šią situaciją suvokė taip, jog nėra jokių problemų ir iš vieno pareigūno judesio suprato, kad gali važiuoti toliau. Akivaizdu, kad pareigūnų bendravimas su nuteistuoju dėl kalbos barjero buvo nekokybiškas, dėl ko nuteistasis buvo suklaidintas ir tęsė kelionę pagal keleivių užsakymą, vėliau tokie nuteistojo veiksmai buvo įvertinti kaip nusikaltimas. Todėl, gynėjo nuomone, pareigūnų L. J., M. K. ir A. Č. parodymai turi būti vertinami kritiškai ir jų parodymais negali būti grindžiama jo ginamojo kaltė. Gynėjo nuomone, byloje nesurinkta duomenų, patvirtinančių, kad nuteistasis žinojo, jog vežami keleiviai neturi teisės išvykti už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų. Kita vertus, asmuo, dirbdamas keleivių pavežėju, neprivalo tikrinti jų teisinio statuso Lietuvos Respublikoje. Taigi nuteistojo veiksmuose nėra jam inkriminuotos nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės požymių, todėl turi būti priimtas išteisinamasis nuosprendis.
3. Teismo posėdyje nuteistojo gynėja ir pats nuteistasis Z. U. prašė nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašė nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo Z. U. gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Dėl Z. U. nuteisimo pagal BK 292 straipsnio 2 dalį
4. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, visas bylos aplinkybes išnagrinėjo nešališkai ir išsamiai, teisingai bei nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų įvertino išnagrinėtų įrodymų visumą ir pagrįstai pripažino Z. U. kaltu. Kvalifikuojant pripažintą įrodyta nuteistojo nusikalstamą veiką teismas baudžiamąjį įstatymą irgi pritaikė tinkamai.
5. Kad Z. U. nuosprendžio nustatomojoje dalyje aprašytomis aplinkybėmis dėl savanaudiškų paskatų neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius ir neteisėtai valstybės sieną perėjusius užsieniečius, patvirtina pirmosios instancijos teisme išnagrinėti ir nuosprendyje išdėstyti, aptarti bei įvertinti įrodymai. Tai liudytojų E. L., M. K., A. Č., E. G., L. J. parodymai, ikiteisminio tyrimo metu duoti liudytojų B. H., A. R., A. H. A., A. H. K. A. parodymai, reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokolas, asmens kratos protokolas, apžiūros ir papildomos apžiūros protokolai bei kiti rašytiniai įrodymai, taip pat iš dalies patvirtina ir paties nuteistojo Z. U. parodymai.
6. Apeliaciniame skunde nuteistojo Z. U. gynėjas nurodo, kad nuteistasis, dirbdamas „O“ pavežėju ir vykdydamas užsakymą, gabeno kaltinime nurodytus asmenis iš Lietuvos Respublikos į YY Respubliką, tačiau nežinojo, jog gabenami asmenys neturi teisės išvykti iš Lietuvos Respublikos. Skunde nurodoma, kad aplinkybę, jog vežami asmenys neturi teisės išvykti už Lietuvos Respublikos ribų, Z. U. sužinojo tik tada, kai juos sulaikė pasienio pareigūnai.
Žemesnės instancijos teismas
7. Pirmosios instancijos teisme nuteistasis Z. U. kaltu padaręs nusikalstamą veiką neprisipažino, nurodė, kad nežinojo Lietuvos Respublikos įstatymų. Jis parodė, kad dirbdamas vairuotoju „O“ bendrovėje gavo užsakymą nuvežti žmones iš XX autobusų stoties iki K gatvės. Atėję keturi asmenys paprašė už 300 Eur juos nuvežti iki YY. Jis sutiko. Su jais bendravo per „G“ vertėją, jis truputį kalba anglų kalba. Tarpusavyje tie asmenys bendravo arabų kalba. Jis suprato, kad jie yra ne Lietuvos gyventojai, manė, jog turi reikalingus dokumentus. Tie asmenys parodė kažkokius dokumentus. Jis galvojo, kad su jų dokumentais, reikalingais kertant sieną, viskas gerai. Jis jų klausė, ar su dokumentais viskas yra gerai, atsakė, kad viskas gerai. Jis netikrina kiekvieno kliento dokumentų. Kai jis pats, Z. U., kirto sieną, jo dokumentus patikrino, todėl galvojo, kad ir šiuo atveju taip yra. Jis žino kokia yra tvarka kertant valstybės sieną važiuojant į kitą valstybę. Bevažiuojant sustojo AA esančioje degalinėje. Tie asmenys nuėjo į tualetą ir kai grįžo, prie jų automobilio priėjo žmogus, kuris parodė pažymėjimą, tai buvo pasienio pareigūnas, patikrino jo ir jo vežamų asmenų dokumentus. Pareigūnas kažkam skambino ir po kurio laiko juos paleido. Jis klausė, ar gali toliau važiuoti, pareigūnas rusų kalba kalbėjo blogai, numojo ranka, todėl jis, Z. U., suprato, kad gali važiuoti. Jie tęsė kelionę ir buvo sulaikyti prie sienos. Pasienio pareigūnai paaiškino, kad jo vežami asmenys gali būti tik Lietuvos teritorijoje, negali kirsti sienos. Jis to nežinojo, apie tai degalinėje pareigūnai nesakė, nes jie nekalbėjo rusų kalba. Užsieniečiai jam nesumokėjo 300 Eur, nes buvo sutarę, kad sumokės, kai nuveš į YY Respubliką.
8. Papildomai apeliacinės instancijos teisme nuteistasis Z. U. vėl parodė, kad gavo iškvietimą iš autobusų stoties klientus nuvežti į K gatvę. Į jo automobilį įsėdo keturi asmenys, kurie tarpusavyje bendravo ir ginčijosi. Jie sakė, kad pavėlavo į autobusą, kuris vyko į YY. Jie susitarė, kad jis juos nuveš į YY, taip pat sutarė kainą. Jis nesuprato, jog negalima vežti užsieniečių iš Lietuvos Respublikos per valstybės sieną, nes prie AA su juo bendravęs pareigūnas prastai kalbėjo rusų kalba. Jis paaiškino, kad gyvendamas Lietuvoje nuo 2018 m. nesidomėjo, ką ir kur galima vežti, nes buvo įsitikinęs, kad Lietuvoje nėra nelegalų. Jis nieko nežinojo, negirdėjo apie tai, kad 2021-2022 m. iš GGG per Lietuvos Respublikos sieną eina nelegalūs žmonės. Jis suprato, kad į jo vairuojamą automobilį įsėdo nevietiniai žmonės. Jis galvojo, kad jie teisėtai gyvena Lietuvoje. Jis nebendrauja su kiekvienu klientu, tiesiog juos nuveža iš taško A į tašką B. Jis moka rusų kalbą, šiek tiek supranta anglų kalbą. Su tais klientais, kurie įsėdo į jo automobilį, jis bendravo anglų kalba per „G“ vertėją. Su pareigūnu degalinėje kalbėjo šiek tiek rusiškai ir angliškai. Pareigūnas jam nepaaiškino, kad žmonių, kuriuos vežė automobiliu, negalima išvežti per valstybės sieną. Pareigūno paklausė, ar gali juos vežti į YY, jis atsakė, kad gali.
9. Iš baudžiamosios bylos matosi, kad Z. U. kaltu neprisipažino ir iš esmės panašius parodymus davė ir ikiteisminio tyrimo metu. Vis dėlto, tie jo ankstesni parodymai nėra visai vienodi, o vienos iš tų apklausų metu Z. U. ne tik buvo prisipažinęs kaltu, bet ir, dalyvaujant gynėjui, netgi pripažino aplinkybes, kurias teismas nustatė nuosprendžiu.
10. 2022 m. liepos 20 d. įtariamojo apklausos metu Z. U. kaltu neprisipažino ir parodė, kad 2022 m. liepos 19 d., apie 14 val., programėlėje „O“ gavo užsakymą klientus nuvežti iš S į K. Nuvyko tuo adresu ir prie jo automobilio priėjo keturi asmenys. Bevažiuojant į K gatvę vyras paklausė, ar jis galėtų juos nuvežti į YY. Jis sutiko ir susitarė, kad jis juos nuveš į YY už 300 Eur. Jiems pasakė, kad važiuos per valstybės sieną, klausė, ar turi dokumentus, su kuriais galima vykti į kitas valstybes, jie patvirtino, jog turi dokumentus. Tie asmenys neatrodė kaip europiečiai, buvo tamsaus gymio. Jis navigacijoje nustatė maršrutą į YY miestą. Bevažiuojant sustojo degalinėje AA. Toje degalinėje policijos pareigūnai patikrino jo ir keleivių dokumentus. Jis pareigūnams pasakė, kad važiuoja į YY Respubliką, jie atsakė, kad viskas gerai, gali vykti toliau. Pareigūnai nesakė, kad šių asmenų jis negali išvežti iš Lietuvos Respublikos. Su pareigūnais bendravo rusų kalba. Jie važiavo toliau, kol pasienyje buvo sulaikyti pasienio pareigūnų (2 t., 26-28 b.l.).
11. Tačiau 2022 m. lapkričio 9 d. papildomos įtariamojo apklausos metu Z. U. jau parodė, kad kai vyko į YY su vežamais žmonėmis, su kuriais buvo sulaikytas prie Lietuvos – YY sienos, degalinėje pareigūnai paaiškino, jog tuos žmones jis gali vežti tik Lietuvos Respublikos teritorijoje, tačiau tų žmonių negali vežti į YY. Tačiau jam reikėjo pinigų, galvojo, kad nedaro jokio nusikaltimo, galvojo, jog tuo atveju, jeigu ir bus sulaikytas, tai bus tik administracinis nusižengimas. Jis parodė ir apie tai, kad jokio užsakymo per „O“ programėlę neturėjo, su jo vežamais žmonėmis jis susitarė privačiai. Jis susitarė, kad juos nuveš į YY už 300 Eur (2 t., 31-32 b.l.). Perskaičius šiuos parodymus teismo posėdyje, nuteistasis jų atsiradimo negalėjo paaiškinti.
12. Kitos 2022 m. gruodžio 23 d. papildomos įtariamojo apklausos metu Z. U. nurodė, kad pasilieka prie pirmos apklausos duotų parodymų, prašo jais vadovautis. Jis parodė, kad degalinėje su pasienio pareigūnu prisistačiusiu asmeniu bendravo rusų kalba, su policijos pareigūnais nebendravo. Jo ir keleivių dokumentus patikrino pasienio pareigūnas, jam pasakius, kad vyksta į YY, nei vienas pareigūnas neperspėjo ir nepaaiškino, jog šių žmonių jis negali vežti per valstybės sieną. Pasienio pareigūno paklausus, ar galima šiuos žmones vežti į YY, jis mostelėjo ranka. Jis suprato, kad gali tęsti kelionę. Tik tada, kai buvo sustabdytas Lietuvos – YY pasienyje, iš pasienio pareigūnų sužinojo, kad jo vežami keleiviai asmens dokumentų, su kuriais būtų galima vykti į YY, neturi. Parodė, kad keleiviai jį išsikvietė per „O“ programėlę ir juos paėmė prie stoties (2 t., 35 b.l.).
13. Dar kitos 2023 m. vasario 7 d. papildomos įtariamojo apklausos metu Z. U. nurodė, kad pasilieka prie 2022 m. liepos 20 d. ir 2022 m. gruodžio 23 d. apklausų metu nurodytų aplinkybių. Jis parodė, kad per „O“ programėlę jį išsikvietė asmenys, kuriuos jis vežė, kai buvo sulaikytas. Degalinėje pareigūnai man nepaaiškino, kad šių žmonių jis negali vežti per valstybės sieną (2 t., 41-42 b.l.).
14. Paskutinės 2023 m. vasario 13 d. papildomos įtariamojo apklausos metu Z. U. parodė, kad pasilieka prie 2022 m. liepos 20 d., 2022 m. gruodžio 23 d. ir 2023 m. vasario 7 d. apklausų metu nurodytų aplinkybių (2 t., 45-46 b.l.).
15. Iš išdėstytų paties nuteistojo Z. U. parodymų matosi, kad viso proceso metu, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, taip pat ir apeliacinės instancijos teisme, nuteistasis neneigia, kad savo automobiliu „T. P.“ gabeno užsieniečius į YY Respubliką už piniginį – 300 Eur atlygį. Šių aplinkybių neginčija ir nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde. Tokias aplinkybes patvirtina ir kiti bylos įrodymai. Tačiau nuteistojo parodymų, kad jis tik vykdė „O“ pavežėjo paslaugas, nežinojo, jog jo vežami užsieniečiai neturi teisės išvykti iš Lietuvos Respublikos, apie tai jis nebuvo perspėtas važiuojant link Lietuvos – YY, o tokią aplinkybę sužinojo tik tada, kai juos sulaikė pasienio pareigūnai, nepatvirtina tokie bylos įrodymai. Priešingai, bylos įrodymai paneigia šiuos nuteistojo Z. U. parodymus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuos jo parodymus įvertino kaip nuteistojo gynybinę versiją siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.
16. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pats nuteistasis Z. U. vienoje iš ikiteisminio tyrimo metu vykusių apklausų parodė apie tikrąsias nusikalstamos veikos aplinkybes. Ikiteisminio tyrimo 2022 m. lapkričio 9 d. apklausos metu pats parodė, kad pirmiausia jokio užsakymo per „O“ programėlę vežti užsieniečių negavo, su šiais užsieniečiais jis susitarė asmeniškai. Jis parodė ir apie tai, kad važiuojant link Lietuvos Respublikos – YY Respublikos sienos ir sustojus degalinėje jau tada jam pareigūnai paaiškino, jog šių užsieniečių jis negali vežti per Lietuvos Respublikos sieną į YY Respubliką. Nepaisydamas šio perspėjimo, siekdamas užsidirbti, jis toliau tęsė kelionę ir užsieniečius vežė link valstybės sienos, kur ir buvo sulaikytas pasienio pareigūnų. Būtent šioje apklausoje Z. U. nurodytos aplinkybės atitinka kitus bylos įrodymus.
17. Iš asmens kratos protokolo matosi, kad Z. U. savanoriškai pateikė mobiliojo ryšio telefoną „X“ (2 t., 68-70 b.l.). Telefono apžiūros protokole nurodyta, kad nuteistasis susirašinėjo su nenustatytu asmeniu, jis siuntė koordinates YY, telefone išsaugotos YY koordinatės (2 t., 92-93, 94-96, 97-104 b.l.). Pažymėtina, kad UAB „O“ rašte nurodė, kad 2022 m. liepos 19 d. vairuotojas Z. U. „O“ programėlėje užsakymų neturėjo (2 t., 15 b.l.). Atsižvelgiant į šiuos bylos duomenis, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad duomenų, jog Z. U. vykdė tik pavežėjo paslaugą, byloje nėra, o, priešingai, iš nuteistojo telefono apžiūros protokolo matosi, jog joks užsakymas 2022 m. liepos 19 d. „O“ programėlėje nebuvo registruotas, šiame protokole nurodyti duomenys patvirtina, kad Z. U. susirašinėjo su tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, šis asmuo ir siuntė jam koordinates YY.
18. Aplinkybę, kad nuteistasis Z. U. užsakymą užsieniečius nuvežti iš Lietuvos Respublikos į YY Respubliką, YYY miestą, gavo ne per pavežėjo „O“ programėlę, o nenustatytam asmeniui pasiūlius tai padaryti už atlygį, patvirtina pačių nuteistojo vežtų užsieniečių asmenų parodymai.
19. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojais buvo apklausti B. H., A. R., A. H. A., A. H. K. A.. Pažymėtina, kad pagal BPK 276 straipsnio 4 dalį byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, taip pat perklausomi ir peržiūrimi tokių apklausų garso ir vaizdo įrašai. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad teisme perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai, skirtingai nuo teisme perskaitytų jų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus ir jie gali būti reikšmingi teismui tikrinant ir vertinant teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, ekspertizės aktą ir specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus ir daiktinius įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-431-746/2015, 2K-73-689/2018, 2K-65-648/2021, 2K-118-458/2021 ir kt.). Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju nuteistojo gabentų užsieniečių B. H., A. R., A. H. A., A. H. K. A. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai svarbūs tikrinant ir vertinant kitus byloje surinktus įrodymus, vertinant nuteistojo Z. U. parodymų nuoseklumą bei patikimumą, taip pat ir jo parodymus dėl aplinkybių, susijusių su gautu užsakymu neteisėtai gabenti užsieniečius per valstybės sieną, bei jo suvokimą apie neteisėtus veiksmus, apie tai, kad jo vežti užsieniečiai neturi teisės išvykti iš Lietuvos Respublikos.
20. Liudytoja B. H. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad yra X pilietė. 2021 m. kartu su vyru neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ir pateikė prašymus suteikti prieglobstį. Prieš dvi savaites iš Migracijos departamento gavo atsakymą. Užsieniečių registracijos centro darbuotojas paaiškino, kad pagal tą sprendimą ji su vyru turi išsikelti iš centro patalpų ir ieškotis kur gyventi patys. Su vyru apsigyveno viešbutyje XX prie autobusų stoties. Jos vyras ieškojo galimybės jiems išvykti į YY. Ji žinojo, jog turi atvažiuoti automobilis juos paimti, to automobilio nuotrauką turi telefone. Iš viešbučio ji su vyru nuėjo iki automobilio, kuris jų jau laukė ir turėjo juos nuvežti į YY, YYY miestą. Už kelionę jie turėjo sumokėti 500 Eur kažkokiam asmeniui. Kai įsėdo į automobilį, jame jau sėdėjo dvi moterys, kurios sakė, jog taip pat važiuoja į YY. Važiuojant jie sustojo degalinėje. Prie jų priėjo pareigūnai. Pareigūnas kalbėjosi su vairuotoju. Kai vairuotojas grįžo į automobilį, jie važiavo toliau link YY. Juos vėl sustabdė pareigūnai, kurie juos sulaikė (1 t., 105-106 b.l.).
21. Liudytojas A. R. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jis su žmona B. H. neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos sieną ir pateikė prašymus suteikti prieglobstį Lietuvoje. Pastaruosius mėnesius gyveno užsieniečių registracijos centre. Iš Migracijos departamento gavo sprendimą, pagal kurį turėjo išsikraustyti iš centro. Su žmona apsigyveno viešbutyje XX. Jis norėjo išvykti iš Lietuvos į YY. Su pažįstamais asmenimis iš užsieniečių registracijos centro apie tai kalbėjosi, vienas jų davė telefono numerį žmogaus, kuris gali padėti išvažiuoti iš Lietuvos. Su tuo žmogumi jis susisiekė, paprašė surasti vairuotoją, kuris nuvežtų jį su žmona į YY. Tas žmogus pasakė, kad tai kainuos 500 Eur. Tam žmogui nusiuntė jų buvimo koordinates ir laukė. Tą pačią dieną tas žmogus perskambino ir pasakė, kad automobilis jau atvažiuoja ir atsiuntė automobilio nuotrauką. Priėję prie automobilio pamatė jame sėdintį vairuotoją ir dar dvi moteris. Su vairuotoju jie nekalbėjo, jis jų nieko neklausė. Moterys sakė, kad važiuoja taip pat į YY, YYY miestą. Kai įsėdo į automobilį, vairuotojas iš karto pradėjo važiuoti, kaip suprato, į YY. Bevažiuojant sustojo degalinėje. Prie jų priėjo pasienio pareigūnas, kuris kalbėjosi su vairuotoju. Pareigūnas patikrino jų dokumentus, klausė, kur jie važiuoja, jis atsakė, kad į YYY. Juos paleido ir jie nuvažiavo link YY. Tada juos sustabdė pasienio pareigūnai ir sulaikė (1 t., 118-119 b.l.).
22. Liudytoja A. H. A. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad yra Y pilietė. Į Lietuvos Respubliką atvyko nelegaliai, apsigyveno užsieniečių registracijos centre, pateikė prašymą suteikti prieglobstį. Prieglobstis jai nebuvo suteiktas. Jos draugė S. H. K. A. susitarė su draugu, jog jis suras žmogų, kuris padės joms pabėgti iš Lietuvos. Už kelionę į VV turėjo sumokėti 2 000 Eur. Ji su drauge išėjo iš centro ir nuėjo prie kelio, kur stovėjo automobilis. S. H. K. A. kažkas buvo atsiuntęs šio automobilio nuotrauką. Su vairuotoju nebendravo. Kai jos įsėdo į automobilį, iš karto pradėjo važiuoti. Vairuotojas kalbėjo telefonu. XX paėmė dar du žmones ir važiavo toliau. Buvo sustoję degalinėje. Prie jų buvo priėję pareigūnai, kurie patikrino jų dokumentus. Pareigūnams jie pasakė, kad nori pasivažinėti tik po Lietuvą. Pareigūnai pasakė, kad viskas gerai, galime vykti toliau. Jie tęsė kelionę, kol buvo sustabdyti pasienio pareigūnų. Ji nekvietė jokio taksi, neturi telefono (1 t., 125-126 b.l.).
23. Liudytoja S. H. K. A. ikiteiminio tyrimo metu parodė, kad yra Y pilietė. Į Lietuvos Respubliką pateko nelegaliai, pereidama iš GGG Respublikos. Lietuvoje buvo apgyvendinta užsieniečių registracijos centre, pateikė prašymą dėl prieglobsčio, tačiau jo negavo. Norėjo pabėgti į VV. Apie tai pasakė savo draugui. Jis padėjo surasti žmogų, kuris turėjo nuvežti ją į VV. Už tai turėjo sumokėti 1 250 Eur. Iš centro, esančio DDD, ji išėjo kartu su drauge. Jai buvo atsiųsta automobilio nuotrauka, jo buvimo vieta – autobusų stotelė. Kai įsėdo į automobilį, jis iš karto pradėjo važiuoti. Su vairuotoju nieko nekalbėjo. Atvykę į XX paėmė dar du asmenis, jiems vairuotojas pamojo ranka ir jie įsėdo į automobilį. Važiuojant su vairuotoju nekalbėjo, vairuotojas su kažkuo kalbėjo telefonu. Bevažiuojant sustojo degalinėje. Ten jų dokumentus patikrino pareigūnai, pasakė, kad galime judėti po Lietuvos teritoriją. Jie toliau važiavo link YY sienos. Jie buvo sustabdyti pasienio pareigūnų, kurie patikrino jų tuos pačius dokumentus ir pasakė, kad jie negali išvykti iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Ji su drauge nekvietė jokio taksi ar pavežėjo (1 t., 132-133 b.l.).
24. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie liudytojų parodymai patvirtina jau aptartus kitus įrodymus, taip pat ir paties nuteistojo 2022 m. lapkričio 9 d. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad nuteistasis Z. U. užsieniečius vežė (gabeno) ne vykdydamas užsakymą kaip pavežėjas, o už piniginį atlygį iš anksto buvo susitaręs su ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu asmeniu neteisėtai iš Lietuvos Respublikos į YY Respubliką gabenti keturis užsieniečius. Liudytojų parodymai patvirtina ir Z. U. suvokimą, kad šiuos asmenis per valstybės sieną gabena neteisėtai. Pats savaime toks susitarimas, teisėjų kolegijos nuomone, patvirtina, kad nuteistasis suvokė, jog šie asmenys yra užsienio piliečiai, kurie teisėtai negali išvykti iš Lietuvos Respublikos, jis suvokė, kad juos išvežti iš Lietuvos Respublikos į YY Respubliką gali tik neteisėtai. Tai, kad nuteistasis suprato apie savo atliekamų veiksmų neteisėtumą, patvirtina ir sutartas apmokėjimas už pervežimą į YY Respubliką. Tiek Z. U., tiek ir liudytojai B. H., A. R., A. H. A., A. H. K. A. parodė apie tai, kad pinigus jam turėjo sumokėti tik nuvykus į YY Respubliką. Tokia atsiskaitymo praktika nėra įprasta legaliai vykdant pervežimo paslaugas. Pažymėtina, kad pats nuteistasis parodė dar ir apie tai, jog iš tikrųjų suprato, jog tamsaus gymio asmenys, kurie tarpusavyje bendravo arabų kalba, yra ne Lietuvos Respublikos piliečiai, o užsieniečiai. Jis, pats būdamas užsienio piliečiu, žinojo, jog važiuojant per valstybės sieną reikia turėti reikalingus dokumentus. Apie tai, kad būtent šių neteisėtai valstybės sieną perėjusių ir nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčių užsieniečių Z. U. negali gabenti per valstybės sieną, patį nuteistąjį dar kelyje link valstybės sienos perspėjo pareigūnai.
Žemesnės instancijos teismas
25. Pirmosios instancijos teisme liudytojas A. Č. parodė, kad AA degalinėje pastebėjo keturis tamsaus gymio asmenis. Vieną iš šių užsieniečių atpažino, jis buvo apgyvendintas pasienio užkardoje, po to imigrantų stovykloje. Vairuotojui Z. U. parodė pasienio pareigūno pažymėjimą ir paprašė jo bei keleivių pateikti dokumentus. Keleiviai pateikė užsieniečių registracijos dokumentus, susisiekė su Užsieniečių registracijos centro budėtoju ir sužinojo, kad šie užsieniečiai gali judėti tik Lietuvos Respublikos teritorijoje ir turi grįžti į Užsieniečių registracijos centrą iki atitinkamo nurodyto laiko. Kartu su atvykusiais policijos pareigūnais Z. U. paaiškino, kad su šiais asmenimis jis gali važiuoti tik Lietuvos Respublikos teritorijoje, tačiau negali važiuoti per valstybės sieną. Taip pat jis paaiškino vairuotojui ir dėl baudžiamosios atsakomybės tuo atveju, jeigu kirs valstybės sieną. Vairuotojas sakė, kad suprato. Liudytojas matė, kad nuteistasis navigacijoje buvo nusistatęs maršrutą į YYY miestą. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas A. Č. parodė apie tokias pat aplinkybes. Jis parodė dar ir apie tai, kad pasiteiravus vairuotojo Z. U., kur jis su keleiviais vyksta, vairuotojas paaiškino, jog į YYY miestą. Ir šioje apklausoje liudytojas parodė, kad Z. U. paaiškino, jog jis su keleiviais negali vykti į YY, o jeigu vyks, tai įvykdys nusikaltimą (1 t., 96-97 b.l.). Šiuos savo parodymus liudytojas patvirtino teisiamojo posėdžio metu ir paaiškino, kad su vairuotoju bendravo anglų ir rusų kalbomis. Jo nuomone, Z. U. suprato perspėjimą, jam paaiškino, kad gali važiuoti Lietuvos Respublikos teritorijoje, tačiau negali važiuoti per valstybės sieną.
26. Šiuos liudytojo A. Č. parodymus apie tai, kad nuteistajam Z. U. buvo paaiškinta, jog jis vežamų užsieniečių negali vežti per Lietuvos Respublikos sieną, patvirtina į degalinę atvykusių policijos pareigūnų parodymai. Pirmosios instancijos teisme liudytojas M. K. parodė, kad nuteistajam paaiškino, jog išvykti iš Lietuvos Respublikos kartu su vežamais užsieniečiais negali. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas M. K. parodė, kad vairuotojas pateikė savo asmens dokumentus, jis turėjo leidimą gyventi Lietuvoje, o kartu su juo vykę keleiviai pateikė tik užsieniečių registracijos centro pažymėjimus. Z. U. kalbėjo rusų kalba. Vairuotojas nurodė, kad keleivius veža į YY. Vairuotojui kartu su pasienio pareigūnu jis paaiškino, jog turėdami tik tokius dokumentus keleiviai negali išvykti iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Vairuotojas aiškino, kad jis veža, kur jo paprašė. Tada jam dar kartą buvo paaiškinta, kad jis negali šių asmenų gabenti per Lietuvos Respublikos sieną, nes už tai jam gresia baudžiamoji atsakomybė (1 t., 90-91 b.l.). Šiuos savo parodymus liudytojas patvirtino teisiamojo posėdžio metu ir paaiškino, kad su Z. U. bendravo rusų, anglų kalbomis, taip pat naudojosi „G“ vertėju. Jis, M. K., rusų kalbą supranta, gali ja kalbėti, tačiau sunkesnių žodžių pasakyti negali, todėl naudojosi „G“ vertėju. Kiek gebėjo, tiek paaiškino, kad po Lietuvos Respubliką gali judėti, tačiau išvažiuoti negali. Pirmosios instancijos teisme liudytoja L. J. parodė, kad su Z. U. bendravo pasienio pareigūnas ir kitas policijos pareigūnas. Ji nelabai supranta ir nekalba rusų kalba. Apie tai, kad vairuotojas su jo vežamais keleiviais negali kirsti valstybės sienos, pačiam Z. U. paaiškino A. Č.. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja parodė, kad vairuotojas sakė, jog tamsaus gymio asmenis, buvusius automobilyje, veža į YYY miestą. Pasienio pareigūnas vairuotojui aiškino, kad su šiais keleiviais vykti į YY negali. Tą patį pareigūnas pakartojo, kai peržiūrėjo keleivių dokumentus (1 t., 84-85 b.l.). Šiuos savo parodymus L. J. patvirtino teisiamojo posėdžio metu, parodė, kad šie parodymai yra teisingi.
27. Pareigūnų parodymus, kad dar kelyje link valstybės sienos nuteistasis Z. U. buvo informuotas apie tai, jog vežamų užsieniečių jis negali gabenti per valstybės sieną, patvirtina pačių šių užsieniečių parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Iš liudytojų B. H., A. R., A. H. A., A. H. K. A. parodymų matosi, kad iš tikrųjų dar važiuojant link valstybės sienos vairuotojas Z. U. bendravo su pareigūnais. Pareigūnai patikrino ir jų dokumentus. Liudytoja A. H. K. A. parodė, kad pareigūnai įspėjo, kad jie gali judėti tik po Lietuvos Respublikos teritoriją. O iš A. H. A. parodymų matosi, kad pareigūnams pasakė, jog nori pasivažinėti tik po Lietuvą.
28. Išdėstytus pareigūnų ir užsieniečių parodymus patvirtina ir paties nuteistojo Z. U. ikiteisminio tyrimo 2022 m. lapkričio 9 d. apklausos metu duoti parodymai. Kaip jau buvo nurodyta, šioje apklausoje jis parodė, kad iš tikrųjų dar degalinėje pareigūnai jam paaiškino, jog šiuos asmenis jis gali vežti tik Lietuvos Respublikos teritorijoje, tačiau jų vežti į YY Respubliką negali. Tuo pačiu aptarti liudytojų parodymai paneigia kitus nuteistojo parodymus apie tai, kad pareigūnai blogai kalbėjo rusų kalba, todėl jis nesuprato, jog šių asmenų negali vežti per valstybės sieną, o paklausus, ar galima tęsti kelionę, pareigūnui pamojus ranka, nuteistasis suprato, kad gali važiuoti. Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas nurodo, kad degalinėje sutikti pareigūnai apskritai nemokėjo nei anglų, nei rusų kalbos, bendravo naudodamiesi „G“ vertėju, o iš pareigūno mostelėjimo suprato, kad gali važiuoti toliau. Teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo sutikti, jog pareigūnai visiškai nemokėjo užsienio kalbų, patys pareigūnai A. Č. ir M. K. paaiškino, kad su Z. U. bendravo ir rusų, ir anglų kalbomis. M. K. paaiškino, kad rusų kalba gali bendrauti ir bendravo su nuteistuoju, tačiau siekiant pasakyti sudėtingesnį žodį naudojosi ir „G“ vertėju. Teisėjų kolegijos nuomone, šis vertėjas buvo naudojamas ne siekiant apskritai susikalbėti su Z. U., tačiau siekiant kuo tiksliau jam paaiškinti svarbias aplinkybes, įspėti jį apie tai, kad šių užsieniečių jis negali gabenti per valstybės sieną. Priešingu atveju jam gresia baudžiamoji atsakomybė. Teisėjų kolegijos nuomone, ir pats nuteistasis, matydamas, kad pareigūnai tikrina jo vežamų užsieniečių keleivių dokumentus – užsieniečių registracijos centro pažymėjimus, tikrai turėjo suvokti ir suvokė, kad su tokiais dokumentais teisėtai gabenti per valstybės sieną šių asmenų negali. Pats būdamas ne Lietuvos Respublikos piliečiu, teisėjų kolegijos vertinimu, Z. U. turėjo žinoti ir žinojo, kokia tvarka ir kokie dokumentai yra būtini teisėtai važiuojant per Lietuvos Respublikos sieną į kitą valstybę. Pats Z. U. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad tokią tvarką žino, pats važiavo su draugais į kitas valstybes. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, būdamas ne Lietuvos Respublikos piliečiu, turėdamas leidimą gyventi Lietuvoje, jis galėjo, turėjo domėtis Lietuvos Respublikos įstatymais, susijusiais su jam aktualiais klausimais, žinojo, ką gali gabenti savo automobiliu per Lietuvos Respublikos valstybės sieną.
Žemesnės instancijos teismas
29. Nepaisydamas dar ir pareigūnų išaiškinimų, nuteistasis Z. U. tęsė neteisėtai valstybės sieną perėjusių ir nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčių užsieniečių gabenimą link valstybės sienos, siekiant juos nuvežti į YY Respubliką, kol pasienio teritorijoje buvo sulaikytas pasienio pareigūnų. Pirmosios instancijos teisme liudytojai E. G., o E. L. dar ir ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 100-101 b.l.) parodė, kad Lietuvos Respublikos – YY Respublikos pasienio ribose sustabdė Z. U. vairuojamą automobilį, kuriuo nuteistasis už 300 Eur atlygį iš XX į YYY vežė keturis užsieniečius, kurie turėjo tik užsieniečių registracijos centro pažymėjimus.
30. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tarnybiniuose pranešimuose, užsieniečių registracijos pažymėjimuose, užsieniečio laikino apgyvendinimo Medininkų užsieniečių registracijos centre kortelėje (1 t., b. l. 76, 102, 145, 129) esančius duomenis, padarė išvadą, kad B. H., A. R., A. H. A. ir S. H. K. A. yra nelegaliai Lietuvos Respublikos valstybės sieną kirtę ir nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturintys asmenys, kuriems draudžiama savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos. Teisėjų kolegija neturi pagrindo tuo abejoti. Bylos duomenys patvirtina, kad šie asmenys į Lietuvos Respublikos teritoriją pateko neteisėtai perėję valstybės sieną, o Lietuvos Respublikoje nuolatinės gyvenamosios vietos jie neturėjo. Pažymėtina, kad šios aplinkybės neginčijamos ir paduotame apeliaciniame skunde.
31. Pagal BK 292 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturintį užsienietį arba neteisėtai valstybės sieną perėjusį tokį užsienietį gabeno ar slėpė Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pagal BK 292 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas padarė šio BK 1 dalyje numatytas veikas dėl savanaudiškų paskatų, arba jeigu tai sukėlė pavojų asmens gyvybei.
32. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytomis aplinkybėmis dėl savanaudiškų paskatų – piniginio atlygio – Z. U. savo automobiliu neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius ir neteisėtai valstybės sieną perėjusius keturis užsieniečius, kol pasienio ruože buvo sulaikytas pasienio užkardos pareigūnų. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į YYY pasienio užkardos jaunesniojo specialisto tarnybinį pranešimą (1 t., 6 b.l.), kuriame nurodyta, jog automobilis, kurį vairavo nuteistasis ir kuriuo jis gabeno užsieniečius, buvo sustabdytas (duomenys neskelbtini) ribose, atsižvelgęs ir į Lietuvos Respublikos gyvenamųjų vietovių, priskirtų pasienio ruožui, sąrašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gegužės 30 d. nutarimu Nr. 546 „Dėl pasienio ruožo ribų ir valstybės sienos apsaugos zonos ribų bei Lietuvos Respublikos gyvenamųjų vietovių, priskirtų pasienio ruožui, sąrašo patvirtinimo” VIII skyriaus trečią skirsnį (aktualią redakciją), kad (duomenys neskelbtini) yra priskirta pasienio ruožui, padarė teisingą išvadą, jog Z. U. su gabenamais užsieniečiais patekus į Lietuvos Respublikos valstybės pasienio juostos ribas, kuriose jis ir buvo sulaikytas, jo nusikalstama veika yra laikoma baigta.
33. BK 292 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formalioji, todėl šis nusikaltimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia. BK 15 straipsnyje nustatyta, kad nusikaltimas laikomas padarytu tiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti. Todėl darant išvadą dėl subjektyviųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimo nuteistojo veikoje turi būti nustatytas toks tyčinės kaltės turinys: kad jis suprato, jog gabena neteisėtai valstybės sieną perėjusius, nuolatinės gyvenamosios vietos neturinčius Lietuvos Respublikoje asmenis ir norėjo taip veikti. Pagal teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose darydamas išvadą, kad nuteistasis veikė tiesiogine tyčia, teismas, be paties kaltininko parodymų, taip pat įvertina užsieniečių išorės požymius, kalbą, jų paėmimo, gabenimo, apgyvendinimo bei laikymo aplinkybes. Jau aptartų įrodymų visuma paneigia nuteistojo keliamą versiją ir jo gynėjo apeliaciniame skunde dėstomus argumentus, kad Z. U. nežinojo, jog automobiliu gabenami užsieniečiai asmenys neturėjo teisės išvykti iš Lietuvos Respublikos, t. y. kad nagrinėjamu atveju nėra subjektyviųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių. Aptarti įrodymai patvirtina, kad Z. U. galėjo suprasti ir suprato, jog neteisėtai gabena per Lietuvos Respublikos valstybės sieną neteisėtai valstybės sieną perėjusius, nuolatinės gyvenamosios vietos neturinčius Lietuvos Respublikoje asmenis ir norėjo taip veikti. Pats nuteistasis neneigia, jog suprato, kad visi keturi asmenys yra užsieniečiai, bendravo arabų kalba, pats nuteistasis parodė ir apie užsieniečius skiriančius požymius, jog jie buvo tamsaus gymio. Tai, kad S. U. suprato apie savo atliekamų veiksmų neteisėtumą, patvirtina ir pats susitarimas neteisėtai gabenti užsieniečius bei sutarto apmokėjimo už pervežimą sąlygos. Jis piniginį atlygį turėjo gauti tik jau po neteisėto užsieniečių pervežimo iš Lietuvos Respublikos į YY Respubliką. Be to, dar prieš pasienio ruožą Z. U. pareigūnai paaiškino, kad būtent šių asmenų jis negali vežti per valstybės sieną. Įvertinus šių aplinkybių visumą, susiejant jas su Lietuvoje buvusia geopolitine situacija, susijusia su neteisėtų imigrantų krize, teisėjų kolegija sprendžia, kad Z. U. suprato, kad X Respublikos ir Y Respublikos piliečiai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną bus gabenami neteisėtai ir norėjo taip veikti. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad Z. U. nusikalstamą veiką padarė veikdamas tiesiogine tyčia.
34. Byloje nustatyta, kad nusikalstamą veiką Z. U. padarė dėl savanaudiškų paskatų. Kasacinėje praktikoje nurodoma, kad nusikalstama veika padaroma dėl savanaudiškų paskatų tada, kai ji padaroma siekiant turėti iš to kokią nors turtinę naudą sau ar kitiems asmenims. Savanaudiškos paskatos pagal BK 292 straipsnio 2 dalį yra būtinas šių kvalifikuotų nusikaltimų subjektyvusis požymis (motyvas) ir turi būti įrodinėjamas privalomai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-199-719/2022). Tiek paties nuteistojo Z. U., tiek ir jo vežtų užsieniečių parodymai patvirtina jų susitarimą dėl atlygio už neteisėtą gabenimą per valstybės sieną. Pažymėtina, kad tai, jog atlygis už užsieniečių gabenimą buvo pažadėtas, bet nesumokėtas, neturi jokios reikšmės darant išvadą dėl savanaudiškų paskatų požymio nustatymo jo veikoje. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai Z. U. padarytą nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 292 straipsnio 2 dalį, kaip neteisėtą užsieniečių gabenimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną dėl savanaudiškų paskatų.
Dėl Z. U. paskirtos bausmės
35. Bausmė yra skiriama vadovaujantis BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis apie bausmės paskirtį ir BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Paskirti švelnesnę bausmę, negu numatyta baudžiamojo įstatymo sankcijoje, galima tik įstatyme konkrečiais atvejais: nustačius BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyse nustatytas aplinkybes arba, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, kai teismas padaro išvadą, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui.
36. Nuteistasis Z. U. pripažintas kaltu ir nuteistas už neteisėtą žmonių gabenimą per valstybės sieną dėl savanaudiškų paskatų. BK 292 straipsnio 2 dalies sankcija numato tik vienos rūšies bausmę – laisvės atėmimą iki aštuonerių metų. Ši nusikalstama veika priskiriama sunkiems tyčiniams nusikaltimams (BK 11 straipsnio 5 dalis). Pirmosios instancijos teismas nenustatė jokių nuteistojo Z. U. atsakomybę nei lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių. Teismas įvertino duomenis apie nuteistojo asmenybę, atsižvelgė į tai, kad jis anksčiau Lietuvoje neteistas, baustas administracine tvarka, dalį baudų jis yra sumokėjęs. Teismas, įvertinęs aplinkybes, kad Z. U. anksčiau nėra teistas, Lietuvos Respublikoje turi leidimą gyventi ir turi nuolatinę gyvenamąją vietą bei dirba, įvertinęs ir tai, jog gimtinėje turi šeimą, žmoną ir nepilnamečius vaikus, su jais palaiko ryšius, padeda jiems finansiškai, padarė išvadą, kad BK 292 straipsnio 2 dalyje numatytos bausmės nuteistajam paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui ir nusprendė skirti bausmę taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Teismas nurodė, kad paskyrus švelnesnę bausmę, nei numato įstatymas, bus įgyvendinta bausmės paskirtis, teisingumo ir proporcingumo principai, nuteistasis galės toliau dirbti ir padėti šeimai finansiškai. Z. U. pagal BK 292 straipsnio 2 dalį, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, teismas paskyrė 150 MGL dydžio baudą, kurios dydis atitinka BK 47 straipsnio 3 dalies 4 punkte numatytos baudos minimalų dydį. Tokia Z. U. paskirta bausmė, teisėjų kolegijos nuomone, negali būti vertinama aiškiai per griežta ir ją dar labiau švelninti pagrindo nėra. Pažymėtina, kad ir nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde to neprašo.
Dėl BK 72 straipsnio taikymo
37. BK 72 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas.
38. Jau aptarti įrodymai patvirtina, kad nusikalstamą veiką nuteistasis Z. U. padarė naudojant automobilį „T. P.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokole nurodyta, kad Z. U. pateikė šį automobilį, automobilio užvedimo raktelį ir jo registracijos dokumentą (1 t., 56-57, 59 b.l.). Iš automobilio registracijos liudijimo ir informacijos iš VĮ „Regitra“ (1 t., 59, 60 b.l.) matosi, kad automobilio „T. P.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojas ir savininkas yra Z. U.. Šiuo automobiliu nuteistasis neteisėtai gabeno neteisėtai Lietuvos Respublikos sieną perėjusius ir nuolatinės gyvenamosios vietos neturinčius užsieniečius per Lietuvos Respublikos valstybės sieną į YY Respubliką. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog tai padaryti be transporto priemonės būtų buvę neįmanoma. Todėl teismas padarė teisingą išvadą, kad automobilis „T. P.”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo panaudotas nusikaltimui padaryti ir be jo nuteistojo tikslas nebūtų realizuotas, todėl pagrįstai šią transporto priemonę pripažino nusikaltimo padarymo priemone. Be to, teismas nusikalstamos veikos priemone pripažino ir mobiliojo ryšio telefoną „X“ su SIM kortele, paimtą asmens Z. U. kratos metu (2 t., 68-70 b.l.). Iš šio telefono apžiūros protokolo (2 t., 92-93, 94-104 b.l.) matosi, kad nuteistasis naudojosi telefone esančia navigacijos programėle, siekiant pasiekti YY, į šio telefono susirašinėjimo programėlę nenustatytas asmuo nuteistajam siuntė ir koordinates YY. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš nuteistojo Z. U. konfiskavo automobilį „T. P.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su užvedimo rateliu ir registracijos liudijimu ir mobiliojo ryšio telefoną „X“ su SIM kortele kaip nusikalstamos veikos priemones.
Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo
39. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba prieš teismo posėdį pateikė teismui pažymą, kurioje nurodoma, kad iš Z. U. valstybės naudai priteistina 179,17 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų. Šio prašymo teisėjų kolegija netenkina. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo išnagrinėjimo rezultatas. Baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistojo Z. U. gynėjo apeliacinį skundą. Nors nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas atmetamas, tačiau atsižvelgiant į nuteistojo turtinę padėtį, taip pat į tai, kad nuteistasis yra kitos valstybės pilietis, nemokantis ir nesuprantantis lietuvių kalbos, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju prašomos išieškoti iš nuteistojo Z. U. turėtos išlaidos, susidariusios už suteiktą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme, nepriteistinos. Sprendžiant šį klausimą teisėjų kolegija taip pat atsižvelgė ir į tai, kad skundžiamu nuosprendžiu valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo taip pat nebuvo priteistos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 106 straipsnio 2 dalimi,
nutaria:
nuteistojo Z. U. (Z. U.) gynėjo apeliacinį skundą atmesti.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti išieškojimo iš nuteistojo Z. U. į valstybės biudžetą netenkinti.