Kauno apygardos teismo nutartis, e2A-352-390/2020

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-04-14
Bylos Nr.: e2A-352-390/2020
Teisminio proceso Nr.: 2-13-3-00009-2019-0
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Rūta Palubinskaitė, Algimantas Kukalis, Gintautas Koriaginas
Ieškovas: L. A., R. Ž., I. V.
Atsakovas: V. S.

Kategorijos

2.1.2.7pavadinimo nepavyko patikrinti
2.3.2.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
2.3.2.6.2pavadinimo nepavyko patikrinti
2.6.8.5pavadinimo nepavyko patikrinti
3.2.4.11pavadinimo nepavyko patikrinti
3.3.1.18.3pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. e2A-352-390/2020Teisminio proceso Nr. 2-13-3-00009-2019-0Procesinio sprendimo kategorija: 2.1.2.7; 2.3.2.6.1; 2.3.2.6.2; 2.6.8.5; 3.2.4.11; 3.3.1.18.3. (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. balandžio 14 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino, Algimanto Kukalio (pranešėjas ir kolegijos pirmininkas) ir Rūtos Palubinskaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių L. A., R. Ž. ir I. V. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-492-780/2019 pagal ieškovių L. A., R. Ž. ir I. V. ieškinį atsakovei V. S. dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe ir atsakovės V. S. priešieškinį ieškovėms dėl sutarties pripažinimo nesudaryta bei turto pripažinimo asmenine nuosavybe.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovės prašė pripažinti transporto priemonę VOLKSWAGEN TIGUAN, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), asmenine R. S. nuosavybe.

2. Ieškovės nurodė, kad atsakovė V. S. ir R. S. 2004 metais sudarė santuoką, (duomenys neskelbtini) R. S. mirė. Ieškovės yra velionio R. S. dukros ir įpėdinės. Atsakovė ir R. S. kartu faktiškai negyveno jau nuo 2017 metų balandžio mėnesio iki pat R. S. mirties. 2017 m. rugpjūčio 21 d. atsakovė ir R. S. nusipirko automobilį ginčo VOLKSWAGEN TIGUAN, kuris tapo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, nes tuo metu sutuoktiniai dar bendravo ir jų santuokos santykiai galutinai nebuvo nutrūkę. Vėliau, pašlijus sutuoktinių santykiams, 2017 m. rugpjūčio 26 d. atsakovė ir R. S. sudarė automobilio pirkimo-pardavimo sutartį, kuria sutuoktiniai susitarė perleisti automobilį asmeninėn R. S. nuosavybėn. Po nuosavybės teisės perleidimo R. S., automobilį valdė ir juo naudojosi tik R. S., o atsakovė niekada iki R. S. mirties automobilio nenaudojo, taip pat neginčijo sutarties sudarymo. Atsakovė savo valią pakeitė tik po to, kai prasidėjo paveldėjimo procesas.

3. Atsakovė priešieškiniu prašė: 1) pripažinti 2017 m. rugpjūčio 26 d. transporto priemonės VOLKSWAGEN TIGUAN, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį, kurioje šalimis nurodyti R. S. ir V. S., nesudaryta; 2) pripažinti transporto priemonę VOLKSWAGEN TIGUAN, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), asmenine V. S. nuosavybe.

4. Priešieškinyje nurodė, kad R. S. automobilio pirkime nedalyvavo ir nežinojo, kad atsakovė tą dieną perka automobilį. Už šį automobilį atsakovė apmokėjo asmeninėmis lėšomis, gautomis iš savo dukters, o atsakovės santuoka nuo 2017 metų balandžio mėnesio buvo tik formali, nes su sutuoktiniu gyveno skyrium ir nevedė bendro ūkio, todėl atsakovės vardu turtas buvo įgytas asmeninės nuosavybės teise. Nusipirkusi automobilį atsakovė paprašė savo sutuoktinio R. S. pakeisti automobilio tepalus ir atlikti techninę apžiūrą, tačiau sutuoktinis ne tik atliko automobilio techninę apžiūrą, automobilį apdraudė, bet ir įregistravo jį transporto priemonių registre savo vardu. Atsakovė šios aplinkybės nesureikšmino ir neprašė automobilio perregistruoti jos vardu, tačiau tai, kad tik dabar gina savo teises nereiškia, kad pripažino sutuoktinio teises į šį automobilį, nes nepasirašė 2017 m. rugpjūčio 26 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties ir savo valios perleisti automobilį sutuoktinio asmeninėn nuosavybėn niekada neišreiškė. Tik sudaryta sutartis gali būti ginčijama bei pripažįstama negaliojančia, o nesudaryta sutartis nėra sandorio pripažinimo negaliojančiu objektas, todėl 2017 m. rugpjūčio 26 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis pripažintina nesudaryta, o pripažinus šią sutartį nesudaryta, ginčo automobilis pripažintinas asmenine atsakovės nuosavybe, nes 2017 m rugpjūčio 21 d. transporto priemonės pardavimo pirkimo sutartimi įsigytas už asmenines lėšas ir sutuoktiniams de facto gyvenant skyrium.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Alytaus apylinkės teismo Lazdijų rūmai 2019 m. lapkričio 15 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį patenkino visiškai. Pripažino 2017 m. rugpjūčio 26 d. transporto priemonės VOLKSWAGEN TIGUAN, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį, kurioje šalimis nurodyti R. S. ir V. S., nesudaryta. Pripažino transporto priemonę VOLKSWAGEN TIGUAN, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), asmenine V. S. nuosavybe. Priteisė solidariai iš ieškovių 2 544,35 Eur bylinėjimosi išlaidas atsakovei V. S. ir 11,36 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei.

6. Teismas nurodė, kad ginčui išspręsti esminė aplinkybė yra tai, ar 2017 m. rugpjūčio 26 d. ginčo transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta, nes tai paskutinis sandoris, kurio pagrindu turėtų būti nustatinėjamas šiuo sandoriu perleisto turto teisinis režimas, ir kuriuo grindžiamas ieškovių reikalavimas pripažinti jį asmenine R. S. nuosavybe. Kita esminė aplinkybė, nuo kurios priklauso atsakovės priešieškinio reikalavimo pripažinti ginčo turtą jos asmenine nuosavybe pagrįstumas, yra tai, kieno ir kokia nuosavybe tapo ginčo automobilis pagal 2017 m. rugpjūčio 21 d. transporto priemonės pardavimo-pirkimo sutartį, kurios, skirtingai nei 2017 m. rugpjūčio 26 d. transporto priemonės pardavimo-pirkimo sutarties, nei viena šalis neginčija.

Dėl automobilio nuosavybės teisės pagal 2017 m. rugpjūčio 21 d. transporto priemonės pardavimo-pirkimo sutartį

7. Byloje nėra ginčo, kad šis automobilis įsigytas dar nenutraukus atsakovės ir R. S. santuokos, tačiau teismo posėdžio metu išsiskyrė šalių pozicijos dėl to, ar tuo metu sutuoktiniai dar gyveno santuokinį gyvenimą, ar jau buvo nutraukę faktinius santuokos ryšius ir bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės šiuo sandoriu neįgijo.

8. Teismas pažymėjo, kad atsakovės pozicija yra aiški ir nuosekli nuo jos atsiliepimo į ieškinį pateikimo iki bylos išnagrinėjimo teismo posėdyje, o ieškovių pozicija yra prieštaringa ir nenuosekli. Ieškovės iš esmės pripažįsta, jog apsigyvendami atskirai sutuoktiniai Stankevičiai faktiškai nutraukė savo bendrą gyvenimą ir jų santuoka liko tik formali, o nuo to momento jų įgyjamas turtas tapo asmenine, o ne bendrąja jungtine nuosavybe. Ieškovių atstovo nurodomas tam tikras sutuoktinių bendravimas ir santykių palaikymas, pasireiškęs rūpinimusi, skambučiais vienas kitam, nėra aplinkybė kaip nors iš esmės keičianti faktą, kad sutuoktiniai gyveno skyrium ir nėra pagrindas jų bendravimą pripažinti tokiu, dėl kurio jų įsigyjamas turtas gyvenant skyrium taptų jų bendrąja jungtine nuosavybe.

9. Teismo vertinimu, šalių pripažįstamas faktas, kad nuo 2017 m. balandžio mėnesio atsakovė su sutuoktiniu gyveno atskirai, taip pat atsakovės su 2017 m. rugpjūčio 21 d. sudaryta transporto priemonės pardavimo-pirkimo sutartis (t. 1, b. l. 36), bei pinigų priėmimo kvitas pagal šią sutartį (t. 1, b. l. 37), kuris patvirtina, jog būtent atsakovė sumokėjo 6 700 Eur už ginčo automobilį, yra pakankama įrodymų visuma, kuri leidžia daryti išvadą, jog labiau tikėtina, kad gyvendama skyrium atsakovė šį automobilį pirko asmeninėn, o ne bendrojon jungtinėn nuosavybėn. R. S. artimųjų giminaičių jam palankūs parodymai nepaneigia atsakovės teiginių bei rašytinių įrodymų dėl atsiskaitymo už 2017 m. rugpjūčio 21 d. pirktą automobilį. Ieškovės neįrodė nei vienos iš savo naujai bylos nagrinėjimo metu nurodytų aplinkybių – nei, kad R. S. dalyvavo 2017 m. rugpjūčio 21 d. perkant automobilį, kad už jį buvo sumokėta jo pinigais, kad jis turėjo tokią pinigų sumą tuo metu, kad tuo metu dar vedė bendrą ūkį su atskirai gyvenančia atsakove ir automobilį jie įgijo bendrojon jungtinėn nuosavybėn. Atsakovės paaiškinimus, kad ginčo automobilį ji pirko kartu su dukra ir iš jos pinigų, patvirtina pateikti rašytiniai įrodymai apie A. U. turtinę padėtį, nuolatines pajamas ir keletą dienų prieš sandorio sudarymą iš sąskaitos paimtas lėšas.

10. Teismas konstatavo, kad labiau tikėtina, jog atsakovė ginčo automobilį nusipirko asmeninės nuosavybės teise, o ne bendrosios jungtinės nuosavybės teise kartu su sutuoktiniu R. S., nes 2017 m. rugpjūčio 21 d. transporto priemonės pardavimo-pirkimo sutartį su UAB „AUTO PIJUS” sudarė būtent atsakovė, kuri asmeniškai sumokėjo ir 6 7000 Eur už automobilį pagal byloje pateiktą pinigų priėmimo kvitą, o visuma įrodymų patvirtina atsakovės, bet ne ieškovių paaiškinimus, kad atsakovė ir sutuoktinis R. S. faktiškai gyveno skyrium ir bendro ūkio nevedė bei neturėjo jokio tikslo turtą įgyti bendrojon jungtinėn nuosavybėn. Taigi, ginčo automobilis pagal 2017 m. rugpjūčio 21 d. transporto priemonės pardavimo-pirkimo sutartį tapo asmenine atsakovės V. S. nuosavybe.

Dėl 2017 m. rugpjūčio 26 d. transporto priemonės pardavimo-pirkimo sutarties sudarymo

11. Teismas nurodė, kad ieškovės savo ieškinio reikalavimą pripažinti ginčo automobilį asmenine R. S. nuosavybe grindė 2017 m. rugpjūčio 26 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartimi, tačiau į bylą nepateikė šios sutarties originalo (t. 1, b. l. 111, 124-125). Sutarties originalo taip pat neturi nei VĮ „Regitra“ (t. 1, b. l. 85-87, 95), nei atsakovė (t. 1, b. l. 128, atsakovės atstovo paaiškinimas 2019-05-29 teismo posėdyje). Tuo tarpu atsakovė byloje ginčijo ne šios sutarties galiojimą, o jos sudarymo faktą.

12. Teismas nurodė, kad atsakovės prašymu 2019 m. liepos 2 d. atlikta ekspertizė tiesiogiai ir kategoriškai nepatvirtino jos teiginio, kad ginčijamos sutarties ji nepasirašė, tačiau ekspertizės aktas šio teiginio ir nepaneigė, nes nėra nustatyta, kad atsakovė šią sutartį pasirašė. Ekspertizės akto išvados nepatvirtina ir ieškovių teiginio, jog ginčijamą sutartį atsakovė pasirašė. Nors ekspertai negalėjo pateikti bent tikėtinos išvados, kas pasirašė šalia rankraštinio įrašo „(duomenys neskelbtini)“, tačiau tiriamose dokumento kopijose esantis parašas akivaizdžiai skiriasi nuo atsakovės parašo visuose kituose dokumentuose, kurie yra šioje byloje ir kurie buvo pateikti ekspertams kaip lyginamieji pavyzdžiai.

13. Teismas darė išvadą, kad ginčijamoje sutartyje esantį parašą ties atsakovės pavarde parašė ne ji, o kitas asmuo, nes net du parašo simboliai ginčijamoje sutartyje parašyti taip, kaip atsakovė nei viename dokumente niekada nėra pasirašiusi. Taigi, ekspertizės aktas nėra papildomas įrodymas, patvirtinantis ieškovių pateiktos 2017 m. rugpjūčio 26 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties kopijos įrodomąją galią.

14. Teismo vertinimu, ieškovių pateikti oficialūs rašytiniai įrodymai, kuriuose automobilio savininku ar valdytoju nurodamas R. S. – antstolio sudarytas paveldimo turto apyrašas (t. 1, b. l. 42-45) ir paveldėjimo teisės liudijimas (t. 2, b. l. 15-34) savaime neįrodo R. S. nuosavybės teisės į ginčo automobilį, nes antstolis ir notarė šiuos dokumentus surašė vadovaudamiesi automobilio registracijos duomenimis, gautais iš VĮ „Regitra“, tačiau nežinodami ir negalėdami žinoti, kad šie duomenys įregistruoti galimai pagal fiktyvią automobilio pirkimo-pardavimo sutartį.

15. Teismas darė išvadą, kad byloje taip pat nėra jokių rašytinių įrodymų, kurie tiesiogiai patvirtintų, kad R. S. sumokėjo atsakovei pinigus pagal 2017 m. rugpjūčio 26 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, t. y. nėra įrodymų, kad šią sutartį jos šalys įvykdė. Ieškovių argumentus, kad pareiga pateikti įrodymus, jog tarp atsakovės ir R. S. buvo susitarta dėl kitokios apmokėjimo tvarkos, nei nustatyta teisės aktuose, tenka atsakovei (CK 6.314 straipsnis), teismas laikė nepagrįstais, nes ieškovės nepateikė sutarties originalo, kuriam esant pardavėjas turėtų įrodinėti kitokią atsiskaitymo tvarką. Atsakovė, kaip pardavėja pagal ginčijamą sutartį, negali pateikti jokių įrodymų, kad ji su R. S. buvo numatę kitokią atsiskaitymo tvarką, nes atsakovė ginčija ne tik atsiskaitymą pagal šią sutartį, bet ir sutarties sudarymo faktą.

16. Teismas nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2019 m. gegužės 25 d. nutartis atmesti V. S. skundą dėl ikiteisminio tyrimo nepradėjimo, neturi prejudicinės galios civilinėje byloje ir neįrodo, kad 2017 m. rugpjūčio 26 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį atsakovė sudarė ir nepaneigia atsakovės teiginio, kad jos parašą sutartyje parašė ne ji.

17. Teismo vertinimu, liudytojų parodymai nepatvirtino ginčijamos 2017 m. rugpjūčio 26 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo nei tiesiogiai, nei netiesiogiai, nes iš jų negalima spręsti, kad atsakovė ginčijamą sutartį pasirašė ar bent jau vykdė ją, perduodama automobilį naudotis R. S. kaip savininkui jo asmeninėn nuosavybėn.

18. Teismas nurodė, kad ginčijamos sutarties sudarymo fakto nepatvirtina ir ieškovių nurodoma transporto priemonių registravimo tvarka, numatyta Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2001 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 260 patvirtintose „Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklėse“ (toliau – Taisyklės), kuria remiantis ieškovės teigė, kad ginčo automobilis negalėjo būti įregistruotas be jos žinios ir be jos dalyvavimo.

19. Teismas nurodė, kad neatmestina, jog R. S. ginčo automobilį savo vardu įregistravo atsakovei nežinant net neketindamas kvestionuoti atsakovės asmeninės nuosavybės teisės į jį. Mirusio R. S. tikslo įgyti šį automobilį savo asmeninėn nuosavybės nepatvirtina joks įrodymas, kuriame būtų tiesiogiai išreikšta tokia jo paties valia, o apie tai savo išvadas daro tik ieškovės, kurios nei dalyvavo tariamame 2017 m. rugpjūčio 26 d. pirkimo-pardavimo sutarties sudaryme, nei yra šios sutarties šalys. Tuo tarpu faktinis automobilio naudojimas ir jo turėjimas atsakovės žinioje visą laiką nuo jo įregistravimo iki šiol patvirtina atsakovės paaiškinimus, kad ginčo automobilis pagal 2017 m. rugpjūčio 21 d. pirkimo-pardavimo sutartį atsakovės buvo pirktas jos asmeninės nuosavybėn ir visą laiką faktiškai naudojamas kaip tokia jos nuosavybė, R. S. tai žinant ir jam pačiam automobilį perdavus naudoti atsakovei, nepaisant to, kad automobilis buvo įregistruotas jo vardu. Net ir tai, kad automobilio registracijos liudijimą teismui pateikė atsakovė, o ne ieškovės, kurios paveldėjo R. S. palikimą, rodo, kad faktinis automobilio naudotojas, kuris ir turi eksploatavimui būtinus dokumentus, yra atsakovė, o ne R. S..

20. Teismas darė išvadą, kad 2017 m. rugpjūčio 26 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo fakto aplinkybė neįrodyta, nes be ieškovių pateiktos sutarties kopijos nėra kitų šio dokumento sudarymą ir turinį patvirtinančių pakankamų įrodymų, kurie patvirtintų kopijoje išdėstytų duomenų tikrumą, t. y. sutarties sudarymo ir jos vykdymo faktą.

Dėl šalių reikalavimų išsprendimo iš esmės

21. Teismas 2017 m. rugpjūčio 26 d. transporto priemonės VOLKSWAGEN TIGUAN pirkimo-pardavimo sutartį pripažino nesudaryta, o pagal 2017 m. rugpjūčio 21 d. transporto priemonės VOLKSWAGEN TIGUAN pirkimo-pardavimo sutartį šį turtą pripažino asmenine atsakovės nuosavybe, ieškovių ieškinį atmetė, nes nėra jokio teisinio pagrindo automobilį pripažinti asmenine R. S. nuosavybe. Tuo tarpu atsakovės priešieškinį tenkintino visiškai, nes ieškovėms neįrodžius teisinio pagrindo ginčo turtą laikyti asmenine R. S. nuosavybe, automobilį pripažintino asmenine atsakovės nuosavybe pagal 2017 m. rugpjūčio 21 d. transporto priemonės VOLKSWAGEN TIGUAN pirkimo-pardavimo sutartį.

22. Teismas pažymėjo, jog aplinkybė, kad atsakovė priešieškiniu neprašo paveldėjimo teisės ir nuosavybės teisės liudijimo pripažinti negaliojančiais nesudaro kliūties teismui išspręsti šį ginčą dėl nuosavybės teisės iš esmės, nenaikinant šių dokumentų, nes priimamas teismo sprendimas yra savarankiškas pagrindas įregistruoti atsakovei savo nuosavybės teisę į ginčo automobilį viešame registre ir pagrindas notarui neįtraukti šio automobilio į R. S. palikimą, išduodant paveldėjimo teisės liudijimus ieškovėms. Tai reiškia, kad atsakovė savo nuosavybės teisę į visą automobilį įregistruoti galės pagal teismo sprendimą, o ne pagal jai išduotus paveldėjimo teisės ir nuosavybės teisės liudijimus.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

23. Apeliaciniu skundu ieškovės prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo Lazdijų rūmų 2019 m. lapkričio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, atsakovės priešieškinį atmesti, priteisti iš atsakovės ieškovėms turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

23.1. Teismas nepagrįstai pripažino, kad pasirašiusi 2017 m. rugpjūčio 21 d. sutartį atsakovė ginčo automobilį įgijo asmenine nuosavybe:

23.1.1. Teismas nenustatė nė vieno iš CK 3.100 straipsnyje nuodyto bendrosios jungtinės nuosavybės pabaigos pagrindo, todėl turėjo taikyti bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpciją (CK 3.87 straipsnio 1 dalis ir 3.88 straipsnio 1 dalis).

23.1.2. Faktinis gyvenimas skyrium CK 3.100 straipsnyje nėra numatytas kaip bendrosios jungtinės nuosavybės pabaigos pagrindas, nes tik teismo pagal vieno ar abiejų sutuoktinių pareiškimą patvirtintas gyvenimas skyrium (separacija) yra pagrindu pasibaigti bendrajai jungtinei nuosavybei (CK 3.100 straipsnio 5 punktas). Teismas be pagrindo taikė CK 3.67, 3.77 ir 3.127 straipsnius, nes jie taikytini tik labai konkrečių kategorijų bylose - santuokos nutraukimo, separacijos nustatymo arba sutuoktinių turto padalijimo bylose, t. y. tik tada, kai bent vienas iš sutuoktinių kreipiasi į teismą su pareiškimu nutraukti santuoką, nustatyti separaciją arba padalyti sutuoktinių turtą. Nagrinėjama byla nepriskirtina nė vienai iš nurodytų bylų kategorijų.

23.1.3. Atsakovė iš R. S. paveldėjo jo turtą CK 5.13 straipsnio pagrindu kaip sutuoktinė (el. bylos t. I, p. 46-49).

23.1.4. Neegzistuojant bendrosios jungtinės nuosavybės pabaigos pagrindui, paneigti bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpciją atsakovė galėjo tik įrodydama kurį nors iš CK 3.89 straipsnyje numatytų turto įgijimo asmeninėn sutuoktinio nuosavybėn pagrindų, tačiau to atsakovė neįrodė, o teismas šia norma apskritai net nesirėmė.

23.2. Teismas nepagrįstai tenkino ir kitą atsakovės priešieškinio reikalavimą - pripažino 2017 m. rugpjūčio 26 d. sutartį nesudaryta ir dėl šios priežasties atitinkamai atmetė ieškovių reikalavimą:

23.2.1. Teismas pats faktiškai atliko ekspertinį rašysenos tyrimą ir konstatavo ekspertizės aktui prieštaraujančią faktinę aplinkybę, kad 2017 m. rugpjūčio 26 d. sutartyje esantis parašas neva yra kito asmens, o ne atsakovės. Tokiu būdu teismas akivaizdžiai peržengė savo kompetencijos ribas. Teismo faktiškai atliktas ekspertinis vertinimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, nes atliktas specialių žinių neturinčio asmens ir jis prieštarauja tokias žinias turinčių eksperčių išvadoms.

23.2.2. Teismas sukūrė dokumento kopijos netikrumo prezumpciją. Teismo teigimu, vien tik sutarties kopijos turėjimas, neturint originalo, visą įrodinėjimo naštą dėl sutartinių santykių tarp atsakovės ir R. S. egzistavimo perkeliama ieškovėms. Tačiau tokia teismo pozicija neatitinka sutarties sudarymo taisyklių ir esminių sutarčių principų, nukrypsta nuo įrodinėjimo taisyklių. Taip pat teismo nurodomas „būtinumas“ kopiją pateikusiai šaliai kitais įrodymais įrodyti visas kopijoje užfiksuotas aplinkybes, nėra numatytas jokioje teismų praktikoje, o kaip tik jai prieštarauja, pagal kurią atsakovei tenka pareiga įrodyti kopijos netikrumą. Atsakovė jokių kopijos tikrumą paneigiančių dokumentų į bylą nepateikė ir teismas 2017 m. rugpjūčio 26 d. sutarties kopijos netikrumą grindė vien tik savo paties atliktu ekspertiniu tyrimu.

23.2.3. Teismas netinkamai vertino įrodymus, kurie ir be 2017 m. rugpjūčio 26 d. sutarties originalo patvirtina šios sutarties sudarymą, t. y. teismas atsisakė remtis oficialiais rašytiniais įrodymais dėl teisiškai nepagrįstų priežasčių bei dalį liudytojų, kurių parodymus patvirtina rašytiniai dokumentai, pripažino „nepatikimais“, be to, vertindamas įrodymus apie gerą R. S. finansinę padėtį, padarė akivaizdžiai neįrodytą išvadą, kad pinigų įsigyti automobilį asmeninėn nuosavybėn neva turėjo atsakovė ir dėl to 2017 m. rugpjūčio 26 d. sutartis neva nesudaryta.

23.2.4. Teismas taip pat nepagrįstai nurodė, kad byloje neva nėra jokių rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų R. S. atsiskaitymo su atsakove faktą. Teismas netinkamai taikė CK 6.314 straipsnio nuostatas. Pagal teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-356-684/2019) paneigti, kad 2017 m. rugpjūčio 26 d. sutartyje numatyta automobilio kaina buvo sumokėta, šiuo atveju teko būtent atsakovei. Tačiau atsakovė į bylą nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad 2017 m. rugpjūčio 26 d. sutarties šalis siejo kitoks susitarimas dėl atsiskaitymo už automobilį tvarkos, nei nurodytas CK 6.314 straipsnyje - kaina turi būti mokama perduodant automobilį.

23.3. Paneigus sprendimą toje dalyje, kurioje buvo tenkintas atsakovės priešieškinis (automobilis pripažintas asmenine atsakovės nuosavybe, o 2017 m. rugpjūčio 26 d. sutartis pripažinta nesudaryta), egzistuoja pagrindas tenkinti ieškovių ieškinį ir pripažinti automobilį asmenine R. S. nuosavybe. Byloje apklausus liudytojus, paaiškėjo faktinė aplinkybė, kad R. S. už automobilį atsakovei atsiskaitė jam asmenine nuosavybe priklausiusiomis lėšomis, o pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 2 punktą sutuoktinio paveldėtas turtas laikomas jo asmenine nuosavybe. Kita vertus, sutuoktiniai automobilį dar 2017 m. rugpjūčio 21 d. buvo įgiję bendrąja jungtine nuosavybe. Atitinkamai, sudarydami 2017 m. rugpjūčio 26 d. sutartį, sutuoktiniai išreiškė valią visą automobilį perleisti vien tik R. S., kad automobilis būtų tik jo vieno asmeninė nuosavybė. Jei teismas nelaikytų, kad pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovė ir R. S. perleido nuosavybės teisę į automobilį, ieškovės mano, jog yra pagrindas 2017 m. rugpjūčio 26 d. sutartį pripažinti ir sutuoktinių turto pasidalijimo susitarimu (CK 3.116 straipsnio 1 dalis).

Atsiliepimas

2. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, priteisti iš ieškovių atsakovės 1 000 Eur turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

24.1. Apeliaciniu skundu ieškovės siekia pakeisti jų pačių pateikto ieškinio reikalavimo pagrindus, kuriais vadovaujantis ieškovės pirmosios instancijos teisme teikė įrodymus ir argumentus, dėl ko teismas savo sprendime teisingai pasisakė, kad nors CK 3.88 straipsnio 2 dalyje ir yra įtvirtinta sutuoktinių turto bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, tačiau teismas sutinka su abiejų šalių argumentais, kad remiantis CK 3.67 straipsniu ir 3.77 straipsnio 4 dalimi, asmenine sutuoktinių nuosavybe gali būti pripažintas turtas, įgytas formaliai esam susituokus, tačiau de facto pradėjus gyventi skyrium, nes tokia yra ir teismų praktika aiškinant skyrium gyvenančių sutuoktinių įgyto turto teisinį režimą. Ieškovės CK 3.100 straipsnio nuostatų pagrindu ieškinio negrindė ir neįrodinėjo. Tokius reikalavimus ieškovės kelia tik bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, kas rodo ieškovių nenuoseklumą.

24.2. Nei teisinis reguliavimas, nei kasacinio teismo praktika, teismui neužkerta kelio visapusiškam ir objektyviam aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimui bei savarankiškų išvadų ir vertinimų pateikimui, nes tai yra išimtinė teismo teisė. Taigi teismas turėjo teise įvertinti pateiktos dokumento kopijos įrodomąją reikšmę, pripažinti jo įrodomąją galią ir jo turinį vertinti sąsajoje su kitais byloje esančiais dokumentais ir tai atlikdamas teismas savo kompetencijos ribų neperžengė, pateikdamas savo savarankiškas išvadas dėl šio dokumento turinio. Pažymėtina, kad ekspertizės aktas nepaneigė atsakovės teiginio, jog ji ginčijamos sutarties nepasirašė, atitinkamai nepatvirtino ieškovių kategoriško teiginio, jog ginčijamą sutartį atsakovė pasirašė.

24.3. Teismo argumentai dėl sutarties originalo nebuvimo, nebuvo savarankiški pagrindai pripažinti 2017-08-26 sutartį nesudaryta. Sutartis buvo pripažinta nesudaryta kitais pagrindais, kurie aiškiai yra įvardinti teismo sprendime. Teismas tinkamai pasisakė dėl dokumento kopijos įrodomosios reikšmės, pripažino šio dokumento įrodomąją galią ir jo turinį vertino sąsajoje su kitais byloje esančiais dokumentais, todėl teigti, kad teismas šio dokumento jokia forma nevertino, nėra pagrindo.

24.4. Pagal ieškovių argumentus automobilio įsigijimas 2019-06-21 ir 2017-08-26 automobilio pirkimo sutartimis, buvo apmokėtas R. S. lėšomis ir kiekviena sutartis apmokėta po 6700 Eur, tačiau ieškovės neįrodė, kad R. S. turėjo finansines galimybes.

24.5. Byloje atsakovė reikalauja pripažinti ginčo sutartį nesudaryta, todėl ieškovių pareiga įrodyti sutarties sudarymo ir apmokėjimo pagal sutartį faktą. Tik ieškovėms įrodžius, kad ginčijama sutartis buvo sudaryta, o atsakovei ginčijant, kad ji pinigų pagal sutartį negavo, tada pinigų negavimo faktą, ar kitokią atsiskaitymo tvarką nei atsiskaitymas sutarties pasirašymo ir ginčo automobilio perdavimo metu, turėtų įrodinėti atsakovė.

24.6. Bylos nagrinėjimo metu ištirti ir teismo įvertinti įrodymai, nesudaro pagrindo ginčo automobilį pripažinti R. S. nuosavybe, nes ieškovės neįrodė, kad ginčo sutartį sudarė atsakovė. Ginčo sutartis pagrįstai teismo pripažinta nesudaryta.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

3. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta.

4. Nagrinėjamu atveju apeliantės (ieškovės) nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nes, jų nuomone, teismas netaikė sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos, todėl nepagrįstai pripažino ginčo automobilį atsakovės asmenine nuosavybe, taip pat teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, todėl nepagrįstai pripažino ginčo 2017 m. rugpjūčio 26 d. sutartį nesudaryta.

Dėl ginčo automobilio nuosavybės teisinio režimo

5. Pagal bylos duomenis nustatyta, kad atsakovė V. S. ir R. S. nuo 2004 metų gyveno santuokoje, nuo 2017 metų balandžio mėnesio sutuoktiniai faktiškai pradėjo gyventi skyrium. Atsakovė V. S. 2017 m. rugpjūčio 21 d. transporto priemonės pardavimo-pirkimo sutartimi pirko ginčo automobilį VOLKSWAGEN TIGUAN. R. S. 2018 m. balandžio 2 d. mirė. Byloje tarp šalių nėra ginčo, kad ginčo automobilis įsigytas atsakovei ir R. S. esant santuokoje.

6. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčo automobilį atsakovė V. S. įgijo asmeninėn nuosavybėn. Nurodė, kad remiantis CK 3.67 straipsniu ir 3.77 straipsnio 4 dalimi, asmenine sutuoktinių nuosavybe gali būti pripažintas turtas, įgytas formaliai esant susituokus, tačiau de facto pradėjus gyventi skyrium. Su tokia teismo išvada apeliantės nesutinka. Nurodo, kad teismas vadovavosi CK 3.67 straipsniu ir 3.77 straipsniu nepagrįstai, netaikė sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos (CK 3.87 straipsnis) ir nenustatė nei vieno bendrosios jungtinės nuosavybės pabaigos pagrindo (CK 3.100 straipsnis), o atsakovė bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos atsakovė nepaneigė, nes neįrodė CK 3.89 straipsnyje numatytų turto įgijimo asmeninėn sutuoktinio nuosavybėn pagrindų. Teisėjų kolegija sutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais.

7. Teisėjų kolegija pažymi, kad šalis neprivalo savo pateiktame procesiniame dokumente nurodyti teisinį reikalavimų ar atsikirtimų pagrindą. Teisinė ginčo santykio kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-533-684/2016 ir kt.). Kadangi teisinį ginčo vertinimą atlieka teismas, todėl atsakovės atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentas, kad ieškovės ieškinyje nekėlė reikalavimų taikyti CK 3.100 straipsnio normas ir jų neįrodinėjo, laikytinas nepagrįstu.

8. CK 3.87 straipsnio 1 dalis įtvirtina prezumpciją, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Ši prezumpcija turi svarbią reikšmę tiek materialiosios, tiek proceso teisės atžvilgiu. Pirma, ši prezumpcija reiškia, kad sutuoktinis, teigiantis, jog tam tikras turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, nes jis yra įgytas sudarius santuoką, neprivalo šio teiginio įrodinėti, nes ši aplinkybė preziumuojama pagal įstatymą. Antra, sutuoktinis teigiantis, kad tam tikras turtas, įgytas sudarius santuoką, nėra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, privalo šį teiginį įrodyti (CK 3.88 straipsnio 2 dalis). CK 3.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prezumpcija yra nuginčijama, tačiau šią prezumpciją galima ginčyti tik leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (CK 3.88 straipsnio 2 dalis, 3.89 straipsnio 2 dalis). CK 3.88 straipsnis vertintinas kaip norma, kuri detalizuoja bendrąją normą, kad visas turtas, kurį sutuoktiniai įgyja sudarę santuoką, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. Ši norma taip pat nustato, kad turtui pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe neturi reikšmės, kieno vardu jis įgytas – vieno ar abiejų sutuoktinių (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-332-687/2019).

9. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nustatant ginčo automobilio nuosavybės teisinį režimą vadovavosi CK 3.67 straipsnio 2 dalimi, 3.77 straipsnio 4 dalimi ir 3.127 straipsnio 2 dalimi. Nurodė, kad nors byloje turtas nėra dalijamas, kurio nors sutuoktinio prašymu dar nesibaigus santuokai, tačiau turtas buvo įgytas santuokos metu.

10. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-186/2009; 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-532/2013, kt.). Tai reiškia, kad kitoje byloje pateiktas teismo taikytinos teisės aiškinimas gali būti taikomas tik tada, kai konkrečios bylos esminės faktinės aplinkybės, lemiančios vienos ar kitos normos taikymą, yra tapačios ar iš esmės panašios.

11. Pirmosios instancijos teismas be pagrindo vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/2013, 2013 m. lapkričio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-619/2013, nes bylų esminės faktinės aplinkybės yra skirtingos. Nurodytose bylose atitinkamai buvo nagrinėjamas santuokinių turto padalijimo klausimas santuokos nutraukimo byloje ir sutuoktinių, kuriems teismo sprendimu nustatytas gyvenimas skyrium (separacija), prievolių kvalifikavimo klausimas.

12. Teisėjų kolegija sutinka su apeliančių argumentu, kad CK 3.67, 3.77 ir 3.127 straipsnių normos taikomos tik konkrečių kategorijų bylose - santuokos nutraukimo, separacijos nustatymo arba sutuoktinių turto padalijimo bylose, t. y. tik tada, kai bent vienas iš sutuoktinių kreipiasi į teismą su pareiškimu nutraukti santuoką, nustatyti separaciją arba padalyti sutuoktinių turtą. Gi nagrinėjama byla nepriskirtina nė vienai iš nurodytų bylų kategorijų. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 3.67, 3.77 ir 3.127 straipsnių normas.

13. Vadovaujantis šios nutarties 30 punkte nurodytu teisiniu reglamentavimu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors nagrinėjamu atveju ginčo automobilį atsakovė įgijo gyvenant atskirai su sutuoktiniu R. S. ir viena sudarydama 2017 m. rugpjūčio 21 d. transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį, tačiau tai vienareikšmiškai nenulemia turto teisinio režimo bei priklausomybės ir nepaneigia šio turto bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos ( CPK 178 straipsnis).

14. Asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas CK 3.89 straipsnio 1 dalyje apibrėžtus kriterijus atitinkantis turtas. CK 3.89 straipsnio 1 dalyje išvardytas turtas priskiriamas prie asmeninės vieno sutuoktinio nuosavybės pagal kelis kriterijus: turto įsigijimo laiką, turto įgijimo pagrindą, turto pobūdį. CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad asmenine sutuoktinių nuosavybe yra pripažįstamas sutuoktinio įgytas turtas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta norma reikalauja, kad įgyjant turtą būtų aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn (pavyzdžiui, pirkimo–pardavimo sutartyje yra sąlyga, kad turtą sutuoktinis perka asmeninėn nuosavybėn). Jeigu tokia valia nebuvo aiškiai išreikšta ir sutuoktiniai nesutaria dėl nuosavybės teisių į turtą, reikia vadovautis CK 3.88 straipsnio 2 dalies prezumpcija.

15. Pirmosios instancijos teismas, kaip teisingai nurodo ir apeliantės apeliaciniame skunde, nagrinėjamu atveju nesivadovavo CK 3.89 straipsnio normomis, o atsakovė CK 3.89 straipsnyje numatytų turto įgijimo asmeninėn sutuoktinio nuosavybėn pagrindų neįrodinėjo. Iš skundžiamo teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas tik vertindamas šalių pateiktus įrodymus dėl atsiskaitymo už ginčo automobilį, darė išvadą, kad atsakovės pateikti įrodymai patvirtina, kad ginčo automobilį atsakovė pirko kartu su dukra ir iš jos pinigų.

16. Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo turto įgijimo laikas – santuokos metu, atsakovė priešieškiniu prašydama pripažinti ginčo turtą asmenine jos nuosavybe neįrodė aplinkybių, paneigiančių bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpciją. Todėl nagrinėjamu atveju, nėra teisinio pagrindo ginčo automobilį VOLKSWAGEN TIGUAN pripažinti atsakovės V. S. asmenine nuosavybe.

Dėl 2017 m. rugpjūčio 26 d. sutarties pripažinimo nesudaryta ir įrodymų vertinimo

17. Apeliančių nuomone, teismas netinkamai vertino įrodymus, todėl nepagrįstai tenkino atsakovės priešieškinio reikalavimą - pripažino 2017 m. rugpjūčio 26 d. sutartį nesudaryta. Teisėjų kolegija su šiais argumentais neturi pagrindo sutikti.

18. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės nepagrįstai teigia, kad teismas faktiškai pats atlikdamas rašysenos ekspertinį tyrimą, grubiai peržengė savo kompetencijos ribas. Pabrėžtina, kad eksperto išvada teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teismo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymu ištyrimu (CPK 218 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje dėl CPK 218 straipsnio taikymo išaiškinta, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni negu duomenys, esantys kituose įrodymų šaltiniuose, tačiau, nepaisant to, eksperto išvada turi būti įvertinta pagal CPK 185 straipsnyje išdėstytas įrodymų vertinimo taisykles. Taigi turi būti įvertinti visi įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia ekspertizės akte ir išvadoje esančias aplinkybes, o atliekant vertinimą atsižvelgiama į tų įrodymų tikslumą, detalumą, išsamumą, patikimumą, prigimtį ir kitas svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindą eksperto išvadą vertinti kaip patikimą įrodymą arba priešingu atveju motyvuotai spręsti, kad eksperto išvados yra nepagrįstos ir teismas jomis kaip įrodymais nesivadovaus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr.. 3K-3-308-248/2016, 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-93-916/2017 ir jose nurodyta kasacinio teismo praktika). Eksperto išvada, kuria suformuluotas kategoriškas atsakymas į teismo pateiktą klausimą, pripažįstama tiesioginiu įrodymu. Eksperto išvada, padaryta prielaidos forma, pripažįstama netiesioginiu įrodymu, tačiau toks dokumentas nepraranda savo įrodomosios galios dėl to, kad jame nėra konkrečios išvados tiriamuoju klausimu, o tik tęsiamas įrodinėjimo procesas ir prielaidos forma padarytai eksperto išvadai pagrįsti ar paneigti gali būti pateikiami atitinkami kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Ar. 3K-3-20/2007). Taigi, teisėjų kolegija sutinka su atsakovės nuomone, kad teismas turėjo teisę įvertinti pateiktos dokumento kopijos įrodomąją reikšmę, pripažinti jo įrodomąją galią ir jo turinį vertinti sąsajoje su kitais byloje esančiais dokumentais ir tai atlikdamas teismas savo kompetencijos ribų neperžengė, pateikdamas savo savarankiškas išvadas dėl šio dokumento turinio.

19. Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo išplėtota ir išsami. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-701/2018). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Vertinant keletą įrodymų, reikšmės turi ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai. Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą pašalinti, t. y. nustatyti, kuria informacija vadovautis, o kurią atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53-378/2018).

20. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju atsakovė prašė pripažinti ginčo sutartį nesudaryta, todėl yra ieškovių pareiga įrodyti sutarties sudarymo ir apmokėjimo pagal sutartį faktą. Tik ieškovėms įrodžius, kad ginčijama sutartis buvo sudaryta, o atsakovei ginčijant, kad ji pinigų pagal sutartį negavo, tuomet pinigų negavimo faktą, ar kitokią atsiskaitymo tvarką nei atsiskaitymas sutarties pasirašymo ir ginčo automobilio perdavimo metu, turėtų įrodinėti atsakovė. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad atsakovė šioje byloje neturėjo paneiginėti sandorio galiojimo, nes ji ginčijo ne sandorį, o rėmėsi aplinkybe, kad jis iš viso nebuvo sudarytas. Sutarties pripažinimas negaliojančia ir jos pripažinimas nesudaryta yra du skirtingi civilinių teisių gynimo būdai ir kad tik sudaryta sutartis gali būti ginčijama bei pripažįstama negaliojančia, o nesudaryta sutartis nėra sandorio pripažinimo negaliojančiu objektas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-86-415/2017).

21. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendimo dalyje dėl 2017 m. rugpjūčio 26 d. sutarties pripažinimo nesudaryta nustatytas aplinkybes konstatavo ir darydamas išvadas nenukrypo nuo išvardintų įrodymų vertinimo taisyklių ir principų, atsakovės priešieškinio reikalavimą pripažinti 2017 m. rugpjūčio 26 d. sutartį nesudaryta išsprendė remdamasis įrodymų vertinimo pakankamumo taisykle, išvadas apie konkrečių bylai aplinkybių egzistavimą padarė pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyvių visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas savo išvadas pakankamai motyvavo ir argumentavo (CPK 270 straipsnio 4 dalis). Taigi, pripažintina, kad priimdamas sprendimą dalyje dėl 2017 m. rugpjūčio 26 d. sutarties pripažinimo nesudaryta teismas proceso teisės normų nepažeidė ir nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos nenukrypo, todėl pagrįstai tenkino priešieškinį dalyje dėl pripažinimo 2017 m. rugpjūčio 26 d. sutarties nesudaryta.

Dėl bylos procesinės baigties

22. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nesant teisinio pagrindo pripažinti ginčo automobilį asmenine atsakovės nuosavybe, tačiau 2017 m. rugpjūčio 26 d. sutartį pripažinus nesudaryta, nėra pagrindo tenkinti ieškovių ieškinį ir pripažinti ginčo automobilį asmenine R. S. nuosavybe.

23. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpciją, todėl ieškovių apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas. Sprendimo dalis, kuria pripažinta transporto priemonė VOLKSWAGEN TIGUAN, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), asmenine V. S. nuosavybe, panaikinama ir šioje dalyje priimamas naujas sprendimas – priešieškinio reikalavimas pripažinti transporto priemonę VOLKSWAGEN TIGUAN, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), asmenine V. S. nuosavybe atmetamas. Kitos sprendimo dalys paliekamos nepakeistos (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme

24. Pakeitus skundžiamą teismo sprendimą, iš naujo spręstinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš antrosios šalies.

25. Atmetus ieškinį visiškai ir tenkinus priešieškinį iš dalies (50 proc.), atsakovei iš ieškovių priteistina 50 proc. turėtų bylinėjimosi išlaidų. Atsakovė pateikė į bylą įrodymus, kad turėjo iš viso 2 544,35 Eur (2 191,134 Eur + 353,22 Eur) bylinėjimosi išlaidas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovės turėtos bylinėjimosi išlaidos yra protingo dydžio, neviršija Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio nustatytų maksimalių dydžių už advokato ir advokato padėjėjo teisinę pagalbą nustatytų maksimalių dydžių, todėl atsakovei iš ieškovių priteistinos 1272,18 Eur bylinėjimosi išlaidos, t. y. iš kiekvienos po 424,06 Eur.

26. Pirmosios instancijos teisme byloje patirtos 11,36 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, tačiau jas padalijus šalims, jos neviršija 5 Eur kiekvienam, todėl iš šalių valstybei nepriteistinos (CPK 79 straipsnis, 80 straipsnio 1 dalies 7 punktas, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 96 straipsnio 6 dalis).

27. Ieškovės prašo priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas: 75 Eur (žyminis mokestis) ir 1040,60 Eur ieškovės L. A. turėtas apeliacinės instancijos teisme. Ir atsakovė prašo priteisti iš ieškovių turėtas 1000 Eur bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Dėl šių išlaidų priteisimo šalys teismui raštu pateikė prašymus su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju prašomos priteisti šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos neviršija 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų maksimalių atlygintinų išlaidų dydžių. Tenkinus ieškovių apeliacinį skundą iš dalies (1/3), ieškovei L. A. iš atsakovės priteistina 1/3 turėtų bylinėjimosi išlaidų, t. y. 371,87 Eur, o atsakovei iš ieškovių – 2/3 turėtų išlaidų, t. y. po 222,22 Eur iš kiekvienos, iš viso 666,66 Eur (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Alytaus apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 15 d. sprendimą pakeisti. Sprendimo dalis, kuria pripažinta transporto priemonė VOLKSWAGEN TIGUAN, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), asmenine V. S. nuosavybe, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – atsakovės priešieškinio reikalavimą pripažinti transporto priemonę VOLKSWAGEN TIGUAN, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), asmenine V. S. nuosavybe atmesti. Kitas sprendimo dalis palikti nepakeistas.

Priteisti iš ieškovių L. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) R. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir I. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovei V. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 646,28 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovės V. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei L. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) 371,87 Eur bylinėjimosi išlaidas.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Gintautas KoriaginasAlgimantas KukalisRūta Palubinskaitė