Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andrutės Salvador (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Margaritos Stambrauskaitės ir Rūtos Veniulytės – Jankūnienės, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės A. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2020 m. spalio 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. B. ir O. N. ieškinį atsakovei A. S. dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2YT-2106-419/2019, paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu, juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, tretieji asmenys valstybės įmonė Turto bankas, Šalčininkų rajono 2 notaro biuro notarė Ž. B., D. R.,

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė

11. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog iš byloje nustatytų aplinkybių, jokių veiksmų, kurie leistų laikyti A. S. motinos turto paveldėtoja, ji neatliko nei per tris mėnesius po motinos mirties, nei vėliau. Teismo vertinimu, A. S. po motinos mirties turėjo perimti namo valdymą, pavyzdžiui, deklaruodama name savo gyvenamąją vietą, savo vardu sudarydama komunalinių paslaugų tiekimo sutartis, perimdama atsiskaitymo už elektrą knygeles, organizuodama namo remontą ar aplinkos prie namo tvarkymą, oficialiai įformindama teisinius M. B. gyvenimo ginčo name pagrindus (pvz. sudarydama nuomos, panaudos ar kt. sutartis). Tačiau A. S. paėmusi motinos asmeninius daiktus, patalynę ir kt., daugiau jokių aktyvių veiksmų, patvirtinančių jos valią tapti motinos turto savininke, neatliko, ji teigė, kad po motinos mirties ginčo namas jai net nebuvo reikalingas, nes ji turėjo namą (duomenys neskelbtini) kaime, kur gyveno. Pažymėjo, jog motinos asmeninių daiktų (indus, patalynę, rūbus ir kt.) paėmimas šiuo atveju yra nepakankamas pripažinti, kad atsakovė faktiniu valdymu priėmė motinos palikimą, kadangi jokio ginčo tarp įpėdinių dėl šių daiktų paėmimo nebuvo. Todėl nustatytų aplinkybių visuma padarė išvadą, kad atsakovė A. S. savo motinos B. B. palikimo nepriėmė nė vienu iš CK 5.50 straipsnio 2 dalyje nurodytu būdu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

16. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas ne tik pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, nukrypo nuo LAT praktikos, bet bylą sprendė išimtinai atsižvelgęs tik į ieškovų argumentus bei juos interpretuodamas išskirtinai ieškovams naudinga linkme. Teismas neatsižvelgė į atsakovės atliktus aktyvius veiksmus priimant palikimą po savo motinos B. B. mirties, ignoravo pateiktus įrodymus bei atsivestų liudytojų paaiškinimus. Kadangi atsakovė iš karto po motinos mirties paėmė jai tinkamus iki mirties motinai priklausiusius daiktus, ir vėliau naudojosi sodyboje esančio sodo duodama nauda - skynė vaisius, rūpinosi sodo priežiūra, tai ji neabejotinai laikytina paėmusi visą palikimą. Teismas kaip ieškovų aktyvius veiksmus nurodė „aktyvią“ pagalbą motinai M. B. išlaikyti bei remontuoti ginčo namą, tariamą prisidėjimą prie apmokėjimo už elektros energiją, žaliuzių nupirkimą, lankymąsi ginčo sodyboje pas mamą M. B. ir pagalbą jai, dekoratyvinių augalų priežiūrą. Šių ieškovų tariamai atliktų veiksmų traktavimas kaip palikimo priėmimo yra vertintinas itin kritiškai ir akivaizdžiai prasilenkia su šiuo klausimu suformuota teismų praktika. Taip pat teismas nepagrįstai ieškovų naudai vertino ir ieškovų motinos M. B. sudarytą elektros energijos tiekimo sutartį, kurią pastaroji buvo sudarius dar 1997 metais, t.y., dar gyvai esant palikėjai B. B.. Nors atsakovės bei liudytojų H. B. ir R. P. žodinius paaiškinimus teismas atmetė, nes jie nepatvirtinti kitais įrodymais, tačiau ieškovų V. B. ir O. N., D. N., M. B. žodinius liudijimus vertino kaip patikimus. Taip pat teismas prieštaringai vertino ir veiksmus, atliktus po termino palikimui priimti pasibaigimo - atsakovės pateikti įrodymai apie sodybos šienavimą 2020 metais atmesti, nes veiksmai atlikti ne per trijų mėnesių terminą po palikėjos mirties, tačiau žaliuzių užsakymas ir dekoratyvių augalų priežiūra įvertinta pažymint, kad reikšmingi ir asmens veiksmai, atlikti po nustatyto termino nuo palikimo atsiradimo, nes jie gali rodyti asmens nuoseklumą ar prieštaringumą.

19. Atmestini kaip visiškai nepagrįsti yra atsakovės apeliacinio skundo teiginiai, kad po motinos mirties jį su broliais susitarė dėl B. B. palikimo priėmimo, nusprendė, kad motinos palikimas atitenka atsakovei ir kad apie tokį šeimos sprendimą informavo M. B. šeimą. Tai yra atsakovės melagingi teiginiai, nepagrįsti jokiais įrodymais. Nesuprantama, kaip atsakovės pokalbis su ieškovais (informavimas ieškovus apie jos palikimo priėmimą), jei jis ir įvyktų, gali patvirtinti atsakovės veiksmus ir įrodyti, kad atsakovė faktiškai pradėjo turtą valdyti ir juo naudotis. Priešingai nei teigia apeliantė, byloje yra nustatyta ir liudytojų patvirtinta, jog atsakovė po motinos mirties sodyboje lankėsi labai retai. Jokio derliaus nuiminėti atsakovė negalėjo, nes šioje sodyboje nieko nesodino nei iki motinos mirties nei po jos mirties. Kadangi sodyboje yra didelis sodas, todėl atsakovė retkarčiais atvažiuodavo tik nuskinti obuolių. Visada prieš atvažiuodama, atsakovė skambino ieškovams ar jų motinai M. B. ir atsiklausdavo ar gali atvykti ir pasiimti obuolių, t. y. atsakovė atvykdavo į sodybą tik su ieškovų sutikimu ir jų leidimu. Atsakovė netvarkė nei sodybos nei sodo. Sodą šienauti ieškovai leido J. B. kai jis to paprašydavo, nes patys ieškovai nelaikė jokių gyvulių. Liudytoja H. B. teisme patvirtino, kad ji su vyru J. B. kartais šienavo sodą, nes laikė gyvulius ir jiems reikėjo žiemai šieno, pašarų. Kritiškai yra vertinamas atsakovės teiginys, kad ji palikdavo S. B. pinigų sumokėti už elektrą. Byloje yra nustatyta (liudytojai tai patvirtino), kad S. B. turėjo žalingų įpročių, buvo mėgėjas išgerti, todėl duotus jam pinigus išleisdavo ne mokesčiams sumokėti, o alkoholiniams gėrimams įsigyti. Atsakovė pati prisipažino, jog niekada neklausė brolio ar jis sumokėjo ir kiek sumokėjo už elektros energiją. Pinigų davimas S. B., kad jis sumokėtų už elektrą visiškai neturi sąsajos su faktiniu palikimo priėmimu. Byloje nustatyta, kad susirgus B. B. ją 4 mėnesius prižiūrėjo savo namuose atsakovė A. S. Tuo metu ieškovai pardavė jos laikytus gyvulius bei visus pinigus už gyvulių pardavimą atidavė atsakovei. Jie sąžiningai ir garbingai pasielgė atiduodami visą močiutės vertingą kilnojamąjį turtą atsakovei, nes jį kaip vienintelė dukra apsiėmė slaugyti ir prižiūrėti savo motiną. Po B. B. mirties name neliko jokių vertingų jos asmeninių daiktų (patalynės, rūbų), nes šie daiktai buvo perduoti dar iki jos mirties. Pirmos instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovės paimti motinos asmeniniai daiktai kaip patalynė, rūbai, austiniai užklotai, neįrodo jos valios priimti motinos palikimą, kaip tik šie daiktai buvo atsakovei perduoti pačių ieškovų ar jų sutikimu ir leidimu.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

21. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Ši byla nagrinėjama atsakovės pateikto apeliacinio skundo ribose.

22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo tarp ieškovų, (duomenys neskelbtini) mirusios B. B. anūkų, V. B. ir O. N. bei mirusiosios dukros A. S. dėl palikimo priėmimo faktiniu valdymu. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, šalių bei liudytojų parodymus konstatavo, kad jokių aktyvių veiksmų, kurie leistų laikyti A. S. motinos turto paveldėtoja, ji neatliko nei per tris mėnesius po motinos mirties, nei vėliau, tačiau byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad po B. B. mirties, aktyvius veiksmus, įrodančius valią priimti palikimą ir tapti B. B. turto savininkais atliko ieškovai V. B. ir O. N..

24. Pagal CK 5.50 straipsnio 2 dalį, 5.51 straipsnį įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai faktiškai pradėjo valdyti paveldimą turtą arba padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo. Įpėdinis, įgyvendindamas savo teisę į palikimą, palikimo priėmimo veiksmus turi atlikti per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Praleidus šį terminą ir jo įstatymo nustatyta tvarka nepratęsus, įpėdinis praranda paveldėjimo teisę. CK 5.51 straipsnyje reglamentuoja palikimo priėmimą, faktiškai pradėjus turtą valdyti. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, jeigu jis pradėjo valdyti turtą, juo rūpintis kaip savo turtu (valdo, naudoja ir juo disponuoja, prižiūri, moka mokesčius, kreipėsi į teismą išreikšdamas valią priimti palikimą ir paskirti palikimo administratorių ir pan). Ar asmuo priėmė palikimą, pradėjęs jį faktiškai valdyti, teismas sprendžia iš veiksmų fakto ir veiksmų pobūdžio. Veiksmų faktas reiškia, kad palikimo priėmimo veiksmai yra atlikti faktiškai – įpėdinis perima mirusiojo turtą ir pradeda jį valdyti. Šiuo atveju nereikalaujama, kad įpėdinio atlikti faktinio palikimo priėmimo veiksmai būtų teisiškai įforminti, t. y. įpėdiniui nebūtina kreiptis į notarą su pareiškimu dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, į teismą dėl palikimo priėmimo juridinio fakto nustatymo arba į kitas valstybės institucijas. Veiksmų pobūdis – tai įpėdinio aktyvūs veiksmai, iš kurių matyti, kad jis perimtą turtą valdo kaip savo ir laiko save turto savininku (tvarko turtą, juo naudojasi, moka už jį mokesčius, atlieka kitus panašaus pobūdžio veiksmus) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2011; išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-468/2009; teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147-687/2016 ir kt.).

25. Nagrinėjamoje byloje apeliantė reikalavimą pripažinti, jog priėmė savo motinos palikimą faktiniu valdymu iš esmės grindė tuo, kad pasiėmė mirusiajai priklausiusius daiktus (indų servizus, patalynę, rūbus, austinius užklotus (divonus), kt.), naudojosi sodyboje esančiais sodo vaisiais, leido kitiems asmenims gyventi paliktame name. Ieškovai aplinkybę, jog palikimą priėmė faktiniu valdymu įrodinėjo, tuo kad po palikėjos mirties, ieškovas Vitalij liko gyventi su motina (palikėjos marčia) senelei priklausiusiame name, mokėjo už elektrą, padedami ieškovės sesers ir jos šeimos remontavo, tvarkė aplinką ir prižiūrėjo daržą, t.y. rūpinosi šiuo turtu kaip savu.

26. Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus apeliantės argumentus, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias normas, netinkamai vertino liudytojų ir šalių parodymus bei nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos.

27. Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas visapusiškai įvertino tiek ieškovų, tiek apeliantės faktinius veiksmus ir jų pobūdį, elgesio nuoseklumą, aktyvumą faktiškai pradedant palikimą valdyti kaip savo. Įvertino visus apeliantės procesiniuose dokumentuose įvardytus veiksmus, kuriuos ji pakartotinai dėsto apeliaciniame skunde ir motyvavo, kodėl šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste jų nevertina kaip aktyvių veiksmų pagrindžiančių, kad apeliantė faktiškai perėmė palikėjos turtą ir jį valdė kaip savo, laikydama save turto savininke.

28. Nors apeliantė teigdama, jog pasiėmė mirusiajai priklausiusius daiktus (indų servizus, patalynę, rūbus, austinius užklotus (divonus), kt.), remiasi CK 5.51 str. 1 d. nuostata, jog įpėdinis, pradėjęs valdyti kokią nors palikimo dalį ar net kokį nors daiktą, laikomas priėmusiu visą palikimą. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog paprastai palikimo priėmimu nelaikoma palikėjo drabužių, patalynės, asmeninių daiktų, dokumentų, laiškų, nuotraukų, šeimos suvenyrų ir relikvijų paėmimas kitų įpėdinių sutikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422-313/2015); 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2008; kt.). Tačiau jeigu tokių daiktų paėmimas kartu su kitomis byloje nustatytomis reikšmingomis aplinkybėmis patvirtina, kad buvo aktyviai siekiama įgyvendinti palikimo priėmimo teises, tai gali būti pakankamas pagrindas palikimo priėmimui, pradėjus faktiškai valdyti turtą, konstatuoti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. M. ir kt. v. R. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-422-313/2015; 2006 m. vasario 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje E. K. v. J. V., bylos Nr. 3K-3-152/2006).

29. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, liudytojų parodymus ir šalių paaiškinimus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo atveju apeliantės įvardytų daiktų turėjimas, ar faktas, kad apeliantė per tuos 19 metų po palikėjos mirties yra važiavusi nusiskinti obuolių augusių ginčo namo sode, šiuo atveju nėra pakankami pripažinti juos aktyviais veiksmais, kuriais buvo siekiama įgyvendinti palikimo priėmimo teises. Išklausius pirmosios instancijos teismo posėdžių garso įrašus, apeliantės paaiškinimus, duotus pirmos instancijos teisme, kad daiktų pasiimti ji važiavo su šiuo metu mirusiu broliu, H. B. parodymus, kurie yra gana prieštaringi ir nenuoseklūs, vienareikšmiškai nustatyti, kada apeliantės įvardijami daiktai atsirado jos žinioje, nėra galimybės. Atkreiptinas dėmesys, jog tokiu atveju, kai palikimą sudaro gyvenamasis namas, faktiškas jo valdymas reiškia apsigyvenimą name po palikėjo mirties ar tolesnį gyvenimą tame name, jeigu įpėdinis jame gyveno iki palikėjo mirties; taip pat namo priežiūrą, prievolių, susijusių su namu, vykdymą (mokesčių, draudimo įmokų mokėjimą ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. ir kt. v. S. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-657/2013, ir joje nurodyta praktika).

30. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktų įrodymų visumą ir liudytojų parodymus, motinos namuose po jos mirties apeliantė negyveno, remonto name po jos mirties neatliko, mokesčių mokėjimu, aplinkos tvarkymu iš esmės nesidomėjo. Nors apeliantė bandė įrodinėti, kad dažnai lankydavosi ginčo name, tačiau byloje esantys įrodymai ar liudytojų parodymai to nepatvirtino. Teisėjų kolegijos vertinimu, pačios atsakovės nenuoseklūs parodymai, negebėjimas atsakyti kada ir kas gyveno ginčo name, kokie darbai, remontai ir kada buvo atliekami ginčo name, patvirtina, jog čia ji lankydavosi retai, o po motinos mirties atsakovė į ginčo namą kartais atvažiuodavo aplankyti brolio, nusiskinti obuolių. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog byloje atsakovės paaiškinimais nustatytos aplinkybės, kad atsakovė neturėjo ginčo namo raktų, name lankydavosi tik kai brolis S. B. buvo namuose, o kai jo nebūdavo, palikdavo broliui atvežtą maistą ir cigaretes viralinėje, sudaro pagrindą spręsti, jog atsakovė nevaldė ginčo namo kaip savo ir nelaikė savęs šio turto savininke. Priešingai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys leidžia spręsti, kad apeliantė iš esmės nesirūpino motinos palikimą sudarančiais pastatais ir jų aplinka bei jų išlaikymu. Nors apeliantė įrodinėjo, kad už namui tiektą elektrą duodavo lėšų name gyvenusiam broliui, tačiau pripažino, kad niekada jo nesiteiravo kam šie pinigai buvo panaudoti.

31. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų parodymus, šalių duotus paaiškinimus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog iš esmės atsakovės bylos nagrinėjimo metu įvardyti faktiniai veiksmai ir jų pobūdis nėra pakankami pripažinti juos aktyviais ir sudarančiais pagrindą konstatuoti, kad ji priėmė palikėjos turtą faktiniu valdymu ir valdė bei valdo jį kaip savo, laikydama save šio turto savininke.

32. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, taip pat nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, kuriais ji neigia pirmosios instancijos teismo išvadas, jog ieškovai pagrindė reikalavimą pripažinti, jog senelės palikimą jie priėmė faktiniu valdymu.

33. Esminis momentas sprendžiant dėl daikto paveldimo turto valdymo reiškia daikto turėjimą savo žinioje, kuris suteikia įpėdiniui galimybę daryti tiesioginį poveikį daiktui. Aktyviems įpėdinio veiksmams, atitinkantiems palikimo priėmimą faktiniu valdymu, taip pat priskiriamas palikimą sudarančių daiktų saugojimas, jų tinkamos būklės palaikymas, pagerinimas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog byloje nustatytų aplinkybių visuma, tai, kad po senelės mirties jos name liko gyventi ieškovas su savo motina, tai, kad ne tik jis bet ir ieškovė, nors ir negyveno ginčo name, tačiau kartu su savo vyru nuolatos ten lankydavosi, aktyviai prisidėdavo prie ginčo namo išlaikymo, vidaus, išorės apdailos, aplinkos tvarkymo, sudaro pagrindą tokius ieškovų veiksmus vertinti kaip atktyvius ir įrodančius valią priimti ir valdyti senelės paliktą turtą kaip savą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog bylos nagrinėjimo metu ieškovams teikiant įrodymus ir paaiškinimus apie jų iniciatyva ir lėšomis atliktus namo pagerinimus apeliantė iš esmės patvirtino, kad su ja tai nebuvo derinama, prie šių darbų ji neprisidėjo, jos nuomone, tokie darbai ginčo namui iš viso nebuvo reikalingi. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pagrįstais ir savaime suprantamais laiko ieškovų atsiliepime į apeliacinį skundą dėstomus argumentus, jog 1958 m. statybos mediniam namui, siekiant, kad jis nežūtų, neabejotinai reikalingi periodiškai atliekami išorės ir vidaus atnaunijimo darbai. Šios aplinkybės patvirtina, jog ne atsakovė, o būtent ieškovai turėjo ginčo namą savo žinioje ir darė jam tiesioginį poveikį siekdami jį išsaugoti. Sutiktina su apeliantės argumentais, jog byloje nėra įrodymų, kurie leistų spręsti apie konkrečius namo pagerinimo darbus, kuriuos ieškovai atliko per įstatyme nustatytą palikimo priėmimo terminą. Tačiau kaip pagrįstai nurodė pirmosios isntancijos teismas, kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog tokio pobūdžio bylose reikšmingi asmens veiksmai atlikti ir po nustatyto termino nuo palikimo atsiradimo, nes jie gali rodyti asmens nuoseklumą ar prieštaringumą. Taigi, nors byloje rašytiniais įrodymais ir liudytojų paaiškinimais pagrįsti tik vėlesniu laikotarpiu ieškovų atlikti darbai susiję su ginčo namo būklės gerinimu, tačiau šios aplinkybės itin reikšmingos vertinant, kurie asmenys nuosekliai šį turtą valdė kaip savo ir laikė save šio turto savininku. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, byloje esančių įrodymų visuma kartu su liudytojų parodymais sudaro pagrindą spręsti, kad ginčo namą ieškovai priėmė faktiniu valdymu ir valdė jį bei prižiūrėjo kaip savą, visą laikotarpį po senelės mirties.

34. Pažymėtina, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas įvertino ir ištyrė į bylą pateiktus įrodymus tinkamai, visapusiškai ir išsamiai, nepažeidė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Priešingai nei teigia apeliantė, iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, jog teismas rėmėsi ne išimtinai ieškovų ir jų pakviestų liudytojų parodymais, o išsamiai analizavo byloje esančią medžiagą, įvertino visus esančius prieštaravimus ir sprendimą priėmė remdamasis įrodymų visuma. Vien tik kitokia apeliantės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų vertinimo neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis visa bylos medžiaga.

35. Kiti apeliacinio skundo argumentai esminės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl kiekvieno iš jų nepasisako.

36. Nurodytų argumentų pagrindu, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl jis paliktinas nepakeistu.

37. Remiantis CPK 93 str. 1 d. šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Į bylą pateikti įrodymai, jog už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ieškovai patyrė 300 EUR teisinės pagalbos išlaidų, kurias apmokėjo ieškovė O. N.. Šios išlaidos yra pagrįstos įrodymais, neviršija rekomenduojamų dydžių, todėl yra priteistinos iš apeliantės.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 dalies 1 punktu kolegija,

nutaria:

Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2020 m. spalio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei O. N. (a.k. (duomenys neskelbtini) iš apeliantės A. S. (a.k. (duomenys neskelbtini) 300 EUR teisinės pagalbos išlaidų patirtų apeliacinės instancijos teisme.