Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kaltinamojo R. S. skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 9 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti kaltinamojo R. S. skundą ir skundas grąžintas jį padavusiam asmeniui.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 3 d. nutartimi netenkintas kaltinamojo R. S. 2017 d. balandžio 25 d. prašymas panaikinti jam paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir dokumento paėmimą.2017 m. gegužės 8 d. Kauno apylinkės teisme gautas kaltinamojo R. S. skundas, tačiau teismas 2017 m. gegužės 9 d. nutartimi atsisakė priimti kaltinamojo R. S. skundą ir grąžino jį padavusiam asmeniui, konstatuodamas, kad 2017 m. gegužės 3 d. nutartis buvo priimta pagal R. S. pareikštą prašymą dėl kardomųjų priemonių panaikinimo, o pagal teisinį reglamentavimą, nutartys dėl proceso dalyvių prašymų nagrinėjimo yra neskundžiamos.Kaltinamasis R. S. skunde prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 9 d. nutartį ir įpareigoti perduoti 2017 m. gegužės 8 d. skundą dėl 2017 m. gegužės 3 d. nutarties.Skunde nurodoma, kad 2017 m. gegužės 3 d. nutarties rezoliucinės dalies teiginys, jog ši nutartis neskundžiama, bei 2017 m. gegužės 9 d. nutarties motyvai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK), tarptautinių teisės aktų nuostatoms, teismų praktikai, ir iš esmės pažeidžia skundo autoriaus konstitucines ir procesines teises.Skunde teigiama, kad 2017 m. gegužės 3 d. nutartis buvo priimta dėl apelianto prašymo, kuris buvo pateiktas BPK 22 straipsnio 3 dalies, 139 straipsnio tvarka. Nutarties rezoliucinėje dalyje nurodyta, jog teismas, priimdamas šį sprendimą, vadovavosi BPK 119 straipsniu, 134 straipsniu, 136 straipsniu, 439 straipsnio 2 dalimi. Teismas nurodė, jog sutinkamai su BPK 439 straipsnio 2 dalimi, nutartys dėl proceso dalyvių prašymo išnagrinėjimo yra neskundžiamos. Tačiau tokie teismo motyvai nepagrįsti. Anot skundo autoriaus, kompleksiškai analizuojant BPK nuostatas darytina išvada, jog nutartis, kuria buvo išspręstas procesinės prievartos priemonių taikymo klausimas, gali būti skundžiama BPK X dalyje numatyta tvarka. Cituojama BPK 439 straipsnio 1 dalis ir nurodoma, kad BPK 439 straipsnio 2 dalyje yra pateiktas galutinis sąrašas nutarčių, kurios negali būti skundžiamos BPK X dalyje numatyta tvarka. Šiuo atveju teismas nurodė, jog nėra skundžiamos nutartys dėl proceso dalyvių prašymo išnagrinėjimo, tačiau BPK 439 straipsnio 2 dalyje terminas „proceso dalyvių prašymai“ yra vartojamas siaurąja prasme ir neapima procesinės prievartos priemonių bei kardomųjų priemonių taikymo klausimų išsprendimo. Kaip matyti iš BPK 439 straipsnio 2 dalies pateikto neskundžiamų nutarčių sąrašo, į neskundžiamų nutarčių sąrašą yra įtrauktos nutartys, kuriomis yra išsprendžiami einamieji procedūriniai klausimai ir kuriomis nėra ribojamos jokios proceso dalyvių teisės, juo labiau nėra taikoma jokia procesinė prievarta. Lietuvos apeliacinis teismas yra pabrėžęs, jog prie neskundžiamų nutarčių yra priskirtos būtent tokios nutartys, kurių vykdymas iš karto užtikrina greitą ir visapusišką bylos išnagrinėjimą, tuo tarpu BPK X dalyje numatyta tvarka proceso dalyviai gali skųsti visas kitas nutartis (nutartis byloje Nr. 1S-5-165/2016). BPK 439 straipsnio 2 dalyje išvardintos neskundžiamos nutartys gali būti ginčijamos paduodant apeliacinį bei kasacinį skundus. Tuo tarpu kardomųjų priemonių taikymas esmingai riboja kaltinamųjų teises būtent tuo metu, kai jos yra taikomos, todėl ir jų taikymo, pakeitimo ar panaikinimo klausimai turi būti sprendžiami proceso eigoje, nelaukiant apeliacinio ar kasacinio proceso. Tokių prievartos priemonių taikymo klausimai apskritai nėra apeliacinio ar kasacinio apskundimo dalykas. Todėl atėmus iš asmens galimybę teikti skundus dėl kardomųjų priemonių bylos nagrinėjimo metu būtų iš esmės paneigta teisė kreiptis į teismą. Pažymima ir tai, jog teismo nutartys, kuriomis yra skiriamos griežčiausios kardomosios priemonės (suėmimas, namų areštas, intensyvi priežiūra) ar tęsiamas jų taikymo terminas, yra besąlygiškai skundžiamos aukštesniajam teismui. Todėl ir taikant švelnesnes kardomąsias priemones negalima riboti kaltinamojo teisės teikti skundą aukštesniajam teismui, nes ir švelnesnės kardomosios priemonės kaltinamojo teises gali riboti ne mažesne apimtimi. Tokią išvadą patvirtina kompleksinė BPK normų, konstitucinės ir EŽTT jurisprudencijos analizė. BPK 440 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog nagrinėjimo teisme dalyviai turi teisę paduoti aukštesniajam teismui skundus dėl žemesniojo teismo nutarties, jeigu mano, kad žemesniojo teismo nutartimi buvo pažeistos jų teisės bei teisėti interesai. Akivaizdu, jog nepagrįstų kardomųjų priemonių taikymas ir atsisakymas svarstyti jų panaikinimą ar pakeitimą iš esmės pažeidžia kaltinamojo teises ir teisėtus interesus, todėl kaltinamasis turi besąlygišką teisę tokį sprendimą skųsti aukštesniajam teismui.Skunde tvirtinama, kad tais atvejais, kai procesiniais sprendimais yra varžomos įstatymų garantuojamos asmenų teisės, suinteresuotiems asmenims turi būti numatyta galimybė tokius procesinius sprendimus apskųsti. Tai išplaukia iš teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principo, įtvirtinto tiek tarptautiniuose teisės aktuose – Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalyje, Europos žmogaus teisių konvencijos 6 ir 13 straipsniuose, tiek nacionaliniuose teisės aktuose - Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 30 straipsnio 1, 2 dalyse, 31 straipsnio 2 dalyje, Baudžiamojo proceso įstatymo 44 straipsnio 3, 4, 5, 10 dalyse. Teisė ginant pažeistas teises ir laisves kreiptis į teismą, yra konstitucinė teisė, įtvirtinta Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje. Remiamasi Konstitucinio Teismo jurisprudencija, kurioje pasisakyta dėl asmens teisės į teisminę gynybą, teisės kreiptis į teismą, ir akcentuojama, kad asmens teisė į teisminę gynybą suponuoja kiekvieno asmens, manančio, kad jo teisės teisminiame procese buvo pažeistos, teisę ginti savo teises ir teisėtus interesus teisme ir valstybės pareigą užtikrinti veiksmingą šios asmens teisės įgyvendinimo mechanizmą. Taip pat pažymima, kad teisė į teisminę gynybą reikšmė ne kartą buvo pabrėžta ir Europos Žmogaus teisių teismo (toliau - EŽTT) praktikoje. Šis teismas yra nurodęs, kad teisę į teismą gali įgyvendinti bet kuris asmuo, kuris mano, kad jo naudojimasis teise buvo apribotas neteisėtai (EŽTT bylos Le Compte, Van Leuven and De Meyere v. Belgium, nos. 6878/75, 7238/75). Lietuvos aukštesnieji teismai laikosi analogiškos praktikos, Lietuvos apeliacinis teismas eilėje nutarčių konstatavo, jog skundai aukštesniajam teismui gali būti paduodami net ir tais atvejais, kai BPK normos to expressis verbis neįtvirtina, jeigu tokiomis nutartimis yra ribojamos proceso dalyvių teisės, pvz. dėl suėmimo pakeitimo kita kardomąja priemone, dėl laikino nuosavybės teisių apribojimo ir kitų procesinės prievartos priemonių taikymo ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo nutartys bylose Nr. 1N-97/20I2, Nr. 1S-25-449/2016, Nr. 1S-6-177/2016, Nr. 1N-266-396/2015). Taigi, skundžiama Kauno apylinkės teismo nutartis iš esmės prieštarauja aukštesniųjų teismų praktikai ir neteisėtai riboja kaltinamojo teises.Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, skunde teigiama, kad nors baudžiamojo proceso įstatymas nenumato draudimo apskųsti BPK X dalies tvarka pirmosios instancijos teismo priimtą nutartį atmesti kaltinamojo prašymą dėl kardomųjų priemonių taikymo, tačiau Konstitucijos, BPK nuostatos, konstitucinė jurisprudencija ir EŽTT praktika suponuoja, kad jei teismo sprendimu yra ribojamos asmens teisės, šis sprendimas gali būti skundžiamas ir skundas turi būti išnagrinėtas aukštesniajame teisme.Kaltinamojo R. S. skundas atmetamas.Žemesnės instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino baudžiamojo proceso įstatymo normas, šio įstatymo pažeidimų nepadarė.Nesutiktina su kaltinamojo skundo argumentais, kad apylinkės teismas be pagrindo nepriėmė jo 2017 m. gegužės 8 d. skundą, kuriame jis prašė panaikinti teismo 2017 m. gegužės 3 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – panaikinti jam paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir dokumento paėmimą.Viena iš kaltinamojo, kaip nagrinėjimo teisme dalyvio, teisių, įtvirtintų BPK 22 straipsnio 3 dalyje, yra teisė teikti prašymus. Pateikti prašymus kaltinamasis gali tiek tiesiogiai BPK numatytais atvejais (BPK 261 straipsnio 2 dalis, 270 straipsnio 1 dalis ir kt.), tiek sprendžiant bet kurį klausimą, kai BPK apie pateikti galimybę prašymą nenurodoma. Tačiau pažymėtina, kad teisingumą baudžiamosiose bylose vykdo tik teismai (BPK 6 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis). Vykdydamas teisingumą, teismas nėra saistomas proceso dalyvių nuomonės tam tikru byloje sprendžiamu klausimu, ikiteisminio tyrimo nagrinėjimo metu surinktų įrodymų, nes konstitucinė teismo priedermė yra visapusiškai ir objektyviai iširti visą bylos medžiagą ir priimti teisingą sprendimą. Teisėjas, vadovaudamas procesui, laikydamasis kiekvienos šalies teise būti išklausytai principo, visais atvejais turi užtikrinti proceso operatyvumo bei koncentracijos principus, užkirsti kelią bet kokioms galimybėms vilkinti baudžiamosios bylos nagrinėjimą, baudžiamojo proceso dalyviams piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis. Teismai, nagrinėdami baudžiamąsias bylas, priima įvairaus pobūdžio nutartis, kurios vienu ar kitu aspektu susijusios su procese dalyvaujančių asmenų interesais. Asmenys, manantys, kad teismo priimta nutartimi yra pažeidžiamos ir (ar) apribojamos jų proceso teisės, tokias nutartis baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka gali skųsti aukštesnės instancijos teismui. Žemesnės instancijos teismo nutarčių apskundimo aukštesnės instancijos teismui taisyklės reglamentuojamos BPK X dalyje (Žemesniųjų teismų nutarčių apskundimas aukštesniesiems teismams ir skundų nagrinėjimas). BPK 439 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bylos nagrinėjimo teisme dalyviai bei kiti asmenys turi teisę BPK X dalyje nustatyta tvarka apskųsti žemesniųjų teismų bylos parengimo nagrinėti ar teisiamajame posėdyje priimtas nutartis, taip pat BPK nustatytais atvejais – kitas teismų priimtas nutartis aukštesniesiems teismams, išskyrus atvejus, kai BPK numato specialią atskirų teismo nutarčių apskundimo tvarką. Iš šios teisės normos turinio akivaizdu, kad bylos nagrinėjimo teisme dalyviai bei kiti asmenys BPK X dalyje nustatyta tvarka iš esmės gali skųsti bet kurias žemesnės instancijos teismo nutartis, išskyrus tuos atvejus, kai BPK nustato tam tikrą atskirą teismo nutarčių apskundimo tvarką arba nutartis skundžiamas apeliacine tvarka. Tačiau, nepaisant to, kas pasakyta, nagrinėjamu atveju pabrėžtina, kad dalis teismo priimamų nutarčių negali būti skundžiamos nei BPK X dalyje nustatyta tvarka, nei jokia kita tvarka. Paprastai tai yra tokio pobūdžio nutartys, kurių vykdymas iš karto užtikrina greitą ir visapusišką bylos išnagrinėjimą. Šios nutartys išvardytos BPK 439 straipsnio 2 dalyje, t. y. nutartys dėl bylos perdavimo nagrinėti teisiamajame posėdyje, dėl galimumo nagrinėti bylą, kai kas nors iš proceso dalyvių neatvyko, dėl pareikštų nušalinimų, dėl naujų įrodymų rinkimo, dėl proceso dalyvių prašymų nagrinėjimo, dėl pastabų teisiamojo posėdžio protokole bei tvarkos palaikymo teisiamojo posėdžio metu, dėl įrodymų tyrimo teisme atnaujinimo.Nagrinėjamu atveju, kaltinamasis R. S. padavė 2017 m. gegužės 8 d. skundą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria išnagrinėtas jo prašymas dėl kardomosios priemonės panaikinimo, nors toks teismo sprendimas negali būti kvestionuojamas iki baigiamojo procesinio sprendimo priėmimo. Pirmosios instancijos teismas, susipažinęs su kaltinamojo skundu ir konstatavęs, kad teismo nutartys dėl proceso dalyvių prašymų nagrinėjimo nėra skundžiamos BPK X dalies nustatyta tvarka, apskųstąja nutartimi kaltinamojo skundą atsisakė priimti ir grąžino jį R. S..Atsižvelgęs į pirmiau aptartą teisinį reguliavimą bei nustatytas faktines aplinkybes, aukštesnės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė kaltinamojo pateikto skundo dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 3 d. nutarties priėmimo klausimą. Apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad teismo nutartis, kuria buvo išspręstas nagrinėjant baudžiamąją bylą paduoti kaltinamojo prašymas dėl jam paskirtų kardomųjų priemonių – rašytinio pasižadėjimo neišvykti ir dokumento paėmimo – panaikinimo, neskundžiama BPK 439 straipsnio 2 dalies taikymo kontekste. Nors R. S. nurodo kaip precedentus Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamosios bylose Nr. 1N-97/2012, 1N-266-396/2015, 1S-5-165/2016, 1S-25-449/2016, 1S-6-177/2016, tačiau paminėtose nutartyse nagrinėtos situacijos nėra analogiškos nagrinėjamos bylos, todėl nurodyti teismo procesiniai aptariamu atveju netaikytini.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

kaltinamojo R. S. skundą atmesti ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 9 d. nutartį.

Ši nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.