Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

A. U. S. ir Lenkijos įmonės „J“ (duomenys pakeisti) atstovui

teismo posėdyje išnagrinėjo A. U. S. ir Lenkijos įmonės „J“ (duomenys pakeisti) atstovo advokato Mariaus Monkevičiaus skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 21 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti A. U. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 15 d. baudžiamojo įsakymo turto konfiskavimo dalyje ir jis grąžintas pareiškėjai, ir Kauno apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 21 d. nutarties, kuria atsisakyti priimti Lenkijos įmonės „J“ (duomenys pakeisti) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 15 d. baudžiamojo įsakymo turto konfiskavimo dalyje ir jis grąžintas pareiškėjai.

Teisėjas, susipažinęs su pateikta baudžiamosios bylos medžiaga ir išnagrinėjęs pareiškėjų atstovo skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šiuo teismo baudžiamuoju įsakymu, vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, 4 dalimi, konfiskuotas vilkikas „DAF XF95.430“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir puspriekabė „Kassbohrer XS“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini).

2012 m. rugpjūčio 16 d. Kauno apygardos teisme buvo gauti A. U. S. ir Lenkijos įmonės „J“ (duomenys pakeisti) apeliaciniai skundai dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 15 d. baudžiamojo įsakymo dalies, kuria konfiskuotas vilkikas „DAF XF95.430“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir puspriekabė „Kassbohrer XS, valst. Nr. (duomenys neskelbtini).

Kauno apygardos teismas 2012 m. rugpjūčio 21 d. nutartimis atsisakė priimti A. U. S. ir Lenkijos įmonės „J“ (duomenys pakeisti) apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 15 d. baudžiamojo įsakymo turto konfiskavimo dalyje ir šiuos skundus grąžino pareiškėjoms. Tokį sprendimą teismas motyvavo tuo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 422 straipsnio nuostatomis, kaltinamajam nepasinaudojus teise reikalauti surengti bylos nagrinėjimą teisme, teismo baudžiamasis įsakymas įsiteisėja ir vykdomas BPK nustatyta tvarka, baudžiamojo proceso įstatymas nenumato teisės skųsti teismo baudžiamąjį įsakymą apeliacine tvarka. Šiuo konkrečiu atveju M. D. BPK 422 straipsnyje numatyta teise nepasinaudojo, todėl 2012 m. birželio 15 d. teismo baudžiamasis įsakymas įsiteisėjo 2012 m. rugpjūčio 14 d. Įsitesėjęs teismo baudžiamasis įsakymas yra neskundžiamas (BPK 422 straipsnio 2 dalis).

A. U. S. ir Lenkijos įmonės „J“ (duomenys pakeisti) atstovas advokatas Marius Monkevičius prašo Kauno apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 21 d. nutartį, kuria atsisakyta priimti A. U. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 15 d. baudžiamojo įsakymo turto konfiskavimo dalyje, ir Kauno apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 21 d. nutartį, kuria atsisakyta priimti Lenkijos įmonės „J“ (duomenys pakeisti) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 15 d. baudžiamojo įsakymo turto konfiskavimo dalyje, panaikinti. A. U. S. ir Lenkijos įmonės „J“ (duomenys pakeisti) apeliacinius skundus parengimui nagrinėti apeliacine tvarka grąžinti Kauno apygardos teismui.

Advokatas nesutinka su apygardos teismo išvada, kad BPK nenumatyta teisė skųsti teismo baudžiamąjį įsakymą apeliacine tvarka ir kad teismo baudžiamuoju įsakymu priimti sprendimai (tame tarpe ir teismo baudžiamuoju įsakymu priimtas sprendimas konfiskuoti tretiesiems asmenims priklausantį turtą) gali būti panaikinti (pakeisti) tik esant vienintelei sąlygai - tuo atveju, jeigu kaltinamasis pasinaudoja BPK 422 straipsnyje numatyta jo teise reikalauti surengti bylos nagrinėjimą teisme, ir teismo baudžiamasis įsakymas neįgyja teisinės galios. BPK 312 straipsnio 4 dalis nustato, kad asmuo, kurio turtas ar jo vertę atitinkanti pinigų suma konfiskuoti, gali apskųsti nuosprendį tik dėl šio sprendimo. Vadovaujantis BPK 29 straipsnio 2 dalimi, 41 straipsniu, teismo baudžiamasis įsakymas yra nuosprendis, kurį teismas priima nerengdamas bylos nagrinėjimo teisme. A. U. S. ir Lenkijos įmonės „J“ (duomenys pakeisti) apeliaciniai skundai buvo paduoti vadovaujantis šiomis normomis, nes teismo baudžiamuoju įsakymu konfiskuotas vilkikas DAF XF95.430, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso A. U. S., o konfiskuotą puspriekabę KASSBOHRER XS, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2010-09-27 išperkamojo lizingo sutarties Nr. 80716 su Lenkijos lizingo kompanija „L” (duomenys pakeisti) pagrindu valdo ir naudoja „J“ (duomenys pakeisti) įmonė.

Atstovas teigia, kad BPK 422 straipsnyje numatyta kaltinamojo teisė reikalauti surengti bylos nagrinėjimą teisme reiškia, kad vadovaujantis šia norma būtent kaltinamasis negali skųsti teismo baudžiamojo įsakymo apeliacine tvarka, o nesutikdamas su priimtu teismo baudžiamuoju įsakymu, turi teisę reikalauti surengti bylos nagrinėjimą teisme ir tokiu atveju (kaltinamajam pasinaudojus šia teise) teismo baudžiamasis įsakymas neįgyja teisinės galios. Tačiau, nei BPK 422 straipsnyje, nei jokioje kitoje BPK normoje nenurodyta, kad teismo baudžiamojo įsakymo negali skųsti asmuo, kurio turtas šiuo procesiniu sprendimu konfiskuotas.

Advokatas pažymi, jog vadovaujantis apygardos teismo pateiktu baudžiamojo proceso teisės normų aiškinimu, kad BPK nenumatyta teisė skųsti teismo baudžiamąjį įsakymą apeliacine tvarka, gautųsi tokia teisiškai ydinga situacija, jog trečiojo asmens, kurio turtas konfiskuotas teismo baudžiamuoju įsakymu, galimybė ginčyti tokį sprendimą (konfiskuoti jam priklausantį turtą) priklausytų tik nuo kaltinamojo valios, t.y. išeitų taip, kad tretysis asmuo, kurio turtas konfiskuotas, siekdamas įgyvendinti savo teisę ginčyti jam priklausančio turto konfiskavimą, turėtų įtakoti kaltinamąjį, kad jis kreiptųsi į teismą reikalaudamas surengti bylos nagrinėjimą teisme. Tačiau tokia situacija baudžiamajame procese a priori yra negalima, nes tai reikštų ne tik asmens, kurio nuosavybė (turtas) yra valstybės vardu konfiskuojama, teisių į teisingą teismą ir į veiksmingą teisinės gynybos priemonę, numatytų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsniuose, bet ir kitų tarptautinės teisės normų pažeidimą. Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsniu užtikrinama teisė į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą. Kai nutarimais įšaldyti arba konfiskuoti varžoma teisė į nuosavybę arba kitos pagrindinės teisės, suinteresuotiems asmenims turi būti numatyta galimybė šiame straipsnyje nustatytomis sąlygomis tokius nutarimus apskųsti. Europos Sąjungos teisės aktuose (pvz., Pamatinio sprendimo 2005/212/TVR 4 straipsnyje) nustatyta, kad valstybės narės nacionalinės teisės aktuose turėtų užtikrinti suinteresuotiesiems asmenims tinkamas teisių gynimo priemones. 2012 m. kovo 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos „Dėl pajamų iš nusikaltimų įšaldymo ir konfiskavimo Europos Sąjungoje“ 8 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kiekviena valstybė narė imasi reikiamų priemonių, kuriomis asmenims, kuriems taikomos šioje direktyvoje nustatytos priemonės, būtų užtikrinta teisė į veiksmingą teisinę gynybą, o įtariamiesiems - teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, kad būtų paisoma jų teisių. To paties 8 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad kiekviena valstybė narė imasi reikiamų priemonių, kuriomis būtų užtikrinta, kad kiekvienas sprendimas konfiskuoti būtų pagrįstas ir apie tokį sprendimą būtų pranešta jo adresatui. Kiekviena valstybė narė numato asmenims, dėl kurių turto priimtas sprendimas, veiksmingą galimybę teismine tvarka apskųsti sprendimą konfiskuoti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas „Teismų praktikos taikant turto konfiskavimą (BK 72 straipsnis) apžvalgoje” taip pat konstatavo, kad „per turto konfiskavimo institutą į baudžiamosios teisės reguliavimo sferą įtraukiami asmenys, tarp kurių ir valstybės nesusiklosto baudžiamieji teisiniai santykiai dėl nusikalstamos veikos padarymo. Nepaisant to, kad tokie asmenys nėra kaltinami nusikalstamos veikos padarymu, konfiskuojant turtą ribojama teisė į nuosavybę, todėl jiems turi būti suteikiamos tinkamos procesinės garantijos. Pagal galiojančias BPK nuostatas trečiasis asmuo, iš kurio gali būti konfiskuojamas turtas, iš esmės neturi aiškaus procesinio statuso ikiteisminio tyrimo stadijoje ir proceso pirmosios instancijos teisme metu. Tačiau sprendžiant turto konfiskavimo klausimą turi būti imamasi visų priemonių siekiant garantuoti tokio asmens teisių apsaugą: nustatomos reikšmingos aplinkybės, asmeniui suteikiama galimybė išdėstyti savo poziciją, pateikti atitinkamus argumentus ir pan. Išsprendus turto konfiskavimo klausimą pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, asmuo, kurio turtas ar jo vertę atitinkanti pinigų suma konfiskuoti, turi teisę apskųsti nuosprendį dėl šio sprendimo apeliacine tvarka (BPK 312 straipsnio 4 dalis). Toks asmuo taip pat turi teisę paduoti kasacinį skundą (BPK 367 straipsnio 1 dalis).

Atstovas nesutinka su apygardos teismo išvada, jog kaltinamajam M. D. nepasinaudojus BPK 422 straipsnyje numatyta teise, 2012 m. birželio 15 d. teismo baudžiamasis įsakymas įsiteisėjo 2012 m. rugpjūčio 14 d. ir yra neskundžiamas. Nurodo, kad apeliaciniai skundai Kauno apygardos teismui buvo pateikti ne 2012 m. rugpjūčio 16 d., kaip kad nurodo teismas, o 2012 m. rugpjūčio 13 d., kuomet teismo baudžiamasis įsakymas dar nebuvo įsiteisėjęs. Būtent šią dieną A. U. S. ir Lenkijos įmonė „J“ (duomenys pakeisti) apeliacinius skundus Kauno apygardos teismui išsiuntė paštu. Vadovaujantis BPK 101 straipsnio 1 dalimi, skundo padavimo terminas nelaikomas praleistu, jeigu skundas ar kitoks dokumentas iki termino pabaigos įteiktas paštu. Dėl šių aplinkybių apygardos teismas nepagrįstai rėmėsi BPK 422 straipsnio 2 dalimi, nes šioje byloje apeliaciniai skundai buvo pateikti dėl neįsiteisėjusio teismo baudžiamojo įsakymo.

Teismo posėdžio metu A. U. S. ir Lenkijos įmonės „J“ (duomenys pakeisti) atstovas advokatas Marius Monkevičius prašė jo skundą tenkinti, prokuroras prašė A. U. S. ir Lenkijos įmonės „J“ (duomenys pakeisti) atstovo skundą atmesti.

A. U. S. ir Lenkijos įmonės „J“ (duomenys pakeisti) atstovo advokato Mariaus Monkevičiaus skundas tenkinamas iš dalies.

Kauno apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 21 d. nutartys, kuriomis atsisakyta priimti A. U. S. ir Lenkijos įmonės „J“ (duomenys pakeisti) apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 15 d. baudžiamojo įsakymo turto konfiskavimo dalyje ir šie skundai grąžinti pareiškėjoms, yra nepagrįstos ir neteisėtos, todėl naikintinos.

Apygardos teismas skundžiamomis nutartimis atsisakė priimti A. U. S. ir Lenkijos įmonės „J“ (duomenys pakeisti) apeliacinius skundus dėl teismo baudžiamojo įsakymo turto konfiskavimo dalyje argumentuodamas tuo, kad Baudžiamojo proceso kodekse nenumatyta teisė skųsti teismo baudžiamąjį įsakymą apeliacine tvarka. Teismas rėmėsi BPK XXXI skyriaus Pirmojo skirsnio nuostatomis, reglamentuojančiomis teismo baudžiamojo įsakymo priėmimo procesą, ir nurodė, jog BPK 422 straipsnyje įtvirtinta tik kaltinamojo teisė reikalauti surengti bylos nagrinėjimą teisme. Jei kaltinamasis šia tvarka nepasinaudoja, teismo baudžiamasis įsakymas įsiteisėja ir vykdomas BPK nustatyta tvarka. Skundą nagrinėjančio apeliacinės instancijos teismo teisėjo nuomone, tokie teismo argumentai nėra pagrįsti.

Iš tiesų, teismo baudžiamojo įsakymo priėmimo procesą reglamentuojančios BPK XXXI skyriaus Pirmojo skirsnio nuostatos įtvirtina tokią supaprastinto bylų proceso formą, kuomet žodinis bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme nerengiamas, o šio proceso metu priimtą teismo baudžiamąjį įsakymą gali užginčyti su baudos paskyrimu nesutinkantis kaltinamasis (BPK 422 straipsnio 1 dalis). Kita vertus, nagrinėjant bylas supaprastinto proceso tvarka, svarbu laikytis ne vien tik pirmiau paminėtų baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų, bet ir bendrųjų baudžiamojo proceso principų, šio proceso metu taip pat turi būti užtikrintos baudžiamojo proceso įstatymo garantuotos įtariamojo, kaltinamojo, nukentėjusiojo ir kitų asmenų teisės, visuomenės ir valstybės interesai bei tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. rugsėjo mėn. 17 d. nutarimas Nr. 48 „Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų supaprastintą procesą“).

Teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principas įtvirtintas tiek tarptautiniuose teisės aktuose – Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalyje, Europos žmogaus teisių konvencijos 6 ir 13 straipsniuose, tiek nacionaliniuose teisės aktuose – Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1, 2 dalyse, 31 straipsnio 2 dalyje, Baudžiamojo proceso įstatymo 44 straipsnio 3, 4, 5, 10 dalyse. Asmens teisė į teisminę gynybą suponuoja kiekvieno asmens, manančio, kad jo teisės teisminiame procese buvo pažeistos, teisę ginti savo teises ir teisėtus interesus teisme ir valstybės pareigą užtikrinti veiksmingą šios asmens teisės įgyvendinimo mechanizmą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, atskleisdamas šio principo esmę bei reikšmę teisinėje valstybėje, ne kartą yra pažymėjęs, kad kiekvienam asmeniui, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi būti užtikrinta galimybė savo teises ginti teisme tiek nuo kitų asmenų, tiek nuo neteisėtų valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimai). Asmens teisių ir laisvių teisminio gynimo garantija – tai procesinio pobūdžio garantija, esminis asmens teisių ir laisvių konstitucinio instituto elementas, būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga, neatskiriamas konstitucinio teisinės valstybės principo turinio elementas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad reguliuojant baudžiamojo proceso santykius jokiais atžvilgiais negali būti pažeista Konstitucijoje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. vasario 7 d. nutarimas). Teisė į teismą yra būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga ir neatskiriamas konstitucinio teisinės valstybės principo turinio elementas, kuris suponuoja teisingą procesą. Todėl teisės į teisminę gynybą reikšmė ne kartą buvo pabrėžta ir Europos Žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT) praktikoje. Šis teismas yra nurodęs, kad teisę į teismą gali įgyvendinti bet kuris asmuo, kuris mano, kad jo naudojimasis teise buvo apribotas neteisėtai (EŽTT bylos Le Compte, Van Leuven and De Meyere v. Belgium, nos. 6878/75, 7238/75).

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 15 d. baudžiamuoju įsakymu vadovaujantis BK 72 straipsnio nuostatomis konfiskuotas vilkikas „DAF XF95.430“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Lenkijos Respublikos pilietei A. U. S. (b.l. 35-36), o konfiskuotą puspriekabę „Kassbohrer XS“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančią Lenkijos įmonei „L“ (duomenys pakeisti), 2010-09-29 operatyvinio lizingo sutarties Nr. 80716 pagrindu naudoja Lenkijos įmonė „J“ (duomenys pakeisti) (b.l. 37-38, 43-51). Taigi, apygardos teismas teismo baudžiamuoju įsakymu konfiskavo turtą, priklausantį tretiesiems asmenims – A. U. S. ir Lenkijos įmonei „J“ (duomenys pakeisti), tarp kurių ir valstybės baudžiamieji teisiniai santykiai dėl nusikalstamos veikos padarymo nėra susiklostę. Nepaisant to, svarstydamas A. U. S. ir Lenkijos įmonės „J“ (duomenys pakeisti) apeliacinių skundų priėmimo klausimą, apygardos teismas vertino tik kaltinamojo teises ginčyti priimtą teismo baudžiamąjį įsakymą ir visiškai nepagrįstai neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad pirmiau paminėtu teismo procesiniu sprendimu yra apribotos ne tik kaltinamojo M. D. , bet ir trečiųjų asmenų teisės. Be to, teismas neatsižvelgė į tai, kad visas ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo modeliuojamas ir vykdomas tokiu būdu, kad vilkiko ir puspriekabės savininkės, kurios byloje buvo apklaustos liudytojomis, nebuvo tinkamai informuotos apie tai, jog šis joms teisėtai priklausantis turtas gali būti konfiskuotas valstybės naudai. Priešingai, iš byloje esančių duomenų matyti, kad Muitinės kriminalinės tarnybos Kauno skyriaus vyriausiojo tyrėjo 2012 m. balandžio 25 d. nutarimu puspriekabė „Kassbohrer XS“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo grąžinta šios transporto priemonės naudotojos Lenkijos įmonės „J“ (duomenys pakeisti) savininkei J. G. (b. l. 22), o Muitinės kriminalinės tarnybos Kauno skyriaus viršininko 2012 m. balandžio 27 d. raštu vilkiko „DAF XF95.430“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), savininkė A. U. S. buvo informuota, kad jai nuosavybės teise priklausantis vilkikas ikiteisminio tyrimo byloje yra saugomas BPK 93 straipsnyje nustatyta tvarka, t.y. tik kaip objektas, turintis reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti (b.l. 25). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog sprendimą kreiptis į teismą dėl baudžiamojo proceso užbaigimu teismo baudžiamuoju įsakymu priėmęs prokuroras savo pareiškime teismui prašė taikyti BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas ir iš M. D. išieškoti konfiskuotino turto, t.y. vilkiko ir puspriekabės, vertę atitinkančią pinigų sumą, o vilkiką „DAF XF95.430“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vadovaujantis BPK 94 straipsnio 1 dalie 5 punktu, grąžinti teisėtam savininkui. Taigi, visos šios aplinkybės patvirtina, jog šiame baudžiamajame procese konfiskuotino turto savininkėms nebuvo užtikrinta teisė žinoti apie atliekamo baudžiamojo proceso eigą bei galimą jiems nepalankią baigtį ir išsakyti savo nuomonę dėl galimo sprendimo jiems priklausantį turtą konfiskuoti valstybės naudai, o apygardos teismui atsisakius priimti apeliacinius skundus dėl teismo baudžiamojo įsakymo, konfiskuoto turto savininkės, kurių teisės į nuosavybę šiuo procesiniu sprendimu buvo esmingai suvaržytos, neteko galimybės ginti savo pažeistas teises teisminiu būdu. Apeliacinio teismo teisėjo nuomone, tokia situacija yra nesuderinama su pirmiau aptarta konstitucine teise į teisminę gynybą ir ji negali būti pateisinama vien tik tuo, jog baudžiamoji byla, kaltinamajam sutikus, buvo išnagrinėta supaprastinto proceso tvarka priimant teismo baudžiamąjį įsakymą, o šį supaprastintą procesą reglamentuojančios baudžiamojo proceso normos nenumato galimybės apskųsti teismo baudžiamąjį įsakymą apeliacine tvarka. Juolab, kad BPK 312 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinta asmens, kurio turtas konfiskuotas, teisė apskųsti nuosprendį dėl šio sprendimo apeliacine tvarka, o vadovaujantis BPK 29 straipsnio 2 dalies ir 41 straipsnio nuostatomis, teismo baudžiamasis įsakymas taip pat yra laikomas nuosprendžiu.

Apygardos teismas, spręsdamas A. U. S. ir Lenkijos įmonės „„J“ (duomenys pakeisti) apeliacinių skundų priėmimo klausimą, šių aplinkybių visiškai nevertino ir dėl jų nepasisakė, vadovavosi tik kaltinamojo teises užtikrinančiomis įstatymo nuostatomis, todėl padarė nepagrįstas išvadas dėl A. U. S. ir Lenkijos įmonės „J“ (duomenys pakeisti) teisės apeliacine tvarka ginčyti priimtą teismo baudžiamąjį įsakymą turto konfiskavimo dalyje ir priėmė sprendimą atsisakyti priimti jų apeliacinius skundus.

A. U. S. ir Lenkijos įmonės „J“ (duomenys pakeisti) atstovas nurodo, jog apeliaciniai skundai dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 15 d. baudžiamojo įsakymo buvo paduoti laiku, šiam procesiniam sprendimui dar neįsiteisėjus. Apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių patikrinti negali, nes pateiktoje baudžiamojoje byloje nėra A. U. S. ir Lenkijos įmonės „J“ (duomenys pakeisti) paduotų apeliacinių skundų: vykdant ginčijamas apygardos teismo nutartis, jie grąžinti pareiškėjoms (b. l. 150, 152). Nesant galimybės apeliacinės instancijos teismui patikrinti, ar A. U. S. ir Lenkijos įmonės „J“ (duomenys pakeisti) apeliaciniai skundai atitinka BPK 313 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus, jų priėmimo klausimas perduotinas apygardos teismui spręsti iš naujo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 21 d. nutartį, kuria atsisakyta priimti A. U. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 15 d. baudžiamojo įsakymo turto konfiskavimo dalyje ir jis grąžintas pareiškėjai, ir Kauno apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 21 d. nutartį, kuria atsisakyti priimti Lenkijos įmonės „J“ (duomenys pakeisti) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 15 d. baudžiamojo įsakymo turto konfiskavimo dalyje ir jis grąžintas pareiškėjai.

Perduoti A. U. S. ir Lenkijos įmonės „J“ (duomenys pakeisti) apeliacinių skundų priėmimo klausimą Kauno apygardos teismui spręsti iš naujo.

Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.