Vilniaus apygardos teismo nutartis, 2A-2435-562/2022

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-11-15
Bylos Nr.: 2A-2435-562/2022
Teisminio proceso Nr.: 2-49-3-00304-2021-0
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Visvaldas Kazakiūnas, Dainius Rinkevičius, Rosita Patackienė
Atsakovas: G. Ž., N. Ž.
Ieškovas: E. Š., V. Š., R. S.
Trečiasis asmuo: Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Ukmergės rajono savivaldybės administracija, Lietuvos automobilių kelių direkcija, L. P., I. P.

Kategorijos

2.4.4.1Servitutas
3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą

Civilinė byla Nr. 2A-2435-562/2022Teisminio proceso Nr. 2-49-3-00304-2021-0Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.4.1; 3.3.1.18.1 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2022 m. lapkričio 15 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Visvaldo Kazakiūno, Rositos Patackienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dainiaus Rinkevičiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų G. Ž. ir N. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. liepos 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų E. Š. ir V. Š., R. S. ieškinį atsakovams G. Ž., N. Ž., tretieji asmenys Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Ukmergės rajono savivaldybės administracija, Lietuvos automobilių kelių direkcija, L. P. ir I. P., dėl kelio servituto nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovai E. Š. ir V. Š., R. S. (toliau – ieškovai) pateikė teismui patikslintą ieškinį, kuriuo prašė: nustatyti atsakovams G. Ž. ir N. Ž. (toliau – atsakovai) nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), 104 kv. m ploto, 4 metrų pločio kelio servitutą (tarnaujantis daiktas) pagal mažosios bendrijos (toliau – MB) „Topogeodezija“ matininko S. Č. parengtą birželio 28 d. servituto nustatymo planą, suteikiantį teisę dviem kryptimis įvairiomis transporto priemonėmis įvažiuoti į ir išvažiuoti iš ieškovams R. S. priklausančio žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio(duomenys neskelbtini), ir E. Š. ir V. Š., priklausančio žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) (viešpataujantis daiktas). Prašė teismo nustatyti neatlygintiną kelio servitutą. Tačiau tuo atveju, jei bus sprendžiama dėl atlygintino servituto nustatymo, prašė priteisti iš ieškovo E. Š. atsakovams lygiomis dalimis 400 Eur dydžio kompensaciją.

2. Ieškovai nurodė, kad neturi įvažiavimo į jiems nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus. Taip pat pažymėjo, jog remiantis teisiniu reglamentavimu kelio plotą siūlo nustatyti 4 metrų. Didesnio ploto nustatymas labiau apribotų atsakovų teises nei reikalinga ieškovų teisėms užtikrinti. Dėl atsakovų jau įrengtos nuovažos išlaidų nurodė, jog jos gali būti kompensuojamos tuo atveju, jeigu jos bus pagrįstos tiesioginiais jų turėjimą patvirtinančiais įrodymais, t. y. kad atsakovai savo lėšomis tam tikru laiku įrengė tą nuovažą ir patyrė realias apmokėtas ir įrodymais pagrįstas išlaidas. Tokiu atveju sutinka kompensuoti šias išlaidas lygiomis dalimis. Be to, nurodė, kad atsakovai pasisako ir dėl servituto nustatymo kompensacijos apskaičiavimo tvarkos, tačiau nenurodo, jų manymu, teisingos kompensacijos už servitutą apskaičiavimo ir atlyginimo tvarkos.

3. Atsakovai G. Ž. ir N. Ž. pateikė atsiliepimus į ieškinį bei patikslintą ieškinį, kuriuose nurodė, kad su ieškovų ieškiniu nesutinka, prašo jį atmesti. Nurodė, kad ieškovai siekia pagerinti savo sklypų naudojimo sąlygas. Atsakovai įsitikinę, jog protingas, apdairus ir sąžiningas asmuo, įsigydamas turtą, turėjo ir galėjo įvertinti žemės sklypo naudojimo sąlygas, todėl atsakovų nuosavybės teisės ribojimai siekiant pagerinti atsakovų turto naudojimo sąlygas ir padidinant jų vertę nėra nei pagrįsti, nei turintys teisinį pagrindą. Atsakovai taip pat paaiškino, kad priešingai, nei nurodo ieškovai, jokio pėsčiųjų tako, kuris yra pažymėtas šalių žemės sklypų planuose, jie neužarė ir niekaip nekliudo naudotis ieškovų turtu pagal jo paskirtį.

4. Nurodė, kad, atsakovų vertinimu, pateiktasis kreipimasis į L. P. dėl servituto nustatymo tėra formalus būdas atsikirsti į atsakovų argumentus. Be to, atsakovų įsitikinimu, regioninių kelių apsaugos zonos dydis (20 m) niekaip nesusijęs su kelio servituto nustatymo klausimu. Atsakovai kelio apsaugos zonoje gali įgyvendinti savo nuosavybės teisę į žemės sklypą (pvz., užsėti plotą javais), išskyrus kelis Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo numatytus apribojimus (19 straipsnyje), todėl vėl kartojamas argumentas, kad kelio servitutas gali būti nustatytas, nes reikiamas žemės sklypo plotas yra kelio apsaugos zonoje, negali pagrįsti kelio servituto nustatymo būtinumo ar atsakovų nuosavybės teisės apribojimų nebuvimo. Be to, pažymėjo, kad ieškovai nenurodė, koks būtent kelias bus įrengtas, atsakovai neturi galimybės įvertinti galimų sprendimų įtakos jų nuosavybės teisių apimčiai ateityje. Mano, kad atsakovams pradėjus statyti namą transporto judėjimas gali būti gan aktyvus. Kritiškai vertina apmąstymus dėl atsakovo įrengtos kelio atkarpos išlaidų.

Atsiliepimas

5. Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad prašo klausimą dėl ieškovų keliamų reikalavimų spręsti teismo nuožiūra.

6. Trečiasis asmuo valstybės įmonė (toliau – VĮ) Lietuvos automobilių kelių direkcija pateikė teismui atsiliepimą į patikslintą ieškinį, kuriame nurodė, kad kelių direkcija nėra suinteresuota bylos dėl servituto nustatymo privačiuose žemės sklypuose baigtimi, todėl iš esmės sutinka su ieškinio reikalavimų dalimi dėl kelio servituto nustatymo, dėl ieškinio reikalavimų dalies konkrečioms kelio servituto sąlygoms nustatyti prašo spręsti teismo nuožiūra.

7. Trečiasis asmuo Ukmergės rajono savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad jokio intereso bylos baigtimi neturi. Prašo bylą spręsti teismo nuožiūra.

8. Tretieji asmenys L. P. ir I. P. pateikė atsiliepimą į patikslintą ieškinį, kuriame nurodė, jog prašo sprendimą priimti teismo nuožiūra. Nurodė, kad tretieji asmenys už skolą iš ieškovo R. S. perėmė 4 (keturis) jau suformuotus sklypus su patvirtintais kadastro duomenimis, servitutais ir specialiosiomis žemės naudojimo sąlygomis, jokių papildomų servitutų ar specialiųjų žemės naudojimo sąlygų nenustatė. Pastebėjo, kad ieškovo R. S. parengtas projektas buvo suderintas tiek su Ukmergės rajono savivaldybės administracija, tiek su NŽT Ukmergės skyriumi, o naujai suformuotų sklypų kadastro duomenys, servitutai, specialiosios žemės naudojimo sąlygos patvirtintos NŽT Ukmergės skyriaus parengto Vilniaus apskrities viršininko įsakymo Nr. 2.3.-8396-21 pagrindu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2022 m. liepos 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-15-675/2022 ieškinį tenkino visiškai – nustatė atsakovams nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (tarnaujantis daiktas) 104 kv. m ploto, 4 m pločio kelio servitutą, ieškovams nuosavybės teise priklausantiems sklypams (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) (viešpataujantiems daiktams) priteisė bylinėjimosi išlaidas bei trečiųjų asmenų L. P. ir I. P. patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

Atsiliepimas

10. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovai ir atsakovai dėl servituto nustatymo nesusitarė. Atsakovai atsiliepimuose ir teismo posėdžių metu nurodė, kad ieškovų į bylą pateikta projektavimo darbų sutartis, taip pat 2021 m. birželio 29 d. ieškinio teiginiai, patvirtina atsakovų teiginį apie tai, jog ieškovai siekia pagerinti savo naudojimosi žemės sklypais sąlygas. Jie siekia rekreacinės paskirties žemės sklype pradėti vasarnamio statybas ir dėl to jiems yra reikalinga suprojektuoti ir įsirengti kelią. Pastebėjo, kad rekreacinės paskirties žemės sklype yra galimos ir kitos veiklos, nesusijusios su vasarnamio ar kitos infrastruktūros įrengimu. Be to, ieškovai siekia pagerinti savo sklypų naudojimo sąlygas. Atsakovai įsitikinę, kad protingas, apdairus ir sąžiningas asmuo, įsigydamas turtą, turėjo ir galėjo įvertinti žemės sklypo naudojimo sąlygas, todėl atsakovų nuosavybės teisės ribojimai siekiant pagerinti atsakovų turto naudojimo sąlygas ir padidinant jų vertę nėra nei pagrįsti, nei turintys teisinį pagrindą. Atsakovai taip pat paaiškino, kad priešingai, nei nurodo ieškovai, jokio pėsčiųjų tako, kuris yra pažymėtas šalių žemės sklypų planuose, jie neužarė ir niekaip nekliudo naudotis ieškovų turtu pagal jo paskirtį. Nuo kelio per 3 metrus negali būti vykdoma veikla. Elektros dėžutė stovi prie pat keliuko, pamatavus išeina tik 70 cm. Atsakovui buvo siūloma 800 Eur piniginė kompensacija už 100 kv. m servituto plotą. Pagal atsakovo matininkus apskaičiuota, kad atsakovai neteks 260 kv. m žemės ploto. Nuovaža naudosis ne vienas savininkas, bus naudojamas atsakovo apie 10 m keliuko, atsakovas buvo pateikęs, kiek tai būtų, jo manymu, atlygintinis servitutas 5 600 Eur, sumos atsiliepimuose nefiksavo. Viskas norima sukrauti ant vienos atsakovo sklype esančios nuovažos. Visi tie sklypai numatyti pardavimui. Nuovažą darė kelių tarnyba, atsakovai rašė prašymą nuovažos įrengimui, nuovaža – kelių direkcijos nuosavybė. Teismo posėdžių metu nustatyta, kad ieškovų žemės sklypuose, kurie buvo suformuoti padalijant sklypus, įsigijimo metu kelio servitutas nebuvo numatytas. Pažymėjo, kad kelio servituto neturi ir atsakovų sklypas, nors kelią iki savo sodybos jie jau yra įsirengę. Visi trys sklypai, t. y. tiek ieškovų, tiek atsakovų, turi kelio servitutą – teisę naudotis pėsčiųjų taku, kurio buvimo vieta žemės sklypuose nėra pažymėta. Kaip patvirtino atsakovai, jie kreipėsi į VĮ Lietuvos automobilių kelių direkciją, kuri jų prašymu įrengė nuovažą jų sklype. Iš VĮ Lietuvos automobilių kelių direkcijos raštų ir atsiliepimo matyti, kad valstybinės reikšmės keliuose nuovažos įrengiamos ne dažniau kaip kas 100 m, todėl pripažintina, kad atsakovai įgijo pranašumą prieš ieškovus tik dėl to, kad atsakovų sklypas pateko į teritoriją, kurioje kas 100 m buvo galima padaryti nuovažą. Ieškovui E. Š. kreipusis į VĮ Lietuvos automobilių kelių direkciją, gavo neigiamą atsakymą dėl nuovažos įrengimo ieškovų sklype. Pažymėjo, kad prašomas servituto ilgis atsakovų sklype yra 26 metrų ilgio ir 4 m pločio, iš viso 104 kv. m, yra valstybinės reikšmės kelio apsaugos zonoje. Tiek ieškovo R. S., tiek ieškovų E. ir V. Š. palei valstybinį kelią einanti žemės sklypų kraštinė yra 26 m, todėl R. S. žemės sklypo kraštinės, einančios lygiagrečiai su valstybiniu keliu, vidurys yra nutolęs nuo nuovažos, esančios atsakovų sklype 39 m, vadinasi, iki kitos nuovažos būtų 61 m, E. ir V. Š. žemės sklypo kraštinės, einančios lygiagrečiai su valstybiniu keliu, vidurys yra nutolęs nuo nuovažos 65 m, vadinasi, iki kitos nuovažos būtų 35 m. 2022 m. vasario 14 d. vykusio išvažiuojamojo teismo posėdžio metu buvo nustatyta, kad kita įrengta kelio nuovaža yra daugiau kaip už 200 m nutolusi nuo atsakovų sklype esančios nuovažos. Atsakovo 2022 m. birželio 14 d. nurodyta aplinkybė, kad nuo atsakovų nuovažos už 100 m yra įrengta nauja nuovaža nesukuria sąlygų alternatyvos svarstymui šioje byloje. Prie atsakovų sklype esančios nuovažos yra įrengtas tik į atsakovų sodybą vedantis kelias. Nors atsakovas nurodė, kad ieškovai matė, kad įsigijo žemės sklypus be kelio servituto, o servituto nustatymas padidins ieškovų sklypų vertę, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovai turi įgyvendinti teisę naudotis jiems priklausančiu turtu pagal paskirtį, todėl atsakovo argumentus atmetė. Ieškovai E. Š. ir V. Š. patvirtino, kad pirkdami sklypą jie matė, kad servituto keliui, kuriuo galima važiuoti transporto priemonėmis, nėra. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovo argumentai, jog šiuo servitutiniu keliu naudosis visi už ieškovų esančių sklypų savininkai, yra nepagrįsti, nes servitutas nustatytinas tik dviem žemės sklypams, t. y. kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad vertino susidariusią padėtį atsižvelgdamas ir į tai, kad ieškovai kooperavosi kartu kreipdamiesi į teismą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad servituto nustatymas nagrinėjamu atveju yra būtinas, nes nenustatyta kitų būdų, pagrįstų normaliomis sąnaudomis, ieškovams įgyvendinti teisę naudotis jiems priklausančiu turtu pagal paskirtį.

Žemesnės instancijos teismas

11. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl teisingo atlyginimo už servitutą, konstatavo, kad teisė į nuostolių atlyginimą numatyta CK 4.129 straipsnyje, tačiau nuostolių dydžio klausimas yra susijęs su servituto turiniu, t. y. suvaržymų pobūdžiu, apimtimi, veiklos ribojimu. Atsakovas žemės sklype ūkininkauja ir minėtame žemės sklype yra gyvenamasis namas, ieškovo R. S. žemės sklypo paskirtis yra žemės ūkio, o E. ir V. Š. žemės paskirtis rekreacinės teritorijos. Teisingu atsakovo nuostolių atlyginimu pirmosios instancijos teismas laikė vienkartinę piniginę kompensaciją – 400 Eur, nes ieškovai savo veiklos užtikrinimui naudos atsakovui priklausančio žemės sklypo dalį, esančią kelio apsaugos juostoje.

III. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

12. Atsakovai apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2022 m. liepos 4 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-15-675/2022 bei priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovų ieškinys būtų atmestas bei priteistos atsakovams bylinėjimosi išlaidos. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

12.1. Nurodo, kad skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismui neįvertinus apelianto procesinę poziciją pagrindžiančių įrodymų, nenurodžius didelės dalies apelianto į bylą pateiktų įrodymų, nenurodžius priežasčių, dėl kurių nebuvo vertinta didžioji dalis byloje esančių ir skundžiamame sprendime išvardytų įrodymų, argumentų, buvo pažeistos procesinės įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo normos ir neteisingai išspręsta byla. Pažymi, kad skundžiamo teismo sprendimo teksto apimtis yra nemaža (9 puslapiai), vis tik teismo sprendimo argumentacijai skirta skundžiamo sprendimo dalis, sprendžianti esminį servituto nustatymo klausimą, yra nepateisinamai skurdi, nes didžioji dalis teismo sprendimo turinio yra skirta šalių procesinių pozicijų atpasakojimui, net neįvardijant konkrečių byloje esančių įrodymų, pagrindžiančių teismo argumentaciją.

12.2. Apeliantų įsitikinimu, pagal šią dieną nustatytą kelio servitutą (teisė naudotis pėsčiųjų taku) apeliantų sklypui ieškovai gali patekti į savo žemės sklypus ir juos naudoti normaliomis sąnaudomis pagal faktinius sklypų naudojimo poreikius. Prie ieškinio pateikiamuose ieškovų žemės sklypų Nekilnojamojo turto registro išrašuose yra nurodoma, kad ieškovams priklauso žemės ūkio ir kitos (rekreacinės teritorijos) paskirties žemės sklypai. Šią dieną abu sklypai yra apžėlę jaunais medžiais, jokių statinių juose nėra – t. y. žemės ūkio veikla ieškovo R. S. žemės sklype ilgą laiką nėra vykdoma, ieškovų E. Š. ir V. Š. sklypą naudoti kitai (rekreacinei paskirčiai) taip pat nėra kliūčių. Įgyvendindami nustatyto bei viešame registre įregistruoto kelio servituto bei įstatymų suteikiamas teises ieškovai gali patekti į savo sklypus ir juos naudoti pagal faktinę sklypų situaciją bei viešame registre įregistruotą paskirtį, todėl papildomo servituto nustatymas nėra reikalingas ir pagrįstas. Skundžiamame sprendime teismas padarė kitokią išvadą jos niekaip nepagrįsdamas ir neargumentuodamas, neatmesdamas apeliantų argumentų bei į bylą pateiktų įrodymų.

12.3. Taip pat, apeliantų įsitikinimu, ieškovas E. Š., kaip protingas, atsargus bei išsilavinęs asmuo, galėjo bei turėjo įvertinti patekimo prie perkamo žemės sklypo galimybes. Sudarius minėtą pirkimo – pardavimo sutartį, ieškovai E. Š. ir V. Š. (žemės sklypui taikomas bendros jungtinės nuosavybės režimas) sutiko su perkamo žemės sklypo faktine bei teisine būkle, prisiėmė visą su tuo susijusią riziką ir negali savo nepatogumų spręsti atsakovų sąskaita ribodami jų nuosavybės teisę į žemės sklypą dar vienu papildomu kelio servitutu.

12.4. Nurodo, kad ieškovai, argumentuodami poreikį nustatyti kelio servitutą per atsakovų sklypą, remiasi VĮ Lietuvos automobilių kelių direkcijos 2020 m. spalio 23 d. atsakymu į prašymą įrengti nuovažą į ieškovų E. Š. ir V. Š. sklypą. Pastebi, kad pateikiamame atsakyme yra analizuojamas nuovažos įrengimas tik viena, Žemaitkiemio kryptimi. Nuovažų įrengimas kita kryptimi nėra aptariamas ir ieškovai nepateikė jokių įrodymų, kad iki bylos pradžios ėmėsi spręsti nuovažos įrengimo galimybę kita kelio kryptimi ((duomenys neskelbtini) link). Pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai ir neargumentuotai atmetė apeliantų paaiškinimus dėl naujos nuovažos įrengimo už 100 m nuo apeliantų nuovažos.

12.5. Apeliantai pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas niekaip nevertino ir nepasisakė dėl apeliantų argumentų, susijusių su elektros linijų apsaugos zonomis. Nurodo, kad jeigu būtų atliekami servitutinio kelio įrengimo darbai, jie galimai sukeltų grėsmę minėtai elektros pastotei bei požeminiams elektros tinklams, apsunkintų jų priežiūrą bei eksploataciją. Esama elektros tinklų pastotė yra visai šalia servitutinio kelio, nurodyto ieškovų pateiktame plane (iš plano nėra aiškus tikslus atstumas) ir tikėtina, automobiliams (ypač kroviniams) manevruojant į staigų posūkį, galėtų būti sugadinta. Atsakovams norint pakeisti požeminį kabelį ar iš pastotės išvest dar vieną kabelį į kitą atsakovų sklypo dalį, tektų ardyti servitutinio kelio dangą ir pan.

12.6. Apeliantų įsitikinimu, regioninių kelių apsaugos zonos dydis (20 m) niekaip nesusijęs su kelio servituto nustatymo klausimu. Atsakovai kelio apsaugos zonoje gali įgyvendinti savo nuosavybės teisę į žemės sklypą (pvz., užsėti plotą javais), išskyrus kelis Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo numatytus apribojimus, todėl skundžiamame sprendime minimas argumentas, kad kelio servitutas gali būti nustatytas, nes reikiamas žemės sklypo plotas yra kelio apsaugos zonoje, negali pagrįsti kelio servituto nustatymo būtinumo ar atsakovų nuosavybės teisės apribojimų nebuvimo.

12.7. Pažymi ir tai, kad atsakovas ieškinyje nenurodė ir teismas niekaip nevertino skundžiamame sprendime klausimo, kaip ieškovai numato įgyvendinti ieškiniu prašomą nustatyti kelio servitutą. Nėra aišku, ar ketinama formuoti žvyrkelį, ar keliu bus naudojamasi kaip gruntiniu keliu, ar bus formuojamas asfalto dangos kelias, kaip numatoma spręsti lietaus nuvedimo klausimą ir kt. Tokios aplinkybės nustatant teismo sprendimu kelio servitutą bei apeliantams formuojant atsikirtimų pagrindą yra ypač svarbios – pvz., kabelio kasimas per gruntinį kelią yra paprastesnis, nei per asfaltuotą dangą, taip pat nuvažiavimas nuo atsakovų tvarkingo žvyrkelio į gruntinį kelią, kurių lygiai nesutampa, tikėtina, lemtų esamos kelio dangos gadinimą ir eroziją ir pan.

12.8. Apeliantų įsitikinimu, ieškovai netinkamai suformulavo ieškinio dalyką – neįvertino faktinės situacijos bei teisės aktų reikalavimų dėl elektros tinklų apsaugos zonų, nenurodė, kaip ketina įgyvendinti kelio servituto suteikiamas teises, t. y. nesuformulavo tinkamai ieškinio dalyko ir pagrindo. Atitinkamai nesant teisės aktų reikalavimus, faktinės situacijos atitinkančios, numatomų kelio sprendinių įrengimo servituto nustatymo schemos, ieškovams nesuformulavus aiškaus ieškinio pagrindo ir dalyko, ieškinys turėjo būti atmestas.

12.9. Apeliantų įsitikinimu, skundžiamame sprendime siūloma kompensacijos suma yra nepagrįstai maža, kompensacijos sumos apskaičiavimo mechanizmas siūlomas neįvertinus visų faktinių aplinkybių, prieštarauja ieškovų pozicijai iki ieškinio pateikimo. Nustatant kompensacijos už kelio servitutą dydį svarbu įvertinti ne tik kelio dangos plotą, bet ir plotą, kuriam bus taikomos kelio apsaugos zonos reikalavimai. Pagal Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 18 straipsnį šiuo atveju būtų taikoma 3 (trijų) metrų į abi puses apsaugos zona. Atitinkamai skaičiuojant kompensacijos sumą kelio apsaugos zonų plotas, kaip apribojantis savininko teises į žemės sklypą, turėtų būti įtraukiamas. Pagal preliminarius atsakovų iniciatyva atliktus matavimus mažiausias plotas, įvertinus pagal teisės aktus minimalius apsaugos zonų dydžio reikalavimus, yra 264 kv. metrų. Pažymi, kad prašomas nustatyti servitutas apima ir dalį jau atsakovo lėšomis įrengto ir sutvarkyto žvyrkelio. Atsakovai yra patyrę išlaidų įrengdami žvyrkelį per savo sklypą. Ieškovai neturės jokių išlaidų įrengdami nuvažiavimą nuo kelio, atitinkamai atsakovams į kompensacijos sumą turėtų būti įtraukta ir ieškovų nauda neįrenginėjant atsakovų kelio atkarpos dalies, kuria bus naudojamasi atskirai kiekviename ieškovų sklype. Į bylą ieškovai pateikė sąmatą, kurią teismas atmetė nurodydamas, kad neaišku, kokiam klientui ji rengta, nėra pateikta apmokėjimo kvitų. Kadangi kelio įrengimo darbai buvo atlikti daugiau nei prieš penkerius metus ir jokie teisės aktų reikalavimai neįpareigoja saugoti panašias asmenines išlaidas pagrindžiančių dokumentų, Apeliantai pirmosios instancijos teismo vertinimui pateikė įrodymus, pagrindžiančius jų atsikirtimą dėl neprotingai mažos atlyginimo sumos. Pagal tokio įrodymo pateikimo dieną esančius įkainius (nepriklausomai nuo jas patyrusio subjekto ar apmokėjimo fakto) yra akivaizdu, kad skundžiamu sprendimu nustatyta kompensacijos suma yra nepagrįstai ir neprotingai maža.

12.10. Apeliantai taip pat nurodo, kad procesinės teisės normos neįpareigoja atsakovo reikšti priešieškinio ir apelianto pasirinktas gynybos būdas (šiuo atveju atsikirtimai dėl kompensacijos sumos nepagrįstumo) niekaip negali daryti įtakos byloje esančių įrodymų vertinimo ir skundžiamo sprendimo argumentacijai. Taip pat pažymi, jog nustatant servitutą turėjo būti išspręstas ir periodinių bendro kelio priežiūros išlaidų paskirstymas. Nesant aiškaus ieškinio pagrindo (kokį kelią yra ketinama įrengti nustačius prašomą servitutą – gruntinis kelias, žvyrkelis, lietaus nuvedimo schema, grioviai ir kt.), apeliantai net negalėjo įvertinti, kokios galėtų būti išlaidos, susijusios su kelių priežiūra.

Atsiliepimas

13. Ieškovai atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundą prašo apeliacinio skundo netenkinti ir Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

13.1. Nurodo, kad neturi įvažiavimo į nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą. Pažymi, kad artimiausia nuovaža nuo valstybinės reikšmės kelio Nr. 4806 šiuo metu yra atsakovams nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). M. S. Č. pagal užsakymą padarė servituto nustatymo planą atsakovams nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype. Tarp ieškovų bus sudaroma servituto nustatymo sutartis notarine tvarka. Atsakovai notarine tvarka sudaryti kelio servituto nustatymo sutarties nesutiko, todėl atsirado pagrindas kreiptis į teismą.

13.2. Pažymi, kad atsakovai civilinėje byloje nereiškė jokių priešpriešinių reikalavimų. Kartu su atsiliepimu į ieškinį atsakovai pateikė tik kelis atsiliepimo priedus: vietovės fotonuotraukas, jų parengtą servituto nustatymo planą, nuovažos įrengimo sąmatą. 2022 m. birželio 14 d. vykusio teismo posėdžio metu bylą išnagrinėjus iš esmės atsakovas rodė tik nežinia kada darytą kažkokios vietovės fotonuotrauką, kurioje neva matyti įrengta nuovaža kita kryptimi, neva kažkaip susijusi su atsakovų sklypu ir (ar) ieškovų reikalavimais. Jokių kitų rašytinių įrodymų, pagrindžiančių jų atsikirtimus ir nesutikimus su ieškovams reikalingo servituto nustatymu, atsakovai nepateikė.

Šalies argumentai

13.3. Ieškovų nuomone, kad nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai nustatė ir ištyrė visas bylai reikšmingas aplinkybes, jas tinkamai įvertino ir priėmė pagrįstą sprendimą. Pirmosios instancijos teismas visų įrodymų kontekste vertino tiek ieškovų, tiek atsakovų ir trečiųjų asmenų pateiktus rašytinius įrodymus, taip pat žodinius paaiškinimus.

13.4. Pažymi, kad ieškovai, prašydami nustatyti kelio servitutą, remiasi ir Lietuvos automobilių kelių direkcijos 2020 m. atsakymu, įrodančiu, jog nėra jokios kitos galimybės ieškovams įvažiuoti į nuosavybės teise priklausančius sklypus, kaip tik per atsakovų sklypą. Kiekvienam vidutinio protingumo žmogui turėtų būti suprantama, kad į sklypą reikia įvažiuoti, bent jau tam, kad jis būtų nušienautas, prižiūrimas, jau nekalbant apie tai, kad jame galimos vykdyti veiklos užtikrinimui yra reikalinga patekti žemės ūkio, miškų ūkio technikai. Ieškovai pabrėžia, kad 2022 m. birželio 14 d. teismo posėdžio metu, išnagrinėjus bylą iš esmės, atsakovų parodyta teismui fotografija (jos kopijos net nebuvo įteiktos ieškovams) nėra tinkamai pateiktas įrodymas, be to, ši nuotrauka niekaip nepagrindžia ir neįrodo, jog egzistuoja kita galimybė ieškovams įvažiuoti į sklypą. Fotonuotrauka neatspindi, kokios vietovės vaizdas iš tiesų joje fiksuotas.

13.5. Nurodo, kad dėl atsakovų / apeliantų naudai priteistinos kompensacijos dydžio teismas pagrįstai pripažino, jog ieškovų nurodyti argumentai ir pateiktas kompensacijos apskaičiavimas dėl nustatytino servituto yra pagrįstas, ir vertino tai, kad atsakovai, nurodydami 5 600 Eur kompensacijos dydį, jo niekaip nepagrindė (pateikta lokalinė sąmata pagrįstai nebuvo vertinta, kadangi iš jos neaišku, kokiam klientui ji parengta, nepateikti mokėjimo kvitai ir kt.), kaip minėta, atsakovai nereiškė su tuo susijusių jokių savarankiškų reikalavimų CPK nustatyta tvarka. 2021 m. liepos 1 d. vykusio parengiamojo teismo posėdžio metu atsakovų pateikta lokalinė sąmata neįrodo, jog atsakovai patyrė būtent tokio dydžio išlaidas dėl nuovažos įrengimo, kurias, jų nuomone, turi kompensuoti ieškovai, ir tuo labiau neįrodė, kodėl servituto nustatymo atveju būtent ieškovai turi jas kompensuoti.

13.6. Ieškovų nuomone, kad lakoniški ar kartais netinkami motyvai nebūtinai reiškia, jog pats teismo sprendimas yra neteisingas. Jei bylą nagrinėjanti apeliacinė instancija mato, kad priimtas teisingas sprendimas, nors ir remiantis netinkamais ar nepakankamais motyvais, ji gali pakeisti motyvus, bet paties sprendimo nenaikinti.

Atsiliepimas

14. Tretieji asmenys L. P. ir I. P. atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundą prašo apeliacinio skundo netenkinti ir Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Šalies argumentai

14.1. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas argumentuotai, vadovaudamasis teismų praktikos nuostatomis nurodė, kad šioje byloje servitutas yra būtinas, kadangi šalys negali susitarti, iš VĮ Lietuvos automobilių kelių direkcijos raštų ir atsiliepimo matyti, kad valstybinės reikšmės keliuose nuovažos įrengiamos ne dažniau kaip kas 100 m, todėl atsakovai įgijo pranašumą prieš ieškovus dėl to, kad atsakovų sklypas pateko į teritoriją, kurioje kas 100 m buvo galima padaryti nuovažą, o ieškovas E. Š., kreipęsis į VĮ Lietuvos automobilių kelių direkciją, gavo neigiamą atsakymą dėl nuovažos įrengimo ieškovų sklype, atsakovų sklype yra 26 m ilgio ir 4 m pločio, iš viso 104 kv. m yra valstybinės reikšmės kelio apsaugos zonoje, ieškovų palei valstybinį kelią einanti žemės sklypų kraštinė yra 26 m, tad ieškovo R. S. žemės sklypo kraštinės, einančios lygiagrečiai su valstybiniu keliu, vidurys yra nutolęs nuo nuovažos, esančios atsakovų sklype 39 m, vadinasi, iki kitos nuovažos būtų 61 m, o ieškovų Š. žemės sklypo kraštinės, einančios lygiagrečiai su valstybiniu keliu, vidurys yra nutolęs nuo nuovažos 65 m, vadinasi, iki kitos nuovažos būtų 35 m, kita įrengta kelio nuovaža yra daugiau kaip už 200 m nutolusi nuo atsakovų sklype esančios nuovažos, atsakovų nurodyta aplinkybė, kad nuo atsakovų nuovažos už 100 m yra įrengta nauja nuovaža, nesukuria sąlygų alternatyvos svarstymui šioje byloje – prie atsakovų sklype esančios nuovažos yra įrengtas tik į atsakovų sodybą vedantis kelias. Servitutas nagrinėjamu atveju yra būtinas, nes nenustatyta kitų būdų, pagrįstų normaliomis sąnaudomis, ieškovams įgyvendinti teisę naudotis jiems priklausančiu turtu pagal paskirtį.

14.2. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl kompensacijos, priteisdamas iš ieškovų atsakovams 400 Eur dydžio kompensaciją, įvertino tai, kad atsakovai nurodydami 5 600 Eur kompensacijos dydį jo niekaip nepagrindė (atsakovo pateikta lokalinė sąmata pagrįstai nebuvo vertinta, kadangi iš jos neaišku, kokiam klientui ji parengta, nepateikti mokėjimo kvitai ir kt.), neteikė priešieškinio, todėl pirmosios instancijos teismas, nustatydamas kompensacijos dydį, pagrįstai rėmėsi viešai prieinamomis vidutinėmis rinkos vertėmis, žemės sklypo dalies naudojimo tikslu ir kt.

14.3. Trečiųjų asmenų nuomone, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai iš atsakovų priteisė trečiųjų asmenų patirtas 600 Eur bylinėjimosi išlaidas, atsižvelgiant į tai, jog tretieji asmenys į procesą buvo įtraukti teismo iniciatyva, kad nors įstatyme nenurodyta apie trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, teises ir pareigas dėl bylinėjimosi išlaidų, tačiau ir šie proceso dalyviai laikytini bylinėjimosi išlaidų paskirstymo subjektais. Pažymi, kad tretieji asmenys jokio suinteresuotumo byloje neturi (tą patvirtina net trečiųjų asmenų atsiliepime į ieškinį nurodytas prašymas ieškovų ieškinį išspręsti savo nuožiūra), neturi nuosavybės, besiribojančios su šalių sklypais , tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad tretieji asmenys pateikė į bylą įrodymus, palankius labiau ieškovams.

Atsiliepimas

15. Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į atsakovų apeliacinį skundą prašo sprendimą dėl apeliaciniame skunde išdėstytų reikalavimų priimti pagal byloje esančius įrodymus. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

15.1. Nurodo, jog byloje esančių įrodymų vertinimas ir kiekvieno jų įrodomosios galios nustatymas yra teismo prerogatyva, teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Taigi Nacionalinei žemės tarnybai nesuteikta teisė vertinti įrodymus. Nacionalinė žemės tarnyba nepasisako ir dėl kelio servituto atlygintinumo dydžio ir prašo spręsti teismo nuožiūra pagal byloje esančius įrodymus, nes kelio servitutą prašoma nustatyti ne valstybinėje žemėje, o privačios žemės sklype, nuosavybės teise priklausančiame apeliantams (atsakovams).

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių apskųstos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

17. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl skundžiamo sprendimo, kuriuo pirmosios instancijos teismas tenkino ieškinį.

18. Byloje nustatyta, kad žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartimi pardavėjos D. G., A. U. V., L. P. pardavė pirkėjui R. S. žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 7,04 ha, kuris 2004 m. rugpjūčio 27 d. suformuotas atliekant preliminarius matavimus. Vilniaus apskrities viršininko įsakymu 2005 m. rugsėjo 23 d. Nr. 2.3-8396-81 žemės sklypas 7,04 ha buvo padalintas į 8 žemės sklypus. Iš žemės sklypų perleidimo už skolą sutarties, sudarytos tarp skolininko R. S. ir kreditoriaus L. P. matyti, kad skolininkas perdavė kreditoriui nuosavybės teise nekilnojamuosius daiktus (keturis žemės sklypus), tarp kurių ir žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) 0,4525 ha dydžio. Iš žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutarties, sudarytos 2020 m. rugpjūčio 6 d. matyti, kad pardavėjai L. P. ir I. P. pardavė pirkėjui E. Š. žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) 0,4252 ha bendro ploto, esantį(duomenys neskelbtini), kuris gautas padalijus daiktą bei turintis kelio servitutą – teisę naudotis pėsčiųjų taku, taip pat ir servitutą – teisę aptarnauti požemines, antžemines komunikacijas. Iš nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo matyti, kad žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) registruotas E. Š. ir V. Š. vardu. Iš Ukmergės rajono savivaldybės direktoriaus 2018 m. kovo 23 d. įsakymo Nr. 13-446 matyti, kad žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), pakeista paskirtis iš žemės ūkio į rekreacines teritorijas. Iš nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo matyti, kad žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), 0,4555 ha bendro ploto, esantis (duomenys neskelbtini), registruotas R. S. vardu (registravimo pagrindas - 2009 m. vasario 3 d. pirkimo - pardavimo sutartis), turintis kelio servitutus, t. y. teisę naudotis pėsčiųjų taku bei teisę aptarnauti požemines, antžemines komunikacijas. Iš nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo matyti, kad žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), 1,6333 ha bendro ploto, esantis(duomenys neskelbtini)., registruotas N. Ž. ir G. Ž. vardu (registravimo pagrindas yra 2008 m. vasario 4 d. pirkimo - pardavimo sutartis, turintis kelio servitutą, t.y. teisę naudotis pėsčiųjų taku. Ieškovai ir atsakovai dėl kelio servituto, suteikiančio teisę dviem kryptimis įvairiomis transporto priemonėmis įvažiuoti bei išvažiuoti iš ieškovams R. S. priklausančio žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), ir E. Š. ir V. Š. priklausančio žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), nustatymo nesusitarė.

19. Apeliaciniame skunde apeliantai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino didžiosios dalies byloje esančių įrodymų. Teigė, kad pagal šią dieną nustatytą kelio servitutą (teisė naudotis pėsčiųjų taku) apeliantų sklypui, ieškovai gali patekti į savo žemės sklypus ir juos naudoti normaliomis sąnaudomis pagal faktinius sklypų naudojimo poreikius, todėl papildomo servituto nustatymas nėra reikalingas ir pagrįstas. Be to, pirkdami žemės sklypus, ieškovai turėjo įvertinti patekimo į žemės sklypus galimybes, todėl negali savo nepatogumų spręsti atsakovų sąskaita, ribodami jų nuosavybės teisę į žemės sklypą dar vienu papildomu kelio servitutu. Teisėjų kolegija su šiais apeliantų argumentais nesutinka.

20. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.111 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Pagal CK 4.128 straipsnio 1 dalį servitutas gali būti nustatomas nekilnojamajam daiktui, kuris savo pastoviomis savybėmis neterminuotam laikui gali užtikrinti viešpataujančiojo daikto tinkamą naudojimą. Pagal CK 4.124 straipsnio 1 dalį servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo nustatytais atvejais – administracinis aktas. Servituto nustatymu per vieno asmens nuosavybės teisės naudotis nekilnojamuoju daiktu apribojimą užtikrinama, kad kitas asmuo turėtų galimybę naudotis jam nuosavybės teise priklausančiu ar kitokiu teisiniu pagrindu valdomu nekilnojamuoju daiktu pagal paskirtį. Dėl to taikant servituto instituto normas, būtina laikytis objektyvumo, proporcingumo, civilinių teisinių santykių dalyvių interesų derinimo principų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2010).

21. CK 4.126 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto, nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CK 4.126 straipsnio 1 dalį teismo sprendimu servitutas nustatomas esant dviem būtinoms sąlygoms: 1) kai savininkai nesutaria; 2) kai, nenustačius servituto, nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Servitutas priverstinai gali būti nustatomas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas; servituto būtinumas turi būti objektyvus, įrodytas ir vienintelis būdas išspręsti daikto savininko interesų įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2009; 2011 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2011; 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285-415/2015). Nuosekliai išplėtotoje kasacinio teismo praktikoje dėl servitutų nustatymo nurodoma, kad servitutas priverstinai gali būti nustatytas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas, t. y. bylą dėl servituto nustatymo nagrinėjantys teismai pirmiausia turi įvertinti, ar daikto savininkas, įgyvendindamas savo nuosavybės teisę ir siekdamas, kad dėl daikto tinkamo naudojimo būtų nustatytas servitutas, išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad nuosavybės teisę būtų galima įgyvendinti neapribojant kitų savininkų teisių ir interesų. Atsižvelgiant į nuosavybės teisės svarbą, nuosavybės teisės ribojimas pateisinamas tik esant svarbioms priežastims ir nėra pagrindo taikyti servitutą ir riboti kito (tarnaujančiojo daikto) savininko nuosavybės teisę vien todėl, kad savininkas, siekiantis servituto nustatymo, nori naudotis svetimu daiktu, nes jam taip yra naudingiau ar patogiau. Servituto būtinybei pagrįsti esminę reikšmę turi tai, kad nėra kito tinkamo nuosavybės teisės naudojimo būdo, kaip tik apriboti kito asmens nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285-415/2015 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika; 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-916/2018, 23 punktas; 2021 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-229-916/2021, 23 punktas). Servituto santykiai grindžiami bendraisiais civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, proporcingumo principais (CK 1.2 straipsnis), kurie, be kito, reiškia, kad nustatant servitutą turi būti užtikrinta teisinga viešpataujančiojo daikto ir daiktų, kuriuos prašoma nustatyti kaip tarnaujančiuosius, savininkų interesų pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-2-1075/2019, 19 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-120-701/2022).

22. Atsižvelgiant į nuosavybės teisės svarbą, nuosavybės teisės ribojimas pateisinamas tik esant svarbioms priežastims ir nėra pagrindo taikyti servitutą ir riboti kito (tarnaujančiojo daikto) savininko nuosavybės teisę vien todėl, kad savininkas, siekiantis servituto nustatymo, nori naudotis svetimu daiktu, nes jam taip yra naudingiau ar patogiau. Servituto būtinybei pagrįsti esminę reikšmę turi tai, kad nėra kito tinkamo nuosavybės teisės naudojimo būdo, kaip tik apriboti kito asmens nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-268-701/2021, 23 punktas; 2022 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-916/2022, 21 punktas).

23. Nagrinėjamu atveju ieškovai pasirinko savo civilinių teisių gynimo būdą, t. y. kreipėsi dėl servituto nustatymo teismo sprendimu. Pirmosios instancijos teismas konstatavo servituto nustatymo ginčo atveju būtinumą, nes nenustatyta kitų būdų, pagrįstų normaliomis sąnaudomis, ieškovams įgyvendinti teisę naudotis jiems priklausančiu turtu pagal paskirtį. Tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai pritartina.

24. Rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, įtvirtintą CPK 178 straipsnyje, būtent ieškovui, reikalaujančiam servituto nustatymo, tenka įrodinėjimo našta ir pareiga įrodyti, kad nėra kitų alternatyvių galimybių patenkinti jo daikto naudojimo normaliomis sąlygomis poreikius ar kad tai neįmanoma be neproporcingai didelių sąnaudų (CPK 12 ir 178 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-94-248/2016, 14 punktas; 2021 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-181-695/2021, 57 punktas; 2021 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-268-701/2021, 24 punktas).

25. Nagrinėjamu atveju, ieškovai įrodė, kad neturi kito kelio patekti į savo nuosavybės teisėmis turimus žemės sklypus, o esantis pėsčiųjų kelio servitutas neužtikrina racionalaus žemės sklypų naudojimo. Nors apeliantai nurodo, kad ieškovai, įsigydami žemės sklypus, turėjo įvertinti aplinkybę, jog prie sklypo nėra privažiavimo, tačiau tai nepaneigia būtinybės tokį privažiavimą turėti, ar įstatymų nustatyta tvarka jį suformuoti servituto pagrindu.

26. Pažymėtina, kad sankryžų ir nuovažų kiekis valstybinės reikšmės keliuose dėl eismo saugos reikalavimų yra reglamentuotas, todėl ginčui aktualios Kelių techninio reglamento KTR 1.01:2008 „Automobilių keliai“ (toliau - KTR) nuostatos. (duomenys neskelbtini) punkte numatyta, kad nuovažos nuo valstybinės reikšmės automobilių kelių gali būti rengiamos tik tada, kai nėra kitų techninių ir teisinių patekimo (įvažiavimo ir išvažiavimo) būdų į šalia kelio esančius ar planuojamus objektus. Pagal (duomenys neskelbtini) punkto nuostatas rajoniniuose keliuose naujos sankryžos ir nuovažos kiekvienoje kelio pusėje gali būti įrengiamos ne dažniau kaip kas 100 metrų. (duomenys neskelbtini) punkte numatyta, kad nuovažos įrengiamos ūkinių objektų ar transporto aptarnavimui ir eismo dalyviams skirtų paslaugų statinių savininkų lėšomis, jei jos nėra numatytos naujai rengiamuose kelio tiesimo, rekonstravimo ar remonto teritorijų planavimo dokumentuose ar techniniuose projektuose. (duomenys neskelbtini) punkte nustatyta, kad nesant galimybės įvykdyti 163-166 punktų reikalavimų, nuovažos įjungiamos į pagrindiniam keliui lygiagrečius kelius, kurie prijungiami prie pagrindinio kelio sankryžų ir nuovažų, atitinkančių saugaus eismo reikalavimus.

27. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, kad negali būti įrengta nuovaža nuo valstybinės reikšmės rajoninio kelio į ieškovams priklausančius žemės sklypus, nes, atsižvelgiant į šių sklypų ir esamų nuovažų lokalizaciją, naujos nuovažos nuo valstybinės reikšmės rajoninio kelio į ieškovams priklausančius sklypus įrengimas neatitiktų (duomenys neskelbtini) punkte nustatytų reikalavimų, kad rajoniniuose keliuose sankryžos ir nuovažos kiekvienoje kelio pusėje gali būti įrengiamos ne dažniau kaip kas 100 metrų.

28. Bylos duomenimis ieškovas E. Š. kreipėsi į VĮ Lietuvos automobilių kelių direkciją, tačiau gavo neigiamą atsakymą dėl nuovažos įrengimo ieškovų sklype. VĮ Lietuvos automobilių kelių direkcijos 2020 m. lapkričio 13 d. atsakyme (rašto Nr.(6.6)2 E-12552) nurodyta, kad nuovažos gali būti rengiamos tik tam tikru atstumu ir atitinkamų matmenų, taigi nagrinėjamoje byloje priimtiniausias būdas išspręsti įvažiavimo į sklypą klausimą yra nustatyti kelio servitutą.

29. Taigi, šios bylai reikšmingos aplinkybės patvirtina, kad nėra kito tinkamo nuosavybės teisės naudojimo būdo, kaip tik servituto nustatymas. Pažymėtina, kad bylos duomenimis atsakovai kreipėsi į VĮ Lietuvos automobilių kelių direkciją, kuri pagal jų prašymą įrengė nuovažą jiems priklausančiame sklype. Todėl pritartina pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad atsakovai įgijo pranašumą prieš ieškovus tik dėl to, kad atsakovų sklypas pateko į teritoriją, kurioje kas 100 metrų buvo galima padaryti nuovažą.

30. Taigi pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino servitutui nustatyti reikšmingus duomenis, nagrinėjamai bylai aktualias aplinkybes nustatė ir 2022 m. vasario 14 d. vykusio išvažiuojamo teismo posėdžio metu, teisingai taikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas (CPK 176, 177, 185 straipsniai). Teisėjų kolegijos vertinimu, bylą išnagrinėjęs teismas, pagrįstai pripažino, jog nagrinėjamu atveju yra įrodytas teisinis pagrindas nustatyti prašomą kelio servitutą.

Dėl piniginės kompensacijos priteisimo.

31. Apeliantai nurodė, kad siūloma kompensacijos suma yra nepagrįstai maža, kompensacijos sumos apskaičiavimo mechanizmas siūlomas neįvertinus visų faktinių aplinkybių, prieštarauja ieškovų pozicijai iki ieškinio pateikimo. Be to, prašomas nustatyti servitutas apima ir dalį jau atsakovo lėšomis įrengto ir sutvarkyto žvyrkelio, todėl šios patirtos išlaidos turėtų būti atlygintos.

32. CK 4.129 straipsnyje nustatyta, kad dėl servituto nustatymo atsiradę nuostoliai atlyginami įstatymų nustatyta tvarka; įstatymais, sutartimis, teismo sprendimu ar administraciniu aktu gali būti nustatyta viešpataujančiojo daikto savininko prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad, pagal bendrąsias taisykles, teismas, spręsdamas dėl kompensacijos dydžio, atsižvelgia į tokias aplinkybes: kokiam daiktui, visam ar jo daliai nustatomas servitutas; koks servituto turinys, pobūdis ir trukmė; kokio pobūdžio ir apimties asmeniniai ar veiklos bei kitokio pobūdžio suvaržymai tenka tarnaujančiojo daikto savininkui; ar jam tenka turtinių nuostolių dėl servituto nustatymo; ar jie atlyginti ir ar galimi visiškai atlyginti; kokią naudą turėjo ar įgyja viešpataujančiojo daikto savininkas dėl servituto nustatymo; ar teisės aktuose nereglamentuojamas nuostolių dėl servituto nustatymo apskaičiavimas ir ar juos visus numatyta kompensuoti; taip pat į kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-608-701/2015 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas kompensacijos pobūdį bei dydį, tyrė ir vertino klausimui išspręsti reikšmingas aplinkybes.

33. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad ieškovai prašo visų pirma nustatyti neatlygintiną servitutą, tačiau tuo atveju, jeigu bus sprendžiama dėl atlygintinio servituto nustatymo, prašo priteisti iš ieškovo E. Š. atsakovams lygiomis dalimis 400 Eur dydžio kompensaciją. Atsakovas teismo posėdžio metu nurodė, kad jo manymu tinkamas kompensacijos dydis būtų 5 600 Eur, atsižvelgiat į tai, kad bus naudojama jo 10 metrų jau padaryta kelio atkarpa. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl kompensacijos, įvertino tai, kad atsakovai, nurodydami 5 600 Eur kompensacijos dydį, nurodyto dydžio nepagrindė (iš atsakovo pateiktos lokalinės sąmatos neaišku kokiam klientui ji paruošta, nepateikti mokėjimo kvitai ir kt.), todėl teismas, nustatydamas kompensacijos dydį, vadovavosi viešai prieinamomis vidutinėmis rinkos vertėmis, žemės sklypo dalies naudojimo tikslu ir kt. Pirmosios instancijos teismas iš viešai prieinamų vidutinių rinkos verčių paieškos (pagal unikalų numerį) duomenų nustatė, kad atsakovams priklausančio žemės sklypo vidutinė rinkos vertė yra 3 700 Eur (1,6333 ha), nustatomo servituto dydis 104 kv. m, servitutas yra valstybinio kelio apsaugos (20 m.) juostoje. Teisingu atsakovo nuostolių atlyginimu pirmosios instancijos teismas pripažino vienkartinę piniginę kompensaciją, t. y. 400 Eur.

34. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nors servituto nustatymas yra teisėtas veiksmas, jis gali sukelti tarnaujančiojo daikto savininkui turtinių ir neturtinių netekimų, suvaržymų ar nepatogumų, kurie turi būti kompensuojami. Ekonomine prasme tai žala. Žalos piniginė išraiška – nuostoliai. Teisėtais veiksmais padaryti nuostoliai įstatymo nustatytais atvejais yra atlyginami (CK 6.246 straipsnio 3 dalis). Kasacinis teismas taip pat yra išskyręs ir pavyzdinį (nebaigtinį) aplinkybių, į kurias turi būti atsižvelgiama sprendžiant dėl kompensacijos dydžio, sąrašą: pvz., kokiam daiktui, visam ar jo daliai nustatomas servitutas; koks servituto turinys ir trukmė; kokio pobūdžio ir apimties asmeniniai ar veiklos bei kitokio pobūdžio suvaržymai tenka tarnaujančiojo daikto savininkui; ar jam tenka turtinių nuostolių dėl servituto nustatymo; ar jie atlyginti ir ar galimi visiškai atlyginti; kokią naudą turėjo ar įgyja viešpataujančiojo daikto savininkas dėl servituto nustatymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-61-469/2016 31 punktą). Pažymėtina, kad žemės sklypo rinkos kaina taip pat gali būti vienas iš kriterijų, į kurį atsižvelgiama nustatant kompensacijos dydį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-217/2011; 2015 m. spalio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-549-695/2015) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-57-695/2020, 42 punktas).

35. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas kompensacijos dydį, rėmėsi viešai prieinamomis vidutinėmis rinkos vertėmis, žemės sklypo dalies naudojimo tikslu ir kitomis bylai reikšmingomis aplinkybėmis. Minėta, kad žemės sklypo rinkos kaina pagal teismų praktiką gali būti vienas iš kriterijų, į kurį atsižvelgiama nustatant kompensacijos dydį. Taigi pirmosios instancijos, nagrinėjamu atveju nustatydamas kompensacijos atsakovams dydį, galėjo, be kitų kriterijų, remtis ir žemės sklypo rinkos verte. Lokalinė sąmata dėl jos neaiškumo, t. y. kokiam klientui ji paruošta, nesant apmokėjimo kvitų, pagrįstai ir teisėtai pirmosios instancijos teismo nebuvo vertinama, kaip patvirtinanti atsakovų patirtus nuostolius. Pažymėtina, kad pagal CK 4.129 straipsnį turi būti atlyginami konkretūs nuostoliai, kurie turi būti įrodyti, taip pat kiti netekimai, kurie atsiranda dėl servituto nustatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-225-611/2016, 17 punktas; 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-248/2017, 30 punktas). Taigi, apeliacinio skundo argumentai dėl kompensacijos dydžio, nesudaro pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo.

Dėl procesinės bylos baigties.

36. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinio skundo argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui išspręsti. Vertinant, ar apeliacinio skundo argumentai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (CPK 320 straipsnis).

37. Kadangi kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

38. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs bylos aplinkybes bei taikęs ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo naikinti ar keisti (CPK 320 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

39. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatas bylinėjimosi išlaidos, tarp jų išlaidos advokato pagalbai apmokėti, atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jų atlyginimą priteisiant iš antrosios šalies.

40. Kadangi atsakovų G. Ž. ir N. Ž. apeliacinis skundas nėra tenkinamas, spręstinas ieškovų ir trečiųjų asmenų turėtų, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

41. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalius dydžius (toliau – Rekomendacijos) 7 punktą rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant Rekomendacijų 8 punkte nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas už praėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Lietuvos statistikos departamento duomenimis 2022 m. I ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje 1 729,90. Rekomendacijų 8.11 p. p. nustatyta už atsiliepimo į apeliacinį skundą – 1,3 koeficientas.

42. Tretieji asmenys L. P. ir I. P. prašo priteisti iš atsakovų 360 Eur už atstovavimą ir atsiliepimo į apeliacinį skundą paregimą, grįsdami patirtas išlaidas 2022 m. rugpjūčio 17 d. sąskaita už teisines paslaugas (serija KAR Nr. 2022-08-17) ir 2022 m. rugpjūčio 18 d. pinigų priėmimo kvitu (serija LAT Nr. 1126558) 360 Eur sumai. Ši suma neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, todėl iš atsakovų trečiųjų asmenų naudai priteistina po 180 Eur (360 Eur : 2 = 180 Eur) bylinėjimosi išlaidų.

43. Ieškovai E. Š. ir V. Š. prašo priteisti iš atsakovų 242 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, grįsdami patirtas išlaidas 2022 m. rugpjūčio 25 d. PVM sąskaita – faktūra (serija AJM Nr. 1478) ir 2022 m. rugpjūčio 26 d. mokėjimo nurodymu 242 Eur sumai. Ši suma neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, todėl iš atsakovų ieškovų naudai priteistina po 121 Eur (242 Eur : 2 = 121 Eur) bylinėjimosi išlaidų.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovų G. Ž., a. k. (duomenys neskelbtini) ir N. Ž., a. k. (duomenys neskelbtini) po 180 Eur (vieną šimtą aštuoniasdešimt eurų) apeliacinėje instancijoje patirtų bylinėjimosi išlaidų trečiųjų asmenų L. P., a. k. (duomenys neskelbtini) ir I. P., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai.

Priteisti iš atsakovų G. Ž., a. k. (duomenys neskelbtini) ir N. Ž., a. k. (duomenys neskelbtini) po 121 Eur (vieną šimtą dvidešimt vieną eurą ) apeliacinėje instancijoje patirtų bylinėjimosi išlaidų ieškovų E. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) ir V. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai.

Teisėjai Visvaldas KazakiūnasRosita PatackienėDainius Rinkevičius