Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. A. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. vasario 13 d. nuosprendžio, kuriuo V. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 132 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant nuteistąjį V. A. be priežiūrą vykdančios institucijos sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms bei nesilankyti alaus baruose.

Iš nuteistojo V. A. nukentėjusiajai A. G. priteista 2 424 Lt turtinei ir 8 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Iš nuteistojo V. A. priteista 2 455,09 Lt Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos dėl nukentėjusiojo A. G. gydymo išlaidų atlyginimo.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

V. A. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2012 m. gegužės 19 d. apie 17 val. 00 min., alaus bare, esančiame (duomenys neskelbtini), ranka pastūmė nukentėjusįjį A. G., kuris nugriuvo ir galvos pakaušine dalimi atsitrenkė į plytelėmis išklotas grindis. A. G. patyrė galvos sumušimą, pasireiškusį odos nubrozdinimu su muštine žaizda pakaušyje, kraujosruvomis minkštuose audiniuose, kaukolės skliauto ir pamato kaulų lūžiais, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu, į skilvelius ir smegenis, galvos smegenų ir smegenėlių sumušimu, kuris komplikavosi į galvos smegenų pabrinkimą, suspaudimą, dėl ko nukentėjusįjį ištiko koma ir 2012 m. gegužės 20 d. ligoninėje mirė.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. A. apeliacinis skundas atmestinas (BPK 326 straipsnio 1 dalis).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo V. A. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. V. A. kaltė padarius BK 132 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą įrodyta Panevėžio apygardos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Šioje byloje esminių BPK pažeidimų nenustatyta.

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad nuteistasis V. A. apeliaciniame skunde neskundžia įrodymų vertinimo, jų gavimo teisėtumo ar pagrįstumo, nusikalstamos veikos kvalifikacijos, o tik prašo atmesti civilinio ieškinio dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai. Todėl, Apeliacinio teismo teisėjų kolegija nuosprendį peržiūri tik dėl neturtinės žalos priteisimo nukentėjusiajai, neperžengiant apeliacinio skundo ribų (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Apeliacinis teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio nuostatose nurodoma, jog asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Todėl asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, BPK 115 straipsnio 1 dalis).

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad neturtinės žalos dydis nustatomas pagal teisiškai reikšmingų konkrečioje byloje kriterijų visumą, atsižvelgiant į ginamos vertybės specifiką. Neturtinės žalos priteisimas yra vienas iš asmens pažeistų teisių gynimo būdų. Aplinkybė, kad neturtinė žala, jeigu ji yra įrodyta, atlyginama nusikaltimo padarymo atveju, pabrėžia, kokią svarbą suteikia įstatymų leidėjas nuo nusikaltimo nukentėjusiųjų asmenų gynimui, kaip vienos iš didžiausių vertybių, apsaugai.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo, bei kitais įstatymų numatytais atvejais. Nustatydamas neturtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, teismas taip pat atsižvelgia į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, kad vertybiniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Taip pat svarbu pažymėti, kad aukščiau nurodytas įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, ją įvertinti palikta teismui, kuris įvertindamas neturtinę žalą pinigais, turi vadovautis ne tik CK 6.250 straipsniu, bet ir CK 6.282 straipsnyje nurodytais kriterijais. Svarbu pastebėti, kad sprendžiant neturtinės žalos dydžio klausimus būtina atsižvelgti į šią žalą padariusio asmens kaltę, pasekmes, kaltininko turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes, t. y. kas sudaro prielaidas siekti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros. Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai pinigais įvertinti neįmanoma, kadangi neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuoti piniginiu ekvivalentu. Teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus.

V. A. skunde ginčija Panevėžio apygardos teismo 2013 m. vasario 13 d. nuosprendžiu nustatytą neturtinės žalos dydį ir prašo jį sumažinti. Šį teiginį nuteistasis argumentuoja savo sunkia materialinę padėtimi ir sveikata.

Remiantis bylos medžiaga matyti, kad nukentėjusioji A. G. dėl vyro A. G. mirties prašė priteisti 50 000 Lt neturtinę žalą (1 t., 47 b. l.). Pirmosios instancijos teismas įvertinęs visas reikšmingas bylai aplinkybes, t. y. dėl V. A. nusikalstamų veiksmų nukentėjusioji patyrė stresą, neigiamus išgyvenimus; nusikalstama veika padaryta dėl neatsargumo; atsižvelgta į nukentėjusiosios ir mirusiojo tarpusavio santykius ir kitas aplinkybes, todėl priteistinos neturtinės žalos dydį ženkliai sumažino ir iš V. A. priteisė nukentėjusiajai A. G. 8 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje argumentuotai ir teisiškai nurodė priteistinos neturtinės žalos kriterijus ir juos aptarė pagrįstai, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nurodytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvų vertinti kitaip ir su jais sutinka. Pažymėtina, kad skunde nurodytas argumentas, susijęs su nuteistojo turtinės padėties vertinimu nėra ir negali būti pagrindas sumažinti priteistinos neturtinės žalos dydį, kuris nėra akivaizdžiai per didelis. Byloje nėra ir nuteistasis teismui nepateikė jokių įtikinamų argumentų dėl sunkios materialinės padėties ar labai blogos savo sveikatos būklės. Priešingai, iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis V. A. dirba ir turi pajamų, pas psichiatrą ir priklausomybės ligų specialistą nesigydė (1 t., 162 b. l.). Akivaizdu, kad V. A. turi galimybę nukentėjusiajai atlyginti priteistą neturtinę žalą. Be to, byloje esantis medicininių dokumentų įrašas, taip pat nepatvirtina, kad V. A. turi labai rimtų sveikatos problemų, t. y. jam buvo nustatytas dešinio plaučio uždegimas (2 t., 12 b. l.). Apeliacinio teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas pakankamai įsigilino į faktines bylos aplinkybes, atsižvelgė į saugomų vertybių svarbą, teisingai įvertino V. A. nusikalstamos veikos padarinius, nukentėjusiosios interesus, teisingai suprato įstatyme įtvirtintus neturtinės žalos įvertinimo bei atlyginimo kriterijus ir juos tinkamai pritaikė. Be to, Panevėžio apygardos teismas, spręsdamas su nukentėjusiajai atlygintinos neturtinės žalos vertinimu susijusius teisės klausimus, atsižvelgė ne vien į minėtų įstatymų nuostatas, bet ir į susiformavusią teismų praktiką.

Todėl teisėjų kolegija, pagal byloje nustatytas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytas aplinkybes, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, dar labiau sumažinti neturtinės žalos dydį ar jos iš nuteistojo V. A. nepriteisti, neturi jokio teisinio pagrindo. Be to, atkreipiamas apelianto dėmesys į tai, kad pagal susiklosčiusią teismų praktiką, tokio pobūdžio baudžiamosiose bylose neturtinės žalos dydžiai priteistini žymiai didesni (Kasacinė nutartis Nr. 2K-394/2010; Apeliacinės instancijos nutartys Nr. 1A-243/2013; Nr. 1A-49/2010, Nr. 1A-347/2008, Nr. 1A-214/2008, Nr. 1A-148/2007).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Panevėžio apygardos teismo išvados yra teisingos, jos grindžiamos neturtinės žalos dydį lemiančiais kriterijais ir neprieštarauja teisingumo, protingumo ir proporcingumo principams. Pusiausvyra tarp nukentėjusiosios teisių į neturtinės žalos atlyginimo įgyvendinimą ir nuteistojo teisinės padėties, teisėtą jos prioritetą, yra išlaikyta.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo V. A. apeliacinį skundą atmesti.