Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų L. J., R. J. ir T. J., nuteistųjų L. J., I. J. (S.), nuteistosios A. B. ir jos gynėjos advokatės S. B. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. lapkričio 23 d. nuosprendžio, kuriuo L. J. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu trejiems metams;

- pagal BK 132 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 5 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir L. J. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

A. B. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 180 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant nuteistąją A. B. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos.

I. J. (S.) pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 180 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 92 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant nuteistąją I. J. (S.) be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, žinios nekeisti gyvenamosios vietos.

Iš nuteistojo L. J. nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams L. J. ir R. J. priteista 9 901,30 Lt turtinei ir 15 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Iš nuteistojo L. J. priteista 3 315,44 Lt Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos dėl nukentėjusiojo A. S. gydymo išlaidų atlyginimo.

Iš nuteistųjų L. J., M. L., A. B. ir I. J. (S.) solidariai priteista nukentėjusiajam A. S. 254 Lt turtinei ir 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Tuo pačiu nuosprendžiu pripažinti kaltais nuteistieji M. L. ir A. M. (A. M.), tačiau apeliaciniai skundai dėl jų nuteisimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, BK 189 straipsnio 1 dalį negauti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. J. (S.), A. B., M. L. ir L. J. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad 2009 m. rugsėjo 5 d. V. J., M. L., I. J. (S.) ir A. B. susitarus pagrobti A. S. mobiliojo ryšio telefoną, apie 23 val. 00 min. M. L. ir I. J. (S.) nuėjo į (duomenys neskelbtini), taip pat pakvietė bei sukurstė L. J. padaryti nusikaltimą. L. J., V. J., M. L., I. J. (S.) ir A. B. veikdami bendrininkų grupe ir turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, L. J., stovint šalia ir stebint kitiems bendrininkams, paprašė nukentėjusiojo A. S. pasinaudoti jo mobiliojo ryšio telefonu. Nukentėjusysis A. S. davė L. J. savo 649 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „S“ su 5 Lt vertės SIM kortele, o L. J. imituodamas pokalbį telefonu, nuėjo į šalį nuo nukentėjusiojo. Tuo tarpu, A. S. pareikalavus atiduoti telefoną, L. J. telefono neatidavė ir siekdamas jį išlaikyti, pradėjo A. S. stumdyti ir mušti rankomis. Matydamas, kad L. J. negali palaužti nukentėjusiojo pasipriešinimo, prie smurtinių veiksmų prisijungė V. J.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistieji, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl apeliantų išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimų atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

Motyvuojamoji dalis

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 180 straipsnio 1 ir 2 dalis

Apeliacinis teismas nurodo, kad BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). Nusikaltimų padarymo metu visi nuteistieji visiškai suvokė savo veiksmų esmę ir jų pasekmes – pasiekė tikslą užvaldyti nukentėjusiojo turtą, jį pagrobė, o po to jį realizavo (pardavė). Pirmosios instancijos teismas visų nuteistųjų nusikalstamus veiksmus teisingai kvalifikavo pagal tą patį Baudžiamojo kodekso straipsnį nepriklausomai nuo jų vaidmens, veiksmų pobūdžio bei intensyvumo ir indėlio į nusikaltimo padarymą, išskyrus L. J., dėl kurio veiksmų nustatytas vykdytojo ekscesas. Nors nuteistosios I. J. (S.) ir A. B. skunduose nurodo, kad A. S. skėčiais sudavė norėdamos išskirti besigrumiančius nuteistąjį L. J. ir V. J. su nukentėjusiuoju, tačiau tokie jų parodymai neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Aukščiau ištirti įrodymai patvirtina, kad I. J. (S.) ir A. B. suprato, kad L. J. naudoja smurtą prieš A. S., siekiant užvaldyti nukentėjusiojo mobilųjį telefoną. Antra, apeliantės skėčiais sudavė į galvą būtent nukentėjusiajam A. S., kuris aktyviai priešinosi (gynėsi), o ne nuteistajam L. J. arba jam į pagalbą atskubėjusiam V. J. Būtent po šių smūgių nukentėjusysis A. S. paleido L. J. rankas ir visi nuteistieji pabėgo. Trečia, visų nuteistųjų bendri veiksmai po to, kai iš A. S. pagrobtas ir užvaldytas mobilusis telefonas buvo realizuotas (parduotas) A. M. akivaizdžiai patvirtina, kad I. J. (S.) ir A. B. nukentėjusiajam A. S. sudavė siekiant užvaldyti svetimą turtą, o ne išskirti besigrumiančiuosius. Aukščiau nurodytos aplinkybės įrodo, kad visi nuteistieji suprato, kad bendrai sutelktomis pastangomis siekia neteisėtai užvaldyti svetimą turtą – jį pagrobti, pavartojant fizinį smurtą, o jų konkliudentiniai veiksmai įrodo tiesioginę tyčią (BK 15 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai rėmėsi nuteistųjų šiais parodymais, t. y.:

M. L. parodymais, duotais 2009 m. rugsėjo 6 d. ir 2009 m. rugsėjo 9 d., nes ji buvo apklausiama apie nusikaltimo padarymo aplinkybes, taip pat ir apie savo vaidmenį jame, kaip liudytoja (1 t., 149-151, 187 b. l.). Iš šių apklausos protokolų matyti, kad M. L. buvo įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą, nors faktiškai buvo įtariamoji;

A. B. parodymais, duotais 2009 m. rugsėjo 6 d. ir 2009 m. rugsėjo 9 d., nes ji buvo apklausiama apie nusikaltimo padarymo aplinkybes, taip pat ir apie savo vaidmenį jame, kaip liudytoja (1 t.,138-139, 142-143 b. l.). Iš šių apklausos protokolų matyti, kad A. B. buvo įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą, tačiau faktiškai buvo įtariamoji;

I. J. (S.) parodymais, duotais 2009 m. rugsėjo 6 d. ir 2009 m. rugsėjo 7 d., nes ji buvo apklausiama apie nusikaltimo padarymo aplinkybes, taip pat ir apie savo vaidmenį jame, kaip liudytoja (1 t., 132-135 b. l.). Iš šių apklausos protokolų matyti, kad I. J. (S.) buvo nepilnametė, nors ir nebuvo įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą, tačiau faktiškai taip pat buvo įtariamoji.

Nuteistasis L. J. apeliaciniame skunde neginčija nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, panaudojant peilį, todėl ši nuosprendžio dalis neperžiūrima.

Dėl V. J. nužudymo

Iš L. J. apeliacinio skundo matyti, kad nuteistajam nepriimtinos Klaipėdos apygardos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, dėl ko jis nepagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 132 straipsnio 1 dalį, todėl prašo išteisinti. L. J. pripažįsta, kad besigrumdamas su A. S. panaudojo peilį, tačiau teigia, kad nukentėjusysis A. S. pagavo jo (nuteistojo) rankas su peiliu ir pradėjo tampyti, todėl galėjo įdurti šalia stovėjusiam ir prieš nukentėjusįjį smurtą vartojusiam V. J. Tuo tarpu, nukentėjusieji priešingai apeliaciniame skunde nurodo, kad L. J. nužudė V. J. veikdamas tyčia, dėl chuliganiškų paskatų, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte.

pirma, nuteistasis L. J. pripažįsta, kad siekdamas išlaikyti telefoną, kurį paėmė iš A. S., išsitraukė atlenkiamą peilį ir pradėjo smūgiuoti nukentėjusiajam, kur pataikė nematė. Nustatyta, kad A. S. buvo padaryti sužalojimai krūtinėje, dešinėje rankoje, galvoje, veide, o drabužiuose tokių pažeidimų užfiksuota dar daugiau (2 t., 95-96 b. l.). Tai patvirtina aplinkybę, jog būtent nuteistasis L. J. intensyviai naudojo smurtą prieš A. S., panaudodamas peilį;

antra, nuteistasis L. J. pripažįsta, kad susistumdymo metu su A. S., peilį visą laiką laikė rankoje, jo nebuvo išmetęs ir jo nebuvo perėmęs nukentėjusysis. Tai įrodo, kad nuteistasis peilį turėjo rankoje ne tik sužalojimų padarymo metu A. S., bet ir priėjus V. J.;

trečia, teismo medicinos specialisto išvada nustatyta, kad L. J. kūne sužalojimų, kurie galėtų būti padaryti peiliu, nenustatyta (2 t., 153 b. l.). Kompleksinio teismo medicinos kriminalistinio tyrimo metu nustatyta, kad neatmetama, jog V. J. krūtinės žaizda padaryta tyrimui pateiktu (L. J.) peiliu. Nukentėjusiojo A. S. sportiniame švarkelyje užfiksuoti 9, marškinėliuose 18, kelnėse ir trumpikėse po vieną durtinį – pjautinį pažeidimą. Pažeidimai padaryti plokščią geležtę turinčiu, vienašmeniu įrankiu aštriais ašmenimis, gali būti, kad tirti pateiktu peiliu. V. J. drabužių pažeidimai padaryti dviem poveikiais, o keliais poveikiais padaryti nukentėjusiojo A. S. drabužių pažeidimai, nustatyti negalima, kadangi skirtinguose sluoksniuose yra skirtingų (daugiausiai 18) pažeidimų, kurių tik 7 atitinka sužalojimus kūne (1 t, 75-104 b. l.). Vadinasi, keli drabužių sužalojimai padaryti nežalojant kūno. Tai akivaizdžiai patvirtina, kad ne nukentėjusysis A. S. kontroliavo (valdė) L. J. ranką su peiliu, o nuteistasis. Pažymėtina tai, kad nuteistojo L. J. drabužiai peiliu pažeisti nebuvo;

ketvirta, iš L. J. parodymų matyti, kad jis pašaukė V. J. padėti įveikti nukentėjusiojo A. S. pasipriešinimą, nes pastarasis aktyviai gynėsi. V. J. stovėjo jam iš dešinės, t. y. į nuteistąjį buvo atsisukęs kairiu šonu ir taip pat sudavė smūgius nukentėjusiajam A. S. Teismo medicinos specialisto išvadoje konstatuota, kad V. J. mirė nuo durtinio-pjautinio kiaurinio krūtinės ląstos kairės pusės sužalojimo su kiauriniu kairiojo plaučio ir kiauriniu širdies pažeidimu, išsivysčius ūmiam išoriniam ir vidiniam nukraujavimui, kairės pusės pneumohemotoraksui bei širdies tamponadai. Krūtinės sužalojimo kanalo kryptis – iš kairės į dešinę, kiek iš viršaus į apačią ir iš užpakalio į priekį, žaizdos kanalo ilgis – 9,8 cm. Ten pat konstatuota, kad žaizda lygiais kraštais, o kanalo kryptis – iš kairės į dešinę, kiek iš viršaus į apačią bei iš užpakalio į priekį (1 t., 36-43 b. l.). Šios aplinkybės įrodo, kad smūgio sudavimo V. J. metu, L. J. peilį laikė rankoje, o A. S. tuo metu jokio poveikio (įtakos) nedarė, nes priešingu atveju žaizdos kraštai būtų nelygūs. Apeliacinis teismas neturi jokio pagrindo abejoti teismo medicinos specialisto paaiškinimais ir pateikta išvada, kurioje atskleidžiama nukentėjusiojo V. J. mirties priežastis, nustatytas sužalojimo pobūdis ir mechanizmas, be to, tai neprieštarauja nuteistojo L. J. parodymams, faktinėms bylos aplinkybėms ir kitai bylos medžiagai. Teisėjų kolegijos nuomone, nukentėjusiųjų skundo argumentai dėl naujo teismo medicinos specialisto tyrimo (ekspertizės) nėra įtikinami, vertinami kaip prielaidos, kurios nepagrįstos objektyviais bylos duomenimis ir nepaneigia nustatytų faktinių aplinkybių;

šešta, iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad V. J. buvo rastas netoli nusikaltimo vietos su durtine-pjautine kiaurine žaizda krūtinės ląstos kairėje (1 t., 14-21 b. l.). Teismo medicinos specialisto išvada ir teismo medicinos specialisto Diomeno Vitkaus parodymais apygardos teisme nustatyta, kad V. J. galėjo mirti 2009 m. rugsėjo 5 d. apie 23 val. arba 2009 m. rugsėjo 6 d. laikotarpiu nuo 00.00 val. iki 00.30 val., praėjus kelioms minutėms po plėšimo.

Teisėjų kolegija įvertinusi peilio panaudojimo intensyvumą ir juo atliktų veiksmų pobūdį konstatuoja, kad V. J. buvo sužalotas peiliu, kurį panaudojo L. J. nukentėjusiojo A. S. užpuolimo metu. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiajam A. S. baudžiamoji byla dėl V. J. nužudymo buvo nutraukta, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių (2 t., 123-124 b. l.). Nukentėjusiosios L. J. ir nuteistojo L. J. skundai dėl minėto nutarimo panaikinimo Klaipėdos apygardos prokuratūros 2010 m. balandžio 23 d. sprendimu buvo atmesti (2 t., 139-140 b. l.). Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 10 d. ir Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartimis nuteistojo L. J. skundai dėl Klaipėdos apygardos prokuroro 2010 m. balandžio 23 d. nutarimo panaikinimo buvo atmesti (3 t., 3-7 b. l.). Šis sprendimas yra įsiteisėjęs ir nėra panaikintas, todėl teisėjų kolegija vertinti kitaip nustatytas bylos aplinkybes neturi jokio pagrindo.

Iš liudytojų A. M. ir M. A. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad nukentėjusysis A. S. jiems pasakojo, jog gynėsi, grumtynių metu norėjo nustumti ranką su peiliu, tačiau pataikė į kitą žmogų, tačiau jo kaltės nėra (6 t., 112-113 b. l.). Iš liudytojos S. J. parodymų matyti, kad degalinėje ji matė vaikiną (kaip vėliau paaiškėjo A. S.), kuris jautėsi silpnai, vos pastovėjo, jo rankos buvo kruvinos, todėl jam iškvietė greitąją medicinos pagalbą (6 t., 110 b. l.).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusysis A. S. susidariusioje situacijoje turėjo teisę gintis nuo jį užpuolusių asmenų visomis įmanomomis priemonėmis, nes jam grėsė realus pavojus sveikatai ir gyvybei, byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusysis gindamasis naudojo neleistinas priemones. Liudytojų A. M. ir M. A. parodymai patvirtina, kad nukentėjusysis tik gynėsi nuo užpuolimo, nuo smūgių peiliu, kaip vėliau sužinojo, žuvo jaunas vaikinas, tačiau ne nukentėjusysis jį nužudė. Akivaizdu, kad liudytojų A. M. ir M. A. parodymai yra išvestiniai iš nukentėjusiojo A. S. pasakojimo. Tačiau tai neįrodo, kad A. S. gindamasis peiliu sudavė V. J. ir taip jį nužudė. Nukentėjusiojo A. S. parodymai yra patikimi, jie nėra klaidinančio pobūdžio, nes iš esmės sutampa su kitais įrodymais ir neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Nuteistojo L. J. skundo argumentai, kad A. S. bandydamas išmušti iš jo rankos peilį, užlaužė pirštus ir lenkė į V. J. pusę, tokiu būdu jam (V. J.) įdūrė į krūtinę, peilio ašmenys buvo viršuje, yra neįtikinami, nes viskas vyko greitai ir intensyviai, todėl apeliantas atkreipti dėmesį į tokias smulkmenas realiai negalėjo. Atkreipiamas apelianto dėmesys į tai, kad skundo argumentai apie tai, jog A. S. įvykio metu elgėsi agresyviai, keikėsi, yra aukštesnis ir stipresnis, sportuoja, anksčiau dalyvavęs muštynėse ar pan. neturi jokios reikšmės įrodymų vertinimui ar nuteistojo veikos kvalifikavimui. Liudytojos S. J. parodymai nepatvirtina nuteistojo versijos apie tai, kad sužalojimus V. J. padarė nukentėjusysis A. S.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Taip pat svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Remiantis baudžiamosios teisės teorija ir teismų praktika, baudžiamojoje byloje turi būti nustatyta kaltininko padarytos veikos atitiktis Baudžiamojo kodekso Specialiojoje dalyje numatytai atitinkamos nusikalstamos veikos sudėčiai, taigi turi būti nustatomi ir įrodomi nusikalstamos veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, nurodyti baudžiamajame įstatyme. Visos kitos aplinkybės, kurių baudžiamasis įstatymas neįtraukia į būtinų nusikalstamos veikos požymių ratą, kaltininko veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Kaip minėta aukščiau, nužudymo objektyviajam nusikalstamos veikos sudėties požymiui – veikai – būdinga tai, kad kaltininkas jį padaro veikimu ar neveikimu, o subjektyvus požymis – tyčia (tiesioginė ar netiesioginė). Nusikalstamas padarinys yra nukentėjusiojo mirtis. Taigi, norint veiką kvalifikuoti kaip nužudymą, reikia nustatyti šiuos aukščiau nurodytus nusikalstamos veikos sudėties požymius.

Ne­at­sar­gus gyvy­bės atėmimas dėl nusikals­ta­mo pasitikėji­mo yra tada, kai kaltininkas numato, kad jo vei­ka ga­li su­kel­ti ki­to žmo­gaus mir­tį, ta­čiau lengvabūdiš­kai ti­ki­si šių padarinių išveng­ti (BK 16 straipsnio 2 dalis). Esant nusikalsta­mam pa­si­ti­kė­ji­mui kaltinin­kas su­pran­ta, kad el­gia­si rizikin­gai dėl ki­to žmogaus gy­vy­bės, ta­čiau ti­ki­si gy­vy­bės at­ėmi­mo išveng­ti. Kal­ti­nin­ko tikė­ji­mas tu­ri bū­ti parem­tas aplin­ky­bė­mis, kurios, jo ma­ny­mu, tu­ri užkirs­ti ke­lią ki­to žmogaus gy­vy­bės atėmimui. Šios ap­lin­ky­bės tu­ri bū­ti objek­ty­vaus, o ne abstraktaus pobūdžio. Ne­at­sar­gus gy­vy­bės atėmimas dėl nu­si­kals­ta­mo nerūpestingumo yra ta­da, kai kaltininkas ne­nu­ma­tė, kad jo vei­ka ga­li atimti gy­vy­bę ki­tam žmo­gui, ta­čiau pagal vei­kos aplin­ky­bes, sa­vo as­me­ni­nes sa­vy­bes turėjo ir ga­lė­jo tai numaty­ti (BK 16 straipsnio 3 dalis). Esant nusikals­ta­mam nerūpestingumui, kal­ti­nin­kas nesu­pran­ta, kad daryda­mas veiką ke­lia pa­vo­jų ki­to žmo­gaus gy­vy­bei. Nusikalstamas pasitikėjimas reikalauja, kad asmuo ne tik suprastų, jog veikia rizikingai žmogaus sveikatai, ir numatytų žmogaus mirtį kaip galimus tokios veikos padarinius, bet ir tikėtųsi išvengti tų padarinių, t. y. kartu numatytų konkrečias realias aplinkybes, kurios, jo manymu, toje situacijoje pašalins pavojingų padarinių (žmogaus mirties) atsiradimo galimybę.

Tuo tarpu, BK 129 straipsnyje nurodytas nusikaltimas gali būti padaromas tiesiogine, ir netiesiogine tyčia. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, jog gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. (Kasacinės bylos Nr. 2K-446/2010, Nr. 2K-109/2009).

Apeliacinio teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas dėl L. J. nusikalstamų veiksmų kvalifikavimo pagal BK 132 straipsnio 1 dalį. Iš aukščiau paminėtų ir pirmosios instancijos teisme ištirtų įrodymų matyti, kad L. J. ne tik kad nesiekė V. J. mirties, bet ir jo sužaloti. Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad nuteistasis L. J. ir V. J. buvo pažįstami, jokių priešiškų santykių tarp jų nenustatyta. A. S. plėšimo metu, būtent L. J. pakvietė V. J. padėti įveikti nukentėjusiojo (A. S.) pasipriešinimą. L. J. veiksmai su peiliu buvo nukreipti prieš nukentėjusįjį A. S., ką objektyviai įrodo aukščiau paminėtos teismo medicinos ir kriminalistinių ekspertizių išvados. Akivaizdu, kad L. J. pasirinko asmens sveikatai ir gyvybei pavojingą įrankį – peilį, o pakvietęs į pagalbą V. J. apie jo (peilio) naudojamą neįspėjo, toliau tęsė puolamojo pobūdžio veiksmus prieš A. S. Iš nuteistojo L. J. parodymų matyti, kad V. J. aktyviais veiksmais prisijungė prie L. J. puolamojo pobūdžio veiksmų prieš A. S., net sudavė smūgius, tačiau nematė ir nežinojo apie nuteistojo galimai naudojamą įrankį (peilį). Akivaizdu, kad L. J. veikė pavojingai ne tik A. S., bet rizikingai ir neapdairiai kitų aplinkinių atžvilgiu. L. J. būdamas suaugęs sveiko proto žmogus turėjo ir galėjo numatyti, kad dėl naudojamo peilio gali kilti pavojus aplinkiniams. Esant šioms aplinkybėms akivaizdu, kad L. J. peiliu puldamas nukentėjusįjį A. S., o šalia stovinčiam ir jam padėjusiam V. J. nenumatė, kad gali atimti gyvybę, tačiau pagal veikos aplinkybes, savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad L. J. plėšimo metu peiliu smūgiuodamas nukentėjusiajam A. S., taip rizikingai ir neatsakingai elgdamasis įdūrė šalia stovėjusiam ir prieš nukentėjusįjį smurtavusiam V. J. į krūtinės ląstos kairę pusę ir padarė durtinį-pjautinį kiaurinį krūtinės ląstos kairės pusės sužalojimą su kiauriniu kairiojo plaučio ir kiauriniu širdies pažeidimu, kuris netrukus įvykio vietoje mirė. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad L. J. dėl nusikalstamo nerūpestingumo atėmė gyvybę V. J.

Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad L. J. veikoje nėra BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytų požymių. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nužudymas dėl chuliganiškų paskatų yra tada, kai jis padaromas dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, arba nužudymas visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį (Kasacinės nutartys Nr. 2K-441/2003, 2K-187/2008, 2K-446/2011). Chuliganiškos paskatos reiškiasi neišprovokuota agresija, nukentėjusiojo užpuolimu ir jo nužudymu nesant asmeninių tarpusavio santykių tarp kaltininko ir nukentėjusiojo arba panaudojant menkavertę dingstį. Šioms paskatoms būdinga tai, kad veika yra be priežasties, akivaizdžiai neadekvati. Pažymėtina tai, kad pagal bylos aplinkybes L. J. veiksmuose nenustatyta jokių chuliganiškų paskatų, viešosios tvarkos pažeidimo požymių. Teismų praktikoje taikant BPK normas reglamentuojančias nuosprendžio surašymą bei 2003 m. birželio 20 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimas Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“, numato, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes. Visos abejonės, kai jų nepavyksta pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į tai, kas aukščiau išdėstyta, konstatuoja, kad šioje byloje nenustatyta objektyvių įrodymų neginčijamai patvirtinančių L. J. tyčios (tiesioginės ar netiesioginės) nužudyti V. J. dėl chuliganiškų paskatų. Tai, kad V. J. buvo rastas nužudytas kiek toliau nuo įvykio vietos, neprieštarauja faktinėms aplinkybėms, nes iš teismo medicinos specialisto išvados matyti, kad po smūgio peiliu jis tam tikrą laiką galėjo atlikti savarankiškus veiksmus.

Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu L. J. buvo pripažinta nukentėjusiąja 2009 m. rugsėjo 11 d., R. J. – 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimais (1 t., 125 b. l., 4 t., 117 b. l.), o T. J. – 2011 m. rugsėjo 30 d. Klaipėdos apygardos teismo sprendimu (6 t., 60 b. l.). Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme visiems nukentėjusiesiems ar jų atstovui buvo suteikta galimybė tinkamai realizuoti savo teises baudžiamajame procese, tuo jie aktyviai naudojosi skundžiant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro sprendimus (BPK 28 straipsnis). Iš tikrųjų, ikiteisminio tyrimo medžiagoje ir skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad V. J., kaip bendrininkas, dalyvavo plėšime prieš nukentėjusįjį A. S. Ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme nukentėjusieji prašė iš visų pranešimų apie įtarimus ir kaltinimų pašalinti V. J. pavardę, L. J. nusikalstamus veiksmus kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir bylą perduoti prokurorui surašyti naują kaltinamąjį aktą (5 t., 54, 67, 68, 121, 122, 138-139, 185-187 b. l., 6 t., 64-65 b. l.). Kaip matyti iš apygardos teismo teisiamojo posėdžio protokolo, teisėjų kolegija nukentėjusiųjų prašymus grąžinti bylą prokurorui naujo kaltinamojo akto surašymui protokoline nutartimi atmetė motyvuojant tuo, kad šie klausimai iš dalies išspręsti teismo nutartyje perduodant bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje ir nutartyje, kuria atmestas L. J. ir jo gynėjo prašymas bylą perduoti prokurorui kaltinamajam aktui patikslinti (6 t., 70 b. l.). Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. birželio 23 d. nutartimi perdavė bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje (5 t., 149-150 b. l.). Šioje nutartyje pažymėta, kad V. J. teismui neperduotas, o dėl jo pavardės pašalinimo iš kaltinimo bus sprendžiama išnagrinėjus bylą teisiamajame posėdyje. Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. spalio 12 d. nutartimi L. J. ir jo gynėjo prašymą perduoti bylą prokurorui dėl kaltinamojo akto papildymo (pataisymo) atmetė (6 t., 67-69 b. l.).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija iš dalies sutinka su Klaipėdos apygardos teismo aukščiau nurodytomis išvadomis. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu V. J. įtarimai pagal BK 180 straipsnio 2 dalį nebuvo pateikti, o Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. birželio 23 d. nutartimi jis nebuvo atiduotas teismui. Iš nuteistojo L. J. parodymų ir aukščiau aptartų įrodymų matyti, kad V. J. veiksmuose yra požymiai nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 2 dalyje, tačiau jis minėtos nusikalstamos veikos padarymo metu kito bendrininko (L. J.) dėl neatsargumo buvo nužudytas, t. y. mirė. Vien tik dėl šios aplinkybės perduoti bylą prokurorui naujo kaltinamojo akto surašymui nėra pagrindo. Tačiau Lietuvos apeliacinis teismas šios nutarties motyvuose patikslina Klaipėdos apygardos teismo skundžiamą nuosprendį tuo, kad V. J., kurio veikoje yra nusikalstamos veikos požymiai, numatyti BK 180 straipsnio 2 dalyje, yra miręs. Ši klaida nėra esminė, todėl ištaisoma apeliacinio proceso metu. Teisėjų kolegijos nuomone, BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto reikalavimai nebuvo pažeisti, todėl ikiteisminio tyrimo metu ar teisme baudžiamasis procesas dėl V. J. neturėjo būti nutrauktas.

Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad kaltinamasis aktas surašytas nepažeidžiant BPK 219 straipsnio reikalavimų. Baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir Lietuvos apeliaciniame teisme esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie trukdytų nagrinėti bylą, nenustatyta. Tiek nuteistieji, tiek nukentėjusieji jokių įtikinamų argumentų dėl to nenurodo, todėl bylą perduoti prokurorui nėra pagrindo (BPK 254 straipsnis) (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1852 redakcija, 2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2199 redakcija).

Dėl bausmių skyrimo, civilinių ieškinių ir teismo išlaidų

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nukentėjusiesiems L. J. ir R. J. priteistos neturtinės žalos dydžiu. Teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Įvertinti šią žalą palikta teismui, kuris vadovaujasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai yra bendrieji teisės principai, vertybiniai kriterijai, leidžiantys konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų – nukentėjusiojo ir kaltininko – pusiausvyrą, atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus. Teismas negali vieno asmens interesus labiau sureikšminti, o kito – nuvertinti. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus.

Pirmosios instancijos teisme nustatyta, kad dėl L. J. nusikalstamų veiksmų nukentėjusieji patyrė dvasinį sukrėtimą, neigiamus dvasinius išgyvenimus, stresą, emocinę traumą. Tačiau apygardos teismas atsižvelgė į tai, kad neturtinė žala nukentėjusiesiems atsirado dėl L. J. neatsargių nusikalstamų veiksmų, be to, V. J., kuris yra miręs, plėšime prieš A. S. dalyvavo kaip bendrininkas. Todėl pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į šias aplinkybes, taip pat į teisingumo, sąžiningumo, protingumo kriterijus, teismų praktiką, neturtinės žalos dydį sumažino iki 15 000 Lt. Teisėjų kolegija sutinka su apygardos teismo tokiais motyvais ir mano, kad V. J. neįvertino susidariusios situacijos tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo A. S., norėdamas padėti L. J. palaužti nukentėjusiojo pasipriešinimą, pats pasielgė rizikingai, neatsakingai ir neapdairiai, ko pasekoje dėl nuteistojo (L. J.) neatsargių veiksmų buvo mirtinai sužalotas.

Pažymėtina, kad pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš nuteistojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Teisėjų kolegija pažymi, kad ši nuostata galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusieji L. J. ir R. J. pirmosios instancijos teisme pateikė civilinį ieškinį dėl 9 901,30 Lt turinės ir 500 000 Lt neturtinės žalai atlyginimo, tačiau apie teismo išlaidas advokato paslaugoms apmokėti nieko nebuvo minima (6 t., 55-56 b. l.). Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teisme, baigiamųjų pasisakymų metu, teisėjų kolegijos pirmininkas pranešė, jog nukentėjusioji L. J. pateikė 2012 m. gegužės 15 d. išrašytą kvitą Nr. XXX dėl 12 100 Lt teismo išlaidų už advokato paslaugas (7 t., 106, 112 b. l.). Tačiau pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, šio klausimo neišsprendė ir nieko dėl to nepasisakė. Bylos duomenys patvirtina, kad nukentėjusiųjų L. J. ir R. J. atstovas advokatas V. G. jų interesus atstovavo tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme. Advokatas V. G. minėtame kvite nekonkretizavo, kokias teisines paslaugas konkrečiai suteikė nukentėjusiesiems, tačiau iš bylos medžiagos suprantama, kad už atstovavimą ikiteisminiame tyrime ir pirmosios instancijos teisme. Pažymėtina, kad nukentėjusiosios L. J. nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomą sumą, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas gali nepriteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, jog nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nors bylos ištyrimas ikiteisminio tyrimo metu užtruko ir tęsėsi ilgą laiką pirmosios instancijos teisme, tačiau atstovavimo išlaidų suma yra per didelė, todėl sumažinama iki 6 550 Lt.

Remiantis baudžiamuoju įstatymu, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Pirmosios instancijos teismas A. B., I. J. (S.), L. J. skirdamas bausmę, atsižvelgė į jų asmenybes, padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kiekvieno iš jų, kaip bendrininko, veiksmų apimtį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Nuteistosioms A. B. ir I. J. (S.) taikytos atitinkamai BK 75 ir 92 straipsnių nuostatos, ir laisvės atėmimo bausmių vykdymas atidėtas. Teisėjų kolegijos nuomone, A. B. ir I. J. (S.) bausmės paskirtos nepažeidžiant BPK reikalavimų, jos individualizuotos, todėl jų švelninti nėra pagrindo.

Tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui teismas turi teisę paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatytą bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalis). Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad BK 54 straipsnio 3 dalis taikytina tada, kai byloje nustatomos išskirtinės aplinkybės, iš esmės mažinančios kaltininko padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (Kasacinė nutartis Nr. 2K-508/2007). Iš bylos medžiagos matyti, kad L. J. padarė sunkų (BK 11 straipsnio 6 dalis) ir neatsargų nusikaltimus (BK 16 straipsnis). Iš bylos medžiagos matyti, kad L. J. anksčiau neteistas, tačiau 2005 m. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už plėšimą. Pažymėtina, kad BK 180 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta tik laisvės atėmimo bausmė. L. J. atsakomybę sunkina tai, jog nusikaltimus jis padarė bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jis prisipažino padaręs plėšimą ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teisėjų kolegijos nuomone, padarytos nusikalstamos veikos nėra atsitiktinio pobūdžio, kurias nulėmė nepalankiai susiklosčiusių jo gyvenimo aplinkybių visuma. Tai, kad nuteistasis nėra pavojingas visuomenei, šiuo metu dirba, o ateityje vengs daryti nusikalstamas veikas, sieks pasikeisti ir gyventi teisėtą socialinį gyvenimą, yra labai jaunas, o paskyrus laisvės atėmimo bausmę praras socialinius ryšius, darbą, galimybę sukurti šeimą ir pan., sieks atlyginti nukentėjusiajam A. S. žalą nėra ir negali būti laikomos išimtinėmis aplinkybėmis, kurioms esant būtų galima taikyti švelnesnę negu sankcijoje numatyta bausmę. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliaciniame skunde paminėtos aplinkybės yra daugiau tipinės, negu išimtinės, nes teismų praktikoje tokie atvejai dažni, kai jauni, besimokantys ar dirbantys, turintys šeimą ir vaikus asmenys, ir tuomet, kai yra jų atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir net nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių už sunkių nusikaltimų padarymą nuteisiami realia laisvės atėmimo bausme. Taigi, šioje byloje nėra jokių išimtinių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog L. J. paskirta bausmė prieštarauja teisingumo principui ar neatitinka baudžiamajame įstatyme įtvirtintos bausmės paskirties. Kaip matyti iš bylos medžiagos, L. J. pagal BK 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausmė paskirta arčiau baudžiamojo įstatymo sankcijos minimumo. Teisėjų kolegijos nuomone, teismas skirdamas bausmes L. J. atsižvelgė į jo padarytų nusikaltimų pobūdį, pavojingumo laipsnį, tinkamai įvertino ir jo asmenybę bei kitas bylos aplinkybes, ir todėl teisingumo principo (BK 54 straipsnio 3 dalies) reikalavimų nepažeidė.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. lapkričio 23 d. nuosprendį pakeisti:

Iš L. J. priteisti L. J. 6 550 Lt (šešis tūkstančius penkis šimtus penkiasdešimt litų) advokato išlaidoms atlyginti.

Nuteistųjų L. J., I. J. (S.), nuteistosios A. B. ir jos gynėjos advokatės S. B. apeliacinius skundus atmesti.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.