- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-11-26
- Bylos Nr.
- 2K-442/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-30-1-00463-2009-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Albinas Sirvydis (pirm.), Dalia Bajerčiūtė, Vladislovas Ranonis (pran.)
- Nukentėjusysis
- T. J., L. J., R. J., A. S.
- Nuteistasis
- L. J., I. J., M. L., A. B., A. M.
- Civilinis ieškovas
- L. J., R. J.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Sirvydžio, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. J. (S.) ir nukentėjusiųjų L. J. , R. J. , T. J. kasacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 23 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 6 d. nutarties.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 23 d. nuosprendžiu nuteisti:
Žemesnės instancijos teismas
L. J. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, pagal BK 132 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 5 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir L. J. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas trejiems metams.
I. J. (S.) pagal BK 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams.
Vadovaujantis BK 92 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant nuteistąją I. J. (S.) be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, žinios nekeisti gyvenamosios vietos.
Iš nuteistojo L. J. nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams L. J. ir R. J. priteista 9 901,30 Lt turtinės ir 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Iš nuteistojo L. J. priteista 3 315,44 Lt Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos dėl nukentėjusiojo A. S. gydymo išlaidų atlyginimo.
Žemesnės instancijos teismas
Iš nuteistųjų L. J. , M. L. , A. B. ir I. J. (S.) solidariai priteista nukentėjusiajam A. S. 254 Lt turtinės ir 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Šioje byloje taip pat nuteisti A. B. , M. L. ir A. M. (A. M. ), tačiau dėl jų kasacinių skundų nepaduota.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 6 d. nutartimi pakeistas Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 23 d. nuosprendis. Iš nuteistojo L. J. priteista nukentėjusiajai L. J. 6 550 Lt išlaidų advokato paslaugoms apmokėti. Nuteistųjų L. J. , I. J. (S.), nuteistosios A. B. ir jos gynėjos apeliaciniai skundai atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vladislovo Ranonio pranešimą, nukentėjusiojo T. J., palaikiusio nukentėjusiųjų kasacinį skundą ir prašiusio jį patenkinti, nuteistojo L. J. ir jo gynėjo, prašiusių nukentėjusiųjų kasacinį skundą atmesti, prokuroro, prašiusio nuteistosios I. J. (S.) ir nukentėjusiųjų kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu su pakeitimais, padarytais apeliacinės instancijos teismo nutartimi, I. J. (S.) pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, L. J. pagal BK 180 straipsnio 2 dalį nuteisti už tai, kad, 2009 m. rugsėjo 5 d. M. L., I. J. (S.), A. B. ir mirusiam asmeniui susitarus pagrobti A. S. mobiliojo ryšio telefoną, apie 23.00 val. M. L. ir I. J. (S.) nuėjo į Taikos pr. 33 namo kiemą, Klaipėdoje, pakvietė ir taip sukurstė L. J. padaryti nusikaltimą. L. J. , stovint šalia ir stebint kitiems bendrininkams, paprašė nukentėjusiojo A. S. pasinaudoti jo mobiliojo ryšio telefonu. Nukentėjusysis A. S. davė L. J. savo 649 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Samsung S 5230“ su 5 Lt vertės SIM kortele, o L. J. , imituodamas pokalbį telefonu, nuėjo į šalį nuo nukentėjusiojo A. S. . Nukentėjusiajam pareikalavus atiduoti telefoną, L. J. telefono neatidavė ir, siekdamas jį išlaikyti, pradėjo A. S. stumdyti ir mušti rankomis. Matydamas, kad L. J. negali palaužti nukentėjusiojo pasipriešinimo, prie smurtinių veiksmų prisidėjo miręs asmuo.
L. J. ir miręs asmuo, veikdami kartu, nukentėjusįjį stumdė, sudavė rankomis smūgius į galvą, dešinę ranką ir padarė jam kraujosruvas smūgių sudavimo vietose, o L. J., peržengdamas susitarimo ribas su bendrininkais bei šiems nematant, iš kišenės išsitraukė peilį ir juo smūgiavo A. S. į krūtinę, pilvą, gaktos sritį, kairę ranką, veidą, tokiu būdu padarydamas nukentėjusiajam durtinius–pjautinius sužalojimus smūgių vietose, dėl kurių buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata. Nukentėjusiajam toliau priešinantis, prie jo priėjo I. J. (S.) ir A. B. ir abi skėčiais sudavė smūgius A. S. į galvą, taip padarydamos nukentėjusiajam kraujosruvą galvos plaukuotoje dalyje, tai nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą.
Šiais veiksmais L. J. , M. L. , I. J. (S.) ir A. B. palaužė nukentėjusiojo A. S. pasipriešinimą ir pagrobę telefoną, kurį su savimi turėjo L. J. , iš įvykio vietos pabėgo, pagrobtą telefoną nunešė ir perdavė A. M. , su kuriuo susitarė, kad telefoną parduos, o pinigus visi pasidalins.
Pagal BK 132 straipsnio 1 dalį L. J. nuteistas už tai, kad, plėšimo metu peiliu smūgiuodamas nukentėjusiajam A. S. , įdūrė šalia stovėjusiam nukentėjusiajam V. J. į krūtinės ląstos kairę pusę ir taip neatsargiai elgdamasis padarė V. J. durtinį–pjautinį kiaurinį krūtinės ląstos kairės pusės sužalojimą su kiauriniu kairiojo plaučio ir kiauriniu širdies pažeidimu, dėl to išsivystė ūmus išorinis ir vidinis nukraujavimas, kairės pusės pneumohemotoraksas bei širdies tamponada ir V. J. įvykio vietoje mirė. Tokiu būdu L. J. dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistoji I. J. (S.) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 23 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 6 d. nutartį ir bylą jai nutraukti.
Kasatorė mano, kad abiejų instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.
Kasaciniame skunde nuteistoji teigia, kad pirmosios instancijos teismas suvaržė jos įstatymų garantuotas teises bei pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 20 straipsnio (dalies nenurodo) nuostatų reikalavimus, todėl padarė nemotyvuotas išvadas dėl jos kaltumo padarius veiką, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje. I. J. (S.) nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK normas ir visi duomenys, kurie atlikti su ja, kaip nepilnamete, apklausiant ją liudytoja, pateikiant atpažinti, suvedant akistatom, surinkti bei užfiksuoti pažeidus jos teisę į gynybą. Taip apeliacinės instancijos teismas, patvirtindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kurį šis grindė nurodytais įrodymais, pats pažeidė BPK reikalavimus, nes nutartyje išdėstytos išvados vertinamos kaip prieštaringos (BPK 332 straipsnis). Pasak nuteistosios, ikiteisminio tyrimo metu padaryti BPK pažeidimai, jos nekaltumo prezumpcijos ignoravimas nulėmė teismų išvadas dėl jos kaltumo padarius plėšimą.
Nuteistoji nurodo, kad jos mama R. S. , kaip atstovė pagal įstatymą, ją gynęs advokatas daug kartų kreipėsi dėl neteisingo, subjektyvaus, tik kaltinančia linkme vykdomo ikiteisminio tyrimo, tyrėjos, kriminalinės tarnybos pareigūnų, procesui vadovavusio prokuroro neteisėtų veiksmų, išankstinės kaltės konstatavimo ir net grasinimo papildomais įtarimais už tai, kad gynė savo teises, norėjo bei nori objektyvios tiesos. Tik teisme buvo vykdomi daliniai jos prašymų tyrimai, o tai užvilkino teisminį bylos nagrinėjimą. Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, netyręs ir neturėdamas jos naudoto telefono žinučių, konstatavo, jog žinutę jai parašė V. J. , kuris to niekaip negalėjo padaryti, nes greičiausiai 23.28 val. jau buvo nužudytas. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, kad neaišku, kas parašė šią žinutę, nesiėmė jokių veiksmų ištirti šią aplinkybę ir nustatyti jos reikšmę bylos išsprendimo teisingumui.
Žemesnės instancijos teismas
I. J. (S.) pažymi, kad pirmosios instancijos teismas ją pripažino kalta pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, remdamasis L. J. parodymais, apeliacinės instancijos teismas šią poziciją patvirtino, tačiau pats L. J. jokio susitarimo su ja plėšti nenurodė. Kasatorė įžvelgia prieštaravimą tarp apeliacinės instancijos teismo išvadų, kad L. J. parodymai sutampa su M. L. ir A. B. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, ir nepripažinimo tų M. L. ir A. B. parodymų, kaip duotų suteikus joms liudytojų statusą, įrodymais. Kasatorei kyla klausimas, ar galima vadovautis asmenų, tyrusių šią bylą, tolesniais veiksmais, jei jie (kad ir dalis) yra neteisėti.
Šalies argumentai
Kasatorė nurodo, kad teismai patikėjo L. J. tariamai nuosekliais parodymais, nors jis net savo apeliaciniu skundu patvirtino faktą, jog siekia švelnesnės bausmės, nes padėjo pareigūnams ištirti BK 180 straipsnyje numatytą nusikaltimą ir niekada nepripažino V. J. neatsargaus nužudymo. Pasak nuteistosios, teismas objektyviai nenustatė nei kas, nei su kokiu įrankiu, nei kada, nei kodėl nužudė V. J. Nuteistoji nurodo nepažinojusi nei L. J. , nei A. M. , todėl nesutinka su jos veiksmų nubėgant kartu su M. L. pas jos pažįstamą L. J. bei bėgant iš konflikto vietos ir būnant laiptinėje su kitais asmenimis, kurie pagrobė telefoną, sužalojo žmones, vertinimu kaip nusikaltimo dalyvės.
Nuteistoji nesutinka su teismų išvada, kad jos bei kitų nuteistųjų parodymai kito ir kad ji trenkė skėčiu nukentėjusiajam A. S. , norėdama pagrobti iš jo telefoną. Teigia, kad ji priėjo prie besimušančių L. J. , V. J. ir A. S. tik norėdama juos išskirti, todėl sudavė skėčiu į šių vaikinų būrį. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad tyrimo metu kaltinamosios susirašinėjo SMS žinutėmis ir mokė viena kitą meluoti, sakyti, jog neprisimena įvykio aplinkybių, tą patvirtino ir apeliacinės instancijos teismas. Kasatorė atkreipia dėmesį, kad ji panašaus pobūdžio žinučių nerašė ir negavo, todėl teismai negalėjo vadovautis aplinkybe, kuri su kasatore nesusijusi. Kiti nuteistieji, iš esmės ir L. J. , nepatvirtino išankstinio ar kitokio susitarimo su ja panaudoti smurtą bei apiplėšti žmogų, visi paaiškino, kad po konflikto su A. S. ji taip pat neatliko jokių veiksmų, iš kurių galima būtų ją apkaltinti dalyvavus padarant nusikalstamą veiką.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nukentėjusieji L. J. , R. J. , T. J. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 23 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 6 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Nurodytas ir alternatyvus prašymas, netenkinus pirmojo: prašo pakeisti abiejų instancijų teismų sprendimus ir pripažinti, kad L. J. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte, priteisti visas atstovavimo išlaidas bei civiliniu ieškiniu prašomą neatlygintą neturtinės žalos dalį.
Kasatoriai mano, kad abiejų instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.
Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nuosprendį pažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimus bei nesilaikydamas BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų, o apeliacinės instancijos teismas iškėlė naują, neįtikėtiną V. J. nužudymo versiją, kuri pagrįsta tik prielaidų visuma. Kasatoriai nesutinka su teismų išvadomis dėl L. J. veiksmų, padarius tariamai neatsargų nusikaltimą, vertinimo, teigia abiejų instancijų teismų išvadas esant prieštaringas ir neįtikinamas. Nukentėjusieji tvirtina, kad L. J. ir A. S. parodymai negali nulemti teismų išvadų, pasak jų, V. J. nedalyvavo plėšime ir buvo nužudytas visiškai kitokiu būdu bei aplinkybėmis, tai padaryta tyčia dėl chuliganiškų paskatų. Nesutikdami su teismų išvadomis, kasatoriai pabrėžia, kad nėra jokių įrodymų, jog V. J. sužalojimo mechanizmas atitinka L. J. parodymus. L. J. parodė, kad A. S. jam laužė pirštus, norėjo atimti peilį. Teisme L. J. pasakojo neįtikėtiną peilio išsukimo į atvirkščią pusę istoriją, kurios metu buvo galimybė A. S. valdant jo ranką įdurti V. J. Pasak nukentėjusiųjų, tokiu atveju peilio geležtės V. J. kūne paliktas pėdsakas galėtų būti tik atvirkščias eksperto nustatytam dūrio pėdsakui. Kasatoriai atkreipia dėmesį, kad L. J. , priešingai teismų nustatytoms aplinkybėms, teigia nubėgdamas nuo A. S. matęs V. J. stovintį prie laiptinės, nors, eksperto tvirtinimu, patyrus tokį dūrį, koks nustatytas V. J. kūne, mirtis ištinka nedelsiant. Dar svarbesne aplinkybe nukentėjusieji laiko tai, kad V. J. mirtino sužalojimo žaizda neatitinka L. J. pateikto peilio duomenų, todėl, kasatorių manymu, V. J. galėjo būti nužudytas ne tuo įrankiu. Kasatoriai teigia, kad jų prašymai dėl papildomų ekspertinių tyrimų buvo pagrįsti ir neteisingai atmesti.
Skunde pažymima, kad teismai neatsižvelgė į bylos duomenis, leidžiančius spręsti, jog V. J. nužudė visiškai ne L. J. , o A. S. , kuris savo draugams yra pripažinęs galėjęs gindamasis tai padaryti. Kasatoriai mano, kad teismai be pagrindo neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad panašus į A. S. ir dar vienas asmuo pastebėti besižvalgantys įvykio vietoje. Pasak kasatorių, liko neištirta ir tai, kur A. S. buvo iki 3 val. nakties, kodėl jis pasišalino iš įvykio vietos, jei teigia buvęs užpultas ir yra nukentėjęs.
Šalies argumentai
Kasatoriai teigia, kad iš padarytų teismų išvadų nėra galimybės nustatyti tikslaus V. J. mirties laiko, o tai jiems kelia abejonių dėl jų sūnaus ir brolio nužudymo kaltininko. Jie mano, kad netgi apkaltinus L. J. V. J. gyvybės atėmimo veiksmais, tie veiksmai, suduodant stiprų smūgį peiliu, turėjo būti kvalifikuoti kaip nužudymas dėl chuliganiškų paskatų.
Kasatoriai pažymi nesant patikimų ir objektyvių įrodymų, kad jų sūnus ir brolis V. J. dalyvavo plėšime. Pasak jų, menamam įtariamajam mirus, tyrimo veiksmai pažeidė teisę į šio asmens gynybą. Skundo autoriai nesutinka su apeliacinės instancijos teismo nutartimi, kad šią jų apeliacinio skundo dalį galima išspręsti įrašu, jog V. J. yra miręs. Jiems nesuprantama šio teismo motyvacija, kad jų argumentai dėl teisių į gynybą pažeidimo nereikšmingi, nes teismui perduotame kaltinamajame akte yra nurodyti nusikalstami V. J. veiksmai ir teismai juos nagrinėjo. Pasak kasatorių, net jei ir būtų įrodyta, kad iki žūties V. J. būtų nusikaltęs, tai jam teismai privalėjo bylą nutraukti (BPK 3 straipsnis, 254 straipsnis).
Skunde pažymima, kad civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo, sumažinus jų prašomą sumą, išspręstas neteisingai. Kasatoriai, remdamiesi BPK 256 straipsnio jiems suteikta teise pareikšti kaltinimą dėl V. J. gyvybės atėmimo kitaip, negu kaltinimą reiškė prokuroras, teigia, kad teismas nesprendė šių klausimų ir dėl jų kaltinimo nepriėmė jokio sprendimo (BPK 301, 303 straipsnis), tuo išreikšdamas savo šališkumą.
Nuteistosios I. J. (S.) ir nukentėjusiųjų L. J. , R. J. , T. J. kasaciniai skundai atmestini.
Dėl nuteistosios I. J. (S.) kasacinio skundo argumentų
Nors nuteistoji teigia, kad teismai, vertindami įrodymus, padarė esminių BPK pažeidimų, tačiau tai argumentuoja tuo, jog teismų sprendimuose išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Pasak nuteistosios, bylos duomenys nepatvirtina jos dalyvavimo padarant plėšimą.
Motyvuojamoji dalis
Kolegija pažymi, kad, nagrinėdamas kasacinę bylą, teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Kasacinės instancijos teismui baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia galimybės iš naujo vertinti byloje surinktų įrodymų ir nustatinėti įrodytomis pripažintų bylos aplinkybių. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme. Kasacinės instancijos teisme įrodymų vertinimo klausimas analizuojamas tik teisės taikymo aspektu, t. y. sprendžiama, ar, teismams darant išvadas dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, nebuvo iš esmės pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai. Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas.
Kasaciniame skunde didžiausias dėmesys skiriamas, nuteistosios vertinimu, padarytiems pažeidimams ikiteisminio tyrimo metu, kurie esą nulėmė neteisingas teismų išvadas. Toks perdėtas ikiteisminio tyrimo sureikšminimas neatitinka BPK nuostatų. Pagal BPK 20 straipsnio 1 dalį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Ikiteisminio tyrimo įstaigos renka tokius duomenis, tačiau įrodymais jie tampa tik tada, kai juos tokiais pripažįsta teismas (BPK 20 straipsnio 2 dalis). BPK 242 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus: apklausti kaltinamuosius, nukentėjusiuosius, liudytojus, išklausyti į teismo posėdį pašauktų ekspertų ir specialistų išvadas bei paaiškinimus, apžiūrėti daiktinius įrodymus, balsu perskaityti protokolus ir kitus dokumentus. Nepriklausomai nuo to, kokie duomenys pateikti, teismas turi teisę atlikti bet kokį byloje reikalingą proceso veiksmą arba pavesti jį atlikti ar organizuoti jo atlikimą prokurorui ar ikiteisminio tyrimo teisėjui (BPK 287 straipsnis).
Nuteistoji buvo apklausta teisiamajame posėdyje, jos parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnei savaime nėra įrodymai, pagal BPK 276 straipsnio 4 dalį jie gali būti panaudoti kitiems įrodymams patikrinti. Pati nuteistoji pažymi, tą patvirtina ir bylos medžiaga, kad visi jos parodymai iš esmės nesiskiria, ji visą laiką neigė savo dalyvavimą padarant plėšimą. Taigi ta aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog su nuteistąja I. J. (S.) ir kitomis nuteistosiomis kaip su liudytojomis ikiteisminio tyrimo metu atliktais procesiniais veiksmais nuosprendis negali būti grindžiamas, neturi reikšmės bylai išspręsti teisingai. Kita vertus, kasacinės instancijos teismas negali sutikti su apeliacinės instancijos teismo teiginiu dėl I. J. (S.), M. L. ir A. B. apklausų liudytojomis neteisėtumo, nes jos buvo apklaustos liudytojomis ne dėl jų padaryto nusikaltimo, o dėl V. J. gyvybės atėmimo aplinkybių. Ikiteisminis tyrimas pradėtas pagal požymius nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 1 dalyje, nes namo kieme buvo rastas V. J. lavonas su smurtinės mirties požymiais, o iš tame rajone esančios degalinės greitosios medicinos pagalbos į ligoninę buvo pristatytas sužeistas A. S. Situacija buvo neaiški, buvo tikrinama versija, kad atimti V. J. gyvybę galėjo A. S. , tačiau šiai versijai nepasitvirtinus, 2010 m. kovo 31 d. ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu dėl V. J. nužudymo nutrauktas ir pradėtas tyrimas dėl plėšimo, kuriame A. S. pripažintas nukentėjusiuoju, kartu toliau tiriant V. J. gyvybės atėmimo aplinkybes. Kolegijos vertinimu, pagal pradinėje tyrimo dėl V. J. nužudymo stadijoje turėtus duomenis, nuteistosios I. J. (S.) kaip liudytojos apklausa negali būti pripažinta neteisėta.
Kasatorė, nesutikdama su nuteistojo L. J. parodymų dėl jos informuotumo apie susitarimą apiplėšti nukentėjusįjį A. S. vertinimo, nurodo, kad šis nuteistasis nepatvirtino susitarimo dėl jos dalyvavimo padarant plėšimą. Iš tikrųjų nuteistasis L. J. parodė, kad nuteistoji I. J. (S.) stovėjo šalia, kai nuteistoji M. L. pakvietė jį atimti iš nukentėjusiojo A. S. telefoną, ir jo supratimu girdėjo pokalbį. Pats savaime šis faktas nepatvirtina kasatorės bendrininkavimo, tačiau pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas teismai vertina įrodymus ne tik kiekvieną atskirai, bet ir jų visetą. Iš teismų sprendimų turinio matyti, kad teismai vertino ne tik nuteistojo L. J. , bet ir pačios kasatorės, kitų nuteistųjų parodymus bei pačius nuteistosios I. J. (S.) veiksmus ir tokio vertinimo pagrindu padarė išvadą dėl jos bendrininkavimo padarant plėšimą. Kasacinio skundo argumentai neduoda pagrindo manyti, kad tokiu vertinimu buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nenustačius esminių BPK pažeidimų, ta aplinkybė, kad nuteistoji tuos pačius bylos duomenis vertina kitaip ir nesutinka su teismų išvadomis, neduoda pagrindo kasacinės instancijos teismui tenkinti jos kasacinį skundą.
Nuteistoji I. J. (S.) taip pat ginčija teismų sprendimus dėl V. J. gyvybės atėmimo aplinkybių vertinimo.
Pagal BPK 20 straipsnio 3 dalį įrodymais gali būti tik tokie bylos duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teisingam I. J. (S.) bylos dėl jos dalyvavimo padarant nukentėjusiojo A. S. turto plėšimą išsprendimui V. J. gyvybės atėmimo aplinkybės reikšmės neturi, todėl šie klausimai nagrinėjami ne pagal nuteistosios, o pagal nukentėjusiųjų kasacinį skundą.
Dėl nukentėjusiųjų kasacinio skundo argumentų
Kolegija jau pasisakė dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų ir teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribų, todėl nukentėjusiųjų kasacinio skundo argumentai dėl jų sūnaus ir brolio gyvybės atėmimo faktinių aplinkybių nustatymo paliekami nenagrinėti, juo labiau kad jų išdėstyti teiginiai dėl nusikaltimo įrankio, sužalojimo mechanizmo, specialisto išvados, nukentėjusiojo A. S. veiksmų ir kitų bylos aplinkybių neatitinka bylos medžiagos ir žemesnės instancijos teismų sprendimų turinio.
Gyvybės atėmimo bylose itin svarbią reikšmę turi kaltininko kaltės formos nustatymas, nes tyčinis gyvybės atėmimas kvalifikuojamas kaip nužudymas pagal BK 129 straipsnį, o neatsargus – pagal BK 132 straipsnį. Nustatant kaltininko kaltės formą, atsižvelgiama į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, prieš nusikaltimą ir po jo padarymo bei kitas išplaukiančias iš konkrečios bylos aplinkybes. Mirusio nukentėjusiojo veiksmų vertinimas susijęs ne su jo pripažinimu kaltu padarius tam tikrą nusikalstamą veiką, o su kaltininko kaltės formos nustatymu. Šioje byloje itin svarbūs nuteistojo L. J. bei nukentėjusiojo V. J. tarpusavio santykiai ir jų atsiradimo įvykio vietoje aplinkybės. Byloje nenustatyta ir patys kasatoriai nenurodo jokių aplinkybių, dėl kurių nuteistasis L. J. būtų norėjęs V. J. mirties arba numatęs ir sąmoningai leidęs atsirasti jo mirčiai. Nukentėjusysis A. S. , siekdamas atsiimti iš nuteistojo L. J. savo telefoną, grūmėsi su nuteistuoju L. J. , kuris, norėdamas išlaikyti telefoną, prieš nukentėjusįjį A. S. panaudojo peilį, padarydamas jam atitinkamus kūno sužalojimus. Prie grumtynių prisidėjo V. J. ir jų metu patyrė mirtiną sužalojimą. Taigi, vertinant nuteistojo L. J. veikos subjektyviuosius požymius, esminę reikšmę turi ne tai, ar V. J. turėjo nusikalstamus ketinimus, o tai, kad nuteistojo L. J. veiksmai buvo nukreipti ne prieš V. J. , o prieš A. S. Teismų nustatytos faktinės bylos aplinkybės neduoda pagrindo manyti, kad nuteistojo L. J. kaltė dėl V. J. gyvybės atėmimo buvo tyčinė, taigi L. J. veiksmai pagal BK 132 straipsnio 1 dalį kvalifikuoti teisingai.
Pagal BPK 255 straipsnio 1 dalį byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje kaltinant L. J. A. S. turto plėšimu ir neatsargiu V. J. gyvybės atėmimu bei kaltinant I. J. (S.), M. L. ir A. B. A. S. turto plėšimu. Teismai, nagrinėdami šią bylą, jokio procesinio sprendimo dėl V. J. veiksmų negali priimti, todėl kasatorių teiginiai dėl mirusio asmens teisių pažeidimo ir būtinumo nutraukti jam bylą dėl plėšimo išeina iš bylos nagrinėjimo ribų. Minėta, kad nukentėjusiojo veiksmai turi būti vertinami tiek, kiek tai reikalinga išsamiam ir nešališkam visų bylos aplinkybių išnagrinėjimui. Apeliacinės instancijos teismas pakoregavo pirmosios instancijos teismo išvadas, iš kurių kasatoriams galėjo susidaryti įspūdis, kad V. J. veiksmai kvalifikuoti kaip nusikaltimas. Pagal BPK 254 straipsnį teismas gali nutraukti bylą tik kaltinamiesiems, bylos nutraukimas kitiems asmenims neįeina į nagrinėjančio bylą teismo kompetenciją.
Byla pagal teismingumą buvo perduota nagrinėti Klaipėdos miesto apylinkės teismui. Nagrinėjant šią bylą, nukentėjusieji L. J. ir R. J. pateikė rašytinį prašymą pakeisti kaltinime L. J. nurodytos veikos kvalifikavimą iš BK 132 straipsnio 1 dalies į BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, kuris priskiriamas labai sunkių nusikaltimų, už kuriuos numatyta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, kategorijai. Pagal BPK 225 straipsnio 2 dalį tokias bylas nagrinėja apygardos teismo trijų teisėjų kolegija, todėl apylinkės teismas pagal teismingumą bylą perdavė Klaipėdos apygardos teismui ir ją išnagrinėjo šio teismo trijų teisėjų kolegija. Kasatoriai nurodo, kad teismas neišsprendė jų pateikto kaltinimo ir dėl jo nepriėmė vienokio ar kitokio sprendimo. Toks teiginys prieštarauja bylos medžiagai ir įstatymo nuostatoms. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, teismas, kaip to reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 3 punkte, išdėstė nuteistojo L. J. nusikalstamos veikos atimant nukentėjusiojo V. J. gyvybę kvalifikavimo motyvus ir išvadas. Teismas sprendė, kad L. J. veiksmai atitinka BK 132 straipsnio 1 dalį. BPK 256 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad išnagrinėjus baudžiamąją bylą, kaltinamasis gali būti pripažintas kaltu ir remiantis kaltinamajame akte pateiktu veikos kvalifikavimu. Tai reiškia, kad joks atskiras sprendimas dėl teisme pateikto prašymo pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą nereikalingas, visi klausimai išsprendžiami priimamu nuosprendžiu. Priešingai negu teigia kasatoriai, jų prašymas buvo išnagrinėtas įstatymų nustatyta tvarka. Ta aplinkybė, kad teismai nuteistojo L. J. veiksmus kvalifikavo kitaip, negu prašė nukentėjusieji, negali būti vertinama kaip bylą nagrinėjusių teismų šališkumo pasireiškimas.
Nukentėjusieji L. J. ir R. J. pareiškė ieškinį Klaipėdos apygardos teisme dėl jiems padarytos žalos atlyginimo, įvertindami neturtinę žalą 500 000 Lt suma. Teismas, atsižvelgdamas į kaltininko kaltės formą ir konkrečias bylos aplinkybes, priteisė 15 000 Lt atlyginimą. Tokiu sprendimu įstatymo nuostatos nebuvo pažeistos. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje kaip vienas iš neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų nurodyta žalą padariusio asmens kaltė. Teismų praktikoje neatsargios kaltės atveju priteisiamas mažesnis neturtinės žalos atlyginimas, negu tyčinės kaltės atveju. Nukentėjusieji prašė priteisti keletą kartų didesnį neturtinės žalos atlyginimą, negu susiklosčiusi teismų praktika tyčinio gyvybės atėmimo (nužudymo) bylose, o teismai nustatė, kad nuteistojo L. J. kaltė pasireiškė neatsargumu, mažiau pavojinga neatsargumo rūšimi nusikalstamu nerūpestingumu. Kolegija sprendžia, kad nukentėjusiesiems priteistas neturtinės žalos atlyginimas atitinka įstatymo deklaruojamus sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus ir netenkina jų kasacinio skundo dalies dėl civilinio ieškinio išsprendimo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Atmesti nuteistosios I. J. (S.), nukentėjusiųjų L. J. , R. J. ir T. J. kasacinius skundus.