Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. G. (J. G.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 9 d. nuosprendžio, kuriuo J. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu aštuoneriems metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo J. G. priteista 28 049,88 Lt Valstybinei ligonių kasai nukentėjusiojo O. G. (O. G.) gydymo išlaidoms padengti.

Iš nuteistojo J. G. nukentėjusiosioms J. U. ir I. G. priteistas 8 211,18 Lt turtinės žalos atlyginimas.

Iš nuteistojo J. G. nukentėjusiajai I. G. priteistas 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. G. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad XXX m. lapkričio XX d., apie XX val. (duomenys neskelbtini) turgavietėje, esančioje (duomenys neskelbtini), konflikto metu dešine ranka sudavė vieną smūgį O. G. į veidą, dėl ko šis nugriuvo ant žemės ir pakaušiu atsitrenkė į asfalto grindinį, taip padarė nukentėjusiajam galvos sumušimą, kuris pasireiškė pakauškaulio linijiniu lūžiu, abiejų kaktinių skilčių pamatinio paviršiaus sumušimu, kraujo išsiliejimu po galvos smegenų minkštaisiais dangalais. Dėl patirtų sužalojimų O. G. komplikavosi galvos smegenų pabrinkimas, su abipusiu plaučių ir dešinės krūtinplėvės pūlingu uždegimu, dėl ko O. G. XXX m. kovo XX d. mirė.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visas pirmiau nustatytas bylos aplinkybes, mano, kad J. G. skundo dalis, kurioje jis teigia, kad jo veiksmai atitinka neatsargų gyvybės atėmimą, o ne nužudymą netiesiogine tyčia, pagrįsta. Nužudymo, numatyto BK 129 straipsnio 1 dalyje, ir neatsargaus gyvybės atėmimo, numatyto BK 132 straipsnio 1 dalyje, sudėtys skiriasi tik subjektyviuoju požymiu – kaltės forma. Nužudymas gali būti padaromas tik tiesiogine arba netiesiogine tyčia, o neatsargus gyvybės atėmimas – dėl nusikalstamo pasitikėjimo ar nusikalstamo nerūpestingumo.

Teismų praktikoje pažymima, kad sprendžiant kaltininko baudžiamosios atsakomybės klausimą lemiamą reikšmę turi priežastinio ryšio pobūdis. Priežastinis ryšis yra būtinasis ir atsitiktinis. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 129 straipsnį asmeniui galima tik tuo atveju, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir kilusių padarinių yra būtinasis priežastinis ryšis. Asmuo suvokdamas daromos veikos faktinę pusę, numato priežastinio ryšio vystymąsi bei numato, kokius padarinius gali sukelti jo daroma pavojinga veika. Tuo tarpu atsitiktinis padarinys nėra dėsningas veikos padarinys, todėl toks priežastinio ryšio vystymasis paprastai iš anksto nenumatomas. O jeigu priežastinio ryšio vystymasis nėra iš anksto numatomas, jis negali būti inkriminuotas kaip padarytas esant tyčinei kaltei. Taigi tik būtinasis priežastinis ryšis suponuoja tyčinę kaltę dėl kilusių padarinių, šiuo atveju dėl tyčinio nužudymo.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad O. G. mirties priežastimi buvo nuteistojo J. G. suduoto vieno smūgio ranka į veidą sukelti padariniai nukentėjusiojo organizme. Apeliacinės instancijos teismas mano, kad O. G. mirtis byloje nustatytomis aplinkybėmis buvo atsitiktinė veikos padarymo pasekmė, o toks atsitiktinis padarinys negali būti inkriminuotas kaip padarytas tyčia. Kiekvienas normalaus išsivystymo žmogus darydamas baudžiamojo įstatymo draudžiamą veiką suvokia jos pavojingumą ir numato kaip vystysis priežastinis ryšys, kokius padarinius gali sukelti jo padaryta veika. Iš teismo nustatytų bylos aplinkybių matyti, kad J. G. išankstinio tikslo sužaloti ar nužudyti nukentėjusiojo neturėjo. Konflikto iniciatorius iš dalies buvo pats nukentėjusysis O. G., kuris priekaištavo J. G. dėl įvykusio konflikto tualete bei norėjo suduoti smūgį nuteistajam, tačiau pastarasis, norėdamas nukentėjusįjį sudrausminti, sudavė smūgį ranka į petį. Atkreipiamas dėmesys, kad remiantis gyvenimišku patyrimu, paprastai vieno smūgio ranka sudavimas į petį, kuris žmogui nėra gyvybiškai svarbi kūno dalis, suaugusiam normalaus išsivystymo žmogui nesukelia gyvybės praradimo. Vieno smūgio ranka į petį sudavimas paprastai sukelia skirtingo laipsnio sveikatos sutrikdymus. Gyvybės atėmimas nėra dėsninga vieno smūgio ranka sudavimo pasekmė. Tokie padariniai kaip gyvybės atėmimas sąlygojami ne vien suduoto smūgio, bet ir papildomų priežasčių, susijusių su nukentėjusiojo sveikatos būkle, jo gydymo kokybe. Iš teismo nustatytų bylos aplinkybių, liudytojų parodymų bei teismo medicinos specialistų išvadų matyti, kad dėl J. G. suduoto smūgio nukentėjusysis iš karto nemirė. XXXX m. lapkričio XX d. vakare nukentėjusysis buvo paguldytas į ligoninę, nuo jo sklido alkoholio kvapas, veide jokių sužalojimų nebuvo, tačiau buvo nustatytas sumušimas pakaušio srityje, pakauškaulio lūžis su galvos smegenų sumušimu bei kraujosruva po voratinkliniu smegenų dangalu bei odos nubrozdinimas kairio kelio srityje, dėl ko buvo atlikta operacija, po kurios nukentėjusiojo būklė gerėjo, jis tapo sąmoningas. Todėl tolimesniam gydymui nukentėjusysis buvo perkeltas į VšĮ Vilniaus universitetinę slaugos ir ilgalaikio gydymo ligoninę, kurioje jo būklė blogėjo ir XXXX m. kovo X d. jis buvo pervežtas atgal į VGPUL Krūtinės chirurgijos skyrių dėl patracheostominės stemplės-trachėjos fistulės, komplikuotos rijimo sutrikimo, aspiracijos ir metapneumonine dešinės pleuros ertmės empiemos, kur XXXX m. kovo XX d. mirė.

Atkreipiamas dėmesys, kad jei asmuo nesuvokė daromos veikos pavojingumo kito žmogaus gyvybei, nenumatė padarinių, susijusių su gyvybės atėmimu, tie padariniai negali būti jam inkriminuoti kaip padaryti esant tyčinei kaltės formai, kuri reikalauja daromos veikos konkretaus pavojingumo suvokimo, konkrečių padarinių (gyvybės atėmimo) numatymo ir jų norėjimo ar sąmoningo leidimo jiems kilti. Pirmosios instancijos teismas nuteisdamas J. G. dėl tyčinio nužudymo konstatavo netiesioginę tyčią. Teismų praktikoje laikomasis nuostatos, kad ne­at­sar­gus gy­vy­bės at­ėmi­mas dėl nusikals­ta­mo pasitikė­ji­mo yra ta­da, kai kal­ti­nin­kas nu­ma­to, kad jo vei­ka ga­li su­kel­ti ki­to žmo­gaus mir­tį, ta­čiau leng­va­bū­diš­kai ti­ki­si šių pa­da­ri­nių iš­veng­ti (BK 16 straipsnio 2 dalis). Esant nusikalsta­mam pa­si­ti­kė­ji­mui kal­ti­nin­kas su­pran­ta, kad el­gia­si ri­zi­kin­gai dėl ki­to žmogaus gy­vy­bės, ta­čiau ti­ki­si gy­vy­bės at­ėmi­mo iš­veng­ti. Kal­ti­nin­ko ti­kė­ji­mas tu­ri bū­ti parem­tas aplin­ky­bė­mis, ku­rios, jo ma­ny­mu, tu­ri už­kirs­ti ke­lią ki­to žmo­gaus gy­vy­bės atėmimui. Šios ap­lin­ky­bės tu­ri bū­ti ob­jek­ty­vaus po­bū­džio. Ti­kė­ji­mas abst­rak­čio­mis aplinkybė­mis – sėk­me, pra­na­šys­tė­mis ar pan., ku­rios ne­tu­ri ob­jek­ty­vaus pa­grin­do ir iš es­mės ne­ga­li už­kirs­ti ke­lio ža­lin­giems pa­da­ri­niams at­si­ras­ti, ne­lai­ko­mas ti­kė­ji­mu kaip nusikalstamo pa­si­ti­kė­ji­mo kal­tės ele­men­tu. Ti­kė­ji­mas kon­kre­čio­mis ap­lin­ky­bė­mis, ku­rios, kal­ti­nin­ko ma­ny­mu, ob­jek­ty­viai ga­li pa­dė­ti iš­veng­ti ki­to žmo­gaus mir­ties, yra pa­grin­di­nis po­žy­mis, pa­gal ku­rį vei­ka atribojama nuo nu­žu­dy­mo ne­tie­sio­gi­ne ty­čia (BK 15 straips­nio 3 da­lis), kai kal­ti­nin­kas yra abe­jin­gas ga­li­mam ki­to žmo­gaus gy­vy­bės at­ėmi­mui dėl sa­vo veikos, są­mo­nin­gai leis­da­mas kil­ti nu­ma­to­miems pa­da­ri­niams. Ne­at­sar­gus gy­vy­bės atėmimas dėl nu­si­kals­ta­mo nerūpestingu­mo yra ta­da, kai kaltininkas ne­nu­ma­tė, kad jo vei­ka ga­li at­im­ti gy­vy­bę ki­tam žmo­gui, ta­čiau pa­gal vei­kos aplin­ky­bes ir sa­vo as­me­ni­nes sa­vy­bes tu­rė­jo ir ga­lė­jo tai numaty­ti (BK 16 straipsnio 3 dalis). Esant nu­si­kals­ta­mam nerūpestingumui, kal­ti­nin­kas nesu­pran­ta, kad da­ry­da­mas vei­ką ke­lia pa­vo­jų ki­to žmo­gaus gy­vy­bei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 26 punktas). Nusikalstamas pasitikėjimas reikalauja, kad asmuo ne tik suprastų, jog veikia rizikingai žmogaus sveikatai, ir numatytų žmogaus mirtį kaip galimus tokios veikos padarinius, bet ir tikėtųsi išvengti tų padarinių, t. y. kartu numatytų konkrečias realias aplinkybes, kurios, jo manymu, toje situacijoje pašalins pavojingų padarinių (žmogaus mirties) atsiradimo galimybę.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija mano, kad J. G. nesuprato pavojingo nukentėjusiojo gyvybei savo veikos pobūdžio, nenumatė, kad nuo vieno smūgio nukentėjusiajam į petį, ant kurio jokių sužalojimų objektyviai nenustatyta, jis gali griūti ir susitrenkti galvą ir taip jam sukelti mirtį, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai suprasti ir numatyti. Teismų praktikoje ir baudžiamosios teisės teorijoje laikomasi nuostatos, kad tu­rė­ji­mas numa­ty­ti pada­ri­nius yra ob­jek­ty­vus nusikalstamo nerūpes­tin­gu­mo kri­te­ri­jus, ku­ris nu­sta­to pa­rei­gos bū­ti at­sar­giam, da­rant atitinka­mas vei­kas, bu­vi­mą. To­kia pa­rei­ga ga­li iš­plauk­ti iš įsta­ty­mo, tar­ny­bos pa­rei­gų, profe­si­jos, anks­tes­nės veik­los, gy­ve­ni­mo pa­ty­ri­mo ir pan. Galėji­mas numa­ty­ti pa­da­ri­nius yra sub­jek­ty­vus nusikalsta­mo ne­rū­pes­tin­gu­mo kri­te­ri­jus, kuris nu­sta­to as­mens, tu­rin­čio atitin­ka­mą pa­rei­gą, re­a­lią ga­li­my­bę kon­kre­čio­je si­tu­a­ci­jo­je su­pras­ti daromos vei­kos pavojingu­mą bei nu­ma­ty­ti ki­to žmo­gaus gy­vy­bės at­ėmi­mą kaip jo vei­kos pa­da­ri­nius. Apie tai teis­mas spren­džia įvertinęs kal­ti­nin­ko as­me­ni­nes sa­vy­bes – pa­tir­tį, kompe­ten­ci­ją, išsilavi­ni­mą, svei­ka­tos būk­lę ir pan. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija mano, kad J. G. pareiga toje situacijoje būti rūpestingam ir elgtis atsargiai seka iš bendrų visuomeninio gyvenimo taisyklių, bendrų atsargumo normų, iš bendro draudimo naudoti bet kokį fizinį smurtą prieš kitus asmenis. Tai, kad nuteistasis galėjo numatyti, jog nukentėjusysis gali nugriūti nuo suduoto smūgio ir mirtinai susižaloti, rodo veikos padarymo aplinkybės, t. y. vieta, kur buvo suduotas smūgis (asfalto grindinys) ir O. G. asmenybė, t. y. jis buvo neblaivus. Todėl įvertinus visas šias aplinkybes tikimybė, jog nuo suduoto smūgio į petį nukentėjusysis gali nugriūti ir susižaloti galvą, buvo pakankamai didelė. Visos minėtos aplinkybės nuteistajam buvo žinomos, todėl įvertinus dar ir nuteistojo amžių, gyvenimišką patirtį, tai, kad jis yra normaliai protiškai išsivystęs, darytina išvada, kad nuteistasis turėjo ir galėjo suprasti, kad jo veiksmai pavojingi nukentėjusiojo gyvybei, turėjo ir galėjo numatyti, kad dėl jų nukentėjusysis gali būti ne tik sužalotas, bet ir mirti. Teisėjų kolegijos nuomone, J. G. prie padarinių (nukentėjusiojo mirties) prisidėjo tik iš dalies, t. y. sudavė smūgį ranka nukentėjusiajam į petį, dėl ko pastarasis nukrito ant žemės, pakaušiu atsitrenkė į asfalto grindinį, dėl ko įvyko pakauškaulio linijinis lūžis, abiejų kaktinių skilčių pamatinis paviršiaus sumušimas, kraujo išsiliejimas po galvos smegenų minkštaisiais dangalais, vėliau tai komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu, abipusiu plaučių ir dešinės krūtinplėvės pūlingu uždegimu ir dėl to nukentėjusysis mirė. Atkreipiamas dėmesys, kad J. G. nebuvo abejingas galimoms pasekmėms, nes po suduoto smūgio pamatęs, kad nukentėjusysis nugriuvo, jam padėjo atsikelti, pasiūlė iškviesti greitąją medicinos pagalbą, tačiau nukentėjusysis atsisakė medikų pagalbos ir pats grįžo namo. Atsižvelgdama į visas anksčiau paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija mano, kad J. G. veiksmai dėl kurių mirė O. G., turi būti vertinami kaip neatsargus gyvybes atėmimas dėl nusikalstamo nerūpestingumo, todėl jo veika iš BK 129 straipsnio 1 dalies perkvalifikuojama į BK 132 straipsnio 1 dalį.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau paminėtas aplinkybes nustatė, kad J. G. XXXX m. lapkričio XX d., apie XX val., (duomenys neskelbtini) turgavietėje, esančioje (duomenys neskelbtini), konflikto metu, dešine ranka sudavė vieną smūgį O. G. į kairįjį petį, dėl ko šis nugriuvo ant žemės ir pakaušiu atsitrenkė į asfalto grindinį, taip padarė nukentėjusiajam galvos sumušimą, kuris pasireiškė pakauškaulio linijiniu lūžiu, abiejų kaktinių skilčių pamatinio paviršiaus sumušimu, kraujo išsiliejimu po galvos smegenų minkštaisiais dangalais. Dėl patirtų sužalojimų O. G. komplikavosi galvos smegenų pabrinkimas, su abipusiu plaučių ir dešinės krūtinplėvės pūlingu uždegimu, dėl ko jis XXXX m. kovo XX d. mirė.

Pažymima, jog J. G. veika perkvalifikuojama iš nužudymo netiesiogine tyčia į neatsargų gyvybės atėmimą, todėl jam turi būti skiriama nauja bausmė. Skiriant J. G. bausmę būtina atsižvelgti į bendruosius bausmių skyrimo reikalavimus, numatytus BK 54 straipsnyje, bei į BK 61 straipsnio nuostatas. Remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

J. G. padarė neatsargų nusikaltimą dėl nusikalstamo nerūpestingumo, kas sukėlė labai sunkius ir nepataisomus padarinius. Byloje nėra J. G. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Teisėjų kolegijos nuomone, J. G. pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi nėra pagrindo, nes ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme buvo nenuoširdus, duodamas parodymus klaidino ne tik ikiteisminio tyrimo pareigūnus, bet ir teismą (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Tačiau tai nuteistajam nei sunkina, nei lengvina jo atsakomybę. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistojo nusikalstamą veiką iš dalies išprovokavo pats nukentėjusysis O. G. , kuris buvo neblaivus ir priekaištavo nuteistajam dėl konflikto tualete, keikėsi ir bandė suduoti. J. G. teisiamas pirmą kartą, dirba, charakterizuojamas teigiamai, nusikalstamą veiką padarė dėl nusikalstamo nerūpestingumo (neatsargi kaltė), jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta (t. 2, b. l. 28). Esant šioms aplinkybėms, J. G. skirtina laisvės atėmimo bausmė BK 132 straipsnio 1 d. sankcijos vidurkio ribose. BK 75 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Iš bylos medžiagos matyti, kad J. G. iš dalies prisipažino kaltu, atsiprašė nukentėjusiųjų ir pažadėjo atlyginti turtinę žalą (t. 2, b. l. 28). Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistasis, kaip asmenybė, nėra labai pavojinga visuomenei, todėl esant pirmiau paminėtoms visoms aplinkybėms yra pakankamas pagrindas manyti, kad J. G. bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, papildomai taikant baudžiamojo poveikio priemonę ir įpareigojimą (BK 67 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 75 straipsnio 2 dalies 7 punktas).

Apygardos teismas iš J. G. priteisė 28 049,88 Lt Valstybinei ligonių kasai O. G. gydymo išlaidoms atlyginti. Nors J. G. nusikalstama veika iš BK 129 straipsnio 1 dalies perkvalifikuojama į BK 132 straipsnio 1 dalį (kaip neatsargus gyvybės atėmimas), tačiau gydymo išlaidos atsirado dėl nuteistojo nusikalstamų veiksmų, jos yra pagrįstos dokumentais, todėl toks civilinis ieškinys priteistas pagrįstai.

Nuteistasis neginčija iš jo priteistos 8 211, 18 Lt turtinės žalos atlyginimo dydžio nukentėjusiosioms J. U. ir I. G., todėl ši nuosprendžio dalis neperžiūrima.

Pagal CK 6.250 straipsnį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų numatytais atvejais. Nustatydamas neturtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, teismas taip pat atsižvelgia į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šis įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, ją įvertinti palikta teismui, kuris, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, turi vadovautis ne tik CK 6.250 straipsniu, bet ir CK 6.282 straipsnyje nurodytais kriterijais. Remiantis CK 6.282 straipsnio 3 dalimi teismas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgdamas į sunkią žalą padariusio asmens turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaryta tyčia. Kaip matyti iš nuosprendžio, nukentėjusioji I. G. dėl sūnaus nužudymo prašė priteisti 500 000 Lt neturinę žalą. Vilniaus apygardos teismas iš J. G. priteisė nukentėjusiajai I. G. 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Nuteistasis apeliaciniame skunde neginčija iš jo priteistos neturtinės žalos dydžio. Šio dydžio nukentėjusioji taip pat neginčija. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas įvertino iš J. G. priteistinos neturtinės žalos kriterijus, juos aptarė nuosprendyje, todėl su jais nesutikti ar kitaip vertinti teisėjų kolegija neturi pagrindo. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas reikšmingas bylai aplinkybes priteistinos neturtinės žalos dydį sumažino iki 30 000 Lt. Nuteistasis apeliaciniame skunde neišdėsto įtikinamų argumentų, kuriems esant priteistas civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo turėtų būti sumažintas. Iš tikrųjų, J. G. yra jauno amžiaus, dirba, todėl ateityje galės atlyginti priteistą neturtinę žalą. Teisėjų kolegijos nuomone, nukentėjusiajai I. G. priteista neturtinė žala nėra aiškiai per didelė arba neteisinga, todėl teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijai nepažeisti. Nors J. G. nusikalstama veika perkvalifikuojama į lengvesnę, pirmosios instancijos teismo priteistą neturtinę žalą mažinti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 3 punktais,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 9 d. nuosprendį pakeisti:

J. G. veiką iš BK 129 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 132 straipsnio 1 dalį ir jam paskirti 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, J. G. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 3 (trims) metams. Įpareigoti J. G. per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms ir per du mėnesius atlyginti nukentėjusiesiems padarytą turtinę žalą.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.