Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Josifo Tomaševičiaus, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Olego Fedosiuko,

teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal l. e. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pareigas Raimondo Petrausko kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 29 d. nuosprendžio.

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 9 d. nuosprendžiu J. G. (J. G.) nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu aštuoneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš nuteistojo J. G. priteista: 28 049,88 Lt Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos nukentėjusiojo O. G. (O. G.) gydymo išlaidoms padengti; 8211,18 Lt nukentėjusiosioms J. U. ir I. G. turtinei žalai atlyginti; 30 000 Lt nukentėjusiajai I. G. neturtinei žalai atlyginti.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. sausio 29 d. nuosprendžiu nuteistojo J. G. apeliacinį skundą patenkino iš dalies ir Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 9 d. nuosprendį pakeitė: jo nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 1 dalies perkvalifikavo į BK 132 straipsnio 1 dalį ir paskyrė J. G. dvejų metų laisvės atėmimo bausmę; vadovaudamasi BK 75 straipsniu, J. G. paskirtos bausmės vykdymą atidėjo trejiems metams, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms ir per du mėnesius atlyginti nukentėjusiesiems padarytą turtinę žalą. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutartimi, remiantis BK 74 straipsniu, J. G. paskirtas įpareigojimas per du mėnesius atlyginti nukentėjusiesiems padarytą turtinę žalą pakeistas į 80 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, įpareigojant šiuos darbus atlikti per aštuonis mėnesius nuo nutarties įsiteisėjimo dienos.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Olego Fedosiuko pranešimą, prokuroro ir nukentėjusiųjų, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nust a t ė:

J. G. pagal BK 132 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2008 m. lapkričio 16 d., apie 16 val., (duomenys neskelbtini) turgavietėje, esančioje (duomenys neskelbtini), konflikto metu dešine ranka sudavė vieną smūgį O. G. į kairįjį petį, dėl to šis nugriuvo ant žemės ir pakaušiu atsitrenkė į asfalto grindinį. Taip nukentėjusiajam buvo padarytas galvos sumušimas, kuris pasireiškė pakauškaulio linijiniu lūžiu, abiejų kaktinių skilčių pamatinio paviršiaus sumušimu, kraujo išsiliejimu po galvos smegenų minkštaisiais dangalais. Dėl patirtų sužalojimų O. G. komplikavosi galvos smegenų pabrinkimas su abipusiu plaučių ir dešinės krūtinplėvės pūlingu uždegimu, nuo to jis 2009 m. kovo 14 d. mirė.

Prokuroras taip pat pažymi, kad teismų praktikoje gyvybės atėmimo bylose yra suformuota nuostata, jog tais atvejais, kai nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui, taip pat nepriklausomai nuo to, ar jis buvo netinkamai gydomas, ar netinkamai diagnozuoti jo sužalojimai, ir kad, nesant šių aplinkybių, mirties galbūt buvo galima išvengti. Todėl apeliacinės instancijos teismo teiginiai, kad nuteistasis prisidėjo prie nukentėjusiojo mirties tik iš dalies ir atsiradę padariniai galėjo būti nulemti ne vien suduoto smūgio, bet ir papildomų priežasčių, nepagrįsti. Anot prokuroro, teismų praktikoje pripažįstamas tik būtinasis priežastinis ryšys, kuris nustatomas atsižvelgiant į tai, ar kaltininko veika buvo būtina sąlyga pasekmei kilti (be jos ši nekiltų), ar kilusi pasekmė buvo dėsningas veikos rezultatas. Atsitiktinis priežastinis ryšys reiškia, kad padarinius lėmė ne kaltininko veika, bet kita priežastis (pvz., asmuo miršta ne nuo kaltininko jam padaryto sužalojimo, bet nuo traumos, kilusios jį gabenant į ligoninę, ir pan.). Toks priežastinis ryšys baudžiamojoje teisėje nepripažįstamas juridiškai reikšmingu ir nesudaro pagrindo inkriminuoti asmeniui atsitiktinai kilusių padarinių. Tais atvejais, kai tarp suduoto smūgio ir nukentėjusiojo mirties nėra įsiterpęs joks kitas veiksnys, turintis lemiamos įtakos mirčiai, laikytina, kad priežastinis ryšys egzistuoja. Skirtingai, nei teigiama apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, nustatytos baudžiamojoje byloje aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad tarp nuteistojo veiksmų ir padarinių yra būtinasis priežastinis ryšys. Byloje nustatyti padariniai (nukentėjusiojo mirtis) buvo tyčinio pakankamai stipraus nuteistojo smūgio pasekmė, šie padariniai yra dėsningi, nes tarp veiksmų suduodant smūgį ir atsiradusių žalingų padarinių nebuvo įsiterpęs joks kitas veiksnys, kuris būtų turėjęs įtakos nukentėjusiojo mirčiai. Nukentėjusiojo atsitrenkimą galva į asfalto grindinį ir galvos sumušimą galima įvardyti kaip tarpinę, bet dėsningą grandį tarp smūgio nukentėjusiajam ir pastarojo mirties.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl įrodymų vertinimo

Kasaciniame skunde ginčijamas apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas, kurio pagrindu nustatyta, kad nukentėjusysis O. G. nugriuvo, atsitrenkė pakaušiu į asfaltą ir patyrė mirtiną traumą dėl J. G. jam suduoto smūgio į kairįjį petį, bet ne į veidą, kaip buvo nustatęs pirmosios instancijos teismas. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, nagrinėja bylą teisės taikymo aspektu, taigi iš naujo surinktų įrodymų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato.

Bylos medžiaga rodo, kad apeliacinės instancijos teismas suduoto smūgio lokalizaciją nustatė detaliai įvertinęs ir patikrinęs byloje esančius įrodymus: įvykį mačiusios liudytojos M. K. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir abiejų instancijų teismuose; nukentėjusiųjų I. G. ir J. U. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (kad M. K. joms pasakojo, jog nuteistasis sudavė smūgį O. G. į krūtinės sritį); Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto (duomenys neskelbtini) skyriaus specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) universitetinės ligoninės 2010 m. sausio 11 d. raštą, teismo medicinos eksperto Janušo Rybalko paaiškinimus, duotus pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose, iš kurių matyti, kad ant nukentėjusiojo O. G. veido jokių smurto pėdsakų nebuvo; J. G. paaiškinimą, kodėl jis anksčiau teigė, kad sudavė smūgį į veidą. Išnagrinėjęs šiuos duomenis, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad, nors J. G. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme teigė, jog sudavė nukentėjusiajam į veidą, tačiau ši aplinkybė nebuvo pagrįsta jokiais kitais objektyviais įrodymais. Dėl to teisingais ir atitinkančiais kitus byloje esančius duomenis pripažinti J. G. parodymai, duoti apeliacinės instancijos teismui, – kad jis sudavė nukentėjusiajam ne į veidą, bet į kairįjį petį.

Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo išvada dėl suduoto smūgio lokalizacijos pagrįsta kruopščiai atliktu įrodymų tyrimu ir jų visapusiška analize. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, pagrindinė įvykio liudytoja M. K., atsakydama į teisėjų, prokuroro ir gynėjo klausimus, kelis kartus kategoriškai patvirtino, kad smūgis buvo suduotas būtent į petį (T. 2, b. l. 57).

Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytas aplinkybes, kasacinio teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 132 straipsnio 1 dalį

Apeliacinės instancijos teismas perkvalifikavo J. G. padarytą veiką iš nužudymo, padaryto netiesiogine tyčia, į gyvybės atėmimą dėl neatsargumo (nusikalstamo nerūpestingumo). Toks perkvalifikavimas nulemtas išvados, kad nuteistasis nesuprato savo veikos pavojingumo nukentėjusiojo gyvybei, nenumatė, kad nuo vieno smūgio nukentėjusiajam į petį jis gali griūti ir susitrenkti galvą ir nuo to mirti, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai suprasti ir numatyti. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pritaria tokiai teismo išvadai, nors kai kurie apeliacinės instancijos teismo motyvai ir kelia abejonių.

Apeliacinės instancijos teismas, paneigdamas pirmosios instancijos teismo išvadą, kad gyvybė atimta netiesiogine tyčia, pagrįstai atsižvelgė į J. G. nurodytus savo elgesio motyvus – kad jis, ranka suduodamas smūgį į petį neblaiviam ir prieš tai konfliktą sukėlusiam O. G., siekė jį sudrausminti, o ne smurtauti. Pagrįstai atsižvelgta ir į tai, kad J. G. elgesys po padarytos veikos nerodė abejingumo galimiems pavojingiems padariniams – po suduoto smūgio jis padėjo atsikelti nukentėjusiajam, pasiūlė iškviesti (duomenys neskelbtini) medicinos pagalbą, tačiau nukentėjusysis atsisakė medikų pagalbos ir pats grįžo namo. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, taip pat į tai, kad byloje nepasitvirtino aplinkybė dėl stipraus smūgio sudavimo į gyvybiškai svarbią kūno vietą (galvą), pritartina išvadai, kad nuteistasis, suduodamas tik vieną smūgį nukentėjusiajam į petį, nesuvokė šio veiksmo pavojingumo gyvybei, nenumatė mirties galimybės, nors galėjo ir turėjo tai numatyti.

Kita vertus, teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo dalimi, kurioje atkreiptas dėmesys į prieštaringus teismo motyvus, susijusius su priežastinio ryšio analize. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad O. G. mirtis byloje nustatytomis aplinkybėmis buvo atsitiktinė veikos pasekmė ir kad toks atsitiktinis padarinys negali būti inkriminuotas kaip padarytas tyčia, bet pakankamas neatsargiai kaltei nustatyti. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamosios atsakomybės pagrindimas atsitiktiniu priežastiniu ryšiu apskritai yra abejotinas tiek kalbant apie tyčines, tiek apie neatsargias nusikalstamas veikas. Ši apeliacinės instancijos teismo motyvų dalis prieštaringa. Konstatavus, kad mirtis buvo atsitiktinė smūgio pasekmė, nelogiškai skamba išvada, kad nuteistasis turėjo ir galėjo šią atsitiktinę pasekmę numatyti. Be to, išvadai dėl atsitiktinio priežastinio ryšio pobūdžio prieštarauja kita apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada – kad, įvertinus visas bylos aplinkybes, tikimybė, jog nuo suduoto smūgio į petį neblaivus nukentėjusysis gali nugriūti ir susižaloti galvą, buvo pakankamai didelė (T. 2, b. l. 66).

Kasacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, jokių aplinkybių, paneigiančių būtinojo priežastinio ryšio buvimą, byloje nenustatyta. Atvirkščiai, visos versijos, kad nukentėjusysis galėjo mirti dėl kokios nors kitos priežasties, pvz., susižaloti konfliktuodamas su savo sugyventine ar ligoninėje iškrisdamas iš lovos, teismo paneigtos (T. 2, b. l. 64). Tuo tarpu nukentėjusiojo mirtis, kilusi dėl to, kad jis nuo smūgio griuvo, atsitrenkė galva į asfaltą ir patyrė mirtiną galvos traumą, netraktuotina kaip atsitiktinė suduoto smūgio pasekmė (kasacinės nutartys Nr. 2K-342/2009, 2K-446/2010). Nepaisant šių motyvacijos trūkumų, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas padarė bylos aplinkybes atitinkančią išvadą, kad nuteistasis J. G., sudavęs smūgį į petį nukentėjusiajam, nors ir nenumatė, kad šis nugrius ir patirs mirtiną traumą, bet turėjo ir galėjo tai numatyti, taigi nusikalstamą veiką padarė dėl nusikalstamo nerūpestingumo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nuta r i a:

L. e. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pareigas Raimondo Petrausko kasacinį skundą atmesti.