Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d., 132 str. 1 d. ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 132 str. 1 d. laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 2 (dviems) mėnesiams;

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d. paskirtosios bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir A. G. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš A. G. R. D. naudai priteista 2000 litų neturtinei žalai atlyginti.

Iš A. G. L. G. naudai priteista 2550 litų turtinei žalai ir 100000 litų neturtinei žalai atlyginti.

Iš A. G. Valstybinės ligonių kasos naudai priteista 5332,10 litų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. G. nuteistas už tai, kad prie kavinės (duomenys neskelbiami) 2005 m. spalio 7 d. apie 22.30 val. tarpusavio konflikto metu tyčia sudavė vieną smūgį kumščiu R. D. į veido sritį bei kairę plaštaką tuo padarydamas jam poodinę kraujosruvą kairiame žande ir kairės plaštakos I-o piršto distalinės falangos lūžimą ir taip R. D. sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Be to A. G. nuteistas už tai, kad toje pat vietoje, (duomenys neskelbiami) tuoj po R. D. sužalojimo, 2005 m. spalio 7 d. apie 23.30 val. tarpusavio konflikto su A. G. metu tyčia sudavė vieną smūgį kumščiu jam į veidą, nuo kurio šis nugriuvo aukštielninkas ir atsitrenkęs galva į betoninį grindinį patyrė sunkią galvos smegenų traumą, pasireiškusią odos nubrozdinimu ir kraujosruva galvos minkštuosiuose audiniuose pakaušio srityje, kuri komplikavosi smegenų ir plaučių pabrinkimu, plaučių uždegimu, skysčių susikaupimu krūtinplėvių ertmėse, progresuojančiu širdies ir kvėpavimo funkcijų nepakankamumu, nuo kurios A. G. 2005 m. spalio 14 d. 3.45 val. mirė, tai yra atėmė jam gyvybę dėl neatsargumo.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu dėl to, kad tyčia nesunkiai sužalojo R. D. , bei priteisdamas iš jo nukentėjusiojo R. D. naudai 2000 litų neturtinei žalai atlyginti, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, taip pat netinkamai pritaikė ir aiškino materialinės teisės normas bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos vienodos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Nuteistojo teigimu, byloje nėra surinkta jokių įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad būtent jis R. D. sulaužė pirštą, kadangi byloje neginčijamai nustatyta, jog tą vakarą R. D. buvo smarkiai apsvaigęs nuo alkoholio, dėl ko visiškai neatsimena jokių įvykio aplinkybių, be to, nukentėjusysis mušėsi ir atlikinėjo įvairius imtynių veiksmus su savo kolegomis, kurie taipogi buvo stipriai apsvaigę nuo alkoholio. Anot apelianto, jis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios prisipažino sudavęs vieną smūgį R. D. į veidą, nuo kurio jis nugriuvo. Šią aplinkybę patvirtino liudytojas E. Ž. , be to, specialisto išvadoje Nr. 4293/05 (02) nurodyta, kad sužalojimų lokalizacija neprieštarauja tam, kad tokius sužalojimus galėjo pasidaryti ir pats R. D. . Minėtoje specialisto išvadoje konstatuota, kad sužalojimai R. D. padaryti keturių trauminių poveikių pasėkoje, o jis (apeliantas) sudavė R. D. tik vieną smūgį. Todėl, apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu dėl nesunkaus R. D. sveikatos sutrikdymo, vadovavosi ne bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais jo kaltę, bet tik prielaidomis ir spėjimais, tuo pažeisdamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr.40 1.1, 3.1.4, 3.1.8 punktus.

Nukentėjusioji L. G. atsikirtimuose į nuteistojo A. G. apeliacinį skundą prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė ir nukentėjusioji prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. G. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Nuteistasis apeliaciniame skunde ginčija savo kaltę tyčia nesunkiai sužalojus R. D. , tai yra A. G. nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad būtent jis R. D. sulaužė pirštą. Paties nuteistojo A. G. parodymais, nukentėjusiojo R. D. parodymais, teismo medicinos specialisto išvada, kitais bylos įrodymais yra nustatytos ir įrodytos aplinkybės, kad 2005 m. spalio 7 d. A. G. R. D. atžvilgiu vartojo fizinį smurtą, dėl ko R. D. buvo padarytas sveikatos sutrikdymas. Nuteistasis A. G. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme neginčijo aplinkybės, jog įvykio metu R. D. sudavė vieną smūgį į veidą. Šios aplinkybės nuteistasis neneigia ir apeliaciniame skunde, jis tik mano, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog būtent jis, suduodamas vienintelį smūgį R. D. , nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą. Apeliantas nurodo, jog R. D. įvykio metu buvo smarkiai apsvaigęs nuo alkoholio, dėl ko visiškai neatsimena įvykio aplinkybių, be to, nukentėjusysis mušėsi ir atlikinėjo įvairius imtynių veiksmus su savo kolegomis, kurie taip pat buvo stipriai apsvaigę nuo alkoholio. Šis apelianto teiginys neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Nukentėjusysis R. D. pirmosios instancijos teisme nurodė, jog 2005 m. spalio 7 d., 22.30 val. buvo nemažai išgėręs, todėl negalintis pasakyti nei kas jį sumušė, nei kokiu būdu tai padarė. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis paaiškino, kad 2005 m. spalio 7 d., apie 23 val., išėjus parūkyti į lauką, prie kavinės (duomenys neskelbiami) jis pajuto vieną smūgį į galvos sritį, nuo kurio nukrito ant žemės bei pajuto piršto (nykščio) skausmą (t. 1, b. l. 50 – 51). Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kurios būtų pagrindas abejoti šiais nukentėjusiojo R. D. parodymais, priešingai, jų teisingumą patvirtina kita bylos medžiaga. Liudytojas A. G. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme nurodė, kad 2005 m. spalio 7 d., apie 23 val. iš kavinės (duomenys neskalbiami) į lauką parūkyti išėjo trise: jis, A. G. ir R. D. , jokio konflikto, ar juo labiau muštynių tarp jų nebuvo. Specialisto išvadoje Nr. G 4293/05 (02) konstatuota, kad R. D. buvo padaryti du sužalojimai – poodinė kraujosruva kairiajame žande ir kairės plaštakos pirmo piršto distalinės falangos lūžimas, šie sužalojimai padaryti ne mažiau keturių trauminių poveikių pasėkoje. Kairės rankos pirmo piršto pirštakaulio lūžimas galėjo gautis R. D. ginantis nuo suduodamo smūgio (t. 1, b. l. 60 – 61). Apeliaciniame skunde nurodoma, kad A. G. vienu smūgiu negalėjo padaryti keturių trauminių poveikių, kaip parašyta teismo medicinos specialisto išvadoje. Tačiau teismo medicinos ekspertas D.Tumėnas paaiškino, jog teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. G 4293/05 (02) buvo padaryta techninė klaida nurodant, kad sužalojimai R. D. padaryti keturių trauminių poveikių pasėkoje. Sužalojimai buvo padaryti dviejų trauminių poveikių pasėkoje, nes yra nustatyti tik du atskiri sužalojimai (t. 1, b. l. 62). Teismo medicinos specialisto išvada neprieštarauja pirmosios instancijos teismo nustatytam sužalojimų R. D. padarymo mechanizmui – R. D. žandas ir pirštas buvo sužaloti, suduodant vieną smūgį, o tą smūgį sudavė ne kas kitas, bet, būtent, nuteistasis A. G. . Teismo medicinos specialisto išvadoje R. D. padarytas sužalojimas vertinamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes dėl pirštakaulio lūžimo jo sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei dešimt parų. Byloje surinktų įrodymų visetas leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad A. G. padarė nusikalstamą veiką, kuri teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d.

Nuteistasis A. G. apeliaciniame skunde nesutinka su jam paskirtos bausmės dydžiu, taip pat su pirmosios instancijos teismo išvada, jog bausmės tikslai nebus pasiekti be realaus laisvės atėmimo ir prašo paskirtosios laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos BK 41 str. įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas Baudžiamojo kodekso straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bausmės paskyrimas yra svarbiausia baigiamoji baudžiamosios bylos stadija, nes bausmės paskyrimu įvertinamas ne tik nusikaltimo pavojingumo laipsnis, nusikaltimo požymių turinys, jų pobūdis, bet ir kaltininko asmenybė, atsakomybę sunkinančios ir lengvinančios aplinkybės. Lietuvos Respublikos BK 54 str. įstatymo leidėjas įtvirtino bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai įtvirtina nuostatą, kad bausmė turi būti individualizuota ir paskirta atsižvelgiant į įstatymo reikalavimus. Atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nustatymas yra viena iš skiriamos bausmės individualizavimo sąlygų. Lietuvos Respublikos BK 61 str. įtvirtinta nuostata, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį ir pobūdį, tarpusavio santykį, taip pat kitas Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

A. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. bei 132 str. 1 d. Minėtų Baudžiamojo kodekso straipsnių sankcijose laisvės atėmimo bausmė numatyta kaip alternatyva laisvės apribojimui ir areštui. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. G. griežčiausią bausmės rūšį iš nustatytų straipsnių, numatančių baudžiamąją atsakomybę už padarytas nusikalstamas veikas, sankcijose – laisvės atėmimą, atsižvelgė į padarytų nusikaltimų sunkumą, jų pavojingumo visuomenei laipsnį, į šių nusikaltimų pasekmes, į kaltinamojo asmenybę (charakterizuojamas patenkinamai), atsakomybę lengvinančią aplinkybę, į nusikaltimais padarytos žalos dydžius bei į tai, kad A. G. tik mažą žalos dalį atlygino prieš pat bylos nagrinėjimo teisme pabaigą. Pirmosios instancijos teismas paskyrė A. G. laisvės atėmimo bausmę, didesnę nei Baudžiamojo kodekso straipsnių, nustatančių atsakomybę už A. G. įvykdytas nusikalstamas veikas, sankcijų vidurkiai. Parinkdamas bausmė dydį nuteistajam A. G. , pirmosios instancijos teismas be anksčiau paminėtų aplinkybių įvertino ir tai, jog A. G. baustas administracine tvarka už viešosios tvarkos pažeidimus, alkoholinių gėrimų gėrimą viešose vietose ir panašaus pobūdžio pažeidimus, išbrauktas iš Kauno technologijos universiteto studentų sąrašų, iki teismo nukentėjusiųjų neatsiprašė. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai parinko bausmės rūšį, tačiau parenkant bausmės dydį, buvo pažeisti Lietuvos Respublikos BK 61 str. reikalavimai. Minėto straipsnio nuostatos įpareigoja teismą įvertinti atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį, tarpusavio santykį, taip pat kitas Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes ir parinkti bausmės rūšį bei dydį, skaičiuojant nuo jos vidurkio. Šioje byloje nustatyta A. G. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, todėl nuteistajam skirtina bausmė, neviršijanti įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos vidurkio.

Lietuvos Respublikos BK 75 str. apriboja bausmės vykdymo atidėjimo taikymą šiomis formaliai būtinomis sąlygomis: asmuo nuteistas už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, t. y. nusikaltimo sunkumo laipsnis ir bausmės dydis.

Svarstydamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą ir spręsdamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, teismas turi atsižvelgti į visas bylos aplinkybes. Kaltininko asmenybės įvertinimas tokiu atveju yra vienas iš svarbesnių faktorių. Vertindamas nusikaltimą padariusiojo asmenybę, teismas turi skirti asmenybės požymius, kurie lemia asmens pavojingumą, ir požymius, kurie tam įtakos neturi. Kaltininko pavojingumą nulemia požymiai, charakterizuojantys jį iki nusikaltimo padarymo (ankstesni nusikaltimai ar kiti teisės pažeidimai, polinkis į girtavimą, narkotinių ar kitų svaiginančių priemonių vartojimą, vertybinė orientacija, požiūris į darbą, šeimą, asmens charakteristika ir pan.), nusikaltimo padarymo metu (nusikaltimo padarymo būdas, įrankiai ir priemonės, laikas, vieta, pasekmių sunkumas, kaltės forma, nusikaltimo tikslas ir motyvas) ir po nusikaltimo padarymo (atvykimas ir prisipa­žinimas, gailėjimasis, padėjimas išaiškinti nusikaltimą ir kitus bendrininkus, žalos atlyginimas, nukentėjusiojo atsiprašymas, nusikalstama veika sukeltų neigiamų pasekmių kompensavimas ir pan.). Įvertindamas byloje esančius duomenis apie kaltininko asmenybę, teismas taip pat turi kreipti ypatingą dėmesį į tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius (kaltininkas neteks šeimos, nuolatinio darbo, galimybės baigti mokslą ar įgyti specialybę, nebus kam prižiūrėti nepilnamečių, sergančių asmenų ar invalidų ir pan.). Lietuvos Respublikos BK 75 str. nuostatų taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga, tai yra, net ir nustačius visas formaliai būtinas Lietuvos Respublikos BK 75 str. taikymo sąlygas, teismas gali, bet neprivalo minėto straipsnio nuostatų taikyti kaltininko atžvilgiu bei atidėti jam paskirtos bausmės vykdymą. Tai priklauso nuo visų bylos aplinkybių bei kaltininko asmenybės įvertinimo. Pirmosios instancijos teismas nusprendė netaikyti Lietuvos Respublikos BK 75 str. nuostatų ir A. G. paskirtos bausmės vykdymo neatidėti. Tokį sprendimą teismas motyvavo tuo, jog A. G. daug kartų praeityje baustas administracine tvarka, išbrauktas iš Kauno technologijos universiteto studentų sąrašų, iki teismo nukentėjusiųjų neatsiprašė. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas neatidėti A. G. paskirtos bausmės vykdymo yra teisingas. A. G. pristatė teismui pažymą, kad šiuo metu mokosi Kauno technologijos universitete, bakalauro studijų pirmame kurse, tačiau anksčiau iš šio universiteto jis buvo pašalintas už nepažangumą. A. G. šiuo metu laikomas nebaustu administracine tvarka, kadangi po administracinės nuobaudos, paskirtos už paskutinį A. G. įvykdytą administracinį teisės pažeidimą, praėjo daugiau nei metai laiko. Tačiau daugelio administracinių teisės pažeidimų (nedidelis chuliganizmas, alkoholinių gėrimų vartojimas viešose vietose, vairavimas neblaiviam ir kt.) padarymas A. G. charakterizuoja kaip asmenį, linkusį pažeidinėti teisės normas. Nukentėjusio asmens atsiprašymas, ar neatsiprašymas negali nulemti Lietuvos Respublikos BK 75 str. taikymo galimybės, tačiau ši aplinkybė taip pat parodo nuteistojo požiūrį į jo padarytą nusikalstamą veiką. Nukentėjusiojo atsiprašymas bei nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimas ar pašalinimas savo noru parodo kaltininko požiūrį į savo elgesį bei nusikalstama veika nukentėjusiajam padarytą žalą. Visos šios, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytos, aplinkybės yra svarbios, sprendžiant paskirtos bausmės atidėjimo klausimą, tačiau, kolegijos nuomone, svarbiausia aplinkybė, nulemianti tiek A. G. parinktos bausmės rūšį, tiek Lietuvos Respublikos BK 75 str. nuostatų netaikymą nuteistojo atžvilgiu, yra A. G. padarytų nusikalstamų veikų pobūdis. Iš bylos duomenų matyti, jog tą vakarą konfliktą įžiebė pats nuteistasis, grįžęs atgal prie kavinės, savo iniciatyva, tam kad pratęstų konfliktą su ten buvusiais asmenimis. A. G. niekieno neišprovokuotas, nors ir nenumatydamas, kad savo veiksmais gali sukelti A. G. mirtį, pavartojo ne bet kokį smurtą, o tyčia sudavė smūgį A. G. , būtent, į veidą – ypatingai pavojingą ir jautrią sužalojimams žmogaus kūno vietą. Kolegijos nuomone, asmeniui, padariusiam tokio pobūdžio nusikalstamą veiką, tyčia sudavusiam smūgį žmogui į veidą bei sukėlusiam ypatingai sunkias ir neatitaisomas pasekmes – žmogaus mirtį, turi būti paskirta laisvės atėmimo bausmė ir šios bausmės vykdymo atidėjimas negali būti taikomas.

Nuteistasis A. G. apeliaciniame skunde ginčija nukentėjusiesiems L. G. bei R. D. priteistos neturtinės žalos dydį. Neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už padarytą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, nukentėjusiajam R. D. padaryto sužalojimo sunkumą, į A. G. turtinę padėtį, teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus bei į kitus neturtinės žalos įvertinimo kriterijus ir nukentėjusiajam R. D. priteisęs dalį jo prašomos neturtinės žalos – 2000 litų, nei baudžiamojo proceso, nei civilinės teisės normų nepažeidė.

Pirmosios instancijos teismas iš nuteistojo A. G. nukentėjusiosios L. G. naudai priteisė 2550 litų turtinei ir 100000 litų neturtinei žalai atlyginti. Nuteistasis su šiuo teismo sprendimu taip pat nesutinka, nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, priteisdamas tokio dydžio sumą neturtinei žalai atlyginti neatsižvelgė į jo materialinę padėtį, į tai, kad norėdamas atlyginti žalą jis turės dirbti visą likusį gyvenimą, sau galėdamas skirti tik nedidelę gaunamo darbo užmokesčio dalį. Kolegijos nuomone, šie nuteistojo argumentai yra nepagrįsti, kadangi A. G. yra jauno amžiaus, darbingas, šiuo metu studijuoja universitete, turi visas galimybes dirbti ir atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą. Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą fizinį, dvasinį skausmą ir kt. A. G. įvykdytos nusikalstamos veikos pasekmės yra labai sunkios ir neatstatomos – žmogui atimta gyvybė, nukentėjusioji L. G. neteko vyro, jos mažametis vaikas – tėvo, vienintelio šeimos maitintojo. Nuteistasis A. G. privalo atlyginti tiek turtinę, tiek neturtinę, nusikalstama veika padarytą, žalą. Tačiau, atsižvelgiant į tai, jog A. G. gyvybė buvo atimta ne tyčia, o dėl neatsargumo, bei remiantis susiformavusia teismų praktika nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose, L. G. priteistos sumos neturtinei žalai atlyginti dydis mažintinas iki 50 000 litų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 2 p., 4 p.

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2006 m. gruodžio 18 d. nuosprendį pakeisti.

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 1 d. paskirtą bausmę – laisvės atėmimą - sušvelninti iki 1 (vienerių) metų;

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 132 str. 1 d. paskirtą bausmę – laisvės atėmimą –

sušvelninti iki 2 (dvejų) metų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str. 1 d., 4 d., paskirtas bausmes subendrinti jas iš dalies sudedant ir paskirti A. G. galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams 2 (dviems) mėnesiams.

Iš A. G. nukentėjusiosios L. G. naudai priteistą neturtinės žalos dydį sumažinti iki 50000 litų.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.