Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-11-553/2025

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2025-01-09
Bylos Nr.: e2A-11-553/2025
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-00691-2023-8
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Giedrė Čėsnienė, Aldona Tilindienė, Vigintas Višinskis
Ieškovas: R. L.
Atsakovas: R. J.

Kategorijos

2.6.37Jungtinė veikla (partnerystė)
3.3.1.19.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą

Civilinė byla Nr. e2A-11-553/2025Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00691-2023-8Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.37; 3.3.1.19.1 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. sausio 9 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės, Aldonos Tilindienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. liepos 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. L. ieškinį atsakovei R. J. dėl nuosavybės teisių pripažinimo ir kompensacijos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, akcinė bendrovė „Mano Bankas“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas R. L. (toliau – ir ieškovas) kreipėsi į teismą ieškiniu, kurį vėliau patikslino, prašydamas:

1.1. pripažinti jo nuosavybės teisę į ½ dalį buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir kotedžas), ir ½ dalį 187/621 žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir žemės sklypas), esančių adresu (duomenys neskelbtini), ir palikti šį turtą atsakovės R. J. (toliau – ir atsakovė) nuosavybe, o jam priteisti 115 000 Eur kompensaciją už didesnę atsakovei tenkančią turto dalį;

1.2. pripažinti, kad automobiliai Land Rover Range Rover Evoque, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir automobilis Range Rover), ir Jaguar XF Prestige, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir automobilis Jaguar), buvo įgyti bendrosios dalinės nuosavybės teise po ½ bei priteisti jam 7 000 Eur kompensaciją už automobilį Range Rover, o automobilį Jaguar palikti atsakovės nuosavybe, o jam priteisti 7 450 Eur kompensaciją už didesnę atsakovei tenkančią turto dalį;

1.3. priteisti jam iš atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2. Ieškovas patikslintame ieškinyje paaiškino, kad pirmasis jo pasimatymas su atsakove įvyko 2018 m. rugpjūčio 23 d. Tų pačių metų spalio mėn. šalys pradėjo vesti bendrą ūkį atsakovės bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini). 2019 m. lapkričio mėn. šalys nusprendė įsigyti bendrą būstą (duomenys neskelbtini). Kadangi šis sprendimas buvo priimtas greitai ir šalys neturėjo pakankamai lėšų: jis pasiskolino 16 000 Eur iš savo giminaičio R. J.; atsakovė pasiskolino 70 000 Eur iš akcinės bendrovės (toliau – AB) „Mano bankas“; jo broliai R. L. ir T. L. paskolino 11 000 JAV dolerių ir 24 000 Eur. 2019 m. lapkričio 21 d. buvo sudaryta kotedžo ir žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis. Šalys taip pat įsigijo automobilius Range Rover ir Jaguar. Atsakovė nepagrindė savo pozicijos, kad turtas buvo įsigytas jos asmeninėmis lėšomis.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

1. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. liepos 5 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė atsakovei iš ieškovo 5 898,75 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2. Teismas nurodė, kad pagal kasacinio teismo išaiškinimus, įrodinėjimo pareiga priklauso asmeniui, siekiančiam bendrosios nuosavybės pripažinimo, t. y. šiuo atveju ieškovui – jis turėjo procesinę pareigą įrodyti, jog egzistavo šalių susitarimas įsigyti kotedžą, žemės sklypą ir automobilius bendrąja dalinės nuosavybės teise, šio susitarimo turinį (koks buvo susitarimas dėl turto dalių), taip pat faktą, kad jis prisidėjo prie bendro turto sukūrimo piniginiu įnašu ir(arba) asmeniniu darbu. Vertino, kad ieškovas šių aplinkybių ir faktų neįrodė. Teismas pažymėjo, kad pagal kasacinio teismo išaiškinimus, pats bendro gyvenimo ir bendro ūkio tvarkymo faktas savaime neįrodo sugyventinių susitarimo įsigyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise, tuo labiau kad šalių bendras gyvenimas truko neilgai (apie 3 metus). Akcentavo, kad ieškovas nepateikė jokių rašytinių įrodymų apie rūpinimąsi bendrąja buitimi – pavyzdžiui, maisto pirkimo čekių, mokėjimų už komunalines paslaugas ir pan. Taip pat pažymėjo, kad ir santuokoje šalys gali sudaryti povedybinę sutartį ir susitarti dėl turto įsigijimo ne bendrosios jungtinės nuosavybės teise, bet kitaip. Nurodė, kad nepaneigtas atsakovės teiginys, jog pirmoje santuokoje ji buvo sudariusi povedybinę sutartį su buvusiu sutuoktiniu, vaikų tėvu; santykiuose su ieškovu taip pat neplanavo turtinių santykių tvarkyti bendrosios jungtinės (ar dalinės) nuosavybės pagrindu. Šalių kaimynų – liudytojų J.-D. K. ir J. M. – parodymai apie tai, kad ieškovas su atsakovė gyveno darniai, kaip viena šeima, ar tai, jog kaimynai nežinojo, kad šalys nesusituokę, neturi reikšmės nagrinėjamos bylos faktinėje situacijoje ir susitarimo dėl bendrosios nuosavybės sukūrimo neįrodo. Nesusituokusių asmenų susitarimas dėl turto įsigijimo bendra daline nuosavybe turi būti konkretus, dėl konkretaus turtinio objekto įsigijimo (kotedžo, automobilio), todėl ieškovo rūpinimasis atsakovės tėvų sodyba ant ežero kranto (vejos pjovimas, pirties kūrenimas) taip pat neįrodo šalių susitarimo dėl kotedžo ar automobilių įsigijimo bendrosios dalinės nuosavybės teise. Vertino, kad šalių bendro gyvenimo pradžios faktinės aplinkybės taip pat nepalankios ieškovo versijai apie šalių susitarimą įsigyti kotedžą bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis. Ieškovas pripažino, kad pradėjus bendrą gyvenimą, jis niekur nedirbo, jo įmonė turėjo skolų apie 300 000 Lt, jis buvo laiduotoju už įmonės skolas, įmonės skolos buvo išieškomos iš ieškovo. Esant tokioms aplinkybėms, tariamas šalių susitarimas dėl kotedžo įsigijimo lygiomis teisėmis būtų itin nepalankus atsakovei, nes sudarytų prielaidas nukreipti ieškovo skolų išieškojimą į bendro turto dalį; tai pažeistų jos nepilnamečių vaikų interesus. Esant tokiai faktinei situacijai, sprendimas įsigyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės pagrindu būtų nesaugus, rizikingas, neatitiktų protingumo kriterijų. Konstatavo, kad atsakovės asmeninių lėšų pakako kotedžo įsigijimui, atsakovė neturėjo pareigos įrodinėti, kad 2019 m. lapkričio mėn. ji turėjo laisvų pinigų pradiniam įnašui sumokėti, nes galioja prezumpcija, jog kotedžas – jos asmeninė nuosavybė. Be to, nurodė, kad nedidelio masto organizacinių ir statybos darbų atlikimas nesudaro pagrindo pripažinti ieškovui teisę į nuosavybės dalį. Pažymėjo, kad ieškovas neįrodinėjo, jog šalys buvo susitariusios įsigyti automobilius šalių bendrosios dalinės nuosavybės teise, kad jis investavo į automobilių pirkimą asmenines lėšas ar pan. Ieškovas akcentavo, kad jis rūpinosi automobilių remontais, technine būkle, tačiau tokios paslaugos nesudaro pagrindo pripažinti ieškovui teisės į nuosavybės dalį.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

1. Ieškovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. liepos 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti jam iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Taip pat išdėstė procesinį prašymą dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1.1. Kaip matyti iš bylos duomenų, iki kotedžo pirkimo už 115 000 Eur, 2019 m. lapkričio 21 d. buvo sumokėta dalis pirkimo kainos – 11 500 Eur. Atsakovė nepateikė nei jokių duomenų, nei paaiškinimų, iš kokių lėšų ši suma buvo sumokėta. Pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės netyrė ir konstatavo, kad atsakovė avansą sumokėjo iš savo asmeninių lėšų. Tokių išvadų nepatvirtina jokie bylos įrodymai. Tokiu būdu buvo pažeista Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 199 straipsnio 4 dalis. Pažymėjo, kad dar 2024 m. vasario 6 d. pateikė prašymą išreikalauti iš atsakovės: jos banko sąskaitų išrašus nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2022 m. spalio 1 d.; metines pajamų deklaracijas už 2018 m., 2019 m., 2020 m., 2021 m., 2022 m.; dokumentus, patvirtinančius grynųjų pinigų pajamas, vykdant individualią veiklą už 2018 m., 2019 m., 2020 m., 2021 m., 2022 m. Tai, kad šie įrodymai yra reikalingi objektyvios tiesos nustatymui, patvirtina aplinkybė, jog atsakovė jai asmeninės nuosavybės priklausantį turtą pardavė 2019 m. lapkričio 22 d. (prieš sudarant pirkimo–pardavimo sutartį ji gavo 5 000 Eur, kurie nėra pakankami sumokėti avansą už kotedžą), t. y. kai buvo sudaryta kotedžo pirkimo–pardavimo sutartis ir už kotedžą sumokėtas avansas. Kitaip tariant, atsakovė niekaip nepaneigė apelianto nurodytų ir liudytojų patvirtintų aplinkybių dėl avanso sumokėjimo, t. y. pinigų, skirtų avansui sumokėti už kotedžą, kilmė net nebuvo tiriama šioje byloje. Šalių susitarimą dėl turto įsigijimo bendrosios dalinės nuosavybės teise patvirtina tokios aplinkybės (kurios pirmosios instancijos teismo nebuvo dėstomos motyvuojamojoje dalyje): atsakovė neįrodė turėjusi pakankamai lėšų avansui už kotedžą sumokėti; kotedžas nupirktas ir įregistruotas atsakovės būtent dėl to, kad apeliantas rūpinosi savo ir atsakovės finansine gerove. Be to, ir kotedžo įrengimo eiga parodo, kad nekilnojamo daikto įrengimu ginčo šalys rūpinosi abi, t. y. atsakovė dizaino sprendimais, o apeliantas – statybos darbų atlikimu ir finansavimu. Atsakovės teiginys, kad santykiuose su apeliantu ji neplanavo turtinius santykius tvarkyti bendrosios jungtinės (ar dalinės) nuosavybės pagrindu, nėra įrodytas, t. y. ji nepateikė duomenų, jog šalys gyveno visiškai atskyrusios savo finansinius interesus ir kad po apelianto piršlybų būtų inicijuotas priešvedybinės sutarties sudarymas. Kita vertus, šalių finansinių klausimų sprendimą aiškiai atvaizduotų atsakovės bankų sąskaitų išrašai, sugretinti su jos gyventojų pajamų deklaracijomis, tačiau pirmosios instancijos teismas prašymo dėl įrodymų išreikalavimo nepatenkino, perkeldamas visą įrodinėjimo naštą apeliantui. Reikalavimas dėl automobilių taip pat buvo atmestas abstrakčiais pasisakymais, kad nebuvo jokio susitarimo vesti bendrą ūkį. Šios argumentacijos neteisėtumą taip pat patvirtina aukščiau nurodyti argumentai, t. y. įrodymų, patvirtinančių atsakovės poziciją, trūkumas.

1.2. Ieškovas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė ir materialiąsias, ir procesines teisės normas. Civiliniame procese negalima tokia situacija, kai vienos iš šalių teiginiai yra įrodinėjami neigimu, o kitai šaliai užkertami keliai įrodymams gauti, siekiant įgyvendinti savo procesines pareigas.

Atsiliepimas

2. Atsakovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti jai iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:

2.1. Ieškovas (turėdamas tokią procesinę padėtį procese) privalėjo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus – tačiau to tinkamai nepadarė, todėl jo ieškinys ir buvo atmestas. Ieškovas viso proceso metu, negalėdamas įrodyti savo teiginių, bandė perkelti įrodinėjimo naštą atsakovei, kuri tokios pareigos neturi. Pabrėžė, kad priešingai nei teigia ieškovas, byloje yra atsakovės teikti rašytiniai įrodymai (pirkimo–pardavimo, dovanojimo, paskolos sutartys, susirašinėjimai su rangovais ir kt.). Todėl ieškovo nurodyti teiginiai, kad procese buvo pažeistos įrodinėjimo taisyklės, visa įrodinėjimo našta perkelta ieškovui, jog atsakovė byloje nėra pateikusi jokių įrodymų – neatitinka tikrovės, tai patvirtina visa byloje esanti medžiaga.

2.2. Priešingai nei nurodo apeliantas, atsakovė pagrindė, kad ji galėjo įsigyti kotedžą savarankiškai. Byloje yra įrodymai, kad UAB „Mano bankas“ vertino atsakovės kreditingumą (ieškovo finansinė padėtis nebuvo vertinama) ir išdavė paskolą, o tai reiškia, jog atsakovė buvo finansiškai pajėgi prisiimti paskolą ir įsigyti kotedžą. Būtent atsakovė pateikė įrodymus, kad pradinis įnašas buvo sumokėtas iš jos asmeninių lėšų ir jai asmeniškai buvo išduota paskola. Pažymėjo, kad visada buvo finansiškai stabili, turi ir turėjo nuolatinį darbą (užsiima individualia interjero dizainerės veikla), turėjo santaupų, prie kotedžo pirkimo prisidėjo ir jos mama. Be to, pardavė savo butą už 100 000 Eur, o kotedžą įsigijo už 115 000 Eur.

2.3. Visas turtas yra registruotas atsakovės vardu, todėl galioja prezumpcija, kad tas turtas yra įgytas už atsakovės asmenines lėšas. Ieškovas, norėdamas nuginčyti šią prezumpciją, privalėjo įrodyti, kad jis pirko daiktus, prisidėjo prie turto įgijimo ir įrengimo asmeninėmis lėšomis ir pan. (t. y. jog pats ieškovas turėjo pakankamai lėšų ir jas leido turto įgijimui bei esminiam pagerinimui, o ne kad atsakovė tokių lėšų neturėjo). Būtent ieškovui tenka procesinė pareiga įrodinėti jo ieškinyje nurodytų aplinkybių egzistavimą (apie jungtinę veiklą; susitarimą sukurti bendrąją dalinę nuosavybę; ieškovo asmeninių lėšų investavimą į turtą), o atsakovei tenka procesinė pareiga pateikti savo atsikirtimus į ieškinį (kad nebuvo susitarimo sukurti bendrosios dalinės nuosavybės; jog atsakovė buvo finansiškai pajėgi įsigyti ginčo nekilnojamąjį turtą ir t.t.). Ieškovo pirmosios instancijos teisme pateiktas prašymas buvo perteklinis ir išėjo už ginčo ribų. Ieškovas negalėjo įpareigoti atsakovės įrodinėti jos įrodinėjamų aplinkybių (jos atsikirtimų) ir nurodyti, kokiais įrodymais ji turi remtis.

2.4. Ieškovo pateikti banko sąskaitos išrašai jokiu būdu neįrodo, kad apeliantas pirko daiktus bendram turtui, mokėjo pinigus už statybos darbus ar jog pats vykdė darbus. Visų pirma, iš ieškovo pateiktų dokumentų akivaizdu, kad jis jokiu būdu neprisidėjo prie kotedžo įsigijimo ar įrengimo darbų – ieškovas ne tik neturėjo pakankamai lėšų prisidėti prie kotedžo įsigijimo bei įrengimo, bet, kaip ir matyti iš išrašų, jis nepirko jokių reikalingų daiktų, baldų, neatsiskaitinėjo su rangovais, paslaugų teikėjais ir pan. Antra, išnagrinėjus ieškovo pateiktas sąskaitas, atsižvelgiant į tai, kad sąskaitos yra pavienės (dalis mėnesių yra pateikta, dalis – ne), be jokių paaiškinimų, darytina išvada, jog ieškovas neturėjo pakankamai lėšų prisidėti prie bendro ūkio ir kotedžo įsigijimo (įrengimo). Ieškovas negavo jokių nuolatinių pajamų, išlaikymą iš giminaičių jis gaudavo epizodiškai. Per 2018 metus ieškovui jo artimieji giminaičiai pervedė 2 000 JAV dolerių, o atsakovei – 1 800 JAV dolerių (nors ieškovas nurodo, kad banko sąskaitų išrašai patvirtina, jog jam buvo suteiktos didžiulės paskolos, akivaizdu, kad jo paties pateikti įrodymai patvirtina priešingai – jog jokios paskolos jam nebuvo suteiktos). Per visus metus ieškovo pajamas sudarė 3 800 JAV dolerių, t. y. 316,66 JAV dolerių per mėnesį. Per 2019 metus ieškovui jo artimieji giminaičiai pervedė 3 153,52 Eur bei 2 166,22 JAV dolerius atsakovei, kuri grąžino juos ieškovui. Taigi, per visus metus ieškovo pajamas sudarė 3 153,52 Eur bei 2 166,22 JAV dolerių, t. y. 262,79 Eur ir 180,52 JAV dolerių per mėnesį. Per 2020 m. ieškovas gavo 5 071,56 Eur pajamų, t. y. 422,63 Eur per mėnesį. Per 2021 metus ieškovas gavo 3 093,86 Eur pajamų, t. y. 257,82 Eur per mėnesį. Per 2022 metus, atėmus Paypal pavedimus, ieškovo pajamas sudarė 6 232,48 Eur. Iš ieškovo pateiktų banko sąskaitų išrašų akivaizdu, kad ieškovas neturėjo pakankamai pajamų nei kad prisidėtų prie kotedžo pirkimo, nei prie jo įregimo, nei prie komunalinių mokesčių mokėjimo. Byloje esantys įrodymai apie ieškovo pajamas pagrindžia, kad ieškovas vos galėjo išlaikyti save ir patenkinti tik būtiniausius savo poreikius.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Dėl prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka

2. Ieškovas apeliaciniame skunde pareiškė prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

3. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas (CPK 322 straipsnis).

4. Pažymėtina, kad ieškovas prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka nemotyvavo. Byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta išimtinių aplinkybių, dėl kurių byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Vertintina, kad apeliaciniame skunde keliami klausimai gali būti išnagrinėti ir tinkamai įvertinti remiantis ir rašytine bylos medžiaga, ir pirmosios instancijos teismo posėdžių metu pateiktais žodiniais paaiškinimais, todėl prašymas netenkinamas.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

5. Šalys paaiškino, kad susipažino 2018 metais ir tų pačių metų rudenį ieškovas įsikėlė į atsakovei asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), kuriame ji gyveno kartu su savo dviem nepilnamečiais vaikais.

6. UAB DDV Trans (pardavėjas) ir atsakovė (pirkėjas) 2019 m. lapkričio 21 d. sudarė Pirkimo–pardavimo sutartį, kurios dalykas – pardavėjas parduoda, o pirkėjas perka (už 115 000 Eur; sutarties 4.1 papunktis) 11351/22636 dalį buto/patalpos – buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ir 187/621 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) (sutarties 2.1 papunktis) (1 t., b. l. 97–108).

7. A. G. (pardavėjas) ir atsakovė (pirkėjas) 2020 m. rugsėjo 15 d. sudarė Transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, kurios dalykas – pardavėjas parduoda, o pirkėjas perka (už 10 500 Eur) pardavėjui nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę Land Rover Range Rover Evoque, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 109).

8. Atsakovė 2021 m. rugpjūčio 9 d. ir 2021 m. rugsėjo 6 d. pervedė gavėjui United Global Imports LLC iš viso 3 340,88 Eur, nurodydama, kad mokėjimo paskirtis – už automobilį Jaguar (1 t., b. l. 139, 149). AB „Regitra“ pateiktais duomenimis, transporto priemonė Jaguar XF Prestige, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos transporto priemonių registre atsakovės vardu įregistruota 2022 m. rugpjūčio 13 d. (2 t., b. l. 117).

9. Šalys taip pat paaiškino, kad į kotedžą įsikėlė 2020 m. sausio 29 d., o jų santykiai nutrūko ir ieškovas išsikraustė 2022 m. rudenį.

10. Ginčas kilo dėl pirmiau nurodyto turto nuosavybės teisės – ar jis šalims priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise ar atsakovei asmeninės nuosavybės teise.

Dėl skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo

11. Galiojančios CK trečiosios knygos normos reglamentuoja tik sutuoktinių (santuoką sudariusių asmenų) turtinius santykius. Kartu gyvenančių santuokos nesudariusių asmenų turtinių santykių šeimos teisės normos nereglamentuoja. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, jeigu kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys buvo susitarę siekti tam tikro tikslo, vertinama, kad jie saistomi sutartinių turtinių santykių. Tai atitinka jungtinės veiklos sutartį, pagal kurios nuostatas bendrai siekiamas tikslas yra sukurti ar įgyti bendrosios nuosavybės teise tam tikrą turtą bendro gyvenimo ar kitiems tikslams (pvz., bendram ūkiui ar verslui, vaikų auginimui) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011).

12. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Bendrosios jungtinės veiklos pradžia siejama su tuo laiku, kai šalys pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį. Tokių asmenų turtinių santykių apsaugai į bendrai įgytą turtą taikytinos CK ketvirtosios knygos normos, kuriose nustatyta bendroji nuosavybės teisė bendraturčiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019 18 punktas).

13. Kasacinio teismo taip pat pažymėta, kad reikalavimas, jog kartu gyvenantys nesusituokę asmenys (sugyventiniai), bendrai įgydami turtą, visus klausimus vienas su kitu derintų tik rašytiniais susitarimais, neatitinka sąžiningumo ir protingumo principų (CK 1.5 straipsnis) Nerašytinis susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinių teisinių santykių, kuriais siekiama sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, įrodinėjamas tokiomis aplinkybėmis kaip šalių bendras gyvenimas (ypač jei jis ne epizodinis, bet trunka ilgą laiką, yra nuolatinis ir pastovus), ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir (ar) savo darbu ir kt. Nesusituokusių asmenų (sugyventinių) gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019 18 punktas).

14. Kartu kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad nuosavybės teisės sukūrimas jungtinės veiklos santykiuose yra specifinis, palyginti su nuosavybės teisės į santuokos metu įgytą turtą atsiradimu. Netgi sutuoktiniai, kurių turtui taikomas įstatymu įtvirtintas teisinis režimas, įstatymų nustatytais atvejais gali įgyti tam tikrą turtą asmeninės nuosavybės teise. Tokia teise turtą įgyti gali kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys. Todėl aiškinimas, kad visas jungtinės veiklos sutarties galiojimo laikotarpiu įgytas turtas savaime pripažintinas bendrąja daline nuosavybe, pažeistų sutarčių laisvės principą, nes taip būtų paneigta šalių laisva valia susitarti dėl savo būsimų teisių ir pareigų, be to, nepagrįstai ir neteisėtai apribotų asmenų subjektines teises, visų pirma nuosavybės teisę. Todėl, sprendžiant ginčą dėl sugyventinių turtinių santykių, kaip ir kiekvienos civilinės sutarties atveju, būtina nustatyti, į ką buvo nukreipta sutarties šalių valia, t. y. dėl kokio konkretaus turto (ar dėl viso tokių santykių metu įgyto turto) įgijimo ar tvarkymo bendrosios nuosavybės teise buvo susitarta. Tai reiškia, kad, sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės – asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė, reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969/2016 94 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

15. Pasisakydamas dėl kotedžo ir žemės sklypo įsigijimo ieškovas nurodė, kad šį turtą pirko kartu su atsakove, t. y., be kita ko, abu prisidėjo finansiškai bei kalbėjo, jog ieškovui padengus skolas (iš ieškovo buvo vykdomas priverstinis išieškojimas dėl skolos, kuri sudarė apie 300 000 Lt), sieks turtą įsiteisinti ir jo vardu. Atsakovė neigia buvus tokį susitarimą, nurodydama, kad ieškovas nedirbo (tik gaudavo pragyvenimui paramą iš giminaičių), todėl finansiškai prisidėti prie nurodyto turto įsigijimo negalėjo. Atsakovė planavo įsigyti didesnio ploto būstą dar prieš pažintį su ieškovu, kadangi butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo per ankštas trijų, o vėliau, įsikėlus ir ieškovui, keturių asmenų gyvenimui.

Žemesnės instancijos teismas

16. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ieškovas neįrodė, jog jis su atsakove buvo susitaręs ginčo turtą įsigyti bendrosios dalinės nuosavybės teise ir jog šis turtas buvo įgytas bendromis šalių lėšomis ir (ar) darbu. Nesutikimą su skundžiamu sprendimu ieškovas apeliaciniame skunde grindžia įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimu, netinkamu materialiosios teisės normų aiškinimu ir taikymu, faktinių aplinkybių įvertinimu.

17. Teisėjų kolegija, vertindama bylos duomenis apie atsakovės galimybes įsigyti ginčo nekilnojamąjį turtą, nustatė, kad atsakovė (pardavėja) ir M. S. (pirkėjas) 2019 m. lapkričio 22 d. sudarė Pirkimo–pardavimo sutartį, kurios dalykas – pardavėjas parduoda, o pirkėjas perka (už 100 000 Eur; sutarties 3.1 papunktis) butą/patalpą – butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini) (sutarties 2.2 papunktis) (1 t., b. l. 117–128). Atsakovė paaiškino, kad šio sandorio pagrindu, grąžinusi iš AB Luminor Bank pasiskolintas pinigines lėšas, gavo 57 954,84 Eur.

18. Taip pat nustatyta, kad kotedžo ir žemės sklypo įsigijimui buvo paimtas kreditas – trečiasis asmuo (bankas) ir atsakovė (kredito gavėjas) 2019 m. gruodžio 12 d. sudarė Kredito sutartį, kurios dalykas – bankas sutartyje nustatytomis sąlygomis, neviršijant specialiojoje dalyje nustatytų apribojimų, įsipareigoja suteikti kredito gavėjui kreditą (70 000 Eur; sutarties specialiosios dalies 2.1 papunktis) specialiojoje dalyje nurodytai tikslinei paskirčiai (kotedžo ir žemės sklypo pirkimui; sutarties specialiosios dalies 2.2 papunktis), o kredito gavėjas įsipareigoja sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka paimti kreditą, naudoti jį pagal paskirtį, laiku jį grąžinti, sumokėti palūkanas ir tinkamai vykdyti kitas sutartyje nustatytas prievoles (sutarties bendrosios dalies 3.1 papunktis) (1 t., b. l. 150–178).

19. Kaip matyti iš Kredito sutarties, šias aplinkybes atsiliepime patvirtino ir trečiasis asmuo, kreditas buvo suteiktas tik atsakovei, ieškovui nedalyvaujant, t. y. ieškovas nebuvo vertinamas nei kaip potencialus kredito gavėjas, nei kaip užtikrinimo priemonių davėjas.

20. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esant įrodymams, kad bendra atsakovės gauta suma iš pirmiau nurodytų sandorių sudarė 127 954,84 Eur, kuri viršija kotedžo ir žemės sklypo įsigijimo kainą – 115 000 Eur, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti ieškovo prašymą išreikalauti atsakovės banko sąskaitų išrašus, metines pajamų deklaracijas ir dokumentus, patvirtinančius pajamas, vykdant individualią veiklą, nes jie buvo pertekliniai, todėl ieškovo procesinių pareigų įgyvendinimo neapribojo.

21. Ieškovas teigia, kad atsakovė neįrodė aplinkybių, jog ji turėjo pakankamai lėšų avansui – 11 500 Eur – už kotedžo ir žemės sklypo įsigijimą sumokėti. Teisėjų kolegija, įvertinusi aplinkybę, kad pats ieškovas pripažino, jog atsakovė buvo gavusi 5 000 Eur avansą už jai priklausantį parduodamą butą, esantį (duomenys neskelbtini), atsižvelgdama į atsakovės paaiškinimus, kad ji turėjo santaupų – ieškovas neginčijo, jog atsakovė yra (duomenys neskelbtini), vykdanti individualią veiklą, kad tokią veiklą vykdė viso gyvenimo kartu su ieškovu laikotarpiu, nusprendžia, jog byloje esantys įrodymai sudaro pagrindą susiformuoti teismo įsitikinimui apie atsakovės gebėjimą 11 500 Eur avansą sumokėti savarankiškai. Tačiau nagrinėjamu atveju nurodytos aplinkybės nėra esminės, nes ieškovas, siekdamas ieškinio reikalavimų patenkinimo, turėjo pareigą įrodyti, kad avansas už įsigyjamą turtą buvo sumokėtas jo lėšomis ir jog atitinkamo įnašo sumokėjimas šalių susitarimu buvo sąlyga ginčo turtą įsigyti bendrosios dalinės nuosavybės teise. Tokio susitarimo ieškovas neįrodė.

22. Ieškovas teigia, kad avansas buvo sumokėtas, panaudojant iš jo giminaičio R. J. grynaisiais pinigais pasiskolintas lėšas, įrodinėdamas tai savo paaiškinimais ir minėto asmens parodymais.

23. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad vertinant liudytojų parodymus pagal CPK 185 straipsnio reikalavimus, reikia atsižvelgti į jų subjektyvų pobūdį. Rašytiniai įrodymai vertinami kaip aiškesni ir patikimesni nei liudytojų parodymai. Rašytinių įrodymų turiniui, skirtingai nei liudytojų parodymams, neturi tokios įtakos turinio fiksavimo, išsaugojimo, atkūrimo ir perteikimo aplinkybės (gebėjimas matyti, girdėti ar suprasti tam tikras aplinkybes, jas visas detaliai įsiminti ir atgaminti bei perteikti neiškraipant). Liudytojo parodymams neišvengiamai daro įtaką laiko veiksnys, nes dalis aplinkybių, svarbios bylai detalės gali būti užmirštos. Be to, liudytojo parodymų turiniui gali turėti įtakos tokios subjektyvios aplinkybės, kaip liudytojo požiūris į įvykius ar faktus, apie kuriuos jis duoda parodymus, liudytojo santykiai su asmenimis, dėl kurių teisių ir interesų jis liudija ar apie kurių elgesį, veiksmus ar su jais susijusias aplinkybes jis duoda parodymus. Tokios nuostatos dėl įrodymų patikimumo vertinimo gali būti taikomos tiems įrodymams, kurių pagrindą sudaro fizinių asmenų paaiškinimai (šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimai ir argumentai, liudytojų parodymai ir kt.). Dėl šių aplinkybių asmeniniai liudijimai patikimumo prasme vertinami kaip subjektyvaus pobūdžio ir nepakankamos įrodomosios galios įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516-695/2015).

24. Nors liudytojas R. J. patvirtino ieškovo nurodytą aplinkybę dėl paskolos suteikimo kotedžo įsigijimui, tačiau, nesant tai patvirtinančių rašytinių įrodymų, vertinant juos kitų byloje surinktų įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, dėl kurių bus pasisakyta vėliau, jie vertinami kaip nepakankamos įrodomosios galios. Be to, reikšminga aplinkybė, kad paskolos suteikimas ieškovui nepatvirtina jos perdavimo atsakovei ir panaudojimo ginčo turtui įsigyti.

25. Ieškovas taip pat teigia, kad finansiškai prisidėjo ir prie kotedžo įrengimo, grynaisiais pinigais pasiskolindamas lėšas iš brolių R. L. ir T. L..

26. Liudytojas R. L. parodė, kad gyvena (duomenys neskelbtini) ir jog dalį grynųjų pinigų kotedžo įrengimui perdavė ieškovui į rankas pats bei kitą dalį – per savo verslo partnerį Lietuvoje, iš viso 7 000 JAV dolerių ir 24 000 Eur. Jokių tai patvirtinančių rašytinių įrodymų, kaip ir giminaičio R. J. atveju, nepateikta, taip pat nėra įrodymų, kad galimai ieškovo pasiskolinti pinigai buvo perduoti atsakovei ir panaudoti kotedžo įrengimui, todėl jų įrodomoji galia vertinama analogiškai.

27. Liudytojas T. L. parodė, kad pinigus kotedžo įrengimui pervedė atsakovės vardu, iš viso apie 4 000 JAV dolerių.

28. Iš T. L. „MoneyGram“ pinigų perlaidų išrašo už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. matyti, kad jis ieškovui pervedė 2 000 JAV dolerių 2018 metų kovo mėnesį bei atsakovei – 525 JAV dolerių 2019 metų kovo mėnesį (2 t., b. l. 124).

29. Iš E. L., kuri yra T. L. sutuoktinė, „MoneyGram“ pinigų perlaidų išrašo už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. matyti, kad ji atsakovei pervedė 1 800 JAV dolerių 2018 metų spalio–gruodžio mėnesiais ir 1 914,22 Eur JAV dolerių 2019 metų vasario–kovo mėnesiais (2 t., b. l. 122–123).

30. Įvertinusi tai, kad sutartis dėl kotedžo pirkimo–pardavimo sudaryta 2019 m. lapkričio 21 d., o pinigų perlaidos (525 JAV dolerių 2019 metų kovo mėnesį, 1 800 JAV dolerių 2018 metų spalio–gruodžio mėnesiais ir 1 914,22 Eur JAV dolerių 2019 metų vasario–kovo mėnesiais), nenurodant jų paskirties, atliktos žymiai anksčiau nei buvo įsigytas ginčo turtas, teisėjų kolegija nusprendžia, jog liudytojo T. L. parodymus apie atsakovei pervestus 4 000 JAV dolerius kotedžo įrengimui paneigia byloje esantys rašytiniai įrodymai. Todėl vertinama, kad ieškovas, remdamasis liudytojo T. L. parodymais, nepagrindė nei perlaidų paskirties, nei jų panaudojimo, nei ieškovo teisės remtis nustatytomis aplinkybėmis apie atliktus pervedimus, siekiant įrodyti savo reikšmingą įnašą į ginčo turtą.

31. Atsakovė paaiškino, kad grynųjų pinigų perlaidos buvo daromos jos vardu ieškovo prašymu, nes tokia atsakovės paslauga buvo reikalinga dėl jam pritaikytų pinigų perlaidų limitų ir pinigų perlaidos atsakovei iš tiesų buvo parama ieškovui, perduodama per atsakovę. Teisėjų kolegija, nusprendusi, kad šios nutarties 34 ir 35 punktuose nurodytos pinigų perlaidos nepatvirtina ieškovo įnašo į ginčo turtą, vertina, jog aplinkybės dėl pinigų perlaidų pagrindo, paskirties ir panaudojimo nėra reikšmingos nagrinėjamam ginčui, todėl plačiau nepasisako.

32. Atsakovė pateikė duomenis, kad turėjo piniginių lėšų kotedžo įrengimui, t. y. jog kotedžo įrengimui panaudojo pinigines lėšas, likusias po buto pardavimo, bei jai dovanotas ir gautas už nekilnojamojo turto pardavimą pinigines lėšas – R. Č. (dovanotoja) ir atsakovė (apdovanotoji) 2020 m. spalio 2 d. sudarė Pinigų dovanojimo sutartį, kurios dalykas – dovanotoja dovanoja apdovanotojai (savo dukteriai) asmeniškai 30 000 Eur (sutarties 1 punktas) (2 t., b. l. 15); atsakovė (pardavėjas) ir V. Č. bei R. Č. (pirkėjai) 2021 m. gruodžio 28 d. sudarė Pirkimo–pardavimo sutartį, kurios dalykas – pardavėjas parduoda, o pirkėjai perka už 13 200 Eur (sutarties 3.1 papunktis) žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (sutarties 2.1 papunktis) (1 t., b. l. 112–116).

33. Ieškovas pareikštus reikalavimus grindžia ir aplinkybėmis, kad jis prie nekilnojamojo turto įsigijimo prisidėjo ne tik finansiškai, tačiau ir savo darbu – dalyvavo nekilnojamo turto tvarkymo ir įrengimo darbų organizavime, darbuose, susitarimuose su rangovais, įmonėmis ir fiziniais asmenimis, kurie atliko įvairius nekilnojamojo turto įrengimo ir pagerinimo darbus, savo jėgomis tvarkė gerbūvį, t. y. iškasė 15 metrų ilgio ir 50 cm pločio tranšėją tujų pasodinimui, iškasė tris vieno metro skersmens duobes klevų pasodinimui, su kaimyno pagalba įrengė terasą lauke, išvedžiojo elektros laidus ir pajungė lauko apšvietimą, paruošė žemę žolės sėjai, sutvarkė nuotekų vamzdyną automobilių stovėjimo aikštelėje ir kt.

Žemesnės instancijos teismas

34. Bylos duomenys patvirtina, kad pagrindinius nekilnojamojo turto įrengimo darbus – sienų ir lubų glaistymą, grindų lyginimą, plytelių klijavimą, santechnikos ir elektros darbus, trinkelių klojimą ir kt. – atliko samdyti asmenys (1 t., b. l. 142–143, 3 t., b. l. 24, 4 t., b. l. 58–59). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu tai, kad ieškovas, gyvendamas kartu su atsakove, jai padėjo ir atliko jos nurodytus darbus, bei, kaip matyti iš bylos medžiagos, prisidėjo prie, pavyzdžiui, maisto pirkimo (ieškovo „N26” banko sąskaitos išrašai už laikotarpius nuo 2019 m. rugpjūčio 1 d. iki 2019 m. rugpjūčio 31 d., nuo 2019 m. spalio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d., nuo 2020 m. lapkričio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d., nuo 2021 m. gegužės 1 d. iki 2021 m. gegužės 31 d., nuo 2021 m. liepos 1 d. iki 2021 m. spalio 31 d., nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2022 m. vasario 28 d., nuo 2022 m. birželio 1 d. iki 2022 m. birželio 30 d. (2 t., b. l. 125–189; 3 t., b. l. 42–181)), nesudaro pagrindo nuspręsti, jog šalys buvo sudariusios susitarimą įsigyti nekilnojamąjį turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise.

35. Pasisakant dėl automobilių įsigijimo, pažymėtina, kad automobilis Range Rover, atsakovės paaiškinimais, buvo įsigytas, pardavus kitą jai asmeninės nuosavybės teise priklausiusį automobilį. Bylos duomenimis, atsakovė (pardavėjas) ir E. R. (pirkėjas) 2020 m. rugsėjo 5 d. sudarė Transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, kurios dalykas – pardavėjas parduoda, o pirkėjas perka (už 10 400 Eur) pardavėjui nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę Lexus RX 450h (1 t., b. l. 110). Gauta suma iš esmės padengė automobilio Range Rover kainą, kuris įsigytas iš karto po automobilio Lexus RX 450h pardavimo, t. y. 2020 m. rugsėjo 15 d., todėl ir šiuo atveju nėra pagrindo išvadai apie šalių susitarimą ir siekį įsigyti šį turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise.

36. Atsakovės paaiškinimais, automobilis Jaguar, buvo įsigytas ieškovo pasiūlymu, kaip investicinis pirkinys, t. y. buvo planuojama, jį sutvarkius, parduoti brangiau. Už automobilio remonto darbus buvo atsakingas ieškovas, kuriam atsakovė perduodavo atliktų darbų apmokėjimui reikalingas pinigines lėšas. Ieškovo paaiškinimais, šis automobilis buvo pirktas jo, tačiau atsakovės vardu, automobilio įsigijimas buvo organizuotas jo brolio už gerą kainą.

37. Ieškovas į bylą pateikė už automobilį Jaguar išrašytą sąskaitą faktūrą, iš kurios matyti, kad klientas – atsakovė (2 t., b. l. 118). Kaip jau buvo minėta, atsakovė už automobilį atsiskaitė pavedimu, jis registruotas atsakovės vardu. Todėl teisėjų kolegija nenustatė pagrindo nuspręsti, kad šalys buvo susitarusios įsigyti šį turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise.

38. Teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįstais laikytini ieškovo apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai dėl įrodinėjimo taisyklių pažeidimo.

39. CPK 176 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, jog tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. CPK 185 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

40. Nuoseklioje ir išplėtotoje kasacinio teismo praktikoje dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo nurodoma, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktas ir jame nurodytą praktika).

41. Šiuo atveju, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovas turėjo procesinę pareigą įrodyti, kad egzistavo šalių susitarimas įsigyti kotedžą, žemės sklypą ir automobilius bendrosios dalinės nuosavybės teise, šio susitarimo turinį, taip pat faktą, jog jis prisidėjo prie bendro turto sukūrimo piniginiu įnašu ir (arba) asmeniniu darbu, paneigti ginčo turto asmeninės nuosavybės prezumpciją. Kaip matyti iš aukščiau išdėstytų apeliacinės instancijos teismo išvadų, ieškovas tokios pareigos byloje neįvykdė. Apeliacinės instancijos teismas šios nutarties 26 punkte išdėstė argumentus, kodėl pirmosios instancijos teismo atsisakymą išreikalauti atsakovės banko sąskaitų išrašus už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2022 m. spalio 1 d., metines pajamų deklaracijas už 2018–2022 metus, dokumentus, patvirtinančius grynųjų pinigų pajamas, vykdant individualią veiklą už 2018–2022 metus, įvertino pagrįstu ir nepažeidžiančiu ieškovo procesinių teisių. Kaip akcentavo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju, sprendžiant, ar šalys galėjo sudaryti susitarimą dėl ginčo turto įsigijimo bendrosios dalinės nuosavybės teise, yra svarbios, be atsakovės finansinės padėties, faktinės aplinkybės, kad atsakovė augina du nepilnamečius vaikus, kotedžą ir žemės sklypą įsigijo, pardavusi jai asmeninės nuosavybės teise priklausiusį butą bei pasiėmusi asmeninę paskolą, iš ieškovo buvo vykdomas didelės sumos priverstinis išieškojimas. Visų nustatytų faktinių aplinkybių visuma sudarė pagrindą teismui susiformuoti įsitikinimą, kad ginčo turtą atsakovė siekė įsigyti ir įsigijo asmeninės nuosavybės teise.

Dėl bylos procesinės baigties

42. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010, 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010, 2020 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-611/2020). Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; ESTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje V. de H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90)).

43. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino visas nagrinėjamam klausimui reikšmingas faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčui aktualias proceso ir materialiosios teisės normas, vadovavosi kasacinio teismo praktika ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

44. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis).

45. Atsakovė pateikė duomenis, kad patyrė 1 210 Eur bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, kurias sudaro išlaidos advokato pagalbai apmokėti.

46. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

47. Nustačius, kad ieškovo paduotas apeliacinis skundas yra nepagrįstas, atsižvelgus į tai, kad atsakovės išlaidos už advokato pagalbą neviršija maksimaliai priteistino užmokesčio už advokato pagalbą dydžio, nustatyto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, atsakovei iš ieškovo priteistina 1 210 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

48. Ieškovo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, netenkinamas, nes teismo sprendimas nėra priimtas jo naudai.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2024 m. liepos 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei R. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovo R. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 210 Eur (vieną tūkstantį du šimtus dešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Giedrė Čėsnienė Aldona Tilindienė Vigintas Višinskis