Klaipėdos apygardos teismo nutartis, 1A-143-795/2024

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2024-09-19
Bylos Nr.: 1A-143-795/2024
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-23801-2022-3
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Kristina Kakurinė, Dalia Kursevičienė, Lina Nainienė
Nukentėjusysis: V. L.
Nuteistasis: R. Š.
Advokatai: Laurynas Samoška, Diana Navickienė

Kategorijos

1.1.5.1.1Būtinosios ginties samprata ir sąlygos (BK 28 str. 1–2 d.)
1.1.6.2Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (BK 37 str.)
1.2.4.6.1Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas (BK 140 str. 1 d.)
2.1.14.1Proceso išlaidų atlyginimas (BPK 103–105 str.)
2.1.15.2.2pavadinimo nepavyko patikrinti
2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)
2.4.6.4.3Jeigu nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių (BPK 328 str. 3 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-143-795/2024Proceso Nr. 1-01-1-23801-2022-3Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.5.1.1; 1.1.6.2; 1.2.4.6.1; 2.1.14.1; 2.1.15.2.2; 2.4.6.1; 2.4.6.4.3; (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. rugsėjo 19 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Kakurinės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kursevičienės ir Linos Nainienės,

sekretoriaujant Aušrai Čybienei,dalyvaujant prokurorams Mindaugui Stonkui ir Nomedui Metrikiui,nukentėjusiajam V. L. ir jo įgaliotam atstovui advokato padėjėjui Laurynui Samoškai,nuteistojo R. Š. gynėjai advokatei Dianai Navickienei,

viešame teismo posėdyje apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Š. gynėjos advokatės Dianos Navickienės apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2024 m. kovo 27 d. nuosprendžio, kuriuo R. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį, ir jam paskirta 9 (devynių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant 3 mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje, 6 mėnesius būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu, 6 mėnesius uždraudžiant vartoti psichiką veikiančias medžiagas.

Nukentėjusiojo V. L. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš nuteistojo R. Š. priteisti 1 500 Eur nukentėjusiajam neturtinei žalai atlyginti. Iš nuteistojo R. Š. priteista nukentėjusiajam V. L. 1 520,50 Eur išlaidų, patirtų jo atstovo paslaugoms apmokėti.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. R. Š. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2022 m. birželio 29 d. naktį, apie 1 val. 30 min., Šilalės r., Rubinavo k. teritorijoje, kelyje Šilalė – Šilutė, automobilyje Toyota Siena, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia kumščiu sudavė vieną kartą V. L. į veidą, bei rankomis sugriebęs už kaklo jį suspaudė, bandė smaugti, taip sukeldamas nukentėjusiajam V. L. fizinį skausmą ir padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą.

2. Kitoje baudžiamojoje byloje (ikiteisminio tyrimo Nr. 04-2-00123-22) įsiteisėjusia Tauragės apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2022 m. lapkričio 22 d. nutartimi V. L. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, už tai, kad to paties konflikto metu kumščiu trenkė R. Š. į burnos sritį, griebė už kaklo ir taip nežymiai sutrikdė jo sveikatą, dėl šio nusikaltimo mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis).

II. Apeliacinio skundo argumentai

3. Nuteistojo R. Š. gynėja advokatė D. Navickienė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2024 m. kovo 27 d. nuosprendį, kuriuo R. Š. buvo nuteistas dėl BK 140 str. l d. numatytos nusikalstamos veikos padarymo ir bylą jo atžvilgiu dėl būtinosios ginties ar mažareikšmiškumo nutraukti. Nenustačius būtinosios ginties situacijos ir/ar R. Š. veikos mažareikšmiškumo, R. Š. dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos išteisinti. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

Šalies argumentai

3.1. Kitoje ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 04-2-00123-22 V. L. buvo įtariamas tuo, kad tuo pačiu metu, t. y. 2022 m. birželio 29 d., apie l.30 val., t. y. tą pačią valandą ir tą pačią minutę, tame pačiame automobilyje vykusio žodinio konflikto metu, būtent nukentėjusiuoju šioje byloje pripažintas V. L. sudavė vieną smūgi R. Š. į veido sritį bei rankomis sugriebęs už kaklo jį smaugė, taip nukentėjusiajam R. Š. padarydamas kraujosruvą viršutinėje lūpoje bei sukeldamas nežymų sveikatos sutrikdymą. Identiški abiejų proceso dalyvių vienas kito atžvilgiu atlikti veiksmai, t. y., po vieną smūgį sudavimas bei vienas kito smaugimas, abiem konflikto dalyviams sukėlė identiškas pasekmes - po kraujosruvą lūpoje, kas ekspertų buvo įvertinta kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Pažymėtina, kad 2022 m. spalio 31 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas Nr. 04-2-00123-22 V. L. atžvilgiu buvo nutrauktas dėl veikos mažareikšmiškumo. Šis prokurorės nutarimas buvo patvirtintas abiejų instancijų teismų, todėl turi prejudicinę galią ir šioje baudžiamojoje byloje pripažįstant R. Š. veiksmus mažareikšmiais.

3.2. R. Š. veiksmai turėtų būti vertinami, prieš tai įvertinus V. L. atliktus veiksmus apelianto atžvilgiu – smūgį į veidą ir spaudimą (smaugimą) kaklo srityje, kurie nutrauktame dėl mažareikšmiškumo ikiteisminiame tyrime Nr. 04-2-00123-22 traktuoti kaip puolamieji veiksmai R. Š. atžvilgiu. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad būtent V. L. sukėlė žodinį konfliktą su R. Š.. Įvertinus šias aplinkybes, yra visos sąlygos bei pagrindai R. Š. veiksmus traktuoti, kaip atliktus dėl būtinosios ginties, todėl baudžiamasis procesas R. Š. atžvilgiu turėtų būti nutrauktas BPK 327 straipsnio 1 dalies 1 punkto tvarka.

3.3. Apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje aprašoma, kad konfliktas tarp R. Š. ir V. L. kilo dėl to, kad R. Š., būdamas neblaivus, pradėjo priekaištauti V. L. dėl vairavimo, įžeidinėjo V. L. ir kad konfliktas kilo būtent dėl kaltinamojo R. Š. veiksmų. Tokiu būdu apylinkės teismas siekė pagrįsti R. Š. inkriminuotos veikos motyvą, nors toks net nebuvo inkriminuotas ir nebuvo nustatytas. Taip pat vertinant R. Š. veiksmus, nuosprendyje konstatuoti valdžios ir pavaldumo santykiai. Kadangi R. Š. inkriminuota veika niekaip nesusijusi su užimamomis pareigomis, teismui nuosprendyje konstatuoti ir traktuoti, kad ginčas buvo ne asmeninio, o susijęs su susiklosčiusiais darbo santykiais, taip pat nebuvo jokio pagrindo. Be to, nuosprendyje nurodyta, kad R. Š. smurtinius veiksmus prieš V. L. panaudojo pastarajam vairuojant automobilį, todėl sukėlė grėsmę ir kitiems eismo dalyviams. Tačiau visos šios apylinkės teismo konstatuotos aplinkybės neatitinka tikrovės ir yra paneigtos objektyviais bylos duomenimis, jos nebuvo nurodytos R. Š. inkriminuotame kaltinime, tačiau paminėtos nuosprendyje, tuo pažeidžiant apelianto teisę į gynybą.

3.4. Šioje byloje pagrindiniai (ir iš esmės vieninteliai) įrodymai yra dviejų konflikte dalyvavusių ir tiesiogiai jo metu nukentėjusių asmenų – R. Š. ir V. L. parodymai. Abiem šiems konflikto dalyviams buvo konstatuoti absoliučiai identiški sužalojimai - kraujosruva lūpoje, abiejų sužalojimus patvirtina specialisto išvados, abiejų atžvilgiu buvo suformuluoti identiški įtarimai, nei vienas iš jų nebuvo atleistas nuo atsakomybės reabilituojančiais jį pagrindais, tik vieno asmens atžvilgiu byla nutraukta dėl mažareikšmiškumo, o kito - analogiškus veiksmus atlikusio - byla perduota į teismą. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį R. Š. atžvilgiu, R. Š. parodymus atmetė kaip nepagrįstus, kaip jo pasirinktą gynybinę poziciją, o V. L. parodymus vertino kaip patikimus ir nekeliančius abejonių. Tuo apylinkės teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Nukentėjusiojo parodymų nepatikimumą įrodo tai, jog apeliantas nuosekliai nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios tvirtino, kad V. L. siekia pasipelnyti iš šios situacijos, t. y. pasinaudodamas situacija, apelianto sąskaita siekia susitvarkyti dantis. Tai patvirtino teisminio bylos nagrinėjimo metu paskirta bei gauta ekspertizė, kurioje nustatyta, kad V. L. kartu su ieškiniu pateiktame gydymo plane suplanuoti atlikti gydymo veiksmai nėra susiję su prieš nukentėjusįjį atliktais smurtiniais veiksmais įvykio metu, o reikalingi tęsti ankstesnį burnos būklės gydymą ir funkcijos atstatymą. Nagrinėjamoje situacijoje itin svarbia aplinkybe laikytina ir tai, kad pats V. L. iš karto po įvykio delsė rašyti pareiškimą ir atvykusiems policijos pareigūnams nenurodė, kad jis patyrė kokį nors fizinį skausmą, negalėjo pasakyti, ar jis rašys pareiškimą, tik nuolat akcentavo būtinybę susitvarkyti dantis. Taip pat, pasisakydamas dėl R. Š. viso proceso metu išsakomo motyvo, t. y. nukentėjusiojo siekio, kad apeliantą atleidus iš darbo, galėtų atsilaisvinti darbo vieta, į kurį galėtų pretenduoti nukentėjusiojo žmona, teismas šį argumentą atmetė iš esmės vien dėl to, kad V. L. paneigė šią aplinkybę. Tuo tarpu, byloje objektyviai buvo nustatyta, kad iš tiesų nukentėjusiojo žmona, apeliantą dėl nukentėjusiojo veiksmų atleidus iš darbo, dalyvavo konkurse bei siekė užimti R. Š. vietą. Taigi, šiuo atveju ne menamas, o akivaizdžiai pasitvirtinęs nukentėjusiojo elgesio motyvas buvo daugiau negu akivaizdus. Kad nukentėjusiojo veiksmai buvo gerai apgalvoti patvirtina ir tos aplinkybės, kad atvykus pareigūnams R. Š. automobilyje beveik miegojo, o išlipęs – vos pastovėjo ant kojų, todėl jokio pavojaus nukentėjusiajam nekėlė ir negalėjo sukelti, be to pats V. L., nors teigė, kad dėl neva R. Š. užpuolimo patyrė išgąstį, tačiau kaip rodo bylos duomenys, nakties metu, po tariamo užpuolimo, pats nuvežė automobiliu R. Š. į policiją, siekdamas, kad būtų patvirtintas jo neblaivumas ir R. Š. būtų atleistas iš darbo.

3.5. Apylinkės teismas nuosprendyje konstatavo nukentėjusiojo patirtą išgąstį, fizinį skausmą, stresą, nerimą, tačiau nedetalizavo, kokiomis aplinkybėms pagrindė šias išvadas. Kelia pagrįstų abejonių, kokį ilgalaikį stresą ar poveikį sveikatai galėtų turėti lūpos sumušimas, kuris teismo nuosprendyje taip pat nenurodomas. Teismas be jokių argumentų nurodė, kad neabejotinai nustatyta, jog V. L. iš tiesų pajuto fizinį skausmą. Tokią išvadą teismas padarė dėl to, kad pareigūnams paklausus nukentėjusiojo, ar jis pajuto fizinį skausmą – pastarasis nulenkė galvą. Galvos nulenkimas nerodo jokio patvirtinimo fakto. Atsakymo nepateikimas rodo, kad nukentėjęs nenorėjo jo pateikti, t. y. kurį tai laiką nenorėjo meluoti. Ir tik vaizdo įrašą nutraukus, atsirado sklandūs ir teisiškai išprusę nukentėjusiojo parodymai, užfiksuoti policijos pareigūnų, dėl fizinio skausmo pajautimo bei pageidavimo pradėti ikiteisminį tyrimą.

3.6. Teismas vien dėl to, kad R. Š., priešingai nei pats nukentėjusysis, pripažindamas paties smurto nukentėjusiojo atžvilgiu pobūdį, nurodė kiek kitokias jų susidarymo aplinkybes, į šią aplinkybę atsižvelgė priteisdamas kur kas didesnę nei esant tokiam sužalojimui tokio pobūdžio bylose, neturtinės žalos dydį. Nesigailėjimas, nesistengimas sušvelninti padarinių (primintina kraujosruvą lūpoje, tokią pačią, kokią pats V. L. buvo padaręs apeliantui) turėjo įtakos apylinkės teismui priteisiant kur kas didesnę nei tokio pobūdžio bylose neturtinės žalos dydį. Apelianto pozicija bylos nagrinėjimo teisme metu negali būti susijusi su neturtinės žalos pagrindimu bei priteisimu ir toks ieškinio priteisimo motyvavimas laikytinas tiek nepagrįstu, tiek ir neteisėtu.

Atsiliepimas

4. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Šalies argumentai

5. Teismo posėdyje nuteistojo R. Š. gynėja prašė tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

6. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija teismo posėdyje ištyrė Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Dokumentų administravimo valdybos Klaipėdos apygardos dokumentų valdymo skyriaus pateiktus ikiteisminio tyrimo Nr. 04-2-00123-22 dokumentus.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7. Nuteistojo R. Š. gynėjos advokatės D. Navickienės apeliacinis skundas atmestinas.

8. Išanalizavusi baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, skundžiamame nuosprendyje išdėstytus įrodymų vertinimo motyvus bei išvadas, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad R. Š. dėl jam inkriminuoto BK 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nusikaltimo buvo nuteistas pagrįstai. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas patikrino byloje surinktų įrodymų patikimumą, leistinumą, išvadas grindė atidžiai įvertinęs tiek kiekvieną įrodymą atskirai, tiek ir jų visumą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog byloje buvo surinkta pakankamai įrodymų, kad nuteistasis R. Š. mušdamas ir kitaip smurtaudamas nežymiai sužalojo nukentėjusįjį V. L.

Žemesnės instancijos teismas

9. Apeliacinio skundo vienas iš argumentų yra siejamas su pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje padarytais įrodymų vertinimo taisyklių bei apkaltinamojo nuosprendžio turiniui keliamų reikalavimų pažeidimais (BPK 20 straipsnis, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai), nulėmusiais netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą (BK 28 ir 37 straipsniai). Pasak nuteistojo gynėjos, šios instancijos teismas, priimdamas R. Š. apkaltinamąjį nuosprendį, selektyviai vertino bylos įrodymus, suteikė prioritetinę reikšmę nukentėjusiojo V. L. parodymams, tinkamai nenustatė teisiškai reikšmingų bylos aplinkybių, kartu neįvertino šioje byloje pripažinto nukentėjusiuoju V. L. neteisėtų veiksmų, atliktų nuteistojo R. Š. atžvilgiu, kurie yra byloje itin reikšmingi BK 28 ir 37 straipsnių taikymo aspektu. V. L. atžvilgiu baudžiamasis procesas buvo nutrauktas dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, dėl to paties konflikto dalyvio R. Š. buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas apkaltinamasis nuosprendis. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais.

10. R. Š. skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl to, kad tyčia kumščiu sudavė vieną kartą V. L. į veidą bei rankomis sugriebęs už kaklo jį suspaudė, bandė smaugti, taip sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmą ir padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažinta, kad nuteistojo R. Š. veiksmais nukentėjusiajam V. L. padaryti sužalojimai vertintini kaip nežymus V. L. sveikatos sutrikdymas. Nors R. Š. savo kaltę viso proceso metu neigė, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, jo kaltė nežymiai sutrikdžius nukentėjusiojo V. L. sveikatą neginčijamai įrodyta viešame pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtų ir įvertintų įrodymų visetu, o būtent: nukentėjusiojo V. L. (t. 2, b. l. 55-56), liudytojo T. R. (t. 2, b. l. 56), specialisto J. S. parodymais (t. 2, b. l. 95), taip pat byloje esančiais vaizdo įrašais (t. 1, b. l. 155-163), Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvada Nr. G 871/2022 (04) (t. 1, b. l. 43), ekspertizės aktu Nr. PEKG 5(55)/2024(01) (t. 2, b. l. 170-174) bei kita rašytine bylos medžiaga. Pirmosios instancijos teismas ne tik išvardino ir aprašė duomenis, kuriuos pripažino įrodymais ir kuriais grindė apkaltinamąjį nuosprendį, tačiau taip pat ir paaiškino, kodėl vienus duomenis pripažįsta įrodymais, o kitus atmeta, kuria parodymų dalimi vadovaujasi, nurodė, kokius duomenis patvirtina specialisto išvada, ekspertizės aktas, pažymėjo, kokia rašytinė bylos medžiaga patvirtina liudytojų parodymus, nurodė, kokias faktines aplinkybes patvirtina arba paneigia nuteistojo ir nukentėjusiojo parodymai. Vien tai, kad apeliaciniu skundu nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, savaime nereiškia, kad priimtas nuosprendis yra neteisėtas bei nepagrįstas.

Dėl būtinosios ginties

11. Pagal BK 28 straipsnio 1 dalį asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos.

12. Teismų praktikoje išskiriamos šios būtinosios ginties teisėtumo sąlygos: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-59/2010, 2K-310/2011, 2K-423/2011, Nr. 2K-350-222/2015, 2K-568-139/2015, 2K-31-788/2015 ir kt.). Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-59/2010, 2K-310/2011, 2K-423/2011, 2K-568-139/2015). Pažymėtina ir tai, kad būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kai viena pusė nesiruošia panaudoti smurto, o smurtas panaudojamas netikėtai esant užpultam. Prasidėjęs ar tiesiogiai gresiantis pavojingas kėsinimas turi egzistuoti ir būti nepasibaigęs gynybos veiksmų atlikimo metu; anksčiau įvykę konfliktai nei prasidėjusiu, nei tiesiogiai gresiančiu pavojingu kėsinimusi negali būti laikomi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-373/2010, 2K-404/2010, 2K-392/2012, 2K-7-326/2013, 2K-7-62-489/2015 ir kt.).

13. Šiuo atveju susidarė tokia procesinė situacija, kai dėl to paties įvykio, kilusio dėl dviejų asmenų neteisėto elgesio, buvo pradėti du atskiri ikiteisminiai tyrimai, bylos faktinės aplinkybės buvo nustatinėjamos skirtinguose procesuose, suteikiant šiems asmenims vienam kito atžvilgiu skirtingą procesinį statusą. Pagal bylos aplinkybes matyti, kad įvykyje dalyvavusių asmenų veiksmų teisiniam įvertinimui buvo būtina nustatyti, ar nagrinėjamas įvykis buvo abipusės muštynės, t. y. specifinė konfliktinė situacija, kurioje netaikomos būtinosios ginties nuostatos ir sprendžiamas klausimas dėl kitų, su fizinio smurto panaudojimu bei sveikatos sutrikdymu susijusių, nusikalstamų veikų padarymo, ar, priešingai, vienas iš konflikte dalyvavusių asmenų buvo būtinosios ginties situacijoje.

Žemesnės instancijos teismas

14. Kaip jau minėta anksčiau, R. Š. skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl to, kad tyčia kumščiu sudavė vieną kartą V. L. į veidą bei rankomis sugriebęs už kaklo jį suspaudė, bandė smaugti, taip sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdydamas jo sveikatą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ikiteisminiame tyrime Nr. 04-2-00123-22 įsiteisėjusiu Tauragės apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2022 m. lapkričio 4 d. nutartimi V. L. atleistas nuo atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad „žodinio konflikto metu, tyčia kumščiu sudavė vieną smūgį R. Š. į veido sritį, bei rankomis sugriebęs už kaklo jį spaudė ir taip nukentėjusiajam padarė kraujosruvą viršutinėje lūpoje, nežymiai sutrikdžiusią jo sveikatą“. Minėtoje nutartyje ikiteisminio tyrimo teisėjas konstatavo, kad R. Š. pirmas sudavė smūgį V. L., o šis jam sudavė atgal, siekdamas išvengti kito smūgio, t. y. gindamasis. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje įvertinęs įrodymus, nustatė tokias pačias bylos aplinkybes, susijusias su konkrečiais asmenų veiksmais bei jų seka, kaip ir V. L. atžvilgiu išnagrinėjamoje byloje, t. y. konstatavo, jog „pagal teismo nustatytą nagrinėjamo įvykio situaciją bei jo dalyvių veiksmus, darytina išvada, jog R. Š. veiksmuose nebuvo būtinosios ginties požymių. Pagal nukentėjusiojo V. L. parodymus matyti, kad konfliktas tarp jų kilo dėl to, kad R. Š., būdamas neblaivus, pradėjo priekaištauti V. L. dėl automobilio vairavimo, įžeidinėjo jį“. Kartu šiame nuosprendyje buvo įvertinta kaip pasirinkta gynybos pozicija ir motyvuotai paneigta nuteistojo R. Š. versija, jog V. L. pradėjo pirmas prieš jį vartoti fizinį smurtą, sustabdydamas automobilį suduodamas kumščiu į lūpą, dėl to jis neva buvo priverstas gintis. Taigi, tokios skundžiamame nuosprendyje nustatytos bylos aplinkybės iš esmės sutampa su Tauragės apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2022 m. lapkričio 4 d. nutartyje nurodytomis aplinkybėmis.

15. Nors R. Š. gynėja nurodo, kad konflikto iniciatorius buvo V. L., nes pradėjo priekaištauti R. Š., kad šis nepadidina V. L. atlyginimo, vėliau smūgiavo R. Š. į veidą ir smaugė, dėl ko R. Š. turėjo gintis, tačiau tokie gynėjos argumentai paneigti tiek nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu duotais parodymais, tiek ir rašytine bylos medžiaga. Iš apžiūros protokolo, kuriame aprašytas garso įrašas iš Bendrojo pagalbos centro, matyti, kad bendruoju numeriu „112“ paskambinęs V. L. nurodė, kad įvyko konfliktas su neblaiviu darbdaviu, kuris jį pradėjo smaugti, muštis važiuojant, išmušė dantis, jis nebegali pavažiuoti (t. 1, b. l. 161-163). Vaizdo ir garso įraše 2022_0629_014341_001 iš Body kameros B0F1EC5F3892, paimtos iš policijos duomenų bazės, užfiksuota, kaip policijos pareigūnui paklausus V. L. kas nutiko, pastarasis nurodė, kad prigėręs vadovas yra, tai liepė sustoti, tai nestoti, aiškino, kad blogai važiuoji, trenkė iš „kuloko“, pradėjo klibėti dantys, nubraižė, smaugė, jis (V. L.) jį stūmė. Vaizdo ir garso įraše 2022_0629_014341_001 užfiksuota, kaip policijos pareigūnui paklausus R. Š., kaip jo sveikata, pastarasis į tai atsako „normaliai“, paklausus, ar jam viskas gerai, atsako „gerai“, paklausus, kodėl jis pykstasi su vairuotoju, atsako „nesipykstu aš su niekuo, nesipykstu“. Vaizdo ir garso įraše 2022_0629_014841_002 užfiksuota, kaip pareigūnui paklausus V. L., ką jam darė, pastarasis atsako „čiupo su nagais, kaip dėjo ir tiltelis visas atmušo“. Pareigūnui paklausus, ar čia grumtynės įvyko, V. L. atsako „nu šitai kaip važiuojant atsisegė diržą ir iš tos rankos tapa, paskui už su abiem rankom draskyti, nu aš stūmiausi nuo savęs važiuodamas“ (t. 1, b. l. 155-160). Kaip matyti iš šių duomenų, nukentėjusysis iš karto po įvykio kreipėsi pagalbos į Bendrąjį pagalbos centrą ir telefoninio pokalbio metu nurodė, kad jį sužalojo R. Š., tas pačias aplinkybes nurodė ir į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams, kurie tai patvirtino tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisiamojo posėdžio metu (t. 1, b. l. 166 – 169, t. 2, b. l. 56). Teismas neturi pagrindo netikėti liudytojo - policijos pareigūno T. R. parodymais, byloje nėra jokių duomenų, kad šis liudytojas turėtų pagrindą nepagrįstai apkalbėti nuteistąjį. Tuo tarpu R. Š. apie tai, kad V. L. prieš jį smurtavo, nenurodė nei atvykusiems policijos pareigūnams, nei ryte po sulaikymo įteikus jam pranešimą apie įtarimą ir apklausus jį įtariamuoju (t. 1, b. l. 85). Šią versiją apie tai, kad V. L., neva supykęs dėl nuteistojo išsakytų priekaištų dėl darbinių fukcijų atlikimo ir jo, kaip asmenybės įvertinimo, dešinės rankos kumšiu jam pirmas trenkė į burną, po to griebė už kaklo ir pradėjo jį smaugti, R. Š. nurodė praėjus daugiau nei dviems savaitėms po minėto įvykio - 2022 m. liepos 15 d. pareiškime prokuratūrai (baudžiamoji byla Nr. 04-2-00123-22, t. 1, b. l. 1-7). R. Š. pareiškimo pagrindu pradėtame ikiteisminiame tyrime Nr. 04-2-00123-22 buvo priimtas sprendimas ikiteisminį tyrimą nutraukti ir V. L. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo. Tiek 2022 m. spalio 31 d. Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros nutarime, tiek 2022 m. lapkričio 4 d. Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų ir 2022 m. gruodžio 5 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartyse (t. 2, b. l. 40 – 47) konstatuota, kad konflikto iniciatorius buvo būtent R. Š.. 2022 m. spalio 31 d. Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros nutarime konstatuota, kad R. Š. pirmas sudavė V. L., o V. L., vengdamas kito smūgio, nustūmė R. Š. ranką nuo savęs. Tikėtina, kad vairuojant automobilį ir esant grumtynėms, V. L. galėjo suduoti R. Š. į lūpų sritį, taip pat konstatuota, kad V. L. veiksmai buvo spontaniški, jiems įtakos turėjo ir asmeninio nesutarimo priežastys. 2022 m. lapkričio Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų nutartyje taip pat konstatuota, kad pirmas smūgį V. L. sudavė būtent R. Š., o V. L., vengdamas kito smūgio, nustūmė R. Š. ranką nuo savęs, po to R. Š. dar sugriebė V. L. už kaklo.

16.Nuteistojo R. Š. versija, kad nukentėjusysis V. L. pradėjo žodinį konfliktą, priekaištaudamas dėl jam neskiriamo priedo prie atlyginimo, negali būti vertinama kaip pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi į R. Š. saugumą pradžia. Aptartoje situacijoje R. Š. veiksmai nebuvo nei proporcingi, nei apskritai būtini, ir ko gero, kaip nustatyta pirmosios instancijos teismo, įtakoti alkoholio, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo įžiūrėti R. Š. būtinosios ginties sąlygų buvimo. Šioje byloje nustatytų aplinkybių visuma nesudaro pagrindo konstatuoti, kad buvo susidariusi būtinosios ginties situacija kaip baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, nes nebuvo pavojingo, realaus ir akivaizdaus nukentėjusiojo kėsinimosi, nuo kurio galima būtinoji gintis.

Dėl veikos mažareikšmiškumo

17. Nors nuteistojo gynėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatleido R. Š. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo, tačiau apygardos teismas negali sutikti su šiuo gynėjos argumentu.

18. BK 37 straipsnyje nustatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Nusikaltimas mažareikšmiu yra pripažįstamas tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nustatyto nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kai kurių sudėties požymių ypatumo teismas padaro išvadą, kad padarytos veikos pavojingumas nėra didelis ir nesiekia tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nurodyta bausme, o baudžiamojo nusižengimo sudėtis straipsnio dispozicijoje nenustatyta. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnis, veikos ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai, nusikaltimo padarymo būdas, laikas, vieta), tiek į subjektyviuosius požymius (apibrėžta ar neapibrėžta tyčia, tyčios kryptingumas, tikslai, motyvai). Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-387/2008, 2K-427/2010, 2K-500/2010, 2K-7-109/2013, 2K-153-942/2016, 2K-186-689/2020).

19. Fizinio smurto pavartojimas, sukėlęs kad ir minimalius nusikalstamus padarinius, mažareikšmiu nusikaltimu gali būti pripažįstamas tik itin retais, išimtiniais atvejais, kai yra ypatingų aplinkybių, be kita ko, tuomet, kai smurtinius kaltininko veiksmus sukelia provokuojantis nukentėjusiojo elgesys. Nagrinėjamoje byloje kokių nors ypatingų aplinkybių, mažinančių nuteistojo R. Š. veiksmų pavojingumą, nenustatyta. Šiuo atveju svarbu įvertinti ne tik nukentėjusiajam V. L. konstatuotus sveikatos sužalojimus, bet ir nusikaltimo prieš jį padarymo aplinkybes, kurios, priešingai, nei teigia nuteistojo gynėja, nėra tapačios, kaip ir prieš R. Š..

20. Visų pirma paminėtina, kad dėl patirto smurto nukentėjusysis V. L. iš karto kreipėsi į policiją. Tuo tarpu iš byloje esančių policijos pareigūnų turėtų Body kamerų vaizdo įrašų matyti, kad atvykus policijos pareigūnams ir bendraujant su R. Š. jis nieko neužsiminė, kad važiuojant V. L. jam būtų sudavęs smūgius, kad jis būtų sužalotas, ar kad jam reikėjo nuo kažko gintis (t. 1., b. l. 156 – 158). R. Š. buvo apklaustas ryte, iš karto po sulaikymo, tačiau įtariamojo apklausos metu taip pat nieko neužsiminė apie prieš jį pavartotą smurtą ar patirtus sužalojimus (t. 1, b. l. 85 – 87). Versiją, kad V. L. prieš jį smurtavo pirmasis, R. Š. pateikė praėjus daugiau nei dviem savaitėms inicijuodamas ikiteisminio tyrimo pradėjimą V. L. atžvilgiu. Pareigūnai tuoj po įvykio apžiūrėjo nukentėjusįjį ir asmens apžiūros protokolu užfiksavo ant V. L. kaklo kairiojo ir dešiniojo šono bei kaklo apačioje matomus nežymius paraudimus (1 t., b. l. 34-39), kuriuos vėliau patvirtino specialisto išvada Nr. G 871/2022(04) (t. 1, b. l. 43) ir ekspertizės aktas Nr. PEKG 5(55)/2024(01) (t. 2, b. l. 170-174). Ekspertizės akte nurodyta, kad specialisto išvadoje Nr. 871/2022(04) konstatuoti šie V. L. sužalojimai: viršutinės lūpos dešinės pusės gleivinės kraujosruva, kaklo kairio šoninio paviršiaus poodinė kraujosruva, kaklo dešinio šoninio paviršiaus apatinio trečdalio poodinė kraujosruva. Viršutinės lūpos gleivinės kraujosruva padaryta kieto, buko daikto poveikyje ir galėjo atsirasti suduodant smūgį į šią sritį, pvz.: ranka ir pan.. Kaklo poodinės kraujosruvos padarytos kietų, bukų daiktų poveikyje ir galėjo atsirasti, pvz.: spaudžiant pirštais šias sritis ir panašiai. Pažymėtina, kad specialisto išvadoje Nr. G 871/2022(04) užfiksuoti V. L. padaryti sužalojimai atitinka jo nurodytas įvykio aplinkybes apie tai, kad sužalojimai jam padaryti dėl R. Š. smūgio ir jo bandymo smaugti V. L.. Tuo tarpu R. Š. iškeltą versiją, kad V. L. pirmas dešinės rankos atbulu kumščiu trenkė jam į veidą, į viršutinės lūpos kairę pusę ir ją prakirto, vėliau abejomis rankomis griebė jam už kaklo ir pradėjo smaugti, paneigia baudžiamojoje byloje Nr. 04-2-00123-22 esanti specialisto išvada Nr. G 888/2022(04), kurioje jokių duomenų apie smaugimo žymes ant kaklo nėra (t. 1, b. l. 8-9).

21. Pažymėtina, kad nuteistasis įvykio metu buvo neblaivus, jam nustatytas 2,28 promilių girtumo laipsnis , nukentėjusįjį ir nuteistąjį įvykio metu siejo pavaldumo santykiai, R. Š. buvo įstaigos, kurioje dirbo nukentėjusysis, direktorius, o V. L. buvo vairuotojas, po darbo valandų vykdęs neblaivaus R. Š. nurodymus, kurie nepriklausė pagal jo pareigybių aprašymą.

22. Šios nustatytos aplinkybės neabejotinai patvirtina pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad nėra pagrindo atleisti nuteistąjį R. Š. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo.

Dėl R. Š. inkriminuoto fizinio skausmo sukėlimo

23. Apeliaciniame skunde tvirtinama, jog baudžiamosios bylos nagrinėjimu metu nebuvo nustatyti objektyvūs V. L. sukelto fizinio skausmo požymiai, teismas be jokių argumentų tiesiog konstatavo, kad nukentėjusysis patyrė fizinį skausmą. Teisėjų kolegija sutinka su tokiu nuteistojo R. Š. gynėjos argumentu. Pagal kasacinės instancijos teismo formuojamą praktiką, kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami bylą nagrinėjant ne tik pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinio proceso metu. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas gali būti keičiami pagal prokuroro ir (ar) nukentėjusiojo prašymą, kai apie tai yra išdėstoma apeliaciniame skunde, atsižvelgiant į BPK 320 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatas. Bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinamajam negali būti inkriminuojamos naujos nusikalstamos veikos, tačiau gali būti pakeistos kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas, laikantis BPK 255 straipsnio 2 dalyje ir 256 straipsnyje nustatytų sąlygų ir tvarkos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-526/2014, 2K-262/2014, 2K-265-693/2015, 2K-42-942/2016 ir kt.).

24.Nagrinėjamu atveju kalba eina apie nusikalstamos veikos sukeltus padarinius – fizinio skausmo sukėlimą V. L. Apeliaciniame skunde nurodyta, jog pirmosios instancijos teismas dėl nukentėjusiojo fizinio skausmo pajautimo išvadą padarė dėl to, jog policijos pareigūnams paklausus V. L., ar jis pajuto fizinį skausmą, pastarasis nulenkė galvą.

25. BK 140 straipsnio 1 dalyje, kaip jau minėta, yra numatyta baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą arba nežymų sveikatos sutrikdymą, t. y. pažodžiui aiškinant teisės normą, siekiant asmenį traukti baudžiamojon atsakomybėn, turi būti nustatomas vienas iš veiksmų – arba fizinio skausmo sukėlimas, arba nežymus sveikatos sutrikdymas. Kadangi nagrinėjamu atveju objektyviai bylos medžiagoje esančiuose duomenyse nėra užfiksuotas nukentėjusiojo V. L. patirtas fizinis skausmas (nesuriko, nesušuko, neverkė, nesiskundė, neaikčiojo iš skausmo ir pan.), ši aplinkybė šalintina iš kaltinimo, o R. Š. traukiamas baudžiamojon atsakomybėn dėl nežymaus V. L. sveikatos sutrikdymo. Įrodymų visumai objektyviai patvirtinant, jog nagrinėjamu atveju nukentėjusiajam V. L. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, atskirai jam sukelto fizinio skausmo įrodinėti nebereikia, nes tai gali turėti reikšmės tik sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo, bet ne dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo.

26.Apeliacinės instancijos teismui pašalinus minimą aplinkybę iš kaltinimo, iš esmės lieka nustatyti tie patys veikos požymiai ir veikos kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės, palyginti su nustatytosiomis pirmosios instancijos teismo nuosprendyje.

Dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo

27. Nukentėjusysis V. L. byloje pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė teismo priteisti jam iš kaltinamojo R. Š. 7100 Eur turtinei žalai ir 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (t. 1, b. l. 148 – 151). Pirmosios instancijos teismas civilinį ieškinį tenkino iš dalies ir nukentėjusiajam V. L. iš nuteistojo R. Š. priteisė 1500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

28. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad jam būtų atlyginta nusikalstama veika padaryta žala (tiek turtinė, tiek neturtinė), ir dėl to pareikšti civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 2 dalyje yra numatyti kriterijai, kuriais vadovaudamasis teismas nustato neturtinės žalos dydį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiškas žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma – galima tik suteikti žalą patyrusiam asmeniui piniginę satisfakciją, kuri apskaičiuojama labai detaliai išanalizavus visą nukentėjusiojo patirtą skriaudą – dvasinius išgyvenimus, darbingumo sumažėjimą ar netekimą, apribotas bendravimo galimybes, kitus faktorius. Nors teismai stengiasi atsižvelgti į sumas, paprastai kitų teismų priteisiamas tos kategorijos bylose, tačiau visada svarbu kiekvieną atvejį individualizuoti, nes skirtingi asmenys net analogiškose situacijose reaguoja ir išgyvena skirtingai, be to, dažnai net analogiški sužalojimai sukelia visiškai skirtingus padarinius bei liekamuosius reiškinius, todėl kalbėti apie precedento taikymą itin sudėtinga.

29. Nustatant atlygintinos neturtinės žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo, dydį, atsižvelgtina į šiuos reikšmingus kriterijus: sveikatos sutrikdymo laipsnį ir pobūdį, sveikatos sutrikdymo padarinius (atsiradusius ir ateityje atsirasiančius, trumpalaikius ir liekamojo pobūdžio, turtinius ir neturtinius), sužalojimo būdą, žalą padariusio asmens kaltę, kitas reikšmingas aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo, protingumo ir proporcingumo principus. Teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinės žalos atlyginimą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus (CK 6.282 straipsnis). Nustatant kompensacijos už neturtinę žalą dydį, būtina įvertinti neteisėtais veiksmais pažeistos vertybės pobūdį, t. y. išsiaiškinti, į kokią asmeninę neturtinę / turtinę vertybę buvo pasikėsinta, kokia jos vieta ir reikšmė sociume vyraujančioje bei paties individo pripažįstamoje vertybių sistemoje, bei vadovautis principu, kad kuo aukštesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji turėtų būti ginama. Asmens gyvybė, sveikata, fizinis, seksualinis bei dvasinis neliečiamumas yra absoliučios prigimtinės neturtinės vertybės, kurių pažeidimu sukeliami dvasiniai ir fiziniai išgyvenimai paprastai būna ypač stiprūs bei skausmingi, tai sudaro pagrindą priteisti nukentėjusiajam didesnę piniginę kompensaciją negu kitų – santykinių – vertybių pažeidimo atvejais.

30.Teismų praktika neturtinės žalos priteisimo srityje yra gana įvairi, tačiau kiekvienoje byloje teisingą piniginės kompensacijos už patirtą neturtinę žalą nustatymą lemia konkrečios aplinkybės, kurios nebūna tapačios. Konkretus atlygintinos neturtinės žalos dydis yra nustatomas, atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes ir specifiką, t. y. šis dydis yra bylos faktinių aplinkybių vertinimo dalykas. Šiuo atveju vienas pagrindinių kriterijų, nustatant neturtinės žalos dydį, yra nusikalstamos veikos pasekmės, kurios turi būti vertinamos, atsižvelgiant į nukentėjusiojo patirtų moralinių praradimų dydį ir jų neigiamą įtaką. Apygardos teismo vertinimu, akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju nukentėjusysis V. L., be nežymaus sveikatos sutrikdymo bei nuteistojo smurtinių veiksmų patyrė pažeminimą ir dvasinį sukrėtimą, kitus nepatogumus, susijusius su bylos nagrinėjimu. Dar vienas iš neturtinės žalos atlyginimo dydžio parinkimo kriterijų yra neturtinę žalą padariusio asmens kaltė. Jeigu ji pasireiškia didžiausio pavojaus visuomenei forma – darant tyčinį smurtinį nusikaltimą prieš asmenį, tokia kaltės forma sudaro prielaidas neturtinės žalos atlyginimo dydį nustatyti didesnį.

31. Kaip nurodo R. Š. gynėja, apylinkės teismo savaip interpretuotos aplinkybės, kad nuteistasis nesigailėjo, neatsiprašė ir nesistengė sušvelninti padarinių (paminėtina - kraujosruvos lūpoje), turėjo įtakos apylinkės teismui priimant sprendimą priteisti kur kas didesnę nei tokio pobūdžio bylose neturtinės žalos dydį. Toks civilinio ieškinio priteisimo motyvavimas, gynėjos manymu, laikytinas nepagrįstu ir neteisėtu. Visgi su šiais gynėjos argumentais apygardos teismas negali sutikti.

32. Nors apylinkės teismas motyvuojamojoje dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo nurodė ir gynėjos minimas aplinkybes, kad R. Š. neprisipažino padaręs nusikaltimą, nesigailėjo dėl nusikalstamos veikos padarinių, nukentėjusiojo neatsiprašė, tačiau tai buvo ne vienintelės aptartos aplinkybės, kuriomis rėmėsi teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos priteisimo dydžio. Nustatydamas V. L. priteistinos neturtinės žalos dydį, pirmosios instancijos teismas įvertino tai, jog R. Š. nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarė tyčiniais veiksmais. Šios veikos padarymas sukėlė padarinius – nukentėjusiojo V. L. nežymų sveikatos sutrikdymą, jam buvo padaryta viršutinės lūpos dešinės pusės gleivinės kraujosruva, kaklo kairio šoninio paviršiaus poodinė kraujosruva, kaklo dešinio šoninio paviršiaus apatinio trečdalio poodinė kraujosruva. Nukentėjusysis patyrė fizinį skausmą, kreipėsi į gydymo įstaigą dėl patirto streso, nerimo, tai patvirtina byloje esantys V. L. gydymo dokumentai (t. 2, b. l. 69).

33. Nustatydamas nukentėjusiajam V. L. priteistinos neturtinės žalos dydį, pirmosios instancijos teismas įvertintino ir tai, kad po V. L. suteikto gydymo jam nebuvo rekomenduotos jokios specialios reabilitacijos procedūros, nėra jokių duomenų, kad praėjus beveik metams po patirto sužalojimo nukentėjusiajam būtų reikalingi kokie vaistai ar kitokia medicininė pagalba. Taigi galima teigti, kad dėl patirtų sužalojimų liekamųjų reiškinių neliko. Teismas taip pat siekė išlaikyti pusiausvyrą tarp nukentėjusiojo V. L. ir nuteistojo R. Š. teisėtų interesų, todėl civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkino tik iš dalies. Visos aptartos aplinkybės atskleidžia, jog apeliacinio skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas be motyvuoto pagrindo priteisė nukentėjusiajam 1500 Eur neturtinės žalos atlyginimą, yra absoliučiai nepagrįsti ir neteisingi. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas ne tik motyvavo, kodėl priteisia iš nuteistojo nustatyto dydžio žalos atlyginimą V. L., bet taip pat detaliai įvertino kiekvieną reikšmingą aplinkybę ir argumentavo, kokią įtaką jos turi priteisiamam žalos atlyginimo dydžiui.

34. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atsižvelgia į šios kategorijos bylose teismų formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos dydžio. Neturtinės žalos dydis už nežymų sveikatos sutrikdymą tiesiogiai nukentėjusiems asmenims priteisiamas nuo kelių šimtų eurų iki 2 500 Eur: 1) kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-256-648/2022 – 600 Eur (trenkė vieną kartą delnu į veidą ir padarė poodinę kraujosruvą nosies nugarėlėje); 2) kasacinė nutartis byloje Nr. 2K-48-495/2021 – 1 000 Eur (suėmęs rankomis nukentėjusiajai už abiejų dilbių, ją tampė, suėmęs už sprando lenkė jos galvą žemyn, taip padarė poodines kraujosruvas dešiniajame dilbyje, odos nubrozdinimus abiejuose dilbiuose ir sukėlė fizinį skausmą); 3) kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-86-628/2020 – 1 000 Eur (kumščiu sudavė į veidą ir padarė kraujosruvą dešinės akies vokuose); 4) Kauno apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-206-926/2022 – solidariai 2 500 Eur (bendrai veikdamos tyčia rankomis stūmus ir pargriovus nukentėjusiąją ant žemės, po to pastarajai gulint ne mažiau kaip 4 kartus įspyrė į veidą ir kitas kūno vietas, padarydamos odos nubrozdinimus abiejose blauzdose, poodinę kraujosruvą kairėje blauzdoje, nosies sumušimą); 5) Klaipėdos apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-146-557/2020 – 1 500 Eur (rankomis ir kojomis sudavė nenustatytą skaičių smūgių į galvą, taip padarydamas galvos sumušimą ir lengvo laipsnio smegenų sukrėtimą); ir kt.

35. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, nukentėjusiajam nustatytus sužalojimus ir jų pobūdį, tokio pobūdžio bylose formuojamą teismų praktiką dėl priteistino neturtinės žalos dydžio, nuteistojo turtinę padėtį, atsižvelgdamas į proporcingumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog iš nuteistojo R. Š. nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui V. L. priteistas 1500 Eur neturtinės žalos atlyginimas yra visiškai pagrįstas. Teismo vertinimu, ši suma užtikrins protingą balansą tarp kompensacijos už nukentėjusiojo patirtą nežymų sveikatos sutrikdymą bei dvasinius išgyvenimus ir žalą padariusio asmens interesų. Taigi pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio paliekama galioti nepakeista.

36. R. Š. gynėja advokatė D. Navickienė pateikė prašymą atlyginti R. Š. turėtas advokato teisinės pagalbos išlaidas pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme. Advokatė taip pat pateikė tokį prašymą pagrindžiančius dokumentus, iš kurių matyti, kad advokatės paslaugų išlaidos dėl R. Š. gynybos apeliacinės instancijos teisme sudarė 1 815 Eur.

37. Pagal BPK 106 straipsnio 3 dalį, kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti. Atmetus nuteistojo gynėjos D. Navickienės apeliacinį skundą ir palikus galioti apkaltinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį, R. Š. neįgyja teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 punktu ir 328 straipsnio 3 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. Š. gynėjos advokatės Dianos Navickienės apeliacinį skundą atmesti.

Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2024 m. kovo 27 d. nuosprendį pakeisti: pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies aplinkybę, kad nuteistasis R. Š. savo veiksmais sukėlė nukentėjusiajam V. L. fizinį skausmą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti galioti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Teisėjos Kristina KakurinėDalia KursevičienėLina Nainienė