- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2021-12-21
- Bylos Nr.
- 1A-36-449/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-07-5-00004-2019-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Nutartis: pakeisti nuosprendį BPK 328 str. 3 ir 4 punktuose numatytais pagrindais.
- Teisėjai
- Linas Šiukšta (pirm.), Justas Namavičius, Jolanta Čepukėnienė
- Nuteistasis
- K. P.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Justo Namavičiaus, Lino Šiukštos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2019 m. gruodžio 3 d. nuosprendžio, kuriuo K. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199² straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 4 metams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis, prie šios bausmės pridėjus dalį neatliktos bausmės, paskirtos Šiaulių apygardos teismo 2012 m. gegužės 25 d. nuosprendžiu, galutinė subendrinta bausmė K. P. paskirta laisvės atėmimas 5 (penkeriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. K. P. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad pažeisdamas nustatytą tvarką – 2004 m. gegužės 26 d. Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų „Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių“ 2 punkto 2.1 ir 2.1.1 papunkčių reikalavimus, nuo ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto laiko, vietos ir nenustatyto asmens įgijo bei iki 2019 m. vasario 16 d. 17.20 val. laikė akcizais apmokestinamas cigaretes, nepaženklintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais banderolėmis, 1 000 pakelių „NZ Black“, 3 500 pakelių „NZ Gold“ su Baltarusijos Respublikos banderolėmis, 10 pakelių „Reoute 66“ be banderolių, iš viso 4 510 pakelių cigarečių, kurių bendra vertė 14 127,60 eurų, garaže – „bokse“ Nr. 85, esančiame (duomenys neskelbtini).
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Nuteistasis K. P. apeliaciniame skunde prašo Šiaulių apygardos teismo 2019 m. gruodžio 3 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį.
Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, nes apelianto kaltę grindė vien tik liudytojo V. Ž. parodymais, kurių nepatvirtina jokie objektyvūs duomenys. Apklausti pareigūnai teisme neparodė, kad garaže rastos cigaretės priklauso būtent apeliantui. Jie tik patvirtino, kad garaže pamatė dėžes, kurios panašios į tas, kuriose būna cigaretės. Nuteistasis į garažą atvyko pasiimti padangų, todėl jis negalėjo siūlyti pareigūnui V. Ž. atlygio už cigaretes. Vėliau liudytojas V. Ž. papasakojo kitiems policijos pareigūnams, kad K. P. jam neva siūlė susitarti dėl rastų cigarečių, todėl teisme apklausiami liudytojai jau teigė, kad apeliantas jiems siūlė susitarti, tačiau dėžės buvo atplėštos tik atvykus kitiems pareigūnams. Todėl vieno policijos pareigūno parodymai, kad jam neva apeliantas siūlė susitarti dėl garaže rastų dėžių, byloje tapo vieninteliu ir neginčijamu įrodymu, kad garaže rastos cigaretės priklauso būtent jam.
Apeliantas nurodo, kad garažas priklauso jo tėvui K. P.. Jis nuomodavo turimus garažus ir už nuomą gaudavo pajamų. Teismas šią aplinkybę vertino kaip jo gynybinę versiją, nes neva jis nepateikė duomenų, kas galėjo nuomoti garažą Nr. 85. Tačiau policijos pareigūnai patvirtino, kad jie pasaloje buvo ir prie kitų jo tėvui priklausančių garažų, tačiau neaišku, kodėl jie nepatikrino ir kitų garažų, ar apeliantas ten nelaiko kontrabandinių cigarečių ir kas nuomoja tuos garažus. Policijos pareigūnai, turėdami operatyvinės informacijos, kad K. P. užsiima cigarečių kontrabanda, privalėjo taikyti technines priemones ir fiksuoti su kuo jis daro nusikalstamas veikas, užfiksuojant vaizdo ir garso medžiaga paremtais įrodymais, o ne vieno pareigūno pasisakymu, kad neva apeliantas jam siūlė atlygį dėl rastų cigarečių. Todėl kyla pagrįstos abejonės, ar ne policijos pareigūnų informatorius paliko dėžes su cigaretėmis tėvui priklausančiame garaže. Be to, apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai nustatė jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, nes kaltinamajame akte ši aplinkybė nebuvo nurodyta. BK nėra išaiškinimo, koks asmuo yra recidyvistas, todėl mano, kad teismas peržengė kaltinamojo akto ribas. Byloje nesant jokių objektyvių ir nešališkų įrodymų, kad garaže rastos cigaretės priklauso apeliantui, apkaltinamasis nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas.
3. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Nuteistojo K. P. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl nuosprendyje išdėstytų dalies teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 2 ir 3 punktai).
5. Teisėjų kolegijos nuomone, K. P. kaltė padarius ginčijamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 199² straipsnio 2 dalyje, įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Apeliacinės instancijos teisme išnagrinėti įrodymai nepatvirtino nuteistojo apeliacinio skundo argumentų, o dar kartą patvirtino pirmosios instancijos teismo išvadas. Tačiau teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl nuteistojo K. P. nusikalstamų veiksmų apimties ir jo kaltės neteisėtai įgijus akcizais apmokestinamas prekes.
6. Pagal BK 199² straipsnio 2 dalį (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1836 redakcija) atsako asmuo, kuris pažeisdamas nustatytą tvarką įgijo, laikė, gabeno, siuntė, naudojo ar realizavo akcizais apmokestinamas prekes, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą. Kiekviena iš šių alternatyvių veikų atitinka iš esmės savarankišką nusikaltimo sudėtį. Taigi BK 199² straipsnio 2 dalies dispoziciją sudaro nurodytų nusikalstamų veikų sudėčių visuma, ir bet kurios iš jų padarymas gali būti (esant visiems sudėties požymiams) pakankamas pagrindas kaltininką bausti pagal BK 199² straipsnio 2 dalį. Todėl teismas, pripažindamas asmenį kaltu ir nuteisdamas jį už kurios nors vienos ar kelių BK 199² straipsnio 2 dalyje nurodytų veikų padarymą, byloje privalo nustatyti kiekvienos veikos padarymo faktą ir apkaltinamajame nuosprendyje tai pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka gautais bei teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais.
Žemesnės instancijos teismas
7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad K. P., pažeisdamas nustatytą tvarką, įgijo ir laikė akcizais apmokestinamas prekes, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, jog K. P. iš nenustatyto asmens įgijo akcizais apmokestinamas cigaretes, nepaženklintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais banderolėmis, 1 000 pakelių „NZ Black“, 3 500 pakelių „NZ Gold“ su Baltarusijos Respublikos banderolėmis, 10 pakelių „Reoute 66“ be banderolių, iš viso 4 510 pakelių cigarečių, kurių bendra vertė 14 127,60 eurų. Tačiau teismas šios veikos nepagrindė baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka gautais ir teisme išnagrinėtais įrodymais, kadangi byloje nenustatyta, kur, kada, kokiomis aplinkybėmis, kokiu būdu nuteistasis įgijo akcizais apmokestinamas prekes. Akcizais apmokestinamų prekių įgijimo faktą teismas preziumavo, remdamasis byloje nustatytu akcizais apmokestinamų prekių laikymo faktu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kaltinimas K. P. pažeidžiant nustatytą tvarką įgijus akcizais apmokestinamas prekes nepagrįstas jokiais neginčijamais baudžiamojo proceso įstatymo nustatytais būdais gautais bei teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Toks kaltinimas dėl akcizais apmokestinamų prekių įgijimo nekonkretus ir pagrįstas prielaidomis. Todėl šioje dalyje nuosprendis keičiamas dėl teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms (BPK 328 straipsnio 3 punktas). Iš nuosprendžio aprašomosios dalies šalinama kaltinimo dalis dėl nuteistojo akcizais apmokestinamų prekių įgijimo.
8. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tvirtina, kad byloje yra įrodymų, kuriais remdamasis pirmosios instancijos teismas K. P. pagrįstai pripažino kaltu ir nuteisė už akcizais apmokestinamų prekių laikymą. Apeliaciniame skunde, taip pat kaip ir pirmosios instancijos teisme, nuteistasis K. P. neigia neteisėtai disponavęs akcizais apmokestinamomis prekėmis – cigaretėmis. Apeliantas teigia, kad garažas priklauso jo tėvui ir buvo nuomojamas, todėl garaže rastos cigaretės galbūt priklausė garažą nuomojusiam asmeniui. Pirmosios instancijos teismas tokius nuteistojo parodymus atmetė, konstatavęs, kad jie nepagrįsti jokiais bylos įrodymais. Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visetą (liudytojų V. Ž., R. M., S. B., V. V., E. Č. parodymai, įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys bei kiti rašytiniai bylos įrodymai, gauti BPK nustatyta tvarka). Apeliantas, nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis dėl jo neteisėtų veiksmų, teigia, kad pirmosios instancijos teismas jo kaltę grindė vien tik liudytojo V. Ž. parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti įrodymai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, apelianto teiginiai ir juos pagrindžiantys argumentai prieštarauja bylos medžiagai ir nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, jog K. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 199² straipsnio 2 dalyje.
Žemesnės instancijos teismas
9. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad garaže Nr. 85, esančiame (duomenys neskelbtini), kairėje pusėje ant grindų rastos 9 kartoninės dėžės tarp kurių ir vienas blokas (10 pakelių) cigarečių „Reute66“ be banderolių. Atidarius dėžes, nustatyta, kad jose cigaretės. 2 dėžės (po 500 pakelių) cigarečių „NZ Black“ su Baltarusijos Respublikos banderolėmis, 7 dėžės (po 500 pakelių) cigarečių „NZ Gold“ su Baltarusijos Respublikos banderolėmis. Prie įvykio vietos apžiūros protokolo yra pridėtos fotonuotraukos, kuriose užfiksuotos kartoninės dėžės, sudėtos prie sienos kairėje pusėje. Iš apžiūros protokolo turinio matyti, kad atliekat šį proceso veiksmą dalyvavo nuteistasis K. P., Pakrančių apsaugos pasienio rinktinės Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai R. M., V. V., V. Ž. ir S. B.. Visi paminėti asmenys pasirašė įvykio vietos apžiūros protokolą ir jokių pastabų ar pareiškimų dėl įvykio vietos apžiūros procedūros ir protokolo turinio nepareiškė (t. 1, b. l. 8–15).
10. Teisiamajame posėdyje apklaustas nuteistasis K. P. parodė, kad nuvažiavo į garažą Nr. 85 pasiimti ratų, kadangi baiginėjosi žiema, reikėjo suremontuoti ir pakeisti padangas. Įėjęs į garažą pamatė dėžes. Kai įdėjo ratus į bagažinę atvažiavo automobilis ir prisistatė pareigūnai. Kalba ėjo apie dėžes, klausė kieno dėžės, tai jis atsakė, kad nežino. Pareigūnas jo žodžius interpretavo, nes jie nekalbėjo apie cigaretes, kalbėjo apie dėžes. Jis jiems sakė, kad dėžės ne jo ir gali pasiimti, jei jiems jos reikalingos. Pareigūnams sakė, kad turi bylą Panevėžio apylinkės teisme, yra paleistas lygtinai. Jis nežino kas laikė cigaretes garaže, nes garažas buvo nuomojamas, tačiau jis nežino kam. Jis nežinojo, kad dėžėse yra cigaretės, nes ant jų nematė jokių cigarečių blokų. Bandė ieškoti nuomininkų, tačiau kam išnormuotas garažas Nr. 85 nerado. Jis mano, kad cigaretes galėjo laikyti tas, kas išsinuomojo garažą. Apeliacinės instancijos teisme atliekant įrodymų tyrimą nuteistasis K. P. parodė, kad garažas Nr. 85 buvo išnuomotas M. Š. ir pateikė du raštelius (sutartis), kurie neva patvirtina, kad M. Š. nuomojosi garažą Nr. 85.
11. Pirmosios instancijos teisme liudytojais apklausti įvykio vietoje buvę pareigūnai V. Ž., R. M., S. B. ir V. V. parodė, kad buvo gauta kriminalinės žvalgybos informacija, jog K. P. galimai garaže laiko akcizais apmokestinamas prekes – cigaretes. Tikrinant šią informaciją, buvo nuspręsta stebėti garažus. Viename ekipaže dirbo V. Ž. su R. M., kitame – S. B. su V. V.. Liudytojai V. Ž. ir R. M. vieningai parodė, kad nuvažiavus prie garažo pamatė stovintį juodos spalvos automobilį ,,VW Golf“ ir K. P., kuris ėjo iš garažo link automobilio. Prie garažo durų matėsi sukrautos dėžės, jie suprato, jog tai kontrabandinės cigaretės. K. P. siūlė susitarti, pasiimti cigaretes ir neforminti įvykio. Liudytojai S. B. ir V. V. taip pat vienodai parodė, kad jiems paskambino V. Ž. ir pasakė, kad K. P. atvažiavo į garažą ir jį sulaikė su kontrabandinėmis cigaretėmis. Kai jie atvyko garažas buvo atidarytas ir jame matė sukrautas dėžes su cigaretėmis. V. Ž. jiems sakė, kad K. P. siūlė susitarti už informaciją, siūlė pasiimti cigaretes ir nieko nedaryti, t. y. neforminti įvykio. Liudytojas R. M. apklaustas apeliacinės instancijos teisme patvirtino savo pirmosios instancijos teisme duotus parodymus ir parodė, kad K. P. bandė tartis, jog nebūtų suformintas įvykis ir būtų išvengta atsakomybės, tačiau jis daugiau bendravo su kolega (V. Ž.). Kolegijos pirmininkui perskaičius liudytojo R. M. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 1, b. l. 39–40) jis patvirtino, kad jie yra teisingi ir, kad K. P. prašė neforminti įvykio. Su K. P. daugiau bendravo V. Ž., tačiau jis girdėjo jų pokalbį, kurio metu K. P. siūlė susitarti. Po to V. Ž. nuėjo į tarnybinį automobilį iškviesti kolegų, o jis liko saugoti K. P., tuo metu K. P. ir jam siūlė susitarti bei neforminti įvykio. Nuteistojo K. P. ir liudytojo V. Ž. pokalbio turinys išsamiai atskleistas liudytojo apklausos protokole (t. 1, b. l. 36–37). V. Ž. paklausus, kas per dėžės yra garaže? K. P. atsakė, jog ,,tai yra tai, dėl ko jūs atvykote“. Į liudytojo klausimą: ,,iš kur įsigijo?“, K. P. atsakė, jog ,,jūs viską žinote patys, dėl to čia ir atvažiavote“. Tada K. P. jiems pradėjo siūlyti finansinę paramą, sakydamas ,,viršininke susitarkime, galiu jumis paremti finansiškai“. V. Ž. padarius pastabą, jog ,,Kęstuti, neprisidirbk daugiau bėdų čia besiūlydamas“, K. P. atsakė ,,aš viską suprantu, galiu jums nuo šiol teikti kriminalinės žvalgybos informaciją, tik jūs čia nieko nematykite“. Į klausimą ,,kiek garaže yra cigarečių?“, K. P. atsakė ,,čia jos yra, čia jų nėra, galite pasiimti ir išsivežti, nebijokite, nepriduosiu, aš esu patikimas žmogus“. Pirmosios instancijos teisme liudytojas V. Ž. patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra teisingi.
12. Teisėjų kolegija atmeta nuteistojo gynėjo apeliacinės instancijos teismo posėdyje išsakytus teiginius, kad negalima remtis liudytojo V. Ž. ir R. M. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nes juose yra užfiksuoti identiški sakiniai. Priešingai, negu teigia gynėjas, iš liudytojų apklausos protokolų turinio matyti, kad jie nėra tapatūs, o tai, kad juose nurodytos įvykio aplinkybės sutampa, rodo, kad abu liudytojai įvykio vietoje matė tuos pačius faktus. Policijos pareigūnai liudytojais buvo apklausti ir teisme, todėl vertinti jų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus kaip tendencingus nėra teisinio pagrindo, nes jie buvo ištirti teisme. Šiame kontekste pažymėtina, kad asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai šie parodymai nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Iš liudytojų V. Ž. ir R. M. parodymų matyti, kad pareigūnai iš esmės vienodai apibūdino įvykio aplinkybes, t. y. jog tikrino gautą informaciją apie tai, kad garažuose nuteistasis galimai laiko cigaretes, abu liudytojai nurodė pamatę atvažiuojantį nuteistąjį automobiliu ,,VW Golf“, taip pat abu liudytojai parodė matę nuteistąjį išeinantį iš garažo, kuriame matėsi sudėtos dėžės su cigaretėmis, abu liudytojai patvirtino, kad nuteistasis jiems siūlė susitarti ir neforminti įvykio.
13. Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau išdėstytus liudytojų V. Ž. ir R. M. parodymus, neturi pagrindo daryti išvadą, kad šių liudytojų parodymai yra nenuoseklūs ar prieštaringi, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais vadovavosi grįsdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija taip pat nenustatė jokių aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas abejoti liudytojais apklaustų pareigūnų V. Ž. ir R. M. parodymų teisingumu ar patikimumu.
14. Apeliantas teisus, jog nė vienas iš įvykyje vietoje buvusių liudytojų neparodė, kad garaže rastos cigaretės priklauso būtent jam, tačiau nuteistojo elgesys, t. y. siūlymas liudytojams susitarti, pasiimti cigaretes ir neforminti įvykio leido spręsti, kad cigaretės priklauso būtent nuteistajam. Iš prie įvykio vietos apžiūros protokolo pridėtų fotonuotraukų matyti, kad ant vienos iš kartoninių dėžių padėtas vienas blokas (10 pakelių) cigarečių „Reute66“ be banderolių (t. 1, b. l. 13). Akivaizdu, kad K. P. cigarečių bloko negalėjo nematyti, juo labiau, jog pats parodė, kad įėjęs į garažą pamatė dėžes, jas kilnojo, kas paneigia jo versiją, kad jis nežinojo garaže rastų dėžių turinio. Be to, nuteistojo elgesys atvykus pareigūnams, t. y. siūlymas susitarti, patvirtina, kad K. P. žinojo ir suvokė, kad garaže rastose dėžėse yra cigaretės. Nuteistojo K. P. versija, kad jis į garažą atvyko tik pasiimti padangų, yra neįtikinama, nes vasario vidurys nėra tas laikas, kai žieminės padangos keičiamos į vasarines.
Žemesnės instancijos teismas
15. Nuteistojo nurodoma aplinkybė, kad garažas buvo išnuomotas nepaneigia, jog tame garaže laikomos cigaretės priklauso apeliantui. Priėmus skundžiamą nuosprendį ir apeliacine tvarka pradėjus bylą nagrinėti iš esmės, kaip įrodymą apeliacinės instancijos teismui K. P. pateikė M. Š. raštelių (sutarčių) dėl garažo Nr. 85, esančio 153-oje gražų bendrijoje kopijas, o vėliau ir šių dokumentų originalus (t. 3, b. l. 137, 138, 201, 202), iš kurių matyti, kad M. Š. nuomoja garažą Nr. 85 ir įsipareigoja kas mėnesį mokėti po 30 eurų. Apeliacinės instancijos teismas apklausė M. Š., kuris parodė, kad nuteistojo pateiktus raštelius (sutartis) surašė jis ir pats pasirašė. Jis nuomojosi garažą iš nuteistojo tėvo, sutartį su juo pasirašė 2015 ar 2016 metais. Pinigus už nuomą atveždavo nuteistojo tėvui tiesiai į namus kas kelis mėnesius. Garažą prižiūrėdavo jo draugas, nes jis dažnai būdavo išvykęs į užsienį, tačiau dabar jis su juo nebendrauja, jo telefono neturi. Pats nuomojamame garaže lankėsi du kartus. Apie garaže rastas cigaretes nieko nežino ir su tuo neturi nieko bendro. Pagal teismų praktiką išvada dėl asmenų (kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų) parodymų patikimumo daroma įvertinus jų gavimo šaltinį, gavimo būdą (ar jie duoti gera valia, be pašalinės įtakos sugebant būti pakankamai objektyviems dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių), parodymų nuoseklumą, detalumą, išsamumą, logiškumą ir sulyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais gautais iš skirtingų šaltinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 2K-440/2010, 2K-309/2011). Vertinant liudytojo M. Š. parodymus atsižvelgtina į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu apie šį liudytoją ir aplinkybę, kad būtent M. Š. nuomojosi garažą, kuriame buvo rastos cigaretės, apeliantas net neužsiminė. Tokia aplinkybė nuteistojo parodymuose atsirado tik pradėjus bylą nagrinėti apeliacine tvarka. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad liudytojo M. Š. parodymai apie bylai reikšmingas aplinkybes yra bendro pobūdžio teiginiai, iš dalies patvirtinantys K. P. pateiktą gynybos versiją, tačiau juose nėra detalesnės ir išsamesnės informacijos, kuri leistų teismui liudytojo parodymus vertinti kaip objektyvius ir patikimus. Be to, liudytojo M. Š. parodymų nepatvirtina jokie kiti objektyvūs bylos įrodymai.
16. Apeliantas skunde teigia, kad policijos pareigūnai, turėdami operatyvinės informacijos, kad jis užsiima cigarečių kontrabanda, privalėjo taikyti technines priemones ir fiksuoti su kuo jis daro nusikalstamas veikas, užfiksuojant vaizdo ir garso medžiaga paremtais įrodymais, o ne vieno pareigūno pasisakymu, kad neva apeliantas jam siūlė atlygį dėl rastų cigarečių. Tokie apelianto teiginiai atmestini kaip nepagrįsti. Ikiteisminis tyrimas, išskyrus BPK 167 straipsnyje nurodytas išimtis, turi būti pradedamas kiekvienu atveju, kai paaiškėja tikėtina informacija apie galimai padarytą nusikalstamą veiką (BPK 2, 166 straipsniai). Kaip matyti iš bylos duomenų, nagrinėjamoje byloje ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal požymius nusikaltimo, numatyto BK 199² straipsnio 2 dalyje, K. P. 2019 m. vasario 16 d. sulaikius nusikaltimo vietoje. Nagrinėjamoje byloje kaltinimas nebuvo grindžiamas duomenimis, gautais vykdant kriminalinės žvalgybos veiksmus, visi duomenys, kuriais grindžiamas K. P. kaltumas, yra gauti BPK nustatyta tvarka ir tai patvirtina bylos medžiaga.
17. Be to, apeliantas teigia, kad siekiant išsklaidyti abejones, ar cigaretės nebuvo paliktos policijos informatoriaus, pareigūnai turėjo patikrinti ir kitus jo tėvo nuomojamus garažus, ar ten nelaikomos cigaretės. Kaip jau minėta šiame nuosprendyje, pareigūnai turėjo informacijos, kad viename iš garažų yra laikomos akcizais apmokestinamos prekės, todėl pasiskirstę ekipažais stebėjo visus garažus. V. Ž. ir R. M. ekipažas pamatęs, kad į garažų teritoriją įvažiuoja apelianto automobilis, jį atsekė iki įvykio vietos ir patikrino, radę cigaretes pranešė antram ekipažui, kuris taip pat atvyko į įvykio vietą. Šiame kontekste pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) dar nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teismingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-455/2014). Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje pakanka įrodymų iš skirtingų šaltinių leidžiančių daryti vienareikšmę ir pagrįstą išvadą, kad K. P. tėvui priklausančiame garaže rastos ir paimtos cigaretės priklausė būtent jam. Teisėjų kolegija nuteistojo K. P. parodymus, kad cigaretės priklausė kitiems asmenims, pritardama pirmosios instancijos teismui, vertina kaip K. P. bandymą išvengti baudžiamosios atsakomybės.
18. Bylos duomenų visuma leidžia daryti vienareikšmę išvadą, kad K. P. suvokė, jog neteisėtai disponuoja, t. y. neteisėtai laiko, akcizais apmokestinamomis prekėmis – cigaretėmis, suprato šios veikos pavojingumą ir norėjo taip veikti, todėl šį nusikaltimą padarė tyčia. Dėl to teismas pagrįstai jį pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 199² straipsnio 2 dalyje, nes K. P., pažeisdamas nustatytą tvarką, neteisėtai laikė akcizais apmokestinamas prekes, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą.
Dėl atsakomybę sunkinančios aplinkybės ir paskirtos bausmės
19. Apeliantas skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai nustatė jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, nes kaltinamajame akte ši aplinkybė nebuvo nurodyta. Su tokiu apeliacinio skundo argumentu nėra pagrindo sutikti. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje prokuroro surašytame kaltinamajame akte buvo nurodyti ankstesni K. P. teistumai, tačiau tikrai nebuvo nurodyta jokia baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Pažymėtina, kad pagal BPK 219 straipsnio 3 punktą kaltinamajame akte prokuroras, be kitų aplinkybių, nurodo ir įtariamojo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Kaltinamajame akte tokios aplinkybės nurodomos atsižvelgiant į esamą ikiteisminio tyrimo medžiagą, tai yra prokuroro pirminis teisinis įvertinimas dėl tokių aplinkybių egzistavimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad kaltinamąjį aktą surašantis prokuroras neturi apsiriboti formaliu ankstesnių kaltinamojo teistumų nurodymu ir turi aprašyti visas kaltinamojo baudžiamąją atsakomybę sunkinančias (taip pat ir lengvinančias) aplinkybes, kaip to reikalauja BPK, tačiau prokuroro klaida kaltinamajame akte nenurodant BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatytos baudžiamąją atsakomybę sunkinančios aplinkybės negali užkirsti kelio šią aplinkybę konstatuoti, jeigu iš kaltinamajame akte nurodytų duomenų galima daryti išvadą, jog ši aplinkybė egzistuoja. Minėta, kad galutinį sprendimą dėl baudžiamąją atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių buvimo byloje priima bylą nagrinėjantis teismas, priimdamas nuosprendį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-304-648/2019). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai rėmėsi teismų praktika. Skundžiamame nuosprendyje konstatavęs nusikaltimų recidyvą ir pripažinęs K. P. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad veiką padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas) teismas nuteistojo padėties nepasunkino.
20. Nuteistasis K. P. apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodė, jog pirmosios instancijos teismas negalėjo pripažinti jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas recidyvistu, nes iki aptariamo nusikaltimo padarymo nebuvo laikomas recidyvistu. Teisėjų kolegija šiuos apelianto teiginius taip pat atmeta. Pagal BK 27 straipsnio 1 dalį (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija) nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas. Aiškinant BK 27 straipsnio 1 dalies nuostatas kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą nusikaltimų recidyvas (asmens laikymas recidyvistu) yra siejamas su naujo tyčinio nusikaltimo padarymu, jei naujas tyčinis nusikaltimas yra padaromas neišnykus teistumui ar jo nepanaikinus už anksčiau padarytą tyčinį nusikaltimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-187/2014). Taigi pagal BK 27 straipsnio 1 dalies prasmę nusikaltimų recidyvas konstatuojamas ir asmuo yra laikomas recidyvistu nuo to momento, kai jis, turėdamas neišnykusį ar nepanaikintą teistumą, yra pripažįstamas padaręs naują tyčinį nusikaltimą. Šiuo atveju asmuo yra laikomas recidyvistu savaime, skirtingai nei pripažįstant pavojingu recidyvistu pagal BK 27 straipsnio 3 dalį, teismas atskiro sprendimo nepriima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-459/2012).
21. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Šiaulių apygardos teismo 2012 m. gegužės 25 d. nuosprendžiu K. P. buvo nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir BK 302 straipsnio 1 dalį galutine subendrinta dešimties metų laisvės atėmimo bausme. Naują tyčinį nusikaltimą, už kurį nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, K. P. padarė turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą įstatymų nustatyta tvarka teistumą. Todėl pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė BK 27 straipsnio 1 dalį ir, skundžiamu nuosprendžiu konstatavęs nusikaltimų recidyvą (tam teismas atskiro sprendimo neturėjo priimti), tuo pačiu nuosprendžiu pagrįstai pripažino K. P. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad veiką padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).
22. Byloje nustatyta, kad K. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 199² straipsnio 2 dalyje (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1836 redakcija). Ši nusikalstama veika priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis). Už BK 199² straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą baudžiamasis įstatymas numato baudą arbą laisvės atėmimą iki aštuonerių metų. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas K. P. bausmę, atsižvelgė, kad jis tiesiogine tyčia padarė sunkų tyčinį nusikaltimą, nesigaili, anksčiau teistas penkis kartus, nusikalto lygtinio paleidimo metu. Teismas nenustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad nusikalstamą veiką padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šių aplinkybių visumą, nuteistajam K. P. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 199² straipsnio 2 dalyje, paskyrė artimą baudžiamojo įstatymo sankcijoje nustatytam vidurkiui bausmę. Vis dėlto paskirdamas K. P. pagal BK 199² straipsnio 2 dalį 4 metų laisvės atėmimo, o po to ir paskirdamas jam galutinę subendrintą 5 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, teisėjų kolegijos nuomone, teismas paskyrė nuteistajam savo dydžiu aiškiai per griežtą bausmę, todėl nuosprendis keičiamas dėl paskirtos neteisingos bausmės (BPK 328 straipsnio 2 punktas).
23. Šiuo nuosprendžiu iš kaltinimo pašalinus aplinkybę, jog nuteistasis K. P. iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens neteisėtai įgijo akcizais apmokestinamas prekes – cigaretes, švelninama pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirta bausmė, tačiau teisėjų kolegija atsižvelgia ir į kitas aplinkybes. Vertinant K. P. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą atsižvelgtina į tai, kad nuteistojo padarytas nusikaltimas priskiriamas ekonominio nusikaltimų kategorijai, juo nepasikėsinta į žmogaus sveikatą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad griežtos laisvės atėmimo bausmės už turtinio, ekonominio ar finansinio pobūdžio nusikaltimus neturėtų būti taikomos. Svarstydama nuteistajam paskirtos bausmės teisingumo klausimą, teisėjų kolegija atsižvelgia į pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytus argumentus, į tai, kad K. P. neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis, kurių vertė (14 127,60 eurų) nežymiai viršijo 250 MGL (12 500 eurų) dydžio sumą. Taip pat atsižvelgia į tai, kad nuo 2017 m. gegužės 5 d. (paleistas iš pataisos namų) iki 2019 m. vasario 16 d. jokių naujų teisės pažeidimų nuteistasis nepadarė. Visos šios aplinkybės rodo, jog padaryto nusikaltimo pavojingumas yra mažesnis negu rūšinis ir tipinis šios nusikalstamos veikos pavojingumas, įstatymo leidėjo įvertintas baudžiamojo įstatymo sankcijoje.
24. Atsižvelgus į šiuos argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas K. P. pagal BK 199² straipsnio 2 dalį paskyrė neteisingą aiškiai per griežtą bausmę, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje keistinas, o nuteistajam už nusikalstamos veikos, numatytos BK 199² straipsnio 2 dalyje, padarymą skiriama tos pačios rūšies, tačiau mažesnė už sankcijos vidurkį bausmė. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu K. P. sušvelninus pagal BK 199² straipsnio 2 dalį paskirtą bausmę, iš naujo subendrinamos Šiaulių apygardos teismo 2012 m. gegužės 25 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalis su šiuo nuosprendžiu paskirta bausmės dalimi.
25. BK 64 straipsnyje 1 dalyje nustatyta, kad jeigu nuteistasis, neatlikęs paskirtos bausmės, padaro naują nusikalstamą veiką arba naują nusikalstamą veiką bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padaro asmuo, kuriam bausmės vykdymas atidėtas, teismas, paskyręs bausmę už naują nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, bausmes subendrina. Skirdamas subendrintą bausmę, teismas gali bausmes visiškai ar iš dalies sudėti Pagal BK 64 straipsnio 3 dalį (2017 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. XIII-653 redakcija), kai bausmės iš dalies sudedamos, prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedama neatliktos bausmės dalis. Jeigu neatliktos bausmės dalis yra didesnė, tai prie jos pridedama nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis. Pridedama bausmės dalis negali būti mažesnė negu minimalus tos bausmės rūšies dydis, išskyrus atvejus, kai pridedama neatliktos bausmės dalis yra mažesnė už šį dydį. Pagal BK 50 straipsnio 2 dalį terminuoto laisvės atėmimo bausmė gali būti skiriama nuo 3 mėnesių iki 20 metų. Iš aptarto teisinio reguliavimo seka, kad mažesnės nei 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmės dalies pridėjimas, bendrinant asmeniui paskirtas bausmes dalinio sudėjimo būdu BK 64 straipsnio pagrindu, nėra galimas.
26. Šiaulių apygardos teismo 2012 m. gegužės 25 d. nuosprendžiu K. P. buvo nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir BK 302 straipsnio 1 dalį subendrinta dešimties metų laisvės atėmimo bausme. Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartimi K. P. taikytas lygtinis paleidimas. 2017 m. gegužės 5 d. K. P. paleistas iš Kybartų pataisos namų. Veika, už kurią K. P. nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padaryta nuteistajam neatlikus anksčiau paskirtos bausmės, todėl bausmės bendrinamos vadovaujantis BK 64 straipsniu. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pagal Šiaulių apygardos teismo 2012 m. gegužės 25 d. nuosprendį paskirtos neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalis yra 3 metai 10 mėnesių ir 24 dienos. Ši neatliktos bausmės dalis yra didesnė už šiuo nuosprendžiu pagal BK 199² straipsnio 2 dalį paskirtą bausmę, todėl prie Šiaulių apygardos teismo 2012 m. gegužės 25 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalies pridedama šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis. Teisėjų kolegija dar kartą įvertinusi bylos aplinkybes, padaryto naujo nusikaltimo pavojingumą ir nuteistojo asmenybę, t. y. argumentus, apie kuriuos jau buvo pasisakyta, K. P. prie ankstesniu nuosprendžiu paskirtos neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalies prideda ir mažesnę šiuo naujuoju nuosprendžiu paskirtos bausmės dalį, tokiu būdu švelnindama nuteistajam ir skiriamos galutinės subendrintos bausmės dydį.
27. Teisėjų kolegija pažymi, jog iki 2020 m. liepos 1 d. galiojusioje BK 50 straipsnio 3 dalyje buvo numatyta, kad laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietą parenka teismas (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija). 2020 m. liepos 1 d. BK 50 straipsnio 3 dalis neteko galios ir teismai paprastai nesprendžia dėl laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos. Nuteistasis K. P. nuteistas už veiką, padarytą 2019 m. vasario 16 d. Vadinasi, baudžiamasis įstatymas, tiksliau, BK 50 straipsnio 3 dalis, tuo metu ne tik nebuvo įsigaliojęs (tai įvyko tik 2020 m. liepos 1 d.), bet net nebuvo priimtas (2019 m. liepos 27 d. įstatymas Nr. XIII-2263). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-125-689/2021, pažymėjo, kad konkretaus nuteistojo už labai sunkų nusikaltimą požiūriu BK 50 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) buvo nustatytas nuteistajam palankesnis teisinis reguliavimas nei teisinis reguliavimas, susiformavęs šią dalį pripažinus netekusia galios, todėl vadovaudamasis BK 3 straipsnio 1 dalimi, 50 straipsnio 3 dalimi (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), bylą nagrinėjantis teismas turi įgaliojimus, atsižvelgiant į kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, parinkti nuteistajam, nusikaltusiam iki naujosios BK 50 straipsnio redakcijos įsigaliojimo, jam paskirtos bausmės atlikimo vietą. Atsižvelgdama į šiame nuosprendyje aptartas nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, susijusias su kaltininko asmenybe, jo įvykdyto nusikaltimo pavojingumo pobūdžiu ir laipsniu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija paskiria šiuo nuosprendžiu nuteistajam K. P. paskirtą laisvės atėmimo bausmę atlikti pataisos namuose.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2, 3 punktais,
nusprendžia:
Šiaulių apygardos teismo 2019 m. gruodžio 3 d. nuosprendį pakeisti.
Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti kaltinimo dalį, kad K. P. iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens neteisėtai įgijo 1 000 pakelių „NZ Black“, 3 500 pakelių „NZ Gold“ su Baltarusijos Respublikos banderolėmis, 10 pakelių „Reoute 66“ be banderolių, iš viso 4 510 pakelių cigarečių, kurių bendra vertė 14 127,60 eurų.
Nuteistajam K. P. pagal Lietuvos Respublikos BK 199² straipsnio 2 dalį paskirti bausmę laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.
Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, prie Šiaulių apygardos teismo 2012 m. gegužės 25 d. nuosprendžiu paskirtos neatliktos 3 metų 10 mėnesių ir 24 dienų laisvės atėmimo bausmės dalies pridėti Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. gruodžio 21 d. nuosprendžiu pagal BK 199² straipsnio 2 dalį paskirtos bausmės dalį, t. y. laisvės atėmimą 7 mėnesiams ir 6 dienoms, ir paskirti K. P. galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 4 (ketveriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.
Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 ir 2 dalimis, BPK 140 straipsnio 9 dalimi, į paskirtą bausmę įskaityti laikino sulaikymo laiką nuo 2019 m. vasario 16 d. iki 2019 m. vasario 18 d.
Bausmės pradžią pradėti skaičiuoti nuo K. P. sulaikymo vykdant šį nuosprendį dienos.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.