Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2019-10-01 · Civilinė byla Nr. 2-999-553/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-10-01
Bylos Nr.
2-999-553/2019
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-01406-2018-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Aldona Tilindienė
Suinteresuotas asmuo
A. A., A. T.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2-999-553/2019Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01406-2018-7Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.11 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. spalio 1 d.Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aldona Tilindienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens A. A. (A. A.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 23 d. nutarties, kuria bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Logirus“ bankrotas pripažintas tyčiniu, suinteresuoti asmenys A. T. ir A. A.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Byloje sprendžiamas klausimas dėl pagrindų bankrotą pripažinti tyčiniu egzistavimo.

Žemesnės instancijos teismas

2. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 17 d. nutartimi UAB „Logirus“ (toliau – ir bendrovė) iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB „Finresta“. 2019 m. vasario 8 d. nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama.

Šalies argumentai

3. Bendrovės bankroto administratorė kreipėsi į teismą su prašymu pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu ir apie bendrovės valdymo organų A. T. ir A. A. veiksmuose aiškėjančius nusikaltimo požymius, galimai susijusius su PVM grobstymu ir galimo stambaus masto (32 3545 Eur) turto pasisavinimu, pranešti prokurorui.

4. Nurodė, kad bendrovės vadovu nuo 2014 m. lapkričio 10 d. iki bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo dienos buvo registruotas A. T., kuris nurodė, jog faktiniu bendrovės vadovu buvo A. A., nes pastarasis organizavo bendrovės veiklą, mokėjo algas darbuotojams ir atliko kitus bendrovės vadovui priskirtinus veiksmus. Ši aplinkybė konstatuota ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 18 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-2582-854/2017. 2018 m. rugpjūčio 28 d. balanso duomenimis bendrovės turtą sudarė 323 545 Eur vertės trumpalaikis turtas (atsargos 18 600 Eur (išankstiniai apmokėjimai), per vienus metus gautinos sumos 304 929 Eur, pinigai ir pinigų ekvivalentai 16 Eur), o per vienerius metus mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai – 849 565 Eur. Bendrovės vadovo teigimu, 2016 m. rugpjūčio 25 d. bendrovės apskaitos dokumentai buvo pavogti (galimai faktinio vadovo A. A.), dėl šių priežasčių buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Bendrovės vadovas A. T. nesiėmė aktyvių veiksmų dėl pavogtų buhalterinės apskaitos dokumentų atkūrimo, neatliko turto inventorizacijos ir nesiėmė kitų būtinų veiksmų, todėl, neturint skolas pagrindžiančių pirminių apskaitos dokumentų, debitorinių 323 545 Eur sumos įsiskolinimų atgavimas yra neįmanomas. Bylos duomenimis, pirmieji bendrovės pradelsti mokėjimai fiksuoti 2016 m. sausio 1 d., o tai rodo, kad su finansiniais sunkumais bendrovė susidūrė 2016 m. rugpjūčio pradžioje, nors Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – VMI) ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (toliau – VSDFV) mokėjimai strigo nuo 2015 m. vasario ir kovo mėnesių. Bendrovės įsiskolinimai kreditoriams didėjo, o bendrovės vadovo ir faktinio vadovo veiksmais buvo sąmoningai siekiama pabloginti bendrovės finansinę padėtį, taip išvengiant atsiskaitymo su kreditoriais. Bendrovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai / netinkamai, nes nebuvo imtasi priemonių dėl dingusių dokumentų atkūrimo / debitorinių įsiskolinimų išieškojimo ar atstatymo, tačiau buvo sudarinėjami balansai už 2016-2018 metus, kuriuose nurodomi tariami debitoriniai įsiskolinimai. Dėl šių priežasčių nėra galimybės nustatyti realaus bendrovės turto ir jo vertės bei dėl bendrovės valdymo organų neveikimo ar tyčinio veikimo nėra turto, į kurį bendrovės kreditoriai galėtų nukreipti išieškojimą. Šios aplinkybės suponuoja išvadą, kad yra pagrindas bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu Lietuvos Respublikos įmonių bankroto (toliau – ir ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktuose numatytais pagrindais.

Atsiliepimas

5. Suinteresuotas asmuo A. A. atsiliepimu su prašymu sutiko iš dalies, prašė bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu, tačiau nesikreipti į institucijas ir nesiimti jokių veiksmų jo atžvilgiu. Nurodė, kad A. T. veiksmai atitinka nusikalstamos veikos, nustatytos BK 183 straipsnyje, požymius. Jis nesutinka, kad buvo faktinis bendrovės vadovas, o įtarimai dėl pinigų pasisavinimo stambiu mastu ir bendrovės privedimo prie bankroto yra nepagrįst. Suinteresuoto asmens vertinimu, bankroto administratorė remiasi nepagrįstais A. T. pasisakymais.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. balandžio 23 d. nutartimi BUAB „Logirus“ bankrotą pripažino tyčiniu.

7. Teismo bendrovės nemokumo momentą konstatavo 2018 m. rugpjūčio 17 d., t. y. bankroto bylos iškėlimo dieną. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-2266-864/2017 ir 2018 m. rugsėjo 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-963-661/2018 nustatyta, kad A. A. faktiškai valdė bendrovę, aktyviai dalyvavo jos veikloje, mokėjo atlyginimus darbuotojams. Iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų nustatė, kad A. T. 2016 metais kreipėsi dėl bendrovės apskaitos dokumentų (elektroninių ir popierių) vagystės. Teismas atmetė bankroto administratorės argumentą, kad A. T. nesiėmė aktyvių veiksmų dėl bendrovės pavogtų buhalterinės apskaitos dokumentų atkūrimo, nes Vilniaus apygardos teismas 2017 m. spalio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-2266-864/2017 konstatavo, jog bendrovė, siekdama atkurti prarastus dokumentus, ėmėsi visų įmanomų veiksmų. Be to, A. T., įvertinęs, kad bendrovė negali ir nebegalės atsiskaityti su kreditoriais, kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, jog A. T., kaip bendrovės vadovas, nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, bendrovės steigimo dokumentuose nustatytas pareigas, susijusias su bendrovės valdymu, buhalterinės apskaitos tvarkymu (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

8. Teismas nurodė, kad UAB „Efrit“, BUAB „Frazeris“ ir BUAB „Logirus“ veikė viename kabinete, visų trijų faktinis vadovas – A. A.. BUAB „Frazeris“ ir BUAB „Logirus“ buhalteriją tvarkė tas pats asmuo. A. A. disponavo bendrovės lėšomis, mokėjo darbuotojams atlyginimus grynaisiais pinigais. Teismo vertinimu, A. A. kompetencija apėmė bendrovės strateginių verslo sprendimų priėmimą, o faktinis vadovas bendrovės lėšų neišsaugojo, todėl pablogėjo jos būklė. Pagal bendrovės dokumentus nuo 2014 m. lapkričio 5 d, iki bankroto bylos iškėlimo A. T. ėjo bendrovės vadovo pareigas (de jure vadovas). Teismų įsiteisėjusiais sprendimais nustatyta, kad bendrovė veikė vadovaujama A. A. (de facto vadovas). Nors pastarasis nebuvo formaliai paskirtas vadovu, tačiau nuolat vykdė jo funkcijas, todėl jam atsakomybė už neteisėtais veiksmais bendrovei padarytą žalą taikoma kaip de jure vadovui. Teismas sprendė, kad yra pagrindas pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu, nes bendrovės veikla buvo organizuota taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą buvo apribotos (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Pripažinus bendrovės bankrotą tyčiniu, bankroto administratorius turi atlikti detalesnį bendrovės veiklos patikrinimą, o patikrinti aplinkybes, turinčias nusikalstamų veikų požymių, ir jas kvalifikuoti (jeigu tokios būtų) – prokuratūra.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9. Suinteresuotas asmuo A. A. (toliau – ir apeliantas) atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 23 d. nutartį panaikinti ir klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

9.1. Nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta, nes teismas, pripažindamas bendrovės bankrotą tyčiniu, tokio savo procesinio sprendimo tinkamai nepagrindė, neišanalizavo ir nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, t. y. neatskleidė bylos esmės. Teismo išvados dėl apelianto kaip faktinio bendrovės vadovo ir jo tariamų veiksmų yra deklaratyvios, nemotyvuotos.

9.2. Teismas nepagrįstai apeliantą laikė faktiniu bendrovės vadovu. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 17 d. ir 2018 m. rugsėjo 11 d. nutartyse apelianto (ne)buvimas faktiniu bendrovės vadovu nebuvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, todėl teismas nepagrįstai konstatavo, kad minėtose nutartyse yra nustatytas faktas, jog apeliantas faktiškai vadovavo bendrovei. Tai, kad apeliantas žinojo, kas yra bendrovės akcininkas ir vadovas, dirbo toje pačioje patalpoje, kur ir bendrovė, nesudaro pagrindo išvadai, kad apeliantas priiminėjo bendrovės strateginius verslo sprendimus, t. y. buvo bendrovės faktiniu vadovu.

9.3. Bendrovės ūkinę – komercinę veiklą ir de jure, ir de facto vykdė tikrasis jos vadovas A. T., kuris savarankiškai sprendė jam priskirtus bendrovės veiklos klausimus – priiminėdavo darbuotojus, nustatydavo ir mokėdavo jiems darbo užmokestį. Apeliantas apie bendrovę žinojo tiek, kiek tai buvo susiję su pastarosios ir jo vadovaujamos UAB „Efrit“ santykiais.

9.4. Teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai konstatavo, kad apeliantas turėjo galimybę disponuoti bendrovės lėšomis. Tokia teismo išvada grindžiama tik A. T. žodiniais paaiškinimais bankroto administratorei. Teismas nepagrįstai nurodė, kad UAB „Frazeris“ ir UAB „Logirus“ buhalteriją tvarkė tas pats asmuo, nes nėra nei tokį faktą, nei konkretų asmenį patvirtinančių įrodymų.

9.5. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad bendrovė ėmėsi visų įmanomų veiksmų, siekdama atkurti prarastus dokumentus. Teismas vadovavosi Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-2266-864/2017. Tuo tarpu Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-362-516/2018 konstatuota, kad bendrovė nesiėmė jokių veiksmų 2016 m. rugpjūčio 25 d. prarastiems buhalterinės apskaitos dokumentams atkurti.

9.6. Teismas nenagrinėjo ir nepasisakė dėl bendrovės vadovo A. T. veiksmų/neveikimo, galimai turėjusių įtakos bendrovės tyčiniam bankrotui. Nepagrįsta teismo išvada, kad pastarasis ėmėsi veiksmų prarastiems buhalteriniams dokumentams atkurti ir jo kaltės dėl tyčinio bankroto nėra. Vien kreipimasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo savaime nepaneigia galimų bendrovės vadovo neteisėtų veiksmų.

9.7. Nepagrįsta ir nemotyvuota teismo išvada, kad faktinis vadovas neišsaugojo bendrovės lėšų. Teismas nenurodė, kokiais veiksmais, sandoriais ar kitu kokiu būdu apeliantas neišsaugojo lėšų, kuo pasireiškė bendrovės būklės pablogėjimas ir ar jis yra esminis, sukėlęs bendrovės nemokumą.

9.8. Teismas nepagrįstai sprendė, kad yra pagrindas pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu. Ši teismo išvada nemotyvuota, nes nenurodyta, kokia pasireiškė bendrovės veikla, dėl kurios buvo apribotos kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą.

Atsiliepimas

10. Bendrovė atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepime teigiama, kad atskirasis skundas yra deklaratyvus ir nepagrįstas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendime ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 11 d. nutartyje nustatyta, kad bendrovę faktiškai valdė apeliantas. Be to, apeliantas iki atskirojo skundo padavimo šių aplinkybių neginčijo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 329 straipsnis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

12. Byloje nustatyta, kad bendrovė juridinių asmenų registre registruota 2012 m. lapkričio 23 d., jos vadovu nuo 2014 m. lapkričio 5 d. iki bankroto bylos iškėlimo buvo registruotas A. T.. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 17 d. nutartimi bendrovei iškelta bankroto byla. Bendrovės bankroto administratorė prašė bankrotą pripažinti tyčiniu, nurodydama, kad bendrovės vadovo A. T. ir faktinio bendrovės vadovo A. A. (apelianto) veiksmais (neveikimu) buvo sąmoningai siekiama pabloginti bendrovės finansinę padėtį, taip išvengiant atsiskaitymo su kreditoriais, be to, bendrovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai / netinkamai, todėl nėra galimybės nustatyti realaus bendrovės turto. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo išvadai, kad A. T. nevykdė ar netinkamai vykdė savo pareigas, susijusias su bendrovės valdymu ir buhalterinės apskaitos tvarkymu, tačiau nustatė, kad dėl bendrovės faktinio vadovo A. A. (apelianto) veiksmų bendrovės veikla buvo organizuota taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą buvo apribotos, todėl pirmosios instancijos teismas bendrovės bankrotą pripažino tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, padavė atskirąjį skundą.

13. Apeliantas nesutikimą su pirmosios instancijos teismo nutartimi grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas: (1) nepagrįstai sprendė, kad yra pagrindas pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu, ši teismo išvada nemotyvuota; (2 ) neatskleidė bylos esmės, nes tinkamai nepagrindė ir nenustatė bylai reikšmingų aplinkybių; (2) nepagrįstai apeliantą laikė faktiniu bendrovės vadovu; (3) nenagrinėjo bendrovės vadovo A. T. veiksmų (neveikimo), galimai turėjusių įtakos bendrovės bankrotui bei (4) nepagrįstai konstatavo, kad bendrovė ėmėsi visų įmanomų veiksmų prarastų dokumentų atkūrimui. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus ir šalių paaiškinimus, su apelianto argumentais sutikti neturi pagrindo.

14. Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis). Nors apeliantas nurodo, kad skundžiama nutartis (jos dalis) iš esmės yra nemotyvuota, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-687/2015, 2017 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215-915/2017 ir kt.). Taigi, vien dėl motyvų neišsamumo nėra pagrindo pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties naikinti, konstatuojant absoliutų jos negaliojimo pagrindą, nes iš jos turinio matyti, kokiais argumentais vadovaujantis teismas bendrovės bankrotą pripažino tyčiniu.

15. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria BUAB „Logirus“ bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Pažymėtina, kad nutarties dalis, kuria konstatuotas tyčinio bankroto požymio nebuvimas A. T. veiksmuose, nekvestionuojama, t. y. bankroto administratorė atskirojo skundo dėl šios nutarties dalies nepadavė, todėl ji nepatenka į apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos (klausimo) ribas. Nors bankroto procese vyrauja viešasis interesas, tačiau apeliacinės instancijos teismas pagrindo atskirojo skundo ribų peržengimui nenustatė, todėl skundžiamos nutarties teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas paduoto atskirojo skundo ribose (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

16. ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, esant ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu. Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis). Kasacinio teismo praktikoje, analizuojant tyčinio bankroto institutą, išaiškinta, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 28 punktas; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018, 18 punktas, 2018 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-337-219/2018, 18 punktas).

17. Pirmosios instancijos teismas bendrovės bankrotą pripažino tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu, t. y. nustatęs, kad bendrovės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą buvo apribotos. Nors apeliantas ir kvestionuoja šią teismo išvadą, tačiau apeliacinės instancijos teismas priešingai išvadai pagrindo nenustatė.

18. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo išplėtota ir nuosekli. Pagal ją faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-469/2015, 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016, 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-686/2017 ir kt.). Taigi, įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą.

19. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jį laikė faktiniu bendrovės vadovu. Pastaroji pirmosios instancijos teismo išvada padaryta, remiantis Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-2266-864/2017 ir 2018 m. rugsėjo 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-963-661/2018 nustatytomis aplinkybėmis, t. y. kad apeliantas faktiškai valdė įmonę ir aktyviai dalyvavo jos veikloje. Iš minėtų teismo procesinių dokumentų matyti, kad tokios išvados padarytos, įvertinus proceso šalių paaiškinimus, be to, šių aplinkybių apeliantas pirmiau nurodytų civilinių bylų nagrinėjimo metu nekvestionavo. Apelianto pozicija, kad nėra pakankamo pagrindo minėtose civilinėse bylose nustatytas aplinkybes laikyti prejudiciniais faktais (CPK 182 straipsnio 2 punktas), yra pagrįsta, tačiau nereikšminga nagrinėjamuoju atveju, nes pirmosios instancijos teismas aptariamų aplinkybių prejudiciniais faktais ir nelaikė. Tačiau vien tai, kad procesiniais sprendimais nustatytų aplinkybių nėra pagrindo laikyti prejudiciniais faktais, nereiškia, kad tokių procesinių sprendimų negalima vertinti kaip rašytinių įrodymų pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles. Atsižvelgiant į minėtuose Vilniaus apygardos teismo procesiniuose sprendimuose nustatytas aplinkybes, t. y. kad apeliantas faktiškai valdė bendrovę, t. y. buvo faktinis bendrovės vadovas, bei byloje nesant priešingų įrodymų, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, jog nors bankroto bylos iškėlimo metu A. T. ėjo bendrovės vadovo pareigas (de jure vadovas), tačiau bendrovei realiai vadovavo apeliantas (de facto vadovas) (CPK 185 straipsnis).

20. Apeliantas bylos pirmosios instancijos teisme nagrinėjimo metu (šios nutarties 5 punktas) iš esmės sutiko su bendrovės bankroto administratorės prašymu bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu, t. y. nei prieštaravo bendrovės bankroto administratorės pozicijai – kad bendrovė prie bankroto buvo privesta tyčia, nei teikė kokius nors įrodymus, paneigiančius bankroto administratorės pareiškime nurodomas aplinkybes. Tai, kad apeliantas nesutinka su jam nepalankia pirmosios instancijos teismo išvada, nedaro skundžiamos nutarties nepagrįsta ir neteisėta, be to, kaip minėta, apeliantas iš esmės ir nepateikė bankroto administratorės argumentus bei byloje esančius rašytinius įrodymus paneigiančių įrodymų.

21. Nors byloje ir neginčijama aplinkybė, kad 2016 m. rugpjūčio 25 d. buvo prarasti (šalių teigimu, pavogti) bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentai, tačiau apskaitos dokumentų praradimas neatleidžia bendrovės vadovo nuo pareigos būti aktyviu ir imtis teisės aktuose numatytų veiksmų juos atkurti arba pripažinti prarastais. Nepaisant to, kad dokumentų dingimo faktas įvyko 2016 m. rugpjūčio 25 d., į bylą nepateikta įrodymų, patvirtinančių buhalterinės apskaitos dokumentų atkūrimo rezultatą. Be to, aplinkybes, kad nebuvo imtasi veiksmų bendrovės prarastiems buhalterinės apskaitos dokumentams atkurti, nustatytos ir Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-362-516/2018. Juo labiau kad ir apeliantas atskirajame skunde su jomis sutinka, teigdamas, jog bendrovė nesiėmė visų įmanomų veiksmų prarastų dokumentų atkūrimui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės suponuoja išvadą, kad bendrovė (jos vadovas) galimai buvo nesuinteresuota buhalterinės apskaitos dokumentų atkūrimu.

22. Iš byloje esančio 2018 m. rugpjūčio 28 d. balanso matyti, kad bendrovės turtą sudarė tik 323 545 Eur vertės trumpalaikis turtas (atsargos – 18 600 Eur (išankstiniai apmokėjimai), per vienus metus gautinos sumos – 304 929 Eur, pinigai ir pinigų ekvivalentai – 16 Eur), o per vienerius metus mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai – 849 565 Eur. Lyginant šiuos duomenis su praėjusiu ataskaitiniu laikotarpiu (2017 metais), matyti, kad turtas, kurį iš esmės sudarė tik per vienerius metus gautinos sumos, 2018 m. rugpjūčio 28 d. iš esmės išliko tokios pat sudėties ir vertės kaip ir 2017 metais (trumpalaikis turtas – 324 287 Eur, iš jo per vienerius metus gautinos sumos – 305 156 Eur), tačiau per vienerius metus mokėtinos sumos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai išaugo nuo 624 242 Eur iki 849 565 Eur sumos. 2018 m. rugpjūčio 28 d. pelno (nuostolių) ataskaita patvirtina, kad bendrovė 2018 metais veiklos iš esmės nevykdė (pardavimo pajamos siekė 30 Eur) bei patyrė 63 874 Eur nuostolių. Taigi, iš minėtų duomenų matyti, kad bendrovės turtą iš esmės sudarė debitoriniai įsiskolinimai, tačiau bankroto administratorė nurodė, kad jai nepateikti jokie pirminiai apskaitos dokumentai, kurie pagrįstų debitorinių įsiskolinimų bendrovei realumą. Todėl neturint debitorinių įsiskolinimų, kurie pagal finansinę atskaitomybę sudaro 325 545 Eur, pagrindimo dokumentų (dėl kurių atkūrimo bendrovės vadovai aktyvių veiksmų neatliko), sutiktina su bankroto administratorės argumentais, kad šio bendrovės turto atgavimas yra neįmanomas.

23. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad nesant duomenų apie realias debitorinių įsiskolinimų išieškojimo galimybes, tokie įsiskolinimai nelaikytini realiu įmonės turtu (nėra įrodyta, kad toks debitorinis įsiskolinimas apskritai egzistuoja) ir į jį neatsižvelgtina vertinant atsakovės turtą (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1117-241/2017). Atsižvelgiant į tai, kad bendrovėje iš esmės jokio realaus turto nėra, o iš Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 15 d. nutarties matyti, kad bendrovės kreditorių finansinių reikalavimų suma siekia 704 148,52 Eur, spręstina, kad dėl bendrovės vadovo veiksmų (neveikimo) nėra galimybės nustatyti realaus bendrovės turto ir jo vertės bei dėl bendrovės valdymo organų neveikimo ar tyčinio veikimo nėra turto, į kurį bendrovės kreditoriai galėtų nukreipti išieškojimą (CPK 185 straipsnis).

24. Pirmiau išdėstytų aplinkybių pagrindu, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byloje pakanka įrodymų išvadai, jog bendrovės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą buvo ir yra apribotos. Tokiu būdu sutiktina su pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytas tyčinio bankroto požymis.

Dėl bylos procesinės baigties

25. Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 23 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

26. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi reikšmės skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl dėl jų nepasisakoma.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Aldona Tilindienė