- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-09-11
- Bylos Nr.
- e2A-963-661/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-34212-2016-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jūratė Varanauskaitė, Alvydas Barkauskas (pran.), Rūta Petkuvienė
- Ieškovas
- UAB „Frazeris“
- Atsakovas
- UAB „Logirus“
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Alvydo Barkausko, teisėjų Rūtos Petkuvienės ir Jūratės Varanauskaitės apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto UAB Logirus (atsakovo) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Frazeris“ ieškinį atsakovui UAB „Logirus“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
ieškovas prašė priteisti iš atsakovo UAB „Logirus“ 26 996,50 Eur skolos, 6 procentų metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad tarp ieškovo ir atsakovo 2016 m. vasario – kovo mėnesiais buvo pasirašytos Krovinių pervežimo sutartys Nr.: AN 16/63, AN 16/66, AN 16/82, AN 16/96, AN 16/97, AN 16/122 ir AN 130/2016-1, pagal kurias atsakovas įsipareigojo organizuoti krovinių vežimą, o ieškovas įsipareigojo pervežti perduotus krovinius už sutartyse numatytus atlygius. Atsakovas už suteiktas pagal sutartis paslaugas turėjo sumokėti ieškovui per 30 dienų nuo CMR važtaraščių ir sąskaitos gavimo dienos. Už suteiktas paslaugas ieškovas pateikė atsakovui sąskaitas faktūras: 2016-02-29 sąskaitą faktūrą serija FRAZ Nr. 0001218 1149,50 Eur sumai, 2016-03-03 sąskaitą faktūrą serija FRAZ Nr. 0001286 7850,00 Eur sumai, 2016-03-30 sąskaitą faktūrą serija FRAZ Nr. 0001350 4779,50 Eur sumai, 2016-03-30 sąskaitą faktūrą serija FRAZ Nr. 0001371 720,00 Eur sumai, 2016-03-30 sąskaitą faktūrą serija FRAZ Nr. 0001372 4370,00 Eur sumai, 2016-03-31 sąskaitą faktūrą serija FRAZ Nr. 0001374 3327,50 Eur sumai ir sąskaitą faktūrą serija FRAZ Nr. 0001383 4800,00 Eur sumai. Atsakovas už suteiktas krovinių pervežimo paslaugas pagal sąskaitas-faktūras ieškovui nesumokėjo.Atsakovas atsiliepdamas prašo ieškinį palikti nenagrinėtą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovas neginčija fakto, kad anksčiau yra teikęs ieškovui užsakymus dėl krovinių pervežimo organizavimo, o ieškovas vykdęs krovinių pervežimo sutartis. 2015 m. - 2016 m. laikotarpiu pagal šalių tarpusavio sudarytas krovinių pervežimo organizavimo sutartis apyvarta siekė daugiau nei 800 tūkst. eurų, vien per 2016 m. atsakovas už ieškovo suteiktas krovinių pervežimo paslaugas pagal ieškovo pateiktas PVM sąskaitas-faktūras bankiniais mokėjimų pavedimais yra atlikęs mokėjimų už daugiau nei 550 tūkst. eurų. Ieškovas iki tarp šalių susiklosčiusios konfliktinės situacijos ir atsakovo dokumentų pagrobimo nereiškė pastabų dėl atliekamų mokėjimų eiliškumo. Nurodė, kad už visas suteiktas krovinių pervežimo paslaugas vasario-kovo mėn. buvo tinkamai atsiskaityta. Atsakovo teigimu ieškovas siekia gauti atsiskaitymą už atsakovui nesuteiktas krovinių vežimo paslaugas arba už galimai suteiktas paslaugas siekia užmokestį prisiteisti pakartotinai. Paaiškino, kad iš atsakovo buvo pagrobti visi apskaitos dokumentai už 2015-2016 m., dėl to yra atliekamas ikiteisminis tyrimas. Visos ar dalis į bylą pateiktų tariamai UAB „Logirus“ apvaliuoju antspaudu patvirtintų krovinių vežimo sutarčių kopijų yra suklastotos. Taip pat nurodė, kad jog tarp šalių kilęs ginčas negali būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme, kadangi visose pagal UAB „Logirus“ standartines sutarčių sąlygas UAB „Logirus“ ir UAB „Frazeris“ sudaromose krovinių pervežimo sutartyse buvo numatyta arbitražinė išlyga. Pažymėjo, kad pats ieškovas 2016-09-02 elektroniniais laiškais kreipdamasis į atsakovą dėl tariamo įsiskolinimo taip pat pateikė ir tų pačių sutarčių, pagal kurias siekiama prisiteisti iš atsakovo vežimo užmokestį šioje byloje, kopijas, kuriose buvo numatyta arbitražinė išlyga.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. liepos 18 d. nusprendė ieškinį patenkinti iš dalies – Priteisti ieškovui UAB „Frazeris“, juridinio asmens kodas 302763022, iš atsakovo UAB „Logirus“, juridinio asmens kodas 302920349, 12 629,50 Eur skolos, 6 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą (12 629,50 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016-09-21) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 611,41 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kitoje dalyje ieškinį atmesti.Teismas konstatavo, jog byloje kilo ginčas dėl to, ar teismas kompetentingas nagrinėti šią bylą. Atsakovo teigimu šalys tarpusavyje sudaromose sutartyse numatydavo arbitražinę išlygą. Tai patvirtina ir aplinkybė, jog tokia išlyga numatyta sutartyse, kurių kopijas pats ieškovas atsakovui persiuntė elektroniniu paštu dar 2016 m. rugsėjo mėn. Nagrinėjamoje byloje kilus ginčui dėl arbitražinės išlygos buvimo, teismas sprendė, jog aplinkybę, kad dėl tokio ginčo nagrinėjimo būdo šalys buvo raštu susitarusios aiškiai išreikšdamos abiejų valią, turi įrodyti šalis, prašanti arbitražinę išlygą taikyti. Teismas taip pat sprendė, jog teismui nė viena iš šalių nepateikė ginčo sutarčių originalų. Teismui pateiktos sutarčių kopijos, kurių tekste skiriasi šalių susitarimas dėl ginčų sprendimo būdo. Teismo posėdyje apklausti šalių atstovai negalėjo aiškiai nurodyti, kokiais atvejais šalys tardavosi dėl arbitražinės išlygos, kokie buvo šio susitarimo tikslai, ar arbitražinė išlyga buvo įrašoma ir su kitais kontrahentais sudaromas sutartis ir pan. Iš esmės nebuvo nustatytos ir ginčo sutarčių sudarymo aplinkybės. Teismas sprendė, kad nebūtų kompetentingas nagrinėti šią bylą, tik nustatęs buvus aiškią sutarties šalių valią perduoti ginčą nagrinėti arbitražui. Šiuo atveju tokių įrodymų į bylą nebuvo pateikta. Todėl teismas šią bylą išnagrinėjo iš esmės, nenustatęs CPK 296 str. 1 d. 9 p. numatyto pagrindo ieškinį palikti nenagrinėtu, t.y. laikydamas, kad susitarimo dėl arbitražinės išlygos buvimas šalių sutartiniuose santykiuose, iš kurių kildinami reikalavimai nagrinėjamoje byloje, yra neįrodytas.Dėl reikalavimo priteisti skolą teismas pažymėjo, kad nustačius atsakovo pareigą sumokėti ieškovui, aplinkybę, jog yra neskolingas turi įrodyti pats atsakovas. Vien tai, kad atsakovas nėra išsaugojęs savo buhalterinių dokumentų ar net ne dėl savo valios juos praradęs, šios atsakovo pareigos neeliminuoja. Atsakovo į bylą pateiktame jo sąskaitos išraše nurodyta eilė mokėjimų ieškovui, ginčo laikotarpiu mokėjimai atlikti, juose pažymint pagal kokią sąskaitą faktūrą yra atsiskaitoma. Duomenų apie atsiskaitymą pagal sutartis Nr. AN 16/66 bei Nr. AN 16/122 ir jų pagrindu išrašytas sąskaitas-faktūras Nr. FRAZ0001286 ir FRAZ0001350 byloje nėra. Tai, kad buvo atsiskaitoma pagal vėlesnes sutartis, savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad sąskaitos faktūros Nr. FRAZ0001286 ir FRAZ0001350 buvo apmokėtos grynaisiais pinigais. Be to, teismas atkreipia dėmesį, kad pats atsakovo vadovas aiškino, jog įprastai įmonės tarpusavyje atsiskaitydavo, kai gaudavo apmokėjimą už vežimus, tuo tarpu aptariamu atveju apmokėjimo UAB „Logirus“ nebuvo gavusi, dėl jo ginčijosi kitoje byloje. Teismas pažymi ir tai, kad atsakovas, neatsakingai elgęsis kurdamas ir vystydamas santykius su ieškovu, turi prisiimti dėl to kylančias neigiamas pasekmes. Vadovaudamasis nustatytų aplinkybių visuma, teismas sprendė, kad atsakovas neįrodė, jog su ieškovu pagal sutartis Nr. AN 16/66 bei Nr. AN 16/122 yra atsiskaitęs, o tai sudaro pagrindą iš jo priteisti ieškovui 12 629,50 Eur (7850 + 4779,50) skolos (CK 6.38, 6.824 str.)
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Apeliantas (atsakovas) UAB „Logirus“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 18 d. sprendimą ir ieškinį palikti nenagrinėtu; jeigu būtų nuspręsta, kad Ieškovo bankrutuojančios UAB „Frazeris“ pareikšti reikalavimai gali būti nagrinėjami bendrosios kompetencijos teisme, panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 18 d. sprendimą dalyje, kuria iš dalies buvo tenkinti ieškinio reikalavimai dėl 12.629,50 Eur skolos priteisimo bei su tuo susiję išvestiniai reikalavimai, ir priimti naują sprendimą - Ieškovo bankrutuojančios UAB „Frazeris“ ieškinį atmesti visiškai; pakeisti bylinėjimosi išlaidų paskirstymą pirmosios instancijos teisme, priteisiant iš Ieškovo bankrutuojančios UAB „Frazeris“ Atsakovui UAB „Logirus“ nagrinėjant bylą pirmoje instancijoje patirtas 2.297,75 Eur bylinėjimosi išlaidas, nustatant, kad priteista bylinėjimosi išlaidų suma išieškoma iš bankrutuojančios UAB „Frazeris“ bankroto administravimo išlaidų; priteisti iš Ieškovo bankrutuojančios UAB „Frazeris“ patirtas bylinėjimosi išlaidas (nustatant, kad priteista bylinėjimosi išlaidų suma išieškoma iš bankrutuojančios UAB „Frazeris“ bankroto administravimo išlaidų), dėl kurių Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka bus pateiktas prašymas su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.Apeliantas nurodo, šiuos nesutikimo su ginčijamu sprendimu argumentus:pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus dėl arbitražinės išlygos Šalių sudarytose sutartyse buvimo, dėl ko nepagrįstai sprendė, jog Atsakovas UAB „Logirus“ neįrodė, kad tarp Šalių egzistavo tokio pobūdžio susitarimas; atsižvelgiant į tai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai prisiėmė kompetenciją nagrinėti tarp Šalių kilusį ginčą; nors ir teisingai konstatavo, jog Ieškovo ir Atsakovo įmonės ginčui aktualiu laikotarpiu buvo susijusios, t.y. jas faktiškai kontroliavo ir valdė vienas asmuo - A. A., kuris de jure nebuvo nė vienos iš jų vadovas, darbuotojas ar akcininkas, tačiau nepagrįstai liko tinkamai neįvertinti kiti byloje surinkti įrodymai, Atsakovo nuomone, paneigiantys Ieškovo nurodytas aplinkybes dėl tariamai egzistuojančios skolos už Ieškovo UAB „Frazeris“ suteiktas paslaugas pagal krovinių pervežimo organizavimo sutartis Nr. AN16/66 ir Nr. AN16/122 bei pagal jas išrašytas PVM sąskaitas-faktūras Nr. FRAZ0001286 irNr. FRAZ0001350, dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas. Šalys buvo išreiškusios aiškią valią perduoti ginčą nagrinėti arbitražo teismui. Nors, Atsakovo UAB „Logirus“ nuomone, bendrosios kompetencijos teismas nepagrįstai apsiėmė nagrinėti tarp Šalių kilusį ginčą, spręsdamas dėl ginčo esmės pirmosios instancijos teismas taip pat padarė įrodymų vertinimo klaidų, dėl ko nepagrįstai buvo prieita išvados dėl tariamai egzistuojančios skolos už Ieškovo UAB „Frazeris“ suteiktas paslaugas pagal krovinių pervežimo organizavimo sutartis Nr. AN16/66 irNr. AN16/122. Atsakovo UAB „Logirus“ nuomone, nepagrįstai liko tinkamai neįvertintos byloje nustatytos aplinkybės, jog: i) Atsakovas UAB „Logirus“ ginčui aktualiu laikotarpiu disponavo pakankamomis grynųjų pinigų sumomis, kuriomis, Atsakovo UAB „Logirus“ vadovo teigimu, buvo taip pat atsiskaitinėjama ir su Ieškovu UAB „Frazeris“ (žr. II tomą, b.l. 74- 84); ii) sprendžiant iš į bylą pateiktų banko sąskaitos išrašų, Atsakovas UAB „Logirus“ jau kuris laikas atsiskaitinėjo pagal Ieškovo UAB "Frazeris" išrašytas PVM sąskaitas-faktūras už daug vėliau Ieškovo UAB „Frazeris“ suteiktas krovinių pervežimo paslaugas, o Ieškovas UAB "Frazeris" iki pat tarp A. A. ir UAB „Logirus“ vadovo A. T. susiklosčiusios konfliktinės situacijos bei Atsakovo UAB „Logirus“ dokumentų pagrobimo (už ką, sprendžiant iš ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų, tikėtina, tikėtina yra atsakingas tas pats A. A. ir/ar su juo susiję bei jam lojalūs asmenys) nereiškė pastabų dėl atliekamų mokėjimų eiliškumo ar pretenzijų dėl susidariusio įsiskolinimo.Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, taip pat turint omenyje byloje nustatytas aplinkybes, kad Atsakovas UAB „Logirus“ atsiskaitymo su Ieškovu UAB „Frazeris“ pagal krovinių pervežimo sutartis Nr. AN 16/66 ir Nr. AN16/122 bei pagal jas išrašytas PVM sąskaitas-faktūras Nr. FRAZ0001286 ir Nr. FRAZ0001350 negali pagrįsti savo apskaitos dokumentais (dėl įvykdytos jų vagystės), o Ieškovo UAB „Frazeris“ veiklos kontrolę išlaikęs A. A. galėjo manipuliuoti savo apskaitos duomenimis Atsakovo UAB „Logirus“ nuomone, labiau tikėtina, kad tiek UAB „Frazeris“, tiek ir UAB „Logirus“ veiklą faktiškai kontroliavęs A. A. šių įmonių veiklą būtų organizavęs taip, kad Atsakovas UAB „Logirus“ pirmiausia laiku ir tinkamai atsiskaitytų už suteiktas krovinių pervežimo organizavimo paslaugas su susijusia įmone UAB „Frazeris“, o ne su kitais kreditoriais.Ieškovas BUAB „Frazeris“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, pagrįstai konstatavo, jog nei ieškovas, nei atsakovas nepateikė krovinio vežimo sutarčių originalų. Atsakovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinę Nr. e2-958-599/2017 pateikė jo su UAB „Frazeris" sudarytų sutarčių Nr. AN 16/66 bei Nr. AN 16/122 kopijas. Taigi, šiuo atveju nei vienai iš šalių neturint ginčo sutarčių originalų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog arbitražinė išlyga ginčo sutartims neegzistavo. Kaip ir pažymėjo pirmosios instancijos teismas, posėdyje apklausti šalių atstovai negalėjo aiškiai nurodyti, kokiais atvejais šalys tardavosi dėl arbitražinės išlygos, kokie buvo šio susitarimo tikslai, ar arbitražinė išlyga buvo įrašoma ir su kitais kontrahentais sudaromas sutartis ir pan. Bylos nagrinėjimo metu nenustačius krovinių pervežimo sutarčių sudarymo aplinkybių, pirmosios instancijos teismas, vadovaujantis CPK įtvirtintais įrodymų vertimo kriterijais, pagrįstai konstatavo, jog atsakovas neįrodė arbitražinės išlygos egzistavimo ginčo sutartyse.Ieškovui įrodžius, kad buvo sutarytos ir įvykdytos minėtos krovinių pervežimo sutarčių Nr. AN 16/66 bei Nr. AN 16/122 sąlygos, atsakovas privalėjo įrodyti, kad pagal šias sutartis atsiskaitė, tačiau tokių įrodymų teismui nepateikė. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, jog duomenų apie atsiskaitymą pagal sutartis Nr. AN 16/66 bei Nr. AN 16/122 ir jų pagrindu išrašytas sąskaitas- faktūras Nr. FRAZ0001286 ir FRAZ0001350 byloje nėra. Be to, atsakovas teismo posėdžio metu pripažino, jog atsiskaitymai su ieškovu vykdavo, kai su UAB „Logirus" atsikaitydavo už krovinių pervežimą kiti subjektai. Nurodyti atsakovo vadovo teiginiai patvirtina, kad su UAB „Logirus" neatsikaičius už krovinių vežimą, šis neatliko atsiskaitymo su UAB „Frazeris". Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovas neįrodė, jog su ieškovu pagal sutartis Nr. AN 16/66 bei Nr. AN 16/122 yra atsiskaitęs.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalies normą bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas turi teisę peržengti apeliacinio skundo ribas tik tuo atveju, jeigu to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).
Dėl šalims tenkančios įrodinėjimo naštos
Byloje kilo ginčas dėl to, ar teismas kompetentingas nagrinėti šią bylą. Atsakovo teigimu šalys tarpusavyje sudaromose sutartyse numatydavo arbitražinę išlygą. Tai patvirtina ir aplinkybė, jog tokia išlyga numatyta sutartyse, kurių kopijas pats ieškovas atsakovui persiuntė elektroniniu paštu dar 2016 m. rugsėjo mėn.Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 23 straipsnio 1 d. numato, kad šalys savo susitarimu gali perduoti spręsti arbitražo tvarka bet kokį ginčą dėl fakto ar (ir) teisės, išskyrus ginčus, kurie pagal įstatymus negali būti nagrinėjami arbitraže. Arbitražinis susitarimas turi būti sudarytas raštu (Komercinio arbitražo įstatymo 10 str. 1 d., 2 d.).Nagrinėjamoje byloje kilus ginčui dėl arbitražinės išlygos buvimo, teismas pagrįstai sprendė, jog aplinkybę, kad dėl tokio ginčo nagrinėjimo būdo šalys buvo raštu susitarusios aiškiai išreikšdamos abiejų valią, turi įrodyti šalis, prašanti arbitražinę išlygą taikyti.Nagrinėjamu atveju į bylą nepateikti ginčo sutarčių originalai. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). Ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-608-701/2015).Pagal CPK 184 straipsnį, jeigu pareiškiama, kad įrodymas yra suklastotas, tai teismas gali įpareigoti pareiškusį apie įrodymo suklastojimą asmenį pateikti suklastojimo įrodymus; tokiam pareiškimui patikrinti teismas taip pat gali skirti ekspertizę arba išreikalauti kitokius įrodymus. Taigi įrodinėjimo našta tenka pareiškusiai apie dokumento klastojimą šaliai, o teismas gali skirti ekspertizę klastojimo faktui nustatyti, kai yra tokio abejotino tikrumo dokumento originalas. Kai nėra dokumento originalo, neįmanoma patikrinti jo klastojimo fakto atliekant ekspertizę. Pateikus tik dokumento kopiją ir nesant originalo, įrodinėjimas vyksta ne pagal CPK 184 straipsnio, o pagal CPK 202 straipsnio taisykles dėl dokumento kopijos įrodomosios reikšmės. Tokiu atveju apie dokumento kopijos įrodomąją galią sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Dokumento kopijos įrodomosios reikšmės nustatymas priskirtas teismo diskrecijai; jis įgyvendinamas teismui įvertinus, ar, be kopijos, yra kitų dokumento sudarymą ir turinį patvirtinančių pakankamų įrodymų.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad kai nėra dokumento originalo, o tik kopija, teismas sprendžia, ar kopiją pripažinti įrodymu, ir vertina jos įrodomąją reikšmę nustatydamas bylos faktines aplinkybes. Kai dokumento originalas neišlikęs, jo kopija teismo gali būti pripažįstama įrodymu, atsižvelgiant į tai, kaip šioje kopijoje esantys duomenys dera ir ar neprieštarauja kitoms bylos aplinkybėms bei kitiems įrodymų duomenims, ar kiti bylos įrodymai nepaneigia kopijoje išdėstytų duomenų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-395-469/2016 41 punktą).Nagrinėjamu atveju teismui nė viena iš šalių nepateikė ginčo sutarčių originalų. Teismui pateiktos sutarčių kopijos, kurių tekste skiriasi šalių susitarimas dėl ginčų sprendimo būdo. Teismo posėdyje apklausti šalių atstovai negalėjo aiškiai nurodyti, kokiais atvejais šalys tardavosi dėl arbitražinės išlygos, kokie buvo šio susitarimo tikslai, ar arbitražinė išlyga buvo įrašoma ir su kitais kontrahentais sudaromas sutartis ir pan. Iš esmės nebuvo nustatytos ir ginčo sutarčių sudarymo aplinkybės. Taigi, atsižvelgiant į civilinio proceso kodekso nuostatas bei į nurodytą teismų praktiką, teismas pagrįstai šią bylą išnagrinėjo iš esmės, nenustatęs CPK 296 str. 1 d. 9 p. numatyto pagrindo ieškinį palikti nenagrinėtu, t.y. laikydamas, kad susitarimo dėl arbitražinės išlygos buvimas šalių sutartiniuose santykiuose, iš kurių kildinami reikalavimai nagrinėjamoje byloje, yra neįrodytas.
Dėl skolos priteisimo
Apeliantas skundą grindžia tuo, jog teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas. Jis remiasi vidiniu savo įsitikinimu, kuris turi būti grindžiamas visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu bei vadovaudamasis įstatymais. Faktą galima pripažinti įrodytu, t. y. pakankamai patikimai nustatytu, jeigu iš byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertina teismas, susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Teismas privalo ne tik tirti ir vertinti kiekvieną byloje priimtą įrodymą, jo prigimtį, pobūdį, taip pat turinį sudarančius duomenis, bet ir įvertinti dalyvaujančių byloje asmenų argumentus apie to įrodymo sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę.Vertinant liudytojų parodymus pagal CPK 185 straipsnio reikalavimus, reikia atsižvelgti į jų subjektyvų pobūdį. Rašytiniai įrodymai vertinami kaip aiškesni ir patikimesni nei liudytojų parodymai. Rašytinių įrodymų turiniui, skirtingai nei liudytojų parodymams, neturi tokios įtakos turinio fiksavimo, išsaugojimo, atkūrimo ir perteikimo aplinkybės (gebėjimas matyti, girdėti ar suprasti tam tikras aplinkybes, jas visas detaliai įsiminti ir atgaminti bei perteikti neiškraipant). Liudytojo parodymams neišvengiamai daro įtaką laiko veiksnys, nes dalis aplinkybių, svarbios bylai detalės gali būti užmirštos. Be to, liudytojo parodymų turiniui gali turėti įtakos tokios subjektyvios aplinkybės, kaip liudytojo požiūris į įvykius ar faktus, apie kuriuos jis duoda parodymus, liudytojo santykiai su asmenimis, dėl kurių teisių ir interesų jis liudija ar apie kurių elgesį, veiksmus ar su jais susijusias aplinkybes jis duoda parodymus. Tokios nuostatos dėl įrodymų patikimumo vertinimo gali būti taikomos tiems įrodymams, kurių pagrindą sudaro fizinių asmenų paaiškinimai (šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimai ir argumentai, liudytojų parodymai ir kt.). Dėl šių aplinkybių asmeniniai liudijimai patikimumo prasme vertinami kaip subjektyvaus pobūdžio ir paprastai silpnos įrodomosios galios įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516-695/2015).Byloje nustatyta, kad šalys tarpusavyje nuolat sudarė sutartis, vykdė daug tarpusavio atsiskaitymų. Proceso dalyvių paaiškinimais nustatyta, kad įmonės buvo susijusios ir faktiškai veikė valdomos vieno asmens - A. A., tai iš esmės savo paaiškinimais pripažino ir jis pats, byloje dalyvavęs kaip UAB „Frazeris“ atstovas pagal įgaliojimą. Liudytoja I. K. paaiškino, kad dėl krovinio sutartys buvo sudaromos UAB „Logirus“ vardu, dėl vežimo – UAB „Frazeris“ vardu. Atsakovo atstovo teigimu sutarys tarp bylos šalių būdavo surašomos mėnesio pabaigoje, tvarkant buhalteriją, šias funkcijas abiejose įmonėse taip pat atlikdavo tas pats asmuo. Atsakovo vadovas bei liudytoja taip pat aiškino, kad buvo skanuoti parašai ir antspaudai, kuriuos reikalui esant buvo galima ant dokumentų uždėti. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai, esant situacijai, kuomet byloje nėra šalių sudarytų sutarčių originalų, o pateiktos jų kopijos kelia abejonių tikrumu tiek dėl skirtingų jų tekstų, tiek dėl proceso dalyvių paaiškinimų apie jų sudarymo aplinkybes, teismas nelaikė pateiktų sutarčių kopijų tinkamais ir pakankamais įrodymais ieškovo reikalavimams pagrįsti, o apie šalis siejusius sutartinius santykius sprendė iš byloje pateiktų įrodymų visumos, vadovaudamasis tikimybių pusiausvyros principu (CPK 176, 178, 185 str.). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog vien tai, kad atsakovas nėra išsaugojęs savo buhalterinių dokumentų ar net ne dėl savo valios juos praradęs, šios atsakovo pareigos neeliminuoja. Atsakovo į bylą pateiktame jo sąskaitos išraše nurodyta eilė mokėjimų ieškovui, ginčo laikotarpiu mokėjimai atlikti, juose pažymint pagal kokią sąskaitą faktūrą yra atsiskaitoma. Duomenų apie atsiskaitymą pagal sutartis Nr. AN 16/66 bei Nr. AN 16/122 ir jų pagrindu išrašytas sąskaitas-faktūras Nr. FRAZ0001286 ir FRAZ0001350 byloje nėra. Tai, kad buvo atsiskaitoma pagal vėlesnes sutartis, savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad sąskaitos faktūros Nr. FRAZ0001286 ir FRAZ0001350 buvo apmokėtos grynaisiais pinigais. Atsakovo vadovas byloje aiškino, jog įprastai įmonės tarpusavyje atsiskaitydavo, kai gaudavo apmokėjimą už vežimus, tuo tarpu aptariamu atveju apmokėjimo UAB „Logirus“ nebuvo gavusi, dėl jo ginčijosi kitoje byloje. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas reikšmingas šiai bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo tenkinti ieškovo apeliacinį skundą ir naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.Kiti apelianto skundo argumentai iš esmės nėra teisiškai reikšmingi ir nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas,
nutaria:
apelianto UAB „Logirus“ apeliacinio skundo netenkinti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.