Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Danguolės Martinavičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Logirus“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3342-653/2017 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės Efrit ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Logirus“ (trečiasis asmuo – bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Frazeris“) dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal atsakovės UAB „Logirus“ apeliaciniame skunde nustatytas ribas.Apeliantės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą tarp šalių, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus bei nepagrįstai neįvertino dalį atsakovės nurodytų argumentų, todėl neatskleidė bylos esmės ir priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, neturi pagrindo sutikti su apeliantės dėstoma pozicija.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, yra nurodęs, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. spalio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2013; 2014 m. spalio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-404/2014; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2013 m. sausio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2013; kt.). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; 2011 m. balandžio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2011; kt.). Įrodymų pakankamumas civiliniame procese grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu). Kasacinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką – nenustatyta, jog teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo absoliučiai nėra abejonių; išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2009; 2003 m. vasario 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2003; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.); teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014).Ieškovė UAB Efrit, įrodinėdama jos nurodytus argumentus, kad atsakovė UAB „Logirus“ neatsiskaitė su ieškove už ieškovės 2016 metais suteiktas krovinių pervežimo (ekspedijavimo) paslaugas, į bylą pateikė Krovinio vežimo sutartis, sudarytas ieškovės UAB Efrit ir atsakovės UAB „Logirus“, taip pat ieškovės pagal šias sutartis atsakovei išrašytas PVM sąskaitas faktūras (kuriuose nurodyti transporto priemonės numeriai sutampa su sutartyse įtvirtintais) ir šių sąskaitų įregistravimo ieškovės pateiktoje VMI deklaracijoje įrodymus.Atsakovė 2016 m. spalio 4 d. prieštaravimuose laikėsi pozicijos, kad UAB „Logirus“ niekuomet nėra teikusi UAB Efrit užsakymų dėl krovinių pervežimo ar su tuo susijusių paslaugų teikimo ir nebuvo sudariusi su UAB Efrit vežimo ar ekspedijavimo sutarčių, o ieškovė tokių paslaugų nėra teikusi.Siekdama paneigti atsakovės atsikirtimus, ieškovė kreipėsi į VMI ir gavo pastarosios atsakymą, kad atsakovė UAB „Logirus“ taip pat deklaravo iš ieškovės gautas ir ieškovės į šią bylą pateiktas PVM sąskaitas faktūras. Taip pat ieškovė surinko ir pateikė į bylą CMR važtaraščių kopijas, didžioje dalyje kurių (27 iš 34) nurodyti vežėjo transporto priemonės numeriai, kurie vėlgi sutampa su nurodytais ieškovės pateiktuose PVM sąskaitose faktūrose, išrašytose atsakovei, ir šalių sudarytose sutartyse (likusiuose važtaraščiuose numeriai arba nenurodyti, arba neįskaitomi).Atsižvelgusi į ieškovės teikiamus įrodymus, atsakovė procesiniuose dokumentuose koregavo savo poziciją, pripažindama, kad tam tikrų krovinių vežimo (ekspedijavimo) santykių su ieškove vis dėlto turėjo, tačiau, atsakovės teigimu, tik vienkartinio ir nedidelio pobūdžio, už kurias jau buvo atsiskaityta, o ieškovės pateiktos krovinių vežimo sutartys, atsakovės vertinimu, suklastotos, nes jose nėra šalių parašų, antspaudai sudėti vienodai ir ieškovė nepaaiškino šių sutarčių sudarymo aplinkybių, savo ruožtu iš ieškovės pateiktų CMR važtaraščių kopijų, atsakovės teigimu, neįmanoma nustatyti, ar UAB Efrit kaip nors prisidėjo prie šių vežimų vykdymo ir ar apskritai tokie vežimai buvo atlikti. Tačiau pati atsakovė į CMR važtaraščiuose nurodytus juridinius asmenis (krovinio gavėjus, faktinius vežėjus ir pan.) nesikreipė, jokios informacijos, kaip vyko (ar vyko) pervežimai, kas dalyvavo juos organizuojant, neužklausė ir į bylą jokių jos atsikirtimus pagrindžiančių įrodymų neteikė, apsiribodama paaiškinimais, kad 2016 m. rugpjūčio 25 d., po atsakovės vadovo ir ieškovės bei trečiojo asmens UAB „Frazeris“ neva faktiškai valdžiusio A. A. konflikto, dingo (buvo pavogti) atsakovės dokumentai ir ji negali patikrinti ieškovės teikiamų dokumentų tikrumo, tačiau mano, jog pervežimai, jeigu tokie iš tikrųjų egzistavo, buvo užsakyti pas trečiąjį asmenį „Frazeris“, su kuriuo atsakovė mano esanti visiškai atsiskaičiusi, nes iš jos banko sąskaitos išrašo matyti, kad 2016 metais ji pervedė trečiajam asmeniui UAB „Frazeris“ daugiau nei 550 000 Eur.Siekdama paneigti atsakovės keliamas abejones dėl CMR važtaraščių tikrumo ir juose nurodytų vežimų realaus buvimo (egzistavimo), ieškovė kreipėsi į krovinių pervežimo užsakovus ir pateikė į bylą pastarųjų atsakymus, patvirtinančius, kad už minėtų vežimų organizavimą iš užsakovų atsakovė jau gavo apmokėjimą.Atsakovė, atsižvelgdama į trečiųjų asmenų, nesuinteresuotų šios bylos baigtimi, pateiktus atsakymus, nors ir pripažino gavusi užsakovų atsakymuose minėtus apmokėjimus, teigė iš pateiktų duomenų nematanti (nesuprantanti), ar jos klientai mokėjimus atliko būtent už ieškovės pateiktuose CMR važtaraščiuose nurodytus pervežimus, tačiau pati į šiuos klientus vėlgi nesikreipė ir jokių įrodymų, pagrindžiančių jos keliamas abejones neteikė, be kita ko deklaratyviai pridurdama, kad jeigu tokie krovinio pervežimo santykiai egzistavo, tai tik tarp jos ir UAB „Frazeris“, su kuria atsakovė tiesiogiai bendradarbiavo, nesinaudodama UAB Efrit paslaugomis.Siekdama paneigti atsakovės atsikirtimus dėl pastarosios tiesioginio bendradarbiavimo tik su UAB „Frazeris“ dėl ginčo pervežimų ir atsižvelgdama į atsakovės prašymus išreikalauti iš ieškovės įrodymus apie jos (ieškovės) krovinių vežimo santykius su UAB „Frazeris“, ieškovė pateikė jos (UAB Efrit) užsakymų trečiajam asmeniui UAB „Frazeris“ kopijas bei trečiojo asmens ieškovei išrašytas PVM sąskaitas faktūras, kuriuose nurodyti transporto priemonių, vykdžiusių pervežimus, valstybiniai numeriai taip pat sutampa su ieškinyje (taigi, sutartyse tarp ieškovės ir atsakovės) nurodytais. Pažymėtina, kad byloje taip pat pateikti įrodymai, kad UAB Efrit deklaravo VMI ir šias trečiojo asmens ieškovei išrašytas sąskaitas faktūras.Trečiojo asmens bankroto administratorius į bylą pateikė 2016 m. gruodžio 31 d. UAB „Frazeris“ ir UAB Efrit sudarytą tarpusavio skolų užskaitymo aktą, kuriame nurodyta, kad abi akto šalys yra visiškai atsiskaičiusios viena su kita ir neturi jokių pretenzijų.Įvertinęs byloje esančių, iš esmės tik ieškovės teiktų, įrodymų visumą, atsižvelgęs į atsakovės pasyvią procesinę poziciją bylos nagrinėjimo metu, tik reiškiant įvairias abejones dėl ieškovės teikiamų dokumentų ir dėstomų argumentų, tačiau neteikiant jokių jos pačios atsikirtimus pagrindžiančių įrodymų, nesiimant absoliučiai jokių veiksmų atsakovės dar 2016 m. rugpjūčio 25 d. (t. y. beveik prieš metus iki pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo) prarastiems buhalterinės apskaitos dokumentams atkurti, pirmosios instancijos teismas priėjo išvadą, kad civilinėje byloje esančių įrodymų visumos pakanka ieškovės ieškinio pagrįstumui konstatuoti ir jį tenkinti.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, įvertinusi įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles ir remdamasi rungimosi bei tikimybių pusiausvyros principu, neturi teisinio ir (ar) faktinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.Kaip savo skunde pastebėjo pati apeliantė, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Taigi, kaip matyti iš pačios normos formuluotės, ne tik ieškovas turi teikti įrodymus, patvirtinančius jo teiginius, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, bet ir atsakovas, atsikirsdamas į ieškovo argumentus, turi tokius atsikirtimus pagrįsti įrodymais, o ne tik deklaratyviais pareiškimais.Ieškovė, siekdama įrodyti savo poziciją, šioje byloje aktyviai teikė įrodymus, reagavo į atsakovės atsikirtimus, rinkdama ir teikdama į bylą papildomus įrodymus minėtiems atsikirtimams paneigti, savo ruožtu atsakovė, tvirtindama, kad ieškovė teikia suklastotus įrodymus ir reikšdama įvairiausias abejones dėl ieškovės teikiamų duomenų patikimumo, pati jokių veiksmų įrodymams, bent iš dalies pagrindžiantiems jos abejonių tikėtinumą, surinkti ir pateikti į bylą nesiėmė, nors pagal pačios atsakovės apeliaciniame skunde nurodytą CPK 184 straipsnį, tuo atveju, jeigu pareiškiama, jog įrodymas yra suklastotas, o pateikęs šį įrodymą asmuo neprašo įrodymo nelaikyti įrodinėjimo priemone, būtent pareiškęs apie įrodymo suklastojimą asmuo yra įpareigojamas pateikti suklastojimo įrodymus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, analizuodama apeliantės argumentus, atkreipė dėmesį, kad nors atsakovė ieškovės pateiktų krovinio vežimo sutarčių suklastojimą įrodinėja aplinkybe, jog sutartys yra nepasirašytos (tik su antspaudais), be to, atsakovei neva nebuvo jokio poreikio į krovinių pervežimo procesą įtraukti UAB Efrit (nes tai, esant galimybei tiesiogiai bendradarbiauti su UAB „Frazeris“, ekonomiškai nelogiška), vis dėlto pačios atsakovės šioje byloje pripažintu (CPK 182 straipsnio 5 punktas) 2016 m. liepos 29 d. mokėjimo ieškovei atlikimo pagal ieškovės išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr.0000519 atveju, tiek ieškovės ir atsakovės sudaryta Krovinio vežimo sutartis Nr. AN158/2016, tiek ir minėta sąskaita faktūra Nr. 0000519, nei vienos šalies nebuvo pasirašyta nei įprastiniu būdu (ranka popieriniame variante), nei elektroninio ryšio priemonėmis, tačiau tai nesutrukdė atsakovei pripažinti tokių paslaugų suteikimą ir pagal tokį nepasirašytą užsakymą atsiskaityti su ieškove, o ieškovei UAB Efrit tam pačiam vežimui organizuoti (už kurį atsakovė sumokėjo ieškovei pagal sąskaitą faktūrą Nr. 0000519 592,90 Eur sumą) pasitelkti būtent UAB „Frazeris“ (kuri ieškovei išrašė sąskaitą už 556,60 Eur sumą). Esant pirmiau nurodytiems įrodymams, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai priėjo išvadą, kad paslaugų teikimo ir apmokėjimo tvarka pagal šalių nepasirašytus užsakymus buvo įprasta šios bylos šalių verslo praktika, be to, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, iš ieškovės pateiktų įrodymų akivaizdu ir tai, jog ne visais krovinio vežimo organizavimo atvejais atsakovė tiesiogiai bendradarbiavo su trečiuoju asmeniu, kaip kad siekia įrodyti procesiniuose dokumentuose, todėl apeliantė, nepateikusi absoliučiai jokių pirmiau nurodytas išvadas galinčių paneigti rašytinių įrodymų ir nesiimdama jokių veiksmų jos atsikirtimams tinkamai pagrįsti, visiškai nepagrįstai apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo vertinti ar turėjo vertinti kaip nepatikimas ieškovės pateiktas krovinių vežimo sutarčių kopijas.Nepagrįstas ir atsakovės apeliacinio skundo argumentas dėl netinkamo įrodinėjimo naštos pirmosios instancijos teisme paskirstymo. Kaip jau buvo minėta pirmiau šioje nutartyje, ieškovei pateikus CMR važtaraščius, atsakovė kėlė klausimą ne tik dėl UAB Efrit dalyvavimo šiuose pervežimuose, tačiau apskritai dėl tokių vežimų realumo, pačios atsakovės sąsajų su šiais vežimais. Dėl šios priežasties ieškovė, siekdama paneigti atsakovės išsakytas abejones, savo iniciatyva kreipėsi į atsakovės užsakovus, prašydama nurodyti, ar pastarieji atsiskaitė su atsakove už tam tikru konkrečiu maršrutu, tam tikra transporto priemone (nurodydama konkretų valstybinį transporto priemonės numerį), konkrečiu laikotarpiu atliktus vežimus. Į bylą buvo pateikti užsakovų atsakymai dėl atlikto atsiskaitymo su atsakove už ieškovės raštuose nurodytus krovinių pervežimus, todėl būtent atsakovė, teigdama, kad neva jai neaišku, ar klientai su ja atsiskaitė būtent už ieškovės pateiktuose važtaraščiuose nurodytus vežimus (kai, kaip minėta, informacijos dėl atsiskaitymo užklausimuose klientams buvo nurodytos konkrečios pasikrovimo ir išsikrovimo datos, konkretus maršrutas ir transporto priemonės, vykdžiusios vežimą, valstybinis numeris, sutampantis su CMR važtaraščiuose nurodytu), turėjo pateikti jos abejones (atsikirtimus) pagrindžiančius įrodymus, tačiau to nedarė, kaip ir nenurodė jokių aiškių priežasčių, kodėl pati nesikreipia į vežėjus, užsakovus ar krovinio gavėjus dėl papildomos informacijos apie šiuos vežimus gavimo, dėl pačios atsakovės su šiais užsakovais sudarytų sutarčių kopijų pateikimo, inter alia ir dėl CMR važtaraščių originalų, kuriuos siuntėjai, remiantis Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) 5 straipsniu, turėtų turėti, gavimo.Atmestini, kaip nepagrįsti, ir atsakovės skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė ir nevertino atsakovės argumentų dėl A. A., kuris, apeliantės teigimu, ginčui aktualiu laikotarpiu valdė ir kontroliavo visas tris dalyvaujančias ginče įmones, vaidmens nagrinėjamoje situacijoje. Priešingai nei teigia atsakovė, pirmosios instancijos teismas įvertino minėtus argumentus, tačiau konstatavo, kad šios atsakovės dėstomos aplinkybės apie tai, jog galbūt jos buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai, o apskaitos dokumentus pavogė su ieškove susiję asmenys, kurias ji siekia įrodinėti tik liudytojų parodymais, nėra pakankamos tam, kad teismas nesivadovautų ieškovės pateiktais rašytiniais įrodymais, pačiai atsakovei neteikiant ir nerenkant jokių juos paneigiančių rašytinių įrodymų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti kitokios išvados. Atsakovei nesiimant jokių konkrečių veiksmų jos prarastiems daugiau nei prieš metus dokumentams atkurti, laikantis pasyvios procesinės pozicijos bylos nagrinėjimo metu, vien tik pagal atsakovės pareiškimą pradėto dokumentų vagystės ikiteisminio tyrimo (dėl kurio eigos ir (ar) rezultatų atsakovė į bylą taip pat neteikia jokių duomenų) buvimo faktas, ikiteisminio tyrimo metu apklaustų asmenų prieštaringi parodymai apie įvykusio konflikto priežastį bei jo eigą ir, galiausiai, pačios atsakovės deklaratyvūs samprotavimai apie A. A. turimą motyvą ir siekį sužlugdyti atsakovės veiklą, nėra pakankami ieškovės byloje pateiktų rašytinių įrodymų visumai paneigti. Taigi, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai netenkino atsakovės prašymo šaukti į bylą liudytojais tuometinį UAB Efrit vadovą, apklaustą ikiteisminio tyrimo metu, D. M. ir atsakovės buhalterę T. M.. Dėl tos pačios priežasties nėra pagrindo skirti žodinio bylos nagrinėjimo minėtiems liudytojams išklausyti ir apeliacinės instancijos teisme (CPK 322 straipsnis), todėl šis apeliaciniame skunde pareikštas prašymas netenkintas.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliantės argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, netenkinęs atsakovės prašymo išreikalauti iš bankrutavusios UAB „Frazeris“ visas su atsakove UAB „Logirus“ 2016 metais sudarytas vienkartines sutartis (užsakymus) dėl krovinių pervežimo, trečiojo asmens atsakovei išrašytas sąskaitas faktūras, CMR važtaraščius, o taip pat duomenis iš VMI, ar UAB „Frazeris“ įsitraukė ieškovei išrašytas sąskaitas faktūras į savo apskaitą ir jas deklaravo mokesčių administratoriui, užkirto apeliantei kelią įrodinėti esmines aplinkybes ir neatskleidė bylos esmės. Nors prašymas išreikalauti įrodymus yra pareigos įrodinėti savo argumentus įgyvendinimo išraiška, pažymėtina, kad bet kuriuo proceso institutu turi būti naudojamasi sąžiningai, nepiktnaudžiaujant, siekiant greito ir teisingo bylos išnagrinėjimo. Šalis turi pagrįsti savo prašymą dėl įrodymų išreikalavimo, nurodyti aplinkybes, kurias rašytinis įrodymas gali patvirtinti, o taip pat pateikti įrodymus, kad atitinkamo įrodymo negali gauti. Kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovė, siekdama įrodyti, jog atsakovė yra deklaravusi ieškovės atsakovei išrašytas PVM sąskaitas faktūras, pati kreipėsi į VMI ir gavo pastarosios atsakymą dėl visų sąskaitų deklaravimo, kurį pateikė į bylą. Savo ruožtu atsakovė, prašydama išreikalauti iš VMI analogiškus duomenis dėl UAB „Frazeris“ ieškovei išrašytų sąskaitų, nenurodo jokių priežasčių, kodėl šių duomenų ji neužklausia pati. Kaip jau minėta šioje nutartyje, atsakovė viso bylos nagrinėjimo metu laikėsi itin pasyvios procesinės pozicijos, nesiėmė jokių jai pačiai prieinamų veiksmų savo atsikirtimams pagrįsti (nesikreipė į užsakovus, vežėjus, gavėjus informacijai dėl ginčo pervežimo gauti, nebandė atkurti savo prarastų dokumentų daugiau nei metus laiko ir pan.), apsiribodama tik deklaratyvių versijų dėstymu, koreguojamų priklausomai nuo naujai ieškovės pateiktų įrodymų įtakos atsakovės pozicijai, todėl prašymas išreikalauti duomenis iš VMI, nepateikus argumentų, kodėl šių duomenų atsakovė nepareikalauja pati (kodėl jų negali gauti), negali būti vertinamas kaip sąžiningas veikimas greito ir tinkamo bylos išnagrinėjimo labui. Iš esmės tas pats pasakytina ir dėl atsakovės prašymo išreikalauti trečiojo asmens bankroto administratoriaus galimai turimus dokumentus. Kaip matyti iš byloje esančių atsakovės banko sąskaitos išrašų, jokios atsakovės trečiajam asmeniui UAB „Frazeris“ ginčo laikotarpiu sumokėtos sumos nesutampa su ieškovės atsakovei išrašytose ir pateiktuose į šią bylą PVM sąskaitose faktūrose nurodytomis sumomis, o trečiojo asmens administratorius patvirtino teismui, kad gavęs UAB „Frazeris“ kasos dokumentus už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 31 d., jokių UAB „Logirus“ mokėjimų ir atsiskaitymų su trečiuoju asmeniu grynaisiais pinigais už kokius nors krovinių pervežimus nenustatė, taip iš esmės paneigdamas bylos nagrinėjimo metu atsakovės keltą versiją dėl atsiskaitymo su UAB „Frazeris“ už ginčo vežimus grynaisiais pinigais. Esant tokiai situacijai, t. y. atsakovei bylos nagrinėjimo metu laikantis pasyvios procesines pozicijos, nesiimant priemonių jai pačiai prieinamais būdais gauti bent kažkokių rašytinių įrodymų savo atsikirtimams pagrįsti ir ieškovės pateiktiems įrodymams paneigti, prašymo išreikalauti iš bankrutavusio trečiojo asmens itin didelės apimties dokumentus (kaip nurodo pati atsakovė per 2016 metus ji sumokėjo trečiajam asmeniui daugiau kaip 550 000 Eur), didžioji dalis kurių (įvertinus kur kas mažesnę ginčo sumą) akivaizdžiai net negalėtų būti susijusi su nagrinėjama byla (CPK 180 straipsnis), o pačiai atsakovei net neįvardijus kokie konkrečiai dokumentai, kokias konkrečiai aplinkybes galėtų pagrįsti, neatitiktų ne tik bylos nagrinėjimo operatyvumo, tinkamo rungimosi principų, bet ir CPK 199 straipsnio taikymo sąlygų ir tikslų. Dėl šių priežasčių atitinkamai netenkintini ir apeliaciniame skunde nurodyti analogiški prašymai išreikalauti pirmiau minėtus įrodymus.Remdamasi pirmiau išdėstytomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, teisėjų kolegija priėjo išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti teisingą bei teisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas.Apeliacinį skundą atmetus, apeliantei iš ieškovės nepriteisiamos jos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos.Ieškovė įrodymų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl jų atlyginimas iš atsakovės taip pat nepriteisiamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismas 2017 m. liepos 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.