Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jolanta Gailevičienė, veikianti Kauno apygardos teismo vardu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62³ straipsnis),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2025 m. birželio 5 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ ieškinį atsakovui G. R. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Finansų bitė“ (toliau ir ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama iš atsakovo G. R. (toliau ir atsakovas) priteisti 5 768,12 Eur negrąžintą paskolą, 570,77 Eur dydžio paskolos palūkanas pagal paskolos sutartį už laikotarpį nuo 2024 m. lapkričio 16 d. iki 2025 m. kovo 27 d., 1096,95 Eur administravimo mokestį pagal paskolos sutartį, 135,98 Eur nuostolių atlyginimą, 22 proc. nuostolių atlyginimą (pagal paskolos sutartį ieškovės negautas pajamas), skaičiuojamą už laikotarpį nuo ieškinio pateikimo dienos iki visiško paskolos grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki paskolos sutarties termino pabaigos (2029 m. sausio 15 d.), nuo pagal paskolos sutartį (tinkamu jos vykdymo atveju) tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio, kaip nurodyta paskolos įmokų grafike, neviršijant bendros 2597,01 Eur sumos, 398,71 Eur sutarties sudarymo mokestį, 35,94 Eur delspinigius, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 239 Eur žyminį mokestį ir 605 Eur už teisines paslaugas.

2. Ieškinyje nurodė, jog 2024 m. vasario 9 d. ieškovė su atsakovu sudarė paskolos (vartojimo kredito) sutartį. Pagal paskolos sutartį ieškovė joje nurodytu būdu ir tvarka įsipareigojo atsakovui suteikti ir suteikė 6 700 Eur paskolą (6 231 Eur paskolos suma ir 469 Eur paskolos sutarties sudarymo mokestis) 60 mėn. laikotarpiui. Atsakovui paskola suteikta elektroniniu būdu, naudojantis ieškovės administruojama internetine skolinimo platforma finbee.lt. Atsakovas savo sutartinių įsipareigojimų nesilaikė, ne tik nustatytu grafiku į ieškovės nurodytą depozitinę sąskaitą negrąžino jam suteiktos paskolos, bet taip pat nesumokėjo priskaičiuotų palūkanų, sutarties administravimo mokesčio bei sutarties sudarymo mokesčio. Atsakovui nesilaikant įsipareigojimų ieškovė siuntė raginimus sumokėti skolą, tačiau atsakovas į juos nereagavo ir skolos nesumokėjo. Todėl ieškovė buvo priversta vienašališkai nutraukti paskolos sutartį 2025 m. kovo 28 d.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Kauno apylinkės teismas 2025 m. birželio 5 d. sprendimu už akių ieškovės ieškinį tenkino iš dalies. Teismas nusprendė priteisti iš atsakovo ieškovei 5 768,12 Eur negrąžintą kreditą, 570,77 Eur palūkanas, paskaičiuotas iki sutarties nutraukimo dienos, 172,18 Eur administravimo mokestį, 135,98 Eur nuostolių atlyginimą paskaičiuotą už laikotarpį nuo 2025 m. kovo 28 d. iki 2025 m. gegužės 7 d., 22 procentų nuostolių atlyginimą skaičiuojamą už laikotarpį nuo ieškinio pateikimo dienos iki visiško paskolos grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki paskolos sutarties termino pabaigos (2029 m. sausio 15 d.), nuo pagal sutartį tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio, neviršijant bendros 2 5997,01 Eur sumos, 42,07 Eur sutarties sudarymo mokestį, 35,94 Eur delspinigius, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (9 322,07 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2025 m. birželio 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 742,04 Eur bylinėjimosi išlaidas. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai:

3.1. Teismas nustatė, kad ieškovė ir atsakovas sudarė vartojimo kredito sutartį, pagal kurią ieškovė atsakovui įsipareigojo suteikti (ir suteikė) 6 700 Eur paskolą 60 mėn. laikotarpiui, o atsakovas įsipareigojo laiku ir tinkamai mokėti paraiškos mokestį, paskolos grąžinimo įmokas pagal nustatytą grafiką, administravimo mokestį iki galutinio prievolės įvykdymo ir patvirtino, jog sutinka mokėti visus kitus mokesčius pagal sudarytą sutartį. Atsakovas savo įsipareigojimų tinkamai neįvykdė. Ieškovė atsakovui siuntė įspėjimą apie susidariusį įsiskolinimą, ragino susimokėti skolą ir informavo apie sutarties vienašališką nutraukimą. Atsakovui po šio įspėjimo išsiuntimo nepadengus įsiskolinimo, ieškovė išsiuntė atsakovui pranešimą dėl sutarties nutraukimo, juo informavo, kad sutartis laikoma nutraukta nuo 2025 m. kovo 28 d. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų prievolę įvykdęs, ginčijęs skolos dydį ar sutarties sąlygas. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas tenkino ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovo 5 768,12 Eur negrąžintos paskolos (kredito), 35,94 Eur delspinigius ir 570,77 Eur palūkanas, apskaičiuotos už laikotarpį nuo 2024 m. lapkričio 16 d. iki 2025 m. kovo 27 d. (sutarties nutraukimo dienos).

3.2. Spręsdamas klausimą dėl reikalavimo priteisti iš atsakovo 398,71 Eur sutarties sudarymo mokestį, teismas nurodė, jog iš sutarties bendrųjų sąlygų 1.29 punkte pateiktos sutarties sudarymo mokesčio apibrėžties matyti, kad šis mokestis savo esme yra mokestis už kredito davėjo teikiamas paslaugas, susijusias su kredito sutarties sudarymu. Kadangi sutarties sudarymo mokestis tiesiogiai susijęs su sutartinių įsipareigojimų įvykdymu ir nėra skirtas kompensuoti kredito davėjo nuostolius dėl netinkamo sutarties vykdymo, todėl šis mokestis gali būti skaičiuojamas tik iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo. Dėl nurodytų priežasčių ieškovės reikalavimas dėl sutarties sudarymo mokesčio, apskaičiuoto už laikotarpį po sutarties nutraukimo iki sutarties termino pabaigos (2029 m. sausio 15 d.), atmestas. Atsižvelgiant į tai, ieškinio reikalavimas dėl sutarties sudarymo mokesčio priteisimo tenkintas iš dalies, priteisiant ieškovei iš atsakovo 42,07 Eur sutarties sudarymo mokestį (7,81*5+7,81/31*12).

3.3. Spręsdamas klausimą dėl reikalavimo priteisti iš atsakovo 1096,95 Eur neapmokėtą administravimo mokestį pagal sutartį, teismas nurodė, jog administravimo mokestis yra tiesiogiai susijęs su sutartinių prievolių vykdymu ir šis mokestis gali būti skaičiuojamas tik iki sutarties nutraukimo. Kadangi sutartis yra nutraukta, reikalavimas priteisti sutarties administravimo mokestį, apskaičiuotą po sutarties nutraukimo, yra nepagrįstas, kadangi sutartį nutraukus, nebėra administravimo objekto. Atsižvelgiant į tai, ieškinio reikalavimas dėl administravimo mokesčio priteisimo tenkintas iš dalies, priteisiant ieškovei iš atsakovo 172,18 Eur (19,71+35,40+35,03+34,66+34,27+13,11(33.88/31*12)) administravimo mokestį, paskaičiuotą iki sutarties nutraukimo dienos (2025 m. kovo 28 d.).

3.4. Reikalavimus dėl 135,98 Eur negautų pajamų, kurias sudaro Sutartyje įtvirtintos 22 proc. metinės palūkanos, apskaičiuotos už laikotarpį nuo 2025 m. kovo 28 d. iki 2025 m. gegužės 7 d., 22 procentų nuostolių atlyginimą skaičiuojamą už laikotarpį nuo ieškinio pateikimo dienos iki visiško paskolos grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki paskolos sutarties termino pabaigos (2029 m. sausio 15 d.), nuo pagal sutartį tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio, neviršijant bendros 2 5997,01 Eur sumos, teismas tenkino nustatęs, kad sutartis nutraukta 2025 m. kovo 28 d., dėl to ieškovė negavo tikėtinų gauti pajamų – palūkanų už laikotarpį iki sutarties termino pabaigos 2029 m. sausio 15 d. Šių tikėtinų ir pagrįstų pajamų ieškovė negavo dėl atsakovo veiksmų (netinkamo sutartinių prievolių vykdymo), nulėmusio tai, kad ieškovė turėjo nutraukti su atsakovu sudarytą sutartį.

3.5. Teismas iš atsakovo ieškovei priteisė 5 proc. procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos (9 322,07 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai (87,92 proc.) ieškovei iš atsakovo priteisė 742,04 Eur bylinėjimosi išlaidas.

III. Apeliacinio skundo argumentai

4. Ieškovė UAB „Finansų bitė“ apeliaciniu skundu prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2025 m. birželio 5 d. sprendimo už akių dalį ir priteisti 398,71 Eur sutarties sudarymo mokestį, priteisti iš atsakovo 23 Eur žyminį mokestį už apeliacinio skundo padavimą. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

4.1. Pažymi, kad ieškovė, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – ir VKĮ) pakeitimus, kuriais buvo leista tam tikrą dalį tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus patiriamų sąnaudų padengti sutarties sudarymo metu, taip pat remdamasi VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtinta išimtimi, šiuo metu yra pritaikiusi tokį veiklos modelį, kai į kiekvieną paskolą investuoja ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos ir užtikrina kitus minėtoje normoje nustatytus reikalavimus, todėl netaiko VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje įtvirtintų reikalavimų proporcingai skaičiuoti platformos operatoriui mokamo atlygio. Ieškovei kaip platformos operatorei mokamas atlygis pagal paskolų sutartis, sudarytas iš sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio, kurie yra įtraukti į bendrą vartojimo kredito kainą (VKĮ 2 straipsnio 3 dalis) ir neviršija VKĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytų bendros vartojimo kredito kainos maksimalių ribų. Minėti mokesčiai nurodyti paskolos sutartyje, apie juos paskolos gavėjas buvo informuotas ir įsipareigojo juos sumokėti.

4.2. Nurodo, kad sutarties sudarymo mokestis yra mokestis, kuris yra apibrėžtas konkrečia suma. Taip pat jis sudaro paskolos davėjų (investuotojų) paskolintos sumos dalį. Ir paskolos suma (6231 Eur), ir sutarties sudarymo mokestis (469 Eur) yra skolintojų (iš jų ir ieškovės) investuojama suma. Skolintojai investavo atsakovo sutarties sudarymo mokestį, kuris tiesiogiai buvo įskaitytas į ieškovės (organizatorės) sąskaitą kaip atlygis organizatorei, remiantis VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalimi, o atsakovas sutarties sudarymo mokestį bei paskolos sumą įsipareigojo grąžinti skolintojams, t. y. investuotojams (kartu ir ieškovei) pagal paskolos sutarties įmokų grafiką kartu su einamosiomis įmokomis. Ieškovės kaip skolintojos (platformoje suteiktas identifikacinis Nr. 1-00007702) investuota suma į su atsakovu sudarytą paskolos sutartį Nr. L-21587223 buvo 805 Eur bendros skolintojų paskolintos sumos, iš kurios 748,90 Eur buvo skirta vartojimo kredito daliai, ir tai sudarė 12,01 proc. bendros vartojimo kredito sumos ir 56,10 Eur sutarties sudarymo mokesčiui finansuoti.

4.3. Ieškovė atitinka VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtintas sąlygas, sudarančias pagrindą vadovautis nurodyta išimtimi ir netaikyti VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies reikalavimų operatoriaus mokesčio skaičiavimui. Todėl nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kad sutarties sudarymo mokestis yra tiesiogiai susijęs su sutartinių įsipareigojimų vykdymu ir nėra skirtas kompensuoti kredito davėjo nuostolius dėl netinkamo sutarties vykdymo, todėl šis mokestis gali būti skaičiuojamas tik už laikotarpį iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo. Ieškovei turėtų būti priteista visa likusi negrąžinta 398,71 Eur sutarties sudarymo mokesčio suma remiantis VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtinta išimtimi.

2. Atsiliepimas į apeliacinį skundą nepateiktas.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Ieškovė apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir tvarkos

3. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

4. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

5. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių, kuriuo iš dalies tenkintas ieškovės ieškinys dėl skolos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

6. Nors apeliacinį skundą ieškovė pateikė dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalies, kuria iš dalies patenkintas ieškinio reikalavimas dėl sutarties sudarymo mokesčio priteisimo, Klaipėdos apygardos teismas 2025 m. lapkričio 13 d. nutartimi pranešė šalims apie ketinimą dėl viešojo intereso (vartotojų teisių gynimo) peržengti apeliacinio skundo ribas, kadangi kyla poreikis apeliacinio skundo argumentus išanalizuoti viso tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygio pagal vartojimo kredito sutartį, kurį apima ne tik sutarties sudarymo mokestis, bet ir administravimo mokestis, kontekste.

7. 2025 m. lapkričio 24 d. apeliantė pateikė papildomus paaiškinimus ir nurodė, kad: Platformos atlygis pagrįstas įstatymu – sutarties sudarymo ir administravimo mokesčiai įtraukti į bendrą vartojimo kredito kainą ir neviršija VKĮ nustatytų ribų; taikoma VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalies išimtis – bendrovė kiekvienam vartojimo kredito gavėjui investuoja ne mažiau kaip 12 proc. paskolos sumos ir užtikrina šios dalies išlaikymą visą sutarties laikotarpį; nagrinėjamu atveju reikalavimas įvykdytas – į paskolą investuota 805 Eur bendros skolintojų paskolintos sumos, iš kurios 748,90 Eur buvo skirta vartojimo kredito daliai, ir tai sudarė 12,01 proc. bendros vartojimo kredito sumos ir 56,10 Eur sutarties sudarymo mokesčiui finansuoti; pateikta pažyma, patvirtina investicijas ne tik į šią, bet ir į visas tą pačią dieną suteiktas paskolas; sutarties sudarymo mokestis kompensuoja paraiškos vertinimo ir sutarties parengimo išlaidas ir yra paskolintos sumos dalis, kuri paskirstoma investuotojams; administravimo mokestis mokamas periodiškai už paskolos administravimą; apeliantė pagrįstai netaiko VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies taisyklės dėl 75 proc. atlygio skaičiavimo nuo grąžintų įmokų.

Dėl nustatytų faktinių bylos aplinkybių

8. Ieškovė UAB „Finansų bitė“ ir atsakovas 2024 m. vasario 9 d. sudarė vartojimo kredito sutartį (toliau – ir Sutartis). Pagal Sutartį ieškovė joje nurodytu būdu ir tvarka įsipareigojo suteikti ir suteikė atsakovui 6 700 Eur paskolą (6231 Eur paskolos suma ir 469 Eur sutarties sudarymo mokestis) 60 mėn. terminui. Paskola atsakovui suteikta elektroniniu būdu, naudojantis ieškovės administruojama internetine skolinimo platforma finbee.lt (toliau – ir platforma). Atsakovui suteiktos paskolos suma padengti (refinansuoti) jo įsipareigojimai bendrovei UAB Sostinės Kreditai (2 712,77 Eur suma), o likusi paskolos dalis (3 518,23 Eur) pervesta į atsakovo banko sąskaitą. Atsakovui netinkamai vykdant Sutartį, ieškovė pranešimu informavo, kad Sutartis laikoma nutraukta nuo 2025 m. kovo 28 d.

9. Ieškovė byloje teikė duomenis, jog bendrovė yra platformoje registruota skolintoja (identifikacinis Nr. 1-00007702). UAB ,,Finansų bitė“ į atsakovui suteiktą paskolą investavo 805 Eur, iš kurių 748,90 Eur skirti paskolos sumai finansuoti ir 56,10 Eur sutarties mokesčiui finansuoti (grąžinti). Pažymos apie UAB ,,Finansų bitė“ investicijas į paskolas duomenimis, 2024 m. vasario 12 d. per platformą suteiktos 69 paskolos, į kurias investavo ir skolintoja UAB ,,Finansų bitė“; nurodoma, jog UAB ,,Finansų bitė“ 2024 m. vasario 12 d. į Sutartimi suteiktos paskolos sumą investavo 805 Eur, tai sudaro 12,01 proc. bendros paskolos gavėjo mokamos sumos.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

10. Vartojimo kreditų teikimą ir tarpusavio skolinimo veiklą reguliuoja VKĮ, kurio paskirtis yra nustatyti vartojimo kreditų teikimo sąlygas ir informavimo apie šias sąlygas reikalavimus, vartojimo kredito davėjų, vartojimo kredito tarpininkų ir tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus pareigas bei atsakomybę teikiant vartojimo kreditus ir tikrinant vartojimo kredito gavėjų kreditingumą, vartojimo kredito gavėjų teisę grąžinti vartojimo kreditą anksčiau nustatyto termino ir vartojimo kredito davėjų ir paskolos davėjų teisę į kompensaciją išankstinio vartojimo kredito grąžinimo atvejais, nuostatos.

11. Byloje nėra ginčo, kad ieškovė veikia kaip tarpusavio skolinimo platformos operatorė (VKĮ 2 straipsnio 14 dalis) ir yra įrašyta į Lietuvos banko tvarkomą viešą vartojimo kredito davėjų sąrašą (VKĮ 22 straipsnio 1 dalis).

12. Ieškovė teismui pareikštu ieškiniu prašė iš atsakovo priteisti 398,71 Eur sutarties sudarymo mokestį. Ieškinyje nurodoma, jog ieškovė pagal Sutartį suteikė atsakovui 6 700 Eur paskolą, kurią sudarė 6231 Eur paskolos suma ir 469 Eur sutarties sudarymo mokestis. Ieškovė suteikdama atsakovui paskolą be atskiro pavedimo sutarties sudarymo mokestį (469 Eur) įskaitė į UAB ,,Finansų bitė“ sąskaitą. Ieškinyje, be kita ko, nurodoma, jog sutarties sudarymo mokestis yra ieškovei mokamo atlygio dalis.

13. Tarpusavio skolinimo platformos operatoriui mokamo atlygio skaičiavimo ir mokėjimo tvarką reglamentuoja VKĮ 25³ straipsnio 6 ir 6¹ dalių nuostatos. Sutarties sudarymo metu (2024 m. vasario 9 d.) galiojusios redakcijos (redakcija, galiojanti nuo 2023 m. sausio 1 d.) VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje numatyta, kad ne mažiau kaip 75 proc. tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio turi būti skaičiuojama proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų. Toks reglamentavimas tam tikrą tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygio dalį (ne mažiau kaip 75 proc.) tiesiogiai proporcingai susieja su vartojimo kredito gavėjo vykdant paskolos sutartį grąžinama įmokų suma, kartu imperatyviai nustatydamas su įmokų grąžinimu nesusijusios atlygio dalies maksimalią ribą (iki 25 proc.), kurią draudžiama viršyti. Įstatyme taip pat įtvirtinta išimtis, kada toks ribojimas netaikomas. Pagal VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalį šio straipsnio 6 dalyje numatyti ribojimai netaikomi, kai tarpusavio skolinimo platformos operatorius kiekvienam vartojimo kredito gavėjui suteikia ne mažiau kaip 12 proc. bendros vartojimo kredito sumos ir užtikrina, kad visu vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpiu tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus pagal konkrečią vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui suteikta bendros vartojimo kredito sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 proc. negrąžintos bendros vartojimo kredito sumos. Būtent šiuo teisiniu reglamentavimu remiasi ieškovė apeliaciniame skunde (ir papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose) prašydama pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą už akių ir priteisti jai 398,71 Eur sutarties sudarymo mokestį, o ne dalį, apskaičiuotą iki Sutarties nutraukimo dienos (2025 m. kovo 28 d.).

14. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog ieškovė, siekdama pasinaudoti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtinta išimtimi, turi investuoti ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos į kiekvieną per tarpusavio skolinimo platformą teikiamą vartojimo kreditą. Tai reiškia, kad VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatyta išimtis neturėtų būti taikoma tais atvejais, kai operatorius investuoja tik į dalį vartojimo kreditų (tam tikro reitingo vartojimo kreditus ar pan. arba tik į tuos vartojimo kreditus, kai nesusirenka pakankamai paskolos davėjų), nepaisant to, jog tokiais atvejais investuojama ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos (Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2015 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. 241-69 patvirtintų Vartojimo kredito teikimo gairių (aktuali redakcija nuo 2023 m. kovo 14 d.) 44.6 papunktis).

15. Tarpusavio skolinimo platformos operatoriui mokamo atlygio apibrėžtis įstatyme nėra pateikta. Teismų praktikoje nurodoma, jog operatoriui mokamo atlygio sąvoka turi apimti įvairius mokesčius, nepriklausomai nuo jų pavadinimo, kuriuos taiko tarpusavio skolinimo platformos operatorius už savo, kaip operatoriaus, teikiamas tarpininkavimo paslaugas, sudarant ir administruojant vartojimo kredito sutartis per internetinę tarpusavio skolinimo platformą. Atitinkamai tiek sutarties sudarymo mokestis, tiek administravimo mokestis vertinami sistemiškai kaip bendras atlygis ieškovei (tarpusavio skolinimo platformos operatorei) ir patenka į VKĮ 25³ straipsnio reguliavimo sritį (pvz., Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2006-1187/2024).

16. Pagal VKĮ 25 straipsnio 2 dalį, vartojimo kredito gavėjas turi būti informuotas apie vartojimo kredito tarpininkui mokamą atlygį. Susitarimas dėl šio atlygio turi būti sudarytas raštu patvariojoje laikmenoje prieš sudarant vartojimo kredito sutartį. Vartojimo kredito tarpininkas apie vartojimo kredito gavėjo mokamą atlygį už jo paslaugas praneša vartojimo kredito davėjui, kad šis atlygį įtrauktų į bendros vartojimo kredito kainos metinę normą (VKĮ 25 straipsnio 3 dalis).

17. Šalių sudarytoje sutartyje administravimo ir sutarties sudarymo mokesčiai yra įtraukti į bendrą vartojimo kredito kainą (12 298,61 Eur (suma nurodyta paskolos įmokų grafike), tačiau Sutarties specialiosiose sąlygose – paraiškoje nurodoma 12 313,91 Eur suma), kuri susideda iš paskolos sumos, palūkanų, sutarties sudarymo mokesčio, administravimo mokesčio, kurie yra su vartojimo kredito sutartimi susijusios vartojimo kredito gavėjo išlaidos (kredito kainos elementai) pagal VKĮ 2 straipsnio 3 dalį (VKĮ 2 straipsnio 2 dalis). Taigi dar ir dėl to tiek sutarties sudarymo mokestis, tiek administravimo mokestis turėtų būti vertinami sistemiškai kaip bendras atlygis ieškovei (tarpusavio skolinimo platformos operatorei), kuris reglamentuojamas VKĮ 25³ straipsnyje. Pažymėtina, jog ir ieškovė sutarties sudarymo ir sutarties administravimo mokestį vertina kaip atlygį tarpusavio skolinimo platformos operatorei, tai patvirtina apeliacinio skundo argumentai. Pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkindamas ieškinio reikalavimus dėl sutarties sudarymo ir sutarties administravimo mokesčio priteisimo anksčiau nurodyto teisinio reglamentavimo neįvertino ir juo nesirėmė priimdamas skundžiamą sprendimą.

18. Tenkindamas iš dalies ieškinio reikalavimus dėl sutarties sudarymo mokesčio ir sutarties administravimo mokesčio, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog administravimo mokestis gali būti skaičiuojamas tik už laikotarpį iki Sutarties nutraukimo. Pasisakydamas dėl sutarties sudarymo mokesčio, pirmosios instancijos teismas argumentavo, kad šis mokestis savo esme yra mokestis už kredito davėjo teikiamas paslaugas, susijusias su kredito sutarties sudarymu. Kadangi sutarties sudarymo mokestis tiesiogiai susijęs su sutartinių įsipareigojimų įvykdymu ir nėra skirtas kompensuoti kredito davėjo nuostolius dėl netinkamo sutarties vykdymo, todėl šis mokestis gali būti skaičiuojamas tik iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo.

19. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visas nurodytas aplinkybes, skundžiamo teismo sprendimo už akių motyvus, susipažinęs su bylos medžiaga, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas sprendime už akių neįvertino dalies šalių ginčui svarbių aplinkybių, dėl to nebuvo atskleista bylos dalies esmė. Kadangi ieškovė yra tarpusavio skolinimo platformos operatorė, įtraukta į Viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą, pirmosios instancijos teismas turėjo aiškintis ginčui aktualias Sutarties sąlygas dėl sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio, vertinti jų teisėtumą ir su nurodytais mokesčiais susijusių ieškinio reikalavimų pagrįstumą VKĮ kontekste. Tokią nagrinėtinų klausimų apimtį atitinkamo pobūdžio ginčuose patvirtina ir formuojama teismų praktika (pvz.: Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2006-1187/2024; 2024 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2001-643/2024; 2024 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2256-794/2024; 2025 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1258-1097/2025; Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1182-1142/2025; 2025 m. lapkričio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-1290-459/2025; 2025 m. lapkričio 26 d, nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1391-730/2025; ir kt.). Pirmosios instancijos teismas ieškinio reikalavimus dėl sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio vertino neįsigilinęs į Sutarties nuostatas, nepagrįstai taikydamas tik bendrąsias sutarčių vykdymą, jų nutraukimą ir civilinę sutartinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas.

20. Pirmosios instancijos teismas netyrė ir nepasisakė dėl ieškovės ieškinyje nurodytų aplinkybių, kuriomis remiamasi ir apeliaciniame skunde, kad paskolos sutarties sudarymo mokestis yra paskolos davėjų (investuotojų) paskolintos sumos dalis, kad atsakovas sutarties sudarymo mokestį bei paskolos sumą įsipareigojo grąžinti skolintojams, t. y. investuotojams pagal paskolos sutarties įmokų grafiką kartu su einamosiomis įmokomis, kad pagal Portalo naudojimosi sutarties 9.2 punktą ieškovė yra perėmusi skolintojų reikalavimo teises į atsakovą. Taip pat pirmosios instancijos teismas netyrė ieškovės nurodytų aplinkybių, kad sutarties sudarymo mokestis – sutarties Specialiosiose sąlygose nurodytas mokestis už sutarties sudarymą, vartotojo mokamas organizatorei (ieškovei) (Sutarties bendrųjų sąlygų 1.29 papunktis), kad sutarties sudarymo mokesčio prigimtis ir paskirtis yra atlygis ieškovei už paskolos (vartojimo kredito) gavėjo pateiktos paraiškos nagrinėjimą, duomenų apie vartojimo kredito gavėją surinkimą iš valstybės registrų ir kitų duomenų bazių, jų įvertinimą, taip pat su paskolos sutartimi susijusių dokumentų parengimą, o aplinkybė, kad ši suma buvo išskaidyta visam paskolos terminui, nepagrindžia išvados, jog sutarties sudarymo mokestis sietinas su paskolos administravimu.

21. Šiuo konkrečiu atveju byloje yra svarbu nustatyti, ar ieškovė turi teisę į VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtintą išlygą, t. y. įvertinti, ar tarpusavio skolinimo platformos operatorė kiekvienam vartojimo kredito gavėjui suteikia ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos ir užtikrina, kad visa vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpiu tarpusavio skolinimo platformos operatorės pagal konkrečią vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui suteikta bendros vartojimo kredito sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 procentų negrąžintos bendros vartojimo kredito sumos. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių netyrė, nevertino, dėl jų nepasisakė. Ieškovė ieškinyje buvo nurodžiusi, kad pati investuoja į jos administruojamoje tarpusavio skolinimo platformoje skelbiamas paskolas, suteikdama ne mažiau nei 12 procentų bendros vartojimo kredito (paskolos) sumos visiems paskolos gavėjams, teikė, jos manymu, šias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus. Teismas, neįvertinęs nurodytų aplinkybių, negalėjo nuspręsti dėl ieškovei mokėtino atlygio, taip pat ir sutarties sudarymo mokesčio, dydžio ir atitikties imperatyvioms įstatymo normoms, o kartu nebuvo galimybės įvertinti ieškinio reikalavimų dėl sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio pagrįstumo.

22. Pagal VKĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punktą preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutarties sudarymo, keitimo arba pratęsimo momentu vartojimo kredito sutartyje nustatyta vartojimo kredito palūkanų norma yra didesnė kaip 75 procentai, o visos kitos išlaidos, kurios įskaičiuojamos į bendrą vartojimo kredito kainą, išskyrus palūkanas, tenkančios vienai vartojimo kredito dienai, yra didesnės kaip 0,04 procento bendros vartojimo kredito sumos. Pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į aplinkybę, kad sutarties sudarymo ir administravimo mokesčiai yra įtraukti į bendrą vartojimo kredito kainą (12 298,61 Eur), kuri susideda iš: paskolos sumos (6231 Eur), palūkanų (4 183,71 Eur), sutarties sudarymo mokesčio (469 Eur), administravimo mokesčio (1414,90 Eur) (paskolos įmokų grafikas (el. b. failas 1, b. l. 26-27)) ir kitų galimų mokesčių, tai yra su vartojimo kredito sutartimi susijusias vartojimo kredito gavėjo išlaidas, kartu ir sutarties sudarymo bei administravimo mokesčius, turėjo vertinami sistemiškai kaip bendrą atlygį ieškovei, ir nustatyti, ar jis neviršija VKĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytų bendros vartojimo kredito kainos maksimalių ribų.

23. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių netyrė, t. y. nenustatė, ar ieškovės atlygis pagal paskolos sutartį – 1 487,90 Eur (469 Eur sutarties sudarymo mokestis + 1414,90 Eur administravimo mokestis arba atitinkamai 4 proc. dydžio ir 0,37 proc. dydžio (Standartinės informacijos apie vartojimo kreditą pažyma)) – atitinka VKĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimus. Neįvertinus nurodytų aplinkybių, nebuvo galimybės nuspręsti dėl ieškovei mokėtino atlygio, taip pat ir sutarties sudarymo mokesčio, dydžio ir atitikties imperatyvioms įstatymo normoms, o kartu nebuvo galimybės įvertinti ieškinio reikalavimų dėl sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio pagrįstumo.

24. Apibendrinant nurodytas aplinkybes, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio dalių priteisimo, netyrė ir nevertino dalies ginčui svarbių aplinkybių. Teismas nepasisakė dėl ieškovės nurodytų aplinkybių dėl paskolos sutarties sudarymo mokesčio esmės, prigimties ir paskirties; netyrė ir nesiaiškino ieškovės teisės į VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatytą išlygą egzistavimo; nepagrįstai sutarties sudarymo mokestį ir administravimo mokestį vertino atsietai vieną nuo kito, neatsižvelgė į teismų praktikoje formuojamą aiškinimą, jog šie mokesčiai vertintini sistemiškai kaip bendras atlygis ieškovei; nenustatė, ar toks atlygis atitinka VKĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimus. Be to, pagal formuojamą teismų praktiką, tuo atveju, jeigu nagrinėjant bylą būtų nustatyta, kad ieškovė neįrodė jos teisės į VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtintą išlygą egzistavimo, turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl pagrindo pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento Sutarties sąlygas dėl sutarties sudarymo mokesčio (CK 1.80 straipsnio 1 dalis), taip pat dėl ieškinio reikalavimų dėl paskolos sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio priteisimo pagrįstumo VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies nuostatų kontekste; taip pat tokiu atveju spręstinas klausimas dėl nustatytų galbūt permokėtų sumų įskaitymo, iš naujo vertintinas ir ieškinio reikalavimas priteisti delspinigius, atitinkamai tikslintina bendra ieškovei iš atsakovo priteistina suma, už kurią skaičiuojamos procesinės palūkanos.

Dėl procesinės bylos baigties

25. CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tada, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, taikant CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą, turi būti įvertinta, kokios apimties, kokių įrodymų, iš ko ir kokia tvarka turi būti išreikalaujama, ar jų reikalavimas iš esmės nereiškia naujo esminio bylos aplinkybių tyrimo, t. y. ar pagrindinės faktinės ir teisinės bylos aplinkybės nėra atskleistos, o pats apeliacinės instancijos teismas negali to padaryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2007).

26. Nagrinėjamu atveju anksčiau aptartų duomenų pagrindu, atsižvelgiant į teismo sprendimo už akių turinį ir teismo nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas procesinio sprendimo dalis pagal ieškinio reikalavimus dėl sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio priėmė neatsižvelgęs į nagrinėjamam teisiniam santykiui reikšmingo specialaus VKĮ teisinio reglamentavimo turinį, nukrypdamas nuo formuojamos teismų praktikos, todėl neištyrė, neatskleidė reikšmingų faktinių bylos aplinkybių. Dėl to šiais aspektais teismas neatskleidė bylos esmės (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

27. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas neturi teisės tirti ir vertinti to, ko neišnagrinėjo pirmosios instancijos teismas. Šiuo atveju dėl tirtinų aplinkybių ir vertintinų įrodymų bylos dalies ginčytinais klausimais nagrinėjimas iš esmės apeliacinės instancijos teisme reikštų jos nagrinėjimą reikšminga apimtimi iš naujo, o po jos išsprendimo būtų suvaržyta šalių teisė į apeliaciją, todėl yra pagrindas perduoti bylos dalį nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

28. Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių teisėtumą ir pagrįstumą, neturi esminės reikšmės, todėl dėl jų atskirai nepasisakytina. Pažymėtina, kad teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018; 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

29. Kol nėra išnagrinėta civilinė byla ir nėra priimtas sprendimas nė vienos iš šalių naudai, t. y. kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs teismo procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, priteisti bylinėjimosi išlaidas byloje dėl procesinių klausimų išsprendimo nėra pagrindo, nes neegzistuoja visos CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis Nr. e3K-3-280-219/2018).

30. Apeliacinės instancijos teismui nusprendus, kad reikšminga bylos dalis perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, šalių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nesprendžiamas. Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose, paskirstymo spręs bylą iš naujo nagrinėsiantis teismas, atsižvelgdamas į galutinę procesinę bylos baigtį (CPK 93 straipsnis).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

panaikinti Kauno apylinkės teismo 2025 m. birželio 5 d. sprendimo už akių dalis dėl mokėjimo (pelno) palūkanų, administravimo mokesčio, sutarties sudarymo mokesčio, delspinigių, 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidų priteisimo ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Finansų bitė“ iš atsakovo G. R. ir bylos dalį dėl šių reikalavimų grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Kauno apylinkės teismo 2025 m. birželio 5 d. sprendimo už akių dalį palikti nepakeistą.