Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Raimonda Andrulienė, veikianti Vilniaus apygardos teismo vardu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62³ straipsnio 2 dalis),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 4 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ ieškinį atsakovui L. V. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Finansų bitė“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama iš atsakovo L. V. priteisti 5 220,96 Eur negrąžintą paskolą, 370,56 Eur dydžio paskolos palūkanas pagal paskolos sutartį už laikotarpį nuo 2024 m. rugsėjo 12 d. iki 2025 m. sausio 2 d., 769,39 Eur administravimo mokestį pagal paskolos sutartį, 184,61 Eur nuostolių atlyginimą, 18 proc. nuostolių atlyginimą (pagal paskolos sutartį ieškovės negautas pajamas), skaičiuojamą už laikotarpį nuo ieškinio pateikimo dienos iki visiško paskolos grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki paskolos sutarties termino pabaigos (2027 m. balandžio 11 d.), nuo pagal paskolos sutartį (tinkamu jos vykdymo atveju) tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio, kaip nurodyta paskolos įmokų grafike, neviršijant bendros 902,54 Eur sumos, 493,26 Eur sutarties sudarymo mokestį, 33,44 Eur delspinigius, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 179 Eur žyminį mokestį ir 605 Eur už teisines paslaugas.

2. Ieškinyje nurodė, jog 2024 m. balandžio 18 d. ieškovė su atsakovu sudarė paskolos (vartojimo kredito) sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Pagal paskolos sutartį ieškovė joje nurodytu būdu ir tvarka įsipareigojo atsakovui suteikti 6 200 Eur paskolą (5 645,10 Eur paskolos suma ir 554,90 Eur paskolos sutarties sudarymo mokestis) 36 mėn. laikotarpiui. Atsakovui paskola suteikta elektroniniu būdu, naudojantis ieškovės administruojama internetine skolinimo platforma (duomenys neskelbtini). Atsakovas savo sutartinių įsipareigojimų nesilaikė, ne tik nustatytu grafiku į ieškovės nurodytą depozitinę sąskaitą negrąžino jam suteiktos paskolos, bet taip pat nesumokėjo priskaičiuotų palūkanų, sutarties administravimo mokesčio bei sutarties sudarymo mokesčio. Atsakovui nesilaikant įsipareigojimų ieškovė siuntė raginimus sumokėti skolą, tačiau atsakovas į juos nereagavo ir skolos nesumokėjo. Todėl ieškovė buvo priversta vienašališkai nutraukti paskolos sutartį 2025 m. sausio 2 d.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. birželio 4 d. sprendimu už akių ieškovės ieškinį tenkino iš dalies. Teismas nusprendė priteisti iš atsakovo ieškovei 5 220,96 Eur negrąžintą kreditą, 370,56 Eur palūkanas, 189,50 Eur administravimo mokestį, 184,61 Eur negautų pajamų (palūkanų) nuo kitos dienos po sutarties nutraukimo dienos iki ieškinio pateikimo dienos, 18 proc. dydžio metines palūkanas (negautas pajamas), skaičiuojamas už likusią negrąžintą kredito sumą nuo 2025 m. kovo 24 d. iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau kaip 2027 m. balandžio 11 d., pagal paskolos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) mokėjimų grafiką ir neviršijant bendros 902,54 Eur sumos bei konkretų laikotarpį turėjusios būti mokėjimo palūkanų sumos, 72,94 Eur sutarties sudarymo mokestį, 33,44 Eur delspinigius, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 6 974,55 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2025 m. kovo 25 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 685,70 Eur bylinėjimosi išlaidas. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai:

3.1. Teismas nustatė, kad ieškovė ir atsakovė sudarė vartojimo kredito sutartį, pagal kurią ieškovė atsakovui įsipareigojo suteikti (ir suteikė) 6 200 Eur paskolą 36 mėn. laikotarpiui, o atsakovas įsipareigojo laiku ir tinkamai mokėti paraiškos mokestį, paskolos grąžinimo įmokas pagal nustatytą grafiką, administravimo mokestį iki galutinio prievolės įvykdymo ir patvirtino, jog sutinka mokėti visus kitus mokesčius pagal sudarytą sutartį. Atsakovas savo įsipareigojimų tinkamai neįvykdė. Ieškovė atsakovui siuntė įspėjimą apie susidariusį įsiskolinimą, ragino susimokėti skolą ir informavo apie sutarties vienašališką nutraukimą. Atsakovui po šio įspėjimo išsiuntimo nepadengus įsiskolinimo, ieškovė išsiuntė atsakovui pranešimą dėl sutarties nutraukimo, juo informavo, kad sutartis laikoma nutraukta nuo 2025 m. sausio 2 d. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų prievolę įvykdęs, ginčijęs skolos dydį ar sutarties sąlygas. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas tenkino ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovo 5 220,96 Eur negrąžintos paskolos, 370,56 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų, apskaičiuotų už laikotarpį nuo 2024 m. rugsėjo 12 d. iki 2025 m. sausio 2 d. ir 72,94 Eur sutarties sudarymo mokesčio, apskaičiuoto iki Sutarties nutraukimo dienos (2025 m. sausio 2 d.) (123,28 Eur (1–8 įmokos) + (15,41 Eur x 22 d. /30 d.) – 61,64 Eur (sumokėta suma iki Sutarties nutraukimo)).

3.2. Spręsdamas klausimą dėl reikalavimo priteisti iš atsakovo sutarties sudarymo mokestį, teismas nurodė, jog iš sutarties bendrųjų sąlygų 2.26 punkte pateiktos sutarties sudarymo mokesčio apibrėžties matyti, kad šis mokestis savo esme yra mokestis už kredito davėjo teikiamas paslaugas, susijusias su kredito sutarties sudarymu. Kadangi sutarties sudarymo mokestis tiesiogiai susijęs su sutartinių įsipareigojimų įvykdymu ir nėra skirtas kompensuoti kredito davėjo nuostolius dėl netinkamo sutarties vykdymo, todėl šis mokestis gali būti skaičiuojamas tik iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo. Dėl nurodytų priežasčių ieškovės reikalavimas dėl sutarties sudarymo mokesčio, apskaičiuoto už laikotarpį po sutarties nutraukimo iki sutarties termino pabaigos (2027 m. balandžio 11 d.), atmestas.

3.3. Spręsdamas klausimą dėl reikalavimo priteisti iš atsakovės 769,39 Eur neapmokėtą administravimo mokestį pagal sutartį, teismas nurodė, jog paskolos sutarties įmokų grafikas patvirtina, kad administravimo mokestis turėjo būti sumokėtas per 36 mėn. kartu su einamosiomis įmokomis. Šalys sutartyje sulygo, kad per 36 mėn. paskolos (kredito) grąžinimo laikotarpį atsakovas įsipareigojo sumokėti ieškovei iš viso 933,00 Eur administravimo mokesčio sumą. Teismas nurodė, jog teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad administravimo mokestis, neviršijantis Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyto dydžio, gali būti skaičiuojamas iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-91-603/2020; 2020 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-228-864/2020). Atsižvelgiant į tai, ieškinio reikalavimas dėl administravimo mokesčio priteisimo tenkintas iš dalies, priteisiant ieškovei iš atsakovo 189,50 Eur administravimo mokesčio, apskaičiuoto už laikotarpį iki 2025 m. sausio 2 d. (Sutarties nutraukimo) (353,11 Eur (1–9 įmokos + 22 d.) – 163,61 Eur (sumokėta suma iki Sutarties nutraukimo)). Kita šio reikalavimo dalis atmesta.

3.4. Reikalavimą dėl 33,44 Eur delspinigių priteisimo teismas tenkino remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.258 straipsnio 1 dalimi, nustatęs, jog delspinigiai apskaičiuoti iki sutarties nutraukimo.

3.5. Reikalavimus dėl 184,61 Eur negautų pajamų, kurias sudaro Sutartyje įtvirtintos 18 proc. metinės palūkanos, apskaičiuotos už laikotarpį nuo 2025 m. sausio 3 d. iki 2025 m. kovo 23 d., ir 18 proc. negautos pajamos, skaičiuojamos už laikotarpį nuo ieškinio pateikimo dienos iki visiško paskolos grąžinimo dienos, bet ne ilgiau kaip iki Sutarties termino pabaigos (2027 m. balandžio 11 d.), nuo pagal Sutartį (tinkamu jos vykdymo atveju) tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio, neviršijant bendros 902,54 Eur sumos, teismas tenkino nustatęs, kad sutartis nutraukta 2025 m. sausio 2 d., dėl to ieškovė negavo tikėtinų gauti pajamų – palūkanų už laikotarpį iki sutarties termino pabaigos 2027 m. balandžio 11 d. Šių tikėtinų ir pagrįstų pajamų ieškovė negavo dėl atsakovės veiksmų (netinkamo sutartinių prievolių vykdymo), nulėmusio tai, kad ieškovė turėjo nutraukti su atsakove sudarytą sutartį.

3.6. Teismas iš atsakovo ieškovei priteisė 5 proc. procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos (6 974,55 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai (87,46 proc.) ieškovei iš atsakovo priteisė 685,67 Eur bylinėjimosi išlaidas.

III. Apeliacinio skundo argumentai

4. Ieškovė UAB „Finansų bitė“ apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 4 d. sprendimo už akių dalį ir priteisti 493,26 Eur sutarties sudarymo mokestį, priteisti iš atsakovo 23,00 Eur žyminį mokestį už apeliacinio skundo padavimą. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

4.1. Pažymi, kad ieškovė, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – ir VKĮ) pakeitimus, kuriais buvo leista tam tikrą dalį tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus patiriamų sąnaudų padengti sutarties sudarymo metu, taip pat remdamasi VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtinta išimtimi, šiuo metu yra pritaikiusi tokį veiklos modelį, kai į kiekvieną paskolą investuoja ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos ir užtikrina kitus minėtoje normoje nustatytus reikalavimus, todėl netaiko VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje įtvirtintų reikalavimų proporcingai skaičiuoti platformos operatoriui mokamo atlygio. Ieškovei kaip platformos operatorei mokamas atlygis pagal paskolų sutartis, sudarytas iš sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio, kurie yra įtraukti į bendrą vartojimo kredito kainą (VKĮ 2 straipsnio 3 dalis) ir neviršija VKĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytų bendros vartojimo kredito kainos maksimalių ribų. Minėti mokesčiai nurodyti paskolos sutartyje, apie juos paskolos gavėjas buvo informuotas ir įsipareigojo juos sumokėti.

4.2. Nurodo, kad sutarties sudarymo mokestis yra mokestis, kuris yra apibrėžtas konkrečia suma. Taip pat jis sudaro paskolos davėjų (investuotojų) paskolintos sumos dalį. Ir paskolos suma (5 645,10 Eur), ir sutarties sudarymo mokestis (554,90 Eur) yra skolintojų (iš jų ir ieškovės) investuojama suma. Skolintojai investavo atsakovo sutarties sudarymo mokestį, kuris tiesiogiai buvo įskaitytas į ieškovės (organizatorės) sąskaitą kaip atlygis organizatorei, remiantis VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalimi, o atsakovas sutarties sudarymo mokestį bei paskolos sumą įsipareigojo grąžinti skolintojams, t. y. investuotojams (kartu ir ieškovei) pagal paskolos sutarties įmokų grafiką kartu su einamosiomis įmokomis. Ieškovės kaip skolintojos (platformoje suteiktas identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini)) investuota suma į su atsakove sudarytą paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) buvo 745 Eur bendros skolintojų paskolintos sumos, iš kurios 678,47 Eur buvo skirta vartojimo kredito daliai, ir tai sudarė 12,02 proc. bendros vartojimo kredito sumos ir 66,53 Eur sutarties sudarymo mokesčiui finansuoti.

4.3. Ieškovė atitinka VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtintas sąlygas, sudarančias pagrindą vadovautis nurodyta išimtimi ir netaikyti VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies reikalavimų operatoriaus mokesčio skaičiavimui. Todėl nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kad sutarties sudarymo mokestis yra tiesiogiai susijęs su sutartinių įsipareigojimų vykdymu ir nėra skirtas kompensuoti kredito davėjo nuostolius dėl netinkamo sutarties vykdymo, todėl šis mokestis gali būti skaičiuojamas tik už laikotarpį iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo. Ieškovei turėtų būti priteista visa likusi negrąžinta 493,26 Eur sutarties sudarymo mokesčio suma remiantis VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtinta išimtimi.

2. Atsiliepimas į apeliacinį skundą nepateiktas.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir tvarkos

3. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

4. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

5. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių, kuriuo iš dalies tenkintas ieškovės ieškinys dėl skolos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

6. Nors apeliacinį skundą ieškovė pateikė dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalies, kuria iš dalies patenkintas ieškinio reikalavimas dėl sutarties sudarymo mokesčio priteisimo, Klaipėdos apygardos teismas 2025 m. spalio 23 d. nutartimi pranešė šalims apie ketinimą dėl viešojo intereso (vartotojų teisių gynimo) peržengti apeliacinio skundo ribas, kadangi kyla poreikis apeliacinio skundo argumentus išanalizuoti viso tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygio pagal vartojimo kredito sutartį, kurį apima ne tik sutarties sudarymo mokestis, bet ir administravimo mokestis, kontekste.

7. 2025 m. lapkričio 5 d. apeliantė pateikė papildomus paaiškinimus ir nurodė, kad: Platformos atlygis pagrįstas įstatymu – sutarties sudarymo ir administravimo mokesčiai įtraukti į bendrą vartojimo kredito kainą ir neviršija VKĮ nustatytų ribų; taikoma VKĮ 253 str. 6¹ d. išimtis – bendrovė kiekvienam vartojimo kredito gavėjui investuoja ne mažiau kaip 12 proc. paskolos sumos ir užtikrina šios dalies išlaikymą visą sutarties laikotarpį; nagrinėjamu atveju reikalavimas įvykdytas – į paskolą investuota 745 Eur, iš kurių 678,47 Eur (12,02 proc. bendros kredito sumos) – vartojimo kredito dalis; pateikta pažyma, patvirtina investicijas ne tik į šią, bet ir į visas tą pačią dieną suteiktas paskolas; sutarties sudarymo mokestis kompensuoja paraiškos vertinimo ir sutarties parengimo išlaidas ir yra paskolintos sumos dalis, kuri paskirstoma investuotojams; administravimo mokestis mokamas periodiškai už paskolos administravimą; apeliantė pagrįstai netaiko VKĮ 253 str. 6 d. taisyklės dėl 75 proc. atlygio skaičiavimo nuo grąžintų įmokų.

Dėl nustatytų faktinių bylos aplinkybių

8. Ieškovė UAB „Finansų bitė“ ir atsakovas L. V. 2024 m. balandžio 18 d. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sutartis). Pagal Sutartį ieškovė joje nurodytu būdu ir tvarka įsipareigojo suteikti ir suteikė atsakovei 6 200 Eur paskolą (5 645,10 Eur kredito suma ir 554,90 Eur sutarties sudarymo mokestis) 36 mėn. terminui. Paskola atsakovui suteikta elektroniniu būdu, naudojantis ieškovės administruojama internetine skolinimo platforma (duomenys neskelbtini) (toliau – ir platforma). Atsakovui suteiktos paskolos suma padengti (refinansuoti) jo įsipareigojimai bendrovei UAB IPF Digital Lietuva (4 075,24 Eur suma), o likusi paskolos dalis (1 569,86 Eur) pervesta į atsakovo banko sąskaitą. Atsakovui netinkamai vykdant Sutartį, ieškovė pranešimu informavo, kad Sutartis laikoma nutraukta nuo 2025 m. sausio 2 d.

9. Ieškovė byloje teikė duomenis, jog bendrovė yra platformoje registruota skolintoja (identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini)). UAB ,,Finansų bitė“ į atsakovui suteiktą paskolą investavo 745,00 Eur, iš kurių 678,47 Eur skirti paskolos sumai finansuoti ir 66,53 Eur sutarties mokesčiui finansuoti (grąžinti). Pažymos apie UAB ,,Finansų bitė“ investicijas į paskolas duomenimis, 2024 m. balandžio 19 d. per platformą suteiktos 59 paskolos, į kurias investavo ir skolintoja UAB ,,Finansų bitė“; nurodoma, jog UAB ,,Finansų bitė“ 2024 m. balandžio 19 d. į Sutartimi suteiktos paskolos sumą investavo 745,00 Eur, tai sudaro 12,02 proc. bendros paskolos gavėjo mokamos sumos.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

10. Vartojimo kreditų teikimą ir tarpusavio skolinimo veiklą reguliuoja VKĮ, kurio paskirtis yra nustatyti vartojimo kreditų teikimo sąlygas ir informavimo apie šias sąlygas reikalavimus, vartojimo kredito davėjų, vartojimo kredito tarpininkų ir tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus pareigas bei atsakomybę teikiant vartojimo kreditus ir tikrinant vartojimo kredito gavėjų kreditingumą, vartojimo kredito gavėjų teisę grąžinti vartojimo kreditą anksčiau nustatyto termino ir vartojimo kredito davėjų ir paskolos davėjų teisę į kompensaciją išankstinio vartojimo kredito grąžinimo atvejais, nuostatos.

11. Byloje nėra ginčo, kad ieškovė veikia kaip tarpusavio skolinimo platformos operatorė (VKĮ 2 straipsnio 14 dalis) ir yra įrašyta į Lietuvos banko tvarkomą viešą vartojimo kredito davėjų sąrašą (VKĮ 22 straipsnio 1 dalis).

12. Ieškovė teismui pareikštu ieškiniu prašė iš atsakovo priteisti 493,26 Eur sutarties sudarymo mokestį. Ieškinyje nurodoma, jog ieškovė pagal Sutartį suteikė atsakovui 6 200,00 Eur paskolą, kurią sudarė 5 645,10 Eur paskolos suma ir 554,90 Eur sutarties sudarymo mokestis. Ieškovė suteikdama atsakovui paskolą be atskiro pavedimo sutarties sudarymo mokestį (554,90 Eur) įskaitė į UAB ,,Finansų bitė“ sąskaitą. Ieškinyje, be kita ko, nurodoma, jog sutarties sudarymo mokestis yra ieškovei mokamo atlygio dalis.

13. Tarpusavio skolinimo platformos operatoriui mokamo atlygio skaičiavimo ir mokėjimo tvarką reglamentuoja VKĮ 25³ straipsnio 6 ir 6¹ dalių nuostatos. Sutarties sudarymo metu (2024 m. balandžio 18 d.) galiojusios redakcijos (redakcija, galiojanti nuo 2023 m. sausio 1 d.) VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje numatyta, kad ne mažiau kaip 75 proc. tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio turi būti skaičiuojama proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų. Toks reglamentavimas tam tikrą tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygio dalį (ne mažiau kaip 75 proc.) tiesiogiai proporcingai susieja su vartojimo kredito gavėjo vykdant paskolos sutartį grąžinama įmokų suma, kartu imperatyviai nustatydamas su įmokų grąžinimu nesusijusios atlygio dalies maksimalią ribą (iki 25 proc.), kurią draudžiama viršyti. Įstatyme taip pat įtvirtinta išimtis, kada toks ribojimas netaikomas. Pagal VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalį šio straipsnio 6 dalyje numatyti ribojimai netaikomi, kai tarpusavio skolinimo platformos operatorius kiekvienam vartojimo kredito gavėjui suteikia ne mažiau kaip 12 proc. bendros vartojimo kredito sumos ir užtikrina, kad visu vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpiu tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus pagal konkrečią vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui suteikta bendros vartojimo kredito sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 proc. negrąžintos bendros vartojimo kredito sumos. Būtent šiuo teisiniu reglamentavimu remiasi ieškovė apeliaciniame skunde (ir papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose) prašydama pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą už akių ir priteisti jai 493,26 Eur sutarties sudarymo mokestį, o ne dalį, apskaičiuotą iki Sutarties nutraukimo dienos (2025 m. sausio 2 d.).

14. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog ieškovė, siekdama pasinaudoti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtinta išimtimi, turi investuoti ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos į kiekvieną per tarpusavio skolinimo platformą teikiamą vartojimo kreditą. Tai reiškia, kad VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatyta išimtis neturėtų būti taikoma tais atvejais, kai operatorius investuoja tik į dalį vartojimo kreditų (tam tikro reitingo vartojimo kreditus ar pan. arba tik į tuos vartojimo kreditus, kai nesusirenka pakankamai paskolos davėjų), nepaisant to, jog tokiais atvejais investuojama ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos (Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2015 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. 241-69 patvirtintų Vartojimo kredito teikimo gairių (aktuali redakcija nuo 2023 m. kovo 14 d.) 44.6 papunktis).

15. Tarpusavio skolinimo platformos operatoriui mokamo atlygio apibrėžtis įstatyme nėra pateikta. Teismų praktikoje nurodoma, jog operatoriui mokamo atlygio sąvoka turi apimti įvairius mokesčius, nepriklausomai nuo jų pavadinimo, kuriuos taiko tarpusavio skolinimo platformos operatorius už savo, kaip operatoriaus, teikiamas tarpininkavimo paslaugas, sudarant ir administruojant vartojimo kredito sutartis per internetinę tarpusavio skolinimo platformą. Atitinkamai tiek sutarties sudarymo mokestis, tiek administravimo mokestis vertinami sistemiškai kaip bendras atlygis ieškovei (tarpusavio skolinimo platformos operatorei) ir patenka į VKĮ 25³ straipsnio reguliavimo sritį (pvz., Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2006-1187/2024).

16. Pagal VKĮ 25 straipsnio 2 dalį, vartojimo kredito gavėjas turi būti informuotas apie vartojimo kredito tarpininkui mokamą atlygį. Susitarimas dėl šio atlygio turi būti sudarytas raštu patvariojoje laikmenoje prieš sudarant vartojimo kredito sutartį. Vartojimo kredito tarpininkas apie vartojimo kredito gavėjo mokamą atlygį už jo paslaugas praneša vartojimo kredito davėjui, kad šis atlygį įtrauktų į bendros vartojimo kredito kainos metinę normą (VKĮ 25 straipsnio 3 dalis).

17. Šalių sudarytoje sutartyje administravimo ir sutarties sudarymo mokesčiai yra įtraukti į bendrą vartojimo kredito kainą (8 882,23 Eur, tačiau Sutarties specialiosiose sąlygose – paraiškoje nurodoma 8 886,55 Eur suma), kuri susideda iš paskolos sumos, palūkanų, sutarties sudarymo mokesčio, administravimo mokesčio, kurie yra su vartojimo kredito sutartimi susijusios vartojimo kredito gavėjo išlaidos (kredito kainos elementai) pagal VKĮ 2 straipsnio 3 dalį (VKĮ 2 straipsnio 2 dalis). Taigi dar ir dėl to tiek sutarties sudarymo mokestis, tiek administravimo mokestis turėtų būti vertinami sistemiškai kaip bendras atlygis ieškovei (tarpusavio skolinimo platformos operatorei), kuris reglamentuojamas VKĮ 25³ straipsnyje. Pažymėtina, jog ir ieškovė sutarties sudarymo ir sutarties administravimo mokestį vertina kaip atlygį tarpusavio skolinimo platformos operatorei, tai patvirtina apeliacinio skundo argumentai. Pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkindamas ieškinio reikalavimus dėl sutarties sudarymo ir sutarties administravimo mokesčio priteisimo anksčiau nurodyto teisinio reglamentavimo neįvertino ir juo nesirėmė priimdamas skundžiamą sprendimą.

18. Tenkindamas iš dalies ieškinio reikalavimus dėl sutarties sudarymo mokesčio ir sutarties administravimo mokesčio, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog administravimo mokestis gali būti skaičiuojamas tik už laikotarpį iki Sutarties nutraukimo. Pasisakydamas dėl sutarties sudarymo mokesčio, pirmosios instancijos teismas argumentavo, kad šis mokestis savo esme yra mokestis už kredito davėjo teikiamas paslaugas, susijusias su kredito sutarties sudarymu. Kadangi sutarties sudarymo mokestis tiesiogiai susijęs su sutartinių įsipareigojimų įvykdymu ir nėra skirtas kompensuoti kredito davėjo nuostolius dėl netinkamo sutarties vykdymo, todėl šis mokestis gali būti skaičiuojamas tik iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo.

19. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visas nurodytas aplinkybes, skundžiamo teismo sprendimo už akių motyvus, susipažinęs su bylos medžiaga, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas sprendime už akių neįvertino dalies šalių ginčui svarbių aplinkybių, dėl to nebuvo atskleista bylos dalies esmė. Kadangi ieškovė yra tarpusavio skolinimo platformos operatorė, įtraukta į Viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą, pirmosios instancijos teismas turėjo aiškintis ginčui aktualias Sutarties sąlygas dėl sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio, vertinti jų teisėtumą ir su nurodytais mokesčiais susijusių ieškinio reikalavimų pagrįstumą VKĮ kontekste. Tokią nagrinėtinų klausimų apimtį atitinkamo pobūdžio ginčuose patvirtina ir formuojama teismų praktika (pvz.: Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2006-1187/2024; 2024 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2001-643/2024; 2024 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2256-794/2024; 2025 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1258-1097/2025 ir kt.). Pirmosios instancijos teismas ieškinio reikalavimus dėl sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio vertino neįsigilinęs į Sutarties nuostatas, nepagrįstai taikydamas tik bendrąsias sutarčių vykdymą, jų nutraukimą ir civilinę sutartinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas.

20. Pirmosios instancijos teismas netyrė ir nepasisakė dėl ieškovės ieškinyje nurodytų aplinkybių, kuriomis remiamasi ir apeliaciniame skunde, kad paskolos sutarties sudarymo mokestis yra paskolos davėjų (investuotojų) paskolintos sumos dalis, kad atsakovė sutarties sudarymo mokestį bei paskolos sumą įsipareigojo grąžinti skolintojams, t. y. investuotojams pagal paskolos sutarties įmokų grafiką kartu su einamosiomis įmokomis, kad pagal Portalo naudojimosi sutarties 9.2 punktą ieškovė yra perėmusi skolintojų reikalavimo teises į atsakovę. Taip pat pirmosios instancijos teismas netyrė ieškovės nurodytų aplinkybių, kad sutarties sudarymo mokestis – sutarties Specialiosiose sąlygose nurodytas mokestis už sutarties sudarymą, vartotojo mokamas organizatorei (ieškovei) (Sutarties bendrųjų sąlygų 1.29 papunktis), kad sutarties sudarymo mokesčio prigimtis ir paskirtis yra atlygis ieškovei už paskolos (vartojimo kredito) gavėjo pateiktos paraiškos nagrinėjimą, duomenų apie vartojimo kredito gavėją surinkimą iš valstybės registrų ir kitų duomenų bazių, jų įvertinimą, taip pat su paskolos sutartimi susijusių dokumentų parengimą, o aplinkybė, kad ši suma buvo išskaidyta visam paskolos terminui, nepagrindžia išvados, jog sutarties sudarymo mokestis sietinas su paskolos administravimu.

21. Šiuo konkrečiu atveju byloje yra svarbu nustatyti, ar ieškovė turi teisę į VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtintą išlygą, t. y. įvertinti, ar tarpusavio skolinimo platformos operatorė kiekvienam vartojimo kredito gavėjui suteikia ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos ir užtikrina, kad visa vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpiu tarpusavio skolinimo platformos operatorės pagal konkrečią vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui suteikta bendros vartojimo kredito sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 procentų negrąžintos bendros vartojimo kredito sumos. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių netyrė, nevertino, dėl jų nepasisakė. Ieškovė ieškinyje buvo nurodžiusi, kad pati investuoja į jos administruojamoje tarpusavio skolinimo platformoje skelbiamas paskolas, suteikdama ne mažiau nei 12 procentų bendros vartojimo kredito (paskolos) sumos visiems paskolos gavėjams, teikė, jos manymu, šias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus. Teismas, neįvertinęs nurodytų aplinkybių, negalėjo nuspręsti dėl ieškovei mokėtino atlygio, taip pat ir sutarties sudarymo mokesčio, dydžio ir atitikties imperatyvioms įstatymo normoms, o kartu nebuvo galimybės įvertinti ieškinio reikalavimų dėl sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio pagrįstumo.

22. Pagal VKĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punktą preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutarties sudarymo, keitimo arba pratęsimo momentu vartojimo kredito sutartyje nustatyta vartojimo kredito palūkanų norma yra didesnė kaip 75 procentai, o visos kitos išlaidos, kurios įskaičiuojamos į bendrą vartojimo kredito kainą, išskyrus palūkanas, tenkančios vienai vartojimo kredito dienai, yra didesnės kaip 0,04 procento bendros vartojimo kredito sumos. Pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į aplinkybę, kad sutarties sudarymo ir administravimo mokesčiai yra įtraukti į bendrą vartojimo kredito kainą (8 882,23 Eur), kuri susideda iš: paskolos sumos (5 645,10 Eur), palūkanų (1 749,23 Eur), sutarties sudarymo mokesčio (554,90 Eur), administravimo mokesčio (933,00 Eur) (paskolos įmokų grafikas (el. b. failas 1, b. l. 24)) ir kitų galimų mokesčių, tai yra su vartojimo kredito sutartimi susijusias vartojimo kredito gavėjo išlaidas, kartu ir sutarties sudarymo bei administravimo mokesčius, turėjo vertinami sistemiškai kaip bendrą atlygį ieškovei, ir nustatyti, ar jis neviršija VKĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytų bendros vartojimo kredito kainos maksimalių ribų.

23. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių netyrė, t. y. nenustatė, ar ieškovės atlygis pagal paskolos sutartį – 1 487,90 Eur (554,90 Eur sutarties sudarymo mokestis + 933,00 Eur administravimo mokestis arba atitinkamai 8,95 proc. dydžio ir 0,8 proc. dydžio (Standartinės informacijos apie vartojimo kreditą pažyma)) – atitinka VKĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimus. Neįvertinus nurodytų aplinkybių, nebuvo galimybės nuspręsti dėl ieškovei mokėtino atlygio, taip pat ir sutarties sudarymo mokesčio, dydžio ir atitikties imperatyvioms įstatymo normoms, o kartu nebuvo galimybės įvertinti ieškinio reikalavimų dėl sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio pagrįstumo.

24. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tuo atveju, jeigu nagrinėjant bylą būtų nustatyta, jog ieškovė neįrodė jos teisės į VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatytą išlygą egzistavimo, spręstinas klausimas dėl pagrindo pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento Sutarties sąlygas dėl sutarties sudarymo mokesčio (CK 1.80 straipsnio 1 dalis), taip pat dėl ieškinio reikalavimo dėl šio mokesčio priteisimo pagrįstumo. Minėta, kad VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies imperatyvios nuostatos draudžia tarpusavio skolinimo platformos operatoriui nustatyti tokią savo atlygio skaičiavimo ir mokėjimo tvarką, pagal kurią didesnė nei 25 proc. atlygio dalis nebūtų siejama su kredito gavėjo vykdant sutartį grąžinta kredito dalimi.

25. Ieškovė ieškinyje ir apeliaciniame skunde pripažino ir pateikė įrodymus, kad, suteikdama atsakovui paskolą, atsakovo 554,90 Eur sutarties sudarymo mokestį arba 37,29 proc. viso ieškovės atlygio ((554,90 Eur / (554,90 Eur + 933,00 Eur) x 100 proc.) įskaitė į ieškovės sąskaitą paskolos suteikimo metu, nesiedama jo su atsakovės grąžinta kredito suma, tai lemia tokio mokesčio neteisėtumą. Tokios išvados nepaneigia ir sutarties sudarymo mokesčio mokėjimo tvarka pagal paskolos mokėjimo grafiką.

26. VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje įtvirtintas draudimas išskaičiuoti didesnę nei 25 proc. tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygio dalį sutarties sudarymo metu tiek iš paskolos gavėjo (atsakovės), tiek ir iš skolintojams priklausančių sumų (platformos). Dėl to, tenkinant ieškovės reikalavimą, galėtų susidaryti situacija, kai ieškovė atsakovui skaičiuoja neteisėtą sutarties sudarymo mokestį, kurį ieškovė sutarties sudarymo metu persivedė sau iš skolintojų platformoje laikomų lėšų, suteikdama galimybę atsakovui šį mokestį padengti atidėtais mokėjimais, nes sutarties sudarymo mokesčio, kuris sudaro 37,29 proc. viso atlygio, nustatymas, nesiejant jo su atsakovės grąžintų įmokų suma, prieštarautų įstatymui (VKĮ 25³ straipsnio 6 dalis), todėl būtų pagrindas pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento Sutarties sąlygas dėl sutarties sudarymo mokesčio (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Tokiu atveju taip pat būtų pagrindas vertinti, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo priteisė ieškovei iš atsakovo dalį sutarties sudarymo mokesčio. Kadangi ieškovė iš atsakovo gautomis įmokomis yra padengusi šio mokesčio dalį – 61,64 Eur (554,90 Eur – 493,26 Eur), būtų pagrindas spręsti klausimą dėl šios sumos grąžinimo atsakovui (ja mažinant kitas ieškovei iš atsakovo priteistas sumas).

27. Jeigu nagrinėjant bylą būtų nustatyta, kad ieškovė neįrodė jos teisės į VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatytą išlygą egzistavimo, atitikties VKĮ 25³ straipsnio 6 daliai aspektu spręstinas klausimas dėl ieškinio reikalavimo dėl administravimo mokesčio priteisimo pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas reikalavimą dėl sutarties administravimo mokesčio tenkino iš dalies, priteisdamas ieškovei iš atsakovo 189,50 Eur sumą, apskaičiuotą už laikotarpį iki Sutarties nutraukimo. Nors ieškovė apeliaciniu skundu šios pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalies dėl administravimo mokesčio priteisimo neginčijo, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad sutarties sudarymo ir administravimo mokesčiai turi būti vertinami sistemiškai kaip bendras atlygis ieškovei, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į nustatytą teisinį reglamentavimą bei formuojamą teismų praktiką, turėjo atitikties VKĮ 25³ straipsnio 6 daliai aspektu vertinti ieškinio reikalavimo dėl administravimo mokesčio priteisimo pagrįstumą.

28. Minėta, kad VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje įtvirtinta imperatyvi taisyklė, pagal kurią tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygis sietinas su paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintomis įmokomis. Nors dalį atlygio, neviršijančią 25 proc., ieškovė pagal įstatymą galėjo skaičiuoti kitokia tvarka, teisėto susitarimo dėl tokio atlygio ieškovė į Sutartį neįtraukė. Kitą atlygio dalį, įvardytą administravimo mokesčiu, kuris pagal Sutarties specialiąsias sąlygas sudaro 0,8 proc. ir mokamas kas mėnesį nuo paskolos likučio (Standartinės informacijos apie vartojimo kreditą pažyma), ieškovė skaičiavo už visas paskolos sutarties galiojimo laikotarpiu teikiamas paslaugas. Remiantis VKĮ 25³ straipsnio 6 dalimi, ieškovė gali iš atsakovo reikalauti tik paskolos sutarties administravimo mokesčio dalies, proporcingos atsakovo Sutarties vykdymo metu sumokėtoms įmokoms. Gautais iš atsakovo mokėjimais ieškovė įskaitė 424,14 Eur (5 645,10 Eur – 5 220,96 Eur) arba 7,51 proc. (424,14 Eur / 5 645,10 Eur × 100 proc.) paskolos sumos, todėl įgijo teisę į 70,06 Eur (933,00 Eur × 7,51 proc.) sutarties administravimo mokesčio. Gautomis įmokomis ieškovė įsiskaitė 163,61 Eur (933,00 Eur – 769,39 Eur) šio mokesčio. Taigi gali būti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė ieškovei iš atsakovo 189,50 Eur administravimo mokesčio arba, jei nebūtų įrodyta kitaip, galbūt ieškovė yra gavusi 93,55 Eur (163,61 Eur – 70,06 Eur) permoką, kuri turėtų būti grąžinta atsakovei (ja mažinant kitas ieškovei iš atsakovo priteistas sumas).

29. Tuo atveju, jei būtų konstatuotos paskolos sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio permokos, pagal paskolos sutarties sąlygas dėl gautų piniginių lėšų iš paskolos gavėjo įskaitymo tvarkos galbūt permokėta suma, sudarančia 155,19 Eur (61,64 Eur sutarties sudarymo mokesčio + 93,55 Eur administravimo mokesčio), tokiu atveju turėtų būti mažinama ieškovei iš atsakovo priteista mokėjimo palūkanų už laikotarpį nuo 2024 m. rugsėjo 12 d. iki 2025 m. sausio 2 d. suma. Be to, tokiu atveju iš naujo vertintinas ir ieškinio reikalavimas priteisti delspinigius, kuriuos ieškovė skaičiavo ir už vėluojamą sumokėti sutarties sudarymo mokesčio dalį, ir už skolą, kuri būtų susidariusi dėl galbūt neteisėtai panaudotos permokos. Tokiu atveju turėtų būti tikslinama bendra ieškovei iš atsakovo priteista suma, už kurią skaičiuojamos procesinės palūkanos, ir, atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų reikalavimų dalį, iš naujo spręstini ieškovės pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimai.

30. Apibendrinant nurodytas aplinkybes, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio dalių priteisimo, netyrė ir nevertino dalies ginčui svarbių aplinkybių. Teismas nepasisakė dėl ieškovės nurodytų aplinkybių dėl paskolos sutarties sudarymo mokesčio esmės, prigimties ir paskirties; netyrė ir nesiaiškino ieškovės teisės į VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatytą išlygą egzistavimo; nepagrįstai sutarties sudarymo mokestį ir administravimo mokestį vertino atsietai vieną nuo kito, neatsižvelgė į teismų praktikoje formuojamą aiškinimą, jog šie mokesčiai vertintini sistemiškai kaip bendras atlygis ieškovei; nenustatė, ar toks atlygis atitinka VKĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimus. Be to, pagal formuojamą teismų praktiką, tuo atveju, jeigu nagrinėjant bylą būtų nustatyta, kad ieškovė neįrodė jos teisės į VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtintą išlygą egzistavimo, turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl pagrindo pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento Sutarties sąlygas dėl sutarties sudarymo mokesčio (CK 1.80 straipsnio 1 dalis), taip pat dėl ieškinio reikalavimų dėl paskolos sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio priteisimo pagrįstumo VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies nuostatų kontekste; taip pat tokiu atveju spręstinas klausimas dėl nustatytų galbūt permokėtų sumų įskaitymo, iš naujo vertintinas ir ieškinio reikalavimas priteisti delspinigius, atitinkamai tikslintina bendra ieškovei iš atsakovo priteistina suma, už kurią skaičiuojamos procesinės palūkanos.

Dėl procesinės bylos baigties

31. CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tada, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, taikant CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą, turi būti įvertinta, kokios apimties, kokių įrodymų, iš ko ir kokia tvarka turi būti išreikalaujama, ar jų reikalavimas iš esmės nereiškia naujo esminio bylos aplinkybių tyrimo, t. y. ar pagrindinės faktinės ir teisinės bylos aplinkybės nėra atskleistos, o pats apeliacinės instancijos teismas negali to padaryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2007).

32. Nagrinėjamu atveju anksčiau aptartų duomenų pagrindu, atsižvelgiant į teismo sprendimo už akių turinį ir teismo nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas procesinio sprendimo dalis pagal ieškinio reikalavimus dėl sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio priėmė neatsižvelgęs į nagrinėjamam teisiniam santykiui reikšmingo specialaus VKĮ teisinio reglamentavimo turinį, nukrypdamas nuo formuojamos teismų praktikos, todėl neištyrė, neatskleidė reikšmingų faktinių bylos aplinkybių. Dėl to šiais aspektais teismas neatskleidė bylos esmės (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

33. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas neturi teisės tirti ir vertinti to, ko neišnagrinėjo pirmosios instancijos teismas. Šiuo atveju dėl tirtinų aplinkybių ir vertintinų įrodymų bylos dalies ginčytinais klausimais nagrinėjimas iš esmės apeliacinės instancijos teisme reikštų jos nagrinėjimą reikšminga apimtimi iš naujo, o po jos išsprendimo būtų suvaržyta šalių teisė į apeliaciją, todėl yra pagrindas perduoti bylos dalį nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

34. Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių teisėtumą ir pagrįstumą, neturi esminės reikšmės, todėl dėl jų atskirai nepasisakytina. Pažymėtina, kad teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje R. T. prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018; 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

35. Kol nėra išnagrinėta civilinė byla ir nėra priimtas sprendimas nė vienos iš šalių naudai, t. y. kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs teismo procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, priteisti bylinėjimosi išlaidas byloje dėl procesinių klausimų išsprendimo nėra pagrindo, nes neegzistuoja visos CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis Nr. e3K-3-280-219/2018).

36. Apeliacinės instancijos teismui nusprendus, kad reikšminga bylos dalis perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, šalių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nesprendžiamas. Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose, paskirstymo spręs bylą iš naujo nagrinėsiantis teismas, atsižvelgdamas į galutinę procesinę bylos baigtį (CPK 93 straipsnis).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 4 d. sprendimo už akių dalis dėl mokėjimo (pelno) palūkanų, administravimo mokesčio, sutarties sudarymo mokesčio, delspinigių, 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidų priteisimo ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Finansų bitė“ iš atsakovo L. V. ir bylos dalį dėl šių reikalavimų grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 4 d. sprendimo už akių dalį palikti nepakeistą.